Novena yra maldos praktika, paplitusi krikščioniškoje tradicijoje, ypač katalikybėje. Tai devynias dienas trunkanti malda, skirta konkrečiam tikslui, intencijai arba šventajam. Žodis „novena“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio „novem“, reiškiančio „devynis“.
Tradiciškai novenos gali būti atliekamos prašant Dievo pagalbos, maldaujant už ligonius, atgailaujant arba švenčiant šventųjų šventes. Novenos gali turėti įvairias formas, įskaitant specialias maldas, giesmes, meditacijas ar mąstymus apie šventąjį, kuriam novena skiriama.
Dažniausiai novenos maldos yra struktūrizuotos, turinčios konkrečias maldas kiekvienai dienai. Tarp populiariausių novenų yra Šv. Juozo, Šv. Mergelės Marijos, Šv. Terezės Novena ir kitos. Šios praktikos tikslas – stiprinti tikėjimą, skatinti dvasinį augimą ir artinti maldininką prie Dievo.
Novena gali būti atliekama asmeniškai arba grupėse, ir ji dažnai baigiama ypatingu šventimu arba pamaldomis. Tai yra ne tik dvasinė praktika, bet ir bendruomenės susibūrimo forma, skatinanti solidarumą ir tarpusavio palaikymą.
Novenos, kaip devynių dienų maldos periodas, turi gilias šaknis krikščionių istorijoje, siekiančias ankstyvąją Bažnyčią. Manant, kad devyni yra šventas skaičius, simbolizuojantis Šventąją Dvasią ir jos vaisius, novenos laikomos ypatingai svarbiomis. Apie jų kilmę nėra vieningos nuomonės, tačiau tikima, jog jos kilo iš apaštalų laukimo Šventosios Dvasios dieną po Jėzaus Kristaus žengimo į dangų. Šis laukimas truko devynias dienas.Kai kurios novenos yra skirtos konkretiems šventiesiems, prašant jų užtarimo. Pavyzdžiui, Šv. Juozapo novena yra labai populiari prašant pagalbos šeimos gyvenime ar ieškant darbo. Šv. Teresės Avilietės novena dažnai meldžiama prašant išgydymo ar dvasinio stiprybės. Šios novenos dažnai apima konkretų tekstą, skaitomą kiekvieną dieną, kartu su asmeninėmis maldomis ir apmąstymais.Įdomu tai, kad novenų praktika nėra griežtai apibrėžta kanoniniuose dokumentuose. Jos yra labiau liaudies tradicijos dalis, atspindinti gilią krikščionių tikėjimą maldos galia ir šventųjų užtarimu. Šis aspektas pabrėžia tikėjimo gyvybingumą ir jo gebėjimą prisitaikyti prie skirtingų laikų ir kultūrų. Novenos yra ne tik maldos forma, bet ir dvasinio augimo kelias, skatinantis kasdienį ryšį su Dievu ir gilinantis tikėjimą. Tikėjimas, kaip sako šv. Paulius laiške Romiečiams, yra "vilties užtikrintumas ir dalykų, kurių nematyti, įrodymas" (Rom 8,24). Todėl novenos gali būti suprantamos kaip tikėjimo išraiška ir ryžtas siekti dvasinio tobulėjimo.