Susitaikymas su mirtimi prasideda nuo gyvenimo laikinumo priėmimo ir suvokimo, kad mirtis yra ne pabaiga, o perėjimas į amžinąją egzistenciją. Reikia ugdyti pasitikėjimą Dievo gailestingumu, nes tikėjimas teikia viltį, kad mirtis veda į naują gyvenimą su Juo.
Svarbu reguliariai apmąstyti gyvenimo tikslą ir savo veiksmus, atpažįstant juose Dievo valią, bei gyventi taip, kad kasdienybė būtų dvasinio pasiruošimo dalis.
Reikia siekti dvasinės ramybės per maldą, atgailą ir sakramentų priėmimą, kurie padeda išlaikyti ryšį su Dievu ir būti pasiruošus susitikti su Juo bet kuriuo metu.
Susitaikyti su mirtimi padeda ir santykių su artimaisiais tvarkymas – atleidimas, susitaikymas ir meilės ryšių puoselėjimas, kurie padeda gyventi be nuoskaudų ar kaltės jausmo.
Pasirengimas mirties akimirkai taip pat apima dvasinę bendrystę, kurią galima ugdyti dalyvaujant liturgijoje, bendruomenės gyvenime ir mokantis pasitikėti Dievo plane.
Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susiduria su mirtimi, nes tai yra neišvengiama žmogiškos prigimties dalis. Mirtis yra gyvenimo užbaigimas ir perėjimas į kitą būties formą, kaip mokoma daugelyje religijų ir filosofinių tradicijų.
Priimti šį faktą galima suvokiant, kad gyvenimas turi ribas, tačiau jame slypi galimybė kurti prasmę ir palikti vertingą palikimą. Mąstymas apie mirtį neturėtų būti bauginantis – jis gali tapti paskata gyventi pilnai, atsakingai ir su dėkingumu.
Tikėjimas amžinybe ir Dievo plane padeda į mirtį žvelgti ne kaip į pabaigą, bet kaip į perėjimą. Kaip rašoma Šventajame Rašte: „Mūsų pilietybė yra danguje“ (Fil 3, 20), todėl gyvenimas žemėje yra tik kelionė į amžinąją tėvynę.
Malda, meditacija ir dalyvavimas sakramentuose padeda ugdyti dvasinę ramybę ir sustiprina tikėjimą, kad mirtis nėra vienintelis žmogaus likimas, o galimybė būti su Dievu.
Svarbu išmokti gyventi su viltimi ir dvasiniu atvirumu, pasiruošus priimti mirtį kaip natūralią gyvenimo dalį, kurią lydi Dievo meilė ir pažadas apie amžinąjį gyvenimą.