Šv. Augustino išpažinimai

Šv. Augustino (lot. Aurelius Augustinus) „Išpažinimai“ (lot. Confessiones) yra vienas garsiausių ir reikšmingiausių krikščionybės literatūros kūrinių. Parašytas maždaug 397–400 metais po Kristaus, šis darbas yra autobiografinė knyga, kurioje Šv. Augustinas apmąsto savo gyvenimo kelią nuo jaunystės, klaidų ir nuodėmių iki atsivertimo į krikščionybę bei gilesnio tikėjimo pažinimo. Tai ne tik asmeninė išpažintis, bet ir teologinis bei filosofinis darbas, apmąstantis žmogaus sielos kelią, Dievo malonę ir žmogaus vietą pasaulyje.

Pagrindinės „Išpažinimų“ temos:

Atsivertimo istorija:

• Pagrindinė „Išpažinimų“ linija yra Šv. Augustino dvasinė kelionė nuo hedonistinio ir pasaulietinio gyvenimo iki atsivertimo į krikščionybę. Jis aprašo, kaip praeityje buvo prisirišęs prie pasaulietinių malonumų, seksualinių aistrų ir intelektualinio pasididžiavimo. Vis dėlto per Dievo malonę Augustinas išgyveno vidinį dvasinį atgimimą, kuris galiausiai paskatino jį tapti vienu iš svarbiausių Bažnyčios Tėvų.

Dievo ieškojimas:

• Knygoje Augustinas nuolat kalba apie žmogaus troškimą rasti Dievą ir pažinti tikrąjį gyvenimo tikslą. Jis aprašo, kaip ilgai ieškojo Dievo per filosofiją, manicheizmą (dualistinę religiją) ir kitus mokymus, kol galiausiai rado tikėjimą Jėzumi Kristumi kaip vienintelį tikrąjį kelią į išganymą. Tai yra dvasinio ieškojimo ir atgailos kelionė. Citata: „Nerami mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje, Viešpatie.“ (Išpažinimai, I, 1)

Nuodėmė ir malonė:

• Augustinas savo gyvenimo apmąstymuose daug dėmesio skiria nuodėmei, ypač jaunystės nuodėmėms ir kaip Dievo malonė jam padėjo įveikti nuodėmę. Jis aprašo, kaip jis buvo įtrauktas į seksualinius geismus, melą, vogimą ir kitus netinkamus veiksmus. Jis pabrėžia, kad žmogaus išgelbėjimas yra ne įmanomas vien savo pastangomis, bet tik per Dievo malonę. Citata: „Pats būčiau žlugęs, jei Tu nebūtum mane palaikęs.“ (Išpažinimai, XIII)

Filosofiniai apmąstymai apie laiką ir atmintį:

• Viena iš įdomiausių „Išpažinimų“ dalių yra Augustino apmąstymai apie laiką. Jis klausia, kas yra laikas, ir kaip jis gali būti suprantamas. Augustinas gilinasi į žmogaus sąmonę, atmintį ir dvasinį gyvenimą, stengdamasis suprasti, kaip žmogus suvokia laikinumą ir amžinybę. Jo svarstymai apie laiką turėjo didelę įtaką vėlesnei filosofinei minčiai. Citata: „Kas yra laikas? Jei niekas manęs neklausia, aš žinau. Jei kas paklausia ir nori paaiškinti, aš nežinau.“ (Išpažinimai, XI)

Dievo buvimas ir gailestingumas:

• Knygoje nuolat akcentuojamas Dievo buvimas žmogaus gyvenime net tada, kai žmogus nuo Jo nusigręžia. Augustinas teigia, kad Dievas visada buvo su juo, net kai jis ieškojo Jo klaidinguose keliuose. Ši tema pabrėžia Dievo kantrybę ir gailestingumą.

Vidinis žmogaus konfliktas:

• „Išpažinimuose“ Augustinas aprašo savo vidinę kovą tarp kūno ir dvasios troškimų. Šis vidinis konfliktas rodo gilesnę teologinę diskusiją apie žmogaus prigimtį, silpnumą ir nuodėmingumą, kartu pabrėžiant Dievo malonės reikšmę žmogaus gyvenime.

„Išpažinimai“ susideda iš 13 knygų, kurios apima ne tik Augustino asmeninę istoriją, bet ir gilias filosofines bei teologines refleksijas. Knygos pirmosios dalys yra autobiografinės, o vėlesnėse dalyse Augustinas aptaria įvairius teologinius ir filosofinius klausimus, tokius kaip kūrimas, laikas, atmintis, nuodėmė ir malonė.

• Knygos I-IX: Šios dalys daugiausia apima Augustino gyvenimo istoriją, jo nuopuolius ir dvasinę kelionę iki atsivertimo į krikščionybę. Jis aprašo savo jaunystės klaidas, intelektualinę kelionę ir atsivertimo procesą.
• Knygos X-XIII: Šiose knygose Augustinas giliau apmąsto žmogaus dvasinį gyvenimą, Dievo prigimtį ir kūrinijos prasmę. Ypatingą dėmesį jis skiria atminčiai, laikui ir Kūrėjo ir kūrinijos santykiui.

„Išpažinimų“ reikšmė:

Autobiografinis unikalumas:

• „Išpažinimai“ laikomi vienu pirmųjų ir svarbiausių autobiografinių kūrinių Vakarų literatūroje. Šv. Augustinas atvirai kalba apie savo asmeninius trūkumus, vidines kovas ir tikėjimo ieškojimą, kas buvo labai neįprasta tam laikmečiui. Jo atvirumas ir nuoširdumas daro šį kūrinį ypač aktualų ir šiandien.

Teologinė įtaka:

• „Išpažinimai“ tapo pagrindiniu šaltiniu Augustino teologijai ir filosofijai suprasti. Jo apmąstymai apie malonę, nuodėmę, laisvą valią ir Dievo gailestingumą turėjo didžiulę įtaką Vakarų krikščioniškajai teologijai.

Filosofinė reikšmė:

• Augustino apmąstymai apie laiką, atmintį ir žmogaus prigimtį darė įtaką ne tik teologijai, bet ir filosofijai. Jo analizės apie laiko prigimtį ir žmogaus sąmonę buvo nagrinėjamos ir vertinamos vėlesnių mąstytojų, tokių kaip Hegelis ir Heideggeris.

Šv. Augustino „Išpažinimai“ yra įkvepiantis dvasinis bei intelektualinis veikalas, rodantis žmogaus troškimą rasti Dievą ir gyvenimo prasmę. Tai autobiografija, teologinis traktatas ir filosofinė refleksija, kurią verta skaityti dėl jos gilios išminties apie žmogaus prigimtį, nuodėmę, atgailą ir Dievo malonę.

ŠV. AURELIJAUS AUGUSTINO IŠPAŽINTYS

Trylika knygų

PIRMOJI KNYGA GIMIMAS, KŪDIKYSTĖ IR VAIKYSTĖ

Dievo šaukimasis

Kaip šauksime Dievą?

1. Didis esi, Viešpatie, ir labai vertas pagyrų: didi tavo galia ir neišmatuojama tavo išmintis. Žmogus, tavo kūrinijos dalelė, trokšta tave šlovinti, nors nešioja savo mirtingumą ir nuodėmės liudijimą, liudijimą, kad tu priešiniesi išpuikėliams. Ir vis dėlto žmogus, tavo kūrinijos dalelė, trokšta tave šlovinti. Tu pats žadini mus, kad šlovinti tave būtų džiaugsmas, nes sukūrei mus sau, ir mūsų širdis nerami, kol neatranda ramybės tavyje. Leisk man, Viešpatie, suprasti ir pažinti, kas yra pirmiau – šauktis tavęs ar tave šlovinti, pažinti tave ar tave šauktis. Bet kas gali tave šauktis, tavęs nepažinęs? Juk nežinodamas gali šauktis ko kito, o ne tavęs. O gal tu esi šaukiamas, kad būtum pažintas? Kaip gi šauks tie, kurie tavimi netiki? Ir kaip patikės be skelbėjo? Tie, kurie ieško Viešpaties, šlovins jį. Ieškodami jie ras jį, o radę šlovins. Ieškosiu tavęs, Viešpatie, šaukdamasis tavęs, ir šauksiuosi tavęs, tikėdamas tavimi, nes tu mums buvai paskelbtas. Tave šaukia mano tikėjimas, kurį man davei, kurį įkvėpei per savo Sūnaus žmogiškumą, per tavo skelbėjo tarnystę.

Kodėl šauksime Dievą?

2. Kaip šauksiu savo Dievą, mano Dievą ir Viešpatį, jei šaukdamas jį kviesiu į save patį? Kur yra vieta manyje, kur galėtų ateiti mano Dievas? Kur galėtų ateiti Dievas, kuris sukūrė dangų ir žemę? Ar tikrai, Viešpatie, mano Dieve, yra manyje kas nors, kas galėtų tave talpinti? Ar dangus ir žemė, kuriuos sukūrei ir kuriuose mane sukūrei, talpina tave? Ar todėl, kad be tavęs nieko nebūtų, viskas, kas yra, talpina tave? Kadangi ir aš esu, kodėl prašau, kad ateitum į mane, jei nebūčiau, jei tavęs manyje nebūtų? Juk nesu pragare, o tu esi net ten. Jei nusileisiu į pragarą, tu ten esi. Taigi nebūčiau, mano Dieve, visai nebūčiau, jei tavęs manyje nebūtų. O gal veikiau nebūčiau, jei nebūčiau tavyje, iš kurio viskas, per kurį viskas, kuriame viskas? Taip, Viešpatie, taip. Kur tave šaukiu, jei esu tavyje? Iš kur tu ateini į mane? Kur galėčiau nueiti už dangaus ir žemės ribų, kad iš ten mano Dievas ateitų į mane, tas, kuris sakė: „Aš pripildau dangų ir žemę“?

Dievas pripildo viską

3. Ar dangus ir žemė talpina tave, nes tu juos pripildai? Ar pripildai juos, o dalis tavęs lieka, nes jie tavęs netalpina? Kur išlieji tai, kas lieka, kai dangus ir žemė jau pilni tavęs? Ar tau nereikia, kad kas nors tave talpintų, nes tu viską talpini, nes tai, ką pripildai, pripildai talpindamas? Juk indai, pilni tavęs, nedaro tavęs pastoviu, nes net jei jie sudužtų, tu neišsilietum. Kai išsilieji ant mūsų, ne tu guli, bet mus pakeli, ne tu išsibarstai, bet mus surenki. Visa, ką pripildai, pripildai visu savimi. Ar todėl, kad viskas negali tavęs viso talpinti, talpina tavo dalį, ir visi talpina tą pačią dalį? Ar kiekvienas talpina skirtingas dalis – didesni daugiau, mažesni mažiau? Ar yra kokia tavo dalis didesnė ar mažesnė? Ar tu visas esi visur, ir jokia būtybė tavęs viso netalpina?

Kas yra Dievas?

4. Kas tu esi, mano Dieve? Kas, klausiu, jei ne Viešpats Dievas? Kas yra Viešpats, jei ne Viešpats? Kas yra Dievas, jei ne mūsų Dievas? Aukščiausias, geriausias, galingiausias, visagalis, gailestingiausias ir teisingiausias, slapčiausias ir labiausiai esantis, gražiausias ir tvirčiausias, pastovus ir nesuvokiamas, nekintantis, keičiantis viską, niekada naujas, niekada senas, viską atnaujinantis, išpuikėlius vedantis į senatvę, o jie to nežino; visada veikiantis, visada ramus, renkantis ir nieko nestokojantis, nešantis, pripildantis ir saugantis, kuriantis, maitinantis ir tobulinantis, ieškantis, nors tau nieko netrūksta. Myli, bet nesikarščiuoji, pavydi, bet esi ramus, gailiesi, bet neliūdi, pyksti, bet esi taikus, keiti darbus, bet nekeiti plano; priimi, ką randi, ir nieko neprarandi; niekada stokojantis, bet džiaugiesi laimėjimais, niekada godus, bet reikalauji palūkanų. Tau duodama daugiau, kad būtum skolingas, bet kas turi ką nors, kas nėra tavo? Grąžini skolas, niekam neskolindamas, atleidi skolas, nieko neprarasdamas. Ką mes pasakėme, mano Dieve, mano gyvenime, mano šventoji saldume? Ką sako tas, kuris kalba apie tave? Bet vargas tiems, kurie tyli apie tave, nes net iškalbingieji lieka nebyliai.

Siela trokšta ir šaukiasi Dievo

5. Kas man duos ramybę tavyje? Kas man duos, kad ateitum į mano širdį ir ją apgirtum, kad pamirščiau savo blogį ir apkabinčiau vienintelį savo gėrį – tave? Kas tu man esi? Pasigailėk, kad galėčiau kalbėti. Kas aš pats esu tau, kad liepi man tave mylėti ir, jei to nedarau, pyksti ant manęs ir grasinai didelėmis nelaimėmis? Ar maža nelaimė, jei tavęs nemyliu? Ak, man! Per savo gailestingumą, Viešpatie, mano Dieve, pasakyk man, kas tu man esi. Pasakyk mano sielai: „Aš esu tavo išgelbėjimas.“ Taip pasakyk, kad išgirsčiau. Štai mano širdies ausys prieš tave, Viešpatie; atverk jas ir pasakyk mano sielai: „Aš esu tavo išgelbėjimas.“ Bėgsiu paskui šį balsą ir tave pagausiu. Neslėpk nuo manęs savo veido; tegu mirštu, kad nemirčiau, kad galėčiau matyti tavo veidą.
6. Mano sielos namai ankšti, kad tu į juos ateitum: tegu jie būna išplėsti tavo. Jie griūvantys: atstatyk juos. Juose yra dalykų, kurie žeidžia tavo akis: pripažįstu ir žinau. Bet kas juos išvalys? Kam kitam, jei ne tau, šauksiu: „Nuo mano slaptų nuodėmių apvalyk mane, Viešpatie, ir nuo svetimų nuodėmių apsaugok savo tarną“? Tikiu, todėl ir kalbu. Viešpatie, tu žinai. Argi ne tau išsakiau savo kaltes, mano Dieve, ir tu atleidai mano širdies nedorybę? Nesiginčiju su tavimi teisme, nes tu esi tiesa; nenoriu apgauti pats savęs, kad mano nedorybė nemeluotų pati sau. Todėl nesiginčiju su tavimi teisme, nes jei tu stebėtum nuodėmes, Viešpatie, kas ištvertų?

Gimimas ir kūdikystė
Žmogus nežino, iš kur atėjo

7. Leisk man kalbėti tavo gailestingumo akivaizdoje, man, dulkėms ir pelenams, leisk man kalbėti, nes štai tavo gailestingumas, o ne žmogus, mano pajuokėjas, yra tas, kuriam kalbu. Galbūt ir tu juokiesi iš manęs, bet atsigręžęs pasigailėsi manęs. Ką noriu pasakyti, Viešpatie, jei ne tai, kad nežinau, iš kur atėjau čia, į šį, sakyčiau, mirtingą gyvenimą ar gyvą mirtį? Nežinau. Mane priėmė tavo gailestingumo paguodos, kaip girdėjau iš savo kūniškų tėvų, iš kurių ir kuriuose mane formavai laike; pats to neprisimenu. Mane maitino žmogaus pieno paguodos, bet nei mano motina, nei žindyvės pačios nepildė savo krūtų – tu per jas davei man kūdikystės maistą pagal savo tvarką ir turtus, išdėstytus iki pat būties gelmių. Tu davei man nenorėti daugiau, nei davei, o mano maitintojams – norėti duoti man tai, ką jiems davei. Jos norėjo duoti man su meile, kuria buvo pilnos iš tavęs. Jų gėris buvo mano gėris, bet jis kilo ne iš jų, o per jas; juk visas gėris iš tavęs, Dieve, ir iš mano Dievo visas mano išgelbėjimas. Tai supratau vėliau, kai tu šaukei man per tai, ką davei viduje ir išorėje. Tada mokėjau čiulpti, džiaugtis malonumais, verkti dėl kūno skausmų – nieko daugiau.

Kokie yra kūdikiai

8. Vėliau pradėjau šypsotis – iš pradžių miegodamas, paskui būdraudamas. Taip man buvo pasakyta apie mane, ir tuo patikėjau, nes taip matome kitus kūdikius; pats to neprisimenu. Pamažu pradėjau jausti, kur esu, ir norėjau parodyti savo norus tiems, kurie galėjo juos išpildyti, bet negalėjau, nes mano norai buvo viduje, o jie buvo išorėje ir negalėjo jokiu savo pojūčiu įeiti į mano sielą. Todėl mosavau rankomis, leidau garsus, bandžiau ženklais išreikšti savo norus, kiek galėjau, kaip galėjau – bet tai nebuvo tikra. Kai manęs nesuprasdavo ar neduodavo to, kas galėjo pakenkti, pykdavau, kad vyresnieji man nepaklūsta, kad laisvieji man netarnauja, ir keršydavau verkdamas. Taip elgiasi kūdikiai, kaip sužinojau stebėdamas kitus, ir jie, nežinodami, labiau nei mano žinančios žindyvės parodė man, koks buvau.

Tik Dievas gyvena amžinai

9. Štai mano kūdikystė seniai mirė, o aš gyvenu. Bet tu, Viešpatie, kuris gyveni amžinai ir kuriame niekas nemiršta, nes prieš amžių pradžią ir prieš viską, kas gali būti vadinama „prieš“, tu esi, tu esi Dievas ir visko, ką sukūrei, Viešpats. Tavyje stovi visų nestabilių dalykų priežastys, tavyje lieka nekintamos visų kintamų dalykų šaknys, tavyje gyvena amžinos visų iracionalių ir laikinių dalykų prasmės. Pasakyk man, tavo maldavėjui, Dieve, gailestingasis savo vargšui, pasakyk, ar mano kūdikystę pakeitė kokia kita mano gyvenimo dalis, kuri mirė? Ar tai buvo laikas, kurį praleidau motinos įsčiose? Juk apie tai man šį tą pasakojo, ir pats mačiau nėščias moteris. O kas buvo prieš tai, mano saldume, mano Dieve? Ar buvau kur nors, ar buvau kuo nors? Niekas negali man to pasakyti – nei tėvas, nei motina, nei kitų patirtis, nei mano atmintis. Ar juokiesi iš manęs, kad to klausiu, ir liepi man tave šlovinti bei tau išpažinti už tai, ką žinau?

Pirmieji gyvenimo pradmenys

10. Išpažįstu tau, dangaus ir žemės Viešpatie, šlovindamas tave už savo pradžią ir kūdikystę, kurių neprisimenu. Tu davei žmogui iš kitų apie save spręsti ir net iš moterėlių autoriteto daug ką apie save tikėti. Buvau ir gyvenau net tada, ir kūdikystės pabaigoje ieškojau ženklų, kuriais galėčiau kitiems parodyti savo jausmus. Iš kur toks gyvūnas, jei ne iš tavęs, Viešpatie? Ar kas nors gali būti savo kūrėjas? Ar yra koks nors šaltinis, iš kurio į mus teka buvimas ir gyvenimas, išskyrus tave, kuris mus kuri, Viešpatie, kuriam būti ir gyventi nėra skirtingi dalykai, nes tu esi aukščiausias buvimas ir aukščiausias gyvenimas? Tu esi aukščiausias ir nesikeiti, tavyje nesibaigia ši diena, bet ji tavyje vyksta, nes tavyje yra visi šie dalykai; jie neturėtų kelio praeiti, jei tu jų netalpintum. Kadangi tavo metai nesibaigia, tavo metai yra ši diena. Kiek mūsų ir mūsų tėvų dienų praėjo per tavo šią dieną, iš jos gaudami savo formas ir egzistuodami, ir dar praeis kitos, kurios gaus savo formas ir egzistuos. Bet tu esi tas pats, ir viską, kas rytoj ir toliau, kas vakar ir anksčiau, darai šiandien, padarei šiandien. Ką tai reiškia, jei kas nesupranta? Tegu džiaugiasi ir sako: „Kas tai?“ Tegu džiaugiasi ir myli atrasti tave ne atrasdamas, o ieškodamas, užuot atradęs tavęs nerasti.

Net kūdikis nėra švarus nuo nuodėmių

11. Išklausyk, Dieve. Vargas žmonių nuodėmėms! Žmogus tai sako, ir tu jo pasigaili, nes tu jį sukūrei, o nuodėmės jame nesukūrei. Kas man primins mano kūdikystės nuodėmes, nes niekas nėra švarus nuo nuodėmės tavo akivaizdoje, net kūdikis, kurio gyvenimas žemėje trunka vieną dieną? Kas man tai primins? Gal koks mažylis, kuriame matau tai, ko apie save neprisimenu? Ką gi tada nusidėjau? Ar kad verkdamas geidžiau krūties? Jei dabar taip geisčiau ne krūties, o maisto, tinkamo mano amžiui, būčiau išjuoktas ir pelnytai smerkiamas. Tada dariau tai, kas verta smerkimo, bet kadangi nesupratau smerkiamojo, nei paprotys, nei protas neleido manęs smerkti. Augdami mes šiuos dalykus išrauname ir išmetame. Nemačiau nė vieno išmintingo žmogaus, kuris, valydamas ką nors, išmestų gerus dalykus. Ar tuo metu buvo gerai verkti ir prašyti net to, kas būtų žalinga, piktai pykti ant laisvų ir vyresnių žmonių, ant tų, kurie mane pagimdė, ir ant daugelio protingesnių, kurie nepakluso mano norams, stengtis kuo stipriau smogti, nes man nebuvo paklūstama pagal įsakymus, kurie būtų buvę žalingi? Kūdikių kūno silpnumas yra nekaltas, bet ne jų siela. Mačiau ir patyriau pavydintį mažylį: jis dar nekalbėjo, bet blyškus ir su kartėliu žvelgė į savo pieno brolį. Kas to nežino? Motinos ir žindyvės sako, kad tai išvaloma kažkokiomis priemonėmis. Bet ar tai tikrai nekaltumas, kai pieno šaltinis trykšta gausiai, o labai reikalingas ir tik tuo maistu gyvenantis kūdikis nepakenčia, kad kitas dalintųsi? Tokie dalykai toleruojami švelniai, ne todėl, kad jie niekingi ar maži, bet todėl, kad su amžiumi išnyks. Bet kai tie patys dalykai pastebimi vyresniame žmoguje, jie nebegali būti ramiai toleruojami.
12. Todėl tu, Viešpatie, mano Dieve, kuris davei kūdikiui gyvybę ir kūną, kurį, kaip matome, aprūpinai pojūčiais, sujungei nariais, papuošei forma ir dėl jo visumos bei saugumo įdėjai visus gyvos būtybės siekius, liepi man tave šlovinti už tai ir tau išpažinti, giedoti tavo vardui, Aukščiausiasis, nes tu esi visagalis ir geras Dievas, net jei būtum padaręs tik tai, ką gali padaryti tik tu, vienintelis, iš kurio kyla visa tvarka, gražiausias, kuris formuoji viską ir savo įstatymu viską valdai. Šį laikotarpį, Viešpatie, kurio neprisimenu gyvenęs, apie kurį tikėjau kitų žodžiais ir kurį spėjau išgyvenęs stebėdamas kitus kūdikius, nors šis spėjimas labai patikimas, man sunku priskirti šiam mano gyvenimui, kurį gyvenu šiame pasaulyje. Kalbant apie mano užmaršties tamsą, jis prilygsta laikui, kurį praleidau motinos įsčiose. Jei buvau pradėtas nedorybėje ir nuodėmėse mano motina mane maitino įsčiose, kur, meldžiu tave, mano Dieve, kur, Viešpatie, aš, tavo tarnas, kur ar kada buvau nekaltas? Bet štai praleidžiu tą laiką: ką man jis reiškia, jei nerandu jokių jo pėdsakų?

Vaikystė
Augustinas mokosi kalbėti

13. Ar ne iš kūdikystės atėjau į vaikystę? Ar veikiau vaikystė atėjo į mane ir pakeitė kūdikystę? Kūdikystė neišnyko – kur ji dingo? Ir vis dėlto jos nebebuvo. Juk nebebuvau kūdikis, kuris nekalba, bet jau kalbantis berniukas. Tai prisimenu, o kaip išmokau kalbėti, supratau vėliau. Vyresnieji nemokė manęs duodami žodžius tam tikra mokymo tvarka, kaip vėliau mokė raidžių, bet aš pats, protu, kurį man davei, mano Dieve, su dejavimais, įvairiais garsais ir kūno judesiais norėjau išreikšti savo širdies jausmus, kad man paklustų, bet negalėjau išreikšti visko, ko norėjau, nei visiems, kam norėjau. Atmintimi gaudžiau, kai kiti vadindavo kokį daiktą ir pagal tą žodį judindavo kūną; mačiau ir supratau, kad jie tuo žodžiu vadina tą daiktą, kurį norėjo parodyti. Jų noras atsiskleisdavo iš kūno judesių – tarsi natūraliais visų tautų žodžiais, kurie išreiškiami veido išraiška, akių žvilgsniu, kitais kūno judesiais ir balso garsais, rodančiais sielos jausmus, kai ko nors siekiama, laikoma, atmetama ar vengiama. Taip, dažnai girdėdamas žodžius įvairiuose sakiniuose ir jų vietose, pamažu supratau, kokių daiktų jie yra ženklai, ir, pripratinęs burną prie šių ženklų, jais išreikšdavau savo norus. Taip su tais, tarp kurių buvau, dalinausi norų išreiškimo ženklais ir giliau įžengiau į audringą žmogiško gyvenimo bendruomenę, priklausomas nuo tėvų autoriteto ir vyresniųjų valios.

Mokykloje mušamas ir išjuokiamas vyresniųjų

14. Dieve, mano Dieve, kokias kančias ir pašaipas ten patyriau, kai man, berniukui, buvo sakoma, kad teisingas gyvenimas – paklusti mokytojams, kad klestėčiau šiame pasaulyje ir išsiskirčiau kalbėjimo menais, tarnaujančiais žmonių garbei ir netikriems turtams. Todėl buvau atiduotas į mokyklą mokytis raštų, kurių naudos, vargšas, nežinojau. Bet jei buvau tingus mokytis, būdavau mušamas. Tai buvo giriama vyresniųjų, ir daugelis prieš mus gyvenusiųjų nutiesė šiuos vargingus kelius, kuriais mus vertė eiti, didindami Adomo sūnų darbą ir skausmą. Bet radome, Viešpatie, žmonių, kurie tavęs meldžia, ir iš jų sužinojome, kiek galėjome, kad tu esi didis, galintis mus išklausyti ir padėti, net jei mūsų pojūčiams nesi matomas. Būdamas berniukas pradėjau tavęs melsti, mano pagalbos ir prieglobsčio, ir šaukdamasis tavęs atrišau savo liežuvio mazgus, mažas, bet su dideliu jausmu prašydamas, kad mokykloje nebūčiau mušamas. Kai manęs neišklausydavai, kas nebuvo mano kvailumui, mano smūgiai buvo išjuokiami vyresniųjų, net mano tėvų, kurie nenorėjo, kad man nutiktų nieko blogo, o tie smūgiai tada buvo mano didelė ir sunki nelaimė.
15. Ar yra kas nors, Viešpatie, tokio didelio dvasios, taip stipriai prie tavęs prisirišęs, ar yra, sakau, kas nors – nes tai daro net tam tikras kvailumas – kas, taip stipriai ir pamaldžiai prie tavęs prisirišęs, taip menkai vertintų kankinimų įrankius, nagus ir kitokias kančias, kurių išvengti su dideliu bijau tavęs meldžiama visose žemėse, ir mylėtų tuos, kurie jų labai bijo, kaip mūsų tėvai juokėsi iš kančių, kuriomis mokytojai mus, berniukus, kankino? Juk mes ne mažiau jų bijojome ir ne mažiau tavęs meldėme išvengti, bet vis tiek nusidėdavome, mažiau rašydami, skaitydami ar galvodami apie raštus, nei iš mūsų buvo reikalaujama. Juk netrūko, Viešpatie, atminties ar proto, kuriuos tu norėjai, kad turėčiau tam amžiui pakankamai, bet man patiko žaisti, ir buvau baudžiamas tų, kurie patys taip elgėsi. Suaugusiųjų niekai vadinami reikalais, o vaikų tokie dalykai, nors tokie pat, baudžiami suaugusiųjų, ir niekas nesigaili nei vaikų, nei tų, nei kitų. Nebent koks teisingas dalykų vertintojas pritartų, kad buvau mušamas už tai, kad žaidžiau kamuoliu ir trukdžiau greitai mokytis raštų, kuriais, būdamas vyresnis, žaisčiau dar bjauriau. Ar ne tą patį darė tas, kuris mane mušė, kuris, jei kokioje diskusijoje jį nugalėdavo kitas mokytojas, kankinosi tulžimi ir pavydo labiau nei aš, kai žaidime kamuoliu mane įveikdavo draugas?

Nepaklusnumas dėl žaidimų meilės

16. Ir vis dėlto nusidėjau, Viešpatie Dieve, visų gamtos dalykų kūrėjau ir tvarkytojau, nuodėmių tik tvarkytojau, mano Dieve, nusidėjau, veikdamas prieš tėvų ir mokytojų nurodymus. Juk vėliau galėjau gerai panaudoti raštus, kurių jie norėjo, kad išmokčiau, kad ir kokiu tikslu jie to norėjo. Buvau nepaklusnus ne todėl, kad rinkausi ką nors geresnio, bet iš meilės žaidimams, trokšdamas pergalių varžybose ir kad mano ausys būtų glostomos išgalvotomis istorijomis, kurios dar labiau kaitindavo smalsumą, o akys vis labiau spindėdavo žiūrėdamos į suaugusiųjų vaidinimus ir žaidimus. Tie, kurie juos rengia, laikomi tokios garbės vertais, kad beveik visi to linki savo vaikams, bet leidžia, kad jie būtų mušami, jei tokie vaidinimai trukdo mokslui, per kurį, jų noru, vaikai turėtų tapti tokiais rengėjais. Žiūrėk į tai, Viešpatie, su gailestingumu ir išlaisvink mus, jau šaukiančius tave, išlaisvink ir tuos, kurie dar tavęs nešaukia, kad šauktų tave ir tu juos išlaisvintum.

Sunkiai sirgdamas prašė krikšto

17. Dar būdamas berniukas girdėjau apie amžinąjį gyvenimą, pažadėtą mums per mūsų Viešpaties Dievo nužengimą į mūsų puikybę, ir buvau pažymėtas jo kryžiaus ženklu, pagardintas jo druska jau nuo motinos įsčių, kuri labai tavimi pasitikėjo. Matei, Viešpatie, kai dar būdamas berniukas vieną dieną nuo skrandžio skausmo taip karščiavau, kad vos nemiriau, matei, mano Dieve, nes jau buvai mano sergėtojas, su kokiu širdies judesiu ir tikėjimu prašiau tavo Sūnaus Kristaus, mano Dievo ir Viešpaties, krikšto iš savo motinos pamaldumo ir mūsų visų motinos, tavo Bažnyčios. Mano kūniškoji motina, kuri su tyra širdimi tavo tikėjime dar karščiau gimdė mano amžinąjį išgelbėjimą, jau skubėjo pasirūpinti, kad būčiau įšventintas ir nuplautas išganingais sakramentais, išpažindamas tave, Viešpatie Jėzau, nuodėmių atleidimui, jei nebūčiau tuoj pat pasveikęs. Todėl mano apvalymas buvo atidėtas, tarsi būčiau turėjęs dar labiau susitepti, jei gyvenčiau, nes po to nuplovimo nuodėmių kaltė būtų buvusi didesnė ir pavojingesnė. Taip tikėjau aš, tikėjo ji ir visa šeima, išskyrus vienintelį tėvą, kuris, tačiau, neįveikė mano motinos pamaldumo teisės, kad netikėčiau Kristumi, kaip jis dar netikėjo. Ji stengėsi, kad tu, mano Dieve, būtum man tėvas, o ne jis, ir tu jai padėjai įveikti savo vyrą, kuriam ji, būdama geresnė, tarnavo, nes šitaip tarnavo tau, kuris tai liepei.

Kodėl krikštas buvo atidėtas

18. Meldžiu tave, mano Dieve, norėčiau žinoti, jei tu irgi nori, kokiu tikslu mano krikštas buvo atidėtas – ar mano labui man buvo tarsi atrištos nuodėmės virvės, ar ne? Kodėl ir dabar iš visų pusių mūsų ausyse skamba: „Leisk jam, tegu daro, jis dar nekrikštytas“? Bet dėl kūno sveikatos nesakome: „Tegu dar labiau susižeidžia, jis dar nepagydytas.“ Kaip daug geriau ir greičiau būčiau pagijęs, ir tai būtų buvę padaryta man mano ir mano artimųjų rūpesčiu, kad mano sielos išgelbėjimas, kurį gavai, būtų saugus tavo globoje, kuris jį davei. Tikrai geriau. Bet motina jau žinojo, kokios pagundos ir audros laukia po vaikystės, ir norėjo, kad per jas būtų formuojama žemė, iš kurios vėliau būčiau suformuotas, o ne jau gatavas paveikslas.

Nemylėjo raštų, į kuriuos buvo verčiamas

19. Tačiau toje vaikystėje, dėl kurios buvo mažiau bijoma nei dėl paauglystės, nemylėjau raštų ir nekenčiau, kad buvau verčiamas juos mokytis; vis dėlto buvau verčiamas, ir tai buvo man gera, nors pats gerai nesielgiau, nes nebūčiau mokęsis, jei nebūčiau verčiamas. Niekas nenoromis daro gera, net jei tai, ką daro, yra gera. Tie, kurie mane vertė, nedarė gera, bet man buvo daroma gera per tave, mano Dieve. Jie nematė, kam panaudosiu tai, ko mane vertė mokytis, išskyrus tenkinti neišpasakytus turtingos skurdo ir gėdingos šlovės troškimus. Bet tu, kuriam suskaičiuoti mūsų plaukai, visų, kurie mane spaudė mokytis, klaidas panaudojai mano naudai, o mano nenorą mokytis – mano bausmei, kurios, būdamas toks mažas berniukas ir toks didelis nusidėjėlis, buvau vertas. Taip per nedarančius gera tu darei man gera, o per mano nuodėmes teisingai man atlyginai. Juk tu liepei, ir taip yra, kad kiekviena netvarkinga siela pati sau būtų bausmė.

Ką mano apie graikų ir lotynų raštus

20. Kodėl taip nekenčiau graikų raštų, kuriais buvau mokomas vaikystėje, iki šiol man nėra visiškai aišku. Lotynų raštus pamilau – ne tų, kuriuos dėsto pirmieji mokytojai, bet tų, kuriuos moko vadinamieji gramatikai. Tas pradines raides, kuriomis mokoma skaityti, rašyti ir skaičiuoti, laikiau ne mažiau sunkiomis ir skausmingomis nei visus graikų raštus. Iš kur tai, jei ne iš gyvenimo nuodėmės ir tuštybės, kur buvau kūnas ir dvasia, einanti ir negrįžtanti? Juk tos pirmosios raidės buvo geresnės, nes tikresnės, nes jomis tapo ir yra manyje tai, kad galiu skaityti, ką randu parašyta, ir rašyti, ką noriu, nei tos, kuriomis buvau verčiamas mokytis nežinia kokio Enėjo klajonių, pamiršdamas savo klaidas, ir verkti dėl mirusios Didonės, nes ji nusižudė iš meilės, kai tuo tarpu pats, mirdamas nuo tavęs, Dieve, mano gyvenime, sausiomis akimis kentėjau, varganiausias.
21. Kas gali būti varganesnis už vargšą, kuris nesigaili pats savęs, verkia dėl Didonės mirties, įvykusios mylint Enėją, bet neverkia dėl savo mirties, įvykusios nemylint tavęs, Dieve, mano širdies šviesos, mano sielos burnos duonos, mano proto ir minčių gelmių jėgos? Nemylėjau tavęs ir paleistuvavau nuo tavęs, ir paleistuvaudamas girdėjau iš visų pusių: „Puiku, puiku!“ Juk šio pasaulio draugystė yra paleistuvystė nuo tavęs, ir „Puiku, puiku“ sakoma, kad žmogui būtų gėda, jei jis toks nėra. To neverkiau, bet verkiau dėl Didonės, žuvusios nuo kardo ir sekusios paskutinius dalykus, kai pats sekiau žemiausius tavo kūrinius, palikęs tave, ir ėjau į žemę. Jei man būtų uždrausta tai skaityti, būčiau liūdėjęs, kad negaliu skaityti to, dėl ko liūdėjau. Tokia beprotybė laikoma garbingesne ir turtingesne nei tos raidės, kuriomis išmokau skaityti ir rašyti.

Poetiniai prasimanymai per daug mylimi, naudingi menai niekinami

22. Bet dabar tegu mano siela šaukia mano Dieve, ir tavo tiesa tegu sako man: „Ne taip, ne taip; tikrai geresnis yra tas pirmasis mokslas.“ Juk štai labiau pasiruošęs pamiršti Enėjo klaidas ir viską, kas panašu, nei skaityti ir rašyti. Bet gramatikos mokyklų slenksčiuose kabo užuolaidos, kurios reiškia ne tiek paslapties garbę, kiek klaidos priedangą. Tegu neklykia prieš mane tie, kurių jau nebebijau, kol išpažįstu tau, ko nori mano siela, mano Dieve, ir randu ramybę smerkdamas savo blogus kelius, kad mylėčiau tavo gerus kelius. Tegu neklykia prieš mane gramatikos pardavėjai ar pirkėjai, nes jei paklausiu jų, ar tiesa, kad poetas sako, jog Enėjas kadaise atvyko į Kartaginą, neišmokę atsakys, kad nežino, o išmokę net neigs, kad tai tiesa. Bet jei paklausiu, kokiomis raidėmis rašomas Enėjo vardas, visi, kurie tai išmoko, atsakys teisingai pagal žmonių susitarimą ir sutartus ženklus. Taip pat, jei paklausiu, ko pamiršimas žmogui gyvenime sukeltų daugiau nepatogumų – skaitymo ir rašymo ar tų poetinių prasimanymų, kas nematytų, ką atsakytų, jei nėra visiškai savęs pamiršęs? Taigi nusidėjau būdamas berniukas, kai šiuos tuščius dalykus mylėjau labiau nei naudingesnius, ar veikiau nekenčiau šių, o tuos mylėjau. „Vienas ir vienas – du, du ir du – keturi“ man buvo nekenčiama daina, o medinis arklys, pilnas ginkluotų vyrų, Trojos gaisras ir pati Kreusos šešėlis buvo saldžiausias tuštybės reginys.

Dėl svetimos kalbos sunkumų graikų poetai tapo kartūs

23. Kodėl gi taip nekenčiau graikų gramatikos, kuri dainuoja tokius dalykus? Juk ir Homeras, mokantis kurti tokias pasakas, yra labai saldus, nors ir tuščias. Bet man, berniukui, jis buvo kartus. Tikiu, kad ir graikų vaikams Vergilijus toks pat, kai jie verčiami jį mokytis, kaip aš buvau verčiamas mokytis Homero. Matyt, sunkumas, visiškas svetimos kalbos mokymosi sunkumas, tarsi tulžimi apibarstydavo visas graikų pasakojimų saldumas. Juk tų žodžių nežinojau, ir su žiauriais grasinimais bei bausmėmis buvau spaudžiamas juos išmokti. Lotynų kalbos žodžių taip pat kažkada, būdamas kūdikis, nežinojau, bet stebėdamas išmokau be jokios baimės ar kankinimo, tarp žindyvių glostymų, juokų ir džiaugsmo žaidžiant. Išmokau jų be skausmingos spaudimo naštos, kai mano širdis vertė mane išreikšti savo mintis, o to nebūtų buvę, jei nebūčiau išmokęs kai kurių žodžių ne iš mokytojų, o iš kalbančiųjų, į kurių ausis ir aš išliedavau, ką jaučiau. Iš to aišku, kad laisvas smalsumas turi didesnę galią mokytis nei baiminga būtinybė. Bet tavo įstatymai, Dieve, riboja šį srautą – tavo įstatymai nuo mokytojų rykščių iki kankinių išbandymų, tavo įstatymai, galintys maišyti sveikas karčias patirtis, kurios atšaukia mus pas tave nuo žalingo malonumo, kuriuo nutolome nuo tavęs.

Viskas tarnauja Dievui

24. Išklausyk, Viešpatie, mano maldą, kad mano siela neišsektų po tavo drausme ir kad neišsekčiau išpažindamas tavo gailestingumus, kuriais ištraukei mane iš visų mano blogiausių kelių, kad taptum man saldesnis už visas pagundas, kurias sekiau, kad mylėčiau tave visa širdimi ir laikyčiau tavo ranką visa savo esybe, kad saugotum mane nuo visų pagundų iki galo. Štai tu, Viešpatie, mano karalius ir mano Dievas, tegu tau tarnauja viskas, ką naudinga išmokau vaikystėje, tegu tau tarnauja tai, ką kalbu, rašau, skaitau ir skaičiuoju, nes kai mokiausi tuščių dalykų, tu davei man drausmę ir atleidai mano nuodėmes, kuriomis džiaugiausi tuose tuščiuose dalykuose. Juk išmokau daug naudingų žodžių, bet jie gali būti išmokti ir ne tuščiose dalykuose, ir tai yra saugus kelias, kuriuo vaikai turėtų eiti.

Nedoros poetų istorijos blogai moko vaikus

25. Bet vargas tau, žmonių papročių srove! Kas tau pasipriešins? Kada gi išseksi? Kaip ilgai nešiosi Ievos vaikus į didelę ir baisią jūrą, kurią vargiai pereina tie, kurie užlipa ant medžio? Ar ne tavyje skaičiau apie griaudėjantį ir svetimaujantį Jupiterį? Jis negalėjo daryti abiejų, bet tai buvo daroma, kad tikras svetimavimas, kurį skatino netikras griaustinis, turėtų autoritetą būti sekamas. Kuris iš apsiaustais vilkinčių mokytojų blaivia ausimi klausosi žmogaus, šaukiančio iš tos pačios dulkių krūvos: „Tai Homeras išgalvojo ir žmonių ydas priskyrė dievams; norėčiau, kad dieviškumas būtų perduotas mums“? Bet teisingiau sakoma, kad jis tai išgalvojo, bet nedorėliams priskirdamas dieviškumą, kad nedorybės nebūtų laikomos nedorybėmis, ir kad kiekvienas, kuris jas daro, atrodytų sekantis ne pražuvusiais žmonėmis, o dangiškaisiais dievais.
26. Ir vis dėlto, o pragaro srove, žmonių sūnūs metami į tave už mokestį, kad mokytųsi šių dalykų, ir tai laikoma dideliu reikalu, kai tai daroma viešai forume, įstatymų akivaizdoje, nustatančių atlyginimus virš mokesčių, ir tavo akmenys daužosi ir skamba, sakydami: „Čia mokomasi žodžių, čia įgyjama iškalba, būtina įtikinėti ir mintims išreikšti.“ Ar tikrai nepažintume žodžių „lietus“, „auksinis“, „glėbys“, „apgaulė“, „dangaus šventovės“ ir kitų, jei Terencijus nebūtų pristatęs ištvirkusio jaunuolio, kuris Jupiterį laiko pavyzdžiu savo geismui, žiūrėdamas į paveikslą ant sienos, kuriame buvo nutapyta, kaip Jupiteris, kaip sakoma, kadaise siuntė auksini lietų į Danajos glėbį, apgaudamas moterį? Ir žiūrėk, kaip jis skatina save geismui, tarsi dangaus mokomas:

„Koks Dievas!“ sako jis. „Toks, kuris dangaus šventoves su didžiausiu trenksmu sudrebina.
Aš, mažas žmogus, to nedaryčiau? Aš tai padariau ir mielai!“

Ne visiškai per šią bjaurastį šie žodžiai mokomi patogiau, bet per šiuos žodžius ta bjaurastis daroma drąsiau. Nekaltinu žodžių, tarsi jie būtų išrinkti ir brangūs indai, bet kaltinu klaidos vyną, kurį mums pila girti mokytojai, ir jei jo neišgerdavome, būdavome mušami, negalėdami kreiptis į jokį blaivų teisėją. Ir vis dėlto, mano Dieve, kurio akivaizdoje mano prisiminimai dabar saugūs, noriai mokiausi šių dalykų ir jais džiaugiausi, vargšas, ir dėl to buvau vadinamas daug žadančiu berniuku.

Augustino talentas švaistomas poetų kliedesiams

27. Leisk man, mano Dieve, pasakyti šį tą apie savo talentą, tavo dovaną, kuris buvo švaistomas šiems kliedesiams. Man buvo užduota sielą neraminanti užduotis – už pagyrimo premiją ar gėdos ir smūgių baimę turėjau sakyti Junonos žodžius, piktus ir liūdnus, kad ji negalėjo atitraukti teukrų karaliaus nuo Italijos, nors niekada negirdėjau, kad Junona tai sakė. Bet mus vertė klaidžioti poetinių prasimanymų pėdsakais ir sakyti laisvais žodžiais tai, ką poetas išreiškė eilėmis; ir tas buvo laikomas labiau pagirtinu, kuris, pagal tariamos personos orumą, išreikšdavo panašesnį pykčio ir skausmo jausmą, tinkamai aprengdamas mintis žodžiais. Kam man tai, o tikroji gyvybe, mano Dieve, kad man deklamuojant buvo plojama labiau nei daugeliui mano bendraamžių ir bendramokslių? Ar ne viskas tai tik dūmai ir vėjas? Ar nebuvo kito, kur galėčiau lavinti savo talentą ir liežuvį? Tavo šlovinimai, Viešpatie, tavo šlovinimai per tavo Raštus būtų palaikę mano širdies vynmedį, ir jis nebūtų pagrobtas tuščių niekų, bjaurus grobis skraidantiems. Juk ne vienu būdu aukojama nusidėjėlių angelams.

Žmonės, laikydamiesi gramatikų taisyklių, nepaiso Dievo įstatymo

28. Ko stebėtis, kad buvau nešamas į tuštybes ir tolo nuo tavęs, mano Dieve, kai man buvo siūlomi sekti žmonės, kurie, išsakydami savo neblogus darbus su barbarizmu ar solecizmu, buvo smerkiami ir gėdijosi, bet, iškalbingai ir taisyklingai pasakodami apie savo geismus, buvo giriami ir didžiavosi? Matai tai, Viešpatie, ir tyli, būdamas kantrus, labai gailestingas ir teisingas. Ar visada tylėsi? Dabar ištrauki iš šios baisiausios bedugnės sielą, kuri tavęs ieško ir trokšta tavo džiaugsmų, kurios širdis sako tau: „Ieškojau tavo veido; tavo veido, Viešpatie, ieškosiu.“ Juk ne kojomis ar vietų tarpais tolstama nuo tavęs ar grįžtama prie tavęs. Ar tavo jaunesnysis sūnus ieškojo arklių, vežimų ar laivų, ar skrido matomu sparnu, ar ėjo žingsniu, kad tolimoje šalyje išlaidžiai gyventų ir iššvaistytų, ką davei jam išvykstant, mielasis tėve, nes davei, ir dar mielesnis grįžtančiam vargšui? Taigi tamsiame geisme, nes tai yra tamsa, ir tai yra toli nuo tavo veido.
29. Žiūrėk, Viešpatie Dieve, ir kantriai, kaip matai, žiūrėk, kaip kruopščiai žmonių sūnūs laikosi raidžių ir skiemenų taisyklių, gautų iš ankstesnių kalbėtojų, ir nepaiso tavo amžinų išganymo taisyklių. Tas, kuris laikosi ar moko senų garsų taisyklių, jei, prieš gramatikos taisykles, be priebalsio sako „hominem“, labiau nepatinka žmonėms, nei jei, prieš tavo įsakymus, nekenčia žmogaus, būdamas žmogus. Tarsi koks priešas žmogus būtų pavojingesnis už pačią neapykantą, kuria jis prieš jį kurstomas, ar tarsi kas nors, persekiodamas kitą, naikintų sunkiau, nei naikina savo širdį, tapdamas priešu. Ir tikrai raidžių mokslas nėra gilesnis už sąžinės raštą, kad nedarytum kitam to, ko nenorėtum patirti. Kaip tu esi slaptas, gyvenantis aukštybėse tyloje, vienintelis didis Dieve, nenuilstamu įstatymu barstydamas bausmės aklumą ant neleistinų geismų, kai žmogus, siekdamas iškalbos šlovės, prieš žmogų teisėją, apsuptas žmonių minios, su didžiausia neapykanta puola savo priešą, labai atsargiai vengia liežuvio klaidos, kad nesakytų „inter omines“, bet nevengia proto įniršio, kad iš žmonių neatimtų žmogaus.

Augustino vaikystės nuodėmės

30. Šių papročių slenkstyje gulėjau varganas berniukas, ir tai buvo ta arena, kur labiau bijojau padaryti barbarizmą, nei saugojau, kad, jei padarysiu, nepavydėčiau tiems, kurie to nedarė. Sakau tai ir išpažįstu tau, mano Dieve, už ką buvau giriamas tų, kuriems tada patikti man buvo garbingas gyvenimas. Nematau bedugnės bjaurasties, į kurią buvau įmestas nuo tavo akių. Kas tada buvo bjauriau už mane, kai net tokiems nepatikdavau, apgaudinėdamas begaliniais melais savo auklėtoją, mokytojus ir tėvus dėl žaidimų meilės, noro žiūrėti tuščius reginius ir neramumo, imituojant žaidimus? Vogiau iš tėvų sandėlio ir stalo, kartais iš godumo, kartais kad turėčiau ką duoti berniukams, kurie parduodavo savo žaidimus, kuriais, žinoma, kartu džiaugdavomės. Net žaidime, nugalėtas tuščio troškimo išsiskirti, dažnai siekdavau apgaulingų pergalių. Ko taip nenorėjau patirti ir griežtai smerkdavau, jei pastebėdavau, kaip tai, ką pats dariau kitiems? O jei būdavau pagautas ir smerkiamas, labiau norėdavau įniršti, nei nusileisti. Ar tai vaikystės nekaltumas? Ne, Viešpatie, ne, meldžiu tave, mano Dieve. Juk tai tie patys dalykai, kurie nuo auklėtojų ir mokytojų, nuo riešutų, kamuoliukų ir žvirblių pereina prie valdytojų ir karalių, prie aukso, dvarų, vergų, tie patys dalykai, tik augant amžiui, kaip rykštę keičia didesnės bausmės. Todėl, mūsų Karaliau, vaikystės mažume tu parodei nuolankumo ženklą, sakydamas: „Tokių yra dangaus karalystė.“

Dėkoja Dievui už jo dovanas

31. Bet vis dėlto, Viešpatie, tau, aukščiausiam ir geriausiam visatos kūrėjui ir valdovui, mūsų Dievui, dėkoju, net jei norėjai, kad būčiau tik berniukas. Juk ir tada buvau, gyvenau, jaučiau ir rūpinausi savo saugumu, slapčiausios vienybės, iš kurios buvau, pėdsaku, vidiniu pojūčiu saugojau savo pojūčių vientisumą, ir net mažose mintyse apie mažus dalykus džiaugiausi tiesa. Nenorėjau būti apgaudinėjamas, turėjau stiprią atmintį, buvau mokomas kalbėti, džiaugiausi draugyste, vengiau skausmo, pažeminimo, nežinojimo. Kas tokioje būtybėje nėra nuostabu ir pagirtina? Bet visa tai yra mano Dievo dovanos. Ne pats sau tai daviau: tai gera, ir visa tai esu aš. Todėl geras yra tas, kuris mane sukūrė, jis yra mano gėris, ir jam džiūgauju už visas gėrybes, kuriomis buvau net būdamas berniukas. Nusidėjau tuo, kad ne jame, o jo kūriniuose – savyje ir kituose – ieškojau malonumų, išaukštinimų, tiesų, ir taip puoliau į skausmus, sumaištį, klaidas. Dėkoju tau, mano saldume, mano garbe, mano pasitikėjime, mano Dieve, dėkoju tau už tavo dovanas; bet tu jas man išsaugok. Taip išsaugosi mane, ir tai, ką man davei, augs ir tobulės, ir aš būsiu su tavimi, nes net tai, kad esu, tu man davei.

ANTRA KNYGA
ŠEŠIOLIKTIEJI GYVENIMO METAI

Neramus jaunuolis

Kodėl prisiminti tai, kas labiausiai slegia?

1. Noriu prisiminti savo praeities bjaurastis ir kūniškus mano sielos gedimus ne todėl, kad juos mylėčiau, bet kad mylėčiau tave, mano Dieve. Dėl tavo meilės meilės darau tai, prisimindamas savo nedoriausius kelius su karčiu apmąstymu, kad tu taptum man saldumu – nesuklastotu saldumu, laimingu ir saugiu, surinkdamas mane iš išsisklaidymo, kuriame buvau sudraskytas į gabalus, kai, nusigręžęs nuo tavęs, vienintelio, ištirpau daugybėje. Juk kažkada jaunystėje degiau noru pasisotinti pragaro gelmėmis ir drįsau išbujoti įvairiais tamsiais meilės keliais; mano grožis nyko, ir prieš tavo akis tapau pūvančiu, patikdamas sau ir trokšdamas patikti žmonių akims.

Silpna jaunystė blaškėsi nevaldomų sielos aistrų verpetuose

2. Kas mane taip džiugino, jei ne mylėti ir būti mylimam? Bet nebuvo laikomasi saiko nuo sielos iki sielos, kur yra šviesi draugystės riba; iš purvinų kūno geismų ir jaunatviško trykštančio veržlumo kilo rūkas, kuris temdė ir drumsčia mano širdį, kad negalėjau atskirti tyros meilės nuo geidulingumo tamsos. Abu šie jausmai maišėsi chaose, viliojo mano silpną jaunystę per geismų prarajas ir skandino mane nedorybių sūkuryje. Tavo rūstybė stiprėjo prieš mane, bet aš to nežinojau. Buvau apkurtęs nuo savo mirtingumo grandinės džeržgesio – tai buvo mano sielos puikybės bausmė. Tolau nuo tavęs, o tu leidai; buvau blaškomas, liejamas, išsklaidomas ir kunkuliavau savo paleistuvystėse, o tu tylėjai. O, kaip lėtai atradau tave, mano džiaugsme! Tada tu tylėjai, o aš ėjau vis toliau nuo tavęs, į vis daugiau bevaisių skausmo sėklų, puikybėje grimzdamas ir neramiai išsekdamas.
3. Kas būtų suvaldęs mano vargą, kas būtų pavertęs paskutinių dalykų trumpalaikį grožį naudinga patirtimi, kas būtų jų saldžiui nustatęs ribas, kad mano jaunystės bangos plūstų iki santuokos kranto, jei ramybė jose negalėjo būti, apsiribojant vaikų gimdymu, kaip nurodo tavo įstatymas, Viešpatie, kuris formuoji net mūsų mirties palikuonis, galėdamas švelnia ranka sušvelninti erškėčius, atskirtus nuo tavo rojaus? Juk tavo visagalybė nėra toli nuo mūsų, net kai mes toli nuo tavęs. Arba bent jau budriau būčiau klausęs tavo debesų griausmo: „Tokie turės kūno vargų, bet aš jums atleidžiu“; „Gera žmogui neliesti moters“; „Tas, kuris be žmonos, galvoja apie Dievo dalykus, kaip patikti Dievui, o vedęs galvoja apie pasaulio dalykus, kaip patikti žmonai“. Būčiau budriau klausęsis šių žodžių ir, atsisakęs santuokos dėl dangaus karalystės, laimingesnis laukčiau tavo apkabinimo.
4. Bet aš, vargšas, kunkuliavau, sekdamas savo geismų srovę, palikęs tave, peržengiau visas tavo teisėtas ribas, bet neišvengiau tavo rykščių – kuris mirtingasis to išvengia? Tu visada buvai šalia, gailestingai griežtas, barstydamas karčiausius nusivylimus ant visų mano neteisėtų malonumų, kad ieškočiau malonumo be nuodėmės. Bet nieko neradau, kur galėčiau tai patirti, išskyrus tave, Viešpatie, tave, kuris formuoji skausmą per įsakymą, smogdamas, kad išgydytum, ir žudydamas mus, kad nemirtume be tavęs. Kur buvau, kaip toli tremtyje gyvenau nuo tavo namų džiaugsmų tais šešioliktaisiais savo kūno metais, kai geidulingumo beprotybė, leidžiama per žmogaus gėdą, bet draudžiama tavo įstatymų, paėmė mane į savo valdžią, ir aš visas jai atsidaviau? Mano artimieji nesirūpino mane, krentantį, pagauti santuoka; jiems rūpėjo tik tai, kad išmokčiau kuo puikiausiai kalbėti ir įtikinėti žodžiais.

Studijų pertrauka

5. Tais metais mano studijos buvo nutrauktos. Grįžus iš Madauros, artimo miesto, kur jau buvau pradėjęs mokytis literatūros ir oratorystės, buvo ruošiamasi ilgesnei kelionei į Kartaginą, labiau dėl mano tėvo entuziazmo nei jo turtų, nes jis, Tagastės pilietis, buvo labai neturtingas. Kam tai pasakoju? Ne tau, mano Dieve, bet tavo akivaizdoje pasakoju tai savo rūšiai, žmonijai, kad ir kokia maža dalis šių mano raštų ją pasiektų. Kam tai darau? Kad aš ir tie, kurie tai skaito, mąstytume, iš kokios gilumos reikia šauktis tavęs. Kas arčiau tavo ausų, jei širdis išpažįsta ir gyvenimas kyla iš tikėjimo? Kas tada negarbino mano tėvo, žmogaus, kuris, viršydamas savo šeimos galimybes, išleido viską, ko reikėjo jo sūnui, net tolimoje kelionėje dėl studijų? Daugelio daug turtingesnių piliečių vaikams to nedarė, bet tuo metu mano tėvas nesirūpino, kaip augu tavo akivaizdoje ar kaip išlieku skaistus, tik kad būčiau iškalbingas – ar veikiau apleistas tavo ugdymo, Dieve, vienintelis, tikras ir geras mano širdies lauko Viešpatie.

Atostogos nuo mokyklos panardino į malonumus

6. Tais šešioliktaisiais metais, dėl šeimos būtinybės gavęs atostogų nuo visų mokslų, gyvenau su tėvais, ir geismų erškėčiai išaugo virš mano galvos, be jokios rankos, kuri juos išrautų. Priešingai, kai tėvas pirtyse pamatė mane bręstantį ir apimtą jaunatviško nerimo, tarsi jau džiaugdamasis anūkais, džiugiai pranešė tai motinai, džiugiai apsvaigęs tuo girtumu, kuriuo šis pasaulis pamiršta tave, savo Kūrėją, ir myli tavo kūrinį vietoj tavęs, išgėręs nematomą iškrypusios ir į dugną linkusios valios vyną. Bet motinos širdyje jau buvai pradėjęs statyti savo šventovę ir klojęs savo šventos buveinės pamatus; tuo tarpu tėvas dar buvo tik katechumenas, ir tai buvo neseniai. Todėl ji pašoko iš pamaldaus nerimo ir drebėjo, nors aš dar nebuvau tikintis, bijodama kreivų kelių, kuriais eina tie, kurie atsuka tau nugarą, o ne veidą.

Motinos patarimai ir rūpesčiai

7. Ak man! Ar drįstu sakyti, kad tu, mano Dieve, tylėjai, kai tolau nuo tavęs? Ar tikrai tada man tylėjai? Ar ne tavo žodžiai skambėjo per mano motiną, tavo ištikimąją, kuri dainavo juos mano ausims? Bet niekas iš jų nenusileido į mano širdį, kad taip elgčiausi. Ji norėjo – prisimenu, kaip slapta su dideliu rūpesčiu mane įspėjo – kad nepaleistuvaučiau, o ypač kad nesugulčiau su kieno nors žmona. Man tie patarimai atrodė moteriški, ir gėdijausi jų klausyti. Bet jie buvo tavo, o aš to nežinojau, maniau, kad tu tyli, o ji kalba, per ją tu man ne tylėjai, ir joje buvau niekinamas manęs, jos sūnaus, tavo tarnaitės sūnaus, tavo tarno. Bet nežinojau ir skubėjau pirmyn su tokiu aklumu, kad tarp savo bendraamžių gėdijausi būti mažiau gėdingas, nes girdėjau juos giriantis savo nedorybėmis ir tuo labiau didžiuojantis, kuo bjauresni buvo. Norėjau tai daryti ne tik iš geismo, bet ir dėl pagyrų. Kas verta smerkimo, jei ne yda? Kad nebūčiau smerkiamas, tapdavau ydingesnis, ir kai nebuvo, kuo prilygčiau pražuvėliams, išsigalvodavau padaręs tai, ko nepadariau, kad neatrodytų niekingesnis, būdamas nekaltesnis, ir kad nebūčiau laikomas menkesniu, būdamas tyresnis.
8. Štai su kokiais draugais keliavau Babilono gatvėmis ir voliojausi jo purve, tarsi tai būtų cinamonas ir brangūs tepalai. Kad dar stipriau prilipčiau prie jo centro, nematomas priešas mindė mane ir viliojo, nes buvau lengvai suviliojamas. Net mano kūniškoji motina, kuri jau buvo pabėgusi iš Babilono centro, bet kitose jo dalyse ėjo lėčiau, nors patarė man skaistumą, rūpinosi tuo, ką apie mane girdėjo iš savo vyro, jau laikydama tai pavojingu ir ateityje grėsmingu, norėjo suvaldyti santuokinio ryšio ribose, jei jo negalėjo visiškai išpjauti. Ji to nesirūpino, nes bijojo, kad žmonos pančiai nesutrukdytų mano vilčių – ne tų vilčių, kurias motina turėjo tavyje dėl būsimojo amžiaus, bet vilčių dėl raštų, kuriuos abu tėvai labai norėjo, kad išmokčiau: tėvas, nes beveik negalvojo apie tave, o apie mane – tik tuščius dalykus; motina, nes manė, kad įprasti mokslai ne tik nepakenks, bet net padės man pasiekti tave. Taip spėju, prisimindamas, kiek galiu, savo tėvų būdą. Man taip pat buvo atleistos žaidimų vadžios, peržengiančios griežtumo ribas, į įvairių aistrų iširimą, ir visame tame buvo tamsa, užkertanti man, mano Dieve, kelią į tavo tiesos šviesą, o mano nedorybė tryško tarsi iš riebalų.

Kriaušių vagystė

Didžiulį kriaušių kiekį pavogė su draugais

9. Tavo įstatymas, Viešpatie, tikrai baudžia vagystę, taip pat įstatymas, įrašytas žmonių širdyse, kurio net pati nedorybė negali ištrinti; juk kuris vagis ramiai kenčia vagį? Net turtingas, skurdo priverstas. O aš norėjau pavogti ir pavogiau, ne skurdo verčiamas, o tik iš teisingumo stokos ir nepasitenkinimo juo, iš nedorybės pertekliaus. Pavogiau tai, ko man buvo per daug ir daug geriau, ne todėl, kad norėčiau tuo naudotis, bet dėl paties vagystės ir nuodėmės. Netoli mūsų vynuogyno buvo kriaušė, pilna vaisių, neviliojančių nei savo išvaizda, nei skoniu. Mes, nedoriausi jaunuoliai, naktį, po įprastų žaidimų aikštėse iki vėlumos, nuėjome jos nukratyti ir išsinešti, ir paėmėme didžiulius kiekius ne savo vaišėms, o mesti kiaulėms, net jei šiek tiek ir valgėme, džiaugdamiesi tuo, kad darėme tai, kas buvo draudžiama. Štai mano širdis, Dieve, štai mano širdis, kurios pasigailėjai bedugnės dugne. Tegu dabar mano širdis pasako tau, ko ten ieškojo, kad buvau blogas be priežasties, ir mano blogio priežastis buvo tik blogis. Ji buvo bjauri, bet aš ją mylėjau; mylėjau pražūtį, mylėjau savo trūkumą – ne tai, dėl ko buvau ydingas, bet patį savo trūkumą, niekinga siela, šokanti nuo tavo tvirtovės į pražūtį, siekianti ne gėdingo dalyko, o pačios gėdos.

Nuodėmės kyla iš nevaldomo polinkio į žemesnius gėrius

10. Juk gražūs kūnai, auksas, sidabras ir visi kiti dalykai turi savo patrauklumą; kūno prisilietime daug reiškia suderinamumas, o kitiems pojūčiams yra savi tinkami kūnų pavidalai; laikina garbė, valdžios ir viršenybės galia taip pat turi savo žavesį, iš kurio kyla keršto troškimas. Bet siekiant viso to negalima palikti tavęs, Viešpatie, ar nukrypti nuo tavo įstatymo. Gyvenimas, kurį gyvename čia, turi savo žavesį dėl tam tikro savo grožio ir harmonijos su visais šiais žemesniais gražiais dalykais. Žmonių draugystė taip pat yra saldus ryšys dėl vienybės, kylančios iš daugelio sielų. Dėl visų šių ir panašių dalykų daroma nuodėmė, kai nevaldomai linkstama į juos, nors jie yra žemesni gėriai, paliekant geresnius ir aukščiausius – tave, Viešpatie, mūsų Dieve, tavo tiesą ir tavo įstatymą. Juk ir šie žemesni dalykai turi savo malonumus, bet ne tokius, kaip mano Dievas, kuris sukūrė viską, nes jame džiaugiasi teisusis, ir jis yra tiesių širdžių džiaugsmas.
11. Kai klausiama, dėl ko buvo padarytas nusikaltimas, paprastai netikima, nebent akivaizdu, kad buvo siekiama vieno iš tų žemesnių gėrių, apie kuriuos kalbėjome, arba bijoma juos prarasti. Jie yra gražūs ir patrauklūs, nors, palyginti su aukštesniais ir palaimingais gėriais, yra menki ir žemi. Žmogus nužudė. Kodėl? Nes pamilo kito žmoną ar turtą, norėjo apiplėšti, kad turėtų iš ko gyventi, bijojo ką nors prarasti ar, įžeistas, degė kerštu. Ar jis žudytų be priežasties, vien dėl žudymo malonumo? Kas tuo patikėtų? Net apie tą, kuris buvo vadinamas beprotišku ir pernelyg žiauriu, sakoma, kad jis buvo blogas ir žiaurus be priežasties, bet priežastis vis tiek nurodyta: „Kad per tingumą nesustingtų ranka ar siela.“ Kodėl taip? Kad per nusikaltimų praktiką, užgrobęs miestą, pasiektų garbę, valdžią, turtus, išvengtų įstatymų baimės ir sunkumų dėl skurdo ar nusikaltimų sąžinės. Taigi net Katilina nemylėjo savo nusikaltimų, bet kažko kito, dėl ko juos darė.

Visos nuodėmės yra iškreiptas Dievo didybės mėgdžiojimas

12. Ką aš, vargšas, mylėjau tavyje, mano vagystėje, mano naktiniame nusikaltime tų šešioliktų metų? Juk tu, būdamas vagystė, nebuvai gražus. Ar išvis esi kas nors, kad galėčiau su tavimi kalbėti? Gražios buvo tos kriaušės, kurias pavogėme, nes jos buvo tavo kūrinys, gražiausias iš visų, visko Kūrėjau, gerasis Dieve, aukščiausias Gėris ir mano tikrasis gėris; gražios buvo tos kriaušės, bet ne jų geidė mano varginga siela. Turėjau geresnių, bet jas nuskyniau tik tam, kad pavogčiau. Nuskintas išmečiau, maitindamasis vien nedorybe, kuria džiaugiausi. Jei ir valgiau tų kriaušių, skonis buvo pats nusikaltimas. Dabar, Viešpatie, mano Dieve, klausiu, kas mane taip džiugino toje vagystėje, ir štai nėra jokio grožio: nekalbu apie tokį, kaip teisingume ar išmintyje, net ne tokį, kaip žmogaus prote, atmintyje, pojūčiuose ar gyvybės jėgoje, net ne tokį, kaip žvaigždės, gražios savo vietose, ar žemė ir jūra, pilni gyvybės, kuri gimsta ir miršta; net ne tokį, kaip netobulas grožis ar šešėlinė yda, kuri apgauna.
13. Juk puikybė mėgdžioja aukštumą, kai tu esi vienintelis aukščiausias Dievas virš visko. Ambicija siekia garbės ir šlovės, kai tu esi vienintelis, vertas garbės ir šlovės amžinai. Galingųjų žiaurumas nori būti bijomas: bet kas turi būti bijomas, jei ne vienintelis Dievas, kurio galiai niekas negali būti atimtas ar pavogtas, kada, kur, kaip ar kieno? Meilikautojų švelnumas nori būti mylimas: bet niekas nėra švelnesnis už tavo meilę, ir niekas nėra mylima sveikiau už tavo tiesą, gražią ir švytinčią virš visko. Smalsumas atrodo siekiantis žinių, kai tu viską žinai tobulai. Net nežinojimas ir kvailumas slepiasi po paprastumo ir nekaltumo vardu, nes nieko paprastesnio už tave nėra. Kas nekaltesnis už tave, kai nedorėlių darbai yra priešiški jiems patiems? Tingumas tarsi siekia ramybės: bet kokia tikra ramybė, jei ne Viešpatyje? Prabanga nori būti vadinama sotumu ir gausa: bet tu esi pilnatvė ir neišsenkanti nesugriaunamo saldumo gausa. Išlaidumas slepiasi po dosnumo šešėliu: bet tu esi gausiausias visų gėrybių dalintojas. Godumas nori turėti daug: o tu turi viską. Pavydas kovoja dėl pranašumo: kas pranašesnis už tave? Pyktis siekia keršto: kas teisingiau keršija už tave? Baimė dreba dėl neįprastų ir staigių dalykų, kurie kenkia mylimiems dalykams, rūpindamasi saugumu: bet kas tau neįprasta? Kas staigu? Kas gali atskirti tai, ką myli, nuo tavęs? Kur yra tikras saugumas, jei ne pas tave? Liūdesys nyksta dėl prarastų dalykų, kuriais džiaugėsi geismas, nes nenorėjo, kad jie būtų atimti, kaip niekas negali būti atimta iš tavęs.
14. Taip siela paleistuvauja, kai nusigręžia nuo tavęs ir ieško už tavęs to, ko gryno ir skaidraus neranda, kol negrįžta prie tavęs. Visi, kurie tolsta nuo tavęs ir keliasi prieš tave, iškreiptai tave mėgdžioja. Bet net taip mėgdžiodami jie rodo, kad tu esi visos kūrinijos Kūrėjas, ir todėl nėra vietos, kur visiškai būtų galima nuo tavęs pabėgti. Ką tad mylėjau toje vagystėje, ir kaip, net ydingai ir iškreiptai, mėgdžiojau savo Viešpatį? Ar man patiko veikti prieš įstatymą bent apgaule, nes galia negalėjau, kad, būdamas belaisvis, mėgdžiočiau laisvę, darydamas nebaudžiamas tai, kas draudžiama, tamsia visagalybės imitacija? Štai tas tarnas, bėgantis nuo savo šeimininko ir sekantis šešėlį. O puvimas, o gyvenimo ir mirties bedugnės monstre! Ar galėjo man patikti tai, kas draudžiama, tik todėl, kad tai draudžiama?

Kaip Dievas pasigailėjo, taip tegu žmonės gailisi Augustino

15. Ką atiduosiu Viešpačiui, kad mano atmintis prisimena tai, o mano siela nebijo? Mylėsiu tave, Viešpatie, dėkosiu ir išpažinsiu tavo vardą, nes atleidai man tiek daug blogų ir nedorų darbų. Tavo malonei ir gailestingumui priskiriu, kad mano nuodėmės ištirpo kaip ledas. Tavo malonei priskiriu ir tai, ko blogo nepadariau: ko gi negalėjau padaryti, aš, kuris mylėjau net beprasmišką nusikaltimą? Pripažįstu, kad viskas man atleista – ir tai, ką padariau savo valia, ir tai, ko, tavo vedamas, nepadariau. Kas iš žmonių, galvodamas apie savo silpnumą, drįstų savo skaistumą ir nekaltumą priskirti savo jėgoms ir mylėti tave mažiau, tarsi jam mažiau reikėtų tavo gailestingumo, kuriuo atleidi nuodėmes tiems, kurie į tave atsigręžia? Tas, kuris, tavo pašauktas, sekė tavo balsą ir išvengė to, ką aš prisimenu ir išpažįstu apie save, tenesijuokia, kad mane, sergantį, išgydė tas Gydytojas, kuris jam suteikė, kad nesirgtų ar sirgtų lengviau, ir todėl tegu myli tave tiek pat, o iš tikrųjų dar labiau, nes per tą, per kurį mato mane išvaduotą iš tokių sunkių nuodėmių ligų, mato save neįklimpusį į tokias nuodėmių ligas.

Ką mylėjo vagystėje

16. Kokį vaisių turėjau, vargšas, iš tų dalykų, dėl kurių dabar, prisimindamas, raustu, ypač iš tos vagystės, kurioje mylėjau pačią vagystę, nieko daugiau, nors ji pati buvo niekas, ir tuo aš buvau dar varganesnis? Ir vis dėlto vienas to nebūčiau daręs – taip prisimenu savo to meto sielą – visiškai vienas to nebūčiau daręs. Taigi mylėjau ir bendrystę tų, su kuriais tai dariau. Vadinasi, mylėjau ne tik vagystę; tiesą sakant, nieko kito, nes ir tai buvo niekas. Kas tai iš tikrųjų? Kas mane išmokys, jei ne tas, kuris apšviečia mano širdį ir išsklaido jos šešėlius? Kas tai, kad man kilo mintis klausti, svarstyti ir galvoti, nes jei tada būčiau mylėjęs tas kriaušes, kurias pavogiau, ir norėjęs jomis mėgautis, būčiau galėjęs vienas, jei to būtų pakakę, padaryti tą nedorybę, kad pasiekčiau savo malonumą, ir man nebūtų reikėję kurstyti savo geismo bendrininkų sielų trynimu? Bet kadangi malonumas man nebuvo tuose vaisiuose, jis buvo pačiame nusikaltime, kurį kūrė bendrai nusidedančiųjų draugija.

