Komunija (lot. communio, it. comunione, angl. communion, vok. Kommunion, pranc. communion, isp. comunión, lenk. komunia) yra terminas Katalikų Bažnyčioje, turintis tiek teologinę, tiek liturginę reikšmę. Žodis kilęs iš lotyniško „communio“, kuris reiškia „bendrystę“, „susivienijimą“, „bendrą dalijimąsi“. Šis terminas išplito visoje krikščionybėje ir tapo viena pagrindinių sąvokų, apibūdinančių tikinčiųjų santykį su Dievu bei vienas su kitu per Eucharistijos sakramentą.
Lotyniškasis „communio“ siejasi su žodžiu „communis“, reiškiančiu „bendras“, „vieningas“. Iš šio paties šaknies kilo ir kiti susiję terminai, tokie kaip „komunizmas“ (lot. communismus) ar „komunikacija“ (lot. communicatio), kurie taip pat rodo bendrystės idėją.
Senovės Romos laikais „communio“ buvo naudojamas platesne prasme, nurodant bendrą turto naudojimą, dalijimąsi atsakomybe ar bendruomeninį gyvenimą. Tačiau krikščioniškoje tradicijoje šis žodis įgavo specifinę sakramentinę reikšmę, tapdamas vienu pagrindinių Eucharistijos apibūdinimų.
Komunijos istorinė raida
Ankstyvojoje Bažnyčioje, dar prieš oficialų Bažnyčios institucijų formavimąsi, krikščionys šventė Eucharistiją kaip bendrą apeigą, kurioje dalyvaudavo visi tikintieji. Pirmaisiais amžiais komunija nebuvo suvokiama vien kaip sakramentinis duonos ir vyno priėmimas, bet labiau kaip bendrystė su Kristumi ir bendruomene.
Viduramžiais komunija tapo vis labiau ritualizuota, ypač po IV Laterano susirinkimo (1215 m.), kai buvo įtvirtinta doktrina apie transsubstanciaciją – duonos ir vyno pavirtimą Kristaus kūnu ir krauju. Šiame laikotarpyje taip pat įsigalėjo praktika, kad tik kunigai reguliariai priima komuniją, o pasauliečiai priimdavo ją tik kelis kartus per metus, dažniausiai per Velykas.
Reformacijos laikotarpiu komunijos praktikos įvairiose krikščioniškose tradicijose ėmė skirtis. Protestantiškos bendruomenės atmetė transsubstanciacijos doktriną ir ėmė komuniją traktuoti kaip simbolinį Kristaus prisiminimą. Tuo tarpu Katalikų Bažnyčia po Tridento susirinkimo (1545–1563) dar labiau pabrėžė Eucharistijos reikšmę ir būtinumą priimti ją teisingai pasiruošus.
XX amžiuje popiežius Pijus X ragino tikinčiuosius dažniau priimti šventąją Komuniją, o nuo Antrojo Vatikano susirinkimo laikų buvo įvestos liturginės reformos, leidžiančios priimti Eucharistiją stovint ir ant rankos, kas anksčiau buvo neįprasta.
Komunija yra ne tik sakramentinis aktas, bet ir gilus dvasinis tikrovės išgyvenimas. Ji simbolizuoja tikinčiųjų vienybę su Kristumi, nes Kristus sakė: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame“ (Jn 6, 56).
Šventoji Komunija reiškia Bažnyčios bendrystę kaip Kristaus Mistinio Kūno narių vienybę. Kai tikintysis priima Kristaus kūną ir kraują, jis tampa visavertės Bažnyčios dalimi ir atnaujina savo tikėjimą. Ši sakramentinė vienybė sujungia visus tikinčiuosius, nepaisant jų socialinės padėties ar kultūrinių skirtumų.
Komunija yra krikščionybės sakramentas, kuris ne tik jungia tikinčiuosius su Dievu, bet ir su Bažnyčios bendruomene. Nors per amžius keitėsi jos suvokimas ir praktikos formos, pagrindinė prasmė išliko ta pati – tai tikėjimo aktas, kuris simbolizuoja vienybę su Kristumi ir brolystę su kitais tikinčiaisiais. Kai kurie žmonės neteisingai rašo šį žodį “kumunija”, bet tai yra rašybos klaida.