Suomiai turi savitą ir paslaptingą mitologiją, kurioje reikšmingą vietą užima įvairūs dievai, deivės bei antgamtinės jėgos. Viena ryškiausių neigiamų būtybių yra Loviatara – blogio, chaoso ir nelaimių deivė, siejama su devynių sunkiausių negandų atėjimu į žmonių pasaulį. Tradiciškai pasakojama, kad Loviatara pagimdė devynis sūnus, kurių kiekvienas įkūnijo tam tikrą ligą arba nevaldomą sielvarto formą, darančią žalą žmogaus kūnui ar protui. Dažniausiai jos vaikai vardijami kaip džiova, diegliai, podagra, kaulų suminkštėjimas, opa, niežai, vėžys, maras, o devintoji neganda lieka neįvardyta ir paslaptinga. Būtent dėl to, kad paskutinysis vargas yra toks baisus, dažnai suomių folklore jis laikomas blogiausiu iš visų, neturinčiu nei tikslaus pavadinimo, nei vaizdinio apibrėžimo.
Ar iš tiesų egzistuoja devynios negandos? Mitologinis atsakymas paprastas: taip, jos išvardytos skirtinguose šaltiniuose, daugiausia siejamuose su suomių epu „Kalevala“, nors šiandien šis patvirtinimas glūdi tautosakoje, legendose ir simbolinėje kalboje. Devyni Loviataros sūnūs – tai būdai kalbėti apie gyvenimo trapumą, žmogiškosios prigimties pažeidžiamumą ir sveikatos trapumą. Tuomet kyla klausimas, ar šią seną mitologiją galima traktuoti kaip tiesioginį „ligų sąrašą“. Visų pirma reikia atsiminti, kad senieji padavimai yra glaudžiai susiję su to meto žmonių pasaulėžiūra, bandymais paaiškinti nematomas, bauginančias jėgas, kurios paveikdavo bendruomenę. Ligos, stichinės nelaimės ar mirtys buvo sunkiai suprantamos, tad joms suteikti dieviški arba demoniški pavidalai dažnai tapdavo būdu paaiškinti patirtą kančią.
Mitologinis požiūris į ligas dažnai pasitelkiamas dėl kelių priežasčių. Pirma, tai padeda perteikti idėją, kad blogis nėra vien tik bendra, neapčiuopiama jėga, bet gali įgauti tam tikras konkrečias formas, įkūnytas istorijose ar legendose. Antra, įvardijant konkrečius „blogio sūnus“, bendruomenės galėdavo suvokti, jog kiekviena liga turi savo būdą naikinti, o žmogus privalo rasti būdų, kaip su tuo kovoti – maldomis, apeigomis, gydymu žolelėmis ar kitais tradiciniais būdais. Kadangi suomiai gyveno atšiauriomis gamtinėmis sąlygomis, o medicinos galimybės ilgus amžius buvo labai ribotos, toks požiūris į negandas natūraliai tapo simboliškas.
Devynios Loviataros negandos neapsiriboja tik fiziniais negalavimais. Pavyzdžiui, senieji terminai neretai gali būti išversti skirtingai, kartais suvokiami kaip sielą kamuojantys skausmai ar depresinė būsena, kuri senovės bendruomenėse taip pat buvo traktuojama kaip blogio padarinys. Vis dėlto, jei remiamės tik rašytiniais šaltiniais, svarbiausia pripažinti, kad devyni Loviataros sūnūs veikia kaip archetipai, padedantys suvokti, kokios ligos tuometinei kultūrai atrodė baisiausios.
Kalbant apie devintąją negandą, menkai įvardytą, dažnai minima, kad ji yra baisesnė už visas kitas, tačiau beveik niekad tiksliai neįvardijama, kokia tai galėtų būti liga ar prakeiksmas. Kai kuriose interpretacijose minima, kad egzistuoja dar ir dešimtoji, visiškai paslaptinga jėga, kuri gali būti suvokiama kaip tam tikra dvasinė neganda ar išprotėjimas, pranokstantis įprastą ligų sąrašą. Iš šiuolaikinio požiūrio taško tai galima skaityti kaip bandymą mitologiškai apibrėžti kančią, kurią sunku įsprausti į konkrečias medicinines kategorijas. Tai tarsi simbolis to, kad ir kaip žmogus stengiasi suprasti pasaulį, visados lieka kažkas nesuvokiama, bauginančio ir, rodos, nepaaiškinamo.
Šiandieninėje kultūroje devynios negandos retai suvokiamos tiesiogiai kaip tikros ligos. Daug labiau tai yra literatūrinė ar poetiška metafora, nurodanti į didžiulį skausmą, įvairialypes nelaimes ar sielvartus, su kuriais gali susidurti žmogus. Vis dėlto, folkloro tyrėjams ši mitologinė figūra yra vertingas šaltinis, atspindintis, kaip senovės žmonės bandė įprasminti pasaulio chaosą ir suteikti jam bent šiek tiek paaiškinimo.
Klausimas „ar 9 negandos yra?“ turi dvejopą pobūdį. Iš vienos pusės, jos yra gyvos suomių tautosakoje, padavimuose ir epinėje poezijoje, kur jas pateikia kaip konkrečias būtybes ar jėgas. Iš kitos pusės, tai pasakojimai, kurie šių laikų žmogui gali atrodyti tik simbolinis pasakojimas apie ligas ir blogį, kurių anksčiau nebuvo įmanoma suvaldyti jokiais moksliniais metodais. Tad norint į šį klausimą atsakyti teigiamai, reikia atsižvelgti į platesnį kultūrinį ir istorinį kontekstą, kuriame devynios negandos įgauna ne tik fizinių ligų, bet ir moralinių, psichologinių krizių prasmę. Loviataros vaikai – tai savotiškas raktas į kolektyvinę pasąmonę, kur ligos ir skausmai pavirsta mitais, o šie – į perspėjimus, kad kiekvienas iš mūsų gali patekti į negailestingas gyvenimo pinkles. Tai pabrėžia, jog svarbu ne tik bijoti, bet ir ieškoti būdų, kaip kovoti su visais chaoso šaltiniais, nepaisant to, ar jie glūdi mūsų aplinkoje, ar mumyse pačiuose.