Abraomo apokalipsė – tai žydų ir krikščioniškosios tradicijos tekstas, atskleidžiantis patriarcho Abraomo regėjimus bei jo pašaukimą. Jame pateikiamas pasaulio sukūrimo, blogio atsiradimo ir žmonijos likimo aiškinimas, sujungiantis apmąstymus apie Dievo valią bei išganymą.
Tekstas yra laikomas apokrifiniu, nes nebuvo įtrauktas į kanoninę Bibliją, tačiau turi didelę reikšmę žydų mistikai bei krikščioniškajai apokaliptikai. Jame vaizduojama, kaip Abraomas, gyvendamas stabmeldiškoje aplinkoje, sulaukia dieviško apsireiškimo. Dievas jį pašaukia išeiti iš pagoniškos žemės ir pakilti į dvasinę kelionę. Paklusdamas šiam raginimui, Abraomas gauna ypatingą dovaną – jam suteikiama galimybė išvysti pasaulio tvarką bei Dievo planą.
Vienas iš reikšmingiausių epizodų – Abraomo paėmimas į dangų, kur jam parodomas visatos sandaros vaizdas. Angelų palydėtas, jis stebi dangiškąjį pasaulį, kur Dievas sėdi savo soste, o angelai vykdo jam pavestas užduotis. Tačiau šioje vizijoje jam atsiveria ne tik dieviškasis gerumas, bet ir žemės nuopuolis. Abraomas regi, kaip žmonės atitolsta nuo Dievo, pasiduoda nuodėmei ir sukyla prieš savo Kūrėją.
Tekste akcentuojamas gėrio ir blogio konfliktas. Abraomas pamato angelą Azazelį, kuris simbolizuoja maištą prieš Dievą ir žmonių suvedžiojimą. Tai išryškina kovą tarp šviesos ir tamsos, kurioje žmogus turi rinktis, ar paklusti Dievo įsakymams, ar pasiduoti nuodėmei.
Abraomo regėjimai atskleidžia pasaulio istorijos eigą, pranašaujant ateities įvykius. Jis mato, kaip žmonija patiria negandas, kaip didžiuliai kataklizmai sukrečia žemę, kaip tautos pakyla ir žlunga. Jam taip pat parodoma Dievo teismo diena, kai kiekvienas žmogus bus įvertintas pagal savo darbus.
Tekste pabrėžiama, kad Abraomo išrinkimas nėra atsitiktinis. Jis tampa tarpininku tarp Dievo ir žmonių, gilinasi į dvasines tiesas ir gauna žinojimą, kuris per jį perduodamas ateities kartoms. Tai rodo, jog Dievo planas apima ne tik išrinktąją tautą, bet ir visą žmoniją, nes teisingumas ir tikėjimas tampa kertinėmis vertybėmis.
Apokalipsė nėra tik niūrus pasaulio pabaigos paveikslas. Joje įžvelgiama viltis, nes net ir didžiausių negandų akivaizdoje Dievas nepamiršta ištikimųjų. Tie, kurie laikosi jo įstatymų ir nenusigręžia nuo tiesos, yra pažadėti būti išgelbėti. Abraomas, būdamas dvasinis patriarchas, įkūnija tikėjimo ir paklusnumo idealą, todėl jo pavyzdys tampa įkvėpimu būsimiems tikintiesiems.
Abraomo apokalipsė – ne tik pasakojimas apie regėjimus, bet ir gilus egzistencinis mąstymas apie žmonijos likimą. Joje užduodami klausimai apie gėrio ir blogio prigimtį, žmogaus pasirinkimo laisvę bei dieviškojo teisingumo prasmę. Tai tekstas, kuris verčia susimąstyti apie pasaulio tvarką, žmogaus vaidmenį jame ir dvasinio gyvenimo svarbą.
Ištraukos
“Ir įvyko, kai saulė nusileido, ir buvo tamsa, štai rūkantis krosnis ir degantis deglas, kuris perėjo tarp tų gabalų.“
„Ir aš pamačiau angelą, einantį su manimi, turintį ugnies išvaizdą, ir jo drabužiai buvo kaip hialinas, ir jo išvaizda buvo kaip safyro spalva.“
„Ir jis paėmė mane už rankos ir pakėlė mane į aukštumas, ir padėjo mane ant kalno, ir parodė man dangaus aukštumas.“