1862 m. birželio 9 d. popiežius Pijus IX pasakė kalbą „Maxima quidem“, kurioje buvo atkreiptas dėmesys į reikšmingus klausimus, susijusius su katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų gyvenimu. Kalba buvo skirta tarptautinei dvasininkijos bendruomenei ir siekė aptarti Bažnyčios vietą tuo metu vykstančiuose socialiniuose ir politiniuose pokyčiuose. Popiežius iškėlė tikėjimo išsaugojimo klausimą ir pabrėžė, kad svarbu laikytis tradicinių Bažnyčios principų, siekiant apsaugoti tikėjimą nuo modernizmo ir įvairių ideologijų įtakos.
Kalboje buvo pabrėžta būtinybė išsaugoti vienybę ir tikėjimo tyrumą, o tai buvo laikoma būtina dvasinės tvarkos dalimi. Popiežius kvietė dvasininkiją atsakingai vadovauti bendruomenėms, atsižvelgiant į tikėjimo tiesas, įtvirtintas šventajame Rašte ir tradicijoje. Pijus IX ragino nepasiduoti pasaulietinės valdžios ir ideologijų spaudimui, kurios tuo metu dažnai siekė sumenkinti Bažnyčios autoritetą arba jį visiškai panaikinti.
„Maxima quidem“ kalboje taip pat buvo išreikšta kritika dėl įvairių to meto reformų ir politinių judėjimų, kurie, pasak popiežiaus, kėlė grėsmę tikėjimo praktikai. Popiežius aiškiai apibrėžė Bažnyčios vaidmenį visuomenėje, kuris apima moralinės tvarkos palaikymą ir žmogaus dvasinės gerovės skatinimą. Buvo išsakytos mintys apie tai, kad tikroji pažanga gali būti pasiekta tik tuomet, kai ji suderinama su tikėjimu ir Dievo įstatymais. Ši mintis buvo paremta šventųjų Tėvų raštais ir šventojo Rašto tekstais, kurie byloja apie dvasinį žmogaus ir visuomenės gyvenimą.
Kalboje buvo pateikiamas perspėjimas apie tai, kad Bažnyčia turi susidurti su naujomis dvasinėmis grėsmėmis, atsirandančiomis dėl sekuliarizmo ir įvairių ideologijų plitimo. Popiežius kvietė tikinčiuosius remtis Evangelijos mokymu ir tikėjimo tradicija kaip pagrindu, leidžiančiu atsispirti šiems iššūkiams. Kalbos turinys atspindėjo Bažnyčios nuoseklų požiūrį, jog tikėjimo mokymas yra nekintamas ir nepriklauso nuo laikmečio dvasios ar visuomenės poreikių.
Vienas iš pagrindinių „Maxima quidem“ kalbos akcentų buvo kvietimas atsigręžti į tikėjimo esmę ir jo vertybes. Buvo pažymėta, kad tikroji dvasinė pažanga įmanoma tik laikantis moralinių principų, kurie grindžiami Dievo įstatymu. Kalboje buvo cituojamos šventojo Pauliaus mintys apie tikėjimo svarbą ir jo vietą žmogaus gyvenime: „Visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13), tuo pabrėžiant, kad žmogaus jėga kyla ne iš pasaulio, o iš tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu.
„Maxima quidem“ buvo ne tik teologinis kreipimasis, bet ir moralinis orientyras dvasininkijai bei tikintiesiems, kviečiantis atpažinti laikmečio iššūkius ir su jais kovoti laikantis tikėjimo. Ši kalba tapo reikšminga to meto Bažnyčios dokumentacija, atspindinčia jos nuostatą moralinių ir socialinių permainų akivaizdoje.