Žvejo žiedas (lot. Anulus Piscatoris) – tai oficialusis popiežiaus antspaudas ir vienas labiausiai simbolinių pontifikato regalijų, nuo seno siejamas su Šv. Petro, laikomo apaštalu bei pirmuoju Bažnyčios vadovu, kaip žvejo metafora. Pasak Naujajame Testamente minimų įvykių, apaštalas Petras, buvęs žvejys, Jėzaus kvietimu „sekti paskui mane“ (Mt 4, 19), buvo iškeltas į naują dvasinę misiją, vėliau tapusią pamatine Katalikų Bažnyčios tapatybės dalele. Žvejo žiedas šią simbolinę reikšmę pratęsia, primindamas, kad popiežius yra Šv. Petro įpėdinis, kviečiamas „žmones gaudyti“, t. y. vestis juos į tikėjimo pilnatvę.
Tradiciškai žiede būdavo graviruojamas Šv. Petro atvaizdas, besiartinančio prie valties ir mėtančio tinklą, taip pat – jį nešiojantis popiežiaus vardas. Šiuolaikinėje praktikoje, įvedus tam tikrų dizaino korekcijų, išlaikoma fundamentali žinia: pabrėžiama popiežiaus valdžia, susieta su pastoracine tarnyste ir apaštališka tradicija. Šis žiedas ne tik atskleidžia popiežiaus dvasinę jurisdikciją, bet ir istoriškai atliko antspaudo funkciją. Popiežiaus dokumentai, būdami autentiški, būdavo antspauduojami Žvejo žiedo atspaudu. Tai užtikrindavo, kad pasirašytasis raštas iš tikrųjų sklinda iš vyriausiojo pontifiko autoriteto.
Žvejo žiedas įteikiamas kiekvienam naujai išrinktam popiežiui per iškilmingą inauguracijos ceremoniją. Iki Antrojo Vatikano Susirinkimo egzistavo atskiras pontifiko karūnavimo (lot. coronatio) ritualas, tačiau šiandien ceremonija paprastesnė, o jos reikšmė liko ta pati: popiežius gauna simbolinį patvirtinimą, kad tęsia Šv. Petro misiją. Įdomu tai, kad istorijoje žiedo dizainas galėdavo kisti, išgraviruojant naujojo popiežiaus vardą. Tačiau nepriklausomai nuo formos ar puošnumo, esminė dvasinė potekstė nuolat išlieka.
Išskirtinis Žvejo žiedo epizodas – jo sunaikinimas po popiežiaus mirties ar atsistatydinimo. Kardinolas kamerlengas, oficialiai patvirtinęs pontifiko mirtį, simboliškai perskėlė ar paženklindavo žiedą, taip įtvirtindamas baigtą pontifikato etapą. Toks veiksmas nuo seniausių amžių turėjo praktinį motyvą – kad niekas negalėtų suklastoti oficialių dokumentų. Visgi religinė interpretacija rodo, jog autoritetas, sutelktas viename asmenyje, mirus popiežiui išsisklaido, kol per konklavos aktą jo neperima naujasis ganytojas.
Žvejo žiedas reprezentuoja pontifikato vienovę su praeities apaštališka tradicija ir konkrečią nūdienos Bažnyčios tarnystę. Kaip unikalus derinys tarp istorijos, praktinės valdžios bei dvasinės simbolikos, jis liudija ne vien žmogišką valdžios turėjimą, bet ir teologinį įsipareigojimą rūpintis visos žmonijos gėriu, sekant Šv. Petro pėdomis. Tokiu būdu liturginė ir institucinė apeiga susipina į gyvą tradiciją, kurią palaiko ir praturtina kiekvienas popiežius, prisiimdamas žvejui perduotą misiją.