Bendrai nusidedančiųjų draugija džiugina nusidėjėlį

17. Koks buvo tas mano sielos jausmas? Tikrai jis buvo labai bjaurus, ir vargas man, kad jį turėjau. Bet kas jis buvo? Kas supranta nuodėmes? Tai buvo juokas, tarsi širdis būtų pakutenta, kad apgavome tuos, kurie nemanė, kad mes tai darysime, ir labai to nenorėjo. Kodėl gi man taip patiko, kad tai dariau ne vienas? Gal todėl, kad ir juoktis vienam nelengva? Tikrai nelengva, bet kartais juokas pagauna net vienus žmones, kai nieko nėra šalia, jei kas nors labai juokinga pasirodo pojūčiams ar mintims. Bet aš to nebūčiau daręs vienas, visiškai nebūčiau daręs vienas. Štai prieš tave, mano Dieve, gyvas mano sielos prisiminimas. Vienas nebūčiau daręs tos vagystės, kurioje man nepatiko tai, ką vogiau, bet pats vagystės aktas; tai daryti vienam man visiškai nepatiktų, ir nebūčiau daręs. O, pernelyg priešiška draugystė, neįžvelgiama proto pagunda, iš žaidimo ir juoko kilęs noras kenkti, troškimas pakenkti kito nuosavybei be jokio mano naudos ar keršto geismo, tik todėl, kad sakoma: „Eime, padarykime!“ ir gėda būti nebegėdingu.

Nekaltumo ir ramybės troškimas Dieve

18. Kas išnarplios šį painiausią ir sudėtingiausią mazgą? Jis bjaurus; nenoriu į jį žiūrėti, nenoriu jo matyti. Tavęs noriu, teisingumo ir nekaltumo, gražaus ir puošnaus skaisčiais šviesos spinduliais, nepasotinamo sotumo. Pas tave yra didelė ramybė ir netrikdomas gyvenimas. Kas įeina į tave, įeina į savo Viešpaties džiaugsmą, nebijo ir jaučiasi geriausiai tarp geriausių. Aš nutekėjau nuo tavęs ir klajojau, mano Dieve, pernelyg toli nuo tavo tvirtovės jaunystėje, tapdamas sau skurdo karalyste.

TREČIOJI KNYGA
KARTAGINOJE ATIDAVĘS SAVE GARSIEMS MOKSLAMS

Mokinių pramogos

Puolimas į meilę

1. Atvykau į Kartaginą, ir aplink mane visur kunkuliavo gėdingų meilių katilas. Dar nebuvau įsimylėjęs, bet troškau mylėti ir, slapta stokodamas, nekenčiau savęs, kad stokoju per mažai. Ieškojau, ką galėčiau mylėti, trokšdamas mylėti, ir nekenčiau ramybės bei kelio be spąstų, nes viduje jaučiau alkį, trūko paties tavęs, mano Dieve, o dėl šio alkio nejaučiau bado, neturėjau troškimo nesugendantiems sielos maistams – ne todėl, kad buvau jų pilnas, bet kuo tuštesnis buvau, tuo labiau viskas man kėlė pasibjaurėjimą. Todėl mano siela buvo nesveika, pilna žaizdų, ir vargingai veržėsi į išorę, trokšdama būti liečiama juslinių dalykų. Bet jei šie neturėtų sielos, jie nebūtų mylimi. Mylėti ir būti mylimam man buvo saldu, ypač jei galėjau mėgautis mylimo žmogaus kūnu. Tad draugystės tyrumą teršiau geismų purvu, jos švytėjimą temdžiau tamsių aistrų migla. Nors buvau bjaurus ir negarbingas, per didelę tuštybę siekiau būti išpuoselėtas ir rafinuotas. Galiausiai puoliau į meilę, kurios troškau būti pagaubtas. Mano Dieve, mano gailestingume, kokia tulžimi tu apibarstei tą saldumą ir koks geras buvai, nes buvau mylimas, slapta pasiekiau malonumo pančius ir džiaugsmingai buvau surištas skausmingais saitais, kad būčiau plakamas įkaitusiomis pavydo, įtarimų, baimių, pykčių ir kivirčų rykštėmis.

Beprotiškas teatro vaidinimų troškimas

2. Teatraliniai vaidinimai mane pagavo, pilni mano nelaimių atvaizdų ir mano aistrų kurstymo. Kodėl žmogus nori liūdėti, žiūrėdamas į skausmingus ir tragiškus dalykus, kurių pats nenorėtų patirti? Ir vis dėlto žiūrovas nori jausti skausmą, ir tas skausmas jam yra malonumas. Kas tai, jei ne apgailėtina beprotybė? Juo labiau žmogų tai jaudina, juo mažiau jis yra išgijęs nuo tokių aistrų, nors, kai pats kenčia, tai vadinama nelaime, o kai užjaučia kitus, vadinama gailestingumu. Bet koks gi gailestingumas gali būti išgalvotuose sceniniuose dalykuose? Klausytojas nėra skatinamas padėti, jis tik kviečiamas liūdėti, ir juo labiau jis liūdi, tuo labiau pritaria aktoriui, vaidinančiam tuos vaizdus. Jei žmonių nelaimės, senos ar išgalvotos, vaidinamos taip, kad žiūrovas neliūdi, jis išeina nuobodžiaudamas ir kritikuodamas; bet jei liūdi, lieka įsijautęs ir džiaugiasi verkdamas.

Ašaros ir skausmai kartais mylimi žmonių

3. Taigi mylimos ašaros ir skausmai. Žinoma, kiekvienas žmogus nori džiaugtis. Argi, nors niekam nepatinka būti nelaimingam, patinka būti gailestingam, o kadangi tai neįmanoma be skausmo, dėl šios vienintelės priežasties skausmai yra mylimi? Tai kyla iš draugystės šaltinio. Bet kur jis teka? Kur plūsta? Kodėl įsilieja į verdančios dervos srovę, į siaubingą nešvarių geismų kaitrą, kur jis pats, savo valia atitrauktas ir numestas iš dangiškos ramybės, pasikeičia ir išsigimsta? Ar reikia atmesti gailestingumą? Jokiu būdu. Taigi kartais skausmai gali būti mylimi. Bet saugokis nešvarumo, mano siela, po mano Dievo, mūsų tėvų Dievo, giriamo ir išaukštinto per amžius, globa, saugokis nešvarumo. Net dabar nesu be gailesčio, bet tada teatruose džiaugiausi kartu su mylinčiaisiais, kai jie mėgavosi per nedorybes, nors tai buvo vaizduojama tik spektaklio žaidime, o kai jie vienas kitą prarasdavo, tarsi gailestingas liūdėjau; ir abu šie dalykai man teikė malonumą. Dabar labiau gailiuosi to, kuris džiaugiasi nedorybėje, nei to, kuris, tarsi patyręs skaudų praradimą, netenka žalingo malonumo ar varganos laimės. Tai tikresnis gailestingumas, bet skausmas jame nedžiugina. Nors tas, kuris liūdi dėl nelaimingojo, yra giriamas už meilės pareigą, tikras gailestingas žmogus norėtų, kad nebūtų ko liūdėti. Jei būtų piktybiškas geranoriškumas, kas neįmanoma, galėtų tas, kuris nuoširdžiai gailisi, norėti, kad būtų nelaimingų, jog galėtų jų gailėtis. Kai kurie skausmai yra priimtini, bet jokie nėra mylimi. Taip darai tu, Viešpatie Dieve, kuris myli sielas daug giliau ir tyrčiau nei mes, gailiesi be jokio skausmo. Kas tam tinkamas?

Tada vargšas mėgo liūdėti

4. Bet aš, vargšas, tada mėgau liūdėti ir ieškojau, dėl ko galėčiau liūdėti. Man labiau patiko aktoriaus vaidinimas kito skausme, išgalvotame ir sceniniame, kuris mane stipriau traukė, nes išspaudė ašaras. Ko stebėtis, kad, būdamas nelaiminga avis, nuklydusi nuo tavo bandos ir nepakęsdama tavo globos, buvau apniktas bjaurios niežų ligos? Todėl mylėjau skausmus – ne tuos, kurie giliai žeistų (nenorėjau patirti to, ką stebėjau), bet tuos, kurie, girdimus ir išgalvotus, tarsi nagais lengvai braukė paviršių. Vis dėlto po jų sekė karštas patinimas, pūliai ir bjauri dvokianti išskyros. Ar toks buvo mano gyvenimas, mano Dieve?

Dievo gailestingumas jo neapleido net sunkiose bausmėse

5. Tavo ištikimas gailestingumas sklandė virš manęs iš tolo. Kokiose nedorybėse nyko mano siela, sekdama šventvagišku smalsumu, kuris, palikęs tave, nuvedė mane į klastingą bedugnę ir apgaulingą demonų tarnystę, kuriems aukojau savo blogus darbus, o tu plakdavai mane už viską! Drįsau net per tavo šventes, tavo bažnyčios sienose, geisti ir siekti mirtino malonumo vaisių, už ką mane baudė sunkios bausmės, bet jos buvo niekis, palyginus su mano kalte, o tu, mano didysis gailestingume, mano Dieve, mano prieglobsti nuo baisių kenkėjų, tarp kurių klaidžiojau iškėlęs kaklą, trokšdamas nutolti nuo tavęs, mylėdamas savo kelius, o ne tavo, mylėdamas bėglio laisvę.

Visada bjaurėjosi bendramokslių išpuoliais

6. Tie mokslai, vadinami garbingais, vedė mane link ginčų teismuose, kad juose išsiskirčiau, tuo labiau giriamas, kuo apgaulingesnis buvau. Tokia yra žmonių aklumo aklumas, net besididžiuojančių savo aklumu. Jau buvau vyresnis retorikos mokykloje, džiaugiausi puikybe ir pūčiausi išdidumu, nors, Viešpatie, tu žinai, buvau daug ramesnis ir visiškai nesusijęs su „griovėjų“ išpuoliais (toks bjaurus ir velniškas vardas jiems buvo tarsi rafinuotumo ženklas). Gyvenau tarp jų su begėdingu gėdijimusi, kad nesu toks kaip jie; bendravau su jais, kartais džiaugiausi jų draugyste, bet visada bjaurėjausi jų darbais – tais išpuoliais, kuriais jie įžūliai puldavo nepažįstamų žmonių drovumą, be priežasties tyčiodamiesi ir maitindami savo piktybišką džiaugsmą. Niekas nėra panašesnis į demonų darbus nei šie veiksmai. Ar galėjo būti tikslesnis vardas nei „griovėjai“, patys pirmiau sugriauti ir iškreipti, apgauti ir suvedžioti slaptų dvasių, kurios džiaugiasi tyčiodamosis ir apgaudinėdamos kitus?

Kas pirmiausia patraukė ir sujaudino literatūros studijose
Perskaitė Cicerono „Hortensijų“, kuris pakeitė jo jausmus

7. Tarp jų, būdamas dar silpnas, mokiausi iškalbos knygų, trokšdamas jose išsiskirti dėl smerktino ir tuščio tikslo – žmogaus tuštybės džiaugsmo. Įprasta mokymosi tvarka pasiekiau vieno Cicerono knygą, kurio kalbą beveik visi žavisi, bet ne jo širdį. Ta knyga, vadinama „Hortensijumi“, skatina filosofiją. Ji pakeitė mano jausmus, nukreipė mano maldas į tave, Viešpatie, ir padarė mano troškimus bei norus kitokius. Staiga visos tuščios viltys man tapo nieko vertos, ir neįtikėtinu širdies karščiu ėmiau geisti nemirtingos išminties, pradėdamas kilti, kad grįžčiau pas tave. Ne tam, kad tobulinčiau savo kalbą – ką, atrodė, pirkau už motinos pinigus, būdamas devyniolikos, praėjus dvejiems metams po tėvo mirties – ne kalbai tobulinti naudojau tą knygą; mane įtikino ne jos iškalba, o tai, ką ji sakė.
8. Kaip degiau, mano Dieve, kaip degiau skristi nuo žemiškų dalykų pas tave, nežinodamas, ką su manimi darysi! Juk pas tave yra išmintis. Išminties meilė graikiškai vadinama filosofija, kuria mane uždegė tos raidės. Yra tokių, kurie per filosofiją klaidina, didingu, viliojančiu ir garbingumu vardu pridengdami savo klaidas, ir beveik visi tokie žmonės, buvę tais ir anksčiau laikais, toje knygoje yra pažymėti ir parodyti. Joje aiškiai atsiskleidžia tavo Dvasios per tavo gerą ir pamaldų tarną duotas sveikas įspėjimas: „Saugokitės, kad kas jūsų nesuviliotų per filosofiją ir tuščią apgaulę pagal žmonių tradicijas, pagal šio pasaulio pradmenis, o ne pagal Kristų, nes jame kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė.“ Tuo metu, tu žinai, mano širdies šviesa, šie apaštališki žodžiai man dar nebuvo žinomi, bet mane džiugino tik tai, kad toji knyga skatino mylėti, ieškoti, pasiekti, laikyti ir tvirtai apkabinti pačią išmintį, kokia ji bebūtų, o ne kokią nors sektą. Buvau sujaudintas, uždegtas ir degiau tuo žodžiu, ir tik vienas dalykas stabdė mano liepsną – kad ten nebuvo Kristaus vardo, nes šį vardą, pagal tavo gailestingumą, Viešpatie, šį mano Išganytojo, tavo Sūnaus, vardą mano širdis, dar būdama švelni, buvo pamaldžiai sugėrusi su motinos pienu ir giliai išlaikiusi. Viskas, kas buvo be šio vardo, kad ir kaip išsilavinę, išpuoselėti ar teisingi būtų, manęs visiškai nepavergė.

Pradėjo skaityti Šventąjį Raštą, bet jį paniekino

9. Tad nusprendžiau nukreipti savo dėmesį į Šventąjį Raštą, norėdamas pamatyti, koks jis yra. Ir štai matau tai, kas nei išpuikėliams prieinama, nei vaikams atvira, bet žemu įėjimu, aukštu iškilimu ir apgaubta paslaptimis. Nebuvau toks, kad galėčiau į jį įžengti ar nuleisti kaklą prie jo žingsnių. Ne taip, kaip dabar kalbu, jaučiausi, kai kreipiau dėmesį į tą raštą; jis man atrodė nevertas, palyginus su Cicerono didybe. Mano puikybė atmetė jo paprastumą, o mano žvilgsnis neprasiskverbė į jo gelmes. Tačiau jis buvo toks, kuris auga su mažaisiais, bet aš gėdijausi būti mažas ir, išpūstas puikybės, laikiau save dideliu.

Priėmė manichėjų mokymą
Ieškodamas tiesos, pateko į klaidą

10. Taip susidūriau su žmonėmis, beprotiškai išpuikusiais, pernelyg kūniškais ir plepiais, kurių burnose buvo velnio spąstai ir klijai, sumaišyti iš tavo vardo, Viešpaties Jėzaus Kristaus ir mūsų Guodėjo, Šventosios Dvasios, skiemenų. Šie vardai nenutildavo jų lūpose, bet tik kaip garsas ir liežuvio triukšmas; jų širdys buvo tuščios tiesos. Jie sakė: „Tiesa, tiesa“, ir daug apie ją kalbėjo, bet jos juose nebuvo, nes melavo ne tik apie tave, kuris esi tikroji Tiesa, bet ir apie šio pasaulio elementus, tavo kūrinius, apie kuriuos net tiesą sakančius filosofus turėjau pranokti dėl tavo meilės, mano Tėve, aukščiausias Gėri, visų grožybių groži. O Tiesa, Tiesa, kaip net tada mano sielos gelmės dūsavo tau, kai jie dažnai ir įvairiai skambėjo apie tave vien balsu ir daugybe didelių knygų! Tai buvo patiekalai, kuriuose man, alkanam tavęs, vietoj tavęs buvo siūlomi saulė ir mėnulis – tavo gražūs kūriniai, bet vis dėlto kūriniai, ne tu, net ne pirmieji. Juk tavo dvasiniai kūriniai yra aukštesni už šiuos kūniškus, kad ir kokie šviesūs ar dangiški jie būtų. Bet aš alkiu ir troškuliu geidžiau ne tų pirmųjų, o tavęs, Tiesa, kurioje nėra kaitos ar akimirkos šešėlio. Vis dar buvo man siūlomi tuose patiekaluose spindintys vaizdiniai, bet buvo geriau mylėti šią saulę, bent jau tikrą šiems akims, nei tuos melagingus, apgaunančius sielą per akis. Vis dėlto, manydamas, kad tai tu, valgiau, ne godžiai, nes burnoje nejaučiau tavęs tokio, koks esi (juk tai nebuvo tu, o tušti vaizdiniai), ir nebuvau maitinamas, o dar labiau išsekau. Maistas sapnuose labai panašus į tikrą maistą, bet miegantieji juo nesimaitina, nes miega. O tie vaizdiniai jokiu būdu nebuvo panašūs į tave, kaip dabar man pasakei, nes tai buvo kūniški vaizdiniai, melagingi kūnai, o tikri kūnai, kuriuos matome kūniškomis akimis, dangiški ar žemiški, yra tikresni; juos matome kartu su gyvuliais ir paukščiais, ir jie tikresni, nei kai juos įsivaizduojame. O įsivaizduojame juos tikriau, nei iš jų spėjame kitus, didesnius ir begalinius, kurie visiškai neegzistuoja. Tokiais tuščiais dalykais tada maitinausi ir nebuvau maitinamas. Bet tu, mano meile, į kurią silpstu, kad būčiau stiprus, nesi nei šie kūnai, kuriuos matome danguje, nei tie, kurių ten nematome, nes tu juos sukūrei, bet nelaikai jų tarp savo aukščiausių kūrinių. Kaip toli tu esi nuo mano vaizdinių, nuo kūnų vaizdinių, kurie visiškai neegzistuoja! Tikresni yra esančių kūnų vaizdiniai, o kūnai tikresni už juos, bet tu nesi nei kūnai. Tu nesi net siela, kuri yra kūnų gyvenimas (todėl siela yra geresnė ir tikresnė už kūnus), bet tu esi sielų gyvenimas, gyvybių gyvenimas, gyvenantis pats iš savęs ir nesikeičiantis, mano sielos gyvenime.
11. Kur tada man buvai ir kaip toli? Aš klaidžiojau toli nuo tavęs, ištremtas net nuo kiaulių maisto, kurį pats šėriau kiaulėms. Juk net gramatikų ir poetų pasakos yra geresnės už tuos spąstus! Eilės, poemos ar skraidanti Medėja yra naudingesnės už penkis elementus, įvairiai nuspalvintus dėl penkių tamsos urvų, kurie visiškai neegzistuoja ir žudo tikintįjį. Eiles ir poemas galiu pritaikyti tikriems dalykams; skraidančią Medėją, nors dainavau, netvirtinau, ir, nors girdėjau apie ją dainuojant, netikėjau, bet tais dalykais tikėjau. Vargas, vargas! Kokiais laiptais buvau nuvestas į pragaro gelmes, kankindamasis ir degdamas tiesos stoka, kai tavęs, mano Dieve (tau išpažįstu, nes pasigailėjai manęs, dar neišpažįstančio), ieškojau ne proto supratimu, kuriuo norėjai, kad pranokčiau žvėris, bet kūniškais pojūčiais. Tu buvai giliau už mano giliausią gelmę ir aukščiau už mano aukščiausią viršūnę. Susidūriau su ta įžūlia moterimi, stokojančia išminties, Saliamono mįsle, sėdinčia ant kėdės prie durų ir sakančia: „Valgykite slaptą duoną su malonumu ir gerkite vogtą saldų vandenį.“ Ji suvedžiojo mane, nes rado mane gyvenantį išorėje, kūno akyse, ir apmąstantį tai, ką per jas prarijau.

Manichėjai – kvaili apgavikai

12. Nežinojau nieko kito, kas iš tikrųjų yra, ir buvau tarsi gudriai skatinamas pritarti kvailiems apgavikams, kai jie klausė, iš kur kyla blogis, ar Dievas yra ribojamas kūniškos formos, turi plaukus ir nagus, ar teisūs tie, kurie turėjo daug žmonų, žudė žmones ir aukojo gyvulius. Būdamas šių dalykų neišmanėlis, buvau sutrikęs ir, tolindamasis nuo tiesos, maniau, kad einu link jos, nes nežinojau, kad blogis yra tik gėrio trūkumas, iki visiško nebuvimo. Kaip galėjau tai matyti, kai mano akys matė tik kūnus, o protas – tik vaizdinius? Nežinojau, kad Dievas yra dvasia, neturinti ištįsusių ir plačių narių ar masės, nes masė yra mažesnė dalyje nei visumoje, o jei begalinė, yra mažesnė tam tikroje ribotoje dalyje nei per begalybę, ir nėra visa visur, kaip dvasia, kaip Dievas. Taip pat visiškai nežinojau, kas mumyse yra, pagal ką esame ir kodėl Rašte teisingai sakoma, kad esame sukurti pagal Dievo atvaizdą.

Skirtingais laikais žmonėms leidžiama skirtingi dalykai

13. Nežinojau tikrojo vidinio teisingumo, kuris sprendžia ne pagal papročius, bet pagal visagalio Dievo teisingiausią įstatymą, kuriuo formuojami kraštų ir laikų papročiai pagal tuos kraštus ir laikus, nors jis pats yra visur ir visada, ne kitoks vienur ar kitoks kitur. Pagal jį buvo teisūs Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Dovydas ir visi tie, kuriuos Dievo lūpos gyrė. Bet neišmanėliai juos laiko neteisiais, spręsdami pagal žmogaus dieną ir matuodami visus žmonijos papročius pagal savo papročių dalį, tarsi kas, nežinodamas ginkluotėje, kam kas tinka, norėtų galvą dengti blauzdine, o batą užsidėti ant kojos, ir skųstųsi, kad netinka. Arba tarsi kas, vieną dieną po pietų paskelbus poilsį, pyktų, kad negali parduoti, kas buvo leidžiama ryte. Arba viename name matytų tarną, kuris rankomis daro tai, ko neleidžiama tam, kuris patiekia taures, ar ką nors darant už tvarto, kas draudžiama prie stalo, ir piktintųsi, kad, esant vienam namui ir vienai šeimai, ne visur ir ne visiems leidžiama tas pats. Taip yra su tais, kurie piktinasi, girdėdami, kad anais laikais teisiesiems buvo leidžiama tai, kas dabar teisiesiems neleidžiama, nes Dievas jiems liepė viena, o šiems kita dėl laikinų priežasčių, nors abu tarnavo tam pačiam teisingumui. Juk viename žmoguje, vieną dieną ar viename name matoma, kad skirtingi dalykai tinka skirtingiems nariams, vienas dalykas leidžiamas dabar, o po valandos neleidžiamas, kažkas leidžiama ar įsakoma viename kampe, bet draudžiama ir baudžiama kitame. Ar teisingumas yra kintamas ir nepastovus? Ne, bet laikai, kuriems jis vadovauja, eina nevienodai, nes jie yra laikai. Žmonės, kurių gyvenimas žemėje trumpas, pojūčiais negali suvokti ankstesnių amžių ar kitų tautų, kurių nepatyrė, priežasčių, palygindami su tais, kuriuos patyrė. Bet viename kūne, dienoje ar name lengvai mato, kas tinka kuriam nariui, momentui, daliai ar asmeniui, todėl ten piktinasi, o čia paklūsta.
14. Tada to nežinojau ir nepastebėjau, šie dalykai visurėjo man akis, bet aš nematau. Dainavau poemas, ir negalėjau bet kaip bet kur dėti kojos – viename metre vienaip, kitame kitaip, net vienoje eilutėje ne visur ta pati koja tiko. Menas, kuriuo dainavau, neturėjo skirtingų taisyklių skirtingose vietose, bet viską vienu metu. O teisingumo, kuriam tarnavo geri ir šventi žmonės, nesupratau, kad jis daug puikesnis ir kilnesnis, viską turi vienu metu, niekur nesikeičia, bet įvairiais laikais ne viską iškart paskirsto, o dalija ir įsako pagal tai, kas tinka. Aklai smerkiau pamuštus tėvus, ne tik naudojusius dabartinius dalykus, kaip Dievas liepė ir įkvėpė, bet ir pranašavusius apie ateitį, kaip Dievas atskleidė.

Visur ir visada nusikaltimai prieš prigimtį yra smerktini

15. Ar kada nors kur nors neteisinga mylėti Dievą visa širdimi, visa siela ir visu protu bei mylėti artimą kaip save patį? Todėl nusikaltimai, prieštaraujantys prigimčiai, visur ir visada yra smerktini ir baudžiami, tokie kaip sodomiečių. Jei visos tautos taip darytų, jos būtų kaltos tuo pačiu nusikaltimu pagal dieviškąjį įstatymą, kuris nesukūrė žmonių, kad taip elgtųsi. Pažeidžiama pati bendrystė, kuri turėtų būti su Dievu, kai ta pati prigimtis, kurios kūrėjas jis yra, teršiama iškrypėlišku geismu. Nusikaltimai, prieštaraujantys žmonių papročiams, turi būti vengiami pagal papročių įvairovę, kad susitarimas, įtvirtintas miesto ar tautos papročiu ar įstatymu, nebūtų pažeistas jokio piliečio ar svetimšalio geismu. Juk bjauri kiekviena dalis, nesuderinama su savo visuma. Kai Dievas liepia ką nors, kas prieštarauja kokios nors tautos papročiams ar susitarimams, net jei tai niekada nebuvo daroma, reikia daryti; jei buvo apleista, reikia atnaujinti; jei nebuvo nustatyta, reikia įsteigti. Juk jei karaliui leidžiama mieste, kuriam jis valdo, įsakyti tai, ko niekas prieš jį ir jis pats niekada neįsakė, ir paklusti nėra prieštaravimas miesto bendruomenei, o veikiau nepaklusti yra prieštaravimas (nes bendras žmonių bendruomenės susitarimas yra paklusti savo karaliams), tuo labiau Dievui, visos kūrinijos Valdovui, reikia be abejonės paklusti tam, ką jis įsako. Kaip žmonių bendruomenės valdžiose aukštesnė valdžia yra viršesni už žemesniąją, taip Dievas yra viršesnis už visus.
16. Taip pat nusikaltimuose, kuriuose yra noras kenkti per įžeidimą ar žalą, dėl keršto, kaip priešas priešui, dėl papildomos naudos, kaip plėšikas keliautojui, dėl blogio vengimo, kaip tam, kurio bijoma, dėl pavydo, kaip nelaimingesnis laimingesniam ar klestintis tam, kurio bijo prilygti ar kurio lygybė jį skaudina, ar vien dėl malonumo kito nelaime, kaip gladiatorius ių stebėtojai, tyčiotojai ar bet kokių pašaipūnai – tai yra nedorybių viršūnės, kylančios iš valdžios, žiūrėjimo ar jausmo geismo, vieno, dviejų ar visų kartu. Taip gyvenama blogai prieš tris ir septynis, dešimties stygų arfą, tavo dekalogą, aukščiausias ir saldžiausias Dieve. Bet kokie nusikaltimai prieš tave, kuris nesugeri? Kokie veiksmai gali tau pakenkti? Bet tu baudži už tai, ką žmonės daro sau patiems, nes net nusidėdami tau jie niekingai elgiasi su savo sielomis, ir jų nedorybės meluoja, ar gerdamos ir iškreipdamos savo prigimtį, kurią tu sukūrei ir sutvarkei, ar pernelyg naudodamos leistinus dalykus, ar degdamos neleistinais, priešindami prigai. Jie kalti, kai mintimis ir žodžiais pyksta prieš tave, spardydami prieš dyglius. Arba, perplėšę žmonių bendruomenės ribas, džiaugiasi drąsiomis privačiomis sąjungomis ar atsiskyrimais, pagal tai, kas jame patinka ar įžeidžia. Taip vyksta, kai tu, gyvenimo šaltinis, vienintelis ir tikrasis visatos kūrėjas ir valdovas, esi apleidžiamas, ir per privačią puikybę mylimas klaidingas vienas.

Daug kas, ką žmonės smerkia, Dievas giria, ir daug kas giriama, Dievas smerkia

17. Tarp nusikaltimų, nedorybiųų ir daugybės nuodėmių yra tobulėjančiųjų nuodėmės, kurios teisingai vertinančiųjų yra smerkiamos pagal tobulumo taisyklę, bet giriamos dėl vaisių vilties, kaip javai iš piktžolių. Kai kurie dalykai, panašūs į nusikaltimus ar nedorybes, nėra nuodėmės, nes neįžeidžia nei tavęs, mūsų Viešpatie Dieve, nei žmonių bendruomenės. Pavyzdžiui, kai siekiama kažko gyvenimo reikmėms, tinkamo laikui (nors neaišku, ar tai daroma iš turėjimo geismo), arba kai baudžiama siekiant pataisyti pagal teisėtą valdžią (nors neaišku, ar tai daroma iš noro kenkti). Daug darbų, kurie žmonėms atrodo smerktini, tavo liudijimu yra giriami, ir daug kas, žmonių giriama, tavo liudijimu yra smerkiama, nes dažnai veiksmo išvaizda skiriasi nuo darantojo ketinimų ir slapto momento konteksto. Kai tu staiga įsakai ką nors neįprasta ir netikėta, net jei anksčiau tai draudei, nors savo įsakymo priežastį laikinai slepi, ir net jei tai prieštarauja kai kurių žmonių bendruomenės susitarimams, kas abejoja, kad reikia tai daryti, kai teisinga yra ta žmonių bendruomenė, kuri tau tarnauja? Laimingi tie, kurie žino, kad tu įsakei. Viską, ką daro tau tarnaujantieji, daro arba parodyti, ko reikia dabar, arba pranašauti, kas bus ateityje.

Ką kvaila ir juokinga skelbia manichėjai

18. To nežinodamas tyčiojausi iš tavo šventų tarnų ir pranašų. Ką dariau, tyčiodamasis iš jų, jei ne tai, kad tu iš manęs tyčiojaisi, pamažu vedamas prie tokių kvailysčių, kad tikėčiau, jog figmedis verkia, kai nuskaitomas, ir jo motina mediena lieja pieno ašaras? O jei koks šventasis suvalgytų tą figą, nuskintą ne jo, o kito nusikaltimu, jis sumaišytų ją su savo viduriais ir iškvėpuotų angelus, net Dievo daleles, dejuodamas maldoje ir raugėdamas. Tosios aukščiausiojo ir tikrojo Dievo dalys būtų buvusios surištos tame vaisiuje, jei nebūtų išlaisvintos šventojo dantimis ir skrandžiu. Vargšas, tikėjau, kad vaisiams reikia parodyti daugiau gailesčio nei žmonėms, dėl kurių jie auga. Jei alkanas, ne manichėjas, prašytų maisto, atrodydavo, kad duona, jam duota, verta mirties bausmės.

Monika sapnavo sapną, kuris daug anksčiau parodė sūnaus atsivertimą

19. Tu ištiesei savo ranką iš aukšto ir ištraukei mano sielą iš šios gilios tamsos, kai mano motina, tavo tvirtoji, verkė dėl manęs labiau nei motinos, gedinčios kūniškų mirčių. Ji matė mano mirtį savo tikėjimu ir dvasia, kurią turėjo iš tavęs, ir tu ją išklausei, Viešpatie. Išlausei ją, nepaniekinai jos ašarų, kurios, tekėdamos, laistė žemę po jos akimis kiekvienoje jos maldos vietoje: tu ją išklausei. Iš kur tas sapnas, kuriuo ją paguodei, kad ji sutiktų gyventi su manimi ir dalintis tuo pačiu stalu namuose? Ji jau buvo pradėjusi to vengti, bjaurėdamasi ir niekindama mano klaidų šventvagystes. Sapne ji matė save stovinčią ant medinės lentos, ir prie jos atėjo spindintis, linksmas jaunuolis, šypsantis jai, nors ji buvo liūdna ir slegiama skausmo. Kai jis paklausė, kodėl ji liūdi ir kasdien verkia, norėdamas mokyti, kaip įprasta, o ne mokytis, ji atsakė, kad gedi mano pražūties. Jis liepė jai būti ramiai ir patarė atkreipti dėmesį, kad pamatytų, jog ten, kur yra ji, esu ir aš. Kai ji pažvelgė, pamatė mane stovintį šalia jos ant tos pačios lentos. Iš kur tai, jei ne todėl, kad tavo ausys buvo prie jos širdies, gerasis visagali, kuris taip rūpinasi kiekvienu iš mūsų, tarsi būtume vienintelis, ir visais, tarsi kiekvienu atskirai?
20. Iš kur ir tai, kad, kai ji papasakojo man apie tą regėjimą, o aš bandžiau tai suprasti taip, kad ji neturėtų nevilties tapti tokia, koks buvau, ji iškart, be jokios dvejonės, tarė: „Ne, man nebuvo pasakyta: ‘Kur jis, ten ir tu,’ bet: ‘Kur tu, ten ir jis.’”’? Išpažįstu tau, Viešpatie, savo prisiminimą, kiek prisimenu (apie tai dažnai kalbėjau), kad labiau buvau sujaudintas šio tavo atsakymo per mano budrią motiną, kuri nesutriko dėl tokio artimo klaidingo aiškinimo ir taip greitai pamatė, ką reikėjo pamatyti (ko aš tikrai nepamačiau, kol ji nepasakė), nei paties sapno, kuriuo taip toli buvo išpranašautas pamaldžios moters džiaugsmas, skirtas paguosti jos tuometinį rūpestį. Beveik devyneri metai praėjo, per kuriuos voliojausi toje gilumoje ir klaidų tamsoje, dažnai bandydamas pakilti, bet dar smarkiau griūdamas, o ta skaisti, pamaldi ir blaivi našlė, kokias tu myli, nors ir pagyvinta vilties, ne mažiau verkė ir dejuodama, nesiliovė visomis savo maldų valandomis gailiai šauktis tavęs dėl manęs. Jos maldos pasiekė tavo akis, bet tu vis dar leidai man voliotis ir būti įsuktam į tą tamsą.
    
    Kitas Dievo atsakymas, duotas Monikai per vyskupą
    
21. Tu davei kitą atsakymą tuo metu, kurį prisimenu. Daug ką praleidžiu, nes skubu prie to, kas man labiau rūpi tau išpažinti, ir daug ko neprisimenu. Taigi davei kitą atsakymą per savo tarną, vyskupą, užaugusį Bažnyčioje ir gerai išmokytą tavo knygų. Kai ta moteris, mano motina, prašė jį, kad teiktųsi su manimi pasikalbėti, paneigti mano klaidas, išmokyti mane atsisakyti blogio ir parodyti gėrį (jis tai darydavo tiems, kuriuos laikydavo tinkamais), jis atsisakė – išmintingai, kaip vėliau supratau. Jis atsakė, kad dar esu nemokytas, nes buvau išpūstas tos naujos erezijos ir jau buvau sutrikdęs daugelį neišmanėlių savo klausimėliais, kaip ji jam buvo užsiminusi. „Bet, – tarė jis, – palik jį ten. Tik melskis už jį Viešpačiui; jis, skaitydamas, pats atras, kokia tai klaida ir koks didelis nedorumas.“ Tuo pačiu jis papasakojo, kad vaikystėje jo paties motina, suklaidinta, buvo atidavusi jį manichėjams, ir jis ne tik beveik visas jų knygas perskaitė, bet ir pats jas rašė. Jam pačiam, be jokio prieštaravimo ar įtikinėjimo, tapo aišku, kokia ta sekta yra vengtina, todėl jis pabėgo. Kai jis tai pasakė, o ji nenorėjo nusiraminti ir vis labiau maldavo, gausiai liedama ašaras, kad jis susitiktų su manimi ir su manimi pasikalbėtų, jis, jau šiek tiek nekantraudamas ir pavargęs, tarė: „Eik nuo manęs; kaip tu gyva, neįmanoma, kad šių ašarų sūnus pražūtų.“ Ji dažnai man sakydavo, prisimindama mūsų pokalbius, kad šie žodžiai jai nuskambėjo tarsi iš dangaus.

KETVIRTOJI KNYGA
DEVYNERI METAI TAGASTĖJE IR KARTAGINOJE, KAI BUVO MOKYTOJAS

Pradžios sekėjas

Puikybė, prietarai ir tuštybė slėgė.

1. Per tuos devynerius metus, nuo devynioliktojo iki dvidešimt aštuntojo savo gyvenimo metų, buvau klaidinamas ir klaidinau kitus, apgaudinėjamas ir apgaudinėdamas įvairiais geiduliais. Viešai per vadinamąsias laisvąsias disciplinas, slapta per klaidingai religija vadinamą tikėjimą – vienur puikuodamasis, kitur prietaringas, visur tuščias. Čia siekiau liaudies šlovės tuštybės iki teatro plojimų, rungtynių dainų, šiaudinių vainikų kovų, spektaklių niekų ir nesivaldomų geismų. Ten, trokšdamas apsivalyti nuo šių nešvarumų, nešiau maistą tiems, kurie buvo vadinami išrinktaisiais ir šventaisiais, kad jų skrandžių dirbtuvėse man pagamintų angelus ir dievus, per kuriuos būčiau išvaduotas. Sekiau šiais dalykais ir dariau juos kartu su draugais, kurie per mane ir su manimi buvo apgauti. Tegul mane išjuokia išdidieji, dar nesveikai parblokšti ir nesutriuškinti Tavęs, mano Dieve, bet aš vis tiek išpažinsiu Tau savo gėdą Tavo garbei. Prašau, leisk man prisiminti praeities klaidų kelius ir aukoti Tau džiaugsmo auką. Kas aš esu sau be Tavęs, jei ne vedlys į pražūtį? Kas aš esu, kai man gera, jei ne čiulpiantis Tavo pieną ar besidžiaugiantis Tavimi, maistu, kuris negenda? Kas yra žmogus, bet koks žmogus, būdamas tik žmogumi? Tegul mus išjuokia galingieji, o mes, silpni ir beturčiai, išpažįstame Tau.

Jis viešai mokė retorikos meno, namuose turėjo nesantuokinę partnerę.

2. Tais metais mokiau retorikos meno ir, nugalėtas geismo, pardavinėjau pergalingą iškalbą. Vis dėlto, Viešpatie, Tu žinai, norėjau turėti gerus mokinius, kaip jie vadinami, ir mokiau juos be apgaulės – ne tam, kad jie veiktų prieš nekaltuosius, bet kartais už kaltuosius. Dieve, Tu matei mane iš tolo slystantį slidžiu keliu, mano tikėjimą, žibančią kibirkštį tarp daugybės dūmų, kurį rodžiau tame mokyme, mylėdamas tuštybę ir ieškodamas melo, jų bendrininkas. Tais metais turėjau vieną moterį, ne santuokoje pažintą, bet tą, kurią surado klajojantis mano aistros įkarštis, stokojantis išminties. Vis dėlto buvau jai ištikimas, ir per ją savo pavyzdžiu patyriau, kuo skiriasi santuokinis susitarimas, sudarytas dėl vaikų gimdymo, nuo geidulingos meilės susitarimo, kai vaikai gimsta net prieš valią, bet, kartą gimę, priverčia save mylėti.

Jis niekino būrėjų meną.

3. Prisimenu, kai nusprendžiau dalyvauti teatro dainų konkurse, kažkoks būrėjas man pasiūlė savo paslaugas, klausti, kiek jam mokėčiau už pergalę. Aš, pasibjaurėjęs ir atmetęs tuos nešvarius ritualus, atsakiau, kad net jei vainikas būtų nemirtingai auksins, neleisčiau dėl mano pergalės nužudyti musės. Jis ketino aukoti gyvūnus savo apeigose ir tais garbės ženklais kviesti demonus man padėti. Bet šį blogį atmečiau ne dėl Tavo tyrumo, mano širdies Dieve. Nežinojau, kaip Tave mylėti, nes negalėjau įsivaizduoti nieko, išskyrus kūniškus spindesius. Ar tokiais išmislais dūsaujanti siela nenutolsta nuo Tavęs, nepasitiki melu ir nemaitina vėjų? Žinoma, nenorėjau, kad dėl manęs būtų aukojama demonams, bet pats, sekdamas ta prietaringa praktika, jiems aukojau. Kas gi yra maitinti vėjus, jei ne maitinti juos, tai yra, klaidžiojant būti jų malonumui ir pajuokai?

Užsispyręs klausinėjo astrologų.

4. Todėl tų šarlatanų, vadinamų matematikais, konsultavausi nesiliaudamas, nes atrodė, kad jie neatlieka jokių aukų ir nemeldžia jokios dvasios dėl būrimų. Tačiau krikščioniškoji ir tikroji pamaldumo dvasia tai nuosekliai atmeta ir smerkia. Juk gera išpažinti Tau, Viešpatie, ir sakyti: „Pasigailėk manęs, išgydyk mano sielą, nes nusidėjau Tau“, o ne piktnaudžiauti Tavo atlaidumu, siekiant laisvės nusidėti, bet prisiminti Viešpaties žodžius: „Štai tu pasveikai; daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų tau kas blogesnio“. Jie bando sunaikinti šį sveikumą, sakydami: „Dangus tau neišvengiamai lemia nusidėti“, arba: „Tai padarė Venera, Saturnas ar Marsas“, tarsi žmogus – kūnas ir kraujas, puiki puvėsis – būtų be kaltės, o kaltas būtų dangaus ir žvaigždžių kūrėjas bei tvarkytojas. Kas gi tai, jei ne mūsų Dievas, teisumo saldumas ir šaltinis, kuris atlygins kiekvienam pagal jo darbus ir neatmes sudužusios bei nusižeminusios širdies?

Vindicianas ir Nebridijus veltui atkalbinėjo jį nesikonsultuoti su astrologais.

5. Tuo metu buvo išmintingas žmogus, labai patyręs medicinos mene ir jame garsus, kuris kaip konsulas savo ranka uždėjo man ant galvos agonistinį vainiką, bet ne kaip gydytojas. Mano ligą gydai Tu, kuris priešinasi puikiesiems, o nuolankiesiems teiki malonę. Argi per tą senolį nenustojai man padėti ir gydyti mano sielos? Tapau jam artimesnis, įsiklausydavau į jo žodžius – jie buvo gyvi, be žodžių puošmenų, bet malonūs ir rimti dėl minčių gyvumo. Sužinojęs iš pokalbio, kad esu atsidavęs astrologinėms knygoms, jis maloniai ir tėviškai patarė jas atmesti, nešvaistyti rūpesčių ir pastangų tuštybei, sakydamas, kad pats buvo išmokęs šių dalykų ir jaunystėje norėjo tuo užsidirbti pragyvenimui. Jei suprato Hipokratą, tikrai galėjo suprasti ir tas knygas, bet vėliau atsisakė jų, nes atrado, kad jos visiškai melagingos, ir, būdamas rimtas žmogus, nenorėjo užsidirbti apgaudinėdamas žmones. „Bet tu, – sakė jis, – turi retoriką, kuria užsidirbi pragyvenimui, ir šią apgaulę seki laisva valia, ne iš būtinybės. Todėl tuo labiau turėtum manimi tikėti, nes aš taip stengiausi ją išmokti, kad norėjau iš to gyventi.“ Kai paklausiau, kodėl tada daug kas iš jų būrimų pasitvirtina, jis atsakė, kaip mokėjo, kad tai lemia atsitiktinumo galia, išplitusi visoje gamtoje. Jei, pavyzdžiui, žmogus, atsitiktinai atsivertęs poeto puslapį, kuris dainuoja apie visiškai kitus dalykus, randa eilutę, stebėtinai atitinkančią jo reikalą, tai nėra keista, kad žmogaus siela, nežinodama, kas joje vyksta, aukštesnio instinkto vedama, ne menu, o atsitiktinumu ištaria kažką, kas atitinka klausėjo situaciją.
6. Tai tu man suteikei per jį ar per jį patį, ir mano atmintyje nubrėžei, ką vėliau pats turėčiau atrasti. Tačiau nei jis, nei mano brangiausias Nebridijus, labai geras ir tyras jaunuolis, išjuokiantis visą būrimų meną, negalėjo manęs įtikinti jų atsisakyti. Mane labiau veikė tų autorių autoritetas, ir dar nebuvau radęs aiškaus įrodymo, kuris be abejonių parodytų, kad jų teiginiai yra teisingi tik atsitiktinai ar laimingo atsitikimo dėka, o ne dėl žvaigždžių stebėjimo meno.

Brangiausio draugo mirtis

Augustinas susirado labai brangų draugą.

7. Tais metais, kai pirmą kartą pradėjau mokyti savo gimtajame mieste, susiradau draugą, labai brangų dėl bendrų studijų, mano bendraamžį, žydintį tuo pačiu jaunystės žiedu. Kartu augome vaikystėje, kartu lankėme mokyklą, kartu žaidėme. Bet jis dar nebuvo toks draugas, net ir tada nebuvo toks, koks yra tikroji draugystė, nes tikroji draugystė egzistuoja tik tada, kai Tu ją suklijuoji tarp Tave mylinčiųjų, meile, išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota. Vis dėlto jis buvo labai mielas, sušildytas mūsų bendrų studijų karščio. Aš nukreipiau jį nuo tikrojo tikėjimo, kurio jis, būdamas jaunas, dar tvirtai ir giliai nelaikė, į prietaringas ir pražūtingas pasakas, dėl kurių mane apraudojo mano motina. Jis jau klaidžiojo su manimi savo mintimis, ir mano siela negalėjo būti be jo. Bet štai Tu, kabantis virš savo bėglių nugarų, keršto Dieve ir gailestingumo šaltini, kuris mus stebuklingais būdais atverti, atėmei tą žmogų iš šio gyvenimo, kai mūsų draugystė vos buvo trukusi metus, mielesnį man už visas to gyvenimo saldumas.

Draugo mirtis.

8. Kas gali išvardyti Tavo pagyrimus, patyręs juos tik savyje? Ką tada padarei, mano Dieve, ir kokia neištiriama Tavo sprendimų bedugnė? Kai jis sirgo karštligėmis, ilgai gulėjo be sąmonės, mirtino prakaito išpiltas, ir, kai buvo prarasta viltis, jis buvo pakrikštytas, pats to nežinodamas. Man tai nerūpėjo, maniau, kad jo siela išlaikys tai, ką gavo iš manęs, o ne tai, kas buvo padaryta su jo nežinančiu kūnu. Bet buvo visiškai kitaip. Jis atsigavo, pasveiko, ir vos tik galėjau su juo kalbėti (o tai įvyko greitai, kai jis jau galėjo, nes aš nesitraukiau nuo jo, ir mes labai priklausėme vienas nuo kito), bandžiau iš jo pasijuokti, tikėdamasis, kad ir jis su manimi juoksis iš krikšto, kurį gavo būdamas visiškai be sąmonės. Bet jis jau žinojo, kad buvo pakrikštytas. Jis taip pasibaisėjo manimi, tarsi būčiau priešas, ir su nuostabia bei staigia laisve įspėjo, kad, jei noriu likti jo draugu, liautųsi taip kalbėti. Apstulbęs ir sutrikęs atidėjau visus savo jausmus, kol jis pasveiks ir bus pakankamai stiprus, kad galėčiau su juo daryti, ką norėjau. Bet jis buvo atimtas iš mano beprotybės, kad būtų išsaugotas Tavo paguodai: po kelių dienų, man nesant, karštligės sugrįžo, ir jis mirė.

Augustinas buvo prislėgtas sielvarto.

9. Koks skausmas aptemdė mano širdį, ir viskas, ką mačiau, buvo mirtis. Mano tėvynė tapo kančia, tėvų namai – neapsakoma nelaimė, ir viskas, ką dalinausi su juo, be jo virto baisia kankyne. Mano akys visur jo ieškojo, bet jo nebuvo; nekenčiau visko, nes niekas jo neturėjo, ir niekas nebegalėjo man pasakyti: „Štai jis ateis“, kaip sakydavo, kai jis buvo gyvas, bet nebūdavo šalia. Tapau pats sau dideliu klausimu, klausiau savo sielos, kodėl ji liūdi ir kodėl taip smarkiai mane trikdo, bet ji nežinojo, ką atsakyti. Kai sakiau: „Viltis Dieve“, ji pagrįstai neklausė, nes žmogus, kurį praradau, buvo tikresnis ir geresnis už vaizdinį, į kurį man liepta viltis. Tik verkimas man buvo saldus, jis pakeitė mano draugą mano sielos malonumuose.

Jo skausmas stebėtinai palengvėjo per ašaras.

10. Dabar, Viešpatie, tie dalykai praėjo, ir laikas išgydė mano žaizdą. Ar galiu klausytis Tavęs, kuris esi tiesa, ir priartinti savo širdies ausį prie Tavo burnos, kad pasakytum, kodėl verkimas yra saldus nelaimingiesiems? Ar Tu, būdamas visur, atmetei mūsų vargą toli nuo savęs, ir Tu lieki savyje, o mes blaškomės patirtyse? Bet jei neverktume Tavo ausims, mūsų viltis liktų be liekanos. Kodėl gi iš gyvenimo kartėlio skinamas saldus vaisius – dejuoti, verkti, dūsauti ir skųstis? Ar saldumas kyla iš to, kad tikimės, jog Tu mus išgirsi? Taip yra maldose, nes jos turi troškimą pasiekti tikslą. Bet ar taip yra praradimo skausme ir gedule, kuris mane tada slėgė? Ne tikėjausi, kad jis atgis, nei to prašiau ašaromis, tik kentėjau ir verkiau. Buvau nelaimingas ir praradau savo džiaugsmą. Ar verkimas pats savaime yra karti, bet, dėl pasibjaurėjimo tuo, kuo anksčiau džiaugėmės ir kas dabar mus atstumia, tampa malonus?

Gyvenimo nuobodulys ir mirties baimė.

11. Kodėl apie tai kalbu? Dabar ne laikas klausti, o išpažinti Tau. Buvau nelaimingas, ir nelaimingas yra kiekvienas, kurio siela surakinta meile mirtingiems dalykams, plyšta juos praradusi ir tada jaučia nelaimę, kuri buvo joje dar prieš prarandant. Taip buvo su manimi tuo metu: verkiau labai karčiai ir ilsėjausi kartėlyje. Buvau toks nelaimingas, kad man ta nelaiminga gyvybė buvo brangesnė už mano draugą. Nors norėjau ją pakeisti, nenorėjau jos prarasti labiau nei jo, ir nežinau, ar būčiau norėjęs atiduoti ją už jį, kaip pasakojama apie Orestą ir Piladą, jei tai nėra išgalvota, kurie norėjo mirti vienas už kitą ar kartu, nes gyvenimas be kito jiems buvo blogesnis už mirtį. Bet manyje kilo kažkoks visiškai priešingas jausmas: didžiausias gyvenimo nuobodulys ir mirties baimė. Manau, kuo labiau jį mylėjau, tuo labiau nekenčiau ir bijojau mirties, kuri jį atėmė, kaip žiauriausios priešės, ir maniau, kad ji staiga sunaikins visus žmones, nes galėjo sunaikinti jį. Taip jaučiausi, prisimenu. Štai mano širdis, mano Dieve, štai viduje; žiūrėk, nes prisimenu, mano viltie, kuris mane valai nuo tokių jausmų nešvarumų, kreipdamas mano akis į Tave ir ištraukdamas mano kojas iš spąstų. Stebėjausi, kad kiti mirtingieji gyvena, nes tas, kurį mylėjau, tarsi nemirtų, buvo miręs, ir dar labiau stebėjausi, kad aš, kuris buvau tarsi antras jis, gyvenu, kai jis mirė. Gerai kažkas pasakė apie savo draugą: „pusė mano sielos“. Jaučiau, kad mano ir jo siela buvo viena siela dviejuose kūnuose, todėl gyvenimas man kėlė siaubą, nes nenorėjau gyventi perpus, ir gal todėl bijojau mirti, kad visas tas, kurį taip mylėjau, nemirtų.

Ieškodamas paguodos, iš Tagastės atvyko į Kartaginą.

12. O beprotybė, nežinanti, kaip mylėti žmones žmogiškai! O kvailas žmogus, pernelyg kenčiantis dėl žmogiškų dalykų! Toks buvau tada. Todėl kankinausi, dūsavau, verkiau, buvau sutrikęs, neradau nei ramybės, nei patarimo. Nešiojau sužeistą ir kraujuojančią sielą, kuri nenorėjo būti nešiojama, ir neradau, kur ją padėti. Nei gražiuose miškuose, nei žaidimuose ar dainose, nei kvapniuose vietose, nei puotose, nei miegamojo ar lovos malonumuose, nei knygose ar poezijoje ji nerado ramybės. Viskas kėlė siaubą, net pati šviesa, ir viskas, kas nebuvo jis, buvo nepakeliama ir nekenčiama, išskyrus dejones ir ašaras, nes tik jose buvo šiek tiek ramybės. Kai mano siela buvo atitraukiama nuo jų, ji slėgė mane didžiule kančios našta. Į Tave, Viešpatie, ji turėjo būti pakelta ir išgydyta, žinojau tai, bet nei norėjau, nei galėjau, tuo labiau, kad, galvodamas apie Tave, nelaikiau Tavęs kažkuo tvirtu ir tikru. Ne Tu buvai, o tuščias vaizdinys ir mano klaida buvo mano dievas. Jei bandžiau ten padėti savo sielą, kad ji ilsėtų, ji slydo per tuštumą ir vėl krito ant manęs, o aš likau sau nelaiminga vieta, kur negalėjau būti nei iš jos išeiti. Kur galėjo pabėgti mano širdis nuo mano širdies? Kur galėjau pabėgti nuo savęs? Kur manęs nesekiojo? Ir vis dėlto pabėgau iš savo tėvynės. Mano akys mažiau jo ieškojo ten, kur nebuvo įpratusios jo matyti, ir iš Tagastės atvykau į Kartaginą.

Kas sekė Kartaginoje

Kitų draugų paguoda jį atgaivino.

13. Laikai ne tušti ir nesisuka veltui per mūsų pojūčius: jie daro stebuklus sieloje. Štai dienos ėjo ir praėjo, ir, ateidamos bei praeidamos, jos įdėjo man naujų vilčių ir prisiminimų, pamažu atstatydamos mane senais malonumais, kuriems pasidavė mano skausmas. Tačiau ne kiti skausmai, o kitų skausmų priežastys juos pakeitė. Kodėl tas skausmas taip lengvai ir giliai mane pervėrė, jei ne todėl, kad išliejau savo sielą į smėlį, mylėdamas mirtingąjį, tarsi jis nemirtų? Labiausiai mane atgaivino ir atstatė kitų draugų paguoda, su kuriais mylėjau tai, ką mylėjau vietoj Tavęs, ir tai buvo didžiulė pasaka ir ilgas melas, kurio svetimaujantis glostymas gadino mūsų protą, niežtinčį ausyse. Bet ta pasaka man nemirė, jei mirė kuris nors iš mano draugų. Buvo dalykų, kurie mane labiau traukė: kalbėtis ir juoktis, maloniai vienas kitam padėti, kartu skaityti skambias knygas, kartu kvailioti ir būti rimtiems, kartais nesutarti be neapykantos, tarsi žmogus su savimi, ir tais retais nesutarimais pagardinti dažnus sutarimus, mokyti vienas kitą ar mokytis vienam iš kito, ilgėtis nesančių su skausmu, džiaugtis ateinančiais; šiais ir panašiais ženklais, kylančiais iš mylinčių ir atsakančiųjų širdžių per burną, liežuvį, akis ir tūkstančius malonių judesių, tarsi kurstyklėmis uždegti sielas ir iš daugelio padaryti vieną.

Laimingas, kas myli Dievą.

14. Tai yra tai, kas mylima drauguose, ir taip mylima, kad žmogaus sąžinė jaučia kaltę, jei nemylėjo atsakančiojo ar neatsakė mylinčiajam, nieko nesiekdama iš jo kūno, tik gerumo ženklų. Iš čia kyla gedulas, kai kas nors miršta, ir skausmo tamsa, širdis, permirkusi saldumu, virsta kartėliu, ir iš mirusiųjų gyvenimo praradimo kyla gyvųjų mirtis. Laimingas, kas myli Tave, draugą Tavyje ir priešą dėl Tavęs. Tik tas nepraranda nė vieno brangaus, kuriam visi brangūs Tame, kuris neprarandamas. Kas gi tai, jei ne mūsų Dievas, kuris sukūrė dangų ir žemę ir juos pripildo, nes pripildydamas juos sukūrė? Niekas Tavęs nepraranda, išskyrus tą, kuris palieka, o palikdamas, kur eina ar bėga, jei ne nuo Tavęs, ramaus, prie Tavęs, įpykusio? Kur jis neranda Tavo įstatymo savo bausmėje? Tavo įstatymas yra tiesa, o Tiesa esi Tu.

Visi žmogiški dalykai yra laikini.

15. Dieve, galybių Viešpatie, atverk mus ir parodyk savo veidą, ir būsime išgelbėti. Kur beeitų žmogaus siela, ji prisiriša prie skausmų, jei ne prie Tavęs, net jei prisiriša prie gražių dalykų už Tavęs ir už savęs. Tačiau tie dalykai nebūtų, jei nebūtų iš Tavęs. Jie kyla ir leidžiasi, kildami tarsi pradeda būti, auga, kad tobulėtų, o tobuli sensta ir žūva; ne visi sensta, bet visi žūva. Kuo greičiau jie auga, kad būtų, tuo skubiau bėga, kad nebūtų. Toks jų būdas. Tiek jiems davei, nes jie yra dalys to, kas nėra viskas kartu, o išeidami ir keisdami vienas kitą sudaro visumą, kurios dalys yra. Štai taip mūsų kalba vyksta per skambančius ženklus. Kalba nebūtų visa, jei vienas žodis neišeitų, kai jo dalys nuskamba, kad kitas galėtų ateiti. Tegul mano siela giria Tave iš jų, Dieve, visko kūrėjau, bet tegul neprisiriša prie jų meilės klijais per kūno pojūčius. Jie eina ten, kur ėjo, kad nebūtų, ir drasko ją kenksmingais troškimais, nes ji nori būti ir ilsėtis mylimuose dalykuose. Bet juose nėra vietos, nes jie nestovi; jie bėga, ir kas gali juos sekti kūno pojūčiais? Kas gali juos suvokti, net kai jie yra? Kūno pojūtis yra lėtas, nes jis yra kūno pojūtis: toks jo būdas. Jis tinka kitam tikslui, kuriam buvo sukurtas, bet negali sulaikyti to, kas praeina nuo pradžios iki pabaigos. Tavo žodyje, per kurį jie sukurti, jie girdi: „Nuo čia iki čia.“

Tik Dievas amžinai išlieka.

16. Nebūk tuščia, mano siela, ir nekurk širdies ausyje savo tuštybės triukšmo. Klausyk: pats Žodis šaukia, kad sugrįžtum, ir ten yra netrikdomos ramybės vieta, kur meilė nepaliekama, jei ji pati nepalieka. Štai vieni dalykai išeina, kad kiti ateitų, ir visi kartu sudaro žemiausią visumą. „Ar aš kur nors išeinu?“ – sako Dievo Žodis. Ten įtvirtink savo buveinę, ten patikėk viską, ką turi, mano siela, bent jau pavargusi nuo apgaulių. Patikėk tiesai viską, ką turi iš tiesos, ir nieko neprarasi, tavo puvėsiai sužydės, visi tavo negalavimai bus išgydyti, tavo laikini dalykai bus atkurti, atnaujinti ir pririšti prie tavęs; jie nenumes tavęs ten, kur leidžiasi, bet stovės su tavimi ir išliks prie amžinai stovinčio ir išliekančio Dievo.
17. Kodėl iškrypėliškai seki savo kūną? Tegul jis seka tave, atsivertusį. Viskas, ką jauti per jį, yra dalis, ir nežinai visumos, kurios dalys yra, bet jos tave džiugina. Jei tavo kūno pojūtis būtų tinkamas suvokti visumą ir nebūtų gavęs teisingo ribos kaip bausmės, norėtum, kad viskas, kas yra dabar, praeitų, kad visa tau labiau patiktų. Net tai, ką kalbame, girdi per tą patį kūno pojūtį, ir nenori, kad skiemenys stovėtų, bet skristų, kad ateitų kiti ir išgirstum visą. Taip visada yra su viskuo, kas sudaro vieną dalyką, bet nėra kartu, ir visi kartu džiugina labiau nei atskirai, jei galima viską pajusti. Bet daug geresnis yra Tas, kuris visa sukūrė, mūsų Dievas, ir Jis neišeina, nes niekas Jo nepakeičia.

Kas ieško laimingo gyvenimo, tegul artėja prie Dievo.

18. Jei kūnai tave džiugina, girk iš jų Dievą ir nukreipk meilę į jų kūrėją, kad nepražūtum dėl to, kas tau patinka. Jei sielos tave džiugina, mylėk jas Dieve, nes jos kintamos ir tik Jame tampa pastovios; kitaip jos nueitų ir pražūtų. Taigi mylėk jas Jame, ir vesk prie Jo tas, kurias gali, sakydamas: „Jį mylėkime, Jį mylėkime: Jis visa tai sukūrė ir nėra toli.“ Jis ne sukūrė ir nuėjo, bet iš Jo ir Jame viskas yra. Štai kur Jis yra: kur tiesa kvepia. Jis yra slapčiausioje širdies dalyje, bet širdis nuklydo nuo Jo. Grįžkite, nusidėjėliai, prie širdies ir laikykitės To, kuris jus sukūrė. Stovėkite su Juo, ir stovėsite, ilsėkitės Jame, ir būsite ramūs. Kur einate į sunkenybes? Kur einate? Gėris, kurį mylite, yra iš Jo: tiek, kiek jis nukreiptas į Jį, yra geras ir saldus; bet jis taps kartus, nes neteisingai mylimas, palikus Tą, iš kurio viskas kyla. Kodėl vis dar vaikštote sunkiais ir varginančiais keliais? Nėra ramybės ten, kur jos ieškote. Ieškokite, ko ieškote, bet ten, kur ieškote, jos nėra. Ieškote laimingo gyvenimo mirties krašte; ten jo nėra. Kaip gali būti laimingas gyvenimas ten, kur nėra gyvenimo?
19. Mūsų gyvenimas nusileido čia ir paėmė mūsų mirtį, sunaikindamas ją savo gyvenimo gausa, ir sugrumėjo, šaukdamas mums grįžti pas Jį į tą slaptą vietą, iš kurios Jis atėjo pas mus, į pirmąją mergelės įsčią, kur susituokė su žmogaus kūrimu, mirtingu kūnu, kad jis nebūtų amžinai mirtingas. Iš ten, tarsi jaunikis, išėjęs iš savo kambario, jis džiaugėsi kaip milžinas, bėgdamas savo keliu. Jis nesustodamas bėgo, šaukdamas žodžiais, darbais, mirtimi, gyvenimu, nusileidimu, pakilimu, šaukdamas mums grįžti pas Jį. Jis pasitraukė iš mūsų akių, kad grįžtume į širdį ir Jį rastume. Jis išėjo, bet štai Jis čia. Nenorėjo ilgai būti su mumis, bet nepaliko mūsų. Jis nuėjo ten, iš kur niekada neišėjo, nes pasaulis per Jį buvo sukurtas, ir Jis buvo šiame pasaulyje, ir atėjo į šį pasaulį išgelbėti nusidėjėlių. Mano siela išpažįsta Jam, ir Jis gydo ją, nes ji nusidėjo Jam. Žmonių sūnūs, kaip ilgai būsite sunkios širdies? Ar net po gyvenimo nusileidimo nenorite pakilti ir gyventi? Kur lipate, kai esate aukštai ir nukreipėte savo burną į dangų? Nusileiskite, kad pakiltumėte, ir pakilkite prie Dievo. Juk kritote, kildami prieš Dievą. Sakyk jiems tai, kad jie verktų raudų slėnyje, ir taip vesk juos prie Dievo, nes tai sakai Jo dvasia, jei sakai degdamas meilės ugnimi.

Apie grožį ir tinkamumą

Jis parašė keletą knygų apie grožį ir tinkamumą.

20. Tada to nežinojau ir mylėjau žemesnius gražius dalykus, grimzdamas į gelmes, ir sakiau savo draugams: „Ar mylime ką nors, jei ne gražų? Kas tada yra gražu? Kas yra grožis? Kas traukia ir suartina mus su dalykais, kuriuos mylime? Jei juose nebūtų žavesio ir išvaizdos, jie mūsų visiškai netrauktų.“ Pastebėjau ir mačiau, kad kūnuose yra viena, tarsi visuma, todėl gražu, ir kita, kas tinka, nes yra tinkamai pritaikyta, kaip kūno dalis prie visumos, batas prie kojos ir panašiai. Ši mintis iškilo mano širdyje iš jos gelmių, ir parašiau knygas „Apie grožį ir tinkamumą“, manau, dvi ar tris; Tu žinai, Dieve, nes man tai iškrito iš galvos. Neturime jų, jos kažkaip dingo nuo mūsų.

Jis parašė knygas apie grožį ir tinkamumą oratoriui Hierijui.

21. Kas paskatino mane, Viešpatie, mano Dieve, rašyti tas knygas Hierijui, Romos miesto oratoriui? Jo nepažinojau asmeniškai, bet mylėjau jį dėl jo mokymo šlovės, kuri buvo garsi, ir kai kurių jo žodžių, kuriuos girdėjau ir kurie man patiko. Bet labiau todėl, kad jis patiko kitiems, ir jie gyrė jį, stebėdamiesi, kad siras, išmokęs graikų iškalbos, vėliau tapo nuostabiu lotynų oratoriumi ir labai išmanė dalykus, susijusius su išminties studijomis. Žmogus giriamas ir mylimas, būdamas toli. Ar meilė iš pagiriančiojo burnos patenka į klausytojo širdį? Jokiu būdu, bet vienas mylintis uždega kitą. Todėl mylimas tas, kuris giriamas, kai tikima, kad pagiriančiojo širdis nėra apgaulinga, tai yra, kai jį giria mylintis.
22. Taip tada mylėjau žmones pagal žmonių nuomonę, o ne pagal Tavo, mano Dieve, kuriame niekas neklysta. Bet kodėl ne taip, kaip garsus vežėjas ar medžiotojas, išgarsėjęs liaudies aistrų? Kitaip, rimtai, taip, kaip norėčiau būti giriamas pats. Nenoriu būti giriamas ar mylimas kaip aktoriai, nors ir juos gyriau ir mylėjau, bet rinkčiausi likti nežinomas, nei būti taip žinomas, ar net būti nekenčiamas, nei taip mylimas. Kur paskirstomi šie įvairių ir skirtingų meilių svoriai vienoje sieloje? Kodėl myliu kitame tai, ko, jei nekenčiau, nesmerkčiau ir neatstumčiau nuo savęs, kai abu esame žmonės? Juk geras arklys mylimas to, kuris nenorėtų toks būti, net jei galėtų, ir tas pats sakytina apie aktorių, kuris yra mūsų prigimties dalis. Ar myliu žmoguje tai, ko nekenčiu būti, būdamas žmogus? Žmogus yra didelė gelmė, kurio net plaukus, Viešpatie, Tu suskaičiavai, ir jie neprarandami Tavyje; bet jo plaukai lengviau suskaičiuojami nei jo jausmai ir širdies judesiai.
23. Tas oratorius buvo iš tų, kurį taip mylėjau, kad norėjau būti toks kaip jis; klaidžiojau puikybėje ir buvau nešamas kiekvieno vėjo, bet labai slaptai buvau valdomas Tavęs. Iš kur žinau ir kodėl tvirtai išpažįstu Tau, kad mylėjau jį labiau dėl giriančiųjų meilės, o ne dėl dalykų, už kuriuos jis buvo giriamas? Jei tie patys žmonės, užuot gyrę, peiktų jį ir, peikdami bei niekindami, pasakotų tuos pačius dalykus, nebūčiau juo sužavėtas ar sujaudintas, ir dalykai nebūtų kitokie, nei pats žmogus, tik pasakotojų jausmai būtų kitokie. Štai kur guli silpna siela, dar neprisirišusi prie tiesos tvirtumo. Kaip kalbančiųjų nuomonės pučia iš jų krūtinių, taip ji nešama, sukama, blaškoma, ir šviesa jai užtemdoma, ir tiesa nematoma. O štai ji prieš mus. Man buvo labai reikšminga, jei mano kalbos ir studijos taptų žinomos tam žmogui; jei jis jas pagirtų, degčiau dar labiau, o jei peiktų, mano tuščia ir tiesos neturinti širdis būtų sužeista. Vis dėlto grožį ir tinkamumą, apie kuriuos jam rašiau, mielai svarstydavau savo mintyse prieš savo kontempliacijos veidą ir stebėjausi jais be jokio pagyrėjo.

Kaip Augustinas tada vertino grožį ir tinkamumą.

24. Bet dar nemačiau šio didelio dalyko esmės Tavo mene, visagali, kuris vienas darai stebuklus, ir mano protas klaidžiojo per kūniškas formas, apibrėždamas grožį kaip tai, kas yra savaime, o tinkamumą – kaip tai, kas tinka kažkam kitam, ir tai patvirtindavau kūniškais pavyzdžiais. Kreipiau dėmesį į sielos prigimtį, bet klaidinga nuomonė apie dvasinius dalykus neleido man matyti tiesos. Tiesa pati veržėsi į mano akis, bet aš nukreipdavau savo virpančią mintį nuo bekūnių dalykų prie linijų, spalvų ir išsipūtusių dydžių, ir, negalėdamas jų matyti prote, maniau, kad negaliu matyti proto. Mylėdamas dorybėje taiką ir nekentęs ydoje nesantaikos, vienoje pastebėjau vienybę, kitoje – tam tikrą susiskaldymą, ir toje vienybėje man atrodė esanti racionalus protas, tiesos ir aukščiausio gėrio prigimtis, o tame susiskaldyme – iracionalaus gyvenimo substancija ir aukščiausio blogio prigimtis, kuri ne tik buvo substancija, bet ir visiškai gyvenimas, tačiau ne iš Tavęs, mano Dieve, iš kurio viskas kyla, taip nelaimingai maniau. Vieną vadinau monada, tarsi protu be jokios lyties, kitą – diada, pykčiu nusikaltimuose, geismu gėdinguose veiksmuose, nežinodamas, apie ką kalbu. Nežinojau ir neišmokau, kad blogis nėra jokia substancija, o mūsų protas nėra aukščiausias ir nekintamas gėris.

Tuštybė, klaida ir puikybės svoris.

25. Kaip nusikaltimai kyla, jei sielos judesys yra ydingas, turintis impulsą ir išdidžiai bei triukšmingai save demonstruojantis, o gėdingi veiksmai – jei sielos jausmas yra nevaldomas, sugeriantis kūniškus malonumus, taip klaidos ir melagingos nuomonės teršia gyvenimą, jei pats racionalus protas yra ydingas. Toks buvo mano protas tada, nežinantis, kad jį reikia apšviesti kitu šviesos šaltiniu, kad jis taptų tiesos dalimi, nes jis pats nėra tiesos prigimtis, nes Tu apšviesi mano žibintą, Viešpatie; mano Dieve, apšviesi mano tamsą, ir iš Tavo pilnatvės mes visi gavome. Tu esi tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį, nes Tavyje nėra kaitos ar šešėlio.
26. Bandžiau artėti prie Tavęs, bet buvau atstumtas, kad paragaučiau mirties, nes Tu priešiniesi puikiesiems. Kas gali būti išdidesnio, nei su beprotiška arogancija teigti, kad esu natūraliai toks, koks esi Tu? Būdamas kintamas ir tai suprasdamas, nes norėjau tapti išmintingesnis, kad iš blogesnio tapčiau geresnis, vis dėlto rinkausi laikyti Tave kintamu, o ne save ne tuo, kas esi Tu. Todėl buvau atstumtas, ir Tu priešinaisi mano vėjų pūstam kaklui, įsivaizdavau kūniškas formas, ir kūnas kaltino kūną, o vaikščiojanti dvasia dar negrįžo prie Tavęs, ir vaikščiodama vaikščiojau ten, kur nieko nėra – nei Tavyje, nei manyje, nei kūne. Tie dalykai nebuvo sukurti iš Tavo tiesos, bet iš mano tuštybės, suformuoti iš kūno. Sakiau Tavo mažiesiems tikintiesiems, savo piliečiams, nuo kurių nesąmoningai buvau ištremtas, plepiai ir kvailai sakiau: „Kodėl klysta siela, kurią sukūrė Dievas?“ Bet nenorėjau, kad man būtų pasakyta: „Kodėl tada klysta Dievas?“ Ir tvirtinau, kad Tavo nekintama substancija yra priversta klysti, o ne mano kintama valia nuklydo ir yra baudžiama klaida.
27. Buvau gal dvidešimt šešerių ar septynerių metų, kai rašiau tas knygas, svarstydamas kūniškus vaizdinius, triukšmaujančius mano širdies ausyse, kurias nukreipiau, saldžioji tiesa, į Tavo vidinę melodiją, galvodamas apie grožį ir tinkamumą, trokšdamas stovėti ir girdėti Tave, džiaugtis džiaugsmu dėl jaunikio balso, bet negalėjau, nes mano klaidų balsai traukė mane į išorę, ir puikybės svoris tempė mane į dugną. Nedavei mano klausai džiaugsmo ir linksmybės, ir mano kaulai, kurie nebuvo nusižeminę, nesidžiaugė.

Aristotelio „Dešimt kategorijų“ jis perskaitė vienas.

