Apie 1620 m. Paringyje pastatyta koplytėlė, kuri išgarsėjo Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūra. Jos vietoje apie 1745 m. pastatyta medinė koplyčia. Vietoj medinės 1819 m. sumūryta nauja koplyčia, įrengtas altorius, paskirtas kunigas.
1837 m. birželio 25-ąją, atlaidų dieną (liepos 7 d.), per pamaldas nuo žvakės užsidegė altoriaus užuolaida. Netoliese buvusi dvarininkė Venglinskienė (pagal tradiciją priiminėjo žmonių atneštas aukas – drobę, vašką, linus) nuplėšė degančią užuolaidą. Krintančios kibirkštys uždegė linus. Ugnis apėmė altorių, koplyčią. Kilo panika. Žmonės puolė prie durų ir susigrūdo. Nuo liepsnos ir dūmų žuvo 289 žmonės, tarp jų 3 kunigai. Iš koplyčios spėjo išeiti 50 žmonių. 138 mirusieji palaidoti ties koplyčia, 151 pasiėmė giminės. Po gaisro koplyčia 1838 m. suremontuota ir pašventinta. Nuo 1863 m. nuolatinio kunigo neturėjo. Po Pirmojo pasaulinio karo veikė „Ryto“ draugijos mokykla.
Tragedija Paringyje, nusinešusi beveik tris šimtus gyvybių, primena apie trapumą ir žmogišką silpnumą net ir šventose vietose. Ugnis, simbolizuojanti Dievo teismą ir pragarą, čia tapo žemiškos nelaimės įrankiu, primindama apie mirtingumo realybę, apie tai, kad net ir dievobaimingumas negarantuoja apsaugos nuo netikėto likimo smūgio. Šis įvykis galėjo būti interpretuojamas kaip Dievo bausmė už nuodėmes, tačiau svarbiau suvokti jį kaip skaudžią pamoką apie atsargumą ir pagarbos šventovėms svarbą. Juk bažnyčia, kaip ir kiekviena šventykla, yra vieta, kur žmogus ieško dvasinio atgimimo ir artumo su Dievu.
Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios istorija Paringyje aiškiai parodo, kaip tikėjimas ir tragedija gali susipynti. Atstatyta bažnyčia tapo liudijimu apie tikėjimo stiprybę ir žmonių atkaklumą net ir susidūrus su didžiausia nelaimė. Galbūt būtent ši istorija ir įkvėpė bažnyčios pašventinimą Švč. Jėzaus Širdies garbei – kaip simbolį atgimimo ir Dievo gailestingumo po siaubingos nelaimės. Kaip rašė Augustinas: „Mylėk ir daryk, ką nori.“ Ši tragedija primena, kad meilė Dievui ir artimui turėtų vesti mus link atsargumo ir atsakomybės. Atstatyta bažnyčia – tai ne tik paminklas aukoms, bet ir vilties simbolis, liudijantis apie žmogaus gebėjimą atsitiesti net ir po didžiausių netekčių. Ji primena mums apie gyvenimo trapumą ir tuo pačiu – apie amžinąją Dievo meilę ir gailestingumą.