Novena yra maldos praktika, paplitusi krikščioniškoje tradicijoje, ypač katalikybėje. Tai devynias dienas trunkanti malda, skirta konkrečiam tikslui, intencijai arba šventajam. Žodis „novena“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio „novem“, reiškiančio „devynis“.
Tradiciškai novenos gali būti atliekamos prašant Dievo pagalbos, maldaujant už ligonius, atgailaujant arba švenčiant šventųjų šventes. Novenos gali turėti įvairias formas, įskaitant specialias maldas, giesmes, meditacijas ar mąstymus apie šventąjį, kuriam novena skiriama.
Dažniausiai novenos maldos yra struktūrizuotos, turinčios konkrečias maldas kiekvienai dienai. Tarp populiariausių novenų yra Šv. Juozo, Šv. Mergelės Marijos, Šv. Terezės Novena ir kitos. Šios praktikos tikslas – stiprinti tikėjimą, skatinti dvasinį augimą ir artinti maldininką prie Dievo.
Novena gali būti atliekama asmeniškai arba grupėse, ir ji dažnai baigiama ypatingu šventimu arba pamaldomis. Tai yra ne tik dvasinė praktika, bet ir bendruomenės susibūrimo forma, skatinanti solidarumą ir tarpusavio palaikymą.
Teologiškai novena yra laikoma intensyviu pasninko ir maldos aktu, kuris peržengia paprastą prašymą. Ji įkūnija „įkyrumą“ (gr. *anaideia*), kurį Jėzus mini palyginimuose, ragindamas nepaliaujamai melstis. Kai kurios senovinės novenos, ypač skirtos Šventajai Dvasiai, buvo susijusios su pasirengimu priimti krikštą, kas rodo, kad novena iš esmės yra perėjimo ritualas, skirtas sielai paruošti priimti ypatingą Dievo malonę. Be to, Rytų Bažnyčiose, nors ir ne vadinamos novenomis, egzistuoja panašios devynių dienų gedulo ar šventimo sekvencijos, pabrėžiančios skaičiaus devyni mistinę reikšmę kaip pilnatvės ir užbaigtumo simbolį.