28. Ką man davė tai, kad, būdamas apie dvidešimties metų, gavęs į rankas Aristotelio „Dešimt kategorijų“ (kurių pavadinimą mano retorikos mokytojas Kartaginoje ir kiti, laikomi mokytais, su puikybe burnoje minėjo, o aš, tarsi tai būtų kažkas didingo ir dieviško, godžiai klausiausi), perskaičiau jas vienas ir supratau? Kai aptariau jas su tais, kurie sakė, kad vos suprato jas net su labai mokytais mokytojais, ne tik kalbančiais, bet ir daug ką smėlyje piešiančiais, jie negalėjo man pasakyti nieko daugiau, nei aš pats supratau skaitydamas vienas. Man jos atrodė aiškiai kalbančios apie substancijas, tokias kaip žmogus, ir tai, kas jose yra, pavyzdžiui, žmogaus forma, koks jis yra, ūgis, kiek pėdų, giminystė, kieno brolis, kur jis yra, kada gimė, ar stovi, ar sėdi, ar apsiavęs, ar ginkluotas, ar ką daro, ar ką kenčia, ir visa, kas randama šiuose devyniuose tipuose, kurių pavyzdžius pateikiau, ar pačiame substancijos tipe, kur yra begalė dalykų.
29. Ką man tai davė, kai tai man kenkė, nes net Tave, mano Dieve, nuostabiai paprastą ir nekintamą, laikiau apimtu tų dešimties kategorijų, tarsi Tu būtum pavaldus savo didybei ar grožiui, tarsi jie būtų Tavyje kaip kūne, kai Tavo didybė ir grožis esi Tu pats, o kūnas nėra didelis ar gražus todėl, kad yra kūnas, nes net jei būtų mažesnis ar mažiau gražus, vis tiek būtų kūnas? Tai, ką galvojau apie Tave, buvo melas, o ne tiesa, mano vargo išmislai, o ne Tavo palaimos tvirtovės. Liepei, ir taip atsitiko manyje, kad žemė man augintų erškėčius ir dygius, ir su vargu pasiekčiau savo duoną.

Visas laisvųjų menų knygas jis perskaitė pats.

30. Ką man davė tai, kad visas laisvųjų menų knygas, būdamas baisiausių geismų vergas, perskaičiau ir supratau pats, visas, kurias galėjau perskaityti? Džiaugiausi jomis, bet nežinojau, iš kur kilo tai, kas jose buvo tikra ir tikra. Mano nugara buvo atsukta į šviesą, o veidas į tai, kas apšviesta; todėl mano veidas, kuriuo mačiau apšviestus dalykus, nebuvo apšviestas. Viską apie kalbėjimo ir samprotavimo meną, matmenų figūras, muziką ir skaičius supratau be didelių sunkumų ir be jokio žmogaus mokymo, Tu žinai, Viešpatie, mano Dieve, nes greitas supratimas ir įžvalgos aštrumas yra Tavo dovana. Bet dėl to Tau neaukojau. Todėl tai man buvo ne naudinga, o labiau žalinga, nes taip stengiausi turėti savo gerą substancijos dalį savo valdžioje ir nesaugojau savo stiprybės Tau, bet išėjau nuo Tavęs į tolimą kraštą, kad iššvaistyčiau ją geidulingoms aistroms. Ką man davė geras dalykas, jei juo nesinaudojau gerai? Nesuvokiau, kad šie menai net talentingiems ir gabiems yra labai sunkiai suprantami, kol nebandžiau jų paaiškinti kitiems, ir tas buvo geriausias, kuris sekė mano aiškinimą ne per lėtai.

Talentas ir mokymasis nieko neduoda, kai esame toli nuo Dievo.

31. Ką man davė tai, kad maniau, jog Tu, Viešpatie, tiesos Dieve, esi šviesus ir didžiulis kūnas, o aš – gabalas to kūno? Per didelis iškrypimas! Bet toks buvau ir nesigėdiju, mano Dieve, išpažinti Tau Tavo gailestingumą man ir šauktis Tavęs, kuris nesigėdijau tada skelbti žmonėms savo šventvagystes ir loti prieš Tave. Ką man tada davė mano talentas, judrus per tas disciplinas, ir visi tie labai sudėtingi knygų mazgai, išnarplioti be jokio žmogaus mokytojo pagalbos, kai taip bjauriai ir šventvagiškai klydau pamaldumo mokyme? Ar kiek kenkė Tavo mažiesiems, turintiems daug lėtesnį talentą, kai jie nenutolo nuo Tavęs, kad Tavo Bažnyčios lizde saugiai plunksnuotų ir augintų meilės sparnus, maitinami sveiko tikėjimo maistu? O Viešpatie, mūsų Dieve, leisk mums viltis Tavo sparnų prieglobstyje, saugok mus ir nešk mus. Tu neši ir mažuosius, ir iki žilų plaukų Tu neši, nes mūsų stiprybė yra tada, kai Tu esi, o kai ji mūsų, tai silpnumas. Mūsų gėris visada gyvena pas Tave, ir kadangi nusisukome nuo jo, tapome iškrypę. Leisk mums dabar grįžti, Viešpatie, kad nebūtume sunaikinti, nes mūsų gėris, kuris esi Tu pats, gyvena pas Tave be jokio trūkumo, ir nebijome, kad nebus kur grįžti, nes mes iš ten iškritome; bet mums nesant, mūsų namai, Tavo amžinybė, nesugriūva.

PENKTOJI KNYGA

PALIKDAMAS KARTAGINĄ, KELIAUJA Į ROMĄ, O IŠ TEN – Į MILANĄ

Prakalba

Tegu visas kūrinys šlovina Dievą ir išpažįsta Jo gailestingumą.

1. Priimk mano išpažinimo auką, kurią atneša mano liežuvis, kurį Tu sukūrei ir pažadinai, kad jis išpažintų Tavo vardą. Išgydyk visus mano kaulus, ir tegu jie sako: „Viešpatie, kas Tau prilygsta?“ Juk tas, kuris Tau išpažįsta, nemoko Tavęs, kas jame dedasi, nes uždara širdis neužstoja Tavo akies, o žmonių kietumas neatstumia Tavo rankos. Tu ją atveri, kada panorėjęs, arba pasigailėdamas, arba bausdamas, ir nėra tokio, kuris pasislėptų nuo Tavo karščio.

Tad tegu mano siela šlovina Tave, kad Tave mylėtų, ir tegu ji išpažįsta Tau Tavo gailestingumą, kad Tave šlovintų. Visas Tavo kūrinys nesiliauja ir netyli šlovinti Tavęs, nei kiekviena dvasia per savo lūpas, atgręžtas į Tave, nei gyvūnai, nei kūnai per juos stebinčiųjų lūpas. Taip mūsų siela, pavargusi, pakyla į Tave, atsiremdama į tai, ką sukūrei, ir pereidama pas Tave, kuris nuostabiai visa tai padarei. Ir ten yra atgaiva ir tikroji stiprybė.

Dievas yra visur ir guodžia neramiuosius.

2. Tegu eina ir bėga nuo Tavęs neramūs nedorėliai. O Tu juos matai ir atskiri šešėlius. Ir štai, viskas aplink juos yra gražu, o jie patys – bjaurūs. Ir kuo jie Tau pakenkė? Arba kuo jie pažemino Tavo valdžią, kuri nuo dangaus iki žemės yra teisinga ir nepažeidžiama? Kur jie pabėgo, bėgdami nuo Tavo veido? Arba kur Tu jų nerasi? Bet jie pabėgo, kad nematytų Tavęs, juos matančio, ir apakę atsitrenktų į Tave (nes Tu neapleidi nieko, ką esi sukūręs). Nedorėliai atsitrenktų į Tave ir būtų teisingai baudžiami, pasitraukdami nuo Tavo švelnumo, atsitrenkdami į Tavo teisingumą ir puldami į Tavo griežtumą. Matyt, jie nežino, kad Tu esi visur, Tavęs neapriboja jokia vieta, ir Tu vienas esi šalia net tų, kurie nuo Tavęs nutolsta.

Tad tegu jie atsiverčia ir ieško Tavęs, nes Tu neapleidai savo kūrinio taip, kaip jie apleido savo Kūrėją. Tegu jie atsiverčia, ir štai, Tu esi ten, jų širdyse – tų, kurie Tau išpažįsta, puola į Tavo glėbį ir rauda Tavo prieglobstyje po savo vargingų kelių. O Tu meiliai nušluostai jų ašaras, ir jie dar labiau verkia ir džiaugiasi ašaromis, nes Tu, Viešpatie, o ne koks nors žmogus, kūnas ir kraujas, bet Tu, Viešpatie, kuris juos sukūrei, juos atgaivini ir paguodi. Ir kur aš buvau, kai Tavęs ieškojau? Tu buvai priešais mane, o aš pats buvau nuo savęs pasitraukęs ir neberasdavau savęs, ką jau kalbėti apie Tave!

Manichėjų neišmanymas

Manichėjų vyskupas Faustas – velnio spąstai.

3. Dievo akivaizdoje papasakosiu apie tuos savo dvidešimt devintuosius gyvenimo metus. Tuomet į Kartaginą atvyko vienas manichėjų vyskupas, vardu Faustas, dideli velnio spąstai, ir daugelis į juos įkliuvo dėl jo malonios iškalbos vilionių. Nors aš ir gyrėčiau jo iškalbą, jau skyriau ją nuo tiesos, kurią troškau pažinti. Žiūrėjau ne į tai, koks dailus kalbos indas, o į tai, kokį pažinimo maistą man patieks tas, pas juos pagarsėjęs, Faustas. Juk gandas man buvo pranešęs, kad jis yra visų garbingų mokslų žinovas ir ypač išsilavinęs laisvųjų menų srityje. Kadangi buvau skaitęs daug filosofų veikalų ir juos įsiminęs, palygindavau kai kurias jų mintis su ilgomis manichėjų pasakomis, ir man atrodė įtikinamiau tai, ką sakė tie, kurie sugebėjo įvertinti pasaulį, nors jo Viešpaties ir nerado. Nes Tu esi didis, Viešpatie, ir žvelgi į nuolankiuosius, o išpuikėlius pažįsti iš tolo. Tu artiniesi tik prie tų, kurių širdys sudužusios, ir išdidieji Tavęs neranda, net jei smalsiu išmanymu skaičiuotų žvaigždes ir smėlį, matuotų žvaigždynus ir tyrinėtų žvaigždžių kelius.

Žmonės daug ką išrado ir pažino, bet Dievo išmintis neturi skaičiaus.

4. Jie tyrinėja šiuos dalykus savo protu ir gabumais, kuriuos Tu jiems davei. Jie daug ką atrado ir daug metų į priekį išpranašavo saulės ir mėnulio užtemimus – kurią dieną, kurią valandą ir kokia dalimi jie įvyks. Ir skaičiavimai jų neapgavo. Ir įvyko taip, kaip jie išpranašavo. Jie surašė atrastas taisykles, kurios skaitomos ir šiandien, ir pagal jas pranašaujama, kuriais metais, kurį mėnesį, kurią mėnesio dieną, kurią dienos valandą ir kokia savo šviesos dalimi užtems mėnulis ar saulė. Ir įvyks taip, kaip pranašaujama. Tuo stebisi ir žavisi žmonės, kurie to nežino, o tie, kurie žino, džiūgauja ir didžiuojasi. Dėl bedieviško išdidumo jie atsitraukia ir tolsta nuo Tavo šviesos, iš anksto numato būsimą saulės užtemimą, bet nemato savojo, esančio dabar (nes jie ne pamaldžiai ieško, iš kur turi gabumų, kuriais tai tyrinėja). Ir atradę, kad Tu juos sukūrei, jie neatsiduoda Tau, kad Tu išsaugotum, ką sukūrei. Jie žudo save tokius, kokiais patys pasidarė. Jie Tau aukoja savo išpuikimą lyg paukščius, savo smalsumą lyg jūros žuvis, kuriomis nardo slaptuose gelmių takuose, ir savo gašlumą lyg laukų gyvulius, kad Tu, Dieve, naikinanti ugnis, sudegintum jų mirusius rūpesčius ir atgaivintum juos nemirtingumui.

5. Bet jie nepažino kelio – Tavo Žodžio, per kurį Tu sukūrei tai, ką jie skaičiuoja, ir juos pačius, kurie skaičiuoja, ir jausmą, kuriuo jie mato, ką skaičiuoja, ir protą, kuriuo jie skaičiuoja. O Tavo išmintis neturi skaičiaus. Pats Viengimis mums tapo išmintimi, teisingumu ir pašventinimu, buvo įskaitytas tarp mūsų ir sumokėjo duoklę ciesoriui. Jie nepažino šio kelio, kuriuo galėtų nusileisti nuo savęs pas Jį ir per Jį pakilti pas Jį. Jie nepažino šio kelio ir manėsi esą aukšti ir šviesūs kaip žvaigždės, bet štai, jie puolė į žemę, ir aptemo jų neišmintinga širdis. Jie sako daug teisybės apie kūriniją, bet kūrinijos Kūrėjo, tiesos, jie neieško pamaldžiai ir todėl neranda. Arba jei randa, pažinę Dievą, negarbina Jo kaip Dievo ir nedėkoja Jam, bet pasiklysta savo mintyse ir, vadindami save išminčiais, priskiria sau tai, kas yra Tavo. Dėl to jie, apimti baisiausio aklumo, stengiasi net Tau priskirti tai, kas yra jų pačių, būtent, melą apie Tave, kuris esi tiesa. Jie iškeičia negendančio Dievo šlovę į panašų į gendančio žmogaus, paukščių, keturkojų ir roplių atvaizdą. Jie iškeičia Tavo tiesą į melą ir garbina bei tarnauja kūriniui, o ne Kūrėjui.

Manichėjai liepė Augustinui tikėti kliedesiais.

6. Vis dėlto aš įsiminiau daug teisingų dalykų, kuriuos jie sakė apie pačią kūriniją. Man į galvą ateidavo paaiškinimai per skaičius, laiko tvarką ir matomus žvaigždžių liudijimus. Lygindavau tai su Manichėjo teiginiais, kuris apie šiuos dalykus parašė labai daug ir išsamiai kliedėdamas. Ir man nepasitvirtindavo paaiškinimai nei apie saulėgrįžas ir lygiadienius, nei apie šviesulių užtemimus, nei apie bet ką panašaus, ką buvau išmokęs pasaulietiškos išminties knygose. O ten man buvo liepiama tikėti, ir tai nesutapo su tais paaiškinimais, kuriuos buvau patikrinęs skaičiais ir savo akimis – tai buvo visiškai skirtinga.

Žmogų laimingu daro Dievo pažinimas.

7. Argi, Viešpatie, tiesos Dieve, kiekvienas, kas žino šiuos dalykus, jau Tau patinka? Juk nelaimingas žmogus, kuris visa tai žino, bet Tavęs nepažįsta. O laimingas tas, kuris pažįsta Tave, net jei anų dalykų nežino. O tas, kuris pažįsta ir Tave, ir anuos dalykus, laimingesnis ne dėl anų, bet tik dėl Tavęs vieno, jei, pažindamas Tave, šlovina Tave kaip Dievą, dėkoja ir nepasiklysta savo mintyse. Kaip geresnis yra tas, kuris moka turėti medį ir dėkoja Tau už jo naudą, nors ir nežino, kiek uolekčių jis aukščio ar kokio pločio, nei tas, kuris jį matuoja, skaičiuoja visas jo šakas, bet jo neturi, nei jo kūrėjo nepažįsta ar nemyli, taip ir tikintis žmogus, kuriam priklauso visas turtų pasaulis ir kuris, lyg nieko neturėdamas, viską turi, prisirišęs prie Tavęs, kuriam viskas tarnauja, nors ir nežinotų net Grįžulo Ratų judėjimo – kvaila abejoti, kad jis tikrai yra geresnis už tą, kuris matuoja dangų, skaičiuoja žvaigždes, sveria elementus, bet nepaiso Tavęs, kuris viską sutvarkei pagal matą, skaičių ir svorį.

Koks arogantiškas buvo Manichėjas.

8. Bet kas gi prašė to Manichėjo rašyti apie tuos dalykus, be kurių išmanymo galima išmokti pamaldumo? Juk Tu pasakei žmogui: „Štai, pamaldumas yra išmintis.“ Jis to negalėjo žinoti, net jei anuos dalykus būtų puikiai išmanęs. O kadangi anų dalykų jis nežinojo, bet įžūliausiai drįso juos mokyti, tai visiškai negalėjo žinoti ir pamaldumo. Juk tuštybė yra net ir žinant skelbti šiuos pasaulietiškus dalykus, o pamaldumas – tai išpažinti Tau. Todėl tas klystkeliautojas tiek daug kalbėjo apie tai, kad, kai jį demaskuotų tie, kurie tuos dalykus tikrai išmanė, aiškiai paaiškėtų, koks jo supratimas kituose, slėpiningesniuose, dalykuose. Jis nenorėjo būti menkai vertinamas, bet stengėsi įtikinti, kad jame asmeniškai, su visa valdžia, yra Šventoji Dvasia, tavo tikinčiųjų guodėja ir turtintoja. Todėl, kai buvo pagautas melagingai kalbėjęs apie dangų, žvaigždes, saulės ir mėnulio judėjimą, nors tai ir nepriklauso religijos mokymui, vis tiek tapo aišku, kad jo drąsa buvo šventvagiška, nes jis tuos dalykus ne tik nežinodamas, bet ir melagingai, su tokia beprotiška išdidumo tuštybe teigė, kad stengėsi juos priskirti sau lyg dieviškam asmeniui.

9. Kai girdžiu kurį nors krikščionį brolį, nežinantį šių dalykų ir manantį vienaip vietoj kitaip, aš kantriai žiūriu į jo nuomonę ir nemanau, kad jam tai kenkia, jei jis netiki nevertų dalykų apie Tave, Viešpatie, visų kūrėjau, net jei ir klysta dėl kūniškos kūrinijos padėties ir būklės. Tačiau kenkia, jei jis mano, kad tai priklauso pačiam pamaldumo mokymui, ir atkakliai drįsta tvirtinti tai, ko nežino. Bet net ir tokia silpnybė motiniškos meilės yra palaikoma tikėjimo lopšyje, kol naujas žmogus išauga į tobulą vyrą ir nebegali būti blaškomas bet kokio mokslo vėjo. Tačiau aname, kuris drįso būti mokytoju, autoriumi, vadovu ir lyderiu tų, kuriuos įtikinėjo, kad jį sekdami jie seka ne bet kokį žmogų, o Tavo Šventąją Dvasią – kas, įsitikinęs jo melu, nelaikytų tokios beprotybės pasibjaurėtina ir toli atmetama? Bet aš vis dar nebuvau aiškiai įsitikinęs, ar ilgesnių ir trumpesnių dienų ir naktų kaitą, pačios dienos ir nakties trukmę, šviesulių užtemimus ir panašius dalykus, kuriuos buvau skaitęs kitose knygose, galima paaiškinti pagal jo žodžius. Jei būtų buvę galima, man būtų kilusi abejonė, ar taip yra, ar kitaip, bet dėl tikėjimo jo šventumu aš savo tikėjimui būčiau teikęs pirmenybę jo autoritetui.

Faustas, atvykęs į Kartaginą, nuvylė Augustino lūkesčius ir viltis.

10. Ir per tuos beveik devynerius metus, kai neramia siela jų klausiausi, su didžiuliu ilgesiu laukiau to Fausto atvykimo. Mat kiti jų atstovai, su kuriais atsitiktinai susidurdavau ir kuriems pateikdavau tokius klausimus, pasimesdavo ir žadėdavo man jį. Sakydavo, kad jam atvykus ir su juo pasikalbėjus, man bus labai lengvai ir aiškiai išnarplioti šie ir kiti, galbūt dar didesni, klausimai. Taigi, kai jis atvyko, patyriau, kad tai malonus ir patrauklus žodžiais žmogus, kuris tuos pačius dalykus, kuriuos jie įprastai sako, plepėjo daug saldžiau. Bet ką man, ištroškusiam brangių taurių, reiškė dailus taurių nešėjas? Mano ausys jau buvo persisotinusios tokių dalykų, ir man neatrodė, kad jie geresni, nes geriau pasakyti, nei kad jie teisingi, nes iškalbingi, nei kad siela išmintinga, nes veidas gražus ir kalba puošni. O tie, kurie man jį žadėjo, nebuvo geri dalykų vertintojai, todėl jis jiems atrodė protingas ir išmintingas, nes juos džiugino jo kalbėjimas.

Aš jau buvau pajutęs, kad yra ir kitokio tipo žmonių, kurie net tiesą laiko įtartina ir nenori su ja sutikti, jei ji pateikiama puošnia ir turtinga kalba. O mane mano Dievas jau buvo pamokęs nuostabiais ir slaptais būdais – ir aš tikiu, kad Tu mane pamokei, nes tai tiesa, ir niekas kitas, išskyrus Tave, nėra tiesos mokytojas, kad ir kur ji bešviestų. Taigi, aš jau buvau iš Tavęs išmokęs, kad nereikia manyti, jog kas nors yra tiesa, nes pasakyta iškalbingai, nei kad melas, nes žodžių ženklai skamba netaisyklingai; ir atvirkščiai, ne tiesa, nes pasakyta nepuošniai, nei melas, nes kalba puiki. Bet išmintis ir kvailystė yra kaip naudingas ir nenaudingas maistas, o puošnūs ir nepuošnūs žodžiai – kaip miesto ir kaimo indai, kuriais galima patiekti abu maistus.

11. Taigi, mano godulys, su kuriuo taip ilgai laukiau to žmogaus, buvo patenkintas disputuojančiojo judesiais, jausmais ir tinkamais žodžiais, kurie lengvai pasitaikydavo mintims apvilkti. Aš džiaugiausi ir kartu su daugeliu, o gal net labiau už daugelį, jį gyriau ir aukštinau. Bet man buvo apmaudu, kad klausytojų būryje man nebuvo leidžiama jam įsiterpti ir pasidalinti su juo savo klausimų rūpesčiais, draugiškai diskutuojant, priimant ir atsakant žodžiais. Kai tik galėjau, kartu su savo draugais ėmiau lankytis pas jį tuo metu, kai buvo tinkama diskutuoti pakaitomis, ir pateikiau keletą mane dominusių klausimų. Pirmiausia patyriau, kad tas žmogus neišmano laisvųjų menų, išskyrus gramatiką, ir tą pačią tik įprastu lygiu. Kadangi jis buvo skaitęs keletą Cicerono kalbų, kelias Senekos knygas, šiek tiek poetų ir, jei buvo, savo sektos veikalų, parašytų lotyniškai ir taisyklingai, ir kadangi kasdien praktikavosi kalbėti, iš to ir kilo jo iškalba, kuri tapo priimtinesnė ir labiau viliojanti dėl jo proto saiko ir tam tikro natūralaus žavesio. Ar taip yra, kaip prisimenu, Viešpatie, mano Dieve, mano sąžinės teisėjau? Prieš Tave yra mano širdis ir mano atmintis. Tuomet Tu mane vedei slaptu savo apvaizdos keliu ir mano negarbingas klaidas jau dėjai man prieš akis, kad jas pamatyčiau ir jų nekesčiau.

Fausto kuklumas ir drovumas Augustinui patiko.

12. Kai man tapo aišku, kad jis neišmano tų menų, kuriuose maniau jį esant iškilų, pradėjau prarasti viltį, kad jis galės man atskleisti ir išspręsti tai, kas mane domino. Tiesa, jis galėjo laikytis pamaldumo tiesos ir nežinodamas tų dalykų – bet tik jei nebūtų buvęs manichėjas. Juk jų knygos pilnos ilgiausių pasakų apie dangų, žvaigždes, saulę ir mėnulį. Aš jau nebemanau, kad jis, palyginęs skaičių santykius, kuriuos buvau skaitęs kitur, būtų galėjęs man subtiliai paaiškinti, ar viskas yra taip, kaip rašoma manichėjų knygose, ar bent jau galima pateikti lygiavertį paaiškinimą. Kai aš tai pateikiau svarstyti ir aptarti, jis gana kukliai net nedrįso imtis šios naštos. Jis žinojo, kad to neišmano, ir nesigėdijo to pripažinti. Jis nebuvo iš tų daugelio plepių, kuriuos teko kęsti, bandančių mane to mokyti ir nieko nepasakančių. O šis vyras turėjo širdį, kuri, nors ir nebuvo atgręžta į Tave, nebuvo ir visiškai neapdairi jo paties atžvilgiu. Jis nebuvo visiškai neišmanantis savo neišmanymo ir nenorėjo neapgalvotai diskutuodamas patekti į padėtį, iš kurios nebūtų nei išeities, nei lengvo grįžimo kelio. Dėl to jis man dar labiau patiko. Juk kuklumas išpažįstančios sielos yra gražesnis už tuos dalykus, kuriuos aš troškau sužinoti. Ir visuose sudėtingesniuose ir subtilesniuose klausimuose aš jį radau tokį patį.

Augustino domėjimasis manichėjų mokymu susilpnėjo.

13. Taigi, mano uolumas, kurį buvau nukreipęs į Manichėjo raštus, nusilpo, ir aš dar labiau nusivyliau kitais jų mokytojais, kai tas garsusis pasirodė toks daugelyje mane dominusių klausimų. Pradėjau su juo leisti laiką dėl jo pomėgio literatūrai, kurios aš, tuomet būdamas retoriumi Kartaginoje, mokiau jaunuolius. Skaičiau su juo tai, ką jis norėjo išgirsti, arba tai, ką pats maniau esant tinkama tokiam protui. Tačiau visos mano pastangos, kuriomis buvau nusprendęs tobulėti toje sektoje, susipažinus su tuo žmogumi, visiškai žlugo. Ne taip, kad visiškai nuo jų atsiskirčiau, bet, lyg nerasdamas nieko geresnio, nusprendžiau kol kas tenkintis tuo, į ką jau buvau vienaip ar kitaip įpuolęs, nebent atsivertų kas nors, ką būtų verta rinktis. Taip tas Faustas, kuris daugeliui tapo mirties spąstais, pradėjo atlaisvinti mano spąstus, kuriuose buvau įkliuvęs, pats to nenorėdamas ir nežinodamas. Juk Tavo rankos, mano Dieve, slėpiningoje Tavo apvaizdoje neapleido mano sielos, ir iš mano motinos širdies kraujo per jos ašaras dieną ir naktį Tau buvo aukojama už mane auka. Ir Tu vedei mane nuostabiais būdais. Tu tai darei, mano Dieve. Juk Viešpats nukreipia žmogaus žingsnius ir Jis nori jo kelio. Arba koks išgelbėjimas yra be Tavo rankos, atkuriančios tai, ką sukūrei?

Romoje pritaria filosofams akademikams, kurie viskuo abejoja

Kodėl išvyko iš Kartaginos.

14. Taigi, Tu vedei mane taip, kad mane įtikino vykti į Romą ir verčiau ten mokyti to, ko mokiau Kartaginoje. Ir kodėl mane tai įtikino, nepraleisiu progos Tau išpažinti, nes ir šiuose dalykuose reikia apmąstyti ir skelbti giliausias Tavo slėpynes ir artimiausią Tavo gailestingumą mums. Į Romą vykti norėjau ne todėl, kad draugai, kurie mane įkalbinėjo, žadėjo didesnį uždarbį ir didesnę garbę (nors ir tai tuomet traukė mano protą), bet pagrindinė ir beveik vienintelė priežastis buvo ta, kad girdėjau, jog ten jaunuoliai mokosi ramiau ir yra tramdomi tvarkingesne drausme, kad neįsiveržtų į bet kurio mokytojo, pas kurį nesimoko, mokyklą bet kaip ir įžūliai, ir kad jie visai neįleidžiami, nebent mokytojas leistų. O Kartaginoje studentų palaidumas yra bjaurus ir nevaldomas: jie įžūliai įsiveržia ir beveik su įsiutusiu įžūlumu sujaukia tvarką, kurią kiekvienas mokytojas nustato savo mokiniams, kad jie tobulėtų. Jie daro daug įžeidžiančių dalykų su nuostabiu bukumu, kurie turėtų būti baudžiami pagal įstatymus, jei paprotys nebūtų jų globėjas. Tai rodo juos esant dar nelaimingesnius, nes jie elgiasi taip, lyg tai būtų leistina, nors pagal Tavo amžinąjį įstatymą tai niekada nebus leistina. Jie mano, kad elgiasi nebaudžiamai, nors yra baudžiami pačiu savo elgesio aklumu ir patiria nepalyginamai blogesnius dalykus, nei daro. Taigi, tų papročių, kurių nenorėjau turėti pats mokydamasis, buvau priverstas kęsti iš kitų mokydamas. Todėl man patiko mintis vykti ten, kur, kaip liudijo visi, kas žinojo, tokių dalykų nevyksta. Bet Tu, mano viltie ir mano dalie gyvųjų žemėje, kad išgelbėtum mano sielą, Kartaginoje skatinai mane spygliais, kurie mane iš ten varytų, o Romoje siūlei viliones, kurios mane trauktų. Darei tai per žmones, kurie myli mirusį gyvenimą, čia darydami beprotiškus dalykus, ten žadėdami tuščius. Ir mano žingsniams pataisyti Tu slapta naudojaisi ir jų, ir mano paties iškrypimu. Juk tie, kurie trikdė mano ramybę, buvo apakinti bjauraus įniršio, o tie, kurie kvietė kitur, mąstė žemiškai. O aš, kuris čia nekenčiau tikros kančios, ten siekiau netikros laimės.

Klastingai paliko motiną, kuri jį smarkiai laikė.

15. Bet kodėl aš iš čia išvykau ir ten nuvykau, Tu žinojai, Dieve, ir to neatskleidei nei man, nei mano motinai, kuri baisiai apraudojo mano išvykimą ir sekė mane iki pat jūros. Bet aš ją apgavau, kai ji smarkiai mane laikė, kad arba mane sugrąžintų, arba keliautų su manimi. Apsimečiau, kad nenoriu palikti draugo, kol pakils vėjas ir jis galės išplaukti. Ir aš pamelavau savo motinai, tai motinai, ir pabėgau. Ir tai Tu man gailestingai atleidai, saugodamas mane nuo jūros vandenų, pilną bjaurių nešvarumų, iki Tavo malonės vandens, kuriuo mane nuplovus, išdžiūtų motinos akių upės, kuriomis ji kasdien laistė žemę prieš Tavo veidą dėl manęs. Ir vis dėlto, kai ji atsisakė grįžti be manęs, vos įtikinau ją pasilikti per naktį vietoje, kuri buvo netoli mūsų laivo, prie palaimintojo Kiprijono atminimo vietos. Bet tą naktį aš slapta išplaukiau, o ji liko melstis ir verkti. Ir ko ji prašė Tavęs, mano Dieve, su tokiomis ašaromis, jei ne to, kad neleistum man išplaukti? Bet Tu, giliai svarstydamas ir išklausydamas jos troškimo esmę, nepaisėi to, ko ji tada prašė, kad padarytum mane tuo, ko ji visada prašė. Papūtė vėjas, pripildė mūsų bures ir paslėpė nuo mūsų akių krantą, kuriame ryte ji beprotiškai sielvartavo ir savo skundais bei dejonėmis pildė Tavo ausis, kurios to nepaisė. Tuo tarpu Tu mane per mano aistras nešei link tų pačių aistrų pabaigos, o jos kūniškas troškimas buvo baudžiamas teisinga skausmo rykšte. Ji mylėjo mano buvimą šalia, kaip būdinga motinoms, bet daug labiau nei daugelis, ir nežinojo, kokį džiaugsmą Tu jai paruoši iš mano nebuvimo. Ji nežinojo, todėl verkė ir raudojo, ir tais kankinimais joje atsiskleidė Ievos palikimas – su dejonėmis ieškoti to, ką su dejonėmis pagimdė. Ir vis dėlto, apkaltinusi mano klastą ir žiaurumą, ji vėl atsigręžė į maldą už mane, grįžo prie įprastų darbų, o aš išvykau į Romą.

Romoje susirgo ir vos nenuėjo į pragarą.

16. Ir štai, ten mane pasitiko kūno ligos rykštė, ir aš jau keliavau į pragarą, nešdamasis visas blogybes, kurias buvau padaręs ir Tau, ir sau, ir kitiems – daug ir sunkių, be gimtosios nuodėmės pančių, dėl kurių visi mirštame Adome. Juk Tu man nieko iš to nebuvai dovanojęs Kristuje, ir Jis ant savo kryžiaus nebuvo panaikinęs priešiškumo, kurį buvau užsitraukęs su Tavimi savo nuodėmėmis. Kaipgi Jis galėjo jį panaikinti ant fantomo kryžiaus, kuriuo aš Jį laikiau? Taigi, kokia netikra man atrodė Jo kūno mirtis, tokia tikra buvo mano sielos mirtis; ir kokia tikra buvo Jo kūno mirtis, tokia netikra buvo mano sielos gyvybė, kuri tuo netikėjo. Karštinei stiprėjant, aš jau merdėjau ir nykau. Kur aš būčiau nuėjęs, jei tada būčiau išėjęs iš šio pasaulio, jei ne į ugnį ir kančias, vertas mano darbų pagal Tavo teisingą tvarką? Ir to ji nežinojo, bet vis tiek meldėsi už mane būdama toli. O Tu, visur esantis, ten, kur ji buvo, ją išklausei, o čia, kur aš buvau, manęs pasigailėjai, kad atgaučiau kūno sveikatą, nors mano širdis dar buvo beprotiška ir šventvagiška. Juk net tame dideliame pavojuje aš netroškau Tavo krikšto, o buvau geresnis berniukas, kai jo maldavau iš motinos pamaldumo, kaip jau prisiminiau ir išpažinau. Bet aš užaugau savo gėdai ir, būdamas beprotis, juokiausi iš Tavo medicinos patarimų. Tu neleidai man tokiam mirti du kartus. Jei ta žaizda būtų pervėrusi motinos širdį, ji niekada nebūtų išgijusi. Aš negaliu pakankamai išsakyti, kokius jausmus ji man jautė ir su kokiu didesniu rūpesčiu ji gimdė mane dvasia, nei pagimdė kūnu.

Monikos maldos.

17. Taigi, nematau, kaip ji būtų išgijusi, jei tokia mano mirtis būtų pervėrusi jos meilės gelmes. Ir kur būtų buvusios tos daugybės maldų, tokios dažnos ir be pertraukos? Niekur kitur, tik pas Tave. Argi Tu, gailestingumo Dieve, paniekintum sudužusią ir nusižeminusią širdį tyros ir blaivios našlės, kuri dosniai dalijo išmaldą, buvo klusni ir tarnavo Tavo šventiesiems, nepraleido nė vienos dienos be aukos prie Tavo altoriaus, du kartus per dieną, ryte ir vakare, ateidavo į Tavo bažnyčią be jokio pertraukimo – ne dėl tuščių pasakų ir bobučių plepalų, bet kad girdėtų Tave Tavo žodžiuose, o Tu ją – jos maldose? Argi Tu paniekintum ir atmestum nuo savo pagalbos jos ašaras, kuriomis ji prašė ne aukso ir sidabro, ne kokio nors kintančio ar nepastovaus gėrio, bet savo sūnaus sielos išgelbėjimo – Tu, kurio dovana ji tokia buvo? Jokiu būdu, Viešpatie. Priešingai, Tu buvai šalia, išklausei ir darei ta tvarka, kuria buvai iš anksto numatęs daryti. Toli gražu, kad Tu apgautum ją tuose regėjimuose ir atsakymuose, kuriuos jau minėjau ir kurių neminėjau, kuriuos ji laikė ištikimoje krūtinėje ir, visada melsdamasi, pateikdavo Tau lyg Tavo skolos raštus. Juk Tu, kurio gailestingumas amžinas, teikiesi tapti skolininku net pažadais tiems, kuriems atleidi visas skolas.

Net ir tuomet Romoje Augustinas bendravo su manichėjais.

18. Taigi, Tu atgaivinai mane iš tos ligos ir išgelbėjai savo tarnaitės sūnų – tuomet laikinai kūnu, kad būtų kam suteikti geresnį ir tikresnį išgelbėjimą. Ir net tuomet Romoje aš bendravau su tais melagingais ir apgaulingais „šventaisiais“: ne tik su jų klausytojais, kurių tarpe buvo ir tas, kieno namuose aš sirgau ir pasveikau, bet ir su tais, kuriuos jie vadina „išrinktaisiais“. Man vis dar atrodė, kad ne mes nusidedame, bet kažkokia kita prigimtis mumyse. Mano išdidumui patiko būti be kaltės. Ir kai padarydavau ką nors blogo, aš nemėgau prisipažinti, kad tai padariau, kad Tu išgydytum mano sielą, nes ji nusidėjo Tau. Aš mėgau save teisinti ir kaltinti kažką kitą, kas buvo su manimi, bet ne aš. Tačiau aš buvau visas aš, ir mano bedievystė buvo mane suskaldžiusi prieš mane patį. Ir tai buvo dar nepagydomesnė nuodėmė, nes maniau, kad nesu nusidėjėlis. Ir tai buvo bjauri neteisybė – norėti, kad Tu, visagali Dieve, būtum nugalėtas manyje mano pražūčiai, o ne aš būčiau nugalėtas Tavęs savo išgelbėjimui. Tu dar nebuvai pastatęs sargybos prie mano lūpų ir susilaikymo durų aplink mano burną, kad mano širdis nepalinktų į blogus žodžius, ieškodama pasiteisinimų nuodėmėms su neteisybę darančiais žmonėmis. Todėl aš vis dar bendravau su jų „išrinktaisiais“, bet, jau praradęs viltį tobulėti tame melagingame moksle, aš tų pačių dalykų, kuriais buvau nusprendęs tenkintis, jei nerasčiau nieko geresnio, laikiausi jau atsainiau ir nerūpestingiau.

Galiausiai nusprendė, kad akademikai yra protingesni už kitus filosofus.

19. Man netgi kilo mintis, kad tie filosofai, kuriuos vadina akademikais, buvo protingesni už kitus, nes jie manė, kad viskuo reikia abejoti, ir nusprendė, kad žmogus negali suvokti jokios tiesos. Man atrodė, kad jie aiškiai taip manė, kaip paprastai yra laikoma, nors aš dar nesupratau jų tikrojo ketinimo. Aš nevengiau ir savo šeimininką sulaikyti nuo per didelio pasitikėjimo, kurį, kaip pajutau, jis turėjo pasakiškais dalykais, kurių pilnos manichėjų knygos. Vis dėlto aš draugiškiau bendravau su jais nei su kitais žmonėmis, kurie nebuvo toje erezijoje. Aš nebegyniau jos su ankstesniu atkaklumu, bet jų draugija (nes Romoje jų slepiasi daug) darė mane tingesnį ieškoti ko nors kito, ypač kai buvau praradęs viltį rasti tiesą Tavo Bažnyčioje, Viešpatie, dangaus ir žemės Kūrėjau, visų matomų ir nematomų dalykų Kūrėjau. Iš ten jie mane buvo atgrasę, ir man atrodė labai gėdinga tikėti, kad Tu turi žmogaus kūno pavidalą ir esi apribotas mūsų kūno narių linijomis. Ir kadangi, kai norėdavau galvoti apie savo Dievą, nemokėjau galvoti kitaip, nei apie kūnų mases (nes man neatrodė, kad egzistuoja kas nors, kas nebūtų tokio pobūdžio), tai buvo didžiausia ir beveik vienintelė neišvengiamos mano klaidos priežastis.

Manė, kad blogis yra tam tikra substancija.

20. Iš čia aš tikėjau, kad ir blogis yra tam tikra tokia substancija, turinti savo bjaurią ir amorfišką masę – arba tankią, kurią jie vadino žeme, arba retą ir subtilią, kaip oro kūnas, kurią jie įsivaizdavo esant piktą protą, šliaužiojantį per tą žemę. Ir kadangi bet koks pamaldumas mane vertė tikėti, kad gerasis Dievas nesukūrė jokios blogos prigimties, aš įsivaizdavau dvi viena priešais kitą esančias mases, abi beribes, bet blogąją siauresnę, o gerąją didesnę. Ir iš šios pražūtingos pradžios sekė kitos mano šventvagystės. Kai mano siela bandė grįžti į katalikų tikėjimą, aš buvau atstumiamas, nes tai nebuvo katalikų tikėjimas, kurį aš maniau esant. Man atrodė, kad esu pamaldesnis, jei tikėčiau, kad Tu, mano Dieve, kuriam iš manęs išpažįsta Tavo gailestingumą, esi beribis visose kitose pusėse, nors iš vienos pusės, kur Tau priešinosi blogio masė, buvau priverstas pripažinti Tave esant ribotą, nei jei manyčiau, kad Tu iš visų pusių esi apribotas žmogaus kūno forma. Ir man atrodė geriau tikėti, kad Tu nesukūrei jokio blogio (kuris man, neišmanėliui, atrodė ne tik kažkokia substancija, bet net kūniška, nes aš nemokėjau įsivaizduoti proto kitaip, nei kaip subtilų kūną, kuris vis dėlto yra išplitęs erdvėje), nei tikėti, kad iš Tavęs yra tokia blogio prigimtis, kokią aš įsivaizdavau. Ir patį mūsų Gelbėtoją, Tavo Viengimį, aš įsivaizdavau kaip ištiestą iš Tavo šviesiausios masės mūsų išgelbėjimui, ir apie Jį netikėjau nieko kito, išskyrus tai, ką galėjau įsivaizduoti savo tuštybe. Todėl maniau, kad tokia Jo prigimtis negalėjo gimti iš Mergelės Marijos, nebent susilietų su kūnu. O aš nemačiau, kaip Jis galėtų susilieti ir nesusitepti, nes aš Jį tokį įsivaizdavau. Todėl bijojau tikėti, kad Jis gimė kūne, kad nebūčiau priverstas tikėti, jog Jis susitepė nuo kūno. Dabar Tavo dvasiniai žmonės švelniai ir su meile juoksis iš manęs, jei skaitys šiuos mano išpažinimus, bet vis dėlto aš toks buvau.

Ką manichėjai manė apie Šventąjį Raštą ir ką jame kritikavo.

21. Be to, aš nemaniau, kad galima apginti tai, ką jie kritikavo Tavo Raštuose. Bet kartais aš tikrai troškau su kokiu nors labai išsilavinusiu tų knygų žinovu aptarti kiekvieną dalyką ir išsiaiškinti, ką jis apie tai mano. Jau Kartaginoje mane pradėjo veikti Elpidijaus, kalbančio ir diskutuojančio prieš tuos pačius manichėjus, kalbos, kai jis pateikdavo tokius argumentus iš Raštų, kuriems buvo nelengva atsispirti. Ir anų atsakymas man atrodė silpnas. Jie jo viešai lengvai nepateikdavo, bet mums slapčiau sakydavo, kad Naujojo Testamento Raštai buvo suklastoti kažkokių žmonių, kurie norėjo įterpti žydų įstatymą į krikščionių tikėjimą, o patys nepateikdavo jokių nesuklastotų egzempliorių. Bet mane labiausiai pagavusį ir tarsi smaugusį gniuždė tos kūniškos masės, mąstant apie kurias, aš, dūsaudamas, negalėjau įkvėpti skaidraus ir paprasto Tavo tiesos oro.

Romos studentai yra ne chuliganai, o sukčiai.

22. Taigi, aš stropiai ėmiausi to, dėl ko atvykau – mokyti Romoje retorikos meno. Iš pradžių namuose subūriau kelis mokinius, per kuriuos ir kuriems pradėjau tapti žinomas. Ir štai, sužinojau, kad Romoje vyksta kiti dalykai, kurių nekentėjau Afrikoje. Man buvo paaiškinta, kad ten tikrai nevyksta tų išdykėlių jaunuolių chuliganizmo. „Bet, – sako jie, – staiga, kad nemokėtų atlyginimo mokytojui, daugelis jaunuolių susitaria ir pereina pas kitą, išduodami pasitikėjimą, ir jiems dėl meilės pinigams teisingumas yra pigus.“ Mano širdis nekentė ir šitų, nors ir ne tobula neapykanta. Galbūt aš labiau nekenčiau to, ką man tektų nuo jų patirti, nei to, kad jie bet kam daro neteisėtus dalykus. Bet tikrai tokie yra bjaurūs ir ištvirkauja toli nuo Tavęs, mylėdami praeinančius laiko žaislus ir purviną pelną, kuris, kai paimamas, sutepa ranką, ir glėbdami bėgantį pasaulį, o niekindami Tave, kuris pasilieki, šauki atgal ir atleidi grįžtančiai pas Tave ištvirkusiai žmogaus sielai. Ir dabar aš nekenčiu tokių piktų ir iškrypusių žmonių, nors ir myliu juos, norėdamas, kad jie pasitaisytų, kad jie labiau vertintų patį mokslą, kurio mokosi, nei pinigus, o už jį – Tave, Dieve, tiesą, tikrojo gėrio pilnatvę ir tyriausią ramybę. Bet tuomet aš labiau nenorėjau kentėti jų, blogų, dėl savęs, nei norėjau, kad jie taptų geri dėl Tavęs.

Atvyksta į Milaną

Augustiną, atsiųstą į Milaną, vyskupas Ambraziejus priėmė tėviškai.

23. Taigi, kai iš Milano buvo pasiųsta į Romą miesto prefektui, kad tam miestui būtų parūpintas retorikos mokytojas, suteikiant ir valstybinį transportą, aš pats siekiau to per tuos pačius manichėjų tuštybių apsvaigintus žmones (nuo kurių norėjau pabėgti, bet mes abu to nežinojome). Po viešos kalbos, kuria buvau patikrintas, tuometinis prefektas Simachas mane išsiuntė. Ir aš atvykau į Milaną pas vyskupą Ambraziejų, visame pasaulyje žinomą kaip vieną geriausių, pamaldų Tavo garbintoją, kurio iškalba tuomet Tavo tautai dosniai teikė Tavo kviečių riebumą, aliejaus džiaugsmą ir blaivų vyno svaigulį. Pas jį aš buvau vedamas Tavęs, pats to nežinodamas, kad per jį būčiau vedamas pas Tave, jau žinodamas. Tas Dievo žmogus priėmė mane tėviškai ir labai vyskupiškai palankiai įvertino mano kelionę. Ir aš pradėjau jį mylėti – iš pradžių ne kaip tiesos mokytoją, kurios Tavo Bažnyčioje aš visiškai nesitikėjau rasti, bet kaip žmogų, kuris man buvo malonus. Ir aš stropiai klausiausi jo disputų su žmonėmis, bet ne su tuo nusiteikimu, su kuriuo turėjau, o lyg tyrinėdamas jo iškalbą – ar ji atitinka savo šlovę, ar yra didesnė, ar menkesnė, nei skelbiama. Aš įsitempęs gaudžiau jo žodžius, bet stovėjau abejingas turiniui ir jį niekinau. Mane džiugino jo kalbos saldumas, kuris, nors ir buvo labiau išlavintas, vis dėlto buvo ne toks linksminantis ir glostantis kaip Fausto, kalbant apie stilių. O kalbant apie patį turinį, nebuvo jokio palyginimo: anas klaidžiojo per manichėjų apgavystes, o šis labai sveikai mokė išgelbėjimo. Bet išgelbėjimas yra toli nuo nusidėjėlių, koks aš tada buvau. Ir vis dėlto aš pamažu artėjau, pats to nežinodamas.

Ambraziejus aiškino Raštus dvasiškai.

24. Nors aš nesistengiau išmokti to, ką jis sakė, bet tik klausytis, kaip jis tai sako (nes man, jau praradusiam viltį, kad žmogui atsiveria kelias pas Tave, buvo likęs tik šis tuščias rūpestis), į mano protą kartu su žodžiais, kuriuos mėgau, ateidavo ir dalykai, kurių nepaisiau. Aš negalėjau jų atskirti. Ir kai atvėriau širdį priimti tai, kaip iškalbingai jis kalbėjo, kartu įėjo ir tai, kaip teisingai jis kalbėjo – tiesa, pamažu. Iš pradžių man pradėjo atrodyti, kad ir tuos dalykus galima apginti, ir kad katalikų tikėjimas, už kurį, kaip maniau, nieko negalima pasakyti prieš manichėjų puolimus, dabar yra ginamas ne be įžūlumo. Ypač išgirdus, kaip vieną, kitą ir dažnai buvo išaiškinta mįslė iš senųjų raštų, kur, kai suprasdavau pažodžiui, tai mane žudė. Taigi, kai daugelis tų knygų vietų buvo išaiškinta dvasiškai, aš jau peikiau savo neviltį, bent jau tą, kuria tikėjau, kad Įstatymui ir Pranašams, kuriuos niekina ir išjuokia, visiškai negalima atsispirti. Vis dėlto aš dar nemaniau, kad dėl to turiu laikytis katalikų kelio, nes ir jis galėjo turėti savo mokytus gynėjus, kurie išsamiai ir ne absurdiškai atremtų prieštaravimus. Ir aš dar nemaniau, kad reikia pasmerkti tai, ko laikiausi, nes gynybos pusės atrodė lygios. Taigi, katalikų tikėjimas man atrodė nenugalėtas, bet dar nepasirodė ir kaip nugalėtojas.

Palikęs manichėjus, Augustinas nusprendžia būti katechumenu katalikų Bažnyčioje.

25. Tuomet aš tvirtai sutelkiau protą, ar galėčiau kaip nors, kokiais nors tikrais įrodymais, įtikinti manichėjus melu. Jei būčiau galėjęs įsivaizduoti dvasinę substanciją, visi tie prasimanymai būtų iškart sugriuvę ir išmesti iš mano proto, bet aš negalėjau. Vis dėlto, vis labiau svarstydamas ir lygindamas, aš nusprendžiau, kad apie patį šio pasaulio kūną ir visą prigimtį, kurią pasiekia kūno jausmai, daugelis filosofų manė daug įtikinamiau. Taigi, pagal akademikų paprotį, kaip manoma, abejodamas viskuo ir svyruodamas tarp visko, aš nusprendžiau palikti manichėjus. Nemanau, kad tuo abejonių metu turėčiau likti toje sektoje, už kurią jau laikiau pranašesniais kai kuriuos filosofus. Tačiau tiems filosofams, kadangi jie buvo be gelbstinčio Kristaus vardo, aš visiškai atsisakiau patikėti savo sielos ligos gydymą. Todėl nusprendžiau tiek laiko būti katechumenu katalikų Bažnyčioje, kurią man rekomendavo tėvai, kol paaiškės kas nors tikro, kuo galėčiau nukreipti savo kelią.

Gerai, štai šio teksto (Šv. Augustino „Išpažinimai“, VI knyga) vertimas.

ŠEŠTOJI KNYGA

TRISDEŠIMTIES METŲ AMŽIUS

Lėtas artėjimas prie katalikų tikėjimo

Motina pasivijo jį Milane.

1. Mano viltie nuo pat jaunystės, kur Tu man buvai ir kur buvai pasitraukęs? Argi ne Tu mane sukūrei ir atskyrei nuo keturkojų, ir padarei mane išmintingesnį už dangaus paukščius? Aš vaikščiojau per tamsą ir slidų kelią, ieškojau Tavęs išorėje, bet neradau savo širdies Dievo. Aš buvau nusileidęs į jūros gelmes, abejojau ir buvau praradęs viltį rasti tiesą.

Jau buvo atvykusi pas mane mano motina, stipri savo pamaldumu, sekusi mane žeme ir jūra, ir visuose pavojuose pasitikinti Tavimi. Juk net jūros pavojų metu ji guodė pačius jūreivius, kuriuos paprastai guodžia nepatyrę keliautojai, kai jie sutrinka. Ji žadėjo jiems, kad jie saugiai pasieks krantą, nes Tu jai tai buvai pažadėjęs regėjime.

Ji rado mane dideliame pavojuje, apimtą nevilties dėl tiesos paieškų. Kai jai pasakiau, kad jau nebesu manichėjas, bet dar ir ne katalikas krikščionis, ji nešoko iš džiaugsmo, lyg išgirdusi ką nors netikėto. Ji jau buvo rami dėl tos mano kančios dalies, dėl kurios ji apraudodavo mane lyg mirusį, bet prikeltiną, ir savo mintyse nešė mane lyg ant neštuvų, kad Tu pasakytum našlės sūnui: „Jaunuoli, sakau tau, kelkis!“, kad jis atgytų, pradėtų kalbėti ir Tu atiduotum jį jo motinai. Todėl jos širdis nesudrebėjo audringu džiaugsmu, kai išgirdo, kad jau įvyko didelė dalis to, dėl ko ji kasdien Tau raudodavo, kad įvyktų – kad aš, nors dar ir nepasiekęs tiesos, jau buvau išvaduotas iš melo. Priešingai, ji buvo tikra, kad Tu duosi ir tai, kas liko, nes buvai pažadėjęs viską. Ji ramiausiai ir su širdimi, pilna pasitikėjimo, man atsakė, kad tiki Kristumi, jog prieš išeidama iš šio gyvenimo pamatys mane esant ištikimu kataliku.

Tai ji pasakė man. O Tau, gailestingumo šaltini, ji siuntė dar gausesnes maldas ir ašaras, kad paspartintum savo pagalbą ir apšviestum mano tamsą. Ji dar stropiau bėgdavo į bažnyčią ir klausydavosi Ambraziejaus lūpų, lyg šaltinio, trykštančio vandeniu į amžinąjį gyvenimą. Ji mylėjo tą vyrą kaip Dievo angelą, nes per jį sužinojo, kad aš jau buvau atvestas į tą abejonių kupiną svyravimą, per kurį, kaip ji buvo tikra, aš pereisiu iš ligos į sveikatą, patirdamas sunkesnį pavojų, lyg per krizę, kurią medikai vadina kritiniu tašku.

Kaip pamaldžiai Monika gerbė ir klausė Ambraziejaus.

2. Taigi, kai ji, kaip buvo įpratusi Afrikoje, atnešė košės, duonos ir gryno vyno prie šventųjų atminimo vietų, ir durininkas ją sustabdė, ji, sužinojusi, kad vyskupas tai uždraudė, taip pamaldžiai ir klusniai tai priėmė, kad aš pats nustebau, kaip lengvai ji tapo savo pačios papročio kaltintoja, o ne to draudimo ginčytoja. Juk jos dvasios nebuvo apsėdęs potraukis vynui, ir meilė vynui neskatino jos nekęsti tiesos, kaip nutinka daugeliui vyrų ir moterų, kurie blaivybės giesmei jaučia šleikštulį, lyg tai būtų vandeniu skiestas gėrimas. Ji, atnešusi krepšelį su apeiginėmis vaišėmis paragauti ir išdalinti, neįpildavo daugiau nei vieno puodelio, praskiesto pagal savo labai saikingą skonį, kad parodytų pagarbą. Ir jei būdavo daug mirusiųjų atminimų, kuriuos reikėjo taip pagerbti, ji nešiodavosi tą patį vieną puodelį, kuris jau buvo ne tik labai atskiestas, bet ir atšalęs, ir dalindavosi juo mažais gurkšneliais su esančiaisiais, nes ten ji ieškojo pamaldumo, o ne malonumo.

Taigi, kai ji sužinojo, kad garsusis pamokslininkas ir pamaldumo vyskupas įsakė to nedaryti – net ir tiems, kurie tai daro saikingai, kad nebūtų suteikta proga girtuokliams prisigerti, ir kadangi tos apeigos, panašios į protėvių pagerbimą, buvo labai panašios į pagonišką prietarą – ji su didžiausiu džiaugsmu nuo to susilaikė. Vietoj krepšelio, pilno žemės vaisių, ji išmoko nešti į kankinių atminimo vietas krūtinę, pilną tyriausių įžadų, kad ir duotų, ką gali, vargšams, ir kad ten būtų švenčiamas Viešpaties Kūno bendrumas, kurio kančios pavyzdžiu buvo paaukoti ir vainikuoti kankiniai. Bet man atrodo, Viešpatie, mano Dieve (ir taip yra mano širdis šiuo klausimu Tavo akivaizdoje), kad mano motina galbūt nebūtų taip lengvai atsisakiusi šio papročio, jei jį būtų uždraudęs kas nors kitas, kurio ji nemylėjo taip, kaip Ambraziejaus. Jį ji mylėjo labiausiai dėl mano išgelbėjimo, o jis ją – dėl jos labai pamaldaus gyvenimo, nes ji, degančia dvasia, dažnai lankėsi bažnyčioje ir darė gerus darbus. Todėl dažnai, pamatęs mane, jis pratrūkdavo ją girdamas ir sveikindavo mane, kad turiu tokią motiną, nežinodamas, kokį sūnų ji turi – sūnų, kuris abejojo visais tais dalykais ir manė, kad neįmanoma rasti gyvenimo kelio.

Ambraziejus – nuostabus žmogus.

3. Aš jau nebedejavau melsdamasis, kad man padėtum, bet mano dvasia buvo įsitempusi ieškoti ir nerami diskutuoti. Patį Ambraziejų aš laikiau laimingu žmogumi pagal pasaulio supratimą, nes jį taip gerbė aukštos valdžios. Tik jo celibatas man atrodė sunkus. Bet kokią viltį jis puoselėjo, kokią kovą kovojo su savo paties iškilumo pagundomis, kokią paguodą rasdavo nelaimėse ir kokius gardžius džiaugsmus jo slapta burna, esanti jo širdyje, kramtė iš Tavo duonos – to aš negalėjau nei nuspėti, nei patirti. O jis nežinojo mano nerimo, nei mano pavojaus duobės. Aš negalėjau jo paklausti to, ko norėjau, taip, kaip norėjau, nes nuo jo ausies ir lūpų mane atskirdavo minios žmonių su savo reikalais, kurių silpnybėms jis tarnavo. Kai jis nebūdavo su jais, o tai būdavo labai trumpas laikas, jis arba stiprindavo kūną būtinu maistu, arba dvasią – skaitymu.

Bet kai jis skaitydavo, jo akys slydo puslapiais, o širdis tyrinėjo prasmę, bet balsas ir liežuvis ilsėjosi. Dažnai, kai mes ateidavome (nes niekam nebuvo draudžiama įeiti, ir nebuvo įprasta pranešti apie atvykusįjį), mes matydavome jį taip skaitantį tyliai, ir niekada kitaip. Sėdėdami ilgoje tyloje (juk kas drįstų trukdyti taip susikaupusiam žmogui?), mes išeidavome ir spėliodavome, kad per tą trumpą laiką, kurį jis rasdavo savo protui atgaivinti, pailsėjęs nuo svetimų reikalų triukšmo, jis nenorėjo būti atitrauktas į ką nors kita. Galbūt jis saugojosi, kad, jei klausytojas įsitempęs klausytųsi, o jo skaitomas autorius būtų parašęs ką nors neaiškiai, jam nereikėtų to aiškinti arba diskutuoti apie kokius nors sudėtingesnius klausimus. Ir praleidęs laiką šiam darbui, jis perskaitytų mažiau knygų, nei norėtų. Nors ir balsui tausoti, kuris jam labai lengvai užkimdavo, tylesnis skaitymas galėjo būti teisingesnė priežastis. Kad ir kokiu tikslu jis tai darytų, tas vyras tikrai darė tai su geru ketinimu.

Katalikai netiki, kad Dievą riboja žmogaus kūno forma.

4. Bet man tikrai nebuvo progos paklausti, ko troškau, iš tokio švento Tavo orakulo, jo krūtinės, nebent kai reikėdavo išgirsti ką nors trumpai. O mano nerimas reikalavo, kad jis būtų visiškai laisvas, kad galėčiau jam išlieti savo širdį, bet tokio laiko niekada nerasdavau. Aš jį girdėdavau kiekvieną sekmadienį teisingai aiškinantį tiesos žodį žmonėms, ir vis labiau ir labiau įsitikindavau, kad visus painius šmeižto mazgus, kuriuos tie mūsų apgavikai rezgė prieš dieviškąsias Knygas, galima išnarplioti. Kai sužinojau, kad Tavo dvasiniai vaikai, kuriuos per malonę atgimdei iš motinos Bažnyčios, nesupranta, jog žmogus, sukurtas pagal Tavo paveikslą, yra apribotas žmogaus kūno forma, aš, nors ir miglotai ar mįslingai tesuvokiau, kas yra dvasinė substancija, vis dėlto džiaugdamasis susigėdau, kad tiek metų lojau ne prieš katalikų tikėjimą, bet prieš kūniškų minčių prasimanymus. Aš buvau toks neapgalvotas ir bedievis, kad tai, ką turėjau sakyti klausdamas, sakiau kaltindamas. Juk Tu, aukščiausiasis ir artimiausiasis, slapčiausiasis ir esamiausiasis, kurio nariai nėra vieni didesni, o kiti mažesni, bet Tu visur esi visas ir nesi jokioje vietoje, Tu tikrai nesi ši kūniška forma, tačiau sukūrei žmogų pagal savo paveikslą, ir štai jis, nuo galvos iki kojų, yra tam tikroje vietoje.

Augustinui paaiškėjo sveikas vienintelės Dievo Bažnyčios mokymas.

5. Taigi, kai aš nežinojau, kaip egzistuoja šis Tavo paveikslas, aš beldžiausi ir klausinėjau, kaip reikėtų tikėti, o ne įžeidinėdamas prieštaravau, lyg taip būtų tikima. Todėl tuo aštresnis rūpestis graužė mano vidų, ko tikro galėčiau laikytis, ir tuo labiau man buvo gėda, kad taip ilgai buvau apgaudinėjamas ir suklaidintas pažadu apie tikrumą, o vaikiška klaida ir užsispyrimu tiek daug netikrų dalykų plepėjau lyg tikrus. Kad jie buvo melagingi, man vėliau paaiškėjo. Bet tikra buvo tai, kad jie buvo netikri, o aš juos kartais laikiau tikrais, kai aklais ginčais kaltinau Tavo katalikų Bažnyčią. Nors dar ir nebuvau įsitikinęs, kad ji moko tiesos, bet ji nemokė to, dėl ko aš ją aršiai kaltinau. Todėl aš gėdijausi, atsiverčiau ir džiaugiausi, mano Dieve, kad vienintelė Bažnyčia, Tavo Viengimio kūnas, kurioje man, kūdikiui, buvo duotas Kristaus vardas, nemokė vaikiškų niekų ir savo sveikame moksle neturėjo tokios nuostatos, kad Tu, visų kūrėjas, būtum įspraustas į erdvės plotą, nors ir aukščiausią bei plačiausią, bet vis tiek iš visų pusių apribotą žmogaus narių forma.

Ambraziejus mokė Augustiną dvasinio Raštų supratimo.

6. Aš taip pat džiaugiausi, kad senieji Įstatymo ir Pranašų raštai man jau nebebuvo pateikiami skaityti ta akimi, kuria anksčiau atrodė absurdiški, kai aš kaltindavau Tavo šventuosius, lyg jie taip manytų; o jie iš tiesų taip nemanė. Ir aš su džiaugsmu klausydavausi Ambraziejaus, kuris savo pamoksluose žmonėms dažnai sakydavo, lyg stropiausiai rekomenduodamas taisyklę: „Raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.“ Kai jis, nuėmęs mistinį šydą, dvasiškai atverdavo tai, kas pažodžiui atrodė mokant iškrypimo, jis nesakydavo nieko, kas mane žeistų, nors ir sakydavo tai, ko tiesumu aš dar abejojau.

Aš sulaikiau savo širdį nuo bet kokio pritarimo, bijodamas prarajos, ir buvau labiau kankinamas neapsisprendimo. Aš norėjau būti toks pat tikras dėl dalykų, kurių nematau, kaip esu tikras, kad septyni ir trys yra dešimt. Aš nebuvau toks beprotis, kad manyčiau, jog net to negalima suvokti, bet aš taip pat norėjau būti tikras ir dėl kitų dalykų – ar tai būtų kūniški, kurių nebuvo priešais mano jausmus, ar dvasiniai, apie kuriuos nemokėjau galvoti kitaip, nei kūniškai. Ir aš galėjau būti išgydytas tikėjimu, kad mano proto akis taptų tyresnė ir būtų nukreipta į Tavo tiesą, kuri visada išlieka ir niekada nesikeičia. Bet, kaip dažnai nutinka, kai kas nors, susidūręs su blogu gydytoju, bijo patikėti save net geram, tokia buvo mano sielos būklė. Ji negalėjo būti išgydyta kitaip, nei tikėjimu, bet, bijodama tikėti melu, atsisakė būti gydoma, priešindamasi Tavo rankoms, kurios paruošė tikėjimo vaistus, išbarstė juos po viso pasaulio ligas ir suteikė jiems tokį didelį autoritetą.

Lėtas ir menkas tikėjimo augimas.

7. Vis dėlto, jau ir iš to aš ėmiau teikti pirmenybę katalikų mokymui. Maniau, kad jame kukliau ir be jokios apgaulės liepiama tikėti tuo, kas neįrodyta (ar tai būtų kažkas, bet gal ne visiems, ar net nieko), nei ten, kur su įžūliu mokslo pažadu tyčiojamasi iš tikėjimo, o vėliau liepiama tikėti tiek daug pasakiškiausių ir absurdiškiausių dalykų, nes jų nebuvo galima įrodyti. Tada pamažu Tu, Viešpatie, švelniausia ir gailestingiausia ranka liesdamas ir tvarkydamas mano širdį, įtikinai mane, kai aš apsvarsčiau, kiek nesuskaičiuojamų dalykų tikiu, kurių nematau ir kuriems vykstant nedalyvavau – pavyzdžiui, tiek daug dalykų tautų istorijoje, tiek daug apie vietas ir miestus, kurių nebuvau matęs, tiek daug dalykų, pasakytų draugų, gydytojų, ir daugybės kitų žmonių, kuriuos jei netikėtume, apskritai nieko šiame gyvenime nenuveiktume. Galiausiai, kaip tvirtai ir nepajudinamai tikėjimu laikiausi to, iš kokių tėvų esu kilęs, ko negalėčiau žinoti, jei nebūčiau patikėjęs girdėdamas. Tu įtikinai mane, kad reikia kaltinti ne tuos, kurie tiki Tavo Knygomis, kurias Tu įtvirtinai su tokiu dideliu autoritetu beveik visose tautose, bet tuos, kurie netiki. Ir kad nereikia klausyti tų, kurie galbūt man sakytų: „Iš kur žinai, kad tos Knygos buvo duotos žmonijai vieno tikro ir teisingiausio Dievo dvasia?“ Būtent tai ir reikėjo labiausiai tikėti, nes jokie ginčai ir šmeižikiški klausimai, kuriuos skaičiau daugybėje tarpusavyje prieštaraujančių filosofų, negalėjo iš manęs išplėšti tikėjimo, kad Tu esi, kad ir kas Tu būtum, ko aš nežinojau, ir kad žmonių reikalų valdymas priklauso Tau.

8. Bet aš tai tikėjau kartais stipriau, kartais silpniau, tačiau visada tikėjau, kad Tu esi ir kad rūpiniesi mumis, nors ir nežinojau, ką reikėtų manyti apie Tavo substanciją, ar koks kelias veda arba parveda pas Tave. Todėl, kadangi mes, būdami silpni, negalime rasti tiesos aiškiu protu, ir dėl to mums reikia Šventųjų Raštų autoriteto, aš jau pradėjau tikėti, kad Tu jokiu būdu nebūtum suteikęs tam Raštui tokio iškilaus autoriteto visose žemėse, jei nebūtum norėjęs, kad per jį Tavimi būtų tikima ir per jį Tavęs būtų ieškoma. Jau absurdas, kuris mane anksčiau žeisdavo tuose raštuose, išgirdus daugelį jų vietų įtikinamai paaiškintų, aš siejau su slėpinių gilumu. Ir dėl to tas autoritetas man atrodė dar garbingesnis ir vertesnis šventos tikėjimo pagarbos, nes jis buvo prieinamas skaityti visiems, bet saugojo savo paslapties orumą gilesniame supratime. Jis aiškiausiais žodžiais ir nuolankiausiu kalbėjimo būdu atsiveria visiems ir lavina tų, kurie nėra lengvabūdiškos širdies, dėmesį, kad priimtų visus į savo liaudišką glėbį ir per siaurus plyšius praleistų kelis pas Tave – vis dėlto daug daugiau, nei jei jis neturėtų tokio aukšto autoriteto ir nesemtų minios į švento nuolankumo prieglobstį. Aš mąsčiau apie tai, ir Tu buvai šalia manęs; aš dūsavau, ir Tu mane girdėjai; aš svyravau, ir Tu mane valdesi; aš ėjau plačiu pasaulio keliu, ir Tu manęs neapleidai.

Saugaus elgetos džiaugsmas, palygintas su Augustino kančia.

9. Aš troškau garbės, pelno, santuokos, o Tu juokeisi. Aš patyriau tose aistrose karčiausius sunkumus – ir Tu buvai tuo gailestingesnis, kuo mažiau leidai man saldėti tam, kas nebuvai Tu. Pažvelk į mano širdį, Viešpatie, Tu, kuris norėjai, kad aš tai prisiminčiau ir Tau išpažinčiau. Dabar tegu mano siela prisiriša prie Tavęs, kurią Tu ištraukei iš tokių lipnių mirties klijų. Kokia ji buvo nelaiminga! Ir Tu žeidei jos žaizdą, kad ji, palikusi viską, atsiverstų į Tave, kuris esi virš visko ir be kurio nieko nebūtų, kad atsiverstų ir būtų išgydyta.

Koks aš buvau nelaimingas ir kaip Tu davei man pajusti mano kančią tą dieną, kai, ruošdamasis sakyti pagyrimo kalbą imperatoriui, kurioje turėjau daug meluoti, o meluojančiam pritartų tie, kurie žinojo, mano širdis duso nuo tų rūpesčių ir karščiavo nuo varginančių minčių. Eidamas viena Milano gatve, pastebėjau vargšą elgetą, jau, manau, sotų, juokaujantį ir besidžiaugiantį. Aš atsidusau ir kalbėjau su draugais, kurie buvo su manimi, apie daugybę mūsų beprotybių skausmų. Juk visomis tomis mūsų pastangomis, kuriomis aš tada vargau, spaudžiamas aistrų, tempdamas savo nelaimingumo naštą ir tempdamas ją vis didindamas, mes norėjome ne ko kito, o pasiekti saugų džiaugsmą, į kurį tas elgeta mus jau aplenkė, o mes ten galbūt niekada ir nenueisime. Tai, ką jis jau pasiekė su keliomis išelgetautomis monetomis, to aš siekiau tokiais vargingais vingiais ir aplinkkeliais – būtent, laikinos laimės džiaugsmo. Jis neturėjo tikro džiaugsmo, bet ir aš tomis ambicijomis ieškojau daug netikresnio. Ir tikrai, jis džiaugėsi, o aš nerimavau; jis buvo ramus, o aš drebėjau. Ir jei kas nors manęs paklaustų, ar verčiau norėčiau džiūgauti, ar bijoti, atsakyčiau: „Džiūgauti.“ Ir vėl, jei paklaustų, ar norėčiau būti toks, kaip jis, ar toks, kaip aš tada buvau, aš, apimtas rūpesčių ir baimių, pasirinkčiau save – bet iš iškrypimo, o ne iš tiesos. Juk aš neturėjau savęs laikyti pranašesniu už jį dėl to, kad buvau labiau išsilavinęs, nes aš tuo nesidžiaugiau, bet siekiau tuo patikti žmonėms – ne kad juos mokyčiau, bet tik kad patikčiau. Todėl Tu savo drausmės lazda laužai mano kaulus.

10. Tad tegu pasitraukia nuo mano sielos tie, kurie jai sako: „Svarbu, iš ko kas džiaugiasi. Tas elgeta džiaugėsi girtumu, o tu troškai džiaugtis šlove.“ Kokia šlove, Viešpatie? Kuri nėra Tavyje. Juk kaip tas džiaugsmas nebuvo tikras, taip ir ta šlovė nebuvo tikra, ir ji dar labiau klaidino mano protą. Ir jis tą pačią naktį išsiblaivys, o aš su savo šlove miegojau ir kėliausi, ir vėl miegosiu, ir vėl kelsiuosi – pažiūrėk, kiek dienų! Svarbu, iš ko kas džiaugiasi, aš žinau, ir ištikimos vilties džiaugsmas nepalyginamai skiriasi nuo tos tuštybės. Bet ir tada tarp mūsų buvo skirtumas: be abejonės, jis buvo laimingesnis, ne tik todėl, kad buvo apimtas linksmumo, kai mane draskė rūpesčiai, bet ir todėl, kad jis, linkėdamas gero, gavo vyno, o aš, meluodamas, ieškojau tuščios garbės. Aš tada daug kalbėjau šia tema savo brangiems draugams ir dažnai pastebėdavau savo būseną, ir rasdavau, kad man blogai, ir sielvartavau, ir dvigubinau tą blogumą. Ir jei kas nors pasisekdavo, man būdavo bjauru to griebtis, nes beveik anksčiau, nei pagriebdavau, tai nuskrisdavo.

Apie draugus ir su jais aptariamus planus

Alipijus klausė Augustino kaip mokytojo ir jį pamilo.

11. Mes kartu dejavome dėl šių dalykų, tie, kurie draugiškai gyvenome kartu, ir ypač artimai ir nuoširdžiai apie tai kalbėdavau su Alipijumi ir Nebridijumi. Alipijus buvo kilęs iš to paties miesto kaip ir aš, jo tėvai buvo miesto didikai, ir jis buvo jaunesnis už mane. Jis mokėsi pas mane, kai pradėjau mokyti mūsų mieste, o vėliau – Kartaginoje. Jis mane labai mylėjo, nes atrodžiau jam geras ir išsilavinęs, o aš jį – dėl didelio polinkio į dorybę, kuris jau ankstyvame amžiuje ryškiai matėsi. Tačiau Kartaginos papročių sūkurys, kuriame verda tušti reginiai, įtraukė jį į cirko žaidimų beprotybę. Kai jis apgailėtinai tame vartėsi, o aš ten dėsčiau retoriką viešoje mokykloje, jis dar neklausė manęs kaip mokytojo dėl tam tikro nesutarimo, kilusio tarp manęs ir jo tėvo. Aš sužinojau, kad jis pražūtingai myli cirką, ir labai sielvartavau, kad jis, kaip man atrodė, praras arba jau prarado tokią didelę viltį. Bet nebuvo jokios galimybės jį įspėti ir kokia nors prievarta sulaikyti – nei draugiškos meilės, nei mokytojo teise. Maniau, kad jis dėl manęs sutaria su savo tėvu, bet jis taip nemanė. Todėl, nepaisydamas tėvo valios šiuo klausimu, jis pradėjo mane lankyti, ateidavo į mano auditoriją, šiek tiek pasiklausydavo ir išeidavo.

