Paskutinio teismo diena – tai krikščionių tikėjimo mokymo dalis, kurią lydi tiek gili pagarba Dievo teisingumui, tiek viltis Jo gailestingumui. Nuo ankstyvųjų krikščionybės amžių tikintieji laukė dienos, kai „Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje“ (plg. Mt 25, 31) ir kiekvienam bus atlyginta pagal jo darbus. Ši diena krikščionių teologijoje siejama su žmonijos istorijos pabaiga, o taip pat su išsipildžiusiu Dievo pažadu atnaujinti pasaulį. Štai keletas įžvalgų apie šį įvykį, paremtų Šventuoju Raštu, krikščioniškąja tradicija bei realiais pavyzdžiais iš istorijos.
Viena iš svarbiausių Šventojo Rašto vietų, kalbančių apie Paskutinį teismą, yra Mato evangelijos 25-asis skyrius, kuriame Jėzus pasakoja palyginimą apie avių ir ožių atskyrimą. Jis sako: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji…“ (plg. Mt 25, 34), kviesdamas tuos, kurie rodė meilę ir gailestingumą, o tuo pat metu smerkia abejingumą vargšams. Tokie žodžiai pabrėžia, kad galutinis nuosprendis yra glaudžiai susijęs ne tik su tuo, ką žmogus tiki ar skelbia, bet ypač su tuo, kaip jis elgiasi artimo atžvilgiu.
Apreiškimo knygoje, kuri kartais vadinama „Apokalipse“, taip pat aptariamas teismo momentas: „Buvo atvertos knygos… ir mirusieji buvo teisiami pagal savo darbus“ (plg. Apr 20, 12). Šis trumpas, bet svarbus teiginys primena, kad žmogaus poelgiai nėra užmirštami: visa, ką darome pasaulyje, turi atgarsį amžinybėje.
Teologinė perspektyva
Krikščionybėje Paskutinio teismo diena nėra tik negailestingas nuosprendis. Nors pabrėžiama atsakomybė už savo veiksmus, kartu primenamas Dievo gailestingumas. Pats Jėzus mokė: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (plg. Lk 6, 36). Šis raginimas atskleidžia, kad Dievas nėra nuošalus teisėjas; priešingai, Jis visada kviečia žmogų atsiversti, ištaisyti savo klystkelius ir šitaip pasiruošti atgimimo akimirkai.
Ankstyvojoje Bažnyčioje tikintieji laukė greito Kristaus sugrįžimo, tačiau bėgant amžiams, supratimas plėtėsi: nenumatyta data verčia krikščionis gyventi budriai, puoselėjant tiek dorybes, tiek viltingą laukimą. Net ir šiandienos teologai primena, kad Paskutinio teismo diena – tai ne tik baimė, bet ir džiaugsmas, nes ji žymi galutinį teisingumo įvykdymą ir pasaulio atnaujinimą.
Istorinis kontekstas ir realūs įvykiai
Per žmonijos istoriją būta įvairių laikų, kai Paskutinio teismo laukimas tapdavo itin aktualus. Pavyzdžiui, XII ar XIII amžiuje, kuomet Europoje siautė maras, potvyniai ar badmetis, daug kas įvykius interpretavo kaip artėjančią apokalipsę. Vienas labiausiai įsiminusių atvejų – „Juodoji mirtis“, XIV amžiuje nusinešusi milijonus gyvybių. Visuomenėje tvyrojo gili baimė, jog tai ženklai, bylojantys apie galą. Viduramžių kronikose gausu liudijimų apie žmones, kurie atgailavo, dalijo labdarą vargšams, troško susitaikyti su Dievu. Tai realūs pavyzdžiai, kaip mirties akivaizdoje stiprėja troškimas būti ne tik teisiems, bet ir pasiruošusiems galutiniam susitikimui su savo Kūrėju.
Dar vienas istorinis pavyzdys – 1000-ųjų metų laukimas. Kai kurios Europos tautos su nerimu išgyveno šio tūkstantmečio sandūrą, o ypač gajus buvo įsitikinimas, kad pasibaigus tūkstančiui metų nuo Kristaus gimimo, prasidės paskutiniai įvykiai. Nors tai nepasitvirtino tiesiogiai, žmonėms šie nuogąstavimai suteikė galimybę rimčiau apmąstyti savo gyvenimo kryptį. Panašiai ir šiandien kiekvienos katastrofos, karų ar stichinių nelaimių akivaizdoje vis iš naujo keliama klausimų apie pasaulio pabaigą.
Dvasinė paskata kasdienybei
Paskutinio teismo diena kviečia kiekvieną permąstyti savo prioritetus. Vienus gali motyvuoti baimė išvengti bausmės, kitus – viltis sutikti amžinąjį gyvenimą su Dievu. Vis dėlto pagrindinė nuostata, kurią įkvepia Paskutinio teismo mokymas, yra širdies atsivertimas. Krikščioniškoji tradicija ragina žmogų kasdien „ieškoti Dievo veido“, kaip teigiama Psalmyne (plg. Ps 27, 8), ir ugdyti meilės dvasią.
Be to, Paskutinio teismo idėja pabrėžia atsakomybę už savo veiksmus: turime ne tik rūpintis, kad mūsų pačių dvasinis gyvenimas būtų tinkamai nukreiptas, bet ir rodyti gailestingumą artimui. Tokia nuostata vienija tikintįjį su Dievo planais – jis tampa bendrakūrėju meilės pasaulio, kuris bus galutinai atnaujintas teismo dieną.
Paskutinio teismo diena – tai didingas, tačiau ir viltingas krikščioniškojo tikėjimo mokymo akcentas. Jį lydi Šventojo Rašto kvietimas būti pasirengusiems: budėti, atgailauti, dalintis meile ir gailestingumu. Istorijoje ne kartą stebėjome, kaip gyvenimo trapumo akivaizdoje žmonės permąsto savo vertybes ir atsigręžia į Dievą. Galiausiai, Paskutinio teismo lūkestis – ne vien grėsmė, bet ir pažadas, kad teisingumas triumfuos, o visas pasaulis bus atnaujintas Dievo meilės galia. Toks tikėjimas teikia vilties, drąsina siekti gėrio bei ragina nesiliauti mylėti, nes galutiniai žodžiai bus ištarti ne žemiškojo, o dangiškojo Teisėjo lūpomis.