Osho judėjimas, įkurtas Indijos guru Osho (gimęs Raineesh Chandra Mohan Jain), yra dvasinis ir filosofinis judėjimas, kuris 1960-1980 m. pritraukė daug žmonių visame pasaulyje. Osho, anksčiau žinomas kaip Bhagwan Shree Rajneesh, tapo populiarus dėl savo unikalių mokymų, kurie jungė įvairias dvasines tradicijas, psichologiją, meditaciją ir šiuolaikinę kultūrą.
Pagrindiniai Osho judėjimo bruožai:
- Meditacija: Osho akcentavo meditacijos svarbą kaip būdą pasiekti vidinę ramybę ir savęs pažinimą. Jis sukūrė įvairias meditacijos technikas, įskaitant aktyvias meditacijas, kurios skatina žmones išlaisvinti savo emocijas ir fizinę energiją. Šios meditacijos dažnai apima judesį, muziką ir kvėpavimo pratimus, leidžiančius žmonėms pasiekti dvasinę būseną.
- Savęs pažinimas: Osho mokymai skatina individą pažinti save, išlaisvinti savo tikrąją prigimtį ir gyventi autentiškai. Jis ragino žmones atsisakyti socialinių normų ir tradicijų, leidžiant jiems atrasti savo unikalų kelią.
- Meilė ir santykiai: Osho pabrėžė meilės svarbą, tačiau savo požiūriu jis skyrėsi nuo tradicinių romantinių santykių. Jis skatino žmones sukurti sveikus ir sąmoningus santykius, remdamasis laisve, atvirumu ir pagarbos principu.
- Kritika ir kontoversijos: Osho judėjimas sulaukė daug kritikos dėl savo netradicinių požiūrių ir gyvenimo būdo. Kai kurie kritikai teigia, kad judėjimas buvo komercizuotas, o Osho guru statusas sukėlė neigiamą požiūrį. Be to, Osho buvo susijęs su teisiniais ir socialiniais skandalais, kai jo bendruomenė (Rajneeshpuram) Oregone 1980-ųjų pradžioje patyrė konfliktus su vietinėmis valdžios institucijomis.
- Dvasinės filosofijos integracija: Osho integravo įvairias dvasines tradicijas, tokias kaip induizmas, budizmas, taoizmas ir sufizmas, siekdamas sukurti universalią dvasinę praktiką. Jo mokymai dažnai apima džiaugsmą, kūrybiškumą ir spontaniškumą kaip svarbias dvasines vertybes.
- Pasaulinė įtaka: Osho judėjimas tapo pasauliniu fenomenu, turinčiu sekėjų visame pasaulyje. Osho mokymai ir knygos buvo išverstos į daugybę kalbų, o jo mokymai apie meditaciją ir dvasinį augimą yra žinomi ir populiarūs.
Osho judėjimas siūlo unikalų požiūrį į dvasinį augimą ir savęs pažinimą, skatinantis žmones gyventi pilnavertiškai ir atsikratyti socialinių apribojimų. Nors judėjimas gali sukelti skirtingas nuomones ir diskusijas, jis tebėra svarbus dvasinio tobulėjimo šaltinis daugeliui žmonių, siekiančių atrasti savo vidinį pasaulį.
Osho judėjimas, nors ir netradicinis, iš esmės yra dvasinis ieškojimas, apimantis įvairių religijų ir filosofijų elementus. Osho pats vengė apibrėžti savo mokymą kaip konkrečią religiją, bet jo pasekėjai dažnai jį vertina kaip dvasinį kelią, panašų į budizmo ar sufizmo tradicijas, bet laisvesnį nuo dogmų. Jo mokymai akcentuoja individualią patirtį ir savęs atradimo svarbą, o ne aklą tikėjimą doktrinomis. Tai atsispindi ir jo sukurtose meditacijos technikose, kurios orientuotos į emocinį ir fizinį išsilaisvinimą, siekiant pasiekti vidinę ramybę, kurią daugelis religijų siekia per maldą ar kontempliaciją.Įdomu, kad Osho kritikuodavo organizuotas religijas, kaltindamas jas dogmatizmu ir nelankstumu, teigdamas, jog jos dažnai tampa kliūtimi tikram dvasingumui. Jis pabrėždavo individualų ryšį su dieviškumu, nepriklausomą nuo religinių institucijų. Šis požiūris sukėlė daug diskusijų ir kritikos, bet tuo pačiu pritraukė daugybę žmonių, ieškančių dvasinio kelio už tradicinių religijų ribų. Jo mokymai apie meilę, sąmoningumą ir gyvenimo džiaugsmą rezonuoja su daugelio žmonių siekiu prasmės ir pilnatvės. Tačiau svarbu pažymėti, kad Osho judėjimas nėra vienalytis, ir jo pasekėjai interpretuoja jo mokymą įvairiai. Kai kurie jį laiko guru, kiti – įkvėpėju, o dar kiti – tiesiog filosofu, kurio idėjos vertos dėmesio. Galbūt tinkamiausias apibūdinimas būtų – dvasinis ieškojimas, kurio tikslas – atrasti savo tikrąją prigimtį ir gyventi prasmingą gyvenimą. Kaip sakė pats Osho: "Gyvenimas nėra problema, kurią reikia išspręsti, o realybė, kurią reikia patirti."