12. Bet aš buvau pamiršęs su juo pasikalbėti, kad jis dėl aklos ir beatodairiškos aistros tuštiems žaidimams nesunaikintų tokio gero proto. Bet Tu, Viešpatie, kuris valdai visko, ką sukūrei, vairą, nepamiršai jo, būsimo Tavo sakramento vyskupo tarp Tavo sūnų. Ir kad jo pataisymas būtų aiškiai priskirtas Tau, Tu tai padarei per mane, bet man nežinant. Vieną dieną, kai sėdėjau įprastoje vietoje, o priešais mane buvo mokiniai, jis atėjo, pasisveikino, atsisėdo ir įdėmiai klausėsi to, kas buvo dėstoma. Atsitiktinai rankose turėjau skaitinį. Kai jį aiškinau, man pasirodė tinkama panaudoti palyginimą iš cirko žaidimų, kad tai, ką norėjau įteigti, taptų ir maloniau, ir aiškiau, su kandžia pašaipa tiems, kuriuos ta beprotybė buvo pavergusi. Tu žinai, mūsų Dieve, kad aš tada negalvojau apie Alipijaus išgydymą iš tos rykštės. Bet jis tai pritaikė sau ir patikėjo, kad aš tai pasakiau tik dėl jo. Ir tai, ką kitas būtų priėmęs kaip progą supykti ant manęs, tas garbingas jaunuolis priėmė kaip progą supykti ant savęs ir dar karščiau mane pamilti. Juk Tu jau seniai buvai pasakęs ir įrašęs į savo raštus: „Pabark išmintingąjį, ir jis tave mylės.“ Aš jo nebariau, bet Tu, naudodamasis visais, ir žinančiais, ir nežinančiais, ta tvarka, kurią Tu žinai (o ta tvarka yra teisinga), iš mano širdies ir liežuvio sukūrei degančias anglis, kuriomis nudegintum ir išgydytum nykstantį geros vilties protą. Tegu tyli apie Tavo šlovę tas, kuris neapmąsto Tavo gailestingumo, kuris iš mano vidaus Tau išpažįsta. Juk po tų žodžių jis iššoko iš tos gilios duobės, į kurią noriai grimzdo ir su nuostabiu malonumu aklo, ir stipriu susivaldymu sukrėtė savo dvasią. Ir visi cirko nešvarumai nuo jo nukrito, ir jis daugiau ten nėjo. Tada jis įveikė besipriešinantį tėvą, kad galėtų mokytis pas mane. Tas nusileido ir sutiko. Ir vėl pradėjęs manęs klausytis, jis kartu su manimi įsipainiojo į tą prietarą, mylėdamas manichėjų rodomą susilaikymą, kurį laikė tikru ir nuoširdžiu. O jis buvo beprotiškas ir viliojantis, gaudantis brangias sielas, kurios dar nemoka pasiekti dorybės aukštumų ir lengvai apsigauna paviršiumi, nors tai tebuvo šešėlinė ir apsimestinė dorybė.

Alipijus, pagautas kruvino cirko malonumo.

13. Nepalikdamas žemiško kelio, kurį jam įdiegė tėvai, jis anksčiau už mane išvyko į Romą studijuoti teisės. Ir ten jis buvo neįtikėtinai ir neįtikėtinai pagautas gladiatorių reginio aistros. Nors jis bjaurėjosi ir nekentė tokių dalykų, keli jo draugai ir bendramoksliai, atsitiktinai sutikę jį grįžtantį iš pietų, jį, smarkiai besipriešinantį ir besipriešinantį, su draugiška prievarta nusivedė į amfiteatrą žiaurių ir pražūtingų žaidimų dienomis. Jis sakė: „Jei jūs nutempsite mano kūną į tą vietą ir ten jį pastatysite, argi galėsite ir mano dvasią, ir mano akis nukreipti į tuos reginius? Taigi, aš dalyvausiu būdamas nedalyvaujantis ir taip nugalėsiu ir jus, ir juos.“ Tai išgirdę, jie vis tiek jį nusivedė, galbūt norėdami patikrinti, ar jis gali tai padaryti. Kai jie atvyko ir atsisėdo, kur galėjo, viskas virė nuo baisiausių malonumų. Jis, užmerkęs akių duris, uždraudė savo dvasiai eiti į tokias blogybes. O kad būtų ir ausis užsikimšęs! Nes per vieną kovos momentą, kai didžiulis visos minios šauksmas jį smarkiai sukrėtė, jis, nugalėtas smalsumo ir tarsi pasirengęs, kad ir kas tai būtų, net ir pamatęs, paniekinti ir nugalėti, atmerkė akis. Ir buvo sužeistas sunkesne žaizda sieloje nei tas, kurį troško pamatyti, kūne, ir krito apgailėtiniau nei tas, kuriam krentant kilo šauksmas. Tas šauksmas įėjo per jo ausis ir atvėrė jo akis, kad būtų, kur sužeisti ir parblokšti dar drąsią, bet ne stiprią dvasią, ir tuo silpnesnę, kuo labiau pasitikėjo savimi, o turėjo pasitikėti Tavimi.

Kai tik pamatė tą kraują, jis kartu išgėrė ir žiaurumą. Jis nenusigręžė, bet įsmeigė žvilgsnį ir siurbė įniršį, ir to nežinojo, ir mėgavosi nusikalstama kova, ir svaigo nuo kruvino malonumo. Ir jis jau nebebuvo tas, kuris atėjo, bet vienas iš minios, į kurią atėjo, ir tikras tų, kurie jį atvedė, bendras. Ką daugiau sakyti? Jis žiūrėjo, šaukė, užsidegė, išsinešė iš ten beprotybę, kuri skatintų jį grįžti ne tik su tais, kurie jį pirmą kartą ištraukė, bet net ir pirma jų, ir traukti kitus. Ir vis dėlto iš ten Tu jį ištraukei stipriausia ir gailestingiausia ranka ir išmokei jo nepasitikėti savimi, bet Tavimi – bet tai įvyko daug vėliau.

Alipijus Kartaginoje suimtas kaip vagis.

14. Vis dėlto tai buvo saugoma jo atmintyje kaip būsimas vaistas. Ir tai, kad kai jis dar studijavo, jau klausydamas manęs Kartaginoje, ir vidurdienį forume mąstė apie tai, ką turėjo deklamuoti, kaip įprasta studentams, Tu leidai jį suimti forume sargams kaip vagį. Nemanau, kad Tu, mūsų Dieve, leidai tai dėl kitos priežasties, nei tam, kad tas būsimas didis vyras jau pradėtų mokytis, kaip nelengvai, remiantis skubotu pasitikėjimu, žmogus turi būti nuteisiamas kito žmogaus. Jis vaikščiojo vienas priešais tribunolą su lentele ir rašikliu, kai štai, vienas jaunuolis iš studentų, tikras vagis, slapta atsinešęs kirvį, jam nematant, įėjo prie švininių grotelių, kurios kabo virš sidabrakalių gatvės, ir pradėjo kapoti šviną. Išgirdę kirvio garsą, apačioje esantys sidabrakaliai ėmė murmėti ir pasiuntė žmones suimti tą, kurį ras. Išgirdęs jų balsus, vagis paliko įrankį ir pasišalino, bijodamas, kad bus sučiuptas su juo. O Alipijus, kuris nematė jo įeinant, pajuto jį išeinant ir, pamatęs jį greitai nueinantį, norėdamas sužinoti priežastį, įėjo į tą vietą. Jis rado kirvį ir, stovėdamas bei stebėdamasis, jį apžiūrinėjo, kai štai, tie, kurie buvo pasiųsti, randa jį vieną, laikantį geležį, kurios garsas juos ir atkvietė. Jie jį suima, nutempia, susirinkusiems forume gyventojams giriasi, kad sučiupo akivaizdų vagį, ir iš ten jis buvo vedamas į teismą.

15. Bet tiek jam ir reikėjo išmokti. Iškart, Viešpatie, Tu padėjai nekaltumui, kurio liudininkas buvai tik Tu vienas. Kai jis buvo vedamas arba į kalėjimą, arba į bausmę, jiems pasitaikė architektas, kurio didžiausias rūpestis buvo viešieji pastatai. Jie džiaugėsi, kad sutiko būtent jį, kurį dažnai įtardavo dėl dingusių daiktų iš forumo, kad jis pagaliau sužinotų, kas tai daro. Bet tas žmogus dažnai matydavo Alipijų vieno senatoriaus namuose, pas kurį jis dažnai ateidavo pasisveikinti. Iškart jį pažinęs, paėmė už rankos, atskyrė nuo minios ir, paklausęs tokios didelės bėdos priežasties, išgirdo, kas nutiko. Ir visiems, kurie ten buvo, triukšmaujantiems ir grėsmingai šurmuliuojantiems, jis liepė eiti su juo. Ir jie nuėjo į to jaunuolio, kuris tai padarė, namus. Prie durų stovėjo berniukas, ir jis buvo toks mažas, kad, nieko nebijodamas dėl savo šeimininko, galėjo lengvai viską papasakoti; juk jis kartu su juo buvo forume kaip patarnautojas. Kai Alipijus jį prisiminė, jis pasakė architektui. Tas parodė berniukui kirvį ir paklausė, kieno jis. Tas iškart atsakė: „Mūsų.“ Tada, toliau klausinėjamas, jis atskleidė visa kita. Taip byla buvo perkelta į tuos namus, o minios, kurios jau pradėjo triumfuoti dėl jo, buvo sugėdintos. Būsimas Tavo žodžio skleidėjas ir daugelio bylų Tavo Bažnyčioje tyrėjas išėjo iš ten labiau patyręs ir pamokytas.

Alipijus Romoje sąžiningai ėjo asesoriaus pareigas.

16. Taigi, aš jį radau Romoje, ir jis prisirišo prie manęs stipriausiu ryšiu ir kartu su manimi išvyko į Milaną, kad ir manęs nepaliktų, ir šiek tiek praktikuotųsi teisėje, kurios buvo išmokęs, labiau pagal tėvų, o ne savo norą. Ir jis jau tris kartus buvo asesorius (teisėjo padėjėjas), stebindamas kitus savo nuostabiu susivaldymu, o jis pats labiau stebėjosi tais, kurie auksą vertino labiau už nekaltumą. Jo charakteris buvo išbandytas ne tik godumo vilionėmis, bet ir baimės akstinu. Romoje jis buvo Italijos iždo grafo asesorius. Tuo metu buvo vienas labai galingas senatorius, kuriam daugelis buvo įsipareigoję už paslaugas ir bijojo jo. Jis norėjo, pagal savo galią, leisti sau kažką, kas pagal įstatymus buvo neteisėta; Alipijus pasipriešino. Buvo pažadėtas atlygis; jis mintyse iš to pasijuokė. Buvo grasinta; jis tai sumindė, visiems stebintis tokiai neįprastai dvasiai, kuri tokio didelio žmogaus, garsėjančio begaliniais būdais daryti gera ir bloga, nenorėjo nei draugu, nei bijojo priešu. Pats teisėjas, kuriam jis buvo patarėjas, nors ir pats to nenorėjo daryti, vis dėlto atvirai neatsisakė, bet, perkeldamas kaltę ant šio, tvirtino, kad tas jam neleidžia. Ir iš tiesų, jei jis pats tai padarytų, šis išeitų.

Vienintelis dalykas, kuris jį beveik suviliojo, buvo meilė literatūrai – kad už pretorionų atlyginimą užsakytų sau perrašyti kodeksus. Bet, pasitaręs su teisingumu, jis pakeitė sprendimą į geresnį, nusprendęs, kad teisingumas, kuris jam draudė, yra naudingesnis už galią, kuri jam leido. Tai yra mažas dalykas, bet „kas ištikimas mažame, ištikimas ir dideliame“. Ir jokiu būdu nebus tušti žodžiai, kurie išėjo iš Tavo tiesos lūpų: „Jei nebuvote ištikimi neteisingoje mamonoje, kas jums duos tai, kas tikra? Ir jei nebuvote ištikimi svetimame, kas jums duos tai, kas jūsų?“ Toks jis tada buvo prisirišęs prie manęs ir kartu su manimi svyravo, svarstydamas, kokį gyvenimo būdą pasirinkti.

Nebridijus taip pat atvyko į Milaną, kad gyventų su Augustinu.

17. Nebridijus taip pat, palikęs savo gimtinę netoli Kartaginos, ir pačią Kartaginą, kurioje dažnai būdavo, palikęs puikų tėvo dvarą, palikęs namus ir motiną, kuri nesekė jo, atvyko į Milaną ne dėl jokios kitos priežasties, o tik tam, kad gyventų su manimi, degdamas didžiausia aistra tiesai ir išminčiai. Jis taip pat dūsavo ir taip pat svyravo, būdamas karštas palaimingo gyvenimo ieškotojas ir aštriausias sudėtingiausių klausimų tyrinėtojas. Ir tai buvo trys vargšų burnos, kurios duso dėl savo nepritekliaus viena kitai ir laukė Tavęs, kad duotum jiems maisto tinkamu laiku. Ir visame kartėlyje, kuris, pagal Tavo gailestingumą, lydėjo mūsų pasaulietiškus veiksmus, kai mes ieškojome prasmės, kodėl visa tai kenčiame, mus apimdavo tamsa. Mes nusigręždavome dejuodami ir sakydavome: „Kiek ilgai tai tęsis?“ Ir tai dažnai sakydavome, bet sakydami to nepalikdavome, nes nešvietė nieko tikro, ką, palikę anuos dalykus, galėtume pagriebti.

Augustinas kankinasi abejonėse ir svyruoja neapsisprendęs.

18. Ir aš labiausiai stebėjausi, stengdamasis ir prisimindamas, koks ilgas laikas praėjo nuo devynioliktųjų mano amžiaus metų, kai pradėjau degti aistra išminčiai, nusprendęs, ją radęs, palikti visas tuščias ir melagingas aistrų viltis ir beprotybes. Ir štai, man jau buvo trisdešimt metų, o aš vis dar klimpau tame pačiame purve, godus mėgautis dabartimi, kuri bėga ir mane drasko, sakydamas: „Rytoj rasiu; štai, paaiškės ir aš tai turėsiu; štai, ateis Faustas ir viską paaiškins. O didieji vyrai akademikai! Nieko tikro negalima suvokti gyvenimui. Ne, ieškokime stropiau ir nepraraskime vilties. Štai, bažnytinėse knygose jau nebėra absurdiška tai, kas atrodė absurdiška, ir tai galima suprasti kitaip ir garbingai. Aš įtvirtinsiu kojas toje pakopoje, kurioje mane, vaiką, pastatė tėvai, kol bus rasta aiški tiesa. Bet kur jos ieškoti? Kada jos ieškoti? Ambraziejus neturi laiko, neturi laiko skaityti. Kur mes ieškosime pačių kodeksų? Iš kur ir kada juos gausime? Iš ko skolinsimės? Paskirkime laiką, paskirstykime valandas sielos išgelbėjimui. Iškilo didelė viltis: katalikų tikėjimas nemoko to, ką mes manėme ir tuščiai kaltinome. Jo mokyti vyrai laiko nuodėme tikėti, kad Dievas yra apribotas žmogaus kūno forma. Ir mes abejojame belsti, kad mums būtų atidaryta visa kita? Iki pietų mokiniai užima laiką; ką mes darome kitu laiku? Kodėl to nedarome? Bet kada aplankysime svarbius draugus, kurių paramos mums reikia? Kada paruošime tai, ką perka studentai? Kada atsigausime, atpalaiduodami protą nuo rūpesčių įtampos?“

19. „Tegu viskas prapuola, palikime šiuos tuščius ir beverčius dalykus, atsiduokime vien tiesos paieškoms. Gyvenimas yra vargingas, mirtis – neaiški; ji gali staiga užklupti. Kaip mes iš čia išeisime? Ir kur mes išmoksime to, ko čia nepaisėme? Argi verčiau neteksime kentėti bausmės už šį aplaidumą? O kas, jei pati mirtis nutrauks ir pabaigs visus rūpesčius kartu su sąmone? Taigi, ir tai reikia ištirti. Bet toli gražu, kad taip būtų. Tai nėra tuščia, tai nėra bevertė, kad tokia iškili krikščioniškojo tikėjimo autoriteto viršūnė plinta po visą pasaulį. Niekada dieviškai nebūtų daroma tiek daug ir tokių dalykų dėl mūsų, jei su kūno mirtimi baigtųsi ir sielos gyvybė. Tad kodėl delsiame, palikę pasaulio viltį, atsiduoti visiškai Dievo ir palaimingo gyvenimo paieškoms? Bet palauk: ir šie dalykai yra malonūs, jie turi savo nemažą saldumą; nelengva nuo jų nutraukti dėmesį, nes gėda vėl prie jų grįžti. Štai, kiek jau reikia, kad gautum kokią nors garbę. Ir ko daugiau galima norėti šiuose dalykuose? Turime daug svarbių draugų; jei nieko kito ir labai skubėtume, galima gauti net valdytojo postą. Ir reikia vesti žmoną su tam tikru turtu, kad neapsunkintų mūsų išlaidų, ir tai bus aistros riba. Daugelis didžių ir pavyzdžio vertų vyrų buvo atsidavę išminties studijoms būdami vedę.“

20. Kai aš tai sakiau ir šie vėjai kaitaliojosi ir stūmė mano širdį šen bei ten, laikas bėgo, o aš delsiau atsiversti į Viešpatį ir atidėliojau iš dienos į dieną gyventi Tavyje, bet neatidėliojau kasdien mirti savyje. Mylėdamas palaimingą gyvenimą, aš bijojau jo jo buveinėje, ir, bėgdamas nuo jo, aš jo ieškojau. Maniau, kad būsiu labai nelaimingas, jei būsiu atimtas nuo moters glėbio, ir negalvojau apie Tavo gailestingumo vaistą tai pačiai ligai išgydyti, nes nebuvau jo patyręs. Ir aš tikėjau, kad susivaldymas priklauso nuo mano paties jėgų, kurių savyje nejaučiau. Buvau toks kvailas, kad nežinojau, kaip parašyta, jog niekas negali būti susivaldantis, nebent Tu duotum. Ir Tu tikrai duotum, jei vidiniu dejavimu belsčiau į Tavo ausis ir tvirtu tikėjimu patikėčiau Tau savo rūpestį.

Augustinas nepaniekino santuokos, o Alipijus pats jos troško.

21. Alipijus tikrai atkalbinėjo mane nuo vedybų, kartodamas, kad mes jokiu būdu negalėsime ramiai ir laisvai gyventi meilėje išminčiai, kaip seniai troškome, jei aš tai padaryčiau. Jis pats tuo klausimu net ir tada buvo labai skaistus, taip, kad tai buvo stebėtina, nes jis buvo patyręs lytinį santykį pačioje jaunystės pradžioje, bet prie to neprisirišo, o labiau dėl to sielvartavo ir tai paniekino, ir po to gyveno labai susivaldydamas. Aš jam prieštaravau, pateikdamas pavyzdžius tų, kurie, būdami vedę, garbino išmintį, nusipelnė Dievui, ištikimai turėjo ir mylėjo draugus. Aš buvau toli nuo jų sielos didybės ir, surištas kūno liga, traukiau savo grandinę su mirtinu saldumu, bijodamas, kad ji bus nutraukta, ir, lyg nuo sujudintos žaizdos, atstūmiau gerai patariančiojo žodžius, lyg atrišančiojo rankas. Be to, per mane pats žaltys kalbėjo ir Alipijui, ir per mano liežuvį pynė bei barstė saldžius spąstus jo kelyje, kad į juos įsipainiotų jo garbingos ir laisvos kojos.

22. Kai jis stebėjosi manimi, kurį jis labai vertino, kad aš taip įklimpau į to malonumo klijus, kad, kai tik mes apie tai kalbėdavome, aš tvirtindavau, jog jokiu būdu negaliu gyventi nevedęs, ir, kai matydavau jį besistebintį, aš taip gindavausi, sakydamas, kad yra didelis skirtumas tarp to, ką jis pats greitai ir slapta patyrė, ko beveik jau ir neprisiminė, ir todėl be jokio vargo galėjo lengvai paniekinti, ir mano įpročio malonumų, prie kurių jei prisidėtų garbingas santuokos vardas, jis neturėtų stebėtis, kodėl aš negaliu paniekinti to gyvenimo – jis ir pats pradėjo trokšti santuokos, nugalėtas ne tokio malonumo aistros, bet smalsumo. Jis sakė norintis sužinoti, kas tai yra, be ko mano gyvenimas, kuris jam taip patiko, man atrodė ne gyvenimas, o kančia. Jo dvasia, laisva nuo to pančio, stebėjosi mano vergyste, ir stebėdamasi ėjo į norą patirti, ketindamas pasiekti patį patyrimą ir iš ten galbūt nuslysti į tą vergystę, kuria stebėjosi, nes jis norėjo sudaryti sandorį su mirtimi, o „kas myli pavojų, į jį ir pateks“. Juk nė vienas iš mūsų, jei ir kalbėtume apie santuokinę garbę, susijusią su pareiga tvarkyti santuoką ir auginti vaikus, to nelaikė svarbiu. Daugiausia ir stipriausiai mane, sugautą, kankino įprotis tenkinti nepasotinamą geismą, o jį, besistebintį, traukė noras būti sugautam. Taip mes buvome, kol Tu, Aukščiausiasis, neapleidžiantis mūsų žemės, pasigailėjęs vargšų, padėjai nuostabiais ir slaptais būdais.

Augustinui buvo sužadėta dar nesubrendusi mergaitė.

23. Ir buvo atkakliai reikalaujama, kad vesčiau žmoną. Aš jau piršausi, jau buvo pažadėta, ypač mano motinai stengiantis, kad mane, jau vedusį, nuplautų gelbstintis krikštas. Ji džiaugėsi, matydama, kad aš kasdien tam ruošiuosi, ir pastebėjo, kad jos norai ir Tavo pažadai pildosi mano tikėjime. Kai ji, ir mano prašymu, ir savo pačios troškimu, su stipriu širdies šauksmu kasdien Tavęs maldavo, kad per regėjimą parodytum jai ką nors apie mano būsimą santuoką, Tu niekada nenorėjai. Ji matydavo kažkokius tuščius ir fantastiškus dalykus, kuriuos sukeldavo jos žmogiškos dvasios nerimas dėl šio reikalo, ir pasakodavo man, bet ne su tuo pasitikėjimu, su kuriuo įprastai kalbėdavo, kai Tu jai ką nors parodydavai, o juos niekindama. Ji sakė, kad kažkokiu skoniu, kurio negalėjo paaiškinti žodžiais, ji atskiria, koks skirtumas yra tarp Tavęs, apsireiškiančio, ir jos pačios sielos, sapnuojančios. Vis dėlto buvo reikalaujama, ir buvo piršamasi mergaitei, kurios amžius buvo beveik dvejais metais mažesnis nei tinkamas santuokai. Ir kadangi ji patiko, buvo laukiama.

Augustinas ir jo draugai planavo įkurti bendruomenę, bet tai neįvyko.

24. Ir daugelis draugų buvome apsvarstę ir, kalbėdamiesi bei bjaurėdamiesi audringais žmogaus gyvenimo vargais, beveik buvome tvirtai nusprendę gyventi ramiai, atokiau nuo minios. Tą ramybę planavome taip, kad, jei ką nors turėtume, viską sudėtume į bendrą katilą ir sukurtume vieną bendrą turtą iš visų. Kad dėl nuoširdžios draugystės nebūtų vieno ir kito, bet kas būtų iš visų, taptų viena, ir visuma priklausytų kiekvienam, ir viskas – visiems. Mums atrodė, kad galėtume būti apie dešimt žmonių toje bendruomenėje. Tarp mūsų buvo ir labai turtingų, ypač Romanianas, mūsų kraštietis, kurį tuo metu sunkūs reikalai buvo atginę į imperatoriaus dvarą, ir jis buvo man labai artimas nuo pat jaunystės. Jis labiausiai primygtinai siūlė šį dalyką ir turėjo didelį autoritetą įtikinėjant, nes jo didelis turtas gerokai viršijo kitų. Ir mes buvome nusprendę, kad kasmet po du, lyg magistratai, rūpinsis visais būtinais dalykais, o kiti gyvens ramiai. Bet kai pradėjome svarstyti, ar moterys tai leis – kurias kai kurie iš mūsų jau turėjo, o mes norėjome turėti – visas tas planas, kurį taip gražiai kūrėme, subyrėjo mums rankose, buvo sudaužytas ir atmestas. Iš to kilo atodūsiai, dejonės ir žingsniai, sekant plačiais ir pramintais pasaulio keliais, nes mūsų širdyse buvo daug minčių, o Tavo sprendimas išlieka per amžius. Iš to sprendimo Tu juokeisi iš mūsų planų ir ruošei mums savuosius, ketindamas duoti maisto tinkamu laiku, atverti savo ranką ir pripildyti mūsų sielas palaiminimo.

Moteris, su kuria turėjo sūnų, išvyko į Afriką, o Augustinas susirado kitą.

25. Tuo tarpu mano nuodėmės daugėjo. Moteris, su kuria buvau įpratęs miegoti, buvo atplėšta nuo mano šono kaip kliūtis santuokai. Mano širdis, kur ji buvo prisirišusi, buvo sudraskyta, sužeista ir kraujavo. Ji grįžo į Afriką, prisiekdama Tau, kad nepažins kito vyro, ir paliko pas mane mūsų bendrą sūnų. O aš, nelaimingas, nesugebantis sekti moters pavyzdžiu, nekantrus laukti, lyg po dvejų metų turėdamas vesti tą, kurios piršausi, kadangi buvau ne santuokos mylėtojas, o aistros vergas, susiradau kitą – žinoma, ne žmoną. Taip mano sielos liga, palaikoma ir vedama besitęsiančio įpročio palydos, buvo tarsi palaikoma ir vedama, o gal ir stiprinama, į santuokos karalystę. Ir ta žaizda, kuri buvo padaryta atsiskyrus nuo pirmosios, negijo, bet po karšto ir aštraus skausmo ėmė pūliuoti ir skaudėjo lyg šalčiau, bet beviltiškiau.

Diskusija su Alipijumi ir Nebridijumi apie gėrio ir blogio ribas.

26. Tau šlovė, Tau garbė, gailestingumo šaltini! Aš tapdavau vis nelaimingesnis, o Tu – artimesnis. Jau buvo arti, jau buvo arti Tavo dešinė, pasiruošusi ištraukti mane iš purvo ir nuplauti, o aš to nežinojau. Ir nuo gilesnio kūniškų malonumų sūkurio mane sulaikė tik mirties baimė ir būsimo Tavo teismo baimė, kuri, nors ir per įvairias nuomones, niekada nepasitraukė iš mano krūtinės. Ir aš diskutavau su savo draugais Alipijumi ir Nebridijumi apie gėrio ir blogio ribas. Epikūras būtų laimėjęs palmės šakelę mano mintyse, jei aš nebūčiau tikėjęs, kad po mirties sielai lieka gyvenimas ir jos nuopelnų pasekmės, kuo Epikūras nenorėjo tikėti. Ir aš klausiau: jei būtume nemirtingi ir gyventume amžiname kūno malonume be jokios praradimo baimės, kodėl nebūtume laimingi arba ko dar ieškotume? Nežinojau, kad tai ir priklauso didelei kančiai, jog, taip pasinėręs ir apakęs, negalėjau mąstyti apie dorumo šviesą ir grožį, kurį reikia mylėti be atlygio, kurio nemato kūno akis, bet matoma iš vidaus. Ir aš, nelaimingas, nesvarsčiau, iš kokio šaltinio man tryško tai, kad apie šiuos, nors ir bjaurius, dalykus aš maloniai kalbėdavau su draugais ir negalėjau būti laimingas be draugų net pagal tą supratimą, kurį tada turėjau, esant didžiausiai kūniškų malonumų gausai. Aš tuos draugus tikrai mylėjau be atlygio ir jaučiau, kad jie mane myli be atlygio.

O vingiuoti keliai! Vargas drąsiai sielai, kuri tikėjosi, kad, jei nuo Tavęs pasitrauks, turės ką nors geriau! Ji vartėsi ir vartėsi ant nugaros, ant šonų ir ant pilvo, ir viskas yra kieta, ir tik Tu vienas esi poilsis. Ir štai, Tu esi čia, ir išlaisvini iš apgailėtinų klaidų, ir pastatai mus į savo kelią, ir guodi, ir sakai: „Bėkite, aš nešiu, ir aš nuvesiu, ir ten aš nešiu.“

SEPTINTOJI KNYGA

KILIMAS Į TIESĄ

Klausimas apie blogio prigimtį

Augustino mintys apie Dievą.

1. 1. Jau buvo mirusi mano bloga ir niekinga paauglystė, ir aš žengiau į jaunystę – kuo vyresnis amžiumi, tuo bjauresnis tuštybe. Aš negalėjau įsivaizduoti jokios substancijos, išskyrus tokią, kokią įprasta matyti šiomis akimis. Aš negalvojau apie Tave, Dieve, kaip apie žmogaus kūno pavidalą, nuo tada, kai pradėjau šiek tiek girdėti apie išmintį; visada to vengiau ir džiaugiausi, kad tai radau mūsų dvasinės motinos, Tavo katalikų Bažnyčios, tikėjime. Bet ką kitą apie Tave galvoti, man neateidavo į galvą. Ir aš, žmogus, ir toks žmogus, bandžiau galvoti apie Tave, aukščiausiąjį, vienintelį ir tikrąjį Dievą. Ir aš visu savo vidumi tikėjau, kad Tu esi negendantis, nepažeidžiamas ir nekintamas. Nors ir nežinojau, iš kur ir kaip, bet aiškiai mačiau ir buvau tikras, kad tai, kas gali sugesti, yra blogiau už tai, kas negali; kad tai, kas negali būti pažeista, aš nedvejodamas laikiau pranašesniu už pažeidžiamą; ir kad tai, kas nepatiria jokio pasikeitimo, yra geriau už tai, kas gali keistis.

Mano širdis smarkiai šaukė prieš visus mano fantomus, ir aš šiuo vienu smūgiu bandžiau nuvyti nuo savo proto akių aplink skraidančią nešvaros minią. Bet vos ją nuvijus, akimirksniu ji vėl susitelkdavo, ateidavo ir verždavosi į mano žvilgsnį, ir jį aptemdydavo. Nors ir ne žmogaus kūno pavidalu, aš buvau priverstas galvoti apie kažką kūniško, išplitusio erdvėje – ar tai būtų įlieta į pasaulį, ar net išorėje išsisklaidžiusio per begalybę. Ir tai aš laikiau negendančiu, nepažeidžiamu ir nekintamu, kurį laikiau pranašesniu už gendantį, pažeidžiamą ir kintamą. Nes viskas, iš ko atimdavau erdvę, man atrodė esant niekas, visiškas niekas, net ne tuštuma – lyg iš vietos būtų atimtas kūnas, ir liktų vieta, tuščia nuo bet kokio kūno, ir žemiško, ir drėgno, ir orinio, ir dangiško, bet vis tiek būtų tuščia vieta, lyg erdvinis niekas.

1. 2. Taigi, aš, būdamas sunkios širdies ir net pats sau nematomas, maniau, kad viskas, kas nebuvo ištempta erdvėje, ar išsklaidyta, ar sutelkta, ar išsipūtusi, ar galinti turėti tokią savybę, yra visiškas niekas. Juk per kokias formas įpratusios eiti mano akys, per tokius vaizdinius ėjo ir mano širdis. Aš nemačiau, kad pati ta intencija, kuria aš formavau tuos pačius vaizdinius, nėra kažkas tokio; o ji jų nesuformuotų, jei nebūtų kažkas didingo. Taip pat ir Tave, mano gyvenimo gyvenime, aš įsivaizdavau kaip didį, visur per begalines erdves prasiskverbiantį per visą pasaulio masę ir už jos ribų, visomis kryptimis, be galo, per beribę erdvę. Kad žemė turėtų Tave, dangus turėtų Tave, viskas turėtų Tave, ir visa tai baigtųsi Tavyje, o Tu pats – niekur.

Kaip saulės šviesai netrukdytų oro kūnas, šis oras, esantis virš žemės, prasiskverbti per jį, nepralaužiant ir neskaldant, bet jį visą užpildant, taip aš maniau, kad Tau yra pralaidus ne tik dangaus, oro ir jūros, bet ir žemės kūnas, ir iš visų didžiausių ir mažiausių dalių pralaidus, kad priimtų Tavo buvimą, kuris slapta inspiracija iš vidaus ir išorės valdo viską, ką sukūrei. Aš taip įtariau, nes negalėjau galvoti kitaip; o tai buvo melas. Juk tokiu būdu didesnė žemės dalis turėtų didesnę Tavo dalį, o mažesnė – mažesnę. Ir taip viskas būtų Tavimi pilna, kad dramblio kūnas priimtų daugiau Tavęs nei žvirblio, nes jis yra didesnis už jį ir užima didesnę vietą. Ir taip Tu, gabalais, didelėms pasaulio dalims duotum dideles, o mažoms – mažas savo dalis. Bet taip nėra. Tu dar nebuvai apšvietęs mano tamsos.

Argumentas, kuriuo Nebridijus paneigė manichėjų mokymą apie Dievo substanciją.

2. 3. Man pakako, Viešpatie, prieš tuos apgautus apgavikus ir kalbius nebylius (nes iš jų neskambėjo Tavo žodis), pakako to argumento, kurį jau seniai, nuo pat Kartaginos laikų, siūlydavo Nebridijus, ir mes visi, kurie jį girdėjome, buvome sukrėsti. Ką tau būtų padariusi ta kažkokia tamsos gentis, kurią jie įprastai stato priešais Tave kaip priešingą masę, jei Tu nebūtum norėjęs su ja kovoti? Jei būtų atsakyta, kad ji būtų kažkuo pakenkusi, Tu būtum pažeidžiamas ir gendantis. O jei būtų pasakyta, kad ji niekuo negalėjo pakenkti, nebūtų jokios priežasties kovoti, ir kovoti taip, kad tam tikra Tavo dalis, Tavo narys ar net palikuonis iš pačios Tavo substancijos susimaišytų su priešingomis galiomis ir ne Tavo sukurtomis prigimtimis, ir būtų tiek sugadintas ir pakeistas į blogesnį, kad iš palaimos virstų kančia ir jam prireiktų pagalbos, kad būtų išgelbėtas ir apvalytas. Ir kad tai yra siela, kuriai Tavo žodis, būdamas laisvas, padeda tarnaitei, būdamas tyras – suterštai, ir būdamas sveikas – sugadintai, bet ir pats būdamas gendantis, nes yra iš tos pačios substancijos.

Taigi, jei jie sakytų, kad Tu, kad ir kas Tu esi, tai yra Tavo substancija, kuria Tu esi, yra negendanti, visa tai būtų melas ir pasibjaurėjimas. O jei sakytų, kad gendantis, tai jau pats savaime būtų melas ir iš pirmo žodžio pasibjaurėtina. Taigi, to pakako, kad juos visais būdais išvemtume iš slegiančios krūtinės, nes jie neturėjo jokio išėjimo be baisaus šventvagiškumo širdyje ir liežuvyje, taip apie Tave jausdami ir kalbėdami.

Laisva valia yra blogio priežastis.

3. 4. Bet ir aš vis dar, nors ir tvirtai sakiau ir jaučiau, kad mūsų Dievas, tikrasis Dievas, kuris sukūrė ne tik mūsų sielas, bet ir kūnus, ir ne tik mūsų sielas ir kūnus, bet visus ir viską, yra neteršiamas, nekeičiamas ir jokia dalimi nekintamas, vis dar nesupratau ir nebuvau išnarpliojęs blogio priežasties. Kad ir kokia ji būtų, aš mačiau, kad jos reikia ieškoti taip, kad dėl jos nebūčiau priverstas tikėti, jog nekintamas Dievas yra kintamas, kad pats netapčiau tuo, ko ieškojau. Taigi, aš jos ieškojau ramiai ir buvau tikras, kad tai, ką jie sakė, nėra tiesa – tie, nuo kurių aš visa siela bėgau, nes mačiau, kad ieškodami, iš kur kyla blogis, jie buvo pripildyti piktybės, manydami, kad verčiau Tavo substancija kenčia blogį, nei jų pačių – daro blogį.

3. 5. Ir aš įsitempiau, kad suprasčiau tai, ką girdėjau: kad laisva valia yra priežastis, kodėl mes darome bloga, ir Tavo teisingas teismas – kodėl mes kenčiame. Ir aš negalėjau to aiškiai pamatyti. Todėl, bandydamas iškelti proto akį iš gelmės, vėl grimzdau, ir dažnai bandydamas, vėl ir vėl grimzdau. Mane kėlė į Tavo šviesą tai, kad aš taip pat tikrai žinojau, jog turiu valią, kaip ir kad gyvenu. Todėl, kai ko nors norėdavau ar nenorėdavau, buvau visiškai tikras, kad tai aš, o ne kas kitas, nori ar nenori, ir ten aš jau beveik pastebėjau esant savo nuodėmės priežastį. O tai, ką darydavau prieš savo valią, aš mačiau save labiau kenčiantį nei darantį, ir tai laikiau ne kalte, bet bausme, kuria, galvodamas, kad Tu esi teisingas, greitai prisipažindavau esąs ne neteisingai baudžiamas.

Bet vėl sakydavau: „Kas mane sukūrė? Ar ne mano Dievas, ne tik geras, bet ir pats gėris? Iš kur tada man norėti blogo ir nenorėti gero? Kad būtų, kodėl aš teisingai kenčiu bausmes? Kas tai įdėjo į mane ir pasėjo man šį kartėlio daigą, kai aš visas buvau sukurtas mano saldžiausio Dievo? Jei velnias yra autorius, iš kur pats velnias? O jei ir jis, per iškrypusią valią, iš gero angelo tapo velniu, iš kur ir jame ta bloga valia, dėl kurios jis taptų velniu, kai visas angelas buvo sukurtas geriausio Kūrėjo?“ Nuo šių minčių aš vėl buvau prislėgtas ir dusinamas, bet nebuvau nutemptas iki to klaidos pragaro, kur niekas Tau neišpažįsta, manydamas, kad verčiau Tu kenti blogį, nei žmogus jį daro.

Dievas jokiu būdu nėra gendantis.

4. 6. Aš taip stengiausi rasti visa kita, kaip jau buvau radęs, kad negendantis yra geriau už gendantį, ir todėl aš išpažinau, kad Tu, kad ir kas Tu esi, esi negendantis. Juk jokia siela niekada negalėjo ir negalės sugalvoti nieko, kas būtų geriau už Tave, kuris esi aukščiausiasis ir geriausiasis gėris. O kadangi tikriausiai ir neabejotinai negendantis yra pranašesnis už gendantį, kaip aš jau laikiau, aš jau galėjau mintimis pasiekti kažką, kas būtų geriau už mano Dievą, nebent Tu būtum negendantis. Taigi, ten, kur aš mačiau, kad negendantis yra pranašesnis už gendantį, ten aš turėjau ieškoti Tavęs ir iš ten pastebėti, kur yra blogis, tai yra, iš kur kyla pats gedimas, kuriuo Tavo substancija jokiu būdu negali būti pažeista. Juk jokiu būdu gedimas nepažeidžia mūsų Dievo – jokia valia, jokia būtinybe, jokiu netikėtu atsitikimu, nes Jis pats yra Dievas, ir tai, ko Jis nori sau, yra gėris, ir Jis pats yra tas pats gėris; o sugesti nėra gėris. Ir Tu nesi verčiamas nieko daryti prieš savo valią, nes Tavo valia nėra didesnė už Tavo galią. O ji būtų didesnė, jei Tu pats būtum didesnis už save patį: juk Dievo valia ir galia yra pats Dievas. Ir kas Tau netikėta, Tu, kuris viską žinai? Ir nėra jokios prigimties, nebent todėl, kad Tu ją žinai. Ir kam daug kalbėti, kodėl substancija, kuri yra Dievas, nėra gendanti, kai, jei taip būtų, ji nebūtų Dievas?

Kokia blogio šaknis, jei Dievas viską sukūrė gerai?

5. 7. Aš ieškojau, iš kur kyla blogis, ir blogai ieškojau, ir pačiose savo paieškose nemačiau blogio. Aš savo dvasios akivaizdoje pastačiau visą kūriniją, viską, ką joje galime matyti – žemę, jūrą, orą, žvaigždes, medžius ir mirtingus gyvūnus, ir viską, ko joje nematome – dangaus skliautą viršuje, visus angelus ir visas jo dvasines būtybes, bet ir jas, tarsi jos būtų kūnai, išdėstytas įvairiose vietose, kaip mano vaizduotė; ir aš padariau vieną didelę masę, Tavo kūriniją, suskirstytą pagal kūnų rūšis – ar tai būtų tikri kūnai, ar tai, ką aš pats buvau sugalvojęs vietoj dvasių. Ir aš ją padariau didelę – ne tiek, kiek ji buvo, ko aš negalėjau žinoti, bet kiek norėjau, iš visų pusių, žinoma, ribotą. O Tave, Viešpatie, aš įsivaizdavau iš visų pusių ją gaubiantį ir persmelkiantį, bet visur beribį. Tarsi būtų jūra visur ir visomis kryptimis per beribę erdvę, tik jūra, ir ji turėtų savyje bet kokio dydžio, bet vis dėlto ribotą, kempinę, ir ta kempinė būtų pilna iš visų savo pusių iš beribės jūros. Taip aš maniau, kad Tavo ribota kūrinija yra pilna Tavęs, beribio, ir sakiau: „Štai Dievas, ir štai, ką Dievas sukūrė. Ir geras Dievas, ir daug stipresnis ir pranašesnis už juos. Bet vis dėlto geras sukūrė gerus dalykus. Ir štai, kaip Jis juos gaubia ir pripildo. Kur tada yra blogis, ir iš kur, ir kaip jis čia įslinko? Kokia jo šaknis ir kokia jo sėkla? Ar jo apskritai nėra? Kodėl tada mes bijome ir saugomės to, ko nėra? Arba jei mes veltui bijome, tai bent pati baimė yra blogis, kuriuo veltui stimuliuojama ir kankinama širdis, ir tuo sunkesnis blogis, kuo nėra, ko bijoti, o mes bijome. Todėl arba yra blogis, kurio bijome, arba tai yra blogis, kad mes bijome. Iš kur jis tada, jei Dievas, būdamas geras, viską sukūrė gerai? Didesnis ir aukščiausias gėris sukūrė mažesnius gerus dalykus, bet vis dėlto ir kuriantis, ir sukurti dalykai yra visi geri. Iš kur yra blogis? Ar iš tos medžiagos, iš kurios Jis juos sukūrė, buvo kažkokia bloga medžiaga, ir Jis ją suformavo ir sutvarkė, bet paliko joje kažką, ko nepavertė gėriu? Kodėl ir tai? Ar Jis buvo bejėgis viską pakeisti ir paversti, kad neliktų jokio blogio, nors Jis yra visagalis? Galiausiai, kodėl Jis norėjo iš jos ką nors daryti, o ne verčiau ta pačia visagalybe padarė, kad jos visai nebūtų? Ar ji galėjo egzistuoti prieš Jo valią? Arba jei ji buvo amžina, kodėl Jis tiek ilgai, per begalines praeities erdves, leido jai taip būti, ir tik tiek vėliau panoro iš jos ką nors padaryti? Arba, jei Jis staiga norėjo ką nors daryti, ar visagalis verčiau neturėjo padaryti taip, kad jos nebūtų, ir Jis pats vienas būtų visas tikras, aukščiausias ir beribis gėris? Arba jei nebuvo gerai, kad Tas, kuris buvo geras, nesukurtų ir nepadarytų ir kažko gero, tai, pašalinus ir sunaikinus tą blogą medžiagą, Jis pats turėjo sukurti gerą, iš kurios viską sukurtų? Juk Jis nebūtų visagalis, jei negalėtų sukurti nieko gero, nebent jam padėtų medžiaga, kurios Jis pats nebuvo sukūręs.“

Aš tokius dalykus vartaliojau savo nelaimingoje krūtinėje, apsunkintoje kandžiausiais rūpesčiais dėl mirties baimės ir nerastos tiesos. Vis dėlto, mano širdyje tvirtai laikėsi tikėjimas Tavo Kristumi, mūsų Viešpačiu ir Gelbėtoju, katalikų Bažnyčioje. Nors daugeliu atžvilgių jis dar buvo neaiškus ir svyruojantis, nukrypęs nuo doktrinos normos, bet mano dvasia jo neapleido, o kasdien vis labiau ir labiau jį gėrė.

Astrologijos paneigimas.

6. 8. Jau buvau atmetęs ir apgaulingas astrologų pranašystes, ir bedieviškus kliedesius. Tegu ir dėl to Tau išpažįsta Tavo gailestingumą iš giliausių mano sielos gelmių, mano Dieve! Juk Tu, tik Tu vienas (nes kas kitas mus atšaukia nuo visokios klaidos mirties, jei ne Gyvybė, kuri nemoka mirti, ir Išmintis, apšviečianti stokojančius protus, pati nestokojanti jokios šviesos, kuria valdomas pasaulis iki pat medžių skraidančių lapų?) – Tu pasirūpinai mano užsispyrimu, kuriuo aš priešinausi aštriaamžiam senoliui Vindicijanui ir nuostabios sielos jaunuoliui Nebridijui. Pirmasis tvirtai teigė, o antrasis, nors ir su tam tikra abejone, bet vis tiek dažnai sakydavo, kad nėra tokio meno, kaip numatyti ateitį, bet žmonių spėlionės dažnai turi atsitiktinumo galią, ir daug kalbant, daug kas pasakoma, kas išsipildys, patiems kalbantiesiems to nežinant, bet į tai įpuolant, nesiliaujant kalbėti. Taigi, Tu pasirūpinai draugu, kuris nebuvo tingus astrologų konsultantas, nei gerai išmanė tuos raštus, bet, kaip sakiau, buvo smalsus konsultantas ir vis dėlto žinojo kai ką, ką sakėsi girdėjęs iš savo tėvo. Kiek tai buvo svarbu norint paneigti to meno nuomonę, jis nežinojo.

Tas vyras, vardu Firminas, buvo liberaliai išsilavinęs ir iškalbingas. Kai jis, kaip brangiausią draugą, konsultavo mane dėl kai kurių savo reikalų, į kuriuos buvo išsipūtusi jo pasaulietiška viltis, ir klausė, ką aš manau pagal jo vadinamąsias konstelacijas, aš, kuris jau buvau pradėjęs linkti į Nebridijaus nuomonę, neatsisakiau spėlioti ir pasakyti, kas man svyruojančiam ateidavo į galvą. Bet vis dėlto pridūriau, kad jau beveik esu įsitikinęs, jog tai yra juokinga ir tuščia. Tada jis man papasakojo, kad jo tėvas buvo labai smalsus tokių knygų, ir turėjo draugą, kuris taip pat tuo domėjosi. Jie, su vienodu uolumu ir bendradarbiaudami, kurstė savo širdžių ugnį toms niekšybėms, taip, kad net stebėjo gimimo momentus net tų gyvūnų, kurie atsivesdavo namuose, ir pagal tai žymėjosi dangaus padėtį, iš kurios rinkdavo to vadinamojo meno eksperimentus.

Taigi, jis sakė girdėjęs iš savo tėvo, kad, kai jo paties, Firmino, motina buvo nėščia, tuo pačiu metu ir to jo tėvo draugo tarnaitė buvo nėščia. To negalėjo paslėpti nuo šeimininko, kuris su didžiausiu kruopštumu stengėsi žinoti net savo kalių atsivedimo laiką. Ir taip atsitiko, kad, kai šis skaičiavo savo žmonos, o anas – tarnaitės dienas, valandas ir smulkesnes valandų dalis su didžiausiu atidumu, abi pagimdė tuo pačiu metu. Taip, kad jie buvo priversti abiem gimusiems – šis sūnui, anas tarnui – priskirti tas pačias konstelacijas iki pat smulkiausių minučių. Kai moterys pradėjo gimdyti, jie abu pranešė vienas kitam, kas vyksta kiekvieno namuose, ir paruošė pasiuntinius, kad, kai tik kūdikis gims, kiekvienam būtų pranešta. O tai jie, būdami lyg savo karalystėje, lengvai padarė, kad būtų pranešta nedelsiant. Ir taip, pasak jo, tie, kurie buvo pasiųsti iš abiejų pusių, susitiko vienas su kitu lygiai pusiaukelėje, taip, kad nė vienam iš jų nebuvo leista pažymėti kitokios žvaigždžių padėties ar kitokių momentų dalių. Ir vis dėlto Firminas, gimęs garbingoje savo giminėje, bėgiojo šviesesniais pasaulio keliais, didino turtus, kilo pareigose. O anas tarnas, kurio vergo jungas nė kiek nepalengvėjo, tarnavo savo šeimininkams – tai liudijo pats Firminas, kuris jį pažinojo.

6. 9. Išgirdus ir patikėjus tai, nes taip pasakojo patikimas žmogus, visas mano pasipriešinimas ištirpo ir subyrėjo. Pirmiausia aš pats bandžiau atkalbėti Firminą nuo to smalsumo. Sakiau jam, kad, norėdamas pasakyti tiesą, išnagrinėjęs jo konstelacijas, aš tikrai turėčiau pamatyti ten, kad jo tėvai yra pirmaujantys tarp saviškių, kad jo šeima yra kilminga savo mieste, kad jis gimęs laisvas, gavo garbingą išsilavinimą ir liberalius mokslus. O jei tas tarnas būtų konsultavęsis su manimi dėl tų pačių konstelacijų (nes ir jo jos buvo tos pačios), tai, norėdamas ir jam pasakyti tiesą, aš vėl turėčiau ten pamatyti žemiausią šeimą, vergo padėtį ir visa kita, kas labai skiriasi nuo ankstesnių. Iš kur tada būtų, kad, žiūrėdamas į tuos pačius dalykus, aš sakyčiau skirtingus, jei sakyčiau tiesą? O jei sakyčiau tuos pačius, sakyčiau melą. Iš to aš visiškai tikrai padariau išvadą, kad tai, kas teisingai pasakoma, išnagrinėjus konstelacijas, sakoma ne dėl meno, bet dėl atsitiktinumo, o tai, kas melaginga, – ne dėl meno neišmanymo, bet dėl atsitiktinumo melo.

6. 10. Iš to gavęs progą, aš pats su savimi mąsčiau apie tokius dalykus. Kad kuris nors iš tų kliedinčių, kurie užsiima tokiu verslu, kuriuos aš jau norėjau pulti ir, išjuokęs, paneigti, man neatsikirstų, lyg Firminas man arba jo tėvas būtų papasakoję melą, aš sutelkiau dėmesį į tuos, kurie gimsta dvyniais. Daugelis jų gimsta vienas po kito taip greitai, kad tas mažas laiko tarpas, kad ir kokią galią jie jam priskirtų gamtoje, vis dėlto negali būti užfiksuotas žmogaus stebėjimu ir jokiu būdu negali būti pažymėtas raidėmis, kurias astrologas turėtų išnagrinėti, kad pasakytų tiesą. Ir tai nebus tiesa, nes, žiūrėdamas į tas pačias raides, jis turėtų pasakyti tuos pačius dalykus apie Ezavą ir Jokūbą; bet abiem nutiko ne tie patys dalykai. Taigi, jis sakytų melą, arba, jei sakytų tiesą, nesakytų tų pačių dalykų, bet žiūrėtų į tuos pačius. Taigi, jis sakytų tiesą ne dėl meno, bet dėl atsitiktinumo. Juk Tu, Viešpatie, teisingiausias visatos valdytojau, veiki per slaptą instinktą, konsultuojantiems ir konsultuojamiems to nežinant, kad, kai kas nors konsultuojasi, jis išgirsta tai, ką jam reikia išgirsti pagal slaptus sielų nuopelnus iš Tavo teisingo teismo bedugnės. Tegul žmogus nesako: „Kas tai yra?“, „Kam tai?“ Tegul nesako, tegul nesako; juk jis yra žmogus.

Augustinas be išeities ieškojo, iš kur kyla blogis.

7. 11. Jau Tu, mano padėjėjau, buvai mane išlaisvinęs iš tų pančių. Aš ieškojau, iš kur kyla blogis, ir nebuvo išeities. Bet Tu neleidai man būti nuneštam jokioms minčių bangoms nuo to tikėjimo, kuriuo tikėjau, kad Tu esi, kad Tavo substancija yra nekintama, kad Tu rūpiniesi žmonėmis ir juos teisi, ir kad Kristuje, Tavo Sūnuje, mūsų Viešpatyje, ir Šventuosiuose Raštuose, kuriuos Tavo katalikų Bažnyčios autoritetas rekomenduoja, Tu padėjai kelią į žmogaus išgelbėjimą, į tą gyvenimą, kuris bus po šios mirties. Taigi, kai tai buvo saugu ir tvirtai įsitvirtinę mano sieloje, aš karštai ieškojau, iš kur kyla blogis. Kokie tai buvo mano gimdančios širdies kankinimai, kokie dejavimai, mano Dieve! Ir ten buvo Tavo ausys, man nežinant. Ir kai tyloje aš atkakliai ieškojau, dideli balsai buvo Tavo gailestingumui, tylūs mano sielos atgailavimai. Tu žinojai, ką aš kentėjau, ir joks žmogus. Kiek mažai iš to buvo išsakyta mano liežuviu į artimiausių draugų ausis! Argi visas mano sielos triukšmas, kuriam nepakako nei laiko, nei mano lūpų, skambėjo jiems? Vis dėlto, viskas ėjo į Tavo ausis, tai, ką aš riaumojau iš savo širdies dejavimo, ir prieš Tave buvo mano troškimas, ir mano akių šviesa nebuvo su manimi. Ji buvo viduje, o aš – išorėje, ir ne vietoje. O aš žiūrėjau į tai, kas yra vietose, ir ten neradau vietos pailsėti, ir tie dalykai manęs nepriėmė, kad sakyčiau: „Gana“ ir „Gerai“, ir neleido grįžti ten, kur man būtų pakankamai gerai. Aš buvau aukštesnis už juos, bet žemesnis už Tave. Ir Tu esi tikras džiaugsmas man, paklūstančiam Tau, ir Tu man pajungei tai, ką sukūrei žemiau manęs. Ir tai buvo teisinga pusiausvyra ir vidurinė mano išgelbėjimo sritis, kad aš išlikčiau pagal Tavo paveikslą ir, tarnaudamas Tau, valdyčiau kūną. Bet kai aš išdidžiai sukildavau prieš Tave ir bėgdavau prieš Viešpatį su storu savo skydo sprandu, net ir tie žemiausi dalykai tapo aukštesni už mane ir mane slėgė, ir niekur nebuvo atokvėpio ir atsikvėpimo. Jie iš visų pusių, krūvomis ir būriais, pasitikdavo mane, kai žiūrėdavau, o kai mąstydavau, kūniški vaizdiniai atsistodavo priešais mane, kai grįždavau, lyg sakydami: „Kur eini, nevertas ir purvinas?“ Ir tai išaugo iš mano žaizdos, nes Tu pažeminai išdidųjį lyg sužeistą, ir dėl mano išsipūtimo aš buvau atskirtas nuo Tavęs, ir pernelyg išpūstas veidas užmerkė mano akis.

Aštrus, bet sveikas Dievo vaistas.

8. 12. O Tu, Viešpatie, išlieki per amžius ir ne amžinai pyksti ant mūsų, nes pasigailėjai žemės ir pelenų, ir Tavo akivaizdoje patiko atkurti tai, kas manyje buvo iškrypę. Ir vidiniais spygliais Tu mane kankinai, kad būčiau nekantrus, kol per vidinį žvilgsnį Tu man tapsi tikras. Ir mano išsipūtimas nuslūgo nuo slaptos Tavo medicinos rankos, ir sutrikusi bei aptemusi mano proto akis aštriu sveikų skausmų tepalu kasdien gydėsi.

Platonikų mokymas

Augustinas rado daug tiesos platonikų knygose.

9. 13. Ir pirmiausia, norėdamas man parodyti, kaip Tu priešiniesi išpuikėliams, o nuolankiesiems teiki malonę, ir su kokiu dideliu gailestingumu Tu parodei žmonėms nuolankumo kelią, nes Tavo Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp žmonių, Tu per vieną žmogų, išsipūtusį baisiausiu išdidumu, man parūpinai keletą platonikų knygų, išverstų iš graikų kalbos į lotynų. Ir ten aš skaičiau – tiesa, ne šiais žodžiais, bet iš esmės tą patį, įtikinėjant daugybe ir įvairiais argumentais – kad „pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Viskas per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Ir šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.“ Ir kad žmogaus siela, nors ir liudija apie šviesą, pati nėra ta šviesa, bet Žodis, Dievas, yra tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį. Ir kad Jis buvo šiame pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, ir pasaulis Jo nepažino. Bet kad „Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. O visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais, tiems, kurie tiki Jo vardą“ – to aš ten neskaičiau.

9. 14. Taip pat ten skaičiau, kad Žodis, Dievas, gimė ne iš kūno, ne iš kraujo, ne iš vyro valios, nei iš kūno valios, bet iš Dievo. Bet kad „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ – to aš ten neskaičiau. Aš tuose raštuose ieškojau ir radau įvairiai ir daugeliu būdų pasakyta, kad Sūnus, būdamas Tėvo pavidalo, nelaikė grobiu būti lygiu Dievui, nes iš prigimties Jis yra tas pats. Bet kad Jis „apiplėšė save, priimdamas tarno išvaizdą, tapdamas panašus į žmones ir išoriškai tapęs kaip žmogus, nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį išaukštino iš mirusiųjų ir davė Jam vardą, kuris yra aukščiau už kiekvieną vardą, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir pragare, ir kiekvienas liežuvis išpažintų, kad Jėzus Viešpats yra Dievo Tėvo šlovėje“ – to tose knygose nėra.

Kad prieš visus laikus ir virš visų laikų nekintamai išlieka Tavo viengimis Sūnus, amžinai lygus Tau, ir kad iš Jo pilnatvės sielos gauna, kad būtų palaimintos, ir kad, dalyvaudamos savyje išliekančioje išmintyje, jos atnaujinamos, kad būtų išmintingos – tai ten yra. Bet kad „pagal laiką Jis mirė už bedievius“ ir kad Tu „nepagailėjai savo viengimio Sūnaus, bet atidavei Jį už mus visus“ – to ten nėra. Juk Tu „paslėpei tai nuo išmintingųjų ir apreiškei tai mažutėliams“, kad ateitų pas Jį vargstantys ir prislėgti, ir Jis juos atgaivintų, nes Jis yra romus ir nuolankios širdies. Ir Jis „nukreips romiuosius teisme ir mokys nuolankiuosius savo kelių“, matydamas mūsų nuolankumą ir vargą, ir atleisdamas visas mūsų nuodėmes. O tie, kurie, išpuikę lyg aukštesnio mokslo koturnais, negirdi Jo, sakančio: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite atgaivą savo sieloms“, nors ir pažįsta Dievą, bet negarbina Jo kaip Dievo ir nedėkoja, bet pasiklysta savo mintyse, ir aptemsta jų neišmintinga širdis; vadindami save išmintingais, jie tapo kvailiais.

9. 15. Ir todėl aš ten skaičiau ir apie pakeistą Tavo negendančios šlovės į stabus ir įvairius atvaizdus, į panašų į gendančio žmogaus, paukščių, keturkojų ir roplių atvaizdą – būtent, egiptietišką maistą, dėl kurio Ezavas prarado savo pirmagimystę. Nes pirmagimė tauta, atsivertusi širdimi į Egiptą, garbino keturkojo galvą vietoj Tavęs ir sulenkė Tavo paveikslą, savo sielą, priešais veršio, ėdančio šieną, atvaizdą. Aš tai ten radau, bet nevalgiau. Juk Tau patiko, Viešpatie, nuimti gėdą nuo Jokūbo, kad vyresnysis tarnautų jaunesniajam, ir Tu pašaukei pagonis į savo paveldą. Ir aš atėjau pas Tave iš pagonių ir atkreipiau dėmesį į auksą, kurį Tu norėjai, kad Tavo tauta paimtų iš Egipto, nes jis buvo Tavo, kad ir kur jis būtų. Ir Tu pasakei atėniečiams per savo apaštalą, kad „Jame mes gyvename, judame ir esame“, kaip ir kai kurie iš jų sakė. Ir tikrai, iš ten buvo tos knygos. Ir aš nekreipiau dėmesio į egiptiečių stabus, kuriems jie tarnavo su Tavo auksu, tie, kurie „pakeitė Dievo tiesą į melą ir garbino bei tarnavo kūriniui, o ne Kūrėjui“.

Grįžta į save ir virš savo proto pamato Viešpaties šviesą.

10. 16. Ir iš to paragintas grįžti į save, aš įėjau į savo vidų, Tavo vedamas, ir galėjau, nes Tu tapai mano padėjėju. Įėjau ir pamačiau, bet kokia savo sielos akimi, virš tos pačios mano sielos akies, virš mano proto, nekintamą šviesą. Ne šią įprastą ir matomą kiekvienam kūnui, nei lyg iš tos pačios rūšies, bet didesnę, tarsi ji šviestų daug daug ryškiau ir viską užimtų savo didumu. Tai nebuvo ji, bet kažkas kitko, labai kitko nuo visų šitų. Ir ji nebuvo virš mano proto taip, kaip aliejus virš vandens, nei kaip dangus virš žemės, bet aukštesnė, nes ji mane sukūrė, o aš – žemesnis, nes buvau jos sukurtas. Kas pažįsta tiesą, pažįsta ją, ir kas pažįsta ją, pažįsta amžinybę. Meilė ją pažįsta. O amžina tiesa, ir tikra meilė, ir brangi amžinybe! Tu esi mano Dievas, aš Tau dūstu dieną ir naktį. Ir kai aš Tave pirmą kartą pažinau, Tu mane paėmei, kad pamatyčiau, jog yra tai, ką matau, ir kad aš dar nesu tas, kuris mato. Ir Tu atmušei mano žvilgsnio silpnumą, smarkiai spinduliuodamas į mane, ir aš sudrebėjau iš meilės ir siaubo. Ir aš radau save esant toli nuo Tavęs, nepanašumo srityje, tarsi girdėčiau Tavo balsą iš aukštybių: „Aš esu didžiųjų maistas: augk ir mane valgysi. Ir tu manęs nepakeisi savyje, kaip savo kūno maisto, bet tu būsi pakeistas manyje.“ Ir aš supratau, kad „dėl neteisybės Tu mokei žmogų ir padarei, kad jo siela sunyktų kaip voratinklis“. Ir aš pasakiau: „Argi tiesa yra niekas, nes ji nėra išplitusi nei per ribotas, nei per beribes erdves?“ Ir Tu sušukai iš toli: „Taip, aš esu, kuris esu.“ Ir aš išgirdau, kaip girdima širdyje, ir nebebuvo jokios abejonės. Aš lengviau abejojau, ar aš gyvenu, nei kad nėra tiesos, kuri „per tai, kas sukurta, yra suprantama ir matoma“.

Dalykai nei visiškai yra, nei visiškai nėra.

11. 17. Aš pažvelgiau į kitus dalykus, esančius žemiau Tavęs, ir pamačiau, kad jie nei visiškai yra, nei visiškai nėra. Jie yra, nes yra iš Tavęs, bet nėra, nes jie nėra tai, kas esi Tu. Juk tikrai yra tai, kas nekintamai išlieka. O man „glaustis prie Dievo yra gera“, nes, jei aš neišliksiu Jame, negalėsiu ir savyje. O Jis, išlikdamas savyje, „viską atnaujina“. Ir „Tu esi mano Viešpats, nes Tau nereikia mano gėrybių“.

Kol daiktai egzistuoja, jie yra geri.

12. 18. Ir man buvo apreikšta, kad geri yra tie dalykai, kurie genda. Jie negalėtų sugesti, nei jei būtų aukščiausi gėriai, nei jei nebūtų geri. Nes, jei jie būtų aukščiausi gėriai, jie būtų negendantys. O jei jie visai nebūtų geri, nebūtų, kas juose galėtų sugesti. Juk gedimas kenkia, ir, jei jis nemažintų gėrio, jis nekentų. Taigi, arba gedimas visai nekenkia, kas neįmanoma, arba, kas yra visiškai tikra, visi dalykai, kurie genda, yra atimami nuo gėrio. O jei jie bus atimti nuo viso gėrio, jie visai nebeegzistuos. Jei jie egzistuos ir jau nebegalės sugesti, jie bus geresni, nes išliks negendantys. Ir kas gali būti baisiau, nei sakyti, kad, praradę visą gėrį, jie tapo geresni? Taigi, jei jie bus atimti nuo viso gėrio, jie visai nebeegzistuos. Taigi, kol jie egzistuoja, jie yra geri. Taigi, viskas, kas egzistuoja, yra gera. O tas blogis, kurio ieškojau, iš kur jis kyla, nėra substancija, nes, jei jis būtų substancija, jis būtų gėris. Arba jis būtų negendanti substancija, didelis gėris, arba jis būtų gendanti substancija, kuri, jei nebūtų gera, negalėtų sugesti. Taigi, aš pamačiau ir man buvo apreikšta, kad Tu sukūrei visus gerus dalykus, ir nėra jokių substancijų, kurių Tu nebūtum sukūręs. Ir kadangi Tu nesukūrei visko lygaus, todėl viskas egzistuoja, nes kiekvienas dalykas yra geras, o visi kartu yra labai geri, nes „mūsų Dievas sukūrė viską labai gerai“.

Nei Dieve, nei visoje Jo kūrinijoje nėra blogio.

13. 19. Ir Tau visiškai nėra jokio blogio – ne tik Tau, bet ir visai Tavo kūrinijai, nes už Tavęs nėra nieko, kas galėtų įsiveržti ir sugadinti tvarką, kurią Tu jai nustatei. O jos dalyse kai kurie dalykai, nes nesiderina su kitais, laikomi blogais; bet tie patys dalykai dera su kitais ir yra geri, ir savyje jie yra geri. Ir visi šie dalykai, kurie tarpusavyje nesiderina, dera su žemesniąja daiktų dalimi, kurią vadiname žeme, turinčia savo debesuotą ir vėjuotą dangų, kuris jai tinka. Ir toli gražu, kad aš dabar sakyčiau: „Tegul šių dalykų nebūna“, nes, net jei matyčiau tik juos, aš trokščiau geresnių, bet jau vien už juos turėčiau Tave šlovinti. Nes jie rodo, kad Tave reikia šlovinti: „Iš žemės drakonai ir visos bedugnės, ugnis, kruša, sniegas, ledas, audros vėjas, kurie vykdo Tavo žodį, kalnai ir visos kalvos, vaisingi medžiai ir visi kedrai, žvėrys ir visi gyvuliai, ropliai ir sparnuoti paukščiai; žemės karaliai ir visos tautos, kunigaikščiai ir visi žemės teisėjai, jaunuoliai ir mergelės, senoliai su jaunesniaisiais šlovina Tavo vardą.“ O kai ir iš dangaus Tave šlovina, tegu šlovina Tave, mūsų Dieve, aukštybėse visi Tavo angelai, visos Tavo Galybės, saulė ir mėnulis, visos žvaigždės ir šviesa, dangų dangūs ir vandenys, kurie yra virš dangų, tegu šlovina Tavo vardą. Aš jau nebetroškau geresnių, nes mąsčiau apie visus, ir sveikesniu sprendimu laikiau, kad viršutiniai yra geresni už apatinius, bet kad visi kartu yra geresni už vienus viršutinius.

Beprotiška manichėjų nuomonė apie dvi substancijas.

14. 20. Nėra sveikatos tiems, kuriems nepatinka kažkas iš Tavo kūrinijos, kaip ir man nebuvo, kai nepatiko daugelis dalykų, kuriuos Tu sukūrei. Ir kadangi mano siela nedrįso, kad jai nepatiktų mano Dievas, ji nenorėjo, kad tai, kas jai nepatiko, būtų Tavo. Ir iš to ji pasuko į dviejų substancijų nuomonę, ir nerado ramybės, ir kalbėjo svetimus dalykus. Ir, grįždama iš ten, ji susikūrė sau Dievą per begalines visų vietų erdves, ir manė, kad Jis yra Tu, ir pastatė Jį savo širdyje, ir vėl tapo savo stabo šventykla, pasibjaurėtina Tau. Bet kai Tu paglostei mano nežinančio galvą ir užmerkei mano akis, kad „nematytų tuštybės“, aš šiek tiek atsitraukiau nuo savęs, ir mano beprotybė užmigo. Ir aš pabudau Tavyje, ir pamačiau Tave, beribį, bet kitaip, ir šis regėjimas nebuvo paimtas iš kūno.

Visi dalykai yra tikri, kiek jie yra.

15. 21. Aš pažvelgiau į kitus dalykus ir pamačiau, kad jie yra Tau skolingi už tai, kad jie yra, ir kad Tavyje viskas yra ribota, bet kitaip – ne kaip vietoje, bet todėl, kad Tu viską laikai savo ranka tiesoje. Ir visi dalykai yra tikri, kiek jie yra, ir nėra jokio melo, nebent kai manoma, kad yra tai, ko nėra. Ir aš pamačiau, kad ne tik vietos tinka kiekvienam dalykui, bet ir laikai, ir kad Tu, kuris vienas esi amžinas, nepradėjai veikti po nesuskaičiuojamų laiko tarpų, nes visi laiko tarpai, ir tie, kurie praėjo, ir tie, kurie ateis, nei praeitų, nei ateitų, jei Tu neveiktum ir neišliktum.

Neteisybė yra iškrypimas iškreiptos valios.

16. 22. Aš pajutau ir patyriau, kad nenuostabu, jog nesveikam gomuriui duona yra kančia, kuri sveikam yra saldi, ir sergančioms akims šviesa, kuri tyroms yra miela, yra nekenčiama. Ir Tavo teisingumas nepatinka neteisingiesiems, ką jau kalbėti apie angį ir kirminą, kuriuos Tu sukūrei gerus, tinkančius žemesnėms Tavo kūrinijos dalims, kurioms ir patys neteisingieji tinka, kuo labiau jie skiriasi nuo Tavęs, bet tinka aukštesnėms, kuo panašesni į Tave tampa. Aš ieškojau, kas yra neteisybė, ir neradau substancijos, bet nuo aukščiausios substancijos, Tavęs, Dieve, nukrypusios į žemiausius dalykus valios iškrypimą, kuris išmeta savo vidų ir pučiasi išorėje.

Augustinas laipsniškai kyla nuo kūnų prie Dievo.

17. 23. Aš stebėjausi, kad jau mylėjau Tave, o ne fantomą vietoj Tavęs. Ir aš negalėjau sustoti mėgautis savo Dievu, bet buvau traukiamas pas Tave Tavo grožio, ir netrukus vėl buvau atplėšiamas nuo Tavęs savo svorio, ir griuvau į šiuos dalykus su dejavimu. Ir šis svoris buvo kūniškas įprotis. Bet su manimi buvo Tavo atminimas, ir aš nė kiek neabejojau, kad yra Tas, prie kurio turėčiau prisiglausti, bet kad aš dar nesu tas, kuris galėtų prisiglausti. Nes „kūnas, kuris genda, apsunkina sielą, ir žemiška buveinė slegia protą, mąstantį apie daug dalykų“. Ir aš buvau visiškai tikras, kad „Tavo neregimybės, nuo pasaulio sutvėrimo, per tai, kas sukurta, yra suprantamos ir matomos, taip pat Tavo amžina galia ir dievystė“.

Ieškodamas, iš kur galėčiau įvertinti kūnų grožį, ar dangiškų, ar žemiškų, ir kas man padėtų teisingai spręsti apie kintančius dalykus ir sakyti: „Taip turi būti, o taip – ne“, taigi, ieškodamas, iš kur galėčiau spręsti, kai taip spręsdavau, aš radau nekintamą ir tikrą tiesos amžinybę virš savo kintančio proto. Ir taip laipsniškai nuo kūnų prie sielos, jaučiančios per kūną, ir iš ten į jos vidinę jėgą, kuriai kūno jausmai praneša apie išorinius dalykus, ir iki ten, kur gali gyvūnai, ir iš ten vėl į mąstančiąją galią, kuriai perduodama spręsti tai, kas gaunama iš kūno jausmų. Ji, supratusi save esant kintančią, pakilo į savo intelektą ir atitraukė mintį nuo įpročio, atsitraukdama nuo prieštaraujančių fantomų minių, kad surastų, kokia šviesa ji yra apšlakstoma. Kai be jokios abejonės ji sušuko, kad nekintamas turi būti teikiamas pirmenybė kintamam, iš kur ji pažino patį nekintamą (kurio, jei kaip nors nepažintų, jokiu būdu nelaikytų pranašesniu už kintamą), ji pasiekė tai, kas yra virpančio žvilgsnio akimirksnyje. Tada aš iš tiesų „Tavo neregimybes, per tai, kas sukurta, suprastas, pamačiau“, bet negalėjau įsmeigti žvilgsnio, ir, atmuštas silpnumo, grįžau prie įprastų dalykų, nešdamasis su savimi tik mylinčią atmintį ir trokštantis to, ką lyg ir pauosčiau, bet dar negalėjau valgyti.

Dievo ir žmonių Tarpininkas yra Kristus.

18. 24. Aš ieškojau kelio, kaip įgyti jėgų, kurios būtų tinkamos mėgautis Tavimi, ir neradau, kol neapkabinau „Dievo ir žmonių tarpininko, žmogaus Kristaus Jėzaus“, „kuris yra virš visko Dievas, palaimintas per amžius“, šaukiančio ir sakančio: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Ir Jis sumaišė su kūnu maistą, kurio aš, būdamas silpnas, negalėjau priimti, nes „Žodis tapo kūnu“, kad Tavo išmintis, per kurią Tu viską sukūrei, taptų pienu mūsų kūdikystei. Aš nelaikiau savo Dievo Jėzaus nuolankaus nuolankiu, nei žinojau, ko moko Jo silpnumas. Juk Tavo Žodis, amžina tiesa, būdamas aukštesnis už aukštesnes Tavo kūrinijos dalis, kelia paklusniuosius pas save, o žemesnėse dalyse Jis pasistatė sau nuolankų namą iš mūsų molio, per kurį Jis pažemintų tuos, kuriuos reikia pažeminti, ir perkeltų juos pas save, gydydamas išdidumą ir maitindamas meilę, kad jie, pasitikėdami savimi, nenueitų toliau, bet verčiau susilpnėtų, matydami prieš savo kojas silpną dievystę, dalyvaujančią mūsų odiniame drabužyje, ir, pavargę, pultų ant jos, o ji, atsikeldama, juos pakeltų.

