1739 m. bažnyčią Doviluose statyti buvo numatęs Prūsijos valdovas Frydrichas Vilhelmas I, „nes lietuviai vis dar prastai išugdyti, nesubrandinti krikščionybei“. Tačiau karaliaus nurodymas liko neįgyvendintas – 1740 m. jis mirė. Vėliau Prūsijos valdžia atsisakė paremti šią iniciatyvą, motyvuojant sunkia finansine karališkojo iždo padėtimi.
Evangeliškos pamaldos Doviluose pradėtos laikyti tik nuo 1784 m. Vienoje mokyklos patalpų įrengta nedidelė salė pamaldoms. Tikinčiųjų lėšomis konfesinius patarnavimus atlikdavo mokytojas. 1818 m. vykdytos teritorinės-administracinės reformos metu numatytas parapijos dydis – 5000 žmonių. Peržengus šią ribą parapija buvo dalijama į dvi savarankiškas bendruomenes, nesant tokios galimybės, skiriamas dar vienas dvasininkas.
Pirmuoju pamokslininku 1846 m. atsiųstas Klaipėdos lietuvių bažnyčios diakonas Hermann Leopold Friedrich Hann. Dovilų evangelikų parapija oficialiai pripažinta tik 1854 m. Jai priskirti 35 kaimai, anksčiau priklausę Klaipėdos ir Priekulės evangelikų liuteronų parapijoms.
Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčios istorija atspindi sudėtingą tikėjimo skleidimo kelią Mažojoje Lietuvoje. Karaliaus Frydricho Vilhelmo I sumanymas statyti bažnyčią, nors ir paremtas siekiu „išugdyti“ lietuvius krikščionybei, atskleidžia tuo metu vyravusią misijinę perspektyvą, kuri, deja, nebuvo be savo trūkumų. Pamaldos, pradėtos laikyti kuklioje mokyklos salėje, liudija tikinčiųjų atkaklumą ir tikėjimą net ir nepalankiomis aplinkybėmis. Mokytojo tarnavimas kaip konfesinių patarnavimų vykdytojas pabrėžia bendruomenės savireguliacijos svarbą, kai oficiali institucinė parama buvo menka. Šis laikotarpis primena ankstyvosios krikščionybės laikus, kai tikėjimas klestėjo ir nepaisant persekiojimų.
Mintis apie 5000 žmonių parapiją 1818 m. rodo sparčią evangelikų liuteronų bendruomenės plėtrą Doviluose ir apylinkėse. Tai galime sieti su Lutherio teiginiu apie Bažnyčios kaip bendruomenės svarbą, kur kiekvienas narys yra vertingas. Galbūt būtent ši bendruomeniškumo dvasia leido išgyventi sunkius laikus ir išsaugoti tikėjimą. Deja, konkrečių Dovilų bažnyčios įdomybių ar istorijų šiuo metu nėra prieinama, tačiau pati jos istorija – tai liudijimas apie tikėjimo stiprybę ir atkaklumą. Kaip rašoma Hebrajams 11:1, "tikėjimas – tai vilties dalykų tikrovė, nematomų dalykų įrodymas". Dovilų bažnyčios istorija yra tikėjimo įrodymas.