Milda – tariama meilės, laisvės ir piršlybų deivė, kurios vardas lietuvių kultūroje tapo plačiai žinomas, tačiau jos autentiškumas senovės lietuvių mitologijoje kelia daug diskusijų. Pirmą kartą apie Mildą XIX a. užsiminė istorikas ir rašytojas Teodoras Narbutas (1784–1864), tačiau nei istoriniai šaltiniai, nei tautosaka jo pateiktos informacijos nepatvirtina. Dėl to Milda dažnai laikoma literatūriniu kūriniu, o ne tikra senovės baltų mitologijos dievybe. Nepaisant abejonių dėl jos egzistavimo, Mildos vardas ir įvaizdis giliai įsitvirtino lietuvių kultūroje, tapdami meilės, romantikos ir laisvės simboliais.
Teodoras Narbutas, XIX a. lietuvių kultūros veikėjas, savo darbuose, ypač knygoje Lietuvos18, pirmasis pristatė Mildą kaip meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Pasak Narbuto, Mildai buvo skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje stovėjo jos šventykla, kurioje buvo atliekamos apeigos, skirtos meilei ir piršlyboms. Narbutas teigė, kad Milda buvo garbinama kaip deivė, įkūnijanti romantinius jausmus ir santuokos ryšius. Tačiau šie teiginiai neturi tvirtų istorinių ar archeologinių įrodymų. Nei rašytiniai šaltiniai, nei tautosakos rinkiniai, nei archeologiniai radiniai nepatvirtina Mildos šventyklos ar jos kulto egzistavimo. Dėl šios priežasties dauguma mokslininkų mano, kad Milda galėjo būti Narbuto vaizduotės vaisius, galimai įkvėptas romantizmo epochos idėjų, kurios skatino idealizuoti senovės kultūras ir kurti mitologinius naratyvus.
Nepaisant to, Narbuto darbai turėjo didelę įtaką formuojant lietuvių tautinę savimonę. Jo raštai, įskaitant Mildos aprašymus, padėjo stiprinti lietuvių kultūros ir mitologijos susidomėjimą XIX a., kai tautinis atgimimas buvo itin aktualus. Narbutas, kaip ir kiti to meto romantizmo rašytojai, galėjo siekti sukurti įkvepiantį mitą, kuris atspindėtų lietuvių tautos dvasią.
Mildos vieta lietuvių mitologijoje
Senovės lietuvių ir baltų mitologija yra sudėtinga ir fragmentiška, daugiausia dėl to, kad rašytinių šaltinių apie baltų tikėjimus išlikę labai nedaug. Dauguma žinių apie senovės lietuvių dievus ir deives kyla iš krikščioniškų kronikų, kuriose pagoniškos tradicijos dažnai buvo iškraipytos ar neigiamai vertinamos. Tokios dievybės kaip Perkūnas, Žemyna ar Gabija yra geriau dokumentuotos per tautosaką ir istorinius šaltinius, tačiau Mildos atitikmens nerandama jokiuose kituose šaltiniuose, išskyrus Narbuto raštus.
Kai kurie mokslininkai spėja, kad Narbutas galėjo remtis analogijomis su kitomis indoeuropiečių mitologijomis, pavyzdžiui, graikų Afrodite ar romėnų Venera, kurdami Mildos įvaizdį. Romantizmo laikotarpiu buvo populiaru ieškoti paralelių tarp vietinių kultūrų ir klasikinių civilizacijų, siekiant parodyti tautos kultūros turtingumą. Vis dėlto, be Narbuto aprašymų, nėra jokių užuominų apie meilės deivės kultą senovės Lietuvoje, todėl Mildos autentiškumas išlieka abejotinas.
Nors Mildos, kaip senovės deivės, egzistavimas yra abejotinas, jos vardas ir įvaizdis tapo svarbia lietuvių kultūros dalimi. Milda yra vienas populiariausių moteriškų vardų Lietuvoje, simbolizuojantis grožį, meilę ir švelnumą. Šis vardas dažnai siejamas su romantiškais ir patriotiniais jausmais, o jo populiarumas rodo, kaip stipriai Narbuto kūryba paveikė lietuvių savimonę.
Mildos įvaizdis taip pat atsispindi lietuvių literatūroje ir mene. XIX a. romantizmo laikotarpiu, kai buvo kuriama tautinė literatūra, Mildos personažas tapo įkvėpimo šaltiniu poetams ir rašytojams, siekusiems išreikšti lietuvių tautos dvasią. Pavyzdžiui, jos vardas dažnai minimas meilės poezijoje ar patriotiniuose kūriniuose, kuriuose Lietuva vaizduojama kaip mylima tėvynė. Net ir šiuolaikinėje kultūroje Mildos vardas išlieka simboliu, siejamu su meile, laisve ir moteriškumu.
Be to, Mildos vardas kartais naudojamas ir populiariojoje kultūroje – nuo įmonių pavadinimų iki įvairių meno projektų. Pavyzdžiui, Vilniuje veikia kavinės ar parduotuvės, pavadintos Mildos vardu, o tai rodo, kad šis vardas išlieka gyvas ir aktualus.
Diskusijos ir kritika
Mildos autentiškumo klausimas išlieka aktualus tarp istorikų, mitologų ir kultūros tyrinėtojų. Kritikai teigia, kad Narbutas, kurdamas Mildą, galėjo remtis nepatikimais šaltiniais arba tiesiog interpretuoti tautosaką per romantizmo prizmę. Jo darbai dažnai kritikuojami dėl istorinio tikslumo trūkumo, nes jis labiau siekė sukurti įkvepiantį mitą nei tiksliai dokumentuoti praeitį.
Kita vertus, kai kurie tyrinėtojai gina Narbuto indėlį, pabrėždami, kad jo darbai padėjo išsaugoti ir populiarinti lietuvių mitologiją tuo metu, kai ji buvo beveik užmiršta. Net jei Milda nėra autentiška senovės deivė, jos įvaizdis prisidėjo prie lietuvių tautinės tapatybės formavimosi ir kultūrinio paveldo puoselėjimo.
Mildos vardas, kilęs iš Teodoro Narbuto raštų, tapo neatsiejama lietuvių kultūros dalimi, simbolizuojančia meilę, laisvę ir romantiką. Nors istorinis Mildos autentiškumas kelia abejonių, jos įtaka lietuvių literatūrai, menui ir tautinei savimonei yra neabejotina. Milda išlieka gyvu simboliu, kuris ir toliau įkvepia naujas kartas, primindamas apie turtingą lietuvių kultūros paveldą ir romantizmo epochos svajones.