Ką klaidingai manė apie Kristų Augustinas ir Alipijus.

19. 25. O aš maniau kitaip ir apie savo Viešpatį Kristų galvojau tik kaip apie iškilios išminties vyrą, kuriam niekas negalėtų prilygti, ypač todėl, kad, stebuklingai gimęs iš Mergelės, pavyzdžiu niekinant laikinus dalykus siekiant nemirtingumo, jis, dieviškai rūpindamasis mumis, atrodė nusipelnęs tokio didelio mokytojo autoriteto. O kokį slėpinį turėjo „Žodis, tapęs kūnu“, aš net negalėjau įtarti. Aš tik žinojau iš to, kas apie Jį buvo parašyta, kad Jis „valgė ir gėrė, miegojo, vaikščiojo, džiaugėsi, liūdėjo, kalbėjo“. Kad tas kūnas neprisirišo prie Tavo Žodžio kitaip, nei su siela ir žmogaus protu. Tai žino kiekvienas, kuris žino Tavo Žodžio nekintamumą, kurį aš jau žinojau, kiek galėjau, ir nė kiek tuo neabejojau. Juk dabar judinti kūno narius valia, dabar nejudinti, dabar būti paveiktam kokio nors jausmo, dabar nebūti, dabar sakyti išmintingas mintis per ženklus, dabar tylėti – tai yra būdinga kintančiai sielai ir protui. Jei tai būtų melagingai apie Jį parašyta, viskas būtų pavojuje dėl melo, ir tuose raštuose neliktų jokio tikėjimo išgelbėjimo žmonijai. Kadangi tai parašyta teisingai, aš Kristuje pripažinau visą žmogų – ne tik žmogaus kūną ar kūną be proto, bet patį žmogų. Aš maniau, kad Jis pranašesnis už kitus ne dėl tiesos asmens, bet dėl didelės žmogiškos prigimties iškilumo ir tobulesnio dalyvavimo išmintyje.

O Alipijus manė, kad katalikai tiki, jog Dievas yra apsivilkęs kūnu taip, kad Kristuje, be Dievo ir kūno, nieko nėra. Jis nemanė, kad Jam priskiriama siela ir žmogaus protas. Ir kadangi jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad tai, kas apie Jį užrašyta, negali vykti be gyvybingos ir racionalios būtybės, jis lėčiau artėjo prie paties krikščioniškojo tikėjimo. Bet vėliau, sužinojęs, kad tai yra Apolinaro eretikų klaida, jis džiaugėsi ir prisitaikė prie katalikų tikėjimo. O aš prisipažįstu, kad šiek tiek vėliau sužinojau, kaip tame, kad „Žodis tapo kūnu“, katalikų tiesa skiriasi nuo Fotino melo. Juk eretikų pasmerkimas išryškina, ką mano Tavo Bažnyčia ir ką turi sveikas mokymas. Juk „turėjo būti ir erezijų, kad išbandytieji taptų akivaizdūs tarp silpnųjų“.

Augustinas pasiekė tuštybę, o ne nuolankumą.

20. 26. Bet tada, perskaitęs tas platonikų knygas, kai iš jų buvau paragintas ieškoti bekūnės tiesos, aš „Tavo neregimybes, per tai, kas sukurta, suprastas, pamačiau“. Ir, atstumtas, pajutau, ko man neleidžia kontempliuoti mano sielos tamsa. Buvau tikras, kad Tu esi ir esi beribis, bet ne išplitęs per ribotas ar beribes vietas, ir kad Tu tikrai esi Tas, kuris visada esi tas pats, jokioje dalyje ir jokiu judesiu nepakitęs, o visa kita yra iš Tavęs – tai vienintelis tvirčiausias įrodymas, nes jie yra. Aš buvau tikras dėl šių dalykų, bet per silpnas, kad galėčiau Tavimi mėgautis. Aš plepėjau, aišku, lyg būčiau išmanantis, bet, jei nebūčiau ieškojęs Tavo kelio Kristuje, mūsų Gelbėtojuje, aš būčiau ne išmanantis, bet pražūvantis. Jau buvau pradėjęs norėti atrodyti išmintingas, pilnas savo bausmės, ir neverkiau, o dar ir pučiausi iš mokslo. Kur buvo ta statanti meilė, kylanti iš nuolankumo pamato, kuris yra Kristus Jėzus? Arba kada tos knygos mane to mokytų? Manau, Tu norėjai, kad aš į jas įpultų prieš nagrinėdamas Tavo Raštus, kad mano atmintyje įsispaustų, kaip aš buvau paveiktas jų, ir kad vėliau, kai būčiau suminkštintas Tavo knygose ir mano žaizdos būtų gydomos Tavo pirštais, aš atskirčiau ir suprasčiau, koks skirtumas yra tarp išdidumo ir išpažinimo, tarp tų, kurie mato, kur eiti, bet nemato, kaip, ir kelio, vedančio į palaimingą tėvynę, kurią reikia ne tik matyti, bet ir joje gyventi. Juk jei pirmiausia būčiau buvęs pamokytas Tavo šventaisiais Raštais ir jų artume Tu man būtum tapęs saldus, ir po to būčiau įpuolęs į anuos veikalus, galbūt jie būtų mane atplėšę nuo pamaldumo tvirtumo. Arba, jei būčiau išlikęs tame sveikame jausme, kurį buvau įgėręs, galvočiau, kad jį galima įgyti ir iš tų knygų, jei kas nors būtų išmokęs tik jas.

Godžiai ir vaisingai skaitė apaštalą Paulių.

21. 27. Taigi, aš godžiausiai griebiausi garbingo Tavo dvasios rašiklio, ir ypač apaštalo Pauliaus. Ir dingo tie klausimai, kuriuose man kartais atrodė, kad jis prieštarauja pats sau ir kad jo kalbos tekstas nesiderina su Įstatymo ir Pranašų liudijimais. Ir man atsivėrė vienas tyros iškalbos veidas, ir aš išmokau džiūgauti su drebuliu. Ir aš pradėjau, ir radau, kad viskas, ką ten buvau skaitęs kaip tiesą, čia buvo sakoma su Tavo malonės rekomendacija. Kad tas, kuris mato, nesididžiuotų, lyg nebūtų gavęs ne tik to, ką mato, bet ir kad matytų (juk „ką jis turi, ko nebūtų gavęs?“). Ir kad jis būtų ne tik paragintas matyti Tave, kuris esi visada tas pats, bet ir išgydytas, kad galėtų Tave laikyti. Ir tas, kuris iš toli negali matyti, vis dėlto eitų keliu, kuriuo ateitų, pamatytų ir laikytų. Nes, „nors žmogus ir džiaugiasi Dievo įstatymu pagal vidinį žmogų, ką jis darys su kitu įstatymu savo nariuose, kuris kovoja su jo proto įstatymu ir veda jį į nelaisvę nuodėmės įstatymui, kuris yra jo nariuose?“ Juk Tu esi teisingas, Viešpatie, o mes nusidėjome, neteisingai elgėmės, bedieviškai veikėme, ir Tavo ranka sunkiai mus prislėgė. Ir mes teisingai buvome atiduoti senajam nusidėjėliui, mirties viršininkui, nes jis įtikino mūsų valią sekti jo valios pavyzdžiu, kuria jis neišliko Tavo tiesoje. Ką darys nelaimingas žmogus? „Kas jį išlaisvins iš šio mirties kūno, jei ne Tavo malonė per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“, kurį Tu pagimdei amžinai lygų sau ir sukūrei savo kelių pradžioje, kuriame šio pasaulio kunigaikštis nerado nieko, kas verta mirties, ir jį nužudė. Ir buvo panaikintas skolos raštas, kuris buvo prieš mus.

To tuose raštuose nėra. Tuose puslapiuose nėra šio pamaldumo veido, išpažinimo ašarų, Tavo aukos, atgailaujančios dvasios, sudužusios ir nusižeminusios širdies, tautos išgelbėjimo, nuotakos miesto, Šventosios Dvasios laido, mūsų kainos taurės. Niekas ten nedainuoja: „Argi mano siela nebus pavaldi Dievui? Juk iš Jo mano išgelbėjimas. Jis yra mano Dievas ir mano Gelbėtojas, mano globėjas; aš daugiau nesvyruosiu.“ Niekas ten negirdi šaukiančio: „Ateikite pas mane, kurie vargstate.“ Jie niekina mokytis iš Jo, nes Jis yra romus ir nuolankios širdies. Juk Tu „paslėpei tai nuo išmintingųjų ir protingųjų ir apreiškei tai mažutėliams“. Ir viena yra iš miško viršūnės matyti ramybės tėvynę ir nerasti kelio į ją, ir veltui bandyti eiti klystkeliais, kai aplink tyko ir pasalauja bėgliai dezertyrai su savo kunigaikščiu liūtu ir drakonu. O kita – laikytis kelio, vedančio ten, apsaugoto dangiškojo imperatoriaus rūpesčiu, kur nelatrobiauja tie, kurie apleido dangiškąją tarnybą; jie vengia jo lyg bausmės. Tai nuostabiais būdais įsismelkė į mano vidų, kai skaičiau mažiausią iš Tavo apaštalų, ir aš apmąsčiau Tavo darbus ir išsigandau.

SEPTINTOJI KNYGA

KILIMAS Į TIESĄ

Klausimas apie blogio prigimtį

Augustino mintys apie Dievą.

1. Jau buvo mirusi mano bloga ir niekinga paauglystė, ir aš žengiau į jaunystę – kuo vyresnis amžiumi, tuo bjauresnis tuštybe. Aš negalėjau įsivaizduoti jokios substancijos, išskyrus tokią, kokią įprasta matyti šiomis akimis. Aš negalvojau apie Tave, Dieve, kaip apie žmogaus kūno pavidalą, nuo tada, kai pradėjau šiek tiek girdėti apie išmintį; visada to vengiau ir džiaugiausi, kad tai radau mūsų dvasinės motinos, Tavo katalikų Bažnyčios, tikėjime. Bet ką kitą apie Tave galvoti, man neateidavo į galvą. Ir aš, žmogus, ir toks žmogus, bandžiau galvoti apie Tave, aukščiausiąjį, vienintelį ir tikrąjį Dievą. Ir aš visu savo vidumi tikėjau, kad Tu esi negendantis, nepažeidžiamas ir nekintamas. Nors ir nežinojau, iš kur ir kaip, bet aiškiai mačiau ir buvau tikras, kad tai, kas gali sugesti, yra blogiau už tai, kas negali; kad tai, kas negali būti pažeista, aš nedvejodamas laikiau pranašesniu už pažeidžiamą; ir kad tai, kas nepatiria jokio pasikeitimo, yra geriau už tai, kas gali keistis.

Mano širdis smarkiai šaukė prieš visus mano fantomus, ir aš šiuo vienu smūgiu bandžiau nuvyti nuo savo proto akių aplink skraidančią nešvaros minią. Bet vos ją nuvijus, akimirksniu ji vėl susitelkdavo, ateidavo ir verždavosi į mano žvilgsnį, ir jį aptemdydavo. Nors ir ne žmogaus kūno pavidalu, aš buvau priverstas galvoti apie kažką kūniško, išplitusio erdvėje – ar tai būtų įlieta į pasaulį, ar net išorėje išsisklaidžiusio per begalybę. Ir tai aš laikiau negendančiu, nepažeidžiamu ir nekintamu, kurį laikiau pranašesniu už gendantį, pažeidžiamą ir kintamą. Nes viskas, iš ko atimdavau erdvę, man atrodė esant niekas, visiškas niekas, net ne tuštuma – lyg iš vietos būtų atimtas kūnas, ir liktų vieta, tuščia nuo bet kokio kūno, ir žemiško, ir drėgno, ir orinio, ir dangiško, bet vis tiek būtų tuščia vieta, lyg erdvinis niekas.

2. Taigi, aš, būdamas sunkios širdies ir net pats sau nematomas, maniau, kad viskas, kas nebuvo ištempta erdvėje, ar išsklaidyta, ar sutelkta, ar išsipūtusi, ar galinti turėti tokią savybę, yra visiškas niekas. Juk per kokias formas įpratusios eiti mano akys, per tokius vaizdinius ėjo ir mano širdis. Aš nemačiau, kad pati ta intencija, kuria aš formavau tuos pačius vaizdinius, nėra kažkas tokio; o ji jų nesuformuotų, jei nebūtų kažkas didingo. Taip pat ir Tave, mano gyvenimo gyvenime, aš įsivaizdavau kaip didį, visur per begalines erdves prasiskverbiantį per visą pasaulio masę ir už jos ribų, visomis kryptimis, be galo, per beribę erdvę. Kad žemė turėtų Tave, dangus turėtų Tave, viskas turėtų Tave, ir visa tai baigtųsi Tavyje, o Tu pats – niekur.

Kaip saulės šviesai netrukdytų oro kūnas, šis oras, esantis virš žemės, prasiskverbti per jį, nepralaužiant ir neskaldant, bet jį visą užpildant, taip aš maniau, kad Tau yra pralaidus ne tik dangaus, oro ir jūros, bet ir žemės kūnas, ir iš visų didžiausių ir mažiausių dalių pralaidus, kad priimtų Tavo buvimą, kuris slapta inspiracija iš vidaus ir išorės valdo viską, ką sukūrei. Aš taip įtariau, nes negalėjau galvoti kitaip; o tai buvo melas. Juk tokiu būdu didesnė žemės dalis turėtų didesnę Tavo dalį, o mažesnė – mažesnę. Ir taip viskas būtų Tavimi pilna, kad dramblio kūnas priimtų daugiau Tavęs nei žvirblio, nes jis yra didesnis už jį ir užima didesnę vietą. Ir taip Tu, gabalais, didelėms pasaulio dalims duotum dideles, o mažoms – mažas savo dalis. Bet taip nėra. Tu dar nebuvai apšvietęs mano tamsos.

Argumentas, kuriuo Nebridijus paneigė manichėjų mokymą apie Dievo substanciją.

3. Man pakako, Viešpatie, prieš tuos apgautus apgavikus ir kalbius nebylius (nes iš jų neskambėjo Tavo žodis), pakako to argumento, kurį jau seniai, nuo pat Kartaginos laikų, siūlydavo Nebridijus, ir mes visi, kurie jį girdėjome, buvome sukrėsti. Ką tau būtų padariusi ta kažkokia tamsos gentis, kurią jie įprastai stato priešais Tave kaip priešingą masę, jei Tu nebūtum norėjęs su ja kovoti? Jei būtų atsakyta, kad ji būtų kažkuo pakenkusi, Tu būtum pažeidžiamas ir gendantis. O jei būtų pasakyta, kad ji niekuo negalėjo pakenkti, nebūtų jokios priežasties kovoti, ir kovoti taip, kad tam tikra Tavo dalis, Tavo narys ar net palikuonis iš pačios Tavo substancijos susimaišytų su priešingomis galiomis ir ne Tavo sukurtomis prigimtimis, ir būtų tiek sugadintas ir pakeistas į blogesnį, kad iš palaimos virstų kančia ir jam prireiktų pagalbos, kad būtų išgelbėtas ir apvalytas. Ir kad tai yra siela, kuriai Tavo žodis, būdamas laisvas, padeda tarnaitei, būdamas tyras – suterštai, ir būdamas sveikas – sugadintai, bet ir pats būdamas gendantis, nes yra iš tos pačios substancijos.

Taigi, jei jie sakytų, kad Tu, kad ir kas Tu esi, tai yra Tavo substancija, kuria Tu esi, yra negendanti, visa tai būtų melas ir pasibjaurėjimas. O jei sakytų, kad gendantis, tai jau pats savaime būtų melas ir iš pirmo žodžio pasibjaurėtina. Taigi, to pakako, kad juos visais būdais išvemtume iš slegiančios krūtinės, nes jie neturėjo jokio išėjimo be baisaus šventvagiškumo širdyje ir liežuvyje, taip apie Tave jausdami ir kalbėdami.

Laisva valia yra blogio priežastis.

4. Bet ir aš vis dar, nors ir tvirtai sakiau ir jaučiau, kad mūsų Dievas, tikrasis Dievas, kuris sukūrė ne tik mūsų sielas, bet ir kūnus, ir ne tik mūsų sielas ir kūnus, bet visus ir viską, yra neteršiamas, nekeičiamas ir jokia dalimi nekintamas, vis dar nesupratau ir nebuvau išnarpliojęs blogio priežasties. Kad ir kokia ji būtų, aš mačiau, kad jos reikia ieškoti taip, kad dėl jos nebūčiau priverstas tikėti, jog nekintamas Dievas yra kintamas, kad pats netapčiau tuo, ko ieškojau. Taigi, aš jos ieškojau ramiai ir buvau tikras, kad tai, ką jie sakė, nėra tiesa – tie, nuo kurių aš visa siela bėgau, nes mačiau, kad ieškodami, iš kur kyla blogis, jie buvo pripildyti piktybės, manydami, kad verčiau Tavo substancija kenčia blogį, nei jų pačių – daro blogį.

5. Ir aš įsitempiau, kad suprasčiau tai, ką girdėjau: kad laisva valia yra priežastis, kodėl mes darome bloga, ir Tavo teisingas teismas – kodėl mes kenčiame. Ir aš negalėjau to aiškiai pamatyti. Todėl, bandydamas iškelti proto akį iš gelmės, vėl grimzdau, ir dažnai bandydamas, vėl ir vėl grimzdau. Mane kėlė į Tavo šviesą tai, kad aš taip pat tikrai žinojau, jog turiu valią, kaip ir kad gyvenu. Todėl, kai ko nors norėdavau ar nenorėdavau, buvau visiškai tikras, kad tai aš, o ne kas kitas, nori ar nenori, ir ten aš jau beveik pastebėjau esant savo nuodėmės priežastį. O tai, ką darydavau prieš savo valią, aš mačiau save labiau kenčiantį nei darantį, ir tai laikiau ne kalte, bet bausme, kuria, galvodamas, kad Tu esi teisingas, greitai prisipažindavau esąs ne neteisingai baudžiamas.

Bet vėl sakydavau: „Kas mane sukūrė? Ar ne mano Dievas, ne tik geras, bet ir pats gėris? Iš kur tada man norėti blogo ir nenorėti gero? Kad būtų, kodėl aš teisingai kenčiu bausmes? Kas tai įdėjo į mane ir pasėjo man šį kartėlio daigą, kai aš visas buvau sukurtas mano saldžiausio Dievo? Jei velnias yra autorius, iš kur pats velnias? O jei ir jis, per iškrypusią valią, iš gero angelo tapo velniu, iš kur ir jame ta bloga valia, dėl kurios jis taptų velniu, kai visas angelas buvo sukurtas geriausio Kūrėjo?“ Nuo šių minčių aš vėl buvau prislėgtas ir dusinamas, bet nebuvau nutemptas iki to klaidos pragaro, kur niekas Tau neišpažįsta, manydamas, kad verčiau Tu kenti blogį, nei žmogus jį daro.

Dievas jokiu būdu nėra gendantis.

6. Aš taip stengiausi rasti visa kita, kaip jau buvau radęs, kad negendantis yra geriau už gendantį, ir todėl aš išpažinau, kad Tu, kad ir kas Tu esi, esi negendantis. Juk jokia siela niekada negalėjo ir negalės sugalvoti nieko, kas būtų geriau už Tave, kuris esi aukščiausiasis ir geriausiasis gėris. O kadangi tikriausiai ir neabejotinai negendantis yra pranašesnis už gendantį, kaip aš jau laikiau, aš jau galėjau mintimis pasiekti kažką, kas būtų geriau už mano Dievą, nebent Tu būtum negendantis. Taigi, ten, kur aš mačiau, kad negendantis yra pranašesnis už gendantį, ten aš turėjau ieškoti Tavęs ir iš ten pastebėti, kur yra blogis, tai yra, iš kur kyla pats gedimas, kuriuo Tavo substancija jokiu būdu negali būti pažeista. Juk jokiu būdu gedimas nepažeidžia mūsų Dievo – jokia valia, jokia būtinybe, jokiu netikėtu atsitikimu, nes Jis pats yra Dievas, ir tai, ko Jis nori sau, yra gėris, ir Jis pats yra tas pats gėris; o sugesti nėra gėris. Ir Tu nesi verčiamas nieko daryti prieš savo valią, nes Tavo valia nėra didesnė už Tavo galią. O ji būtų didesnė, jei Tu pats būtum didesnis už save patį: juk Dievo valia ir galia yra pats Dievas. Ir kas Tau netikėta, Tu, kuris viską žinai? Ir nėra jokios prigimties, nebent todėl, kad Tu ją žinai. Ir kam daug kalbėti, kodėl substancija, kuri yra Dievas, nėra gendanti, kai, jei taip būtų, ji nebūtų Dievas?

Kokia blogio šaknis, jei Dievas viską sukūrė gerai?

7. Aš ieškojau, iš kur kyla blogis, ir blogai ieškojau, ir pačiose savo paieškose nemačiau blogio. Aš savo dvasios akivaizdoje pastačiau visą kūriniją, viską, ką joje galime matyti – žemę, jūrą, orą, žvaigždes, medžius ir mirtingus gyvūnus, ir viską, ko joje nematome – dangaus skliautą viršuje, visus angelus ir visas jo dvasines būtybes, bet ir jas, tarsi jos būtų kūnai, išdėstytas įvairiose vietose, kaip mano vaizduotė; ir aš padariau vieną didelę masę, Tavo kūriniją, suskirstytą pagal kūnų rūšis – ar tai būtų tikri kūnai, ar tai, ką aš pats buvau sugalvojęs vietoj dvasių. Ir aš ją padariau didelę – ne tiek, kiek ji buvo, ko aš negalėjau žinoti, bet kiek norėjau, iš visų pusių, žinoma, ribotą. O Tave, Viešpatie, aš įsivaizdavau iš visų pusių ją gaubiantį ir persmelkiantį, bet visur beribį. Tarsi būtų jūra visur ir visomis kryptimis per beribę erdvę, tik jūra, ir ji turėtų savyje bet kokio dydžio, bet vis dėlto ribotą, kempinę, ir ta kempinė būtų pilna iš visų savo pusių iš beribės jūros. Taip aš maniau, kad Tavo ribota kūrinija yra pilna Tavęs, beribio, ir sakiau: „Štai Dievas, ir štai, ką Dievas sukūrė. Ir geras Dievas, ir daug stipresnis ir pranašesnis už juos. Bet vis dėlto geras sukūrė gerus dalykus. Ir štai, kaip Jis juos gaubia ir pripildo. Kur tada yra blogis, ir iš kur, ir kaip jis čia įslinko? Kokia jo šaknis ir kokia jo sėkla? Ar jo apskritai nėra? Kodėl tada mes bijome ir saugomės to, ko nėra? Arba jei mes veltui bijome, tai bent pati baimė yra blogis, kuriuo veltui stimuliuojama ir kankinama širdis, ir tuo sunkesnis blogis, kuo nėra, ko bijoti, o mes bijome. Todėl arba yra blogis, kurio bijome, arba tai yra blogis, kad mes bijome. Iš kur jis tada, jei Dievas, būdamas geras, viską sukūrė gerai? Didesnis ir aukščiausias gėris sukūrė mažesnius gerus dalykus, bet vis dėlto ir kuriantis, ir sukurti dalykai yra visi geri. Iš kur yra blogis? Ar iš tos medžiagos, iš kurios Jis juos sukūrė, buvo kažkokia bloga medžiaga, ir Jis ją suformavo ir sutvarkė, bet paliko joje kažką, ko nepavertė gėriu? Kodėl ir tai? Ar Jis buvo bejėgis viską pakeisti ir paversti, kad neliktų jokio blogio, nors Jis yra visagalis? Galiausiai, kodėl Jis norėjo iš jos ką nors daryti, o ne verčiau ta pačia visagalybe padarė, kad jos visai nebūtų? Ar ji galėjo egzistuoti prieš Jo valią? Arba jei ji buvo amžina, kodėl Jis tiek ilgai, per begalines praeities erdves, leido jai taip būti, ir tik tiek vėliau panoro iš jos ką nors padaryti? Arba, jei Jis staiga norėjo ką nors daryti, ar visagalis verčiau neturėjo padaryti taip, kad jos nebūtų, ir Jis pats vienas būtų visas tikras, aukščiausias ir beribis gėris? Arba jei nebuvo gerai, kad Tas, kuris buvo geras, nesukurtų ir nepadarytų ir kažko gero, tai, pašalinus ir sunaikinus tą blogą medžiagą, Jis pats turėjo sukurti gerą, iš kurios viską sukurtų? Juk Jis nebūtų visagalis, jei negalėtų sukurti nieko gero, nebent jam padėtų medžiaga, kurios Jis pats nebuvo sukūręs.“

Aš tokius dalykus vartaliojau savo nelaimingoje krūtinėje, apsunkintoje kandžiausiais rūpesčiais dėl mirties baimės ir nerastos tiesos. Vis dėlto, mano širdyje tvirtai laikėsi tikėjimas Tavo Kristumi, mūsų Viešpačiu ir Gelbėtoju, katalikų Bažnyčioje. Nors daugeliu atžvilgių jis dar buvo neaiškus ir svyruojantis, nukrypęs nuo doktrinos normos, bet mano dvasia jo neapleido, o kasdien vis labiau ir labiau jį gėrė.

Astrologijos paneigimas.

8. Jau buvau atmetęs ir apgaulingas astrologų pranašystes, ir bedieviškus kliedesius. Tegu ir dėl to Tau išpažįsta Tavo gailestingumą iš giliausių mano sielos gelmių, mano Dieve! Juk Tu, tik Tu vienas (nes kas kitas mus atšaukia nuo visokios klaidos mirties, jei ne Gyvybė, kuri nemoka mirti, ir Išmintis, apšviečianti stokojančius protus, pati nestokojanti jokios šviesos, kuria valdomas pasaulis iki pat medžių skraidančių lapų?) – Tu pasirūpinai mano užsispyrimu, kuriuo aš priešinausi aštriaamžiam senoliui Vindicijanui ir nuostabios sielos jaunuoliui Nebridijui. Pirmasis tvirtai teigė, o antrasis, nors ir su tam tikra abejone, bet vis tiek dažnai sakydavo, kad nėra tokio meno, kaip numatyti ateitį, bet žmonių spėlionės dažnai turi atsitiktinumo galią, ir daug kalbant, daug kas pasakoma, kas išsipildys, patiems kalbantiesiems to nežinant, bet į tai įpuolant, nesiliaujant kalbėti. Taigi, Tu pasirūpinai draugu, kuris nebuvo tingus astrologų konsultantas, nei gerai išmanė tuos raštus, bet, kaip sakiau, buvo smalsus konsultantas ir vis dėlto žinojo kai ką, ką sakėsi girdėjęs iš savo tėvo. Kiek tai buvo svarbu norint paneigti to meno nuomonę, jis nežinojo.

Tas vyras, vardu Firminas, buvo liberaliai išsilavinęs ir iškalbingas. Kai jis, kaip brangiausią draugą, konsultavo mane dėl kai kurių savo reikalų, į kuriuos buvo išsipūtusi jo pasaulietiška viltis, ir klausė, ką aš manau pagal jo vadinamąsias konstelacijas, aš, kuris jau buvau pradėjęs linkti į Nebridijaus nuomonę, neatsisakiau spėlioti ir pasakyti, kas man svyruojančiam ateidavo į galvą. Bet vis dėlto pridūriau, kad jau beveik esu įsitikinęs, jog tai yra juokinga ir tuščia. Tada jis man papasakojo, kad jo tėvas buvo labai smalsus tokių knygų, ir turėjo draugą, kuris taip pat tuo domėjosi. Jie, su vienodu uolumu ir bendradarbiaudami, kurstė savo širdžių ugnį toms niekšybėms, taip, kad net stebėjo gimimo momentus net tų gyvūnų, kurie atsivesdavo namuose, ir pagal tai žymėjosi dangaus padėtį, iš kurios rinkdavo to vadinamojo meno eksperimentus.

Taigi, jis sakė girdėjęs iš savo tėvo, kad, kai jo paties, Firmino, motina buvo nėščia, tuo pačiu metu ir to jo tėvo draugo tarnaitė buvo nėščia. To negalėjo paslėpti nuo šeimininko, kuris su didžiausiu kruopštumu stengėsi žinoti net savo kalių atsivedimo laiką. Ir taip atsitiko, kad, kai šis skaičiavo savo žmonos, o anas – tarnaitės dienas, valandas ir smulkesnes valandų dalis su didžiausiu atidumu, abi pagimdė tuo pačiu metu. Taip, kad jie buvo priversti abiem gimusiems – šis sūnui, anas tarnui – priskirti tas pačias konstelacijas iki pat smulkiausių minučių. Kai moterys pradėjo gimdyti, jie abu pranešė vienas kitam, kas vyksta kiekvieno namuose, ir paruošė pasiuntinius, kad, kai tik kūdikis gims, kiekvienam būtų pranešta. O tai jie, būdami lyg savo karalystėje, lengvai padarė, kad būtų pranešta nedelsiant. Ir taip, pasak jo, tie, kurie buvo pasiųsti iš abiejų pusių, susitiko vienas su kitu lygiai pusiaukelėje, taip, kad nė vienam iš jų nebuvo leista pažymėti kitokios žvaigždžių padėties ar kitokių momentų dalių. Ir vis dėlto Firminas, gimęs garbingoje savo giminėje, bėgiojo šviesesniais pasaulio keliais, didino turtus, kilo pareigose. O anas tarnas, kurio vergo jungas nė kiek nepalengvėjo, tarnavo savo šeimininkams – tai liudijo pats Firminas, kuris jį pažinojo.

9. Išgirdus ir patikėjus tai, nes taip pasakojo patikimas žmogus, visas mano pasipriešinimas ištirpo ir subyrėjo. Pirmiausia aš pats bandžiau atkalbėti Firminą nuo to smalsumo. Sakiau jam, kad, norėdamas pasakyti tiesą, išnagrinėjęs jo konstelacijas, aš tikrai turėčiau pamatyti ten, kad jo tėvai yra pirmaujantys tarp saviškių, kad jo šeima yra kilminga savo mieste, kad jis gimęs laisvas, gavo garbingą išsilavinimą ir liberalius mokslus. O jei tas tarnas būtų konsultavęsis su manimi dėl tų pačių konstelacijų (nes ir jo jos buvo tos pačios), tai, norėdamas ir jam pasakyti tiesą, aš vėl turėčiau ten pamatyti žemiausią šeimą, vergo padėtį ir visa kita, kas labai skiriasi nuo ankstesnių. Iš kur tada būtų, kad, žiūrėdamas į tuos pačius dalykus, aš sakyčiau skirtingus, jei sakyčiau tiesą? O jei sakyčiau tuos pačius, sakyčiau melą. Iš to aš visiškai tikrai padariau išvadą, kad tai, kas teisingai pasakoma, išnagrinėjus konstelacijas, sakoma ne dėl meno, bet dėl atsitiktinumo, o tai, kas melaginga, – ne dėl meno neišmanymo, bet dėl atsitiktinumo melo.

10. Iš to gavęs progą, aš pats su savimi mąsčiau apie tokius dalykus. Kad kuris nors iš tų kliedinčių, kurie užsiima tokiu verslu, kuriuos aš jau norėjau pulti ir, išjuokęs, paneigti, man neatsikirstų, lyg Firminas man arba jo tėvas būtų papasakoję melą, aš sutelkiau dėmesį į tuos, kurie gimsta dvyniais. Daugelis jų gimsta vienas po kito taip greitai, kad tas mažas laiko tarpas, kad ir kokią galią jie jam priskirtų gamtoje, vis dėlto negali būti užfiksuotas žmogaus stebėjimu ir jokiu būdu negali būti pažymėtas raidėmis, kurias astrologas turėtų išnagrinėti, kad pasakytų tiesą. Ir tai nebus tiesa, nes, žiūrėdamas į tas pačias raides, jis turėtų pasakyti tuos pačius dalykus apie Ezavą ir Jokūbą; bet abiem nutiko ne tie patys dalykai. Taigi, jis sakytų melą, arba, jei sakytų tiesą, nesakytų tų pačių dalykų, bet žiūrėtų į tuos pačius. Taigi, jis sakytų tiesą ne dėl meno, bet dėl atsitiktinumo. Juk Tu, Viešpatie, teisingiausias visatos valdytojau, veiki per slaptą instinktą, konsultuojantiems ir konsultuojamiems to nežinant, kad, kai kas nors konsultuojasi, jis išgirsta tai, ką jam reikia išgirsti pagal slaptus sielų nuopelnus iš Tavo teisingo teismo bedugnės. Tegul žmogus nesako: „Kas tai yra?“, „Kam tai?“ Tegul nesako, tegul nesako; juk jis yra žmogus.

Augustinas be išeities ieškojo, iš kur kyla blogis.

11. Jau Tu, mano padėjėjau, buvai mane išlaisvinęs iš tų pančių. Aš ieškojau, iš kur kyla blogis, ir nebuvo išeities. Bet Tu neleidai man būti nuneštam jokioms minčių bangoms nuo to tikėjimo, kuriuo tikėjau, kad Tu esi, kad Tavo substancija yra nekintama, kad Tu rūpiniesi žmonėmis ir juos teisi, ir kad Kristuje, Tavo Sūnuje, mūsų Viešpatyje, ir Šventuosiuose Raštuose, kuriuos Tavo katalikų Bažnyčios autoritetas rekomenduoja, Tu padėjai kelią į žmogaus išgelbėjimą, į tą gyvenimą, kuris bus po šios mirties. Taigi, kai tai buvo saugu ir tvirtai įsitvirtinę mano sieloje, aš karštai ieškojau, iš kur kyla blogis. Kokie tai buvo mano gimdančios širdies kankinimai, kokie dejavimai, mano Dieve! Ir ten buvo Tavo ausys, man nežinant. Ir kai tyloje aš atkakliai ieškojau, dideli balsai buvo Tavo gailestingumui, tylūs mano sielos atgailavimai. Tu žinojai, ką aš kentėjau, ir joks žmogus. Kiek mažai iš to buvo išsakyta mano liežuviu į artimiausių draugų ausis! Argi visas mano sielos triukšmas, kuriam nepakako nei laiko, nei mano lūpų, skambėjo jiems? Vis dėlto, viskas ėjo į Tavo ausis, tai, ką aš riaumojau iš savo širdies dejavimo, ir prieš Tave buvo mano troškimas, ir mano akių šviesa nebuvo su manimi. Ji buvo viduje, o aš – išorėje, ir ne vietoje. O aš žiūrėjau į tai, kas yra vietose, ir ten neradau vietos pailsėti, ir tie dalykai manęs nepriėmė, kad sakyčiau: „Gana“ ir „Gerai“, ir neleido grįžti ten, kur man būtų pakankamai gerai. Aš buvau aukštesnis už juos, bet žemesnis už Tave. Ir Tu esi tikras džiaugsmas man, paklūstančiam Tau, ir Tu man pajungei tai, ką sukūrei žemiau manęs. Ir tai buvo teisinga pusiausvyra ir vidurinė mano išgelbėjimo sritis, kad aš išlikčiau pagal Tavo paveikslą ir, tarnaudamas Tau, valdyčiau kūną. Bet kai aš išdidžiai sukildavau prieš Tave ir bėgdavau prieš Viešpatį su storu savo skydo sprandu, net ir tie žemiausi dalykai tapo aukštesni už mane ir mane slėgė, ir niekur nebuvo atokvėpio ir atsikvėpimo. Jie iš visų pusių, krūvomis ir būriais, pasitikdavo mane, kai žiūrėdavau, o kai mąstydavau, kūniški vaizdiniai atsistodavo priešais mane, kai grįždavau, lyg sakydami: „Kur eini, nevertas ir purvinas?“ Ir tai išaugo iš mano žaizdos, nes Tu pažeminai išdidųjį lyg sužeistą, ir dėl mano išsipūtimo aš buvau atskirtas nuo Tavęs, ir pernelyg išpūstas veidas užmerkė mano akis.

Aštrus, bet sveikas Dievo vaistas.

12. O Tu, Viešpatie, išlieki per amžius ir ne amžinai pyksti ant mūsų, nes pasigailėjai žemės ir pelenų, ir Tavo akivaizdoje patiko atkurti tai, kas manyje buvo iškrypę. Ir vidiniais spygliais Tu mane kankinai, kad būčiau nekantrus, kol per vidinį žvilgsnį Tu man tapsi tikras. Ir mano išsipūtimas nuslūgo nuo slaptos Tavo medicinos rankos, ir sutrikusi bei aptemusi mano proto akis aštriu sveikų skausmų tepalu kasdien gydėsi.

Platonikų mokymas

Augustinas rado daug tiesos platonikų knygose.

13. Ir pirmiausia, norėdamas man parodyti, kaip Tu priešiniesi išpuikėliams, o nuolankiesiems teiki malonę, ir su kokiu dideliu gailestingumu Tu parodei žmonėms nuolankumo kelią, nes Tavo Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp žmonių, Tu per vieną žmogų, išsipūtusį baisiausiu išdidumu, man parūpinai keletą platonikų knygų, išverstų iš graikų kalbos į lotynų. Ir ten aš skaičiau – tiesa, ne šiais žodžiais, bet iš esmės tą patį, įtikinėjant daugybe ir įvairiais argumentais – kad „pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Viskas per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir gyvybė buvo žmonių šviesa. Ir šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.“ Ir kad žmogaus siela, nors ir liudija apie šviesą, pati nėra ta šviesa, bet Žodis, Dievas, yra tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį. Ir kad Jis buvo šiame pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, ir pasaulis Jo nepažino. Bet kad „Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. O visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais, tiems, kurie tiki Jo vardą“ – to aš ten neskaičiau.

14. Taip pat ten skaičiau, kad Žodis, Dievas, gimė ne iš kūno, ne iš kraujo, ne iš vyro valios, nei iš kūno valios, bet iš Dievo. Bet kad „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ – to aš ten neskaičiau. Aš tuose raštuose ieškojau ir radau įvairiai ir daugeliu būdų pasakyta, kad Sūnus, būdamas Tėvo pavidalo, nelaikė grobiu būti lygiu Dievui, nes iš prigimties Jis yra tas pats. Bet kad Jis „apiplėšė save, priimdamas tarno išvaizdą, tapdamas panašus į žmones ir išoriškai tapęs kaip žmogus, nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį išaukštino iš mirusiųjų ir davė Jam vardą, kuris yra aukščiau už kiekvieną vardą, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir pragare, ir kiekvienas liežuvis išpažintų, kad Jėzus Viešpats yra Dievo Tėvo šlovėje“ – to tose knygose nėra.

Kad prieš visus laikus ir virš visų laikų nekintamai išlieka Tavo viengimis Sūnus, amžinai lygus Tau, ir kad iš Jo pilnatvės sielos gauna, kad būtų palaimintos, ir kad, dalyvaudamos savyje išliekančioje išmintyje, jos atnaujinamos, kad būtų išmintingos – tai ten yra. Bet kad „pagal laiką Jis mirė už bedievius“ ir kad Tu „nepagailėjai savo viengimio Sūnaus, bet atidavei Jį už mus visus“ – to ten nėra. Juk Tu „paslėpei tai nuo išmintingųjų ir apreiškei tai mažutėliams“, kad ateitų pas Jį vargstantys ir prislėgti, ir Jis juos atgaivintų, nes Jis yra romus ir nuolankios širdies. Ir Jis „nukreips romiuosius teisme ir mokys nuolankiuosius savo kelių“, matydamas mūsų nuolankumą ir vargą, ir atleisdamas visas mūsų nuodėmes. O tie, kurie, išpuikę lyg aukštesnio mokslo koturnais, negirdi Jo, sakančio: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite atgaivą savo sieloms“, nors ir pažįsta Dievą, bet negarbina Jo kaip Dievo ir nedėkoja, bet pasiklysta savo mintyse, ir aptemsta jų neišmintinga širdis; vadindami save išmintingais, jie tapo kvailiais.

15. Ir todėl aš ten skaičiau ir apie pakeistą Tavo negendančios šlovės į stabus ir įvairius atvaizdus, į panašų į gendančio žmogaus, paukščių, keturkojų ir roplių atvaizdą – būtent, egiptietišką maistą, dėl kurio Ezavas prarado savo pirmagimystę. Nes pirmagimė tauta, atsivertusi širdimi į Egiptą, garbino keturkojo galvą vietoj Tavęs ir sulenkė Tavo paveikslą, savo sielą, priešais veršio, ėdančio šieną, atvaizdą. Aš tai ten radau, bet nevalgiau. Juk Tau patiko, Viešpatie, nuimti gėdą nuo Jokūbo, kad vyresnysis tarnautų jaunesniajam, ir Tu pašaukei pagonis į savo paveldą. Ir aš atėjau pas Tave iš pagonių ir atkreipiau dėmesį į auksą, kurį Tu norėjai, kad Tavo tauta paimtų iš Egipto, nes jis buvo Tavo, kad ir kur jis būtų. Ir Tu pasakei atėniečiams per savo apaštalą, kad „Jame mes gyvename, judame ir esame“, kaip ir kai kurie iš jų sakė. Ir tikrai, iš ten buvo tos knygos. Ir aš nekreipiau dėmesio į egiptiečių stabus, kuriems jie tarnavo su Tavo auksu, tie, kurie „pakeitė Dievo tiesą į melą ir garbino bei tarnavo kūriniui, o ne Kūrėjui“.

Grįžta į save ir virš savo proto pamato Viešpaties šviesą.

16. Ir iš to paragintas grįžti į save, aš įėjau į savo vidų, Tavo vedamas, ir galėjau, nes Tu tapai mano padėjėju. Įėjau ir pamačiau, bet kokia savo sielos akimi, virš tos pačios mano sielos akies, virš mano proto, nekintamą šviesą. Ne šią įprastą ir matomą kiekvienam kūnui, nei lyg iš tos pačios rūšies, bet didesnę, tarsi ji šviestų daug daug ryškiau ir viską užimtų savo didumu. Tai nebuvo ji, bet kažkas kitko, labai kitko nuo visų šitų. Ir ji nebuvo virš mano proto taip, kaip aliejus virš vandens, nei kaip dangus virš žemės, bet aukštesnė, nes ji mane sukūrė, o aš – žemesnis, nes buvau jos sukurtas. Kas pažįsta tiesą, pažįsta ją, ir kas pažįsta ją, pažįsta amžinybę. Meilė ją pažįsta. O amžina tiesa, ir tikra meilė, ir brangi amžinybe! Tu esi mano Dievas, aš Tau dūstu dieną ir naktį. Ir kai aš Tave pirmą kartą pažinau, Tu mane paėmei, kad pamatyčiau, jog yra tai, ką matau, ir kad aš dar nesu tas, kuris mato. Ir Tu atmušei mano žvilgsnio silpnumą, smarkiai spinduliuodamas į mane, ir aš sudrebėjau iš meilės ir siaubo. Ir aš radau save esant toli nuo Tavęs, nepanašumo srityje, tarsi girdėčiau Tavo balsą iš aukštybių: „Aš esu didžiųjų maistas: augk ir mane valgysi. Ir tu manęs nepakeisi savyje, kaip savo kūno maisto, bet tu būsi pakeistas manyje.“ Ir aš supratau, kad „dėl neteisybės Tu mokei žmogų ir padarei, kad jo siela sunyktų kaip voratinklis“. Ir aš pasakiau: „Argi tiesa yra niekas, nes ji nėra išplitusi nei per ribotas, nei per beribes erdves?“ Ir Tu sušukai iš toli: „Taip, aš esu, kuris esu.“ Ir aš išgirdau, kaip girdima širdyje, ir nebebuvo jokios abejonės. Aš lengviau abejojau, ar aš gyvenu, nei kad nėra tiesos, kuri „per tai, kas sukurta, yra suprantama ir matoma“.

Dalykai nei visiškai yra, nei visiškai nėra.

17. Aš pažvelgiau į kitus dalykus, esančius žemiau Tavęs, ir pamačiau, kad jie nei visiškai yra, nei visiškai nėra. Jie yra, nes yra iš Tavęs, bet nėra, nes jie nėra tai, kas esi Tu. Juk tikrai yra tai, kas nekintamai išlieka. O man „glaustis prie Dievo yra gera“, nes, jei aš neišliksiu Jame, negalėsiu ir savyje. O Jis, išlikdamas savyje, „viską atnaujina“. Ir „Tu esi mano Viešpats, nes Tau nereikia mano gėrybių“.

Kol daiktai egzistuoja, jie yra geri.

18. Ir man buvo apreikšta, kad geri yra tie dalykai, kurie genda. Jie negalėtų sugesti, nei jei būtų aukščiausi gėriai, nei jei nebūtų geri. Nes, jei jie būtų aukščiausi gėriai, jie būtų negendantys. O jei jie visai nebūtų geri, nebūtų, kas juose galėtų sugesti. Juk gedimas kenkia, ir, jei jis nemažintų gėrio, jis nekentų. Taigi, arba gedimas visai nekenkia, kas neįmanoma, arba, kas yra visiškai tikra, visi dalykai, kurie genda, yra atimami nuo gėrio. O jei jie bus atimti nuo viso gėrio, jie visai nebeegzistuos. Jei jie egzistuos ir jau nebegalės sugesti, jie bus geresni, nes išliks negendantys. Ir kas gali būti baisiau, nei sakyti, kad, praradę visą gėrį, jie tapo geresni? Taigi, jei jie bus atimti nuo viso gėrio, jie visai nebeegzistuos. Taigi, kol jie egzistuoja, jie yra geri. Taigi, viskas, kas egzistuoja, yra gera. O tas blogis, kurio ieškojau, iš kur jis kyla, nėra substancija, nes, jei jis būtų substancija, jis būtų gėris. Arba jis būtų negendanti substancija, didelis gėris, arba jis būtų gendanti substancija, kuri, jei nebūtų gera, negalėtų sugesti. Taigi, aš pamačiau ir man buvo apreikšta, kad Tu sukūrei visus gerus dalykus, ir nėra jokių substancijų, kurių Tu nebūtum sukūręs. Ir kadangi Tu nesukūrei visko lygaus, todėl viskas egzistuoja, nes kiekvienas dalykas yra geras, o visi kartu yra labai geri, nes „mūsų Dievas sukūrė viską labai gerai“.

Nei Dieve, nei visoje Jo kūrinijoje nėra blogio.

19. Ir Tau visiškai nėra jokio blogio – ne tik Tau, bet ir visai Tavo kūrinijai, nes už Tavęs nėra nieko, kas galėtų įsiveržti ir sugadinti tvarką, kurią Tu jai nustatei. O jos dalyse kai kurie dalykai, nes nesiderina su kitais, laikomi blogais; bet tie patys dalykai dera su kitais ir yra geri, ir savyje jie yra geri. Ir visi šie dalykai, kurie tarpusavyje nesiderina, dera su žemesniąja daiktų dalimi, kurią vadiname žeme, turinčia savo debesuotą ir vėjuotą dangų, kuris jai tinka. Ir toli gražu, kad aš dabar sakyčiau: „Tegul šių dalykų nebūna“, nes, net jei matyčiau tik juos, aš trokščiau geresnių, bet jau vien už juos turėčiau Tave šlovinti. Nes jie rodo, kad Tave reikia šlovinti: „Iš žemės drakonai ir visos bedugnės, ugnis, kruša, sniegas, ledas, audros vėjas, kurie vykdo Tavo žodį, kalnai ir visos kalvos, vaisingi medžiai ir visi kedrai, žvėrys ir visi gyvuliai, ropliai ir sparnuoti paukščiai; žemės karaliai ir visos tautos, kunigaikščiai ir visi žemės teisėjai, jaunuoliai ir mergelės, senoliai su jaunesniaisiais šlovina Tavo vardą.“ O kai ir iš dangaus Tave šlovina, tegu šlovina Tave, mūsų Dieve, aukštybėse visi Tavo angelai, visos Tavo Galybės, saulė ir mėnulis, visos žvaigždės ir šviesa, dangų dangūs ir vandenys, kurie yra virš dangų, tegu šlovina Tavo vardą. Aš jau nebetroškau geresnių, nes mąsčiau apie visus, ir sveikesniu sprendimu laikiau, kad viršutiniai yra geresni už apatinius, bet kad visi kartu yra geresni už vienus viršutinius.

Beprotiška manichėjų nuomonė apie dvi substancijas.

20. Nėra sveikatos tiems, kuriems nepatinka kažkas iš Tavo kūrinijos, kaip ir man nebuvo, kai nepatiko daugelis dalykų, kuriuos Tu sukūrei. Ir kadangi mano siela nedrįso, kad jai nepatiktų mano Dievas, ji nenorėjo, kad tai, kas jai nepatiko, būtų Tavo. Ir iš to ji pasuko į dviejų substancijų nuomonę, ir nerado ramybės, ir kalbėjo svetimus dalykus. Ir, grįždama iš ten, ji susikūrė sau Dievą per begalines visų vietų erdves, ir manė, kad Jis yra Tu, ir pastatė Jį savo širdyje, ir vėl tapo savo stabo šventykla, pasibjaurėtina Tau. Bet kai Tu paglostei mano nežinančio galvą ir užmerkei mano akis, kad „nematytų tuštybės“, aš šiek tiek atsitraukiau nuo savęs, ir mano beprotybė užmigo. Ir aš pabudau Tavyje, ir pamačiau Tave, beribį, bet kitaip, ir šis regėjimas nebuvo paimtas iš kūno.

Visi dalykai yra tikri, kiek jie yra.

21. Aš pažvelgiau į kitus dalykus ir pamačiau, kad jie yra Tau skolingi už tai, kad jie yra, ir kad Tavyje viskas yra ribota, bet kitaip – ne kaip vietoje, bet todėl, kad Tu viską laikai savo ranka tiesoje. Ir visi dalykai yra tikri, kiek jie yra, ir nėra jokio melo, nebent kai manoma, kad yra tai, ko nėra. Ir aš pamačiau, kad ne tik vietos tinka kiekvienam dalykui, bet ir laikai, ir kad Tu, kuris vienas esi amžinas, nepradėjai veikti po nesuskaičiuojamų laiko tarpų, nes visi laiko tarpai, ir tie, kurie praėjo, ir tie, kurie ateis, nei praeitų, nei ateitų, jei Tu neveiktum ir neišliktum.

Neteisybė yra iškrypimas iškreiptos valios.

22. Aš pajutau ir patyriau, kad nenuostabu, jog nesveikam gomuriui duona yra kančia, kuri sveikam yra saldi, ir sergančioms akims šviesa, kuri tyroms yra miela, yra nekenčiama. Ir Tavo teisingumas nepatinka neteisingiesiems, ką jau kalbėti apie angį ir kirminą, kuriuos Tu sukūrei gerus, tinkančius žemesnėms Tavo kūrinijos dalims, kurioms ir patys neteisingieji tinka, kuo labiau jie skiriasi nuo Tavęs, bet tinka aukštesnėms, kuo panašesni į Tave tampa. Aš ieškojau, kas yra neteisybė, ir neradau substancijos, bet nuo aukščiausios substancijos, Tavęs, Dieve, nukrypusios į žemiausius dalykus valios iškrypimą, kuris išmeta savo vidų ir pučiasi išorėje.

Augustinas laipsniškai kyla nuo kūnų prie Dievo.

23. Aš stebėjausi, kad jau mylėjau Tave, o ne fantomą vietoj Tavęs. Ir aš negalėjau sustoti mėgautis savo Dievu, bet buvau traukiamas pas Tave Tavo grožio, ir netrukus vėl buvau atplėšiamas nuo Tavęs savo svorio, ir griuvau į šiuos dalykus su dejavimu. Ir šis svoris buvo kūniškas įprotis. Bet su manimi buvo Tavo atminimas, ir aš nė kiek neabejojau, kad yra Tas, prie kurio turėčiau prisiglausti, bet kad aš dar nesu tas, kuris galėtų prisiglausti. Nes „kūnas, kuris genda, apsunkina sielą, ir žemiška buveinė slegia protą, mąstantį apie daug dalykų“. Ir aš buvau visiškai tikras, kad „Tavo neregimybės, nuo pasaulio sutvėrimo, per tai, kas sukurta, yra suprantamos ir matomos, taip pat Tavo amžina galia ir dievystė“.

Ieškodamas, iš kur galėčiau įvertinti kūnų grožį, ar dangiškų, ar žemiškų, ir kas man padėtų teisingai spręsti apie kintančius dalykus ir sakyti: „Taip turi būti, o taip – ne“, taigi, ieškodamas, iš kur galėčiau spręsti, kai taip spręsdavau, aš radau nekintamą ir tikrą tiesos amžinybę virš savo kintančio proto. Ir taip laipsniškai nuo kūnų prie sielos, jaučiančios per kūną, ir iš ten į jos vidinę jėgą, kuriai kūno jausmai praneša apie išorinius dalykus, ir iki ten, kur gali gyvūnai, ir iš ten vėl į mąstančiąją galią, kuriai perduodama spręsti tai, kas gaunama iš kūno jausmų. Ji, supratusi save esant kintančią, pakilo į savo intelektą ir atitraukė mintį nuo įpročio, atsitraukdama nuo prieštaraujančių fantomų minių, kad surastų, kokia šviesa ji yra apšlakstoma. Kai be jokios abejonės ji sušuko, kad nekintamas turi būti teikiamas pirmenybė kintamam, iš kur ji pažino patį nekintamą (kurio, jei kaip nors nepažintų, jokiu būdu nelaikytų pranašesniu už kintamą), ji pasiekė tai, kas yra virpančio žvilgsnio akimirksnyje. Tada aš iš tiesų „Tavo neregimybes, per tai, kas sukurta, suprastas, pamačiau“, bet negalėjau įsmeigti žvilgsnio, ir, atmuštas silpnumo, grįžau prie įprastų dalykų, nešdamasis su savimi tik mylinčią atmintį ir trokštantis to, ką lyg ir pauosčiau, bet dar negalėjau valgyti.

Dievo ir žmonių Tarpininkas yra Kristus.

24. Aš ieškojau kelio, kaip įgyti jėgų, kurios būtų tinkamos mėgautis Tavimi, ir neradau, kol neapkabinau „Dievo ir žmonių tarpininko, žmogaus Kristaus Jėzaus“, „kuris yra virš visko Dievas, palaimintas per amžius“, šaukiančio ir sakančio: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Ir Jis sumaišė su kūnu maistą, kurio aš, būdamas silpnas, negalėjau priimti, nes „Žodis tapo kūnu“, kad Tavo išmintis, per kurią Tu viską sukūrei, taptų pienu mūsų kūdikystei. Aš nelaikiau savo Dievo Jėzaus nuolankaus nuolankiu, nei žinojau, ko moko Jo silpnumas. Juk Tavo Žodis, amžina tiesa, būdamas aukštesnis už aukštesnes Tavo kūrinijos dalis, kelia paklusniuosius pas save, o žemesnėse dalyse Jis pasistatė sau nuolankų namą iš mūsų molio, per kurį Jis pažemintų tuos, kuriuos reikia pažeminti, ir perkeltų juos pas save, gydydamas išdidumą ir maitindamas meilę, kad jie, pasitikėdami savimi, nenueitų toliau, bet verčiau susilpnėtų, matydami prieš savo kojas silpną dievystę, dalyvaujančią mūsų odiniame drabužyje, ir, pavargę, pultų ant jos, o ji, atsikeldama, juos pakeltų.

Ką klaidingai manė apie Kristų Augustinas ir Alipijus.

25. O aš maniau kitaip ir apie savo Viešpatį Kristų galvojau tik kaip apie iškilios išminties vyrą, kuriam niekas negalėtų prilygti, ypač todėl, kad, stebuklingai gimęs iš Mergelės, pavyzdžiu niekinant laikinus dalykus siekiant nemirtingumo, jis, dieviškai rūpindamasis mumis, atrodė nusipelnęs tokio didelio mokytojo autoriteto. O kokį slėpinį turėjo „Žodis, tapęs kūnu“, aš net negalėjau įtarti. Aš tik žinojau iš to, kas apie Jį buvo parašyta, kad Jis „valgė ir gėrė, miegojo, vaikščiojo, džiaugėsi, liūdėjo, kalbėjo“. Kad tas kūnas neprisirišo prie Tavo Žodžio kitaip, nei su siela ir žmogaus protu. Tai žino kiekvienas, kuris žino Tavo Žodžio nekintamumą, kurį aš jau žinojau, kiek galėjau, ir nė kiek tuo neabejojau. Juk dabar judinti kūno narius valia, dabar nejudinti, dabar būti paveiktam kokio nors jausmo, dabar nebūti, dabar sakyti išmintingas mintis per ženklus, dabar tylėti – tai yra būdinga kintančiai sielai ir protui. Jei tai būtų melagingai apie Jį parašyta, viskas būtų pavojuje dėl melo, ir tuose raštuose neliktų jokio tikėjimo išgelbėjimo žmonijai. Kadangi tai parašyta teisingai, aš Kristuje pripažinau visą žmogų – ne tik žmogaus kūną ar kūną be proto, bet patį žmogų. Aš maniau, kad Jis pranašesnis už kitus ne dėl tiesos asmens, bet dėl didelės žmogiškos prigimties iškilumo ir tobulesnio dalyvavimo išmintyje.

O Alipijus manė, kad katalikai tiki, jog Dievas yra apsivilkęs kūnu taip, kad Kristuje, be Dievo ir kūno, nieko nėra. Jis nemanė, kad Jam priskiriama siela ir žmogaus protas. Ir kadangi jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad tai, kas apie Jį užrašyta, negali vykti be gyvybingos ir racionalios būtybės, jis lėčiau artėjo prie paties krikščioniškojo tikėjimo. Bet vėliau, sužinojęs, kad tai yra Apolinaro eretikų klaida, jis džiaugėsi ir prisitaikė prie katalikų tikėjimo. O aš prisipažįstu, kad šiek tiek vėliau sužinojau, kaip tame, kad „Žodis tapo kūnu“, katalikų tiesa skiriasi nuo Fotino melo. Juk eretikų pasmerkimas išryškina, ką mano Tavo Bažnyčia ir ką turi sveikas mokymas. Juk „turėjo būti ir erezijų, kad išbandytieji taptų akivaizdūs tarp silpnųjų“.

Augustinas pasiekė tuštybę, o ne nuolankumą.

26. Bet tada, perskaitęs tas platonikų knygas, kai iš jų buvau paragintas ieškoti bekūnės tiesos, aš „Tavo neregimybes, per tai, kas sukurta, suprastas, pamačiau“. Ir, atstumtas, pajutau, ko man neleidžia kontempliuoti mano sielos tamsa. Buvau tikras, kad Tu esi ir esi beribis, bet ne išplitęs per ribotas ar beribes vietas, ir kad Tu tikrai esi Tas, kuris visada esi tas pats, jokioje dalyje ir jokiu judesiu nepakitęs, o visa kita yra iš Tavęs – tai vienintelis tvirčiausias įrodymas, nes jie yra. Aš buvau tikras dėl šių dalykų, bet per silpnas, kad galėčiau Tavimi mėgautis. Aš plepėjau, aišku, lyg būčiau išmanantis, bet, jei nebūčiau ieškojęs Tavo kelio Kristuje, mūsų Gelbėtojuje, aš būčiau ne išmanantis, bet pražūvantis. Jau buvau pradėjęs norėti atrodyti išmintingas, pilnas savo bausmės, ir neverkiau, o dar ir pučiausi iš mokslo. Kur buvo ta statanti meilė, kylanti iš nuolankumo pamato, kuris yra Kristus Jėzus? Arba kada tos knygos mane to mokytų? Manau, Tu norėjai, kad aš į jas įpultų prieš nagrinėdamas Tavo Raštus, kad mano atmintyje įsispaustų, kaip aš buvau paveiktas jų, ir kad vėliau, kai būčiau suminkštintas Tavo knygose ir mano žaizdos būtų gydomos Tavo pirštais, aš atskirčiau ir suprasčiau, koks skirtumas yra tarp išdidumo ir išpažinimo, tarp tų, kurie mato, kur eiti, bet nemato, kaip, ir kelio, vedančio į palaimingą tėvynę, kurią reikia ne tik matyti, bet ir joje gyventi. Juk jei pirmiausia būčiau buvęs pamokytas Tavo šventaisiais Raštais ir jų artume Tu man būtum tapęs saldus, ir po to būčiau įpuolęs į anuos veikalus, galbūt jie būtų mane atplėšę nuo pamaldumo tvirtumo. Arba, jei būčiau išlikęs tame sveikame jausme, kurį buvau įgėręs, galvočiau, kad jį galima įgyti ir iš tų knygų, jei kas nors būtų išmokęs tik jas.

Godžiai ir vaisingai skaitė apaštalą Paulių.

27. Taigi, aš godžiausiai griebiausi garbingo Tavo dvasios rašiklio, ir ypač apaštalo Pauliaus. Ir dingo tie klausimai, kuriuose man kartais atrodė, kad jis prieštarauja pats sau ir kad jo kalbos tekstas nesiderina su Įstatymo ir Pranašų liudijimais. Ir man atsivėrė vienas tyros iškalbos veidas, ir aš išmokau džiūgauti su drebuliu. Ir aš pradėjau, ir radau, kad viskas, ką ten buvau skaitęs kaip tiesą, čia buvo sakoma su Tavo malonės rekomendacija. Kad tas, kuris mato, nesididžiuotų, lyg nebūtų gavęs ne tik to, ką mato, bet ir kad matytų (juk „ką jis turi, ko nebūtų gavęs?“). Ir kad jis būtų ne tik paragintas matyti Tave, kuris esi visada tas pats, bet ir išgydytas, kad galėtų Tave laikyti. Ir tas, kuris iš toli negali matyti, vis dėlto eitų keliu, kuriuo ateitų, pamatytų ir laikytų. Nes, „nors žmogus ir džiaugiasi Dievo įstatymu pagal vidinį žmogų, ką jis darys su kitu įstatymu savo nariuose, kuris kovoja su jo proto įstatymu ir veda jį į nelaisvę nuodėmės įstatymui, kuris yra jo nariuose?“ Juk Tu esi teisingas, Viešpatie, o mes nusidėjome, neteisingai elgėmės, bedieviškai veikėme, ir Tavo ranka sunkiai mus prislėgė. Ir mes teisingai buvome atiduoti senajam nusidėjėliui, mirties viršininkui, nes jis įtikino mūsų valią sekti jo valios pavyzdžiu, kuria jis neišliko Tavo tiesoje. Ką darys nelaimingas žmogus? „Kas jį išlaisvins iš šio mirties kūno, jei ne Tavo malonė per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“, kurį Tu pagimdei amžinai lygų sau ir sukūrei savo kelių pradžioje, kuriame šio pasaulio kunigaikštis nerado nieko, kas verta mirties, ir jį nužudė. Ir buvo panaikintas skolos raštas, kuris buvo prieš mus.

To tuose raštuose nėra. Tuose puslapiuose nėra šio pamaldumo veido, išpažinimo ašarų, Tavo aukos, atgailaujančios dvasios, sudužusios ir nusižeminusios širdies, tautos išgelbėjimo, nuotakos miesto, Šventosios Dvasios laido, mūsų kainos taurės. Niekas ten nedainuoja: „Argi mano siela nebus pavaldi Dievui? Juk iš Jo mano išgelbėjimas. Jis yra mano Dievas ir mano Gelbėtojas, mano globėjas; aš daugiau nesvyruosiu.“ Niekas ten negirdi šaukiančio: „Ateikite pas mane, kurie vargstate.“ Jie niekina mokytis iš Jo, nes Jis yra romus ir nuolankios širdies. Juk Tu „paslėpei tai nuo išmintingųjų ir protingųjų ir apreiškei tai mažutėliams“. Ir viena yra iš miško viršūnės matyti ramybės tėvynę ir nerasti kelio į ją, ir veltui bandyti eiti klystkeliais, kai aplink tyko ir pasalauja bėgliai dezertyrai su savo kunigaikščiu liūtu ir drakonu. O kita – laikytis kelio, vedančio ten, apsaugoto dangiškojo imperatoriaus rūpesčiu, kur nelatrobiauja tie, kurie apleido dangiškąją tarnybą; jie vengia jo lyg bausmės. Tai nuostabiais būdais įsismelkė į mano vidų, kai skaičiau mažiausią iš Tavo apaštalų, ir aš apmąsčiau Tavo darbus ir išsigandau.

Gerai, štai šios teksto dalies (Šv. Augustino „Išpažinimai“, VIII knyga) vertimas.

AŠTUNTOJI KNYGA

ATSIVERTIMAS Į VIENĄ TIKRĄJĮ DIEVĄ

Pokalbis su Simplicijonu

Simplicijonas – Dievo tarnas.

1. Mano Dieve, aš prisiminsiu dėkodamas Tau ir išpažinsiu Tavo gailestingumą man. Tegul mano kaulai persismelkia Tavo meile ir sako: „Viešpatie, kas Tau prilygsta?“ Tu sutraukei mano pančius, tad aš paaukosiu Tau šlovės auką. Kaip Tu juos sutraukei, aš papasakosiu, ir visi, kurie Tave garbina, tai išgirdę sakys: „Palaimintas Viešpats danguje ir žemėje; didis ir nuostabus Jo vardas.“

Tavo žodžiai buvo įsmigę į mano širdies gelmes, ir iš visų pusių aš buvau Tavo apsuptas. Aš buvau tikras dėl Tavo amžinojo gyvenimo, nors ir mačiau jį mįslingai ir lyg per veidrodį. Vis dėlto, visos abejonės dėl negendančios substancijos, iš kurios kyla visa substancija, man buvo dingusios. Aš norėjau būti ne tikresnis dėl Tavęs, bet ir stabilesnis Tavyje. O dėl mano laikinojo gyvenimo viskas svyravo, ir mano širdį reikėjo apvalyti nuo seno raugo. Ir man patiko kelias – pats Gelbėtojas, bet eiti per Jo siaurus vartus aš vis dar tingėjau. Ir Tu įdėjai į mano protą mintį, ir mano akyse pasirodė gera mintis eiti pas Simplicijoną, kuris man atrodė esąs geras Tavo tarnas, ir jame švietė Tavo malonė. Taip pat buvau girdėjęs, kad nuo pat jaunystės jis labai pamaldžiai Tau gyveno. Tuo metu jis jau buvo senas, ir man atrodė, kad per ilgą amžių, praleistą tokiame gerame Tavo gyvenimo kelio sekime, jis daug patyrė ir daug išmoko. Ir tikrai taip buvo. Todėl norėjau jam išdėstyti savo nerimą, kad jis, pasikalbėjęs su manimi, pasakytų, koks būtų tinkamas būdas tokiam žmogui kaip aš eiti Tavo keliu.

Augustiną vis dar tvirtai laikė prisirišimas prie moters.

2. Aš mačiau, kad Bažnyčia yra pilna, ir vienas ėjo taip, o kitas – kitaip. Man nepatiko tai, ką dariau pasaulyje, ir tai man buvo didelė našta, jau nebe dėl degančių aistrų, kaip anksčiau, bet dėl garbės ir pinigų vilties, kuri padėjo man pakelti tą sunkią vergystę. Jau tie dalykai manęs nebedžiugino, palyginti su Tavo saldumu ir Tavo namų grožiu, kurį aš mylėjau. Bet aš vis dar buvau tvirtai surištas su moterimi. Apaštalas man nedraudė vesti, nors ir ragino siekti geresnio, ypač norėdamas, kad visi žmonės būtų tokie, kaip jis pats. Bet aš, būdamas silpnesnis, rinkausi minkštesnę vietą, ir dėl šio vieno dalyko aš vartaliojausi kituose, būdamas silpnas ir nykstantis nuo varginančių rūpesčių. Nes ir kituose dalykuose, kurių nenorėjau kentėti, buvau priverstas prisitaikyti prie santuokinio gyvenimo, kuriam buvau atsidavęs ir surištas.

Buvau girdėjęs iš tiesos lūpų, kad yra eunuchų, kurie patys save nuskriaudė dėl dangaus karalystės; bet „kas gali suprasti, tesupranta“, sakė Jis. Tikrai tušti yra visi žmonės, kuriuose nėra Dievo pažinimo, ir jie iš matomų gerų dalykų negalėjo rasti To, kuris yra. Bet aš jau nebebuvau toje tuštybėje; aš ją peržengiau ir, visai kūrinijai liudijant, radau Tave, mūsų Kūrėją, ir Tavo Žodį pas Tave, Dievą, su Tavimi vieną Dievą, per kurį Tu viską sukūrei. Ir yra kita bedievių rūšis, kurie, „pažinę Dievą, negarbino Jo kaip Dievo ir nedėkojo“. Į tai aš taip pat buvau įpuolęs, bet Tavo dešinė mane pagavo ir, iš ten paėmusi, pastatė ten, kur galėčiau pasveikti. Nes Tu pasakei žmogui: „Štai, pamaldumas yra išmintis“, ir „Nenorėk atrodyti išmintingas“, nes „vadindami save išmintingais, jie tapo kvailiais“. Aš jau buvau radęs gerąjį perlą, ir, pardavus viską, ką turėjau, reikėjo jį pirkti, bet aš dvejojau.

Retoriaus Viktorino atsivertimas, kurį papasakojo Simplicijonas.

3. Taigi, aš nuėjau pas Simplicijoną, kuris buvo tėvas priimant malonę tuometiniam vyskupui Ambraziejui, ir kurį Ambraziejus tikrai mylėjo kaip tėvą. Aš jam papasakojau savo klaidų vingius. Kai paminėjau, kad skaičiau keletą platonikų knygų, kurias Viktorinas, buvęs Romos miesto retorius, kurį, kaip girdėjau, mirė būdamas krikščioniu, buvo išvertęs į lotynų kalbą, jis pasveikino mane, kad nepatekau į kitų filosofų raštus, pilnus melo ir apgaulės pagal šio pasaulio elementus, o šiose knygose visais būdais yra įteigiamas Dievas ir Jo Žodis.

Tada, norėdamas mane paraginti į Kristaus nuolankumą, paslėptą nuo išmintingųjų ir apreikštą mažutėliams, jis prisiminė patį Viktoriną, kurį, būdamas Romoje, labai artimai pažinojo, ir papasakojo man apie jį tai, ko aš nenutylėsiu. Tai yra didelė Tavo malonės šlovė, kurią reikia Tau išpažinti. Kaip tas labai išsilavinęs senolis, visų laisvųjų menų žinovas, perskaitęs ir įvertinęs tiek daug filosofų, daugelio kilmingų senatorių mokytojas, kuris netgi už iškiliosios mokytojo profesijos ženklą, kurį šio pasaulio piliečiai laiko iškiliu, buvo nusipelnęs ir gavęs statulą Romos forume, iki pat to amžiaus buvo stabų garbintojas ir šventvagiškų ritualų dalyvis. Tuo metu beveik visa Romos diduomenė buvo išsipūtusi ir kvėpavo Pelusijos gyventojų dievais ir visokiais dievų monstrais, ir šunimi Anubiu, kurie kažkada „laikė ginklus prieš Neptūną ir Venerą, ir prieš Minervą“, ir kuriems, jau nugalėtiems, dabar meldėsi Roma. Ir štai, tas senolis Viktorinas, tiek metų gynęs tai baisiu balsu, nesigėdijo būti Tavo Kristaus vaiku ir Tavo šaltinio kūdikiu, palenkęs kaklą po nuolankumo jungu ir nulenktu veidu priėmęs kryžiaus gėdą.

4. O Viešpatie, Viešpatie, kuris palenkei dangų ir nužengei, palietei kalnus, ir jie surūko, kokiais būdais Tu įsiskverbei į tą krūtinę? Jis skaitė, kaip pasakojo Simplicijonas, Šventąjį Raštą ir labai stropiai tyrinėjo bei nagrinėjo visus krikščioniškus raštus. Ir jis sakė Simplicijonui, ne viešai, bet slapčiau ir draugiškiau: „Žinok, aš jau esu krikščionis.“ O tas atsakydavo: „Netikėsiu ir nelaikysiu tavęs krikščioniu, kol nepamatysiu Kristaus Bažnyčioje.“ O jis juokdavosi sakydamas: „Argi sienos daro krikščionis?“ Ir tai jis dažnai sakydavo, kad jau yra krikščionis, ir Simplicijonas dažnai tai atsakydavo, ir jis dažnai kartodavo pašaipą apie sienas. Jis bijojo įžeisti savo draugus, išdidžius demonų garbintojus, iš kurių Babilono didybės viršūnės, lyg iš Libano kedrų, kurių Viešpats dar nebuvo sutriuškinęs, jis manė, kad ant jo užgrius didelė neapykanta. Bet kai, skaitydamas ir godžiai gerdamas, jis įgavo tvirtumo ir išsigando, kad Kristus jį išsigins prieš šventuosius angelus, jei jis bijos Jį išpažinti prieš žmones, jis pasijuto kaltas dėl didelio nusikaltimo, gėdydamasis Tavo Žodžio nuolankumo sakramentų ir nesigėdydamas išdidžių demonų šventvagiškų ritualų, kuriuos, būdamas išdidus sekėjas, buvo priėmęs. Jis susigėdo tuštybės ir paraudo dėl tiesos. Staiga ir netikėtai jis pasakė Simplicijonui, kaip tas pasakojo: „Eikime į bažnyčią, aš noriu tapti krikščioniu.“ O tas, negalėdamas suturėti džiaugsmo, nuėjo su juo. Kai jis buvo pamokytas pirmaisiais instrukcijos sakramentais, netrukus jis ir užsirašė, kad būtų atgimdytas per krikštą. Roma stebėjosi, Bažnyčia džiaugėsi. Išdidieji matė ir pyko, griežė dantimis ir nyko. O Tavo tarnui Viešpats Dievas buvo jo viltis, ir jis nežiūrėjo į tuštybes ir melagingas beprotybes.

5. Galiausiai, kai atėjo laikas išpažinti tikėjimą, kuris Romoje, iš anksto parengtais ir atmintinai išmoktais žodžiais, yra sakomas iš aukštesnės vietos, matant ištikimiems žmonėms, tų, kurie ruošiasi priimti Tavo malonę, kunigai pasiūlė Viktorinui, kaip sakoma, tai padaryti slapčiau, kaip buvo įprasta siūlyti kai kuriems, kurie, atrodė, drebės iš drovumo. Bet jis verčiau norėjo išpažinti savo išgelbėjimą šventosios minios akivaizdoje. Juk išgelbėjimas, kurio jis mokė, nebuvo retorikoje, o vis dėlto jis ją viešai dėstė. Kiek mažiau jis turėjo bijoti Tavo romios kaimenės, skelbdamas Tavo žodį, jei nebijojo bepročių minios, skelbdamas savo žodžius? Taigi, kai jis užlipo, kad išpažintų, visi, kurie jį pažinojo, vienas kitam sušuko jo vardą su džiaugsmingu triukšmu. O kas ten jo nepažinojo? Ir prislopintas garsas nuskambėjo per visų džiūgaujančių lūpas: „Viktorinas, Viktorinas!“ Greitai jie sušuko iš džiaugsmo, nes jį matė, ir greitai nutilo, įsitempę, kad jį girdėtų. Jis išpažino tikrąjį tikėjimą su iškilia drąsa, ir visi norėjo jį pagriebti į savo širdį. Ir jie jį pagriebė mylėdami ir džiaugdamiesi – tokios buvo griebiančiųjų rankos.

Didesnis džiaugsmas yra dėl žmogaus, išgelbėto iš didesnio pavojaus.

6. Gerasis Dieve, kas dedasi žmoguje, kad jis labiau džiaugiasi išgelbėta beviltiška siela ir išlaisvinta iš didesnio pavojaus, nei jei viltis jam visada būtų buvusi arba pavojus būtų buvęs mažesnis? Juk ir Tu, gailestingas Tėve, labiau džiaugiesi vienu atgailaujančiu, nei devyniasdešimt devyniais teisuoliais, kuriems nereikia atgailos. Ir mes su dideliu džiaugsmu klausomės, kai girdime, kaip džiūgaujančio piemens pečiais parnešama avis, kuri buvo paklydusi, ir drachma grąžinama į Tavo iždą, kaimynėms džiaugiantis kartu su moterimi, kuri ją rado. Ir ašaros išspaudžiamos džiaugsmo Tavo namų šventėje, kai Tavo namuose skaitoma apie Tavo jaunesnįjį sūnų, kuris „buvo miręs ir atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“. Tu džiaugiesi mumyse ir savo šventuosiuose angeliuose šventa meile. Juk Tu visada esi tas pats, kuris visada vienodai žinai viską, kas ne visada ir ne vienodai yra.

7. Kas tada dedasi sieloje, kai ji labiau džiaugiasi atrastais ar grąžintais daiktais, kuriuos myli, nei jei juos visada būtų turėjusi? Juk ir kiti dalykai tai liudija, ir viskas pilna liudijimų, šaukiančių: „Taip yra.“ Triumfuoja nugalėtojas imperatorius, bet jis nebūtų nugalėjęs, jei nebūtų kovojęs, ir kuo didesnis pavojus buvo mūšyje, tuo didesnis džiaugsmas triumfe. Audra blaško jūreivius ir grasina sudužimu; visi išblykšta nuo būsimos mirties. Nurimsta dangus ir jūra, ir jie labai džiūgauja, nes labai bijojo. Serga brangus žmogus, ir jo pulsas praneša blogą žinią; visi, kurie linki jam pasveikti, serga kartu su juo dvasia. Jam pasidaro geriau, ir jis dar nevaikšto su ankstesnėmis jėgomis, ir kyla toks džiaugsmas, kokio nebuvo, kai jis anksčiau vaikščiojo sveikas ir stiprus. Ir pačius žmogaus gyvenimo malonumus žmonės įgyja ne per netikėtai ir prieš valią užklumpančius, bet per sąmoningai ir valingai sukeltus vargus. Valgymo ir gėrimo malonumo nėra, jei prieš tai nebūna alkio ir troškulio vargo. Ir girtuokliai valgo sūrius dalykus, kad sukeltų varginantį deginimą, kurį, kai užgesina gėrimas, kyla malonumas. Ir yra nustatyta, kad sužadėtinės nebūtų atiduodamos iškart, kad vyras nepaniekintų duotosios, kurios jis, būdamas sužadėtinis, laukdamas, nebūtų ilgėjęsis.

8. Tai vyksta ir bjauriame, ir pasibjaurėtiname džiaugsme, ir tame, kuris yra leistinas ir teisėtas, ir pačioje nuoširdžiausioje draugystės dorybėje, ir tame, kuris „buvo miręs ir atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“. Visur didesnį džiaugsmą lydi didesnis vargas. Kas tai yra, Viešpatie, mano Dieve, kai Tu pats sau esi amžinas džiaugsmas, ir kai kurie dalykai aplink Tave visada džiaugiasi? Kas tai yra, kad ši daiktų dalis kaitaliojasi tarp nykimo ir augimo, tarp nesutarimų ir susitaikymų? Ar toks jų būdas, ir tiek Tu jiems davei, kai nuo aukščiausių dangaus sferų iki žemiausių žemės gelmių, nuo pradžios iki amžių pabaigos, nuo angelo iki kirmino, nuo pirmojo judesio iki paskutinio, visas gėrio rūšis ir visus teisingus Tavo darbus išdėstei kiekvieną savo vietoje ir vykdai kiekvieną savo laiku? Vaje man, koks Tu aukštas aukštybėse ir koks gilus gelmėse! Ir Tu niekur nepasitrauki, o mes vos grįžtame pas Tave.

Iškilių vyrų atsivertimas atneša džiaugsmą ir išgelbėjimą daugeliui.

9. Veik, Viešpatie, veik, pažadink ir atšauk mus, uždek ir pagrobk, kvepėk, saldėk: mylėkime, bėkime. Argi ne daugelis iš gilesnio aklumo pragaro nei Viktorinas grįžta pas Tave, artinasi ir yra apšviečiami, gaudami šviesą, kurią, jei kas gauna, gauna iš Tavęs galią tapti Tavo vaikais? Bet jei jie mažiau žinomi tautoms, mažiau dėl jų džiaugiasi net ir tie, kurie juos pažįsta. Kai džiaugiamasi kartu su daugeliu, ir kiekviename atskirai džiaugsmas yra gausesnis, nes jie užsidega ir įkaista vienas nuo kito. Be to, kadangi jie yra žinomi daugeliui, jie daugeliui yra autoritetas išgelbėjimui ir daugeliui eina pirma, o kiti seka. Todėl labai dėl jų džiaugiasi ir tie, kurie juos aplenkė, nes džiaugiasi ne tik dėl jų vienų. Toli gražu, kad Tavo palapinėje turtuolių asmenys būtų priimami labiau nei vargšų, ar kilmingieji – labiau nei nekilmingų. Juk Tu „pasirinkai tai, kas pasaulyje silpna, kad sugėdintum tai, kas stipru, ir pasirinkai tai, kas pasaulyje nekilminga ir paniekinta, ir tai, kas nėra, lyg būtų, kad sunaikintum tai, kas yra“. Ir vis dėlto, tas pats mažiausiasis iš Tavo apaštalų, per kurio liežuvį Tu ištarei šiuos žodžius, kai prokonsulas Paulius per jo tarnystę, nugalėjus išdidumą, buvo pajungtas po švelniu Tavo Kristaus jungu, tapęs didžiojo karaliaus provincijos valdytoju, pats taip pat iš ankstesnio Sauliaus panoro vadintis Pauliumi, dėl tokios didelės pergalės ženklo. Juk priešas labiau nugali tame, kurį labiau laiko ir per kurį daugiau laiko. O išdidžiuosius jis labiau laiko kilmingumo vardu, ir per juos daugiau laiko autoriteto vardu. Kiek maloniau buvo galvoti apie Viktorino krūtinę, kurią velnias buvo užėmęs kaip neįveikiamą tvirtovę, ir Viktorino liežuvį, kuriuo, kaip dideliu ir aštriu ginklu, jis buvo nužudęs daugelį, tuo gausiau turėjo džiūgauti Tavo vaikai, nes mūsų karalius „surišo stiprųjį“. Ir jie matė jo indus, paimtus, išvalytus ir pritaikytus Tavo garbei, ir tapusius naudingais Viešpačiui kiekvienam geram darbui.

Dvi valios draskė Augustino sielą, o jį laikė blogas įprotis.

10. Bet kai Tavo žmogus Simplicijonas man papasakojo tai apie Viktoriną, aš užsidegiau noru sekti jo pavyzdžiu – juk tam jis tai ir papasakojo. O kai jis pridūrė, kad imperatoriaus Juliano laikais buvo išleistas įstatymas, draudžiantis krikščionims mokyti literatūros ir retorikos (kurį įstatymą Viktorinas priėmė ir verčiau paliko plepią mokyklą, nei Tavo žodį, kuriuo Tu darai iškalbingus kūdikių liežuvius), jis man pasirodė ne tiek stipresnis, kiek laimingesnis, nes rado progą atsiduoti Tau. Aš to ilgėjausi, surištas ne svetima geležimi, bet savo geležine valia. Mano valią laikė priešas, ir iš jos jis man padarė grandinę ir mane surišo. Juk iš iškrypusios valios kilo geismas, ir tarnaujant geismui, tai tapo įpročiu, ir nesipriešinant įpročiui, tai tapo būtinybe. Šiomis lyg grandimis, susijungusiomis viena su kita (todėl aš tai pavadinau grandine), mane laikė surištą kieta vergystė. O nauja valia, kuri man pradėjo kilti, norint Tau nemokamai tarnauti ir Tavimi džiaugtis, Dieve, vieninteliu tikru džiaugsmu, dar nebuvo pakankamai stipri, kad nugalėtų senąją, sustiprėjusią per senatvę. Taip dvi mano valios, viena sena, kita nauja, viena kūniška, kita dvasinė, kovojo tarpusavyje ir, nesutardamos, draskė mano sielą.

11. Taip aš pats iš patirties supratau tai, ką buvau skaitęs, kaip „kūnas geidžia prieš dvasią, o dvasia – prieš kūną“. Aš buvau abiejuose, bet labiau buvau tame, ką savyje pritariau, nei tame, ką savyje peikiau. Ten aš jau labiau nebebuvau aš, nes didžiąja dalimi tai kentėjau prieš savo valią, nei dariau norėdamas. Bet vis dėlto įprotis, kovojantis prieš mane, tapo stipresnis iš manęs paties, nes aš, norėdamas, pasiekiau tai, ko nenorėjau. Ir kas galėtų teisingai prieštarauti, kai nusidėjėlį seka teisinga bausmė? Ir nebebuvo to pasiteisinimo, kuriuo man anksčiau atrodydavo, kad aš dar netarnauju Tau, paniekinęs pasaulį, nes man nebuvo aiškus tiesos suvokimas. Dabar ir ji buvo tikra. O aš, vis dar pririštas prie žemės, atsisakiau Tau tarnauti, ir taip bijojau būti išlaisvintas nuo visų kliūčių, kaip reikia bijoti būti kliudomam.

Pasaulio našta.

12. Taip pasaulio našta, kaip įprasta miegant, maloniai mane slėgė. O mintys, kuriomis aš mąsčiau apie Tave, buvo panašios į norinčiųjų pabusti pastangas, kurie, vis dėlto, nugalėti gilaus miego, vėl nugrimzta. Ir kaip niekas nenori miegoti amžinai, ir visų sveiku protu manymu, budėti yra geriau, vis dėlto dažnai žmogus atidėlioja atsikratyti miego, kai sunkus apsnūdimas yra nariuose, ir jis, nors jau ir nepatinkantis, mieliau jį gaudo, nors jau atėjo laikas keltis. Taip aš buvau tikras, kad geriau atsiduoti Tavo meilei, nei pasiduoti savo aistrai. Bet anas patiko ir nugalėjo, o šis viliojo ir rišo. Aš neturėjau, ką Tau atsakyti, kai Tu man sakei: „Kelkis, kuris miegi, ir kelkis iš mirusiųjų, ir apšvies tave Kristus.“ Ir kai iš visų pusių rodei, kad Tu sakai tiesą, aš neturėjau visiškai nieko, ką atsakyti, nugalėtas tiesos, išskyrus tik lėtus ir mieguistus žodžius: „Tuoj“, „Štai tuoj“, „Palauk truputį.“ Bet „tuoj ir tuoj“ neturėjo ribos, ir „palauk truputį“ tęsėsi ilgai. Veltui aš „džiaugiausi Tavo įstatymu pagal vidinį žmogų, kai kitas įstatymas mano nariuose kovojo su mano proto įstatymu ir vedė mane į nelaisvę nuodėmės įstatymui, kuris yra mano nariuose“. Juk nuodėmės įstatymas yra įpročio jėga, kuri traukia ir laiko sielą net prieš jos valią, dėl tos kaltės, dėl kurios ji noriai į jį įpuola. Tad „kas mane, nelaimingą, išlaisvins iš šio mirties kūno, jei ne Tavo malonė per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį?“

Ką Ponticijonas papasakojo Augustinui ir Alipijui

Apie Augustino, Alipijaus ir Nebridijaus laisvalaikį ir darbus.

13. Ir kaip Tu mane ištraukei iš geismo pančių, kuriais buvau stipriausiai surištas, ir iš pasaulietiškų reikalų vergijos, aš papasakosiu ir išpažinsiu Tavo vardui, Viešpatie, mano padėjėjau ir mano atpirkėjau.

Aš gyvenau kaip įprasta, augant nerimui, ir kasdien dūsavau Tau. Lankiau Tavo bažnyčią, kiek turėjau laiko nuo tų reikalų, po kurių našta dejavau. Su manimi buvo Alipijus, laisvas nuo teisininkų darbo po trečiosios asesoriaus kadencijos, laukiantis, kam vėl galės parduoti savo patarimus, kaip aš pardavinėjau iškalbos meną, jei jį galima suteikti mokant. O Nebridijus buvo pasidavęs mūsų draugystei ir tapo padėjėju mūsų visų artimiausiam draugui Verecundui, milaniečiui ir gramatikui, kuris labai troško ir draugystės teise reikalavo iš mūsų būrio ištikimos pagalbos, kurios jam labai reikėjo. Taigi, Nebridijaus ten nepatraukė naudos troškimas (jis galėtų gauti daugiau, jei norėtų, iš literatūros), bet, būdamas maloniausias ir švelniausias draugas, jis nenorėjo paniekinti mūsų prašymo dėl geranoriškumo pareigos. Jis tai darė labai protingai, saugodamasis tapti žinomu svarbiems pagal šį pasaulį asmenims, vengdamas juose bet kokio dvasios nerimo, nes norėjo ją turėti laisvą ir kuo daugiau valandų skirti laisvalaikiui, ieškoti ko nors, skaityti ar klausytis apie išmintį.

Ponticijono pasakojimas apie vienuolį Antonijų.

14. Vieną dieną (neprisimenu priežasties, kodėl Nebridijus nebuvo) štai pas mus į namus atėjo Ponticijonas, mūsų kraštietis, afrikietis, užimantis aukštas pareigas dvare. Jis kažko iš mūsų norėjo. Mes atsisėdome pasikalbėti. Atsitiktinai jis pastebėjo knygą ant žaidimų stalo, kuris buvo priešais mus. Jis ją paėmė, atvertė ir rado apaštalą Paulių – tikrai netikėtai. Jis manė, kad tai viena iš tų knygų, kurių profesija mane vargino. Tada jis, nusišypsojęs ir pažvelgęs į mane, su džiaugsmu nustebo, kad staiga prieš mano akis rado būtent šias ir tik šias knygas. Jis buvo krikščionis ir ištikimas, ir dažnai bažnyčioje parpuldavo prieš Tave, mūsų Dieve, ilgose ir dažnose maldose. Kai aš jam pasakiau, kad aš tiems raštams skiriu didžiausią dėmesį, prasidėjo pokalbis, jam pasakojant apie egiptietį vienuolį Antonijų, kurio vardas buvo labai garsus tarp Tavo tarnų, o mums iki tos valandos buvo nežinomas. Kai jis tai sužinojo, jis ilgiau kalbėjo apie tai, supažindindamas mus, nežinančius, su tokiu didžiu vyru ir stebėdamasis mūsų nežinojimu. Mes buvome apstulbę, girdėdami apie tokius nesenus ir beveik mūsų laikų stebuklus, patvirtintus teisingame tikėjime ir katalikų Bažnyčioje. Visi stebėjomės: mes – nes tai buvo taip didinga, o jis – nes tai mums buvo negirdėta.

Kas nutiko Ponticijonui ir trims jo draugams, vaikštinėjantiems soduose Tryre.

15. Iš ten jo kalba pasisuko apie vienuolynų bendruomenes, Tavo malonaus kvapo papročius ir derlingas dykumos vienuolynų vietas, apie kurias mes nieko nežinojome. Ir Milane buvo vienuolynas, pilnas gerų brolių, už miesto sienų, globojant Ambraziejui, ir mes to nežinojome. Jis tęsė ir vis kalbėjo, o mes įsitempę tylėjome. Tada jis paminėjo, kad kažkada jis ir trys kiti jo bendražygiai, būdami Tryre, kai imperatorius po pietų mėgavosi cirko reginiu, išėjo pasivaikščioti į sodus prie sienų. Ten, kai jie atsitiktinai vaikščiojo poromis, vienas nuėjo atskirai su juo, o kiti du – taip pat atskirai. Bet anie, klaidžiodami, užėjo į kažkokią trobelę, kurioje gyveno keli Tavo tarnai, vargšai dvasia, kurių yra dangaus karalystė. Ir ten jie rado knygą, kurioje buvo parašytas Antonijaus gyvenimas. Vienas iš jų pradėjo ją skaityti, stebėjosi, užsidegė ir, skaitydamas, svarstė, kaip pasirinkti tokį gyvenimą ir, palikus pasaulietišką tarnybą, tarnauti Tau. Jie buvo iš tų, kuriuos vadina „agentes in rebus“ (imperatoriaus pareigūnai).

Tada, staiga pripildytas šventos meilės ir blaivaus gėdos jausmo, supykęs ant savęs, jis pažvelgė į savo draugą ir jam tarė: „Sakyk, prašau, kur mes siekiame nueiti visomis šiomis mūsų pastangomis? Ko mes ieškome? Dėl ko mes tarnaujame? Ar gali būti didesnė mūsų viltis dvare, nei tapti imperatoriaus draugais? Ir ten, kas nėra trapu ir pilna pavojų? Ir per kiek pavojų pasiekiamas dar didesnis pavojus? Ir kada tai bus? O Dievo draugu, jei norėsiu, štai, aš tampu dabar.“

Jis tai pasakė ir, neramiai laukdamas naujo gyvenimo, vėl įsmeigė akis į puslapius. Jis skaitė ir keitėsi viduje, kur Tu matei, ir jo protas atsiskyrė nuo pasaulio, kaip netrukus paaiškėjo. Juk kai jis skaitė ir vartė savo širdies bangas, jis kartais suriko, apsisprendė ir pasirinko geresnius dalykus. Jau būdamas Tavo, jis tarė savo draugui: „Aš jau atsisakiau tos mūsų vilties ir nusprendžiau tarnauti Dievui. Ir tai pradedu nuo šios valandos, šioje vietoje. Jei tau tingisi sekti, neprieštarauk.“ Tas atsakė, kad prisijungia kaip bendras tokio didelio atlygio ir tokios didelės tarnystės. Ir abu, jau būdami Tavo, statė bokštą su tinkamomis išlaidomis, palikdami viską, ką turėjo, ir sekdami Tavimi. Tada Ponticijonas ir tas, kuris su juo vaikščiojo po kitas sodo dalis, ieškodami jų, atėjo į tą pačią vietą. Juos radę, jie paragino juos grįžti, nes diena jau buvo pasvirusi į vakarą. Bet anie, papasakoję savo sprendimą ir ketinimą, ir kaip juose kilo ir įsitvirtino tokia valia, paprašė jų netrukdyti, jei jie atsisakytų prisijungti. O šie, nė kiek nepasikeitę, vis dėlto verkė, kaip jis sakė, ir nuoširdžiai juos sveikino, ir pavedė save jų maldoms. Ir, traukdami širdį prie žemės, jie nuėjo į dvarą, o anie, prisirišę širdimi prie dangaus, liko trobelėje. Ir abu turėjo sužadėtines, kurios, tai išgirdusios, taip pat paaukojo Tau savo nekaltybę.

Augustinas – nelaimingas ir drebantis.

16. Tai pasakojo Ponticijonas. O Tu, Viešpatie, per jo žodžius atgręžei mane į mane patį, nuimdamas mane nuo mano nugaros, kur aš save buvau pasidėjęs, nenorėdamas savęs stebėti. Ir Tu pastatei mane priešais mano veidą, kad pamatyčiau, koks aš bjaurus, koks iškrypęs ir purvinas, dėmėtas ir oposotas. Aš mačiau ir siaubėjausi, ir nebuvo, kur nuo savęs pabėgti. Ir jei bandydavau nusukti nuo savęs žvilgsnį, jis pasakodavo tai, ką pasakodavo, ir Tu vėl mane statojei priešais mane patį ir smeigei mane į mano akis, kad rasčiau savo neteisybę ir jos nekesčiau. Aš ją žinojau, bet apsimetinėjau, slėpiau ir pamiršdavau.

17. Bet tada, kuo karščiau aš mylėjau tuos, apie kuriuos girdėjau sveikus jausmus, kad jie visiškai atsiduoda Tau, kad būtų išgydyti, tuo bjauriau aš, palygintas su jais, nekenčiau savęs. Juk daugelis mano metų buvo su manimi praėję, galbūt dvylika metų, nuo tada, kai devyniolikos metų, perskaitęs Cicerono „Hortenzijų“, buvau sužadintas aistrai išminčiai. Ir aš atidėliojau, paniekinęs žemišką laimę, atsiduoti jos paieškoms. Jau vien jos paieškos, o ne radimas, turėjo būti teikiamos pirmenybė net ir rastiems turtams, tautų karalystėms ir aplink tekančioms kūno наслаdoms. O aš, nelaimingas jaunuolis, labai nelaimingas pačioje jaunystės pradžioje, netgi buvau prašęs Tavęs skaistybės ir sakęs: „Duok man skaistybę ir susivaldymą, bet ne dabar.“ Aš bijojau, kad Tu mane greitai išklausysi ir greitai išgydysi nuo geismo ligos, kurią verčiau norėjau patenkinti, nei užgesinti. Ir aš ėjau kreivais keliais, sekdamas šventvagišku prietaru – tiesa, nebuvau juo tikras, bet laikiau jį pranašesniu už kitus, kurių ne pamaldžiai ieškojau, bet priešiškai puoliau.

18. Ir aš maniau, kad dėl to atidėlioju iš dienos į dieną, paniekinęs pasaulio viltį, sekti tik Tavimi, nes man neatrodė esant nieko tikro, kuo galėčiau nukreipti savo kelią. Ir atėjo diena, kai aš buvau apnuogintas sau, ir mano sąžinė mane barė: „Kur tavo liežuvis? Juk tu sakei, kad dėl netikros tiesos nenori nusimesti tuštybės naštos. Štai, dabar viskas tikra, o ji vis dar tave slegia, o kiti, laisvesniais pečiais, gauna sparnus, kurie nei taip vargo ieškodami, nei dešimt ir daugiau metų apie tai mąstė.“ Taip aš buvau graužiamas viduje ir smarkiai gėdijausi baisios gėdos, kai Ponticijonas kalbėjo tokius dalykus. Baigus pokalbį ir priežastį, dėl kurios jis atėjo, jis išėjo, o aš – pas save. Ką aš sau nesakiau? Kokiais minčių rykštėmis aš neplakiau savo sielos, kad ji sektų mane, bandantį eiti paskui Tave? Ir ji priešinosi, atsisakė ir nesiteisino. Visi argumentai buvo išnaudoti ir paneigti. Liko tik nebylus drebėjimas, ir ji lyg mirties bijojo būti sulaikyta nuo įpročio tėkmės, kuria ji nyko į mirtį.

Kas nutiko namų sodelyje

Augustinas su Alipijumi užlipo į namų sodelį.

19. Tada, toje didelėje vidinėje mano namų kovoje, kurią aš smarkiai sukėliau su savo siela mūsų kambaryje, mano širdyje, sutrikęs ir veidu, ir protu, aš puoliau prie Alipijaus ir sušukau: „Ką mes kenčiame? Kas tai? Ką tu girdėjai? Neišsilavinę atsikelia ir pagrobia dangų, o mes su savo mokslais, be širdies, štai kur vartaliojamės kūne ir kraujyje! Ar todėl, kad jie mus aplenkė, gėda sekti, o negėda net ir nesekti?“ Aš pasakiau kažką panašaus, ir mano aistra mane atplėšė nuo jo, kai jis, apstulbęs, tylėjo ir žiūrėjo į mane. Juk aš nekalbėjau kaip įprasta. Daugiau apie mano dvasią kalbėjo mano kakta, skruostai, akys, spalva, balso tonas nei žodžiai, kuriuos tariau.

Buvo mažas sodelis prie mūsų svečių namų, kuriuo mes naudojomės kaip ir visais namais; juk šeimininkas, namų savininkas, ten negyveno. Ten mane nunešė krūtinės sumaištis, kur niekas netrukdytų karštai kovai, kurią aš pradėjau su savimi, kol ji baigsis taip, kaip Tu žinojai, o aš – ne. Bet aš tik sveikai beprotavau ir gyvybingai miriau, žinodamas, koks blogis aš esu, ir nežinodamas, koks gėris aš netrukus būsiu. Taigi, aš nuėjau į sodą, o Alipijus – žingsnis po žingsnio. Juk mano paslaptis nebuvo ne jo, kai jis buvo šalia. Ar kada nors jis mane, taip paveiktą, paliktų? Mes atsisėdome kuo toliau nuo pastatų. Aš virpėjau dvasia, pykdamas audringiausiu pykčiu, kad neinu į sandorį ir sutartį su Tavimi, mano Dieve, į kurią, kaip visi mano kaulai šaukė, reikia eiti, ir jie kėlė Tave į dangų šlovėmis. Ir ten nebuvo einama laivais, ar vežimais, ar pėsčiomis, tiek, kiek aš nuėjau iš namų į tą vietą, kur sėdėjome. Juk ne tik eiti, bet ir pasiekti ten buvo ne kas kita, kaip norėti eiti, bet norėti stipriai ir visiškai, o ne pusiau sužeista valia, kurią vartalioja ir mėto šen bei ten, kai viena dalis kyla, o kita krenta, kovodama.

20. Galiausiai, aš dariau tiek daug dalykų kūnu pačiuose dvejonių karščiuose, kuriuos kartais žmonės nori daryti, bet negali, jei arba neturi tų pačių narių, arba jie yra surišti pančiais, arba nusilpę nuo ligos, arba kaip nors kitaip kliudomi. Jei aš rovau plaukus, jei mušiau kaktą, jei, sunėręs pirštus, apkabinau kelį – aš tai padariau, nes norėjau. Bet galėjau norėti ir nepadaryti, jei narių judrumas nebūtų paklusęs. Taigi, aš padariau tiek daug dalykų, kur norėti nebuvo tas pats, kas galėti; ir aš nedariau to, kas man nepalyginamai labiau patiko ir ką, vos panorėjęs, galėčiau padaryti, nes vos panorėjęs, aš tikrai panorėčiau. Ten gebėjimas buvo tas pats, kas valia, ir pats norėjimas jau buvo darymas. Ir vis dėlto tai nevyko, ir kūnas lengviau pakluso silpniausiai sielos valiai, kad nariai judėtų pagal linktelėjimą, nei pati siela sau – savo dideliai valiai įvykdyti vien tik valia.

Kai ne visa valia įsako, tai, kas įsakyta, neįvyksta.

21. Iš kur šis monstras? Ir kodėl tai? Tešviečia Tavo gailestingumas, ir aš paklausiu, gal man galės atsakyti žmonių bausmių slėptuvės ir tamsiausios Adomo sūnų atgailos. Iš kur šis monstras? Ir kodėl tai? Siela įsako kūnui, ir jis tuoj pat paklūsta. Siela įsako sau, ir jai priešinamasi. Siela įsako, kad ranka judėtų, ir tai taip lengva, kad vargu ar galima atskirti įsakymą nuo tarnystės; o siela yra siela, o ranka – kūnas. Siela įsako, kad siela norėtų, ir tai ne kita, bet ji vis dėlto to nedaro. Iš kur šis monstras? Ir kodėl tai? Aš sakau, ji įsako, kad norėtų – ji, kuri neįsakytų, jei nenorėtų, ir vis dėlto nedaro to, ką įsako. Bet ji nenori iš visos širdies, todėl ne iš visos širdies įsako. Juk ji tiek įsako, kiek nori, ir tiek nevyksta tai, ką ji įsako, kiek ji nenori, nes valia įsako, kad būtų valia – ne kita, bet ta pati. Taigi, ji ne visa įsako, todėl nėra to, ką ji įsako. Juk jei ji būtų visa, ji neįsakytų, kad būtų, nes jau būtų. Taigi, tai nėra monstras – dalinai norėti, dalinai nenorėti, bet tai sielos liga, nes ji ne visa pakyla, pakelta tiesos, bet apsunkinta įpročio. Ir todėl yra dvi valios, nes viena iš jų nėra visa, ir tai, ko trūksta vienai, yra kitoje.

Ne dvi priešingos prigimtys kovoja žmoguje, bet ta pati siela kartais ne visa valia nori.

22. Tegul prapuola iš Tavo akivaizdos, Dieve, kaip jie ir prapuola, tuščiakalbiai ir proto apgavikai, kurie, pastebėję dvi valias svarstyme, tvirtina, kad yra dvi prigimtys dviejų protų – viena gera, kita bloga. Jie patys yra tikrai blogi, kai taip blogai galvoja, ir jie patys bus geri, jei teisingai supras ir sutiks su tiesa, kad Tavo apaštalas jiems pasakytų: „Kažkada buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje.“ Juk jie, norėdami būti šviesa ne Viešpatyje, bet savyje, manydami, kad sielos prigimtis yra tai, kas yra Dievas, taip tapo dar tankesne tamsa, nes baisia arogancija nutolo nuo Tavęs, nuo Tavęs, tikrosios šviesos, apšviečiančios kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį. Atkreipkite dėmesį, ką sakote, ir susigėskite, ir artinkitės prie Jo, ir būsite apšviesti, ir jūsų veidai nesusigės.

Kai aš svarstiau, kad jau tarnaučiau Viešpačiui, savo Dievui, kaip seniai buvau nusprendęs, tai aš buvau tas, kuris norėjo, aš, kuris nenorėjo; aš, aš buvau. Aš nei visiškai norėjau, nei visiškai nenorėjau. Todėl aš kovojau su savimi ir buvau draskomas savęs paties. Ir tas draskymas vyko prieš mano valią, bet tai nerodė svetimo proto prigimties, bet mano paties bausmę. Ir todėl aš jau nebe aš tai dariau, bet nuodėmė, kuri gyveno manyje, iš laisvesnės nuodėmės bausmės, nes aš buvau Adomo sūnus.

23. Juk jei yra tiek daug priešingų prigimčių, kiek valių priešinasi viena kitai, tai bus nebe dvi, bet daugiau. Jei kas nors svarstytų, ar eiti į jų susirinkimą, ar į teatrą, šie sušuktų: „Štai dvi prigimtys, viena gera veda čia, kita bloga – traukia atgal. Iš kur tas dvejojimas tarp viena kitai prieštaraujančių valių?“ O aš sakau, kad abi yra blogos – ir ta, kuri veda pas juos, ir ta, kuri traukia į teatrą. Bet jie tiki, kad gera yra tik ta, kuria einama pas juos. O ką, jei kuris nors iš mūsų svarstytų ir, svyruodamas tarp dviejų besiginčijančių valių, dvejotų, ar eiti į teatrą, ar į mūsų bažnyčią? Argi ir jie nedvejotų, ką atsakyti? Arba jie prisipažins, ko nenori, kad gera valia einama į mūsų bažnyčią, kaip į ją eina tie, kurie yra pamokyti jos sakramentų ir jų laikosi, arba jie manys, kad dvi blogos prigimtys ir du blogi protai kovoja viename žmoguje, ir nebus tiesa tai, ką jie įprastai sako, kad viena yra gera, o kita – bloga. Arba jie atsivers į tiesą ir neneigs, kad, kai kas nors svarsto, viena siela blaškosi tarp įvairių valių.

24. Tad tegu jie daugiau nebesako, kai jaučia dvi valias, kovojančias viena su kita viename žmoguje, kad kovoja du priešingi protai iš dviejų priešingų substancijų ir dviejų priešingų principų – vienas geras, kitas blogas. Juk Tu, tikrasis Dieve, juos peiki, demaskuoji ir įtikini. Kaip ir abiejose blogose valiose, kai kas nors svarsto, ar nužudyti žmogų nuodais, ar geležimi, ar užgrobti tą ar aną svetimą lauką, kai abiejų negali, ar nusipirkti malonumą prabanga, ar taupyti pinigus godumu, ar eiti į cirką, ar į teatrą, jei abu rodomi tą pačią dieną. Pridedu ir trečią – ar vogti iš svetimų namų, jei yra proga. Pridedu ir ketvirtą – ar svetimauti, jei ir tam atsiveria galimybė. Jei visa tai sutampa viename laiko momente ir visko norima vienu metu, o visko negalima padaryti vienu metu, tai sielą drasko keturios ar net daugiau viena kitai prieštaraujančių valių dėl tokios gausybės trokštamų dalykų. O jie vis dėlto neįpratę sakyti, kad yra tiek daug įvairių substancijų. Taip pat ir su geromis valiomis. Aš jų klausiu, ar gera yra mėgautis apaštalo skaitymu, ar gera mėgautis blaivia psalme, ir ar gera aiškinti Evangeliją. Į kiekvieną klausimą jie atsakys: „Gera.“ O ką, jei visa tai džiugina vienu metu, tuo pačiu metu? Argi įvairios valios nedrasko žmogaus širdies, kai svarstoma, ką pirmiausia pasirinkti? Ir visos jos yra geros, ir kovoja tarpusavyje, kol pasirenkama viena, į kurią nukreipiama visa viena valia, kuri buvo padalyta į kelias. Taip pat, kai amžinybė džiugina iš viršaus, o laikino gėrio malonumas sulaiko iš apačios, tai ta pati siela, ne visa valia norinti to ar ano, ir todėl draskoma didelio vargo, kai tiesa laiko pirmąjį pranašesniu, o antrojo, dėl įpročio, neatsisako.

Augustinas dvejojantis ir delsiantis.

25. Taip aš sirgau ir kankinausi, kaltindamas save daug aštriau nei įprastai, ir vartydamas bei sukinėdamas save savo pančiuose, kol jis visas nutrūktų, nors laikė mane jau tik menka dalimi. Bet vis dėlto laikė. Ir Tu, Viešpatie, mano slėptuvėse, griežtu gailestingumu dvigubinai bausmes, baimės ir gėdos rykštes, kad aš vėl nenusileisčiau ir kad tas mažas ir plonas likutis nenutrūktų, ir vėl nesustiprėtų, ir dar stipriau manęs nesurištų. Aš sakiau sau viduje: „Štai, tuoj tebūnie, tuoj tebūnie.“ Ir su žodžiu aš jau ėjau į susitarimą. Aš jau beveik dariau ir nedariau, bet vis dėlto negrįžau į ankstesnę būseną, bet stovėjau šalia ir kvėpavau. Ir vėl bandžiau, ir buvau šiek tiek arčiau, ir šiek tiek arčiau, jau beveik pasiekiau ir laikiau. Bet aš ten nebuvau, nepasiekiau ir nelaikiau, dvejodamas mirti mirčiai ir gyventi gyvenimui. Ir manyje stipresnis buvo įsisenėjęs blogis, nei neįprastas gėris. Ir tas laiko momentas, kuriame aš turėjau tapti kitoks, kuo arčiau artėjo, tuo didesnį siaubą kėlė. Bet jis neatmušė atgal, nei atgrasė, bet sulaikė.

26. Mane laikė niekų niekai ir tuštybių tuštybės, mano senos draugės. Jos kratė mano kūnišką drabužį ir murmėjo: „Ar tu mus palieki?“ ir „Nuo šio momento mes daugiau niekada nebūsime su tavimi amžinai“, ir „Nuo šio momento tau daugiau niekada nebus leista tai ir anai.“ Ir ką jos siūlė tame, ką aš pavadinau „tai ir anai“, ką jos siūlė, mano Dieve! Tegul Tavo gailestingumas atitolina tai nuo Tavo tarno sielos! Kokias nešvarybes jos siūlė, kokias gėdas! Aš jas girdėjau jau daug mažiau nei perpus, ne lyg laisvai prieštaraujančias ir einančias priešais, bet lyg murmėjimą iš nugaros ir, man išeinant, lyg slapta tampančias, kad atsisukčiau. Vis dėlto jos sulaikė mane, dvejojantį, nuo jų atsikratyti ir nusimesti, ir peršokti ten, kur buvau šaukiamas, kai smurtinis įprotis man sakė: „Ar manai, kad galėsi be šių?“

Susilaikymo raginimas.

27. Bet tai jis sakė jau labai drungnai. Juk iš tos pusės, į kurią buvau atsukęs veidą ir kur drebėdamas ruošiausi pereiti, atsivėrė tyra susilaikymo didybė, rami ir ne palaidai linksma, garbingai viliojanti, kad ateičiau ir nedvejočiau, ir tiesianti man priimti ir apkabinti pamaldžias rankas, pilnas gerų pavyzdžių minių. Ten tiek daug berniukų ir mergaičių, ten daug jaunimo ir visokio amžiaus žmonių, ir garbingos našlės, ir senos mergelės. Ir visose jose pats susilaikymas nebuvo nevaisingas, bet vaisinga džiaugsmų vaikų motina iš vyro – Tavęs, Viešpatie. Ir ji juokėsi iš manęs raginančiu juoku, lyg sakydama: „Ar tu negalėsi to, ką gali šie ir šios? Argi šie ir šios gali tai savyje, o ne Viešpatyje, savo Dieve? Viešpats, jų Dievas, mane jiems davė. Kodėl tu stovi savyje ir nestovi? Mesk save į Jį, nebijok; Jis nepasitrauks, kad tu kristum. Mesk save drąsiai, Jis tave priims ir išgydys.“ Ir aš labai gėdijausi, nes vis dar girdėjau tų niekų murmėjimą, ir, dvejodamas, kabėjau. Ir vėl ji, lyg sakydama: „Užsikimšk ausis nuo tų nešvarių tavo narių ant žemės, kad jie būtų numarinti. Jie pasakoja tau apie malonumus, bet ne taip, kaip Viešpaties, tavo Dievo, įstatymas.“ Šis ginčas mano širdyje buvo tik apie mane patį prieš mane patį. O Alipijus, prisirišęs prie mano šono, tyliai laukė mano neįprasto sujudimo baigties.

Su daugybe ašarų maldavo Dievo gailestingumo.

28. Kai tik gili mintis iš slaptos gelmės ištraukė ir surinko visą mano kančią priešais mano širdies akis, kilo didžiulė audra, nešanti didžiulį ašarų lietų. Ir kad viską išliečiau su savo balsais, aš atsistojau nuo Alipijaus (vienatvė man atrodė tinkamesnė verksmo reikalui) ir nuėjau toliau, nei jo buvimas galėtų man būti našta. Aš tada buvau toks, ir jis tai pajuto. Manau, aš buvau pasakęs kažką, kame buvo girdėti, kad mano balsas jau apsunkęs nuo ašarų, ir taip aš atsistojau. Jis liko ten, kur sėdėjome, labai apstulbęs. Aš po kažkokiu figmedžiu parkritau, nežinau kaip, ir paleidau ašarų vadžias, ir ištryško mano akių upės, priimtina Tavo auka. Ir, tiesa, ne šiais žodžiais, bet šia prasme aš daug Tau sakiau: „Ir Tu, Viešpatie, iki kada? Iki kada, Viešpatie, pyksi iki galo? Neprisimink mūsų senųjų neteisybių.“ Aš jaučiau, kad esu jų laikomas. Aš mėčiau apgailėtinus balsus: „Kiek ilgai, kiek ilgai: „rytoj ir rytoj“? Kodėl ne dabar? Kodėl šią valandą ne pabaiga mano bjaurystei?“

„Imk ir skaityk.“

29. Aš tai sakiau ir verkiau su karčiausiu savo širdies atgailavimu. Ir štai, aš girdžiu balsą iš kaimyninio namo, dainuojantį ir dažnai kartojantį, lyg berniuko ar mergaitės, nežinau: „Imk, skaityk; imk, skaityk.“ Iškart, pasikeitusiu veidu, aš labai įsitempęs pradėjau galvoti, ar vaikai kokiame nors žaidime įpratę dainuoti kažką panašaus, ir visai neprisiminiau, kad būčiau kur nors tai girdėjęs. Sulaikęs ašarų proveržį, aš atsistojau, neinterpretuodamas to kitaip, nei kad dieviškai man buvo liepta atversti knygą ir skaityti pirmą skyrių, kurį rasiu. Buvau girdėjęs apie Antonijų, kad jis, išgirdęs Evangelijos skaitinį, kurį atsitiktinai išgirdo, buvo paragintas, lyg jam būtų sakoma tai, kas buvo skaitoma: „Eik, parduok viską, ką turi, duok vargšams, ir turėsi lobį danguje; ir ateik, sek mane.“ Ir tokiu orakulu jis tuoj pat atsivertė į Tave.

Taigi, susijaudinęs, aš grįžau į tą vietą, kur sėdėjo Alipijus; ten aš buvau padėjęs Apaštalo knygą, kai iš ten atsistojau. Aš ją pagriebiau, atverčiau ir tyliai perskaičiau skyrių, į kurį pirmiausia nukrypo mano akys: „Ne puotavimuose ir girtavimuose, ne lovose ir ištvirkavimuose, ne ginčuose ir pavyduliavime, bet apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nerūpinkite kūno geiduliais.“ Daugiau nenorėjau skaityti, ir nebuvo reikalo. Iškart, baigiantis šiam sakiniui, lyg saugumo šviesa būtų įlieta į mano širdį, visos abejonių tamsos išsisklaidė.

30. Tada, įterpęs pirštą ar kokį kitą ženklą, aš užverčiau knygą ir, jau ramiu veidu, parodžiau Alipijui. O jis, kas jame dėjosi (ko aš nežinojau), taip parodė. Jis paprašė pamatyti, ką aš skaičiau. Aš parodžiau, ir jis atkreipė dėmesį net toliau, nei aš buvau skaitęs. Ir aš nežinojau, kas seka. O sekė: „Silpnąjį tikėjime priimkite.“ Jis tai pritaikė sau ir man atvėrė. Bet tokiu paraginimu jis buvo sustiprintas, ir geru sprendimu bei ketinimu, labai atitinkančiu jo papročius, kuriais jis jau seniai ir labai toli nuo manęs skyrėsi į gerąją pusę, be jokio audringo dvejojimo jis prisijungė.

Iš ten mes einame pas motiną, pranešame. Ji džiaugiasi. Mes pasakojame, kaip tai įvyko. Ji džiūgauja ir triumfuoja, ir laimino Tave, kuris „gali padaryti daugiau, nei mes prašome ir suprantame“, nes ji matė, kad Tu jai davei daug daugiau dėl manęs, nei ji įprastai prašydavo apgailėtinais ir ašarotais dejavimais. Juk Tu atvertei mane į save, kad aš nebeieškočiau žmonos, nei jokios šio pasaulio vilties, stovėdamas toje tikėjimo taisyklėje, kurioje Tu man ją buvai apreiškęs prieš tiek daug metų. Ir Tu pakeitei jos sielvartą į džiaugsmą, daug gausesnį, nei ji norėjo, ir daug brangesnį bei tyresnį, nei ji tikėjosi iš savo kūno anūkų.

DEVINTOJI KNYGA

KRIKŠTAS IR GRĮŽIMAS Į AFRIKĄ

Atsiskyrimas Kasiciake

Padėka ir šlovė Dievui.

1. O Viešpatie, aš esu Tavo tarnas, aš esu Tavo tarnas ir Tavo tarnaitės sūnus. Tu sutraukei mano pančius; aš Tau aukosiu šlovės auką. Tegul mano širdis ir mano liežuvis šlovina Tave, ir visi mano kaulai tesako: „Viešpatie, kas Tau prilygsta?“ Tegul jie sako, o Tu man atsakyk ir sakyk mano sielai: „Aš esu tavo išgelbėjimas.“ Kas aš esu ir koks aš esu? Kas nebuvo blogis mano darbuose, ar, jei ne darbuose, tai žodžiuose, ar, jei ne žodžiuose, tai valioje? Bet Tu, Viešpatie, esi geras ir gailestingas, ir Tavo dešinė, žvelgdama į mano mirties gelmę, iš mano širdies dugno išsėmė sugedimo bedugnę. Ir visa tai buvo nenorėti to, ko aš norėjau, ir norėti to, ko Tu norėjai. Bet kur ji buvo tiek daug metų, ir iš kokios gilios ir slaptos gelmės akimirksniu buvo iššaukta mano laisva valia, kad aš palenkčiau kaklą po Tavo švelniu jungu ir pečius po Tavo lengva našta, Kristau Jėzau, mano padėjėjau ir mano atpirkėjau? Kaip staiga man tapo malonu neturėti niekų malonumų, ir tai, ką bijojau prarasti, dabar tapo džiaugsmu atsisakyti. Juk Tu juos išvarei iš manęs, Tu, tikrasis ir aukščiausiasis saldume, Tu juos išvarei ir įėjai vietoj jų, saldesnis už bet kokį malonumą, bet ne kūnui ir kraujui; aiškesnis už bet kokią šviesą, bet gilesnis už bet kokią paslaptį; aukštesnis už bet kokią garbę, bet ne tiems, kurie yra aukšti savyje. Jau mano dvasia buvo laisva nuo kandžių rūpesčių dėl ambicijų, įsigijimo, vartaliojimosi ir kasymosi geidulių niežų. Ir aš plepėjau Tau, mano aiškumui, mano turtams ir mano išgelbėjimui, Viešpačiui, mano Dievui.

Atostogų laukimas.

2. Ir man patiko Tavo akivaizdoje ne audringai, bet švelniai atitraukti savo liežuvio tarnystę iš plepumo turgaus, kad berniukai, mąstantys ne apie Tavo įstatymą, ne apie Tavo ramybę, bet apie melagingas beprotybes ir teismo kovas, daugiau nepirktų iš mano lūpų ginklų savo įniršiui. Ir laiku jau buvo likę tik kelios dienos iki vynuogių derliaus atostogų. Aš nusprendžiau jas ištverti, kad iškilmingai pasitraukčiau ir, atpirktas Tavęs, daugiau nebegrįžčiau parduodamas savęs. Mūsų sprendimas buvo Tavo akivaizdoje, o žmonių akivaizdoje – tik mūsų draugų. Ir mes susitarėme, kad to niekam neatskleisime, nors Tu mums, kylantiems iš raudų slėnio ir giedantiems laipsnių giesmę, buvai davęs aštrias strėles ir naikinančias anglis prieš klastingą liežuvį, kuris, lyg patardamas, prieštarauja ir, kaip įprasta su maistu, mylėdamas, naikina.

3. Tu sužeidei mūsų širdį savo meile, ir mes nešiojomės Tavo žodžius, įsmigusius į mūsų vidų. Ir Tavo tarnų pavyzdžiai, kuriuos iš juodų padarei šviesius, ir iš mirusių – gyvus, sukrauti į mūsų minčių prieglobstį, degino ir naikino sunkų apsnūdimą, kad mes nenusiristume į gelmes. Ir jie mus smarkiai uždegė, kad bet koks klastingo liežuvio prieštaravimo dvelksmas galėtų mus uždegti dar stipriau, o ne užgesinti. Vis dėlto, kadangi dėl Tavo vardo, kurį pašventinai visoje žemėje, mūsų noras ir ketinimas tikrai sulauktų ir pagyrų, atrodė panašu į puikavimąsi, jei nelauktume taip artimų atostogų, bet pasitrauktume iš viešos profesijos, esančios visų akyse, anksčiau. Kad visų, kurie žiūrėtų, lūpos, atkreiptos į mano poelgį, daug kalbėtų apie tai, kad aš norėjau aplenkti taip artimą vynuogių derliaus dieną, lyg norėdamas atrodyti didis. Ir kam man tai buvo, kad būtų galvojama ir diskutuojama apie mano dvasią, ir kad būtų piktžodžiaujama apie mūsų gėrį?

Tuo metu Augustiną kamavo krūtinės skausmas.

4. Be to, tą pačią vasarą mano plaučiai pradėjo silpti nuo per didelio literatūrinio darbo. Aš sunkiai kvėpavau, o krūtinės skausmai liudijo, kad esu sužeistas, ir atsisakiau kalbėti garsesniu ar ilgesniu balsu. Iš pradžių tai mane sutrikdė, nes beveik iš būtinybės buvau priverstas palikti to mokytojo naštą, arba, jei būčiau galėjęs išgyti ir atsigauti, bent jau ją pertraukti. Bet kai man kilo ir įsitvirtino tvirta valia atsiduoti Tau ir pamatyti, kad Tu esi Viešpats (Tu žinai, mano Dieve), aš net pradėjau džiaugtis, kad turėjau ir šį nemeluotą pasiteisinimą, kuris sušvelnintų žmonių, kurie dėl savo vaikų niekada nenorėjo, kad aš būčiau laisvas, pasipiktinimą. Taigi, kupinas tokio džiaugsmo, aš ištvėriau tą laiko tarpą, kol jis praėjo (nežinau, ar tai buvo net dvidešimt dienų). Bet vis dėlto jie buvo ištverti tvirtai, nes buvo pasitraukęs godumas, kuris anksčiau kartu su manimi nešė sunkią naštą, ir aš būčiau buvęs prislėgtas, jei nebūtų atėjusi kantrybė. Gal kuris nors iš Tavo tarnų, mano brolių, pasakytų, kad aš nusidėjau tuo, kad, jau pilna širdimi tarnaudamas Tau, leidau sau net vieną valandą sėdėti melo katedroje. Aš nesiginčiju. Bet Tu, gailestingiausias Viešpatie, argi ir šios nuodėmės, kartu su kitomis baisiomis ir mirtinomis, neatleidai ir neatleidai man šventame vandenyje?

Verecundo nerimas.

5. Verecundas kankinosi nerimu dėl šio mūsų gėrio, nes matė, kad dėl savo pančių, kuriais buvo stipriausiai surištas, jis yra paliekamas mūsų draugijos. Jis dar nebuvo krikščionis, nors jo žmona buvo ištikima. Bet būtent ji, labiau nei kiti, buvo pančiai, kurie jį sulaikė nuo kelio, kurį mes pradėjome. Jis sakė, kad nenori tapti krikščioniu kitaip, nei tuo būdu, kuriuo negalėjo. Jis maloniai pasiūlė, kad, kol mes ten būsime, gyventume jo valdose. Tu jam atlyginsi, Viešpatie, teisiųjų prisikėlime, nes Tu jau atlyginai jam tą pačią dalį. Juk mums nesant, kai jau buvome Romoje, jis susirgo kūno liga ir, tapęs krikščioniu ir ištikimu, išėjo iš šio gyvenimo. Taip Tu pasigailėjai ne tik jo, bet ir mūsų, kad, galvodami apie išskirtinį draugo gerumą mums ir neskaičiuodami jo Tavo kaimenėje, nebūtume kankinami nepakeliamo skausmo. Dėkojame Tau, mūsų Dieve! Mes esame Tavo. Tavo raginimai ir paguodos tai rodo: ištikimas pažadų vykdytojau, Tu atlyginsi Verecundui už jo Kasiciako sodybą, kur mes ilsėjomės nuo pasaulio karščio Tavyje, amžinai žaliuojančio Tavo rojaus malonumu, nes Tu atleidai jam nuodėmes žemėje, ant sūrio kalno, Tavo kalno, derlingo kalno.

Nebridijus taip pat netrukus tampa ištikimas.

6. Taigi, jis tada nerimavo, o Nebridijus džiaugėsi kartu su mumis. Nors ir jis dar nebuvo krikščionis ir buvo įpuolęs į tą pražūtingiausios klaidos duobę, manydamas, kad Tavo tiesos Sūnaus kūnas yra fantomas, vis dėlto, iš jos išlindęs, jis buvo toks – dar nepamokytas jokių Tavo Bažnyčios sakramentų, bet karščiausias tiesos ieškotojas. Netrukus po mūsų atsivertimo ir atgimimo per Tavo krikštą, Tu jį, jau tapusį ištikimu kataliku, tarnaujantį Tau tobula skaistybe ir susivaldymu, Afrikoje, pas saviškius, kai visa jo šeima per jį tapo krikščioniška, išlaisvinai iš kūno. Ir dabar jis gyvena Abraomo prieglobstyje. Kad ir kas tai būtų, kas tuo prieglobsčiu reiškiama, ten gyvena mano Nebridijus, mano mielas draugas, o Tavo, Viešpatie, įsūnytas iš laisvojo sūnus. Ten jis gyvena. Juk kokia kita vieta tokiai sielai? Ten jis gyvena, iš kur jis manęs, mažo ir nepatyrusio žmogaus, daug klausinėjo. Dabar jis jau nebekreipia ausies į mano lūpas, bet dvasinę burną – į Tavo šaltinį, ir geria, kiek gali, išmintį pagal savo godulį, be galo laimingas. Ir aš nemanau, kad jis taip svaigsta nuo jos, kad pamirštų mane, kai Tu, Viešpatie, kurį jis geria, prisimeni mus. Taigi, mes buvome tokie, guodėme liūdną Verecundą, išsaugodami draugystę, dėl tokio mūsų atsivertimo, ir raginome jį į savo padėties tikėjimą, būtent, santuokinį gyvenimą, o Nebridijaus laukėme, kada jis paseks. Tai jis galėjo padaryti iš labai arti ir jau ruošėsi tai padaryti, kai štai, pagaliau praėjo tos dienos. Jos atrodė ilgos ir daugybės dėl meilės laisvam laisvalaikiui, kad galėčiau giedoti iš visų savo gelmių: „Tau pasakė mano širdis, aš ieškojau Tavo veido; Tavo veido, Viešpatie, aš ieškosiu.“

Ką Augustinas veikė literatūroje, būdamas Kasiciako sodyboje.

7. Ir atėjo diena, kai aš ir realiai buvau išlaisvintas nuo retorikos profesijos, nuo kurios jau buvau išlaisvintas mintimis. Ir tai įvyko. Tu ištraukei mano liežuvį iš ten, iš kur jau buvai ištraukęs mano širdį. Ir aš, džiaugdamasis, laiminau Tave, išvykęs į sodybą su visais savais. Ką aš ten veikiau literatūroje, jau tarnaujančioje Tau, bet vis dar dvelkiančioje išdidumo mokykla, lyg per pertrauką, liudija knygos, disputuotos su esančiaisiais ir su manimi pačiu vienu Tavo akivaizdoje. O kas buvo su Nebridijumi, kai jis buvo toli, liudija laiškai. Ir kada man pakaks laiko prisiminti visus didelius Tavo geradarybes mums tuo metu, ypač skubant prie kitų, didesnių? Juk mane atšaukia mano atmintis, ir man tampa malonu, Viešpatie, išpažinti Tau, kokiais vidiniais spygliais Tu mane sutramdei, kaip Tu mane išlyginai, pažemindamas mano minčių kalnus ir kalvas, ir ištiesinai mano kreivus kelius, ir sušvelninai mano šiurkščius. Ir kaip Tu net patį Alipijų, mano širdies brolį, pajungei savo Viengimio, mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, vardui, kurio jis iš pradžių nenorėjo įterpti į mūsų raštus. Jis labiau norėjo, kad jie kvepėtų gimnazijų kedrais, kuriuos Viešpats jau sutriuškino, nei sveikomis bažnytinėmis žolelėmis, kurios yra priešingos gyvatėms.

Skaito Dovydo psalmes.

8. Kokius balsus aš Tau, mano Dieve, siunčiau, skaitydamas Dovydo psalmes, ištikimas giesmes, pamaldumo garsus, kurie atstumia išpuikusią dvasią! Aš, naujokas tikroje Tavo meilėje, katechumenas, atostogavau sodyboje su katechumenu Alipijumi, o motina buvo su mumis, moterišku drabužiu, bet vyrišku tikėjimu, senatvišku saugumu, motiniška meile, krikščionišku pamaldumu. Kokius balsus aš Tau siunčiau tose psalmėse, ir kaip aš užsidegiau Tavimi iš jų, ir degiau noru jas deklamuoti, jei galėčiau, visame pasaulyje, prieš žmonių giminės išdidumą! Ir vis dėlto jos giedamos visame pasaulyje, ir „nėra tokio, kuris pasislėptų nuo Tavo karščio“.

Su kokiu stipriu ir aštriu skausmu aš pykau ant manichėjų ir vėl jų gailėjausi, kad jie nežinojo tų sakramentų, tų vaistų, ir buvo bepročiai prieš priešnuodį, kuriuo galėtų tapti sveiki! Norėčiau, kad jie tada būtų buvę kur nors šalia ir, man nežinant, kad jie ten yra, žiūrėtų į mano veidą ir girdėtų mano balsus, kai aš skaičiau ketvirtąją psalmę tuo laisvalaikiu – ką iš manęs padarė ta psalmė: „Kai aš šaukiausi, Tu išklausei mane, mano teisingumo Dieve; varge Tu mane išplėtei. Pasigailėk manęs, Viešpatie, ir išklausyk mano maldą.“ Norėčiau, kad jie girdėtų, man nežinant, ar jie girdi, kad nemanytų, jog aš dėl jų sakau tuos žodžius, kuriuos sakiau tarp šių žodžių. Juk iš tiesų aš jų nesakyčiau, nei taip jų sakyčiau, jei jausčiau, kad mane girdi ir mato. Ir jei sakyčiau, jie to nepriimtų taip, kaip aš su savimi ir sau, Tavo akivaizdoje, iš artimo savo sielos jausmo.

Meditacija apie ketvirtąją psalmę.

9. Aš sudrebėjau iš baimės ir tuo pačiu metu užsidegiau viltimi ir džiaugsmu Tavo gailestingume, Tėve. Ir visa tai veržėsi per mano akis ir balsą, kai Tavo gera dvasia, atsigręžusi į mus, mums tarė: „Žmonių vaikai, iki kada būsite sunkios širdies? Kodėl mylite tuštybę ir ieškote melo?“ Aš buvau mylėjęs tuštybę ir ieškojęs melo. O Tu, Viešpatie, jau buvai išaukštinęs savo šventąjį, prikeldamas jį iš mirusiųjų ir pasodindamas savo dešinėje, iš kur Jis siųstų iš aukštybių savo pažadą, Guodėją, tiesos dvasią. Ir Jis Ją jau buvo atsiuntęs, bet aš nežinojau. Jis Ją atsiuntė, nes jau buvo išaukštintas, prisikėlęs iš mirusiųjų ir įžengęs į dangų. O anksčiau Dvasia dar nebuvo duota, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas. Ir pranašystė šaukia: „Iki kada būsite sunkios širdies? Kodėl mylite tuštybę ir ieškote melo? Ir žinokite, kad Viešpats išaukštino savo šventąjį.“ Ji šaukia „iki kada“, šaukia „žinokite“, o aš taip ilgai, nežinodamas, mylėjau tuštybę ir ieškojau melo. Ir todėl aš išgirdau ir sudrebėjau, nes taip sakoma tokiems, koks, kaip prisimenu, aš buvau. Juk fantomuose, kuriuos laikiau tiesa, buvo tuštybė ir melas. Ir aš daug garsiai ir stipriai šaukiau iš savo prisiminimo skausmo. O kad tai būtų girdėję tie, kurie iki šiol myli tuštybę ir ieško melo! Galbūt jie būtų sutrikę ir tai išvėmę, ir Tu juos išklausytum, kai jie šauktųsi Tavęs. Juk tikra kūno mirtimi mirė už mus Tas, kuris Tave užtaria už mus.

10. Aš skaičiau: „Pykite, bet nenusidėkite.“ Ir kaip aš buvau sujaudintas, mano Dieve, aš, kuris jau buvau išmokęs pykti ant savęs dėl praeities, kad ateityje nenusidėčiau! Ir teisingai pykti, nes ne kita tamsos genties prigimtis manyje nusidėjo, kaip sako tie, kurie ant savęs nepyksta ir krauna sau pyktį pykčio dienai ir Tavo teisingo teismo apreiškimui. Ir mano gėrybės jau nebebuvo išorėje, ir nebuvo ieškomos kūno akimis šiame saulės spindulyje. Juk tie, kurie nori džiaugtis išoriškai, lengvai tampa tušti ir išsilieja į tai, kas matoma ir laikina, ir savo alkanomis mintimis laižo jų atvaizdus. O kad jie pavargtų iš bado ir sakytų: „Kas mums parodys gėrybes?“ Ir mes sakytume, ir jie girdėtų: „Tavo veido šviesa yra pažymėta mumyse, Viešpatie.“ Juk mes nesame ta šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, bet esame apšviesti Tavęs, kad, kurie kažkada buvome tamsa, būtume šviesa Tavyje. O kad jie pamatytų vidinę amžinybę, kurios aš, paragavęs, griežiau dantimis, nes negalėjau jiems parodyti, jei jie ateitų pas mane su širdimi savo akyse, toli nuo Tavęs, ir sakytų: „Kas mums parodys gėrybes?“ Ten, kur aš pykau ant savęs, viduje, savo kambaryje, kur buvau sugraudintas, kur paaukojau savo senatvę ir, pradėjęs mąstyti apie savo atsinaujinimą, tikėjausi Tavimi, ten Tu man pradėjai tapti saldus ir davei džiaugsmą mano širdyje. Ir aš šaukiau, skaitydamas tai išorėje ir atpažindamas viduje, ir nenorėjau daugintis žemiškomis gėrybėmis, rydamas laikus ir būdamas laiko suvalgytas, kai amžinoje paprastume turėjau kitokius javus, vyną ir aliejų.

11. Ir aš šaukiau sekančioje eilutėje aukštu savo širdies šauksmu: „O, ramybėje! O, tame pačiame! O, ką jis pasakė: ‘Aš užmigsiu ir miegosiu’?“ Juk kas mums priešinsis, kai išsipildys žodis, kuris parašytas: „Mirtis praryta pergalėje“? Ir Tu esi tas pats labai, kuris nesikeiti, ir Tavyje yra poilsis, užmirštantis visus vargus, nes nėra jokio kito su Tavimi, nei daugybės kitų dalykų, kuriuos reikia įgyti, kurie nėra tai, kas Tu esi. Bet Tu, Viešpatie, vienas „įtvirtinai mane viltyje“. Aš skaičiau ir degiau, ir neradau, ką daryti kurtiems mirusiems, iš kurių aš buvau – maras, kartus ir aklas šunėkas prieš raštus, saldžius kaip dangaus medus ir šviesius kaip Tavo šviesa. Ir aš nykau dėl šio Rašto priešų.

Stebuklingas išsivadavimas iš dantų skausmo.

12. Kada aš prisiminsiu viską iš tų atostogų dienų? Bet aš nepamiršau ir nenutylėsiu Tavo rykštės aštrumo ir Tavo gailestingumo nuostabaus greitumo. Tuomet Tu mane kankinai dantų skausmu, ir kai jis taip sustiprėjo, kad negalėjau kalbėti, man į širdį atėjo mintis paraginti visus, kurie buvo šalia, melstis Tau už mane, visokio išgelbėjimo Dieve. Aš tai parašiau ant vaško lentelės ir daviau, kad jiems perskaitytų. Kai tik mes su nuolankiu jausmu atsiklaupėme, tas skausmas dingo. Bet koks skausmas? Arba kaip jis dingo? Aš išsigandau, prisipažįstu, mano Viešpatie, mano Dieve. Nieko panašaus nebuvau patyręs nuo pat jaunystės. Ir man į vidų buvo įteigti Tavo ženklai, ir, džiaugdamasis tikėjimu, aš šlovinau Tavo vardą. Ir tas tikėjimas neleido man būti ramiam dėl savo praeities nuodėmių, kurios man dar nebuvo atleistos per Tavo krikštą.

Pasibaigus vynuogių derliui, atsisako retoriaus profesijos.

13. Pasibaigus vynuogių derliui, aš pranešiau milaniečiams, kad jie savo studentams ieškotų kito žodžių pardavėjo, nes aš pasirinkau tarnauti Tau, o tai profesijai, dėl sunkumo kvėpuoti ir krūtinės skausmo, nebebuvau tinkamas. Ir per laišką aš pranešiau Tavo vyskupui, šventam vyrui Ambraziejui, apie savo ankstesnes klaidas ir dabartinį norą, kad jis patartų, ką man labiausiai reikėtų skaityti iš Tavo knygų, kad tapčiau labiau pasirengęs ir tinkamesnis priimti tokią didelę malonę. O jis įsakė skaityti pranašą Izaiją, manau, todėl, kad jis, labiau nei kiti, yra aiškus Evangelijos ir pagonių pašaukimo pranašautojas. Vis dėlto, aš, nesupratęs pirmojo jo skaitymo ir manydamas, kad visas jis toks, atidėjau jį kartoti, kai būsiu labiau įgudęs Viešpaties kalboje.

Grįžimas į Milaną

Augustinas krikštijamas Milane kartu su Alipijumi ir Adeodatu.

14. Tada, kai atėjo laikas, kada turėjau užsirašyti, palikę sodybą, mes grįžome į Milaną. Patiko ir Alipijui atgimti Tavyje kartu su manimi, jau apsivilkusiam nuolankumu, tinkamu Tavo sakramentams, ir būnant stipriausiu kūno nugalėtoju, net iki ledinės Italijos žemės basomis kojomis mindančiu su neįprasta drąsa. Mes taip pat prijungėme prie savęs berniuką Adeodatą, gimusį iš manęs kūniškai, iš mano nuodėmės. Tu jį gerai sukūrei. Jam buvo beveik penkiolika metų, ir savo protu jis lenkė daugelį garbingų ir išsilavinusių vyrų. Aš išpažįstu Tau Tavo dovanas, Viešpatie, mano Dieve, visų kūrėjau ir labai galingas formuoti mūsų iškrypimus. Juk aš tame berniuke neturėjau nieko, išskyrus nuodėmę. O kad jis buvo auklėjamas mūsų Tavo drausmėje, Tu mums įkvėpei, niekas kitas. Aš išpažįstu Tau Tavo dovanas. Yra mūsų knyga, pavadinta „Apie mokytoją“; ten jis kalbasi su manimi. Tu žinai, kad visos mintys, kurios ten įterptos iš mano pašnekovo asmens, yra jo, kai jam buvo šešiolika metų. Aš patyriau daug kitų jo nuostabesnių dalykų. Man kėlė siaubą tas protas. Ir kas, išskyrus Tave, yra tokių stebuklų kūrėjas? Tu greitai atėmei jo gyvybę iš žemės, ir aš jį prisimenu saugiau, nebijodamas nieko dėl jo vaikystės, nei paauglystės, nei apskritai dėl to žmogaus. Mes jį, bendraamžį, susiejome su savimi Tavo malonėje, kad būtų auklėjamas Tavo drausmėje. Ir mes buvome pakrikštyti, ir nuo mūsų pabėgo praeities gyvenimo rūpestis. Ir aš tomis dienomis negalėjau pasisotinti nuostabiu saldumu, svarstydamas Tavo sprendimo gilumą dėl žmonijos išgelbėjimo. Kiek aš verkiau Tavo himnuose ir giesmėse, stipriai sujaudintas saldžiai skambančių Tavo bažnyčios balsų! Tie balsai liejosi į mano ausis, ir tiesa lašėjo į mano širdį, ir iš ten veržėsi pamaldumo jausmas, ir bėgo ašaros, ir man buvo gera su jomis.

Giesmių giedojimo paprotys Milano Bažnyčioje.

15. Neilgai prieš tai Milano Bažnyčia pradėjo švęsti šį paguodos ir raginimo būdą – dideliam brolių uolumui, giedant balsais ir širdimis. Tai buvo maždaug prieš metus ar ne daug daugiau, kai Justina, karaliaus Valentiniano, dar berniuko, motina, persekiojo Tavo žmogų Ambraziejų dėl savo erezijos, kuria ją buvo suvedžioję arijonai. Pamaldi liaudis budėjo bažnyčioje, pasirengusi mirti su savo vyskupu, Tavo tarnu. Ten mano motina, Tavo tarnaitė, buvo pirmoji rūpesčiu ir budėjimu, ir gyveno maldomis. Mes, dar šalti nuo Tavo Dvasios karščio, vis dėlto buvome sužadinti apstulbusio ir sutrikusio miesto. Tada buvo įvesta giedoti himnus ir psalmes pagal Rytų šalių paprotį, kad liaudis nesunyktų iš liūdesio ir nuobodulio. Ir nuo to laiko iki šių dienų tai išliko, ir daugelis, beveik visos, Tavo kaimenės ir kitur pasaulyje tai imituoja.

Kankinių Protazijaus ir Gervazijaus kūnai atkasti ir perkelti į Ambraziejaus baziliką.

16. Tada Tu, per regėjimą, atvėrei minėtam Tavo vyskupui, kurioje vietoje slėpėsi kankinių Protazijaus ir Gervazijaus kūnai, kuriuos Tu tiek daug metų buvai paslėpęs nesugedusius savo slaptame ižde, iš kurio laiku juos išėmei, kad sutramdytum moters, bet karalienės, įniršį. Kai jie buvo atskleisti, iškasti ir su derama pagarba perkelti į Ambraziejaus baziliką, ne tik tie, kuriuos kankino nešvarios dvasios, buvo išgydyti, patiems demonams tai išpažįstant, bet ir vienas pilietis, daugelį metų aklas ir gerai žinomas mieste, paklausęs triukšmaujančios ir džiūgaujančios minios priežasties ir ją išgirdęs, iššoko ir paprašė savo vedlio, kad jį ten nuvestų. Ten nuvestas, jis paprašė būti prileistas, kad skarele paliestų karstą, kuriame buvo brangi Tavo akyse Tavo šventųjų mirtis. Kai jis tai padarė ir pridėjo prie akių, jos tuoj pat atsivėrė. Iš ten gandas sklido, iš ten Tavo šlovės karštos ir švytinčios, iš ten tos priešės dvasia, nors ir nebuvo pritaikyta tikėjimo sveikatai, vis dėlto buvo sulaikyta nuo persekiojimo įniršio. Dėkoju Tau, mano Dieve! Iš kur ir kur Tu vedei mano atmintį, kad aš ir tai Tau išpažinčiau, ką, būdamas didelis, pamiršęs, buvau praleidęs? Ir vis dėlto, tada, kai taip karštai kvepėjo Tavo tepalų kvapas, mes nebėgome paskui Tave. Todėl aš daugiau verkiau per Tavo himnų giesmes, anksčiau dūsaudamas Tau, o dabar pagaliau kvėpuodamas, kiek leidžia oras šieno namuose.

Monikos mirtis Ostijoje prie Tibro

Monikos auklėjimas.

17. Tu, kuris „leidi vienminčiams gyventi namuose“, prijungei prie mūsų ir Evodijų, jaunuolį iš mūsų miesto. Jis, tarnaudamas dvare, atsivertė į Tave anksčiau už mus, buvo pakrikštytas ir, palikęs pasaulietišką tarnybą, apsijuosė Tavo tarnystei. Mes buvome kartu, ketindami gyventi kartu pagal šventą susitarimą. Mes ieškojome, kuri vieta mums būtų naudingiausia tarnaujant Tau; kartu grįžome į Afriką. Ir kai buvome Ostijoje prie Tibro, mirė mano motina.

Aš daug ką praleidžiu, nes labai skubu. Priimk mano išpažintis ir padėkas, mano Dieve, už nesuskaičiuojamus dalykus, net ir tyloje. Bet aš nepraleisiu to, ką mano siela pagimdo apie tą Tavo tarnaitę, kuri pagimdė mane ir kūnu, kad gimčiau šiam laikinam gyvenimui, ir širdimi, kad gimčiau amžinai šviesai. Aš kalbėsiu ne apie jos, bet apie Tavo dovanas jai. Juk ji nei pati save sukūrė, nei pati save išauklėjo. Tu ją sukūrei, ir nei tėvas, nei motina nežinojo, kokia ji iš jų gims. Ir ją išauklėjo Tavo baimėje Tavo Kristaus rykštė, Tavo Viengimio valdymas ištikimuose namuose, gerame Tavo Bažnyčios naryje. Ji gyrė ne tiek savo motinos stropumą dėl jos drausmės, kiek vienos senos tarnaitės, kuri nešiojo jos tėvą, kai jis buvo kūdikis, kaip maži vaikai nešiojami ant didesnių mergaičių nugarų. Dėl to ir dėl savo senatvės bei gerų papročių ji buvo labai gerbiama šeimininkų krikščioniškuose namuose. Todėl jai buvo patikėta ir šeimininkų dukterų priežiūra, kurią ji stropiai vykdė. Ir ji buvo griežta su jomis, kai reikėjo, su šventa griežtumu, ir mokė jas su blaiviu protingumu. Juk ji, išskyrus tas valandas, kai jos buvo labai saikingai maitinamos prie tėvų stalo, net jei jos degė troškuliu, neleisdavo joms gerti net vandens, saugodamasi blogo įpročio ir pridurdama sveiką žodį: „Dabar jūs geriate vandenį, nes neturite valdžios vynui. Bet kai ištekėsite ir tapsite sandėlių ir rūsių šeimininkėmis, vanduo jums atrodys bjaurus, bet gėrimo įprotis nugalės.“ Šiuo mokymo būdu ir įsakymo autoritetu ji tramdė jaunesnio amžiaus godulį ir formavo pačių mergaičių troškulį pagal garbingą saiką, kad joms jau nepatiktų tai, kas nedera.

