Visi yra nusidėję, tai teiginys, kuris giliai įsiskverbia į krikščioniškojo tikėjimo esmę. Romiečių pašnekovoje (Rom 3, 23) ši frazė atskleidžia universalią žmogaus padėtį – kiekvienas susiduria su nuodėme, atskiriantį mus nuo Dievo. Nuodėmės samprata nėra vien tik moralinis nusiskundimas, bet ir rimtas dvasinis iššūkis, turintis įvairių padarinių žmogaus gyvenime.
Pirmiausia, nuodėmė suteršia širdį ir protą. Evangelijoje pagal Marką (Mk 7, 20–23) Jėzus paaiškina, kad nuodėmė kyla iš vidinių žmonių minčių ir ketinimų. Tai ne tik išoriniai veiksniai, bet ir vidinė žmogaus moralės sritis, kuri gali vesti į blogus veiksmus. Suterštusi širdis tampa nepilna, nes nebėra vietos Dievo tiesai ir meilei. Toks vidinis užteršimas trukdo žmonėms matyti ir suvokti dorybes, kurios būtų vedėja link dvasinės pilnatvės.
Antra, nuodėmė pavergia žmogų. Evangelijoje pagal Joną (Jn 8, 34) Jėzus teigia, kad kiekvienas, kuris nusprendžia sekti savo norus ir pavogti Dievo kelią, tampa nuolankiu tarnu. Ši pavergta padėtis apriboja laisvę ir įtakauja žmogaus gebėjimą priimti savarankiškus, teisingus sprendimus. Pavergta siela tampa lengviau manipuliuojama, ieškodama malonės ir išsipildymo pasauliniuose troškimuose, o tai dažnai veda į dar didesnį nuodėmės gilumą.
Trečia, nuodėmė atneša bausmę. Romiečių pašnekove (Rom 6, 23) aiškiai nurodoma, kad bausmė už nuodėmę yra mirtis. Tai ne tik fizinė mirtis, bet ir dvasinė atskirtis nuo Dievo. Baudos prasmė nėra tik išbauda, bet ir perspėjimas apie nuodėmės rimtumą. Tai skatina žmones apmąstyti savo veiksmus ir ieškoti būdų, kaip grįžti į Dievo kelią, siekiant išvengti galutinių pasekmių.
Galiausiai, nuodėmė atskiria žmogų nuo Dievo. Izaijo knygoje (Iz 59, 2) teigiama, kad nuodėmė ir kaltė sukelia atskyrimą nuo Dievo. Tai reiškia, kad nuodėmė trukdo artėti Dievui, sukuriant barjerus tarp žmogaus ir dieviškojo malonės. Atstumo pojūtis kelia žmogui gilių vidinių konfliktų ir troškimą surasti ryšį su Dievu, kuris tampa sudėtingesnis dėl nuodėmės užkrečiamumo.
Šie nuodėmės padariniai ne tik apibrėžia žmogaus dvasinę padėtį, bet ir skatina ieškoti sprendimų bei atsinaujinimo. Krikščionybėje tikėjimas rodo Dievo meilę ir atleidimą, kuris gali nugalėti nuodėmės gniaužtus. Per atgailą ir tikėjimą, žmogus gali atkurti ryšį su Dievu, išvalyti sielą ir grįžti į teisingą kelią. Tai leidžia išvengti nuodėmės padarinių ir gyventi gyvenimą, kupiną dvasinės pilnatvės bei harmonijos.
Teiginys „visi yra nusidėję“ kviečia kiekvieną žmogų apmąstyti savo gyvenimą, pripažinti nuodėmę ir ieškoti Dievo atleidimo. Tai ne tik iššūkis, bet ir kvietimas į atsinaujinimą bei dvasinį augimą. Tarsi pašaukimas, kuris ragina žmogų nepasiduoti nuodėmės šešėliams, bet siekti gyvos ir teisingos santykio su Dievu, pagrindą, kuris suteikia tikrąją gyvenimo prasmę ir turtį.