Šventoji Monika (lot. Sancta Monica) yra garsi Katalikų Bažnyčios šventoji, žinoma dėl savo nepalaužiamo tikėjimo, ištvermės ir nuolatinės maldos už savo sūnų – Šventąjį Augustiną, kuris vėliau tapo vienu didžiausių Bažnyčios mokytojų. Ji gimė apie 331 m. dabartinėje Alžyro teritorijoje, romėnų šeimoje.
Monika nuo jaunystės buvo labai pamaldi ir tvirta savo tikėjime. Ji ištekėjo už vyro, vardu Patricijus, kuris buvo pagonis. Nors jų santuoka nebuvo lengva – Patricijus buvo impulsyvus ir nelabai tikėjo Monikos religiniu gyvenimu – Monika kantriai meldėsi už savo vyro atsivertimą. Galiausiai jos maldos buvo išklausytos, ir Patricijus atsivertė į krikščionybę prieš savo mirtį.
Vienas iš pagrindinių Monikos gyvenimo išbandymų buvo jos sūnus Augustinas, kuris jaunystėje gyveno nesutvarkytą ir nerūpestingą gyvenimą, nepaisydamas krikščioniško tikėjimo. Monika nuolat meldėsi už Augustino atsivertimą ir sekė jį, kad padėtų jam rasti kelią į Dievą. Po daugybės metų maldų, ašarų ir vilties, Augustinas galiausiai atsivertė į krikščionybę 386 m. Tai buvo didelis džiaugsmas Monikai, kuri tapo įkvėpimu visiems, kurie meldžiasi už savo artimųjų dvasinį atgimimą.
Monikos pavyzdys yra svarbus dėl jos tvirtybės, pasitikėjimo Dievu ir atkaklumo maldoje. Jos gyvenimas rodo, kaip meilė, tikėjimas ir nuolatinė malda gali pakeisti net sunkiausias situacijas.
Šventoji Monika mirė 387 m., netrukus po Augustino atsivertimo, būdama Romoje. Prieš mirtį ji sakė: „Man nebėra nieko svarbaus šiame gyvenime, nes mano troškimai buvo išpildyti – mačiau, kaip tu tapai tikru Dievo tarnautoju.“
Šventosios Monikos atminimas yra švenčiamas rugpjūčio 27 dieną, ir ji laikoma motinų, našlių bei tų, kurie meldžiasi už savo vaikų atsivertimą, globėja. Jos gyvenimas yra priminimas apie ištikimą meilę, maldą ir nesibaigiantį tikėjimą Dievo malone.
Šventosios Monikos gyvenimas kupinas dramatiškų įvykių, atspindinčių tikėjimo jėgą ir maldos svarbą. Jos ištvermė, meldžiantis už savo sūnaus Augustino atsivertimą, tapo legendine. Ši istorija primena Biblijos istoriją apie Elkaną ir Aną, kurie ilgai meldėsi, kad Dievas jiems duotų vaiką. Monikos maldos buvo ne tik už jos sūnų, bet ir už visą jo sielą, už jo dvasinį augimą ir išgelbėjimą nuo klaidingų gyvenimo pasirinkimų. Jos kantrybė ir nuolatinis tikėjimas net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis yra šviesus pavyzdys visiems tikintiesiems.Šventoji Monika, kaip ir daugelis šventųjų, savo gyvenime patyrė gilią dvasinę kovą. Jos santuoka su Patricijum nebuvo lengva, tačiau net ir susidūrusi su iššūkiais, ji išliko tvirta savo tikėjime. Tai atspindi psalmininko žodžius: „Aš pasitikiu Viešpačiu visa širdimi, ir jis neapleis manęs.“ (Ps 118, 107). Monikos gyvenimas iliustruoja, kad tikėjimas nėra tik pasyvios tikėjimo deklaracijos, bet aktyvus ryšys su Dievu, pareikalaujantis pastangų, ištvermės ir nuolatinės maldos. Jos pavyzdys įkvepia mus tikėti ir nepalūžti net tada, kai gyvenimas meta mums didžiausius iššūkius. Šventosios Monikos gyvenimo istorija yra galingas liudijimas apie Dievo gailestingumą ir maldos galią. Ji parodo, kad net ir sudėtingiausiose situacijose Dievas gali veikti ir pakeisti žmonių gyvenimus. Jos palikimas – tai pavyzdys, įkvepiantis mus siekti dvasinio tobulėjimo ir nepaliaujamos maldos už artimuosius.