Kaip Monika buvo išgydyta nuo potraukio vynui.

18. Ir vis dėlto, kaip man, sūnui, pasakojo Tavo tarnaitė, jai įslinko potraukis vynui. Kai ji, kaip įprasta, būdama blaivi mergaitė, buvo tėvų siunčiama paimti vyno iš statinės, ji, nuleidusi puodelį ten, kur viršus atidarytas, prieš pildama gryną vyną į ąsotį, lūpų krašteliu gurkštelėdavo šiek tiek, nes daugiau negalėjo, nes jos jausmai priešinosi. Ji tai darė ne iš jokio girtuokliško troškimo, bet iš tam tikrų perteklinių amžiaus išsišokimų, kurie verda žaismingais judesiais ir berniukiškose sielose paprastai yra slopinami vyresniųjų svorio. Taigi, prie to mažo kiekio kasdien pridėdama po truputį – nes „kas niekina mažus dalykus, pamažu puola“ – ji įkrito į tokį įprotį, kad jau beveik godžiai gerdavo pilnus gryno vyno puodelius. Kur tada buvo ta protinga senolė ir tas griežtas draudimas? Argi kas nors galėjo ką nors padaryti prieš slaptą ligą, nebent Tavo medicina, Viešpatie, budėtų virš mūsų? Nesant tėvui, motinai ir auklėtojams, Tu, kuris sukūrei, kuris šauki, kuris net per paskirtus žmones darai kažką gero sielų išgelbėjimui. Ką Tu tada padarei, mano Dieve? Kaip išgydei? Kaip išgelbėjai? Argi Tu neištraukei kieto ir aštraus priekaišto iš kitos sielos, lyg gydomąjį geležį iš savo slaptų atsargų, ir vienu smūgiu nenupjovei to pūlinio? Tarnaitė, su kuria ji įprastai eidavo prie statinės, besiginčydama su jaunesniąja šeimininke, kaip būna, viena su viena, apkaltino ją šiuo nusikaltimu su karčiausiu įžeidimu, pavadindama ją girtuokle. Šiuo spyglio dūriu sužeista, ji pažvelgė į savo bjaurumą ir tuoj pat jį pasmerkė bei atsikratė. Kaip meilikaujantys draugai gadina, taip besiginčijantys priešai dažnai pataiso. Ir Tu atlygini jiems ne už tai, ką Tu per juos darai, bet už tai, ko jie patys norėjo. Juk ana, supykusi, norėjo suerzinti jaunesniąją šeimininkę, o ne ją išgydyti, ir todėl slapta – arba todėl, kad taip jas rado vieta ir laikas ginčui, arba kad galbūt ir pati nepatektų į pavojų, kad taip vėlai tai atskleidė. O Tu, Viešpatie, dangaus ir žemės valdytojau, nukreipiantis gilius srovės vandenis savo tikslams, tvarkantis audringą amžių tėkmę, net iš vienos sielos beprotybės išgydei kitą, kad niekas, tai pastebėjęs, nepriskirtų savo galiai, jei jo žodžiu pasitaisytų kitas, kurį jis nori pataisyti.

Monika savo švelnumu sutramdė žiaurų vyrą.

19. Taigi, išauklėta kukliai ir blaiviai, ir labiau pajungta Tau tėvų, nei tėvams Tavęs, kai, sulaukusi pilnametystės, buvo tinkama santuokai, ji buvo atiduota vyrui ir tarnavo jam lyg šeimininkui. Ji stengėsi jį laimėti Tau, kalbėdama apie Tave jam savo papročiais, kuriais Tu ją darei gražią, pagarbiai mylimą ir nuostabią savo vyrui. Ji taip pakentė lovos neteisybes, kad niekada dėl to neturėjo jokio nesutarimo su vyru. Ji laukė Tavo gailestingumo jam, kad, tikėdamas Tavimi, jis taptų skaistus. Be to, jis buvo labai geranoriškas, bet ir labai karštas pykčiu. Bet ji žinojo, kad negalima priešintis supykusiam vyrui – ne tik veiksmu, bet net ir žodžiu. O kai jis atvėsdavo ir nurimdavo, ir ji matydavo tinkamą progą, ji paaiškindavo savo poelgio priežastį, jei jis galbūt buvo neapgalvotai susijaudinęs. Galiausiai, kai daugelis moterų, kurių vyrai buvo švelnesni, nešiojo sumušimų žymes, net ir subjaurotu veidu, draugiškuose pokalbiuose jos kaltindavo savo vyrų gyvenimą, o ji – jų liežuvius. Lyg juokaudama, ji rimtai perspėdavo, kad nuo tada, kai jos išgirdo skaitomas tas lenteles, kurios vadinamos santuokinėmis, jos turėjo jas laikyti dokumentais, kuriais jos tapo tarnaitėmis. Todėl, prisimindamos savo padėtį, jos neturėtų didžiuotis prieš savo šeimininkus. Ir kai jos stebėjosi, žinodamos, kokį žiaurų vyrą ji kenčia, kad niekada nebuvo girdėta ar jokiu ženklu paaiškėję, kad Patricijus sumušė savo žmoną, ar kad jie tarpusavyje bent vieną dieną būtų nesutarę dėl namų kivirčo, ir draugiškai klausdavo priežasties, ji mokė juos savo taisyklės, kurią minėjau aukščiau. Tos, kurios jos laikėsi, patyrusios, džiaugėsi; tos, kurios nesilaikė, būdamos pajungtos, buvo kankinamos.

Monika gyveno su anyta nuostabioje santarvėje.

20. Savo anytą, iš pradžių suerzintą prieš ją blogų tarnaičių apkalbomis, ji taip nugalėjo nuolatiniu nuolankumu, kantrybe ir švelnumu, kad ta pati savo noru savo sūnui atskleidė tarnaičių apkalbas, kuriomis buvo trikdoma namų ramybė tarp jos ir marčios, ir pareikalavo bausmės. Taigi, kai jis, ir paklusdamas motinai, ir rūpindamasis šeimos drausme, ir siekdamas savo artimųjų santarvės, išplakė atskleistas tarnaites pagal atskleidusiosios sprendimą, ta pažadėjo, kad tokių atlygių turėtų tikėtis bet kuri, kuri, norėdama jai įtikti, pasakytų ką nors blogo apie jos marčią. Ir kai daugiau niekas nedrįso, jos gyveno su įsimintina geranoriškumo saldybe.

Monika elgėsi taikiai tarp nesutariančių.

21. Šią didelę dovaną Tu taip pat buvai davęs tai gerai Tavo tarnaitei, kurios įsčiose Tu mane sukūrei, mano Dieve, mano gailestingume: kad tarp bet kokių nesutariančių ir nesantaikoje esančių sielų, kur tik galėjo, ji elgėsi taip taikiai, kad, išgirdusi iš abiejų pusių daug karčiausių dalykų viena apie kitą, kokių įprastai išsiveržia išsipūtusi ir nevirškinama nesantaika, kai dabartinei draugei apie nesančią priešę per rūgščius pokalbius iškvepiamas neapykantos nevirškinimas, ji vis dėlto nieko neatskleisdavo vienai apie kitą, išskyrus tai, kas galėtų padėti jas sutaikyti. Man ši gera savybė atrodytų maža, jei aš, liūdnai patyręs, nematytų nesuskaičiuojamų minių, kurios, dėl kažkokio baisaus nuodėmių maro, plačiai paplitusio, ne tik atskleidžia supykusių priešų žodžius supykusiems priešams, bet ir prideda tai, kas nebuvo pasakyta. O žmogiškam žmogui turėtų būti per maža nei kurstyti, nei didinti žmonių nesantaiką blogai kalbant, nebent jis stengtųsi ją net užgesinti gerai kalbant. Tokia ji buvo, mokoma Tavęs, vidinio mokytojo, širdies mokykloje.

Monika – Dievo tarnų tarnaitė.

22. Galiausiai, ji ir savo vyrą, jau paskutiniame jo laikinojo gyvenimo etape, laimėjo Tau. Ir ji, jau jam būnant ištikimam, neberaudojo dėl to, ką kentėjo, kai jis dar nebuvo ištikimas. Ji taip pat buvo Tavo tarnų tarnaitė. Kiekvienas iš jų, kuris ją pažinojo, labai ją gyrė, gerbė ir mylėjo Tave joje, nes jautė Tavo buvimą jos širdyje, liudijamą švento gyvenimo vaisių. Ji buvo vieno vyro žmona, atidavė tėvams abipusę pagarbą, pamaldžiai tvarkė savo namus, turėjo liudijimą apie gerus darbus. Ji išaugino sūnus, tiek kartų juos gimdydama, kiek kartų matė juos nukrypstant nuo Tavęs. Galiausiai, mums visiems, Viešpatie (nes iš Tavo dovanos leidžiama kalbėti Tavo tarnams), kurie, prieš jos mirtį, jau gyvenome kartu Tavyje, priėmę Tavo krikšto malonę, ji taip rūpinosi, lyg būtų visus pagimdžiusi, ir taip tarnavo, lyg būtų visų pagimdyta.

Motina ir sūnus kalbasi Ostijoje prie Tibro.

23. Artėjant dienai, kai ji turėjo išeiti iš šio gyvenimo (kurią dieną Tu žinojai, o mes nežinojome), atsitiko taip, manau, Tau slaptais savo būdais tai sutvarkius, kad aš ir ji stovėjome vieni, atsiremdami į langą, iš kurio matėsi sodas namo viduje, kuriame mes buvome, ten, Ostijoje prie Tibro, kur, atokiau nuo minios, po ilgos kelionės nuovargio, mes ruošėmės plaukti. Mes kalbėjomės vieni, labai maloniai, ir, „pamiršdami tai, kas praėjo, ir siekdami to, kas ateityje“, mes klausinėjome vienas kito, esant dabartinei tiesai, kuri esi Tu, koks bus amžinasis šventųjų gyvenimas, kurio „akis neregėjo, ausis negirdėjo, ir į žmogaus širdį neįėjo“. Bet mes veržėmės savo širdies lūpomis į aukštesnes Tavo šaltinio, gyvenimo šaltinio, kuris yra pas Tave, sroves, kad, iš ten apšlakstyti pagal savo galimybes, galėtume kaip nors apmąstyti tokį didį dalyką.

24. Kai pokalbis pasiekė tą tašką, kad bet koks kūniškų jausmų malonumas, kad ir koks didelis, bet kokioje didelėje kūniškoje šviesoje, palyginti su ano gyvenimo džiaugsmu, atrodė nevertas ne tik palyginimo, bet net ir paminėjimo, mes, pakildami su karštesniu jausmu į tą patį, laipsniškai perėjome visus kūniškus dalykus ir patį dangų, iš kurio saulė, mėnulis ir žvaigždės šviečia virš žemės. Ir mes vis dar kilome aukštyn, viduje mąstydami, kalbėdami ir stebėdamiesi Tavo darbais. Ir mes atėjome į savo protus ir juos peržengėme, kad pasiektume neišsenkančios gausos sritį, kur Tu amžinai ganyti Izraelį tiesos maistu. Ir ten gyvenimas yra išmintis, per kurią atsiranda visa tai, ir tai, kas buvo, ir tai, kas bus. Ir ji pati neatsiranda, bet yra tokia, kokia buvo, ir tokia bus visada. Greičiau, joje nėra „buvo“ ir „bus“, bet tik „yra“, nes ji yra amžina. Juk „buvo“ ir „bus“ nėra amžina. Ir kol mes kalbėjomės ir veržėmės į ją, mes ją šiek tiek palietėme visu širdies smūgiu. Ir mes atsidusome, ir palikome ten pririštas dvasios pirmienas, ir grįžome prie savo lūpų triukšmo, kur žodis ir prasideda, ir baigiasi. Ir kas panašaus į Tavo Žodį, mūsų Viešpatį, kuris išlieka savyje be senatvės ir viską atnaujina?

25. Mes sakėme: „Jei kam nors nutiltų kūno triukšmas, nutiltų žemės, vandenų ir oro fantazijos, nutiltų ir dangaus skliautai, ir pati siela sau nutiltų, ir peržengtų save, negalvodama apie save, nutiltų sapnai ir įsivaizduojami apreiškimai, kiekvienas liežuvis ir kiekvienas ženklas, ir viskas, kas atsiranda praeinant – jei kam nors nutiltų visiškai (nes, jei kas nors girdi, visi šie dalykai sako: ‘Ne mes patys save sukūrėme, bet mus sukūrė Tas, kuris išlieka per amžius’) – jei, tai pasakę, jie nutiltų, nes iškėlė ausį į Tą, kuris juos sukūrė, ir kalbėtų Jis pats vienas, ne per juos, bet per save patį, kad mes girdėtume Jo žodį, ne per kūno liežuvį, nei per angelo balsą, nei per debesies garsą, nei per mįslingą panašumą, bet Jį patį, kurį šiuose dalykuose mylime, Jį patį be jų girdėtume, kaip dabar mes išsitiesėme ir greita mintimi palietėme amžinąją išmintį, išliekančią virš visko – jei tai tęstųsi ir būtų atimti kiti, daug prastesnės rūšies, regėjimai, ir šis vienas pagrobtų, prarytų ir paslėptų savo žiūrovą vidiniuose džiaugsmuose, kad amžinasis gyvenimas būtų toks, koks buvo šis supratimo momentas, kurio mes atsidusome – argi tai nėra: ‘Įeik į savo Viešpaties džiaugsmą’? Ir kada tai bus? Ar kai visi prisikelsime, bet ne visi būsime pakeisti?“

26. Aš sakiau tokius dalykus, nors ir ne šiuo būdu ir ne šiais žodžiais. Vis dėlto, Viešpatie, Tu žinai, kad tą dieną, kai mes kalbėjome tokius dalykus ir šis pasaulis mums tarp žodžių tapo menkas su visais savo malonumais, tada ji tarė: „Sūnau, kiek tai liečia mane, aš jau niekuo nebesidžiaugiu šiame gyvenime. Ką aš čia darau ir kodėl aš čia esu, aš nežinau, nes jau išseko šio pasaulio viltis. Buvo vienas dalykas, dėl kurio aš norėjau šiek tiek pasilikti šiame gyvenime – kad pamatyčiau tave esant krikščioniu kataliku, prieš mirdama. Mano Dievas man tai suteikė su kaupu, kad aš matau tave, net paniekinusį žemišką laimę, esant Jo tarnu. Ką aš čia darau?“

Po aštuonių dienų ligos Monika mirė.

27. Ką aš jai į tai atsakiau, ne visai prisimenu. Tuo tarpu, vos per penkias dienas ar ne daug daugiau, ji susirgo karštine. Ir kai ji sirgo, vieną dieną ji prarado sąmonę ir šiek tiek atsitraukė nuo dabarties. Mes subėgome, bet ji greitai atgavo sąmonę, pažvelgė į mus, stovinčius, mane ir mano brolį, ir tarė mums, lyg klausdama: „Kur aš buvau?“ Tada, žiūrėdama į mus, apstulbusius iš sielvarto: „Čia, – tarė ji, – jūs palaidosite savo motiną.“ Aš tylėjau ir tramdžiau ašaras. O mano brolis pasakė kažką, kad jis labiau norėtų, jog ji mirtų ne svečioje šalyje, bet tėvynėje, lyg tai būtų laimingiau. Tai išgirdusi, ji, sunerimusiu veidu, piktai pažvelgė į jį, kad jis taip mąsto, ir tada, pažvelgusi į mane, tarė: „Žiūrėk, ką jis sako.“ Ir netrukus abiem: „Palaidokite, – tarė ji, – šį kūną bet kur. Tegul jūsų dėl jo neramina joks rūpestis. Tik to jūsų prašau, kad prisimintumėte mane prie Viešpaties altoriaus, kad ir kur būtumėte.“ Kai ji šią mintį paaiškino žodžiais, kokiais galėjo, ji nutilo, ir, ligai stiprėjant, buvo kankinama.

28. O aš, galvodamas apie Tavo dovanas, nematomasis Dieve, kurias Tu įdedi į savo ištikimųjų širdis, ir iš ten kyla nuostabūs vaisiai, džiaugiausi ir dėkojau Tau, prisimindamas, ką žinojau – su kokiu dideliu rūpesčiu ji visada jaudinosi dėl kapo, kurį sau buvo numačiusi ir paruošusi šalia savo vyro kūno. Kadangi jie gyveno labai darniai, ji norėjo, kad, kaip būdinga žmogaus dvasiai, mažiau suprantančiai dieviškus dalykus, prie tos laimės būtų pridėta ir tai, ir kad žmonės prisimintų, jog jai buvo leista po kelionės per jūrą, kad abiejų sutuoktinių žemė būtų sujungta ir uždengta žeme. Bet kada ta tuštybė, dėl Tavo gerumo pilnatvės, pradėjo nebeegzistuoti jos širdyje, aš nežinojau, ir džiaugiausi stebėdamasis, kad ji man taip pasirodė. Nors ir tame mūsų pokalbyje prie lango, kai ji pasakė: „Ką aš čia darau?“, ji neparodė noro mirti tėvynėje. Aš taip pat vėliau girdėjau, kad, kai jau buvome Ostijoje, ji vieną dieną su keliais mano draugais, su motinišku pasitikėjimu, kalbėjosi apie šio gyvenimo paniekinimą ir mirties gėrį, kai aš pats ten nebuvau. Ir kai jie stebėjosi moters dorybe (nes Tu jai ją davei) ir klausė, ar ji nebijo palikti savo kūno taip toli nuo savo miesto: „Niekas, – tarė ji, – nėra toli Dievui. Ir nereikia bijoti, kad Jis neatpažins amžių pabaigoje, iš kur mane prikelti.“ Taigi, devintą savo ligos dieną, penkiasdešimt šeštaisiais savo amžiaus metais, trisdešimt trečiaisiais mano amžiaus metais, ta religinga ir pamaldi siela buvo išlaisvinta iš kūno.

Ta mirtis nebuvo ašarota.

29. Aš užmerkiau jos akis, ir į mano vidų suplūdo didžiulis sielvartas, ir jis liejosi ašaromis. Ir tuo pačiu metu mano akys, smurtiniu dvasios įsakymu, susiurbė savo šaltinį iki sausumo, ir tokioje kovoje man buvo labai blogai. Kai ji išleido paskutinį atodūsį, berniukas Adeodatas sušuko raudodamas, bet, visų mūsų sutramdytas, nutilo. Taip pat ir mano kažkas vaikiško, kas slydo į ašaras, buvo sutramdyta jaunatvišku balsu, širdies balsu, ir nutilo. Juk mes nemanėme, kad dera tą laidotuvę švęsti ašarotomis raudomis ir dejonėmis, nes jomis dažniausiai apraudojama tam tikra mirštančiųjų kančia arba lyg visiška išnykimas. O ji nei mirė vargingai, nei visiškai mirė. Tai mes žinojome iš jos papročių liudijimų, ir iš nuoširdaus tikėjimo, ir iš tikrų argumentų.

Augustinas kankinasi ir sielvartauja dėl motinos mirties.

30. Kas tada buvo tai, kas man viduje taip skaudėjo, jei ne šviežia žaizda, atsiradusi iš staiga nutrūkusio labai saldaus ir brangaus bendro gyvenimo įpročio? Aš džiaugiausi jos liudijimu, kad per tą pačią paskutinę ligą, glostydama mane savo paslaugomis, ji vadino mane pamaldžiu ir su dideliu meilės jausmu minėjo, kad niekada nebuvo girdėjusi iš mano lūpų į ją mesto kieto ar įžeidžiančio žodžio. Bet vis dėlto, kas panašaus, mano Dieve, kuris mus sukūrei, ką galima palyginti su garbe, kurią aš jai atidaviau, ir tarnyste, kurią ji man atliko? Kadangi aš buvau paliktas be tokios didelės jos paguodos, mano siela buvo sužeista, ir lyg sudraskytas gyvenimas, kuris buvo tapęs vienu iš mano ir jos.

31. Taigi, sutramdžius berniuką nuo ašarų, Evodijus paėmė psalterį ir pradėjo giedoti psalmę. Jam atsakėme visi namai: „Gailestingumą ir teismą giedosiu Tau, Viešpatie.“ Išgirdę, kas vyksta, susirinko daug brolių ir religingų moterų. Ir kol tie, kurių pareiga buvo, rūpinosi laidotuvėmis pagal paprotį, aš, toje dalyje, kur galėjau padoriai, su tais, kurie manė, kad manęs nereikia palikti, diskutavau apie tai, kas tiko tam laikui. Ir tuo tiesos tepalu aš švelninau kančią, kurią Tu žinojai, o jie nežinojo, ir įdėmiai klausėsi, ir manė, kad aš nejaučiu skausmo. O aš Tavo ausyse, kur niekas iš jų negirdėjo, bariau savo jausmo švelnumą ir tramdžiau sielvarto tėkmę. Ji man šiek tiek nusileido, bet vėl savo jėga veržėsi, bet ne iki ašarų proveržio, nei iki veido pasikeitimo. Bet aš žinojau, ką slegiu širdyje. Ir kadangi man labai nepatiko, kad šie žmogiški dalykai, kurie pagal būtiną tvarką ir mūsų būklės likimą turi atsitikti, turi tokią didelę galią manyje, aš kitu skausmu skaudėjau savo skausmą ir buvau kankinamas dvigubu liūdesiu.

Monikos laidotuvės.

32. Kai kūnas buvo išneštas, mes einame, grįžtame be ašarų. Juk nei tose maldose, kurias mes Tau liejome, kai buvo aukojama mūsų kainos auka už ją, kūnui jau esant prie kapo, prieš jį nuleidžiant, kaip ten įprasta daryti, nei tose maldose aš neverkiau. Bet visą dieną aš slapta buvau labai liūdnas ir, sutrikusiu protu, prašiau Tavęs, kaip galėjau, kad išgydytum mano skausmą. Bet Tu to nedarei, manau, norėdamas įdėti į mano atmintį, net ir šiuo vienu pavyzdžiu, kad bet kokio įpročio pančiai veikia net ir prieš protą, kuris jau nebesimaitina melagingu žodžiu. Man taip pat pasirodė gera mintis eiti išsimaudyti, nes buvau girdėjęs, kad vonios gavo savo pavadinimą iš to, kad graikai sakė „balaneion“, nes tai išvaro nerimą iš sielos. Štai, ir tai aš išpažįstu Tavo gailestingumui, našlaičių tėve, kad aš išsimaudžiau ir buvau toks pat, koks buvau prieš maudynes. Juk sielvarto kartėlis neišgaravo iš mano širdies. Tada aš užmigau ir pabudau, ir radau savo skausmą nemaža dalimi sušvelnėjusį. Ir, būdamas vienas savo lovoje, prisiminiau teisingas Tavo Ambraziejaus eiles. Juk Tu esi:

Dieve, visų kūrėjau
Ir dangaus valdytojau, aprengiantis
Dieną puošnia šviesa,
Naktį – miego malone,
Kad atpalaiduoti nariai poilsiu
Grįžtų į darbo naudą,
Ir pavargusius protus atgaivintų,
Ir iš sielvarto išlaisvintų nerimaujančius.

Augustinas pagaliau aprauda mirusią motiną.

33. Ir iš ten pamažu aš grąžinau į ankstesnį supratimą Tavo tarnaitę, jos pamaldų gyvenimą Tavyje ir šventai švelnų bei nuolankų elgesį su mumis, kurio staiga buvau netekęs. Ir man panorėjo verkti Tavo akivaizdoje dėl jos ir už ją, dėl savęs ir už save. Ir aš paleidau ašaras, kurias sulaikiau, kad jos tekėtų, kiek nori, pasidėdamas jas po savo širdimi. Ir ji jose ilsėjosi, nes ten buvo Tavo ausys, o ne kokio nors žmogaus, išdidžiai interpretuojančio mano verksmą. Ir dabar, Viešpatie, aš Tau išpažįstu raštu. Tegul skaito, kas nori, ir interpretuoja, kaip nori. Ir jei jis ras nuodėmę, kad aš verkiau savo motinos trumpą valandos dalį – motinos, kuri mano akyse buvo laikinai mirusi, o ji daug metų verkė dėl manęs, kad aš gyvenčiau Tavo akyse – tegu jis nesijuokia, bet verčiau, jei turi didelę meilę, tegu pats verkia dėl mano nuodėmių Tau, visų Tavo Kristaus brolių Tėvui.

Mus laiko didelė viltis į mūsų Dievo atlaidumą.

34. O aš, jau išgydęs širdį nuo tos žaizdos, kurioje galėjo būti peikiamas kūniškas jausmas, lieju Tau, mūsų Dieve, už tą Tavo tarnaitę visai kitokio pobūdžio ašaras, kurios teka iš sukrėstos dvasios, svarstant kiekvienos sielos, kuri miršta Adome, pavojus. Nors ji, atgaivinta Kristuje, net ir dar neatsiskyrusi nuo kūno, gyveno taip, kad Tavo vardas yra šlovinamas jos tikėjime ir papročiuose, vis dėlto aš nedrįstu sakyti, kad nuo tada, kai Tu ją atgimdei per krikštą, nė vienas žodis neišėjo iš jos lūpų prieš Tavo įsakymą. Ir buvo pasakyta Tiesos, Tavo Sūnaus: „Jei kas pasakys savo broliui: ‘Kvaily’, bus kaltas pragaro ugnimi.“ Ir vargas net ir pagirtinam žmonių gyvenimui, jei, atmetus gailestingumą, Tu jį tirtum! Bet kadangi Tu griežtai netiri nusižengimų, mes su pasitikėjimu tikimės rasti pas Tave kokią nors vietą. O kas Tau skaičiuoja savo tikrus nuopelnus, ką jis Tau skaičiuoja, jei ne Tavo dovanas? O kad žmonės pažintų save esant žmonėmis, ir „kas giriasi, tegul giriasi Viešpatyje“!

Malda Dievui už motinos nuodėmes.

35. Aš, mano šlove ir mano gyvenime, mano širdies Dieve, atidėjęs trumpam jos gerus darbus, už kuriuos aš, džiaugdamasis, Tau dėkoju, dabar meldžiuosi Tau už savo motinos nuodėmes. Išklausyk mane per mūsų žaizdų vaistą, kuris kabėjo ant medžio ir, sėdėdamas Tavo dešinėje, užtaria mus Tau. Aš žinau, kad ji gailestingai elgėsi ir iš širdies atleido skolas savo skolininkams. Atleisk ir Tu jai jos skolas, jei ji kokių nors susikaupė per tiek daug metų po išgelbėjimo vandens. Atleisk, Viešpatie, atleisk, maldauju, neik su ja į teismą. Tegul gailestingumas triumfuoja virš teismo, nes Tavo žodžiai yra teisingi, ir Tu pažadėjai gailestingumą gailestingiesiems. O kad jie tokie būtų, Tu jiems davei, Tu, kuris pasigailėsi to, kurio pasigailėsi, ir suteiksi gailestingumą tam, kuriam būsi gailestingas.

36. Ir, manau, Tu jau padarei tai, ko aš Tavęs prašau, bet „patvirtink mano lūpų savanoriškas aukas, Viešpatie“. Juk ji, artėjant savo išėjimo dienai, negalvojo, kad jos kūnas būtų prabangiai apvilktas ar balzamuotas kvapais, nei troško išrinktinio paminklo, nei rūpinosi tėvynės kapu. Ji to mums neįsakė, bet tik troško, kad jos būtų prisiminta prie Tavo altoriaus, kuriam ji tarnavo nepraleisdama nė vienos dienos, iš kurio, kaip ji žinojo, dalijama šventa auka, kuria buvo ištrintas skolos raštas, kuris buvo prieš mus, kuria buvo nugalėtas priešas, skaičiuojantis mūsų nusižengimus ir ieškantis, kuo apkaltinti, ir nieko nerandantis Jame, kuriame mes laimime. Kas jam grąžins nekaltą kraują? Kas jam grąžins kainą, kuria Jis mus nupirko, kad mus atimtų iš jo? Prie šios mūsų kainos sakramento Tavo tarnaitė pririšo savo sielą tikėjimo ryšiu. Tegul niekas jos neatplėšia nuo Tavo apsaugos. Tegul neįsikiša nei jėga, nei klasta liūtas ir drakonas. Juk ji neatsakys, kad nieko neskolinga, kad nebūtų įrodyta kalta ir nugalėta klastingo kaltintojo, bet atsakys, kad jos skolos atleistos To, kuriam niekas negrąžins to, ką Jis, nebūdamas skolingas, grąžino už mus.

Tegu visi, kurie tai skaito, prisimena prie Dievo altoriaus Moniką ir Patricijų.

37. Tad tebūnie ji ramybėje su savo vyru, prieš kurį ji niekam, ir po kurio niekam nebuvo ištekėjusi. Ji jam tarnavo, nešdama Tau vaisių su kantrybe, kad ir jį laimėtų Tau. Ir įkvėpk, mano Viešpatie, mano Dieve, įkvėpk savo tarnams, mano broliams, savo sūnums, mano viešpačiams, kuriems aš tarnauju ir širdimi, ir balsu, ir raštais, kad visi, kurie tai skaitys, prisimintų prie Tavo altoriaus Moniką, Tavo tarnaitę, su Patricijumi, buvusiu jos sutuoktiniu, per kurių kūną Tu mane įvedei į šį gyvenimą, kaip – aš nežinau. Tegul jie su pamaldžiu jausmu prisimena mano tėvus šioje laikinoje šviesoje, ir mano brolius po Tavimi, Tėvu, motinoje Katalikų Bažnyčioje, ir mano piliečius amžinojoje Jeruzalėje, kurios ilgisi Tavo tautos piligrimystė nuo išėjimo iki grįžimo. Kad tai, ko ji iš manęs prašė paskutiniu momentu, būtų gausiau jai suteikta per daugelio maldas per išpažintis, nei per mano maldas.

DEŠIMTOJI KNYGA

PO DIEVO IEŠKOJIMO IR PAŽINIMO

Kokia nauda iš to, kad autorius dabar išpažįsta, koks jis yra

Jo viltis – Dievas.

1. Tegu aš pažįstu Tave, mano pažinėjau, tegu aš pažįstu Tave, kaip ir esu pažintas. Tu, mano sielos stiprybe, įeik į ją ir pritaikyk ją sau, kad turėtum ir valdytum ją be dėmės ir raukšlės. Tai yra mano viltis, todėl aš kalbu ir toje viltyje džiaugiuosi, kai džiaugiuosi sveiku džiaugsmu. O kiti šio gyvenimo dalykai yra tuo mažiau apraudotini, kuo labiau dėl jų verkiama, ir tuo labiau apraudotini, kuo mažiau dėl jų verkiama. Juk Tu pamilai tiesą, nes tas, kuris ją daro, ateina į šviesą. Aš noriu ją daryti savo širdyje Tavo akivaizdoje per išpažintį, o savo raštu – daugelio liudininkų akivaizdoje.

Jis jau yra atviras Viešpačiui.

2. O Tau, Viešpatie, kurio akims yra nuoga žmogaus sąžinės bedugnė, kas manyje būtų paslėpta, net jei nenorėčiau Tau išpažinti? Aš paslėpčiau Tave nuo savęs, o ne save nuo Tavęs. O dabar, kadangi mano dejavimas liudija, jog aš sau nepatinku, Tu švyti, patinki, esi mylimas ir trokštamas, kad aš gėdytumėsi savęs, atmesčiau save ir pasirinkčiau Tave, ir nepatikčiau nei Tau, nei sau, nebent dėl Tavęs. Taigi, Tau, Viešpatie, aš esu atviras, kad ir koks būčiau. Ir kokia nauda Tau išpažinti, aš jau sakiau. Aš to nedarau kūno žodžiais ir balsais, bet sielos žodžiais ir minties šauksmu, kurį girdi Tavo ausis. Kai aš esu blogas, išpažinti Tau yra ne kas kita, kaip nepatikti sau. O kai esu pamaldus, išpažinti Tau yra ne kas kita, kaip to nepriskirti sau, nes Tu, Viešpatie, laimini teisiuosius, bet pirmiausia juos, bedievius, nuteisini. Taigi, mano išpažintis, mano Dieve, Tavo akivaizdoje vyksta tyliai ir ne tyliai. Ji tyli triukšmu, bet šaukia jausmu. Juk aš nesakau žmonėms nieko teisingo, ko Tu pirmiau nebūtum iš manęs išgirdęs, ir Tu nieko tokio iš manęs negirdi, ko Tu man pirmiau nebūtum pasakęs.

Jis išpažįsta Viešpačiui, kad žmonės girdėtų.

3. Tad ką aš turiu bendro su žmonėmis, kad jie girdėtų mano išpažintis, lyg jie patys išgydys visas mano ligas? Smalsi giminė pažinti svetimą gyvenimą, bet tingi taisyti savąjį. Kodėl jie nori iš manęs girdėti, kas aš esu, jei nenori iš Tavęs girdėti, kas jie yra? Ir iš kur jie žino, kai iš manęs paties apie mane patį girdi, ar aš sakau tiesą, kai juk „niekas iš žmonių nežino, kas dedasi žmoguje, išskyrus žmogaus dvasią, kuri yra jame pačiame“? O jei jie iš Tavęs girdėtų apie save pačius, jie negalėtų pasakyti: „Viešpats meluoja.“ Juk kas yra iš Tavęs girdėti apie save, jei ne pažinti save? O kas, pažinęs, sako: „Tai melas“, jei ne pats meluoja? Bet kadangi „meilė viskuo tiki“, ypač tarp tų, kuriuos ji, sujungdama, padaro vienu, aš taip pat, Viešpatie, taip Tau išpažįstu, kad girdėtų žmonės, kuriems negaliu įrodyti, ar aš išpažįstu tiesą. Bet manimi tiki tie, kurių ausis man atveria meilė.

Jis išpažino, koks buvo, o dabar – koks yra.

4. Vis dėlto, Tu, mano vidinis gydytojau, paaiškink man, kokia nauda iš to, ką aš darau. Juk praeities mano blogybių išpažintys, kurias Tu atleidai ir uždėngei, kad mane palaimintum Tavyje, pakeisdamas mano sielą tikėjimu ir Tavo sakramentu, kai skaitomos ir girdimos, žadina širdį, kad ji neužmigtų neviltyje ir nesakytų: „Aš negaliu“, bet pabustų Tavo gailestingumo meilėje ir Tavo malonės saldume, kuria kiekvienas silpnas yra stiprus, kai per ją jis suvokia savo silpnumą. Ir geriesiems patinka girdėti apie praeities blogybes tų, kurie jau jų nebeturi – patinka ne todėl, kad jos yra blogos, bet todėl, kad jos buvo ir jų nebėra.

Tad kokia nauda, mano Viešpatie, kuriam kasdien išpažįsta mano sąžinė, saugesnė Tavo gailestingumo viltyje nei savo nekaltume, kokia, prašau, nauda, kad aš ir žmonėms Tavo akivaizdoje per šiuos raštus išpažįstu, koks aš esu dabar, o ne koks buvau? Juk aną naudą aš mačiau ir paminėjau. Bet koks aš esu dabar, štai, pačiuose savo išpažinčių metu, ir daugelis nori tai žinoti, tie, kurie mane pažįsta, ir tie, kurie manęs nepažįsta, bet girdėjo ką nors iš manęs ar apie mane. Bet jų ausis nėra prie mano širdies, kur aš esu, kad ir koks būčiau. Taigi, jie nori girdėti, man išpažįstant, kas aš esu viduje, kur jie negali nukreipti nei akies, nei ausies, nei proto. Jie nori tikėti, bet ar pažins? Juk meilė, kuria jie yra geri, jiems sako, kad aš nemeluoju, išpažindamas apie save, ir ji pati juose manimi tiki.

Tegu skaitantieji džiaugiasi jo gerais darbais, o dejuoja dėl blogų.

5. Bet kokia nauda jie to nori? Ar jie trokšta pasveikinti mane, kai išgirs, kiek aš artėju prie Tavęs Tavo dovanos dėka, ir melstis už mane, kai išgirs, kiek aš esu sulaikomas savo svorio? Aš atsiversiu tokiems. Juk tai nėra maža nauda, mano Dieve, kad daugelis Tau dėkotų už mus, ir kad daugelis Tavęs prašytų už mus. Tegul broliška dvasia myli manyje tai, ką Tu moki mylėti, ir tegu sielvartauja manyje dėl to, ką Tu moki sielvartauti. Tegul ta dvasia tai daro broliška, o ne svetima, ne „svetimų sūnų, kurių lūpos kalbėjo tuštybę, ir kurių dešinė yra neteisybės dešinė“, bet ta broliška dvasia, kuri, kai mane giria, džiaugiasi dėl manęs, o kai mane peikia, liūdi dėl manęs, nes ar ji mane giria, ar peikia, ji mane myli. Aš atsiversiu tokiems: tegu jie džiaugiasi mano gerais darbais, tegu dejuoja dėl mano blogų. Mano geri darbai yra Tavo nurodymai ir Tavo dovanos, mano blogi darbai yra mano nusižengimai ir Tavo teismai. Tegul jie džiaugiasi anais ir dejuoja dėl šių. Ir tegu himnas ir verksmas kyla į Tavo akivaizdą iš broliškų širdžių, Tavo smilkalinių. O Tu, Viešpatie, patenkintas savo šventos šventyklos kvapu, pasigailėk manęs pagal savo didį gailestingumą dėl savo vardo, ir jokiu būdu neapleisk savo pradėtų darbų, užbaik tai, kas manyje netobula.

6. Tai yra mano išpažinčių nauda – ne koks aš buvau, bet koks esu, kad aš tai išpažinčiau ne tik Tavo akivaizdoje su slaptu džiaugsmu ir drebuliu, ir su slaptu sielvartu ir viltimi, bet ir tikinčiųjų žmonių sūnų ausyse, mano džiaugsmo bendrininkų ir mano mirtingumo bendrininkų, mano piliečių ir su manimi keliaujančių, einančių pirma, sekančių ir mano kelio bendrakeleivių. Tai yra Tavo tarnai, mano broliai, kuriuos Tu norėjai, kad būtų Tavo sūnūs, mano viešpačiai, kuriems Tu įsakei, kad aš tarnaučiau, jei noriu gyventi su Tavimi ir iš Tavęs. Ir šis Tavo žodis man būtų buvęs per mažas, jei jis būtų tik įsakęs kalbėdamas, o ne ir ėjęs pirma darydamas. Ir aš tai darau darbais ir žodžiais, aš tai darau po Tavo sparnais, su labai dideliu pavojumi, nebent mano siela būtų pajungta Tau po Tavo sparnais, ir mano silpnumas būtų Tau žinomas. Aš esu mažas, bet mano Tėvas gyvena amžinai, ir mano globėjas yra man tinkamas. Juk Jis pats yra Tas, kuris mane pagimdė ir mane saugo. Ir Tu pats esi visos mano gėrybės, Tu, Visagali, kuris esi su manimi net prieš tai, kai aš esu su Tavimi. Taigi, aš parodysiu tokiems, kokiems Tu įsakai, kad tarnaučiau, ne koks aš buvau, bet koks aš jau esu ir koks aš dar esu. Bet aš ir pats savęs neteisiu. Taip tebūnie aš išgirstas.

Tik Viešpats žino viską apie žmogų.

7. Juk Tu, Viešpatie, teisi mane. Nors „niekas iš žmonių nežino, kas yra žmogaus, išskyrus žmogaus dvasią, kuri yra jame pačiame“, vis dėlto yra kažkas žmogaus, ko nežino net pati žmogaus dvasia, kuri yra jame pačiame. O Tu, Viešpatie, žinai viską apie jį, nes Tu jį sukūrei. O aš, nors ir niekinu save Tavo akivaizdoje ir laikau save žeme ir pelenais, vis dėlto žinau kažką apie Tave, ko nežinau apie save. Ir tikrai, „dabar mes matome per veidrodį, mįslingai, o ne veidas į veidą“. Ir todėl, kol aš keliauju toli nuo Tavęs, aš esu arčiau savęs nei Tavęs. Ir vis dėlto aš žinau, kad Tu jokiu būdu negali būti pažeistas. O aš nežinau, kokioms pagundoms aš galiu atsispirti, o kokioms – ne. Ir yra viltis, nes Tu esi ištikimas, kuris „neleidi mums būti gundomiems labiau, nei galime pakelti, bet su pagunda duodi ir išeitį, kad galėtume ištverti“. Taigi, aš išpažinsiu, ką žinau apie save, ir išpažinsiu, ko nežinau apie save. Nes tai, ką žinau apie save, žinau, kai Tu mane apšvieti, o tai, ko nežinau apie save, nežinosiu tol, kol mano tamsa taps kaip vidurdienis Tavo veide.

Dievo ieškojimas

Kas yra mylima, kai mylimas Dievas?

8. Ne abejotina, bet tikra sąžine, Viešpatie, aš Tave myliu. Tu sužeidei mano širdį savo žodžiu, ir aš Tave pamilau. Bet ir dangus, ir žemė, ir viskas, kas juose yra, štai, iš visų pusių man sako, kad aš Tave mylėčiau, ir nesiliauja sakyti visiems, kad jie būtų nepateisinami. O Tu giliau pasigailėsi to, kurio pasigailėsi, ir suteiksi gailestingumą tam, kuriam būsi gailestingas. Kitaip dangus ir žemė kurtiems kalba Tavo šlovę.

Bet ką aš myliu, kai myliu Tave? Ne kūno grožį, ne laiko puošnumą, ne šviesos spindesį, kuris yra mielas šioms akims, ne saldžias melodijas visokių giesmių, ne gėlių, tepalų ir aromatų kvapą, ne maną ir medų, ne narius, priimtinus kūno glėbiams. Aš ne šių dalykų myliu, kai myliu savo Dievą. Ir vis dėlto aš myliu tam tikrą šviesą, ir tam tikrą balsą, ir tam tikrą kvapą, ir tam tikrą maistą, ir tam tikrą apsikabinimą, kai myliu savo Dievą – šviesą, balsą, kvapą, maistą, apsikabinimą mano vidinio žmogaus, kur mano sielai švyti tai, ko neapima vieta, ir kur skamba tai, ko nenuplėšia laikas, ir kur kvepia tai, ko neišsklaido vėjas, ir kur skanu tai, ko nemažina rajumas, ir kur laikosi tai, ko neatplėšia sotumas. Tai yra tai, ką aš myliu, kai myliu savo Dievą.

Dievo reikia ieškoti virš visų kūnų.

9. Ir kas tai yra? Aš paklausiau žemės, ir ji pasakė: „Aš nesu.“ Ir viskas, kas joje yra, tą patį išpažino. Aš paklausiau jūros ir bedugnių, ir gyvų sielų roplių, ir jie atsakė: „Mes nesame tavo Dievas, ieškok virš mūsų.“ Aš paklausiau pūčiančių vėjų, ir visas oras su savo gyventojais pasakė: „Anaksimenas klysta, aš nesu Dievas.“ Aš paklausiau dangaus, saulės, mėnulio, žvaigždžių: „Ir mes nesame Dievas, kurio tu ieškai“, – sako jie. Ir aš pasakiau visiems šiems dalykams, kurie supa mano kūno duris: „Pasakykite man apie mano Dievą, jei jūs nesate Jis, pasakykite man ką nors apie Jį.“ Ir jie sušuko dideliu balsu: „Jis mus sukūrė.“ Mano klausimas buvo mano dėmesys, o jų atsakymas – jų išvaizda. Ir aš nukreipiau save į save ir pasakiau sau: „Kas tu esi?“ Ir aš atsakiau: „Žmogus.“ Ir štai, manyje yra kūnas ir siela, vienas išorinis, kitas vidinis. Kuris iš jų yra tas, iš kurio turėjau ieškoti savo Dievo, kurio jau ieškojau per kūną nuo žemės iki dangaus, kiek tik galėjau siųsti savo akių spindulių pasiuntinius? Bet geriau yra tai, kas viduje. Juk jam pranešdavo visi kūno pasiuntiniai, pirmininkaujančiam ir sprendžiančiam apie dangaus, žemės ir visko, kas juose yra, atsakymus, sakančius: „Mes nesame Dievas“, ir „Jis mus sukūrė“. Vidinis žmogus tai pažino per išorinio tarnystę; aš, vidinis, tai pažinau, aš, aš, dvasia per savo kūno jausmą. Aš paklausiau pasaulio masės apie savo Dievą, ir ji man atsakė: „Aš nesu Jis, bet Jis mane sukūrė.“

10. Argi ši išvaizda neatsiveria visiems, kurie turi sveiką protą? Kodėl ji ne visiems sako tą patį? Maži ir dideli gyvūnai ją mato, bet negali paklausti. Juk juose nėra pirmininkaujančio jutimams pranešėjams teisėjo – proto. O žmonės gali paklausti, kad „neregimybės Dievo per tai, kas sukurta, suprastos, pamatytų“. Bet jie meile yra pajungti jiems, ir, būdami pajungti, negali spręsti. Ir šie atsako klausantiems tik tada, kai jie sprendžia, ir nekeičia savo balso, tai yra, savo išvaizdos, jei vienas tik mato, o kitas, matydamas, klausia, kad jam atrodytų kitaip nei tam. Bet, pasirodydama abiem vienodai, ji tam yra nebyli, o šiam kalba. Greičiau, ji kalba visiems, bet supranta tie, kurie jos balsą, gautą iš išorės, viduje lygina su tiesa. Juk tiesa man sako: „Tavo Dievas nėra žemė ir dangus, nei joks kūnas.“ Tai sako jų prigimtis. Jie mato: tai yra masė, mažesnė dalyje nei visumoje. Jau tu esi geresnė, sakau tau, siela, nes tu gaivini savo kūno masę, teikdama jai gyvybę, ko joks kūnas neteikia kūnui. O tavo Dievas yra net tau gyvybės gyvybė.

Dievo reikia ieškoti virš sielos ir jausmų.

1. Tad ką aš myliu, kai myliu savo Dievą? Kas yra tas, kuris yra virš mano sielos galvos? Per pačią savo sielą aš kilsiu pas Jį. Aš peržengsiu savo jėgą, kuria aš prisirišęs prie kūno ir gyvybingai užpildau jo sandarą. Ne ta jėga aš randu savo Dievą, nes ją rastų ir arklys, ir mulas, kurie neturi proto, ir tai yra ta pati jėga, kuria gyvena ir jų kūnai. Yra kita jėga, ne tik ta, kuria aš gaivinu, bet ir ta, kuria aš jaučiu savo kūną, kurį man sukūrė Viešpats, įsakydamas akiai, kad ji negirdėtų, ir ausiai, kad ji nematytų, bet tai, per ką aš matau, ir tai, per ką aš girdžiu, ir kiekvienam kitam jausmui atskirai savo vietas ir savo pareigas. Šiuos įvairius dalykus per juos aš darau, aš, viena dvasia. Aš peržengsiu ir šią savo jėgą, nes ją turi ir arklys, ir mulas; juk ir jie jaučia per kūną.

Atminties laukai

Atminties lobiai:

12. Taigi, aš peržengsiu ir šią savo prigimtį, laipsniais kildamas pas Tą, kuris mane sukūrė. Ir aš ateinu į atminties laukus ir plačius rūmus, kur yra nesuskaičiuojamų vaizdinių lobiai, atnešti iš visokių juslėmis suvoktų dalykų. Ten saugoma viskas, ką mes taip pat mąstome, ar didindami, ar mažindami, ar kaip nors kitaip keisdami tai, ką palietė juslės, ir visa kita, kas buvo patikėta ir padėta, ko dar nesugėrė ir nepalaidojo užmarštis. Kai aš ten esu, aš prašau, kad būtų ištraukta tai, ko noriu. Ir kai kas iškart pasirodo, kai ko reikia ieškoti ilgiau ir lyg ištraukti iš kažkokių gilesnių slėptuvių. Kai kas išsiveržia būriais ir, kol ieškoma ir prašoma ko nors kito, iššoka į vidurį, lyg sakydami: „Gal mes esame tie?“ Ir aš juos nuveju širdies ranka nuo savo atminties veido, kol išaiškėja tai, ko noriu, ir iš slėptuvių pasirodo akivaizdoje. Kiti lengvai ir netrikdoma seka, kaip prašomi, yra pateikiami, ir ankstesni pasitraukia, ustupdami vėlesniems, ir pasitraukdami yra saugomi, kad vėl pasirodytų, kai panorėsiu. Visa tai vyksta, kai aš ką nors pasakoju iš atminties.

a) jutimais suvoktų dalykų vaizdiniai;

13. Ten yra viskas, atskirai ir pagal rūšis saugoma, kas buvo įnešta per savo įėjimus. Kaip šviesa ir visos spalvos bei kūnų formos – per akis, per ausis – visų rūšių garsai, visi kvapai – per nosies įėjimą, visi skoniai – per burnos įėjimą, o iš viso kūno jutimo – kas kieta, kas minkšta, kas karšta ar šalta, švelnu ar šiurkštu, sunku ar lengva, ar tai būtų išorėje, ar viduje kūno. Visa tai priima didelė atminties slėptuvė ir kažkokie slapti bei neapsakomi jos užkaboriai, kad būtų prisiminta, kai reikia, ir apmąstyta. Visa tai įeina per savo duris į ją ir yra ten saugoma. Ir vis dėlto, ne patys dalykai įeina, bet jutimais suvoktų dalykų vaizdiniai ten yra pasirengę mąstymui, juos prisimenant. Kaip jie yra sukurti, kas pasakys, kai akivaizdu, kokiais jutimais jie buvo paimti ir viduje saugomi? Juk ir tamsoje, ir tyloje būdamas, aš, jei noriu, ištraukiu iš atminties spalvas ir skiriu tarp baltos ir juodos, ir tarp kitų, kokių noriu. Ir garsai neįsiveržia ir netrikdo to, ką aš, paimtą per akis, svarstau, nors ir jie ten yra ir lyg atskirai padėti slepiasi. Juk ir jų aš prašau, jei patinka, ir jie tuoj pat pasirodo. Ir, liežuviui ilsintis ir gerklei tylint, aš dainuoju, kiek noriu. Ir tų spalvų vaizdiniai, kurie vis tiek ten yra, neįsiterpia ir nenutraukia, kai apmąstomas kitas lobis, kuris įtekėjo per ausis. Taip ir visa kita, kas buvo įnešta ir sukaupta per kitus jutimus, aš prisimenu, kaip patinka, ir skiriu lelijų kvapą nuo našlaičių, nieko neužuosdamas, ir medų nuo virinto vyno, švelnų nuo šiurkštaus, nieko neragaudamas ir neliesdamas, bet prisimindamas, teikiu pirmenybę.

b) viskas, kas patirta ar patikėta.

14. Aš tai darau viduje, didžiulėje savo atminties salėje. Ten man yra dangus, žemė ir jūra su viskuo, ką juose galėjau pajusti, išskyrus tai, ką pamiršau. Ten aš ir pats save sutinku, ir prisimenu, ką, kada ir kur dariau, ir kaip jaučiausi, kai dariau. Ten yra viskas, ką prisimenu, ar tai būtų patirta manęs, ar patikėta. Iš tos pačios gausos aš taip pat pats kuriu panašumus į patirtus dalykus arba į tai, kas patikėta iš to, ką patyriau, ir juos sujungiu su praeitimi. Ir iš to aš taip pat mąstau apie būsimus veiksmus, įvykius ir viltis, ir visa tai vėl mąstau lyg dabartį. „Aš padarysiu tai ir anai“, – sakau sau toje didžiulėje savo dvasios prieglobstyje, pilnoje tiek daug ir tokių didelių dalykų vaizdinių. Ir po to seka tai ar anai. „O, kad būtų tai ar anai!“ „Tegu Dievas atitolina tai ar anai!“ – sakau sau tai. Ir kai sakau, priešais mane yra visų tų dalykų, kuriuos sakau, vaizdiniai iš to paties atminties lobyno. Ir aš visiškai nieko iš to nesakyčiau, jei jų nebūtų.

Didelė atminties galia.

15. Didelė yra ta atminties galia, labai didelė, mano Dieve, erdvi ir beribė šventovė. Kas pasiekė jos dugną? Ir tai yra mano dvasios galia ir priklauso mano prigimčiai, ir aš pats nesuvokiu viso, kas aš esu. Taigi, dvasia yra per ankšta, kad savyje talpintų save pačią. Kur yra tai, ko ji savyje netalpina? Ar tai yra už jos, o ne joje pačioje? Kaip tada ji to netalpina? Dėl to mane apima didelis stebėjimasis, apima nuostaba. Ir žmonės eina stebėtis aukštais kalnais, ir didžiulėmis jūros bangomis, ir plačiomis upių tėkmėmis, ir vandenyno platuma, ir žvaigždžių sukimusi, bet palieka save pačius ir nesistebi. Kai aš visa tai sakiau, aš to nemačiau akimis, bet vis dėlto nesakyčiau, nebent kalnus, bangas, upes ir žvaigždes, kurias mačiau, ir vandenyną, kuriuo patikėjau, matyčiau viduje, savo atmintyje, tokiose didžiulėse erdvėse, lyg matyčiau išorėje. Ir vis dėlto, matydamas juos, aš jų nesugėriau, kai mačiau akimis. Ir ne patys jie yra pas mane, bet jų vaizdiniai. Ir aš žinau, kas iš kokio kūno jutimo man buvo įspausta.

c) viskas, kas suvokta iš laisvųjų menų.

16. Bet ne tik tai neša ta beribė mano atminties talpa. Čia yra ir visa tai, kas suvokta iš laisvųjų menų ir dar nepamiršta, lyg atokioje vidinėje vietoje, ne vietoje. Ir aš nešu ne jų vaizdinius, bet pačius dalykus. Juk kas yra literatūra, kas yra disputo menas, kiek yra klausimų rūšių – viskas, ką iš to žinau, taip yra mano atmintyje, kad aš nelaikau vaizdinio, palikęs daiktą išorėje, ar kad jis nuskambėjo ir praėjo, kaip balsas, įspaustas per ausis, palikęs pėdsaką, kuriuo būtų prisimenamas, lyg skambėtų, kai jau nebeskamba. Arba kaip kvapas, kuris, praeidamas ir išnykdams vėjuose, paveikia uoslę, iš kurios jis perkelia į atmintį savo vaizdinį, kurį, prisimindami, mes kartojame. Arba kaip maistas, kuris, žinoma, skrandyje jau nebeturi skonio, bet vis dėlto atmintyje lyg ir turi skonį. Arba kaip kažkas, kas jaučiama liečiant kūnu, ką, net ir atskirtą nuo mūsų, įsivaizduoja atmintis. Juk šie dalykai nėra įleidžiami į ją, bet tik jų vaizdiniai yra nuostabiu greičiu paimami ir nuostabiose ląstelėse saugomi, ir nuostabiai, prisimenant, ištraukiami.

Iš kur ir kaip į atmintį patenka mokslai ir žinios?

17. Bet kai aš girdžiu, kad yra trys klausimų rūšys: ar yra, kas yra, koks yra, aš laikausi tų garsų, iš kurių sudaryti šie žodžiai, vaizdinių ir žinau, kad jie praėjo per orą su triukšmu ir jų jau nebėra. O pačių dalykų, kurie reiškiasi tais garsais, aš neliečiau jokiu kūno jutimu, nei mačiau kur nors, išskyrus savo dvasią, ir saugojau atmintyje ne jų vaizdinius, bet juos pačius. Iš kur jie į mane įėjo, tegu pasako, jei gali. Juk aš pereinu visas savo kūno duris ir nerandu, per kurias jie būtų įėję. Akys sako: „Jei jie spalvoti, mes juos pranešėme.“ Ausys sako: „Jei jie skambėjo, mes juos nurodėme.“ Nosies šnervės sako: „Jei jie kvepėjo, jie per mus praėjo.“ Skonio jutimas sako: „Jei tai ne skonis, nieko manęs neklausk.“ Lytėjimas sako: „Jei tai ne kūniška, aš to neliečiau; jei neliečiau, nepranešiau.“ Iš kur ir kaip tai įėjo į mano atmintį? Nežinau kaip. Juk kai aš tai išmokau, aš nepatikėjau svetima širdimi, bet atpažinau savoje, ir patvirtinau, kad tai tiesa, ir patikėjau jai, lyg padėdamas, iš kur galėčiau ištraukti, kai panorėsiu. Taigi, jie ten buvo ir prieš tai, kai aš juos išmokau, bet atmintyje jų nebuvo. Kur tada, arba kodėl, kai jie buvo sakomi, aš atpažinau ir pasakiau: „Taip yra, tai tiesa“, nebent todėl, kad jie jau buvo atmintyje, bet taip toli ir paslėpti, lyg giliausiose slėptuvėse, kad, jei kas nors neparagintų, aš galbūt negalėčiau jų sugalvoti?

Kodėl mąstymas (cogitatio) pavadintas nuo rinkimo (cogendo).

18. Todėl mes randame, kad mokytis tų dalykų, kurių vaizdinių mes negauname per jutimus, bet be vaizdinių, tokius, kokie jie yra, matome viduje, yra ne kas kita, kaip tai, ką atmintis laiko padrikai ir netvarkingai, mąstant lyg surinkti ir, atkreipiant dėmesį, pasirūpinti, kad jie, lyg padėti po ranka toje pačioje atmintyje, kur anksčiau buvo išbarstyti ir apleisti, dabar, esant įprastam dėmesiui, lengvai pasirodytų. Ir kiek daug tokių dalykų neša mano atmintis, kurie jau yra atrasti ir, kaip sakiau, lyg padėti po ranka, kuriuos mes sakome išmokę ir žinantys. Jei aš nustosiu juos kartoti su saikingais laiko tarpais, jie vėl taip nugrimzta ir lyg nuslysta į atokesnes slėptuves, kad juos vėl reikia lyg naujus išmąstyti iš ten pat (nes nėra kitos jų srities) ir vėl surinkti, kad būtų galima žinoti, tai yra, lyg surinkti iš tam tikro išsibarstymo. Iš čia ir kilo žodis „cogitare“ (mąstyti). Juk „cogo“ (renku) ir „cogito“ (mąstau) yra taip, kaip „ago“ (veikiu) ir „agito“ (dažnai veikiu), „facio“ (darau) ir „factito“ (dažnai darau). Vis dėlto, dvasia šį žodį pasisavino sau, kad ne tai, kas renkama kitur, bet tai, kas renkama dvasioje, tai yra, surenkama, jau būtų tinkamai vadinama mąstymu.

d) skaičių ir matmenų santykiai bei dėsniai;

19. Taip pat atmintis laiko skaičių ir matmenų santykius ir nesuskaičiuojamus dėsnius, kurių nė vieno neįspaudė kūno jutimas, nes jie nėra nei spalvoti, nei skamba, nei kvepia, nei buvo ragauti, nei liesti. Aš girdėjau žodžių garsus, kuriais jie reiškiasi, kai apie juos diskutuojama, bet tie yra viena, o šie – kita. Juk tie skamba vienaip graikiškai, kitaip lotyniškai, o šie nėra nei graikiški, nei lotyniški, nei kitos kalbos rūšies. Aš mačiau amatininkų linijas, net ir ploniausias, kaip voro siūlas; bet anos yra kitokios, jos nėra jų vaizdiniai, kuriuos man pranešė kūno akis. Jas žino tas, kas be jokio bet kokio kūno mąstymo jas atpažino viduje. Aš taip pat jutau skaičius visais kūno jutimais, kuriuos mes skaičiuojame; bet anie, kuriais mes skaičiuojame, yra kitokie, ir jie nėra šių vaizdiniai, ir todėl jie labai yra. Tegul juokiasi iš manęs, sakančio tai, tas, kuris jų nemato, o aš liūdėsiu dėl juokiančiojo iš manęs.

e) kaip visa tai buvo pažinta;

20. Visa tai aš laikausi atmintyje, ir kaip aš tai išmokau, laikausi atmintyje. Aš taip pat girdėjau ir laikausi atmintyje daug melagingiausių argumentų prieš tai. Nors jie ir yra melagingi, vis dėlto tai, kad aš juos prisimenu, nėra melas. Ir aš prisimenu, kad atskyriau tarp tų teisingų ir šių melagingų, kurie prieštarauja. Ir dabar aš matau, kad skiriu juos vienaip, o prisimenu, kad dažnai skyriau juos kitaip, kai dažnai apie juos mąsčiau. Taigi, aš prisimenu, kad dažnai juos supratau, ir tai, ką dabar skiriu ir suprantu, aš saugau atmintyje, kad vėliau prisiminčiau, jog dabar supratau. Taigi, aš prisimenu, kad prisimenu, kaip ir vėliau, jei prisiminsiu, kad dabar galėjau tai prisiminti, aš tikrai prisiminsiu per atminties jėgą.

f) dvasios jausmai.

21. Ta pati atmintis laiko ir mano dvasios jausmus, bet ne tuo būdu, kuriuo juos turi pati dvasia, kai juos patiria, bet kitu, labai skirtingu, kaip ir priklauso atminties galiai. Juk aš prisimenu, kad buvau linksmas, bet nesu linksmas, ir prisimenu savo praeities liūdesį, bet nesu liūdnas. Aš prisimenu, kad kažkada bijojau, bet nebijau, ir prisimenu buvusį geismą be geismo. Kartais ir atvirkščiai: aš linksmai prisimenu savo praeities liūdesį ir liūdnai – džiaugsmą. Tai nenuostabu kalbant apie kūną, nes dvasia yra viena, o kūnas – kita. Todėl, jei aš, džiaugdamasis, prisimenu praeities kūno skausmą, tai nėra taip nuostabu. Bet čia, kai dvasia yra ir pati atmintis (juk kai mes ką nors įsakome įsiminti, sakome: „Žiūrėk, kad tai turėtum dvasioje“, o kai pamirštame, sakome: „Nebuvo dvasioje“ ir „Išslydo iš dvasios“, pačią atmintį vadindami dvasia) – kai taip yra, kas tai yra, kad, kai aš, linksmas, prisimenu savo praeities liūdesį, dvasia turi džiaugsmą, o atmintis – liūdesį, ir dvasia yra linksma dėl to, kad joje yra džiaugsmas, o atmintis, dėl to, kad joje yra liūdesys, nėra liūdna? Ar tai galbūt nepriklauso dvasiai? Kas tai pasakytų? Be abejonės, atmintis yra lyg dvasios skrandis, o džiaugsmas ir liūdesys – lyg saldus ir kartus maistas. Kai jie patikimi atminčiai, jie lyg pernešti į skrandį, ten gali būti saugomi, bet negali turėti skonio. Juokinga manyti, kad tai yra panašu į anuos dalykus, bet vis dėlto jie nėra visiškai nepanašūs.

22. Bet štai, aš ištraukiu iš atminties, kai sakau, kad yra keturios dvasios perturbacijos: troškimas, džiaugsmas, baimė, liūdesys. Ir viską, ką apie tai galiu disputuoti, skirstydamas kiekvieną pagal jos rūšies ypatybes ir apibrėždamas, aš ten randu, ką pasakyti, ir iš ten ištraukiu. Ir vis dėlto aš nesu sutrikdytas jokia iš tų perturbacijų, kai, prisimindamas, jas miniu. Ir prieš tai, kai aš jas prisiminiau ir apmąsčiau, jos ten buvo. Todėl iš ten, per prisiminimą, jos galėjo būti ištrauktos. Galbūt, kaip maistas iš skrandžio atrajojant, taip šie dalykai iš atminties prisimenant yra ištraukiami. Kodėl tada mąstymo burnoje disputuojantysis, tai yra, prisimenantysis, nejaučia džiaugsmo saldumo ar liūdesio kartumo? Ar tai skiriasi tuo, kad nėra visais atžvilgiais panašu? Juk kas norėtų kalbėti tokius dalykus, jei kiekvieną kartą, kai minime liūdesį ar baimę, būtume priversti liūdėti ar bijoti? Ir vis dėlto, mes jų nekalbėtume, nebent savo atmintyje rastume ne tik vardų garsus pagal vaizdinius, įspaustus iš kūno jutimų, bet ir pačių dalykų sąvokas, kurių mes negavome per jokias kūno duris, bet pati dvasia, pajutusi jas per savo aistrų patirtį, patikėjo atminčiai, arba ji pati jas išlaikė net ir nepatikėtas.

Sunku pasakyti, ar viską prisimename per vaizdinius.

23. Bet ar per vaizdinius, ar ne, kas lengvai pasakys? Aš miniu akmenį, miniu saulę, kai patys daiktai nėra mano jutimams. Bet mano atmintyje tikrai yra jų vaizdiniai. Aš miniu kūno skausmą, ir jo man nėra, kol nieko neskauda. Bet jei jo vaizdinio nebūtų mano atmintyje, aš nežinočiau, ką sakyti, ir disputuodamas neskirčiau jo nuo malonumo. Aš miniu kūno sveikatą, kai esu sveikas kūnu. Pats daiktas man yra, bet vis dėlto, jei ir jo vaizdinio nebūtų mano atmintyje, aš jokiu būdu neprisimčiau, ką reiškia šio vardo garsas. Ir sergantys, išgirdę žodį „sveikata“, neatpažintų, kas buvo pasakyta, nebent tas pats vaizdinys būtų laikomas atminties jėga, nors pats daiktas būtų toli nuo kūno. Aš miniu skaičius, kuriais mes skaičiuojame. Ir mano atmintyje yra ne jų vaizdiniai, bet jie patys. Aš miniu saulės vaizdinį, ir jis yra mano atmintyje. Aš prisimenu ne jo vaizdinio vaizdinį, bet jį patį. Jis man yra, kai prisimenu. Aš miniu atmintį ir atpažįstu tai, ką miniu. Ir kur aš atpažįstu, jei ne pačioje atmintyje? Ar ir ji pati sau yra per savo vaizdinį, o ne per save pačią?

g) pati užmarštis.

24. O kai aš miniu užmarštį ir taip pat atpažįstu tai, ką miniu, iš kur aš atpažinčiau, jei neprisimčiau? Aš sakau ne tą patį vardo garsą, bet daiktą, kurį jis reiškia. Jei aš jį būčiau pamiršęs, ką reikštų tas garsas, aš tikrai negalėčiau atpažinti. Taigi, kai aš prisimenu atmintį, pati atmintis yra sau per save. Bet kai aš prisimenu užmarštį, yra ir atmintis, ir užmarštis – atmintis, kuria aš prisimenu, ir užmarštis, kurią aš prisimenu. Bet kas yra užmarštis, jei ne atminties netekimas? Kaip tada ji yra, kad aš ją prisiminčiau, kai, jai esant, aš negaliu prisiminti? Bet jei tai, ką mes prisimename, laikome atmintimi, o užmarštį, jei nebūtume prisiminę, jokiu būdu negalėtume, išgirdę šį vardą, atpažinti daikto, kurį jis reiškia, tai atmintis laiko užmarštį. Ji yra, kad mes nepamirštume, o kai ji yra, mes pamirštame. Ar iš to suprantama, kad ji nėra atmintyje per save pačią, kai mes ją prisimename, bet per savo vaizdinį, nes, jei užmarštis būtų per save pačią, ji veiktų ne taip, kad mes prisimintume, bet kad pamirštume? Ir kas tai pagaliau ištirs? Kas supras, kaip tai yra?

25. Aš tikrai, Viešpatie, vargstu čia ir vargstu savyje. Aš tapau sau sunkumų ir didelio prakaito žeme. Juk mes dabar netiriame dangaus plotų, nei matuojame žvaigždžių atstumų, nei ieškome žemės pusiausvyros. Aš esu tas, kuris prisimena, aš, dvasia. Nėra taip nuostabu, jei nuo manęs yra toli tai, kas aš nesu. Bet kas yra arčiau manęs nei aš pats? Ir štai, mano atminties galia nėra manęs suvokiama, kai aš pats savęs nevadinu be jos. Ką aš pasakysiu, kai man yra tikra, kad aš prisimenu užmarštį? Ar aš pasakysiu, kad mano atmintyje nėra to, ką aš prisimenu? Ar aš pasakysiu, kad užmarštis yra mano atmintyje tam, kad aš nepamirščiau? Abu yra labai absurdiški. Kas yra trečias? Kaip aš galiu pasakyti, kad mano atmintyje laikomas užmaršties vaizdinys, o ne pati užmarštis, kai aš ją prisimenu? Kaip aš galiu tai pasakyti, kai, norint, kad bet kokio daikto vaizdinys būtų įspaustas atmintyje, pirmiausia turi būti pats daiktas, iš kurio tas vaizdinys galėtų būti įspaustas? Taip aš prisimenu Kartaginą, taip visas vietas, kuriose buvau, taip žmonių veidus, kuriuos mačiau, ir kitų jutimų pranešimus, taip paties kūno sveikatą ar skausmą. Kai šie dalykai buvo, atmintis iš jų paėmė vaizdinius, kuriuos aš, būdamas, žiūrėčiau ir apmąstyčiau dvasia, kai, jų nesant, juos prisiminčiau. Jei tada užmarštis yra laikoma atmintyje per savo vaizdinį, o ne per save pačią, tai ji pati turėjo būti, kad jos vaizdinys būtų paimtas. Bet kai ji buvo, kaip ji galėjo įrašyti savo vaizdinį atmintyje, kai užmarštis, būdama, ištrina net tai, kas jau buvo pažymėta? Ir vis dėlto, kad ir kaip būtų, nors šis būdas yra nesuprantamas ir nepaaiškinamas, aš esu tikras, kad prisimenu net pačią užmarštį, kuri užgožia tai, ką mes prisimename.

Dievo reikia ieškoti virš atminties.

26. Didelė yra atminties galia, kažkas baisaus, mano Dieve, gili ir beribė daugybė. Ir tai yra dvasia, ir tai esu aš pats. Kas aš tada esu, mano Dieve? Kokia aš prigimtis? Įvairus, daugialypis gyvenimas, ir labai didžiulis. Štai, mano atminties laukuose, urvuose ir olose, nesuskaičiuojamuose ir nesuskaičiuojamai pilnuose nesuskaičiuojamų dalykų rūšių, ar tai būtų per vaizdinius, kaip visų kūnų, ar per buvimą, kaip menų, ar per kažkokias sąvokas ar žymes, kaip dvasios jausmų (kuriuos, net kai dvasia jų nepatiria, atmintis laiko, kai dvasioje yra viskas, kas yra atmintyje) – per visa tai aš bėgioju ir skraidau šen bei ten, prasiskverbiu, kiek galiu, ir nėra galo. Tokia yra atminties galia, tokia yra gyvenimo galia mirtingai gyvenančiame žmoguje! Ką aš tada darysiu, Tu, mano tikrasis gyvenime, mano Dieve? Aš peržengsiu ir šią savo galią, kuri vadinama atmintimi, aš ją peržengsiu, kad pasiekčiau Tave, saldžiąją šviesą. Ką Tu man sakai? Štai, aš, kildamas per savo dvasią pas Tave, kuris esi virš manęs, aš peržengsiu ir šią savo galią, kuri vadinama atmintimi, norėdamas Tave paliesti ten, kur Tave galima paliesti, ir prisirišti prie Tavęs ten, kur prie Tavęs galima prisirišti. Juk atmintį turi ir gyvuliai, ir paukščiai, kitaip jie negrįžtų į savo guolius ar lizdus, nei į daugelį kitų dalykų, prie kurių pripranta. Juk jie negalėtų priprasti prie jokių dalykų, nebent per atmintį. Taigi, aš peržengsiu ir atmintį, kad pasiekčiau Tą, kuris atskyrė mane nuo keturkojų ir padarė mane išmintingesnį už dangaus paukščius. Aš peržengsiu ir atmintį, kad rasčiau Tave, tikrai gerą, saugų saldumą, kad rasčiau Tave. Jei aš Tave randu už savo atminties, aš esu Tave pamiršęs. Ir kaip aš Tave tada rasiu, jei aš Tavęs neprisimenu?

Atmintis ir užmarštis.

27. Juk moteris buvo pametusi drachmą ir ieškojo jos su žibintu. Ir jei ji nebūtų jos prisiminusi, ji nebūtų jos radusi. Kai ji buvo rasta, iš kur ji žinotų, ar tai ta pati, jei nebūtų jos prisiminusi? Aš prisimenu, kad ieškojau ir radau daug pamestų dalykų. Iš to aš tai žinau, nes, kai ieškojau ko nors iš tų dalykų ir man būdavo sakoma: „Gal tai šis?“, „Gal tai anas?“, aš tol sakydavau: „Ne, tai ne tas“, kol būdavo pasiūlytas tas, kurio ieškojau. Jei aš jo nebūčiau prisiminęs, kad ir koks jis būtų, net jei man būtų pasiūlytas, aš jo nerčiau, nes neatpažinčiau. Ir visada taip nutinka, kai ieškome ir randame ką nors pamesto. Vis dėlto, jei kas nors dingsta iš akių, o ne iš atminties, kaip bet koks matomas kūnas, jo vaizdinys laikomas viduje ir ieškomas, kol grąžinamas žvilgsniui. Kai jis randamas, jis atpažįstamas iš vaizdinio, kuris yra viduje. Mes nesakome, kad radome tai, kas buvo pamesta, jei neatpažįstame, ir negalime atpažinti, jei neprisiminame. Bet tai buvo dingę akims, o laikoma atmintyje.

Apie tai, ką atmintis praranda.

