Mircea Eliade: Du buvimo pasaulyje būdai
Mircea Eliade (1907–1986), rumunų religijų istorikas ir filosofas, savo darbuose tyrinėjo religijos fenomenus ir žmogaus egzistencijos dvasines dimensijas. Viena svarbiausių jo idėjų yra „du buvimo pasaulyje būdai“, kurie rodo skirtingus žmogaus požiūrius į pasaulį: šventąjį ir pasaulietinį. Ši teorija išsamiai išdėstyta jo veikale „Šventybė ir pasaulietiškumas“ (angl. „The Sacred and the Profane“).
Pirmasis būdas – šventasis, būdingas religingam žmogui, kuriam pasaulis yra persmelktas dieviškojo buvimo. Religingas žmogus mato kosmosą kaip sakralų, o kasdienį gyvenimą suvokia kaip įkontekstintą dvasinėje realybėje. Šventoji erdvė, laikas ir veiksmai turi ypatingą reikšmę, nes jie susiję su transcendentinėmis jėgomis. Eliade pabrėžia, kad šventoji erdvė yra „centras“, nuo kurio prasideda pasaulio suvokimas, – vieta, kur žmogus susitinka su dieviškumu. Jis rašo: „Šventoji erdvė nėra homogeniška – ji yra plyšys, atveriantis transcendenciją, vieta, kur dieviškumas pasireiškia.“
Šventasis laikas taip pat yra ciklinis ir ritualinis, nes jis nuolat atkuria pirmapradį mitinį laiką, kai dievai ar protėviai nustatė pasaulio tvarką. Pavyzdžiui, religinių švenčių metu atkuriamos mitinės pradžios, kai kosmosas buvo sukurtas. Ritualai leidžia žmogui dalyvauti šioje pirmapradėje realybėje.
Antrasis būdas – pasaulietinis, būdingas šiuolaikiniam sekuliariam žmogui, kuris nesieja savo egzistencijos su sakralumu. Pasaulietiškas žmogus pasaulį suvokia kaip vienalytį, neutralią fizinę erdvę, neturinčią dieviškos reikšmės. Toks žmogus gyvena linijinio laiko ritmu, kur kiekviena akimirka yra negrįžtamai praeinanti ir neturi gilesnio dvasinio pagrindo. Eliade pabrėžia, kad pasaulietinis žmogus vis dėlto nesugeba visiškai atsiriboti nuo šventybės. Net ir moderniame pasaulyje šventybės fragmentai išlieka kolektyvinėje sąmonėje, pasireikšdami simboliais, mitais ir ritualais, kurie kartais nesąmoningai praktikuojami.
Eliade pabrėžia skirtumą tarp šventosios ir pasaulietinės erdvės. Šventoji erdvė yra „pasaulio centras“ arba axis mundi, jungiantis dangų, žemę ir požemį. Pavyzdžiui, šventyklos, bažnyčios ar net tam tikri gamtos objektai (kalnai, medžiai) tampa vietomis, kurios simbolizuoja šią jungtį. Pasaulietinė erdvė, priešingai, neturi šio centro ir yra vienoda visomis kryptimis.
Eliade taip pat nagrinėjo, kaip šventasis ir pasaulietinis pasaulio suvokimai atsispindi žmogaus kasdienybėje. Religingas žmogus siekia išlaikyti ryšį su kosmosu ir dieviška tvarka per ritualus, simbolius ir maldą, o pasaulietinis žmogus dažniau remiasi mokslu ir racionalumu. Tačiau net sekuliarus žmogus dažnai intuityviai jaučia šventybę per grožį, gamtą ar meno kūrinius.
Eliade rašė: „Religingas žmogus nėra vien tas, kuris tiki dievų egzistavimu, bet tas, kuris mato, kaip pasaulis ir gyvenimas yra įkontekstinti dvasinėje struktūroje. Net praradęs sąmoningą ryšį su dieviškumu, žmogus vis dar intuityviai ieško šventybės ženklų.“
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vis labiau dominuoja sekuliarumas, Eliade pastebi, kad šventybė kartais grįžta per nesąmoningas išraiškas, tokias kaip mitų ar simbolių atgaivinimas mene, literatūroje ar populiariojoje kultūroje. Šis „nesąmoningas religingumas“ rodo, kad šventybės ilgesys yra žmogaus prigimties dalis.
„Du buvimo pasaulyje būdai“ yra ne tik religijos istorijos analizė, bet ir kvietimas apmąstyti žmogaus santykį su pasauliu ir egzistencijos prasme. Eliade mokė, kad šventybės ir transcendencijos patyrimas yra būtinas žmogui, nes tai padeda išlaikyti ryšį su kosmosu, prasmės šaltiniu ir jo dvasine prigimtimi. Šie du buvimo būdai yra ne tiek alternatyvos, kiek tarpusavyje susijusios galimybės, kurios kviečia žmogų peržengti kasdienybės ribas ir ieškoti savo vietos pasaulyje.