Kamerlengas (lot. Camerlengo) – tai iškilus Romos Katalikų Bažnyčios hierarchas, kurio svarbiausia funkcija – užtikrinti institucinį tęstinumą pasibaigus popiežiaus pontifikatui. Šis titulas, lietuviškai dar vadinamas kardinolu iždininku arba Vatikano rūmų valdytoju, egzistuoja nuo seno, o jo etimologija siejama su lotynišku žodžiu „camera“ (kambarys, iždas), atspindinčiu istorinę iždo priežiūros kilmę. Vis dėlto šiandienine prasme kamerlengas pasižymi kur kas platesniu veiklos spektru: jis administruoja Vatikano turtą bei finansus, prižiūri kai kuriuos protokolinius klausimus, o svarbiausia – atlieka esminį vaidmenį tuomet, kai miršta popiežius arba atsiranda „sosto vakavimo“ (lot. Sede Vacante) situacija.
Kamerlengas perima tam tikrą dalį vadovavimo mechanizmų, kol visa Bažnyčia ruošiasi konklavai – kardinolų suvažiavimui, iš kurio turi paaiškėti naujasis pontifikas. Pagal tradiciją būtent šis dvasininkas oficialiai patvirtina popiežiaus mirtį, ištardamas mirusiojo krikšto vardą ir palaimindamas žengimą į amžinybę. Po simbolinio patvirtinimo jis privalo sunaikinti Žvejo žiedą (lot. Anulus Piscatoris), kad niekas negalėtų piktnaudžiauti popiežiaus antspaudu. Ši veiksmo seka, paremta sena liturgine paradigma, liudija, kaip Bažnyčioje per institucinį ceremonialą išreiškiamas gebėjimas išsaugoti legitimumą. Remiantis Apaštališkąja konstitucija „Universi Dominici Gregis“, kamerlengas nė vienu atveju negali imtis mokymo keitimo iniciatyvos ar kurti naujų potvarkių, tačiau atsakingai administruoja Vatikaną ir organizuoja praktinius pasirengimus konklavai.
Žvelgiant retrospektyviai, kamerlengo autoritetas fiksuojamas jau viduramžių kronikose. Tuomet jo funkcija buvo pirmiausia valdyti popiežiaus iždą, prižiūrėti dvare tvyrančią tvarką ir suteikti teisines garantijas, kad niekas nepasikėsins į pontifiko prerogatyvas. Popiežius Bonifacas VIII (pontifikavęs XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje) itin akcentavo kamerlengo reikšmę, kalbėdamas, kad „kiekvienas dvare turi savo tarnystę, tačiau kamerlengo pečius slegia pati atsakomybės viršūnė“. Tokie pareiškimai aiškiai rodo, kad ši pareigybė buvo laikoma tokia pat fundamentalia, kaip ir kitos popiežiaus aplinkos distinkcijos, pavyzdžiui, kardinolo dekanato.
Ši funkcija taip pat turi savitą dvasinį atspalvį. Biblijoje, Naujajame Testamente, randame perspėjimą: „Būkite budrūs, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25, 13). Kamerlengas, turėdamas prižiūrėti situaciją, kai pontifikas netenka gyvybės arba pasitraukia iš savo tarnystės, simboliškai įkūnija šią budrumo idėją – kiekvieną akimirką būti pasirengusiam imtis pareigų, užtikrinančių Bažnyčios stabilumą. Neretai kunigai ir teologai, komentuodami šią frazę, pabrėžia, jog ji aktuali ne tik asmeniniam krikščionio gyvenimui, bet ir instituciniam Bažnyčios funkcionavimui, kai skaidrus ir aiškus valdymo perėmimas tampa moraline pareiga.
Kamerlengo pareigos neretai susilieja su kultūriniu bei politiniu matmeniu. Kai kurie šiuolaikiniai politikai, pavyzdžiui, buvęs Italijos premjeras, yra teigę, kad kamerlengo veikla padeda visuomenei suvokti, jog net aukščiausio lygio dvasinis autoritetas pasiduoda žmogiškajam trapumui, todėl būtina instituciškai pasirūpinti valdžios perimamumu. Šis principas rodo, kad religinė organizacija sugeba veikti vadovaudamasi protingais administravimo principais ir geba reaguoti į ekstremalias situacijas. Tuo tarpu teologai primena, kad Bažnyčia, nors ir besiremianti žemiškais reglamentais, visada išlieka mistinė Kristaus kūno bendruomenė, ir nė vienas postas negali prilygti dieviškajai malonei.
Bažnyčios istorijoje egzistuoja įvairių pavyzdžių, kada kamerlengas turėjo greitai ir efektyviai reaguoti į staigią popiežiaus mirtį ar netikėtą atsistatydinimą, kaip 2013 m. nutiko Benediktui XVI. Nors tokios situacijos retos, jos patvirtina, kad kamerlengo biuras yra sistemiškai svarbus, o jo veikla nulemta ne tik sena tradicija, bet ir realia administracine būtinybe. Ši kompetencija rodo Bažnyčios gebėjimą vienu metu išlaikyti sakralią tapatybę ir vykdyti gerai struktūruotą organizacinį modelį. „Kas yra ištikimas mažuose dalykuose, tas bus ištikimas ir dideliuose“ (Lk 16, 10) – ši evangelinė įžvalga ypač rezonuoja su kamerlengo kasdienybe, kurioje net menkiausia spraga galėtų sukelti bereikalingą chaosą pontifikato perėjimo metu.
Kamerlengas suvokiamas kaip Bažnyčios integralumo sergėtojas, kuriam patikima subtili pusiausvyra tarp dvasinių idealų ir pragmatinės administracijos. Jo veikla reprezentuoja katalikiškojo pasaulio vienybę, kuri, netekus pontifiko, randa atspirties tašką tęsti misiją. Tai iškalbingas liudijimas, kad institucijos gali turėti ne tik griežtas taisykles, bet ir transcendentinę prasmę, kaip sakė vienas žinomas teologas: „Kur Kristaus dovanojama malonė, ten Bažnyčia niekada nepraranda vilties, net mirties ar atsistatydinimo akistatoje.“