28. O kai pati atmintis ką nors praranda, kaip nutinka, kai pamirštame ir stengiamės prisiminti, kur tada mes ieškome, jei ne pačioje atmintyje? Ir ten, jei atsitiktinai pasiūlomas vienas vietoj kito, mes atmetame, kol pasirodo tas, kurio ieškome. Ir kai jis pasirodo, mes sakome: „Tai šis.“ To mes nesakytume, jei neatpažintume, ir neatpažintume, jei neprisiminėme. Taigi, mes tikrai buvome pamiršę. Arba ne viskas buvo iškritę, bet iš dalies, kuri buvo laikoma, buvo ieškoma kitos dalies, nes atmintis jautė, kad ji nebesuka kartu to, ką įprastai sukdavo, ir, lyg sutrumpinta įpročiu, šlubuodama reikalavo grąžinti tai, ko trūko? Kaip jei matytume akimis ar galvotume apie pažįstamą žmogų ir, pamiršę jo vardą, ieškotume, bet kas kitas pasitaikytų, tai nesusijungtų, nes nebuvo įprasta apie tai galvoti kartu su juo, ir todėl būtų atmesta, kol pasirodytų tas, kur kartu įprasta pažintis ramiai susitvarkytų. Ir iš kur jis atsiranda, jei ne iš pačios atminties? Juk ir kai, kito priminti, atpažįstame, jis iš ten atsiranda. Mes netikime, lyg tai būtų nauja, bet, prisimindami, patvirtiname, kad tai yra tai, kas buvo pasakyta. O jei tai visiškai ištrinama iš dvasios, mes neprisimename net ir priminti. Juk mes dar ne visai pamiršome tai, ką prisiminėme, kad esame pamiršę. Taigi, mes negalėsime ieškoti to, kas pamesta, jei tai visiškai pamiršome.

Kai ieškome Dievo, ieškome palaimingo gyvenimo.

29. Tad kaip aš Tavęs ieškau, Viešpatie? Kai aš ieškau Tavęs, savo Dievo, aš ieškau palaimingo gyvenimo. Aš ieškosiu Tavęs, kad mano siela gyventų. Juk mano kūnas gyvena iš mano sielos, o mano siela gyvena iš Tavęs. Tad kaip aš ieškau palaimingo gyvenimo? Nes aš jo neturiu, kol nepasakysiu: „Gana, jis ten.“ Kur aš turiu tai pasakyti, kaip aš jo ieškau – ar per prisiminimą, lyg būčiau jį pamiršęs, bet vis dar prisiminčiau, kad esu pamiršęs, ar per troškimą išmokti nežinomą, ar tai, ko niekada nežinojau, ar tai, ką taip pamiršau, kad net neprisimenu, jog esu pamiršęs? Argi tai nėra tas palaimingas gyvenimas, kurio visi nori, ir nėra nė vieno, kuris jo nenorėtų? Iš kur jie jį žino, kad taip jo nori? Kur jie jį matė, kad jį pamiltų? Be abejonės, mes jį turime kažkaip. Ir yra kitas būdas, kuriuo, kai kas nors jį turi, tada jis yra palaimingas. Ir yra tų, kurie yra palaimingi viltimi. Jie turi jį žemesniu būdu nei tie, kurie jau yra palaimingi realybėje, bet vis dėlto jie yra geresni už tuos, kurie nėra palaimingi nei realybėje, nei viltyje. Tačiau net ir jie, jei kaip nors jo neturėtų, taip nenorėtų būti palaimingi. O kad jie to nori, yra visiškai tikra. Nežinau kaip, bet jie jį žino, todėl jie jį turi kažkokioje žinioje. Aš stengiuosi išsiaiškinti, ar ji yra atmintyje, nes, jei ji ten yra, mes jau kadaise buvome palaimingi. Ar tai buvo kiekvienas atskirai, ar tame žmoguje, kuris pirmas nusidėjo, kuriame mes visi mirėme ir iš kurio mes visi gimėme su kančia, aš dabar neklausiu, bet klausiu, ar palaimingas gyvenimas yra atmintyje. Juk mes jo nemylėtume, jei nežinotume. Mes girdime šį vardą ir visi pripažįstame, kad trokštame paties daikto. Juk mes nesidžiaugiame garsu. Kai graikas girdi tai lotyniškai, jis nesidžiaugia, nes nežino, kas pasakyta. O mes džiaugiamės, kaip ir jis, jei girdi tai graikiškai, nes pats daiktas nėra nei graikiškas, nei lotyniškas, kurio trokšta graikai ir lotynai, ir kitų kalbų žmonės. Taigi, jis yra žinomas visiems, kurie, jei būtų galima paklausti vienu balsu, ar nori būti palaimingi, be jokios abejonės atsakytų, kad nori. To nebūtų, jei pats daiktas, kurio tai yra vardas, nebūtų laikomas jų atmintyje.

Palaimingo gyvenimo prisiminimas.

30. Ar tai yra taip, kaip prisimena Kartaginą tas, kuris ją matė? Ne, nes palaimingas gyvenimas nėra matomas akimis, nes jis nėra kūnas. Ar tai yra kaip mes prisimename skaičius? Ne, nes tas, kuris juos turi žinioje, jau nebesieka jų įgyti. O palaimingą gyvenimą mes turime žinioje, todėl jį mylime, ir vis dėlto dar norime jį įgyti, kad būtume palaimingi. Ar tai yra kaip mes prisimename iškalbą? Ne, nes nors, išgirdę šį vardą, patį daiktą prisimena ir tie, kurie dar nėra iškalbingi, ir daugelis nori tokie būti (iš ko matyti, kad ji yra jų žinioje), vis dėlto jie per kūno jutimus pastebėjo kitus iškalbingus, ir jais džiaugėsi, ir trokšta tokie būti (nors jie nesidžiaugtų, jei nebūtų iš vidinės žinios, nei norėtų tokie būti, jei nesidžiaugtų). O palaimingo gyvenimo mes jokiu kūno jutimu nepatiriame kituose. Ar tai yra kaip mes prisimename džiaugsmą? Galbūt taip. Juk aš, būdamas liūdnas, prisimenu savo džiaugsmą, kaip ir, būdamas nelaimingas, prisimenu palaimingą gyvenimą. Ir aš niekada kūno jutimu savo džiaugsmo nei mačiau, nei girdėjau, nei uodžiau, nei ragavau, nei liečiau, bet patyriau jį savo dvasioje, kai džiaugiausi, ir jo žinia prisirišo prie mano atminties, kad galėčiau jį prisiminti, kartais su pasibjaurėjimu, kartais su troškimu, priklausomai nuo įvairių dalykų, dėl kurių prisimenu džiaugęsis. Juk aš buvau apimtas džiaugsmo ir dėl bjaurių dalykų, kuriuos dabar, prisimindamas, nekenčiu ir prakeikiu. Kartais – dėl gerų ir garbingų, kuriuos, trokšdamas, prisimenu, nors galbūt jų ir nėra, ir todėl liūdnai prisimenu buvusį džiaugsmą.

Visi norime būti palaimingi.

31. Kur tada ir kada aš patyriau savo palaimingą gyvenimą, kad jį prisiminčiau, mylėčiau ir trokščiau? Ir ne aš vienas ar su keliais, bet visi norime būti palaimingi. Jei mes to nežinotume tikra žinia, mes to nenorėtume tokia tikra valia. Bet kas tai yra? Jei dviejų paklaustume, ar jie nori tarnauti kariuomenėje, gali būti, kad vienas iš jų atsakytų, jog nori, o kitas – jog nenori. Bet jei jų paklaustume, ar jie nori būti palaimingi, abu iškart be jokios abejonės pasakytų, kad trokšta. Ir ne dėl kitos priežasties anas norėtų tarnauti kariuomenėje, nei dėl kitos šis nenorėtų, nebent tam, kad būtų palaimingi. Galbūt todėl, kad vienas džiaugiasi iš vieno, o kitas – iš kito? Taip visi sutaria, kad nori būti palaimingi, kaip sutartų, jei jų būtų paklausta, ar jie nori džiaugtis, ir patį džiaugsmą vadina palaimingu gyvenimu. Nors vienas tai pasiekia iš vieno, o kitas – iš kito, vis dėlto yra viena, į ką visi stengiasi patekti – džiaugtis. Kadangi tai yra daiktas, kurio niekas negali pasakyti nepatyręs, todėl, rastas atmintyje, jis atpažįstamas, kai išgirstamas vardas „palaimingas gyvenimas“.

Pats Dievas yra džiaugsmas tų, kurie Jį garbina.

32. Toli gražu, Viešpatie, toli gražu nuo Tavo tarno širdies, kuris Tau išpažįsta, toli gražu, kad aš, džiaugdamasis bet kokiu džiaugsmu, laikyčiau save palaimingu. Yra džiaugsmas, kuris neduodamas bedieviams, bet tiems, kurie Tave nemokamai garbina, kurių džiaugsmas esi Tu pats. Ir tai yra tas palaimingas gyvenimas – džiaugtis Tau, iš Tavęs, dėl Tavęs. Tai yra jis, ir nėra kito. O tie, kurie mano, kad yra kitas, siekia kito džiaugsmo, bet ne paties tikrojo. Vis dėlto, jų valia nenukrypsta nuo tam tikro džiaugsmo vaizdinio.

Visi nori džiaugsmo iš tiesos.

33. Taigi, nėra tikra, kad visi nori būti palaimingi, nes tie, kurie nenori džiaugtis Tavimi, kuris vienintelis esi palaimingas gyvenimas, jie tikrai nenori palaimingo gyvenimo. Ar visi to nori, bet kadangi „kūnas geidžia prieš dvasią, o dvasia – prieš kūną, kad nedarytų to, ko nori“, jie puola į tai, ką gali, ir tuo tenkinasi, nes to, ko negali, jie nenori tiek, kiek pakaktų, kad galėtų? Aš klausiu visų, ar jie verčiau norėtų džiaugtis iš tiesos, nei iš melo. Jie taip nedvejoja pasakyti, kad verčiau nori iš tiesos, kaip nedvejoja pasakyti, kad nori būti palaimingi. Juk palaimingas gyvenimas yra džiaugsmas iš tiesos. Tai yra džiaugsmas iš Tavęs, kuris esi Tiesa, Dieve, mano apšvietime, mano veido išgelbėjime, mano Dieve. Šio palaimingo gyvenimo visi nori, šio gyvenimo, kuris vienintelis yra palaimingas, visi nori, džiaugsmo iš tiesos visi nori. Aš patyriau daugelį, kurie norėtų apgauti, bet nė vieno, kuris norėtų būti apgautas. Kur tada jie pažino šį palaimingą gyvenimą, jei ne ten, kur pažino ir tiesą? Juk jie myli ir ją, nes nenori būti apgauti. Ir kai jie myli palaimingą gyvenimą, kuris yra ne kas kita, kaip džiaugsmas iš tiesos, jie tikrai myli ir tiesą. Ir jie jos nemylėtų, jei nebūtų kokios nors jos žinios jų atmintyje. Kodėl tada jie ja nesidžiaugia? Kodėl jie nėra palaimingi? Nes jie stipriau užsiėmę kitais dalykais, kurie juos labiau daro nelaimingus, nei anas palaimingus, kurį jie silpnai prisimena. Dar yra maža šviesa žmonėse; tegu jie eina, eina, kad tamsa jų neužkluptų.

34. Kodėl tiesa gimdo neapykantą, ir Tavo žmogus tapo jiems priešu, skelbdamas tiesą, kai mylimas palaimingas gyvenimas, kuris yra ne kas kita, kaip džiaugsmas iš tiesos? Nebent todėl, kad tiesa yra taip mylima, jog tie, kurie myli ką nors kitą, nori, kad tai, ką jie myli, būtų tiesa. Ir kadangi jie nenorėtų būti apgauti, jie nenori būti įtikinti, kad jie klysta. Todėl jie nekenčia tiesos dėl to daikto, kurį myli vietoj tiesos. Jie myli ją šviečiančią, bet nekenčia jos demaskuojančios. Kadangi jie nenori būti apgauti ir nori apgauti, jie myli ją, kai ji pati save parodo, bet nekenčia jos, kai ji juos pačius parodo. Už tai ji jiems atlygins: tie, kurie nenori, kad ji juos atskleistų, ji juos atskleis prieš jų valią, o jiems pati ji nebus atskleista. Taip, taip, net ir taip žmogaus dvasia, net ir taip akla ir silpna, bjauri ir nepadori, nori slėptis, bet nenori, kad kas nors nuo jos pasislėptų. Jai atlyginama atvirkščiai: ji pati nepasislėps nuo tiesos, bet tiesa nuo jos pasislėps. Vis dėlto, net ir taip, būdama nelaiminga, ji verčiau nori džiaugtis tiesa nei melu. Taigi, ji bus palaiminga, jei, be jokio trukdančio vargo, džiaugsis pačia vienintele tiesa, per kurią visi dalykai yra tikri.

Dievas randamas atmintyje.

35. Štai, kiek aš klajojau savo atmintyje, ieškodamas Tavęs, Viešpatie, ir neradau Tavęs už jos ribų. Juk aš neradau nieko apie Tave, ko nebūčiau prisiminęs, nuo tada, kai Tave išmokau. Juk nuo tada, kai Tave išmokau, aš Tavęs nepamiršau. Kur aš radau tiesą, ten radau savo Dievą, pačią Tiesą. Jos, nuo tada, kai ją išmokau, aš nepamiršau. Taigi, nuo tada, kai Tave išmokau, Tu išlieki mano atmintyje, ir ten aš Tave randu, kai prisimenu Tave ir džiaugiuosi Tavimi. Tai yra mano šventos наслаdos, kurias Tu man davei savo gailestingumu, pažvelgdamas į mano vargingumą.

Kurioje atminties vietoje gyvena Dievas?

36. Bet kur Tu gyveni mano atmintyje, Viešpatie, kur Tu ten gyveni? Kokį guolį Tu sau sukūrei? Kokią šventovę Tu sau pastatei? Tu suteikei šią garbę mano atminčiai, kad Tu joje gyventum, bet kurioje jos dalyje Tu gyveni, aš svarstau. Aš peržengiau jos dalis, kurias turi ir gyvūnai, kai prisiminiau Tave, nes ten aš Tavęs neradau tarp kūniškų daiktų vaizdinių. Ir aš atėjau į jos dalis, kur patikėjau savo dvasios jausmus, ir ten Tavęs neradau. Ir aš įėjau į pačios savo dvasios buveinę, kuri yra jai mano atmintyje, nes ir dvasia save prisimena, ir ten Tu nebuvai. Nes kaip Tu nesi kūniškas vaizdinys, nei gyvojo jausmas, koks yra, kai mes džiaugiamės, liūdime, trokštame, bijome, prisimename, pamirštame ir visa kita, kas yra tokio pobūdžio, taip Tu nesi ir pati dvasia, nes Tu esi Viešpats, dvasios Dievas, ir visa tai keičiasi, o Tu išlieki nekintamas virš visko ir teikeisi gyventi mano atmintyje, nuo tada, kai Tave išmokau. Ir ką aš ieškau, kurioje jos vietoje Tu gyveni, lyg ten būtų vietos? Tu tikrai gyveni joje, nes aš Tave prisimenu, nuo tada, kai Tave išmokau, ir joje aš Tave randu, kai prisimenu Tave.

Kur randamas Dievas, kai Jis pažįstamas?

37. Kur tada aš Tave radau, kad Tave išmokčiau? Juk Tu dar nebuvai mano atmintyje, prieš tai, kai Tave išmokau. Kur tada aš Tave radau, kad Tave išmokčiau, jei ne Tavyje, virš manęs? Ir niekur nėra vietos, ir mes atsitraukiame, ir artėjame, ir niekur nėra vietos. Tiesa, Tu visur pirmininkauji visiems, kurie Tavęs klausia, ir tuo pačiu metu atsakai visiems, net ir klausiantiems skirtingų dalykų. Tu atsakai aiškiai, bet ne visi aiškiai girdi. Visi klausia, iš kur nori, bet ne visada girdi tai, ko nori. Geriausias Tavo tarnas yra tas, kuris ne tiek žiūri, kad iš Tavęs išgirstų tai, ko jis pats norėjo, bet verčiau nori to, ką iš Tavęs išgirdo.

Vėlai Augustinas pamilo Dievą.

38. Vėlai aš Tave pamilau, groži taip senas ir taip naujas, vėlai aš Tave pamilau! Ir štai, Tu buvai viduje, o aš – išorėje, ir ten aš Tavęs ieškojau, ir į šiuos gražius dalykus, kuriuos Tu sukūrei, aš, bjaurus, puoliau. Tu buvai su manimi, o aš su Tavimi nebuvau. Tie dalykai mane laikė toli nuo Tavęs, kurie, jei nebūtų Tavyje, nebūtų. Tu pašaukei, ir sušukai, ir pralaužei mano kurtumą. Tu sužibėjai, suspindėjai ir nuvijai mano aklumą. Tu pakvipai, ir aš įkvėpiau, ir dūstu Tau. Aš paragavau, ir esu alkanas, ir trokštu. Tu mane palietei, ir aš užsidegiau Tavo ramybe.

Koks autorius yra pačiu išpažinčių metu

Žmogaus gyvenimas žemėje.

39. Kai aš prisirišiu prie Tavęs visa savo esybe, man daugiau nebebus skausmo ir vargo, ir mano gyvenimas bus gyvas, visas pilnas Tavęs. O dabar, kadangi tą, kurį Tu pripildai, Tu pakeli, o aš nesu pilnas Tavęs, aš esu sau našta. Mano apraudotini džiaugsmai kovoja su džiaugsmingais sielvartais, ir kurioje pusėje bus pergalė, aš nežinau. Mano blogi sielvartai kovoja su gerais džiaugsmais, ir kurioje pusėje bus pergalė, aš nežinau. Vaje man! Viešpatie, pasigailėk manęs! Vaje man! Štai, aš neslepiu savo žaizdų: Tu esi gydytojas, aš – ligonis; Tu esi gailestingas, aš – vargšas. Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra pagunda? Kas nori vargų ir sunkumų? Tu įsakai juos pakelti, o ne mylėti. Niekas nemyli to, ką pakelia, nors ir mėgsta pakelti. Nors jis ir džiaugiasi, kad pakelia, vis dėlto jis verčiau norėtų, kad nebūtų, ką pakelti. Sėkmėje aš trokštu nelaimės, nelaimėje bijau sėkmės. Kur yra vidurinė vieta tarp šių, kur žmogaus gyvenimas nebūtų pagunda? Vargas pasaulio sėkmėms vieną ir du kartus dėl nelaimės baimės ir dėl džiaugsmo sugedimo! Vargas pasaulio nelaimėms vieną, du ir tris kartus dėl sėkmės troškimo, ir todėl, kad pati nelaimė yra sunki, ir kad nesulaužytų kantrybės! Argi žmogaus gyvenimas žemėje nėra pagunda be jokio pertraukos?

Dievas įsako susilaikyti.

40. Ir visa mano viltis yra tik Tavo labai dideliame gailestingume. Duok, ką įsakai, ir įsakyk, ką nori. Tu mums įsakai susilaikyti. Ir „kai aš žinojau, – sako vienas, – kad niekas negali būti susivaldantis, nebent Dievas duotų, ir tai pats buvo išmintis – žinoti, kieno tai dovana“. Juk per susilaikymą mes esame surenkami ir sugrąžinami į viena, nuo kurio mes išsibarstėme į daug. Mažiau Tave myli tas, kuris kartu su Tavimi myli ką nors, ko nemyli dėl Tavęs. O meile, kuri visada degi ir niekada negęsti, meile, mano Dieve, uždek mane! Tu įsakai susilaikyti: duok, ką įsakai, ir įsakyk, ką nori.

A) Kūno geismas arba malonumai:

a) geidulys;

41. Tu tikrai įsakai, kad aš susilaikyčiau nuo kūno geismo, akių geismo ir pasaulio ambicijų. Tu įsakei susilaikyti nuo lytinių santykių, ir dėl pačios santuokos patarei kažką geresnio, nei leidai. Ir kadangi Tu davei, taip ir įvyko, net prieš tai, kai aš tapau Tavo sakramento dalintoju. Bet mano atmintyje, apie kurią daug kalbėjau, vis dar gyvena tokių dalykų vaizdiniai, kuriuos ten įtvirtino mano įprotis. Ir jie man pasitaiko, kai esu budrus, bet be jėgų, o sapnuose – ne tik iki malonumo, bet net iki sutikimo ir labai panašaus į veiksmą. Ir tiek daug galios turi vaizdinio iliuzija mano sieloje, mano kūne, kad sapnuojančiam melagingi regėjimai įtikina tai, ko budinčiam negali įtikinti tikri dalykai. Argi aš tada nesu, mano Viešpatie Dieve? Ir vis dėlto, toks didelis skirtumas yra tarp manęs paties ir manęs paties per tą momentą, kai aš pereinu iš čia į miegą arba grįžtu iš ten atgal! Kur tada yra protas, kuriuo budintis priešinasi tokiems pasiūlymams ir, jei patys daiktai yra siūlomi, išlieka nepajudinamas? Argi jis užsidaro kartu su akimis? Argi jis užmiega kartu su kūno jutimais? Ir iš kur mes dažnai net sapnuose priešinamės, prisimename savo ketinimą ir, jame tyriausiai išlikdami, nesuteikiame jokio pritarimo tokioms vilionėms? Ir vis dėlto, toks didelis skirtumas yra, kad, kai nutinka kitaip, pabudę grįžtame prie sąžinės ramybės ir, dėl paties atstumo, suprantame, kad mes to nepadarėme, nors ir apgailestaujame, kad tai kaip nors mumyse įvyko.

42. Argi Tavo ranka, visagali Dieve, nėra galinga išgydyti visas mano sielos ligas ir su gausesne savo malone užgesinti net mano miego gašlius judesius? Tu didinsi, Viešpatie, vis labiau ir labiau manyje savo dovanas, kad mano siela sektų mane pas Tave, išlaisvinta iš geismo klijų, kad ji nebūtų maištinga sau ir kad net sapnuose ne tik nedarytų tų sugedimo bjaurysčių per gyvuliškus vaizdinius iki pat kūno išsiliejimo, bet net ir nesutiktų. Juk kad nieko tokio, net ir mažiausio, nepatiktų, ką galima sutramdyti linktelėjimu net tyriame miegančiojo jausme, ne tik šiame gyvenime, bet ir šiame amžiuje, nėra didelis dalykas visagaliui, kuris „gali padaryti daugiau, nei mes prašome ir suprantame“. O dabar, koks aš dar esu šioje savo blogio rūšyje, aš pasakiau savo gerajam Viešpačiui, džiūgaudamas su drebuliu dėl to, ką Tu man davei, ir liūdėdamas dėl to, kad esu netobulas, tikėdamasis, kad Tu užbaigsi manyje savo gailestingumą iki pat visiškos ramybės, kurią su Tavimi turės mano vidus ir išorė, kai „mirtis bus praryta pergalėje“.

b) skonis;

43. Yra kita dienos blogybė, kurios, o kad jai pakaktų! Juk mes kasdien atstatome kūno griuvėsius valgydami ir gerdami, kol Tu sunaikinsi maistą ir skrandį, kai nužudysi poreikį nuostabiu pasotinimu ir šį gendantį apvilksi amžina negendančia. O dabar man yra maloni būtinybė, ir aš kovoju su šiuo malonumu, kad nebūčiau pagautas, ir kasdien kariauju, dažnai pasninkaudamas, pavergdamas savo kūną. Ir mano skausmai yra išvejami malonumu. Juk alkis ir troškulys yra tam tikri skausmai; jie degina ir, kaip karštinė, žudo, nebent padėtų maisto medicina. Kadangi ji yra prieinama iš Tavo dovanų paguodos, kuriose mūsų silpnumui tarnauja žemė, vanduo ir dangus, nelaimė vadinama malonumu.

44. Tu mane to išmokei, kad aš, lyg vaistus, taip ir maistą, imčiau. Bet kai aš iš poreikio vargo pereinu į sotumo ramybę, pačiame perėjime man paspendžiamas geismo spąstas. Juk pats perėjimas yra malonumas, ir nėra kito būdo pereiti, kuriuo verčia pereiti būtinybė. Ir kai sveikata yra valgymo ir gėrimo priežastis, prisijungia lyg tarnaitė pavojinga malonumo nuotaika, ir dažnai bando eiti pirma, kad dėl jos būtų daroma tai, ką aš sakau ar noriu daryti dėl sveikatos. Ir abiejų saikas nėra tas pats: tai, kas pakanka sveikatai, yra per mažai malonumui. Ir dažnai tampa neaišku, ar dar reikalinga kūno priežiūra prašo pagalbos, ar malonumo geismo apgaulė siūlo tarnystę. Dėl šio neaiškumo nelaiminga siela džiūgauja ir tuo paruošia pasiteisinimo gynybą, džiaugdamasi, kad neaišku, kiek pakanka sveikatos saikui, kad sveikatos pretekstu uždengtų malonumo reikalą. Aš kasdien stengiuosi atsispirti šioms pagundoms, šaukiuosi Tavo dešinės ir Tau pateikiu savo nerimą, nes man dar nėra sprendimo šiuo klausimu.

45. Aš girdžiu savo Dievo, įsakančio, balsą: „Neapsunkinkite savo širdžių persivalgymu ir girtavimu.“ Girtavimas yra toli nuo manęs; Tu pasigailėsi, kad jis prie manęs neartėtų. O persivalgymas kartais įsėlina į Tavo tarną; Tu pasigailėsi, kad jis būtų toli nuo manęs. Juk „niekas negali būti susivaldantis, nebent Tu duotum“. Tu daug mums duodi, kai meldžiamės, ir viską, ką gero gavome prieš melsdamiesi, gavome iš Tavęs. Ir kad vėliau tai pažintume, gavome iš Tavęs. Aš niekada nebuvau girtuoklis, bet aš pažįstu girtuoklius, kurie tapo blaivūs Tavo dėka. Taigi, tai Tavo darbas, kad tie, kurie niekada nebuvo, tokie nebūtų, ir Tavo darbas, kad tie, kurie buvo, tokie ne visada būtų, ir Tavo darbas, kad abu žinotų, kieno tai darbas. Aš girdėjau kitą Tavo balsą: „Nesek savo geidulių ir susilaikyk nuo savo malonumo.“ Aš girdėjau ir aną, Tavo dovaną, kurią labai pamilau: „Nei jei valgysime, būsime turtingesni, nei jei nevalgysime, mums trūks.“ Tai yra pasakyti: nei anas dalykas mane padarys turtingą, nei šis – vargingą. Aš girdėjau ir kitą: „Aš išmokau būti patenkintas tuo, ką turiu, ir žinau, kaip gyventi pertekliuje, ir žinau, kaip kęsti nepriteklių. Aš viską galiu Tame, kuris mane stiprina.“ Štai, dangaus stovyklų karys, ne dulkės, kokie esame mes. Bet prisimink, Viešpatie, kad esame dulkės, ir iš dulkių Tu sukūrei žmogų, ir jis buvo pražuvęs ir atrastas. Ir jis pats savyje negalėjo, nes jis buvo tos pačios dulkės, kurį, sakantį tokius dalykus, aš pamilau Tavo įkvėpimo dvelksmu: „Aš viską galiu Tame, kuris mane stiprina.“ Stiprink mane, kad galėčiau. Duok, ką įsakai, ir įsakyk, ką nori. Šis prisipažįsta gavęs, ir tai, kuo jis giriasi, giriasi Viešpatyje. Aš girdėjau kitą, prašantį, kad gautų: „Atimk nuo manęs, – sako jis, – skrandžio geismus.“ Iš to matyti, šventasis mano Dieve, kad Tu duodi, kai įvyksta tai, ką Tu įsakai įvykti.

46. Tu mane išmokei, gerasis Tėve: „Švariems viskas švaru“, bet „blogai yra žmogui, kuris valgo su pasipiktinimu“. Ir „visa Tavo kūrinija yra gera, ir nieko nereikia atmesti, kas priimama su dėkingumu“. Ir kad „maistas mūsų nerekomenduoja Dievui“, ir kad „niekas mūsų neteistų dėl maisto ar gėrimo“. Ir kad „tas, kuris valgo, teneniekina to, kuris nevalgo, o tas, kuris nevalgo, teneteisia to, kuris valgo“. Aš tai išmokau, dėkoju Tau, šlovinu Tave, mano Dieve, mano mokytojau, mano ausų beldėjau, mano širdies apšvietėjau. Ištrauk mane iš visų pagundų. Aš nebijau maisto nešvarumo, bet geismo nešvarumo. Aš žinau, kad Nojui buvo leista valgyti visokios mėsos, kuri tinka maistui, kad Elijas buvo pamaitintas mėsos maistu, kad Jonas, pasižymintis nuostabiu susilaikymu, nebuvo suterštas gyvūnais, tai yra, skėriais, kurie tiko maistui. Ir aš žinau, kad Ezavas buvo apgautas lęšių troškimo, ir Dovydas buvo pats save pasmerkęs dėl vandens troškimo, ir mūsų karalius buvo gundomas ne mėsa, bet duona. Todėl ir tauta dykumoje buvo pasmerkta ne todėl, kad troško mėsos, bet todėl, kad, trokšdama maisto, murmėjo prieš Viešpatį.

47. Taigi, būdamas šiose pagundose, aš kasdien kovoju su valgymo ir gėrimo geismu. Juk tai nėra tai, ką galėčiau vieną kartą nupjauti ir daugiau neliesti, kaip galėjau su lytiniais santykiais. Taigi, gerklės vadžias reikia laikyti saikingai atleidus ir suveržus. Ir kas yra, Viešpatie, kuris nebūtų šiek tiek pagrobtas už būtinybės ribų? Kas toks yra, jis yra didis, tegu jis šlovina Tavo vardą. O aš nesu, nes esu nusidėjėlis. Bet ir aš šlovinu Tavo vardą, ir Tave užtaria už mano nuodėmes Tas, kuris nugalėjo pasaulį, skaičiuodamas mane tarp silpnų savo kūno narių. Nes „Tavo akys matė mano netobulumą, ir Tavo knygoje visi bus įrašyti“.

c) uoslė;

48. Dėl kvapų vilionių aš per daug nesirūpinu. Kai jų nėra, aš jų neieškau. Kai jie yra, aš jų neatmetu, pasirengęs visada be jų apsieiti. Taip man atrodo; galbūt aš klystu. Juk yra ir šios apverktinos tamsos, kuriose slepiasi mano galimybė, kuri yra manyje, kad mano dvasia, klausinėdama save apie savo jėgas, nemanytų, kad ja lengva tikėti, nes tai, kas yra, dažnai yra paslėpta, nebent patirtis tai atskleistų. Ir niekas neturėtų būti saugus šiame gyvenime, kuris visas vadinamas pagunda, ar tas, kuris galėjo tapti geresnis iš blogesnio, netaptų ir blogesnis iš geresnio. Viena viltis, vienas pasitikėjimas, vienas tvirtas pažadas – Tavo gailestingumas.

d) klausa;

49. Ausų malonumai mane tvirčiau buvo įpainioję ir pavergę, bet Tu mane atrišai ir išlaisvinai. Dabar, girdėdamas garsus, kuriuos gaivina Tavo žodžiai, kai jie giedami saldžiu ir meistrišku balsu, aš prisipažįstu, šiek tiek nurimstu. Ne taip, kad prisiriščiau, bet kad atsikelčiau, kai noriu. Vis dėlto, kartu su pačiomis mintimis, kuriomis jie gyvena, kad būtų priimti į mane, jie ieško mano širdyje tam tikros garbingos vietos, ir aš vos jiems suteikiu tinkamą. Kartais man atrodo, kad aš jiems suteikiu daugiau garbės, nei dera, kai jaučiu, kad mūsų dvasios yra religingiau ir karščiau sujaudinamos į pamaldumo ugnį, kai šventi žodžiai taip giedami, nei jei jie taip nebūtų giedami. Ir visi mūsų dvasios jausmai, pagal savo įvairovę, turi savo būdus balse ir giesmėje, kuriais jie, nežinia kokiu slaptu artumu, yra sužadinami. Bet mano kūno malonumas, kuriam negalima leisti silpninti proto, dažnai mane apgauna, kai jausmas ne taip lydi protą, kad kantriai būtų antras, bet, tik todėl, kad dėl jo nusipelnė būti priimtas, bando net eiti pirma ir vesti. Taip aš nusidedu šiuose dalykuose, to nejausdamas, ir vėliau jaučiu.

50. Kartais, per daug saugodamasis šios apgaulės, aš klystu per dideliu griežtumu, bet kartais labai, taip, kad norėčiau, jog visos saldžių giesmių melodijos, kuriomis dažnai giedamas Dovydo psalteris, būtų pašalintos iš mano ausų ir pačios Bažnyčios. Ir man atrodo saugiau tai, ką dažnai prisimenu man sakant apie Aleksandrijos vyskupą Atanazą, kuris taip saikingai lenkdamas balsą liepdavo skaitytojui skambinti psalmę, kad jis būtų artimesnis deklamuojančiam nei dainuojančiam. Vis dėlto, kai prisimenu savo ašaras, kurias liejau dėl bažnyčios giesmių pačioje savo atgauto tikėjimo pradžioje, ir dabar pats, kai esu sujaudintas ne giesme, bet dalykais, kurie giedami, kai jie giedami skaidriu balsu ir labai tinkama moduliacija, aš vėl pripažįstu didelę šios institucijos naudą. Taip aš svyruoju tarp malonumo pavojaus ir sveikumo patirties, ir labiau esu linkęs, nors ir nepareikšdamas neatšaukiamos nuomonės, pritarti giedojimo papročiui Bažnyčioje, kad per ausų malonumus silpnesnė dvasia pakiltų į pamaldumo jausmą. Vis dėlto, kai man nutinka, kad mane labiau sujaudina giesmė nei tai, kas giedama, aš prisipažįstu nusidedąs baustinai, ir tada verčiau nenorėčiau girdėti giedančio. Štai, kur aš esu! Verkite su manimi ir verkite už mane, jūs, kurie ką nors gero darote savyje, iš kur kyla veiksmai. Juk tie, kurie nedaro, jūsų tai nejaudina. O Tu, Viešpatie, mano Dieve, išklausyk, pažvelk ir pamatyk, ir pasigailėk, ir išgydyk mane, kurio akyse aš tapau sau klausimu, ir tai yra mano liga.

e) regėjimas.

51. Lieka šių mano kūno akių malonumas, apie kurį aš kalbėsiu išpažintimis, kurias tegul girdi Tavo šventyklos ausys, broliškos ir pamaldžios ausys, kad užbaigtume kūno geismo pagundas, kurios vis dar mane puola, kai aš dejuoju ir trokštu apsivilkti savo buveine, kuri yra iš dangaus. Gražias ir įvairias formas, spindinčias ir malonias spalvas myli akys. Tegul tai nelaiko mano sielos; tegu ją laiko Dievas, kuris sukūrė šiuos dalykus, tikrai labai gerus, bet Jis pats yra mano gėris, o ne šie. Ir jie mane liečia, kai esu budrus, visą dieną, ir nėra nuo jų poilsio, kaip yra nuo dainingų balsų, kartais nuo visų, tyloje. Juk pati spalvų karalienė, ši šviesa, apliejanti viską, ką matome, kad ir kur būčiau per dieną, įvairiais būdais glosto mane, kai aš darau ką nors kita ir jos nepastebiu. Bet ji taip smarkiai įsiskverbia, kad, jei staiga būtų atimta, būtų su troškimu ieškoma; ir jei ilgai jos nebūtų, liūdina dvasią.

52. O šviesa, kurią matė Tobijas, kai, užmerktomis šiomis akimis, mokė savo sūnų gyvenimo kelio ir ėjo priešais jį meilės koja, niekur neklysdamas! Arba kurią matė Izaokas, kai jo kūno akys buvo apsunkusios ir uždengtos senatve, kai jis nusipelnė ne atpažindamas palaiminti savo sūnus, bet palaimindamas juos atpažinti! Arba kurią matė Jokūbas, kai ir jis, dėl didelio amžiaus apakęs, švytinčia širdimi spinduliavo savo sūnuose būsimos tautos giminę ir mistiškai sukryžiavo rankas ant savo anūkų iš Juozapo, ne taip, kaip jų tėvas išorėje taisė, bet kaip jis pats viduje skyrė! Tai yra ta šviesa, ji yra viena, ir visi, kurie ją mato ir myli, yra viena. O ši kūniška, apie kurią kalbėjau, viliojančiu ir pavojingu saldumu gardina pasaulio gyvenimą akliesiems mylėtojams. Bet kai jie moka ir už ją Tave šlovinti, Dieve, visų kūrėjau, jie ją priima į savo himną, o ne yra jos priimami į savo miegą. Aš noriu būti toks. Aš priešinuosi akių vilionėms, kad mano kojos, kuriomis aš einu Tavo keliu, neįsipainiotų. Ir aš keliu į Tave neregimas akis, kad Tu ištrauktum mano kojas iš spąstų. Tu nuolat jas ištrauki, nes jos įsipainioja. Tu nesiliauji traukti, o aš dažnai įstringu visur išbarstytose pasalose, nes „Tu nemiegosi ir nesnausi, kuris saugai Izraelį“.

53. Kiek nesuskaičiuojamų dalykų įvairiais menais ir amatais – drabužiais, avalyne, indais ir visokiais gaminiais, taip pat paveikslais ir įvairiais atvaizdais, kurie gerokai viršija būtiną ir saikingą naudojimą bei pamaldžią reikšmę – pridėjo žmonės akių vilionėms, išorėje sekdami tai, ką daro, o viduje palikdami Tą, nuo kurio yra sukurti, ir naikindami tai, kuo yra sukurti! O aš, mano Dieve ir mano puošmena, ir už tai Tau sakau himną ir aukoju šlovę savo pašventintojui, nes gražūs dalykai, perėję per sielas į meistriškas rankas, kyla iš to grožio, kuris yra virš sielų, kurio mano siela ilgisi dieną ir naktį. Bet išorinių grožių kūrėjai ir sekėjai iš ten ima vertinimo būdą, o ne iš ten ima naudojimo būdą. Ir Jis ten yra, bet jie Jo nemato, kad neitų toliau ir saugotų savo stiprybę Tau, o ne barstytų jos į malonius nuovargius. O aš, sakydamas ir skirdamas tai, taip pat įpainioju savo žingsnį į šiuos gražius dalykus, bet Tu ištrauki, Viešpatie, Tu ištrauki, nes „Tavo gailestingumas yra priešais mano akis“. Juk aš apgailėtinai pagaunamas, o Tu gailestingai ištrauki, kartais man to nejaučiant, nes buvau per daug įsitempęs, kai įkritau, o kartais su skausmu, nes jau buvau prisirišęs.

B) Akių geismas arba nereikalingas smalsumas.

54. Prie to prisideda kita, daug pavojingesnė, pagundos forma. Be kūno geismo, kuris slypi visų jutimų ir malonumų džiaugsme, kuriam tarnaudami žūva tie, kurie save tolina nuo Tavęs, sieloje, per tuos pačius kūno jutimus, yra tam tikras tuščias ir smalsus troškimas, ne mėgautis kūnu, bet patirti per kūną, paslėptas po pažinimo ir mokslo vardu. Kadangi jis yra pažinimo troškime, o akys yra pagrindinės pažinimui tarp jutimų, jis dievišku žodžiu yra pavadintas „akių geismu“. Juk matymas priklauso būtent akims. Bet mes naudojame šį žodį ir kalbėdami apie kitus jutimus, kai juos nukreipiame į pažinimą. Juk mes nesakome: „Klausyk, kaip raudonuoja“, ar „Užuosk, kaip blizga“, ar „Ragauk, kaip spindi“, ar „Paliesk, kaip švyti“. Sakoma, kad visa tai yra matoma. Mes sakome ne tik: „Žiūrėk, kaip šviečia“, ką gali jausti tik akys, bet ir: „Žiūrėk, kaip skamba“, „Žiūrėk, kaip kvepia“, „Žiūrėk, kaip skanu“, „Žiūrėk, kaip kieta.“ Todėl bendra jutimų patirtis vadinama „akių geismu“, kaip sakyta, nes matymo pareigą, kurioje pirmenybę turi akys, kiti jutimai sau uzurpuoja pagal panašumą, kai jie tyrinėja ką nors pažinimo tikslais.

55. Iš to akivaizdžiau skiriasi, kas yra malonumas, o kas – smalsumas, veikiantis per jutimus. Malonumas ieško gražių, dainingų, malonių, skanių, švelnių dalykų. O smalsumas, bandymo tikslais, ieško net ir jiems priešingų – ne tam, kad patirtų vargą, bet iš noro patirti ir pažinti. Juk kokį malonumą teikia matyti sudraskytą lavoną, nuo kurio bjauriesi? Ir vis dėlto, jei kur nors jis guli, žmonės subėga, kad nuliūstų, kad išblykštų. Jie net bijo tai pamatyti sapnuose, lyg kas nors juos, budinčius, būtų privertęs žiūrėti, ar kokia nors grožio šlovė būtų įtikinusi. Taip ir su kitais jutimais, kuriuos būtų ilga vardyti. Iš šios geismo ligos reginiuose rodomi visokie stebuklai. Iš čia einama tyrinėti gamtos, kuri yra už mūsų, paslapčių, kurių žinojimas neduoda jokios naudos, ir žmonės nieko kito netrokšta, kaip tik žinoti. Iš čia, tuo pačiu iškreipto mokslo tikslu, ieškoma ko nors per magijos meną. Iš čia net pačioje religijoje Dievas yra gundomas, kai reikalaujama ženklų ir stebuklų, trokštamų ne dėl kokio nors išgelbėjimo, bet tik dėl patirties.

56. Šioje tokioje didžiulėje miško, pilnoje pasalų ir pavojų, aš, štai, daug ką nupjoviau ir išmečiau iš savo širdies, kaip Tu man davei padaryti, mano išgelbėjimo Dieve. Bet vis dėlto, kada aš drįstu sakyti, kai aplink mūsų kasdienį gyvenimą tiek daug tokių dalykų triukšmauja, kada aš drįstu sakyti, kad joks toks dalykas manęs nepatraukia žiūrėti ir nepagrobia tuščiu smalsumu? Žinoma, teatrai manęs jau nebegrobia, ir aš nesirūpinu žinoti žvaigždžių judėjimo, ir mano siela niekada neieškojo atsakymų iš šešėlių. Aš nekenčiu visų šventvagiškų sakramentų. Nuo Tavęs, Viešpatie, mano Dieve, kuriam aš esu skolingas nuolankią ir paprastą tarnystę, su kokiomis didelėmis pagundų mašinacijomis priešas mane veikia, kad aš prašyčiau kokio nors ženklo! Bet aš maldauju Tavęs per mūsų karalių ir tėvynę, paprastą, tyrą Jeruzalę, kad kaip toli nuo manęs yra sutikimas su tuo, taip visada būtų toli ir dar toliau. O kai aš Tavęs prašau dėl kieno nors išgelbėjimo, mano ketinimo tikslas yra visai kitas, labai skirtingas. Ir Tu, darydamas, ką nori, duodi man ir duosi noriai sekti.

57. Vis dėlto, kiek daug smulkių ir menkų dalykų kasdien gundo mūsų smalsumą, ir kaip dažnai mes klystame, kas gali suskaičiuoti? Kiek kartų, pasakojant tuščius dalykus, iš pradžių mes lyg ir toleruojame, kad neįžeistume silpnųjų, o paskui pamažu noriai klausomės. Aš jau nebežiūriu į šunį, bėgantį paskui kiškį, kai tai vyksta cirke. Bet lauke, jei atsitiktinai praeinu, ta medžioklė galbūt atitraukia mane net nuo kokios nors didelės minties ir atkreipia į save. Ji neverčia manęs nukrypti su gyvūno kūnu, bet su širdies polinkiu. Ir jei Tu, jau parodęs man mano silpnumą, greitai manęs neįspėtum arba iš paties reginio per kokį nors svarstymą pakilti į Tave, arba visa tai paniekinti ir pereiti, aš tuščiai apkvaištu. O kai aš sėdžiu namuose, ir driežas gaudo muses, ar voras, į savo tinklus įpuolusias, jas įpainioja, tai dažnai mane patraukia. Ar todėl, kad gyvūnai maži, tai nėra tas pats? Aš iš ten pereinu prie Tavęs šlovinimo, nuostabaus kūrėjo ir visų daiktų tvarkytojo, bet aš ne iš to pradedu būti dėmesingas. Viena yra greitai atsikelti, kita – nepulti. Ir mano gyvenimas pilnas tokių dalykų, ir viena mano viltis yra labai didelė – Tavo gailestingumas. Kai mūsų širdis tampa tokių dalykų talpykla ir neša gausias tuštybės minias, iš to ir mūsų maldos dažnai yra pertraukiamos ir trikdomos. Ir Tavo akivaizdoje, kai mes kreipiame širdies balsą į Tavo ausis, nežinia iš kur įsiveržusios tuščios mintys nutraukia tokį didį dalyką.

Švelnus Dievo jungas.

58. Argi ir tai mes laikysime tarp menkų dalykų, ar kas nors mus sugrąžins į viltį, nebent žinomas Tavo gailestingumas, nes Tu pradėjai mus keisti? Ir Tu žinai, kiek Tu pakeitei, Tu, kuris pirmiausia mane gydai nuo noro atkeršyti sau, kad būtum gailestingas ir visoms kitoms mano neteisybėms, ir išgydytum visas mano ligas, ir atpirktum mano gyvenimą iš sugedimo, ir vainikuotum mane gailestingumu ir malone, ir pasotintum mano troškimą gerais dalykais. Tu, kuris sutramdei mano išdidumą savo baime ir sušvelninai mano sprandą savo jungu. Ir dabar aš jį nešu, ir jis man yra lengvas, nes Tu taip pažadėjai ir padarei. Ir tikrai taip buvo, o aš nežinojau, kai bijojau jį prisiimti.

C) Pasaulio ambicijos:

a) pareigos;

59. Bet argi, Viešpatie, kuris vienintelis valdai be išdidumo, nes Tu vienintelis esi tikrasis Viešpats, kuris neturi viešpaties, argi ir ši trečia pagundos rūšis nustojo nuo manęs ar gali nustoti per visą šį gyvenimą – noras būti bijomam ir mylimam žmonių ne dėl ko nors kito, bet kad iš to kiltų džiaugsmas, kuris nėra džiaugsmas? Tai nelaimingas gyvenimas ir bjauri puikybė. Iš to kyla labiausiai tai, kad nemylima Tavęs ir nebijoma Tavęs tyrai. Todėl Tu „priešiniesi išpuikėliams, o nuolankiesiems teiki malonę“. Ir Tu „griaudi virš pasaulio ambicijų, ir dreba kalnų pamatai“. Taigi, mums, kadangi dėl tam tikrų žmogaus visuomenės pareigų yra būtina būti mylimiems ir bijomiems žmonių, priešas mūsų tikrosios laimės visur spardo spąstus, sakydamas „puiku, puiku“. Kad, kai mes godžiai renkame, būtume neatsargiai pagauti ir nuo Tavo tiesos nuleistume savo džiaugsmą, ir jį padėtume žmonių apgaulėje. Kad mums patiktų būti mylimiems ir bijomiems ne dėl Tavęs, bet vietoj Tavęs. Ir tokiu būdu, tapusius panašius į save, jis turėtų su savimi ne meilės sutarčiai, bet kančios bendrystei – tas, kuris nusprendė pastatyti savo sostą šiaurėje, kad jam, iškreiptu ir klystkeliu imituojančiam Tave, tarnautų tamsūs ir šalti. O mes, Viešpatie, esame Tavo maža kaimenė, štai, mes esame. Tu mus valdyk. Ištiesk savo sparnus, ir mes pabėgsime po juos. Tu būk mūsų šlovė. Dėl Tavęs tebūnie mes mylimi, ir Tavo žodis tebūnie bijomas mumyse. Tas, kuris nori būti giriamas žmonių, kai Tu jį peiki, nebus apgintas žmonių, kai Tu jį teisi, nei išgelbėtas, kai Tu jį pasmerksi. O kai „ne nusidėjėlis giriamas savo sielos troškimuose, nei tas, kuris daro neteisybę, bus laiminamas“, bet žmogus giriamas dėl kokios nors dovanos, kurią Tu jam davei, o jis labiau džiaugiasi, kad jis yra giriamas, nei kad turi pačią dovaną, dėl kurios yra giriamas, tai jis yra giriamas, kai Tu jį peiki. Ir geresnis yra tas, kuris gyrė, nei tas, kuris buvo pagirtas. Anam patiko žmoguje Dievo dovana, o šiam labiau patiko žmogaus dovana nei Dievo.

b) žmonių pagyros;

60. Mes esame gundomi šiomis pagundomis kasdien, Viešpatie, be perstojo esame gundomi. Kasdienė mūsų krosnis yra žmogaus liežuvis. Tu įsakai mums ir šioje srityje susilaikyti. Duok, ką įsakai, ir įsakyk, ką nori. Tu žinai apie tai mano širdies dejavimą Tau ir mano akių upes. Juk aš negaliu lengvai suprasti, kiek aš esu apsivalęs nuo šio maro, ir labai bijau savo slaptų nuodėmių, kurias žino Tavo akys, o mano – ne. Juk kitų pagundų rūšyse aš turiu tam tikrą galimybę ištirti save, o šioje – beveik jokios. Aš matau, kiek aš sugebėjau sutramdyti savo dvasią nuo kūno malonumų ir nuo nereikalingo smalsumo žinoti, kai aš tų dalykų neturiu, ar tai būtų valia, ar kai jų nėra. Tada aš savęs klausiu, kiek man labiau ar mažiau vargina neturėti. O turtai, kurių siekiama tam, kad tarnautų vienai iš tų trijų aistrų, ar dviem iš jų, ar visoms, jei dvasia negali pajusti, ar juos turėdama ji juos niekina, gali būti ir atiduoti, kad ji save išbandytų. Bet kad neturėtume pagyrų ir tuo išbandytume, ką galime, argi reikia gyventi blogai ir taip pražūtingai bei baisiai, kad niekas mūsų nepažintų, kuris mūsų nekęstų? Kokia didesnė beprotybė gali būti pasakyta ar sugalvota? Bet jei gero gyvenimo ir gerų darbų palydovas yra ir turi būti pagyrimas, tai negalima atsisakyti nei jo palydos, nei paties gero gyvenimo. Bet aš nejaučiu, be ko aš galiu būti ramia ar sunkia širdimi, nebent kai to nebūna.

61. Tad ką aš Tau išpažįstu šioje pagundų rūšyje, Viešpatie? Ką, nebent kad mane džiugina pagyros? Bet labiau pati tiesa nei pagyros. Juk jei man būtų pasiūlyta, ar aš verčiau norėčiau, būdamas pamišęs ar visose srityse klystantis, būti visų žmonių giriamas, ar, būdamas tvirtas ir tiesoje tikras, būti visų peikiamas, aš matau, ką pasirinkčiau. Vis dėlto, aš nenorėčiau, kad mano džiaugsmą dėl bet kokio mano gėrio didintų svetimos lūpos pritarimas. Bet jis didina, aš prisipažįstu, ne tik didina, bet ir peikimas mažina. Ir kai aš esu sutrikdytas dėl šios savo kančios, man ateina pasiteisinimas, koks jis yra, Tu žinai, Dieve; juk jis mane daro neaiškų. Kadangi Tu mums įsakei ne tik susilaikymą, tai yra, nuo kokių dalykų sulaikyti meilę, bet ir teisingumą, tai yra, kur ją nukreipti, ir norėjai, kad mes mylėtume ne tik Tave, bet ir artimą, dažnai man atrodo, kad aš džiaugiuosi artimo pažanga ar viltimi, kai džiaugiuosi gerai suprantančio pagyrimu, ir vėl liūdžiu dėl jo blogio, kai girdžiu jį peikiant tai, ko jis arba nežino, arba kas yra gera. Juk aš kartais liūdžiu ir dėl savo pagyrų, kai arba giriami tie dalykai manyje, kurie man pačiam nepatinka, arba net geri, bet mažesni ir lengvesni, yra vertinami daugiau, nei turėtų būti. Bet vėl, iš kur aš žinau, ar aš taip jaučiuosi todėl, kad nenoriu, jog mano girėjas nesutiktų su manimi dėl manęs paties, ne todėl, kad esu paveiktas jo naudos, bet todėl, kad tie patys geri dalykai, kurie man patinka manyje, man yra malonesni, kai patinka ir kitam? Kažkokiu būdu aš nesu giriamas, kai mano nuomonė apie save nėra giriama. Juk arba giriami tie dalykai, kurie man nepatinka, arba tie labiau, kurie man mažiau patinka. Argi aš dėl to esu neaiškus sau?

62. Štai, Tavyje, Tiesa, aš matau, kad aš turiu būti paveiktas pagyromis ne dėl savęs, bet dėl artimo naudos. Ir ar aš toks esu, aš nežinau. Aš šiuo klausimu esu mažiau žinomas sau nei Tu. Aš maldauju Tavęs, mano Dieve, parodyk man mane patį, kad aš išpažinčiau savo broliams, kurie melsis už mane, tai, ką manyje rasiu sužeista. Vėl aš save stropiau klausinėju. Jei aš esu paveiktas pagyromis dėl artimo naudos, kodėl aš mažiau paveiktas, jei kas nors kitas yra neteisingai peikiamas, nei jei aš? Kodėl mane labiau žeidžia tas įžeidimas, kuris yra nukreiptas į mane, nei tas, kuris su ta pačia neteisybe yra mestas į kitą mano akivaizdoje? Ar ir to aš nežinau? Ar dar lieka, kad aš pats save apgaučiau ir nedaryčiau tiesos Tavo akivaizdoje savo širdyje ir liežuvyje? Toli nuo manęs, Viešpatie, šią beprotybę, kad mano lūpos nebūtų man nusidėjėlio aliejus, kad pateptų mano galvą.

c) tuščia garbė;

63. Aš esu vargšas ir skurdžius, ir geriau slapta dejuodamas nepatinku sau ir ieškau Tavo gailestingumo, kol mano trūkumas bus atstatytas ir ištobulintas iki pat ramybės, kurios nežino išpuikėlio akis. O žodis, išeinantis iš lūpų, ir darbai, kurie tampa žinomi žmonėms, turi labai pavojingą pagundą iš meilės pagyrimams, kuri, siekdama tam tikro privataus iškilumo, renka išmaldos balsus. Ji gundo, ir kai aš ją savyje smerkiu, ji, tuo pačiu, kad yra smerkiama, dažnai dar tuščiau giriasi pačiu tuščios garbės paniekinimu. Todėl ji jau nebesigiria pačiu garbės paniekinimu, nes ji jos neniekina, kai giriasi.

d) pasitenkinimas savimi.

64. Viduje, viduje yra ir kitas blogis toje pačioje pagundų rūšyje, kuriuo tušti tampa tie, kurie patinka sau dėl savęs, nors kitiems arba nepatinka, arba nepatinka, ir nesistengia patikti kitiems. Bet tie, kurie patinka sau, labai Tau nepatinka, ne tik dėl negerų dalykų, lyg gerų, bet ir dėl Tavo gerų dalykų, lyg savo, arba net kaip iš Tavo, bet lyg iš savo nuopelnų, arba net kaip iš Tavo malonės, bet ne bendruomeniškai džiaugdamiesi, bet pavydėdami jos kitiems. Visuose šiuose ir panašiuose pavojuose ir varguose Tu matai mano širdies drebėjimą, ir aš jaučiu, kad mano žaizdos dažniau yra gydomos Tavęs, nei man nepadaromos.

Išvada

Ką autorius apžvelgė, ieškodamas Dievo.

65. Kur Tu su manimi nevaikščiojai, Tiesa, mokydama, ko vengti ir ko siekti, kai aš Tau pateikdavau savo žemesnius regėjimus, kuriuos galėjau, ir Tavęs klausdavau? Aš apžvelgiau pasaulį išorėje, kiek galėjau, jutimu, ir atkreipiau dėmesį į savo kūno gyvenimą, kylanį iš manęs, ir į pačius savo jutimus. Iš ten aš įėjau į savo atminties slėptuves, įvairias erdves, pilnas nuostabių būdų ir nesuskaičiuojamų gausybių. Ir aš svarstiau ir išsigandau, ir nieko iš to negalėjau atskirti be Tavęs, ir radau, kad niekas iš to nėra Tu. Nei aš pats, išradėjas, kuris visa tai perėjau ir bandžiau atskirti ir įvertinti pagal kiekvieno vertę, priimdamas vienus iš jutimų pranešėjų ir klausinėdamas, kitus jausdamas sumaišytus su savimi, atpažindamas ir skaičiuodamas pačius pranešėjus, ir jau plačiose atminties gėrybėse vienus apmąstydamas, kitus saugodamas, kitus ištraukdamas. Nei aš pats, kai tai dariau, tai yra, mano galia, kuria aš tai dariau, nei ji nebuvai Tu, nes Tu esi išliekanti šviesa, kurios aš klausiau apie visus, ar jie yra, kas jie yra, kiek jie verti. Ir aš girdėjau Tave, mokantį ir įsakantį. Ir aš dažnai tai darau; tai mane džiugina, ir aš nuo būtinų veiksmų, kiek galiu atsipalaiduoti, bėgu į šį malonumą. Ir nė viename iš šių dalykų, kuriuos aš pereinu, klausdamas Tavęs, aš nerandu saugios vietos savo sielai, nebent Tavyje, kur būtų surinkta tai, kas manyje išbarstyta, ir niekas iš manęs nenukryptų nuo Tavęs. Ir kartais Tu mane įvedi į labai neįprastą jausmą, viduje, į kažkokį saldumą, kuris, jei manyje ištobulėtų, nežinau, kas tai bus, kas nebus šis gyvenimas. Bet aš vėl krentu į šiuos vargingus svorius ir esu vėl sugertas įprastų dalykų, ir esu laikomas, ir daug verkiu, bet labai esu laikomas. Tiek daug verta įpročio našta! Čia aš galiu būti, bet nenoriu, ten aš noriu, bet negaliu – nelaimingas abiejose pusėse.

Tiesa ir melas.

66. Todėl aš apsvarsčiau savo nuodėmių ligas trejopame geisme ir šaukiausi Tavo dešinės savo išgelbėjimui. Aš mačiau Tavo spindesį sužeista širdimi ir, atmuštas, pasakiau: „Kas ten gali nueiti?“ Aš buvau išmestas iš Tavo akių akivaizdos. Tu esi Tiesa, pirmininkaujanti virš visko. O aš, per savo godumą, nenorėjau Tavęs prarasti, bet norėjau turėti Tave kartu su melu, kaip niekas nenori taip meluoti, kad pats nežinotų, kas yra tiesa. Todėl aš Tave praradau, nes Tu nesiteiki būti turimas kartu su melu.

Apgaulingi tarpininkai tarp Dievo ir žmonių, kuriuos kai kurie giria.

67. Ką aš galėčiau rasti, kas mane sutaikytų su Tavimi? Ar turėjau kreiptis į angelus? Kokia malda? Kokiais sakramentais? Daugelis, bandydami grįžti pas Tave ir negalėdami to padaryti patys, kaip girdžiu, bandė tai ir įkrito į smalsių regėjimų troškimą, ir buvo laikomi vertais iliuzijų. Būdami išpuikę, jie ieškojo Tavęs mokslo išdidumu, labiau iškeldami krūtinę, nei ją mušdami, ir pritraukė sau, pagal savo širdies panašumą, sąmokslaujančias ir bendrininkaujančias savo išdidumui šio oro galias, nuo kurių, per magijos galias, jie buvo apgauti, ieškodami tarpininko, per kurį būtų apvalyti, ir jo nebuvo. Juk tai buvo velnias, persirengęs šviesos angelu. Ir jis labai suviliojo išdidų kūną, nes jis pats neturėjo kūniško kūno. Juk anie buvo mirtingi ir nusidėjėliai, o Tu, Viešpatie, su kuriuo jie išdidžiai siekė susitaikyti, esi nemirtingas ir be nuodėmės. O tarpininkas tarp Dievo ir žmonių turėjo turėti kažką panašaus į Dievą ir kažką panašaus į žmones, kad, būdamas abiem atžvilgiais panašus į žmones, nebūtų toli nuo Dievo, arba, būdamas abiem atžvilgiais panašus į Dievą, nebūtų toli nuo žmonių, ir taip nebūtų tarpininkas. Taigi, tas apgaulingas tarpininkas, kuriuo, pagal Tavo slaptus sprendimus, išdidumas nusipelno būti apgautas, turi viena bendra su žmonėmis, tai yra, nuodėmę. O kitą jis nori atrodyti turintis bendra su Dievu, kad, kadangi nėra apdengtas kūno mirtingumu, pasirodytų esąs nemirtingas. Bet kadangi „nuodėmės atlygis yra mirtis“, tai jis turi bendra su žmonėmis, dėl ko kartu bus pasmerktas mirčiai.

Tikrasis Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus.

68. O tikrasis tarpininkas, kurį Tavo slapta gailestingumas parodė nuolankiesiems ir atsiuntė, kad jo pavyzdžiu jie išmoktų ir pačios nuolankumo, tas „Dievo ir žmonių tarpininkas, žmogus Kristus Jėzus“, pasirodė tarp mirtingų nusidėjėlių ir nemirtingo teisiojo – mirtingas su žmonėmis, teisus su Dievu. Kad, kadangi teisingumo atlygis yra gyvenimas ir ramybė, per teisingumą, sujungtą su Dievu, Jis panaikintų nuteistų bedievių mirtį, kurią Jis norėjo turėti bendrą su jais. Jis buvo parodytas senovės šventiesiems, kad jie, per tikėjimą į Jo būsimą kančią, būtų išgelbėti, kaip mes – per tikėjimą į praėjusią. Kiek Jis yra žmogus, tiek Jis yra tarpininkas. O kiek Jis yra Žodis, Jis nėra tarpininkas, nes yra lygus Dievui ir yra Dievas pas Dievą, ir kartu vienas Dievas.

69. Kaip Tu mus pamilai, gerasis Tėve, kuris „nepagailėjai savo viengimio Sūnaus, bet atidavei Jį už mus, bedievius“! Kaip Tu mus pamilai, dėl kurių Jis, „nelaikydamas grobiu būti lygiu Tau, tapo pavaldus iki kryžiaus mirties“! Tas vienintelis „laisvas tarp mirusiųjų“, turintis galią atiduoti savo sielą ir turintis galią vėl ją paimti. Dėl mūsų Tau nugalėtojas ir auka, ir todėl nugalėtojas, nes auka. Dėl mūsų Tau kunigas ir auka, ir todėl kunigas, nes auka. Padarantis mus iš tarnų sūnumis, gimdamas iš Tavęs, tarnaudamas mums! Teisingai man stipri viltis yra Jame, kad Tu „išgydysi visas mano ligas“ per Jį, kuris „sėdi Tavo dešinėje ir užtaria mus Tau“. Kitaip aš prarasčiau viltį. Juk daug ir didelių yra tų pačių ligų, daug jų yra ir didelių, bet Tavo medicina yra gausesnė. Mes galėjome manyti, kad Tavo Žodis yra toli nuo žmogaus jungties, ir prarasti viltį dėl savęs, nebent Jis būtų „tapęs kūnu ir gyvenęs tarp mūsų“.

70. Išsigandęs savo nuodėmių ir savo kančios naštos, aš svarčiau širdyje ir buvau sugalvojęs bėgti į vienumą. Bet Tu man uždraudei ir mane sustiprinai, sakydamas: „Todėl Kristus mirė už visus, kad tie, kurie gyvena, daugiau nebegyventų sau, bet Tam, kuris mirė už juos.“ Štai, Viešpatie, aš metu ant Tavęs savo rūpestį, kad gyvenčiau, ir „apmąstysiu stebuklus iš Tavo įstatymo“. Tu žinai mano neišmanymą ir mano silpnumą. Mokyk mane ir gydyk mane. Tas Tavo Viengimis, kuriame yra „visi išminties ir mokslo lobiai paslėpti“, atpirko mane savo krauju. Tegul manęs nešmeižia išpuikėliai, nes aš mąstau apie savo kainą, ir valgau, ir geriu, ir dalinu, ir, būdamas vargšas, trokštu pasisotinti iš Jo tarp tų, kurie „valgo ir pasisotina, ir šlovins Viešpatį tie, kurie Jo ieško“.

VIENUOLIKTOJI KNYGA

KOMENTARAS APIE PRADŽIĄ, KUR DIEVAS SAKOMAS SUKŪRĘS DANGŲ IR ŽEMĘ

Prakalba

Augustinas išpažįsta tai iš meilės Dievo meilei.

1. Argi, Viešpatie, kadangi Tavo yra amžinybė, Tu nežinai, ką aš Tau sakau, ar Tu matai laike tai, kas vyksta laike? Kodėl tada aš Tau pateikiu tiek daug pasakojimų? Žinoma, ne tam, kad Tu per mane juos sužinotum, bet aš žadinu savo jausmą Tau ir tų, kurie tai skaito, kad mes visi sakytume: „Didis yra Viešpats ir labai girtinas.“ Jau sakiau ir sakysiu: aš tai darau iš meilės Tavo meilei. Juk mes ir meldžiamės, o vis dėlto Tiesa sako: „Jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, prieš Jį prašydami.“ Taigi, mes atveriame Tau savo jausmą, išpažindami Tau savo kančias ir Tavo gailestingumą mums, kad Tu mus visiškai išlaisvintum, nes Tu pradėjai, kad mes nustotume būti nelaimingi savyje ir būtume palaiminti Tavyje. Nes Tu mus pašaukei, kad būtume vargšai dvasia, romūs, liūdintys, alkani ir trokštantys teisingumo, gailestingi, tyraširdžiai ir taikdariai. Štai, aš Tau papasakojau daug dalykų, kuriuos galėjau ir kuriuos norėjau, nes Tu pirmiau norėjai, kad aš Tau išpažinčiau, Viešpatie, mano Dieve, nes Tu esi geras, nes Tavo gailestingumas amžinas.

Jį apima tam tikras naujas troškimas.

2. Kada aš pajėgsiu rašiklio liežuviu išsakyti visus Tavo raginimus, visus Tavo bauginimus, paguodas ir valdymus, kuriais Tu mane atvedei skelbti Tavo žodį ir dalinti Tavo sakramentą Tavo tautai? Ir jei aš pajėgsiu tai išsakyti tvarkingai, man brangūs yra laiko lašai. Ir jau seniai aš degu noru mąstyti apie Tavo įstatymą ir jame Tau išpažinti savo žinojimą ir neišmanymą, Tavo apšvietimo pradžią ir mano tamsos likučius, kol silpnumas bus prarytas stiprybės. Ir aš nenoriu, kad į ką nors kitą nutekėtų tos valandos, kurias randu laisvas nuo kūno atgaivinimo poreikių, dvasios įtampos ir tarnystės, kurią esame skolingi žmonėms, ir kurią, nors ir nesame skolingi, vis dėlto atliekame.

Meldžiasi Dievui.

3. Viešpatie, mano Dieve, išklausyk mano maldą, ir Tavo gailestingumas teišklauso mano troškimą. Juk jis dega ne man vienam, bet nori būti naudingas broliškai meilei. Ir Tu matai mano širdyje, kad taip yra. Aš paaukosiu Tau savo minčių ir liežuvio tarnystę, ir duok, ką aš Tau aukosiu. Juk aš esu vargšas ir skurdžius, o Tu – turtingas visiems, kurie Tavęs šaukiasi, Tu, kuris saugiai mumis rūpiniesi. Apipjaustyk nuo visokio įžūlumo ir visokio melo mano vidų ir išorę, mano lūpas. Tegul Tavo Raštai būna mano tyros наслаdos, tegul aš juose nesuklystu ir iš jų neapgaunu. Viešpatie, išklausyk ir pasigailėk, Viešpatie, mano Dieve, aklųjų šviesa ir silpnųjų stiprybe, ir tuoj pat matančiųjų šviesa ir stipriųjų stiprybe, išklausyk mano sielą ir išgirsk šaukiančią iš gelmės. Juk jei Tavo ausys nebūtų ir gelmėje, kur mes eitume? Kur mes šauktumėmės? Tavo yra diena ir Tavo yra naktis. Tavo linktelėjimu praskrieja akimirkos. Iš ten duok mums laiko apmąstymams apie Tavo įstatymo slėpinius, ir neuždaryk jo beldžiantiems. Juk ne veltui Tu norėjai, kad būtų parašyta tiek daug puslapių tamsių paslapčių. Argi tos girios neturi savo elnių, kurie jose slepiasi ir atgauna jėgas, vaikšto ir ganosi, guli ir atrajoja? O Viešpatie, ištobulink mane ir atverk man jas. Štai, Tavo balsas yra mano džiaugsmas, Tavo balsas – virš malonumų gausos. Duok, ką aš myliu, nes aš myliu. Ir tai Tu davei. Neapleisk savo dovanų ir neniekink savo trokštančios žolės. Aš išpažinsiu Tau viską, ką rasiu Tavo Knygose, ir girdėsiu šlovės balsą, ir gersiu Tave, ir svarstysiu stebuklus iš Tavo įstatymo nuo pat pradžios, kurioje Tu sukūrei dangų ir žemę, iki amžinos karalystės su Tavimi Tavo šventajame mieste.

4. Viešpatie, pasigailėk manęs ir išklausyk mano troškimą. Aš manau, kad jis nėra iš žemės, ne iš aukso ir sidabro, ir akmenų, ar puošnių drabužių, ar garbės ir valdžios, ar kūno malonumų, nei iš kūnui ir šiam mūsų piligrimystės gyvenimui būtinų dalykų, kurie visi mums pridedami, kai ieškome Tavo karalystės ir teisingumo. Pažiūrėk, mano Dieve, iš kur yra mano troškimas. Nedorėliai man pasakojo apie malonumus, bet ne taip, kaip Tavo įstatymas, Viešpatie. Štai iš kur yra mano troškimas. Pažiūrėk, Tėve, pažvelk ir pamatyk, ir patvirtink, ir tegu Tavo gailestingumo akivaizdoje man patinka rasti malonę prieš Tave, kad būtų atverti man, beldžiančiam, Tavo žodžių vidus. Aš maldauju per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, Tavo dešinės vyrą, Žmogaus Sūnų, kurį Tu sau patvirtinai kaip savo ir mūsų Tarpininką, per kurį Tu mūsų ieškojai, kai mes Tavęs neieškojome, bet ieškojai, kad mes Tavęs ieškotume – Tavo Žodį, per kurį Tu viską sukūrei, tarp kurių ir mane; Tavo Viengimį, per kurį Tu pašaukei į įsūnystę tikinčiųjų tautą, tarp kurių ir mane. Per Jį aš Tave maldauju, kuris sėdi Tavo dešinėje ir užtaria mus Tau, kuriame yra „visi išminties ir mokslo lobiai paslėpti“. Jų aš ieškau Tavo Knygose. Mozė apie Jį parašė. Tai Jis pats pasakė, tai Tiesa pasakė.

Savo Žodyje Dievas viską sukūrė

Prašo, kad suprastų Raštus.

5. Tegu aš girdžiu ir suprantu, kaip „pradžioje Tu sukūrei dangų ir žemę“. Tai parašė Mozė, parašė ir išėjo, perėjo iš čia nuo Tavęs pas Tave, ir dabar jis nėra priešais mane. Juk jei būtų, aš jį laikytum ir prašytum, ir per Tave maldaučiau, kad jis man tai atvertų, ir aš priglausčiau savo kūno ausis prie garsų, sklindančių iš jo lūpų. Ir jei jis kalbėtų hebrajiškai, veltui belstų į mano jutimą, ir iš to niekas nepaliestų mano proto. O jei lotyniškai, aš žinočiau, ką jis sako. Bet iš kur aš žinočiau, ar jis sako tiesą? O jei ir tai žinočiau, ar iš jo žinočiau? Viduje man, viduje, mąstymo buveinėje, nei hebrajų, nei graikų, nei lotynų, nei barbarų tiesa, be lūpų ir liežuvio organų, be skiemenų triukšmo, pasakytų: „Jis sako tiesą.“ Ir aš tuoj pat, būdamas tikras, drąsiai tam Tavo žmogui pasakyčiau: „Tu sakai tiesą.“ Kadangi aš negaliu jo paklausti, aš Tavęs, Tiesa, kuriuo pilnas jis sakė tiesą, prašau, Tavęs, mano Dieve, prašau, atleisk mano nuodėmes, ir Tu, kuris tam Tavo tarnui davei tai pasakyti, duok ir man tai suprasti.

Akivaizdu, kad dangus ir žemė yra ir yra sukurti.

6. Štai yra dangus ir žemė. Jie šaukia, kad yra sukurti, nes jie keičiasi ir varijuoja. O viskas, kas nėra sukurta, bet vis dėlto yra, jame nėra nieko, ko anksčiau nebuvo. O tai yra keistis ir varijuoti. Jie taip pat šaukia, kad jie patys savęs nesukūrė: „Todėl mes esame, nes esame sukurti. Taigi, mes nebuvome, prieš tai, kai buvome, kad galėtume būti sukurti patys savęs.“ Ir jų kalbančiųjų balsas yra pats akivaizdumas. Taigi, Tu, Viešpatie, juos sukūrei, Tu, kuris esi gražus, nes jie yra gražūs. Tu, kuris esi geras, nes jie yra geri. Tu, kuris esi, nes jie yra. Ir jie nėra taip gražūs, nei taip geri, nei taip yra, kaip Tu, jų Kūrėjas, su kuriuo palyginti, jie nėra nei gražūs, nei geri, nei yra. Mes tai žinome, dėkojame Tau. Ir mūsų žinojimas, palygintas su Tavo žinojimu, yra nežinojimas.

Žmogus kuria, o Dievas – sukuria.

7. Bet kaip Tu sukūrei dangų ir žemę, ir kokia buvo Tavo tokios didelės operacijos mašina? Juk ne taip, kaip žmogus amatininkas, formuojantis kūną iš kūno pagal sielos valią, gebančią kaip nors suteikti formą, kurią ji mato savyje, vidine akimi (ir iš kur ji tai galėtų, nebent todėl, kad Tu ją sukūrei?). Ir ji suteikia formą jau egzistuojančiam ir turinčiam, kad būtų, dalykui, kaip žemei, ar akmeniui, ar medžiui, ar auksui, ar bet kokiam tokio pobūdžio daiktui. Ir iš kur tai būtų, nebent Tu būtum tai įsteigęs? Tu sukūrei amatininkui kūną, Tu – dvasią, valdančią narius, Tu – medžiagą, iš kurios jis ką nors daro, Tu – gabumus, kuriais jis