Viešpatie Jėzau, ateinu pas tave toks, koks esu.
Atleisk man mano nuodėmes, gailiuosi dėl viso, ką norom ir nenorom esu padaręs bloga.
Prašau tave, atleisk man.
Dėl tavęs atleidžiu visiems,
kurie man yra padarę bloga
ir per kuriuos aš turėjau kentėti.
Atsižadu velnio ir kiekvieno blogio.
Atsiduodu visas Tau,
Viešpatie Jėzau, dabar ir visada.
Jėzau, prašau, ateik į mano gyvenimą.
Priimu Tave kaip savo Viešpatį ir Išganytoją.
Priimk mane su visomis mano žaizdomis ir mano neturtu.
Išgydyk, pakeisk, sustiprink mano kūną,
sielą ir dvasią.
Myliu Tave,Viešpatie Jėzau,
šlovinu Tave ir Tau dėkoju už savo gyvenimą
ir kiekvieną gėrį,
gautą iš Tavęs.
Amen.
Skaitykite daugiau..
Teologinėje tradicijoje žmogus suvokiamas kaip trejovė, susidedanti iš kūno, sielos ir dvasios. Šis dalijimas atkeliavo iš senųjų krikščionių mąstytojų raštų, kurie remdavosi graikų filosofija. Įdomu tai, kad dvasia senovės kalbose reiškė dieviškąjį kvėpavimą, kurį Kūrėjas įpūtė žmogui pradžioje. Tai pati slapčiausia mūsų vidinė erdvė, kurioje nuolat vyksta nematomas bendravimas su Aukščiausiuoju.
Siela teologijoje suprantama kaip mūsų jausmų, proto ir valios namai. Kai kalbame apie kūno sveikatą, krikščioniški šaltiniai primena, jog senovės vienuoliai didelį dėmesį skirdavo saikui ir fiziniam darbui, nes tikėjo, kad judėjimas padeda palaikyti ramybę mintyse. Įdomus faktas yra tas, kad pirmieji maldos namų statytojai pritaikydavo ypatingą akustiką, kad giedojimas vibruotų ir atpalaiduotų fizinį pavargusį žmogaus pavidalą.
Praktikuojantys tikintieji pastebi, kad dvasinis atsinaujinimas prasideda nuo paprasto dėkingumo už kasdienę duoną ir smulkias dovanas. Toks nusiteikimas moksliškai vadinamas vidine pusiausvyra, o senovėje mokytojai tai vadindavo širdies tyrumu. Kai žmogus išmoksta paleisti nuoskaudas, jo kūnas atsipalaiduoja fiziškai, nes streso hormonas pamažu traukiasi. Tai gražiai rodo, kad dvasinis gyvenimas ir fizinė savijauta yra glaudžiai susiję per nematomus kasdienybės stebuklus.
Siela teologijoje suprantama kaip mūsų jausmų, proto ir valios namai. Kai kalbame apie kūno sveikatą, krikščioniški šaltiniai primena, jog senovės vienuoliai didelį dėmesį skirdavo saikui ir fiziniam darbui, nes tikėjo, kad judėjimas padeda palaikyti ramybę mintyse. Įdomus faktas yra tas, kad pirmieji maldos namų statytojai pritaikydavo ypatingą akustiką, kad giedojimas vibruotų ir atpalaiduotų fizinį pavargusį žmogaus pavidalą.
Praktikuojantys tikintieji pastebi, kad dvasinis atsinaujinimas prasideda nuo paprasto dėkingumo už kasdienę duoną ir smulkias dovanas. Toks nusiteikimas moksliškai vadinamas vidine pusiausvyra, o senovėje mokytojai tai vadindavo širdies tyrumu. Kai žmogus išmoksta paleisti nuoskaudas, jo kūnas atsipalaiduoja fiziškai, nes streso hormonas pamažu traukiasi. Tai gražiai rodo, kad dvasinis gyvenimas ir fizinė savijauta yra glaudžiai susiję per nematomus kasdienybės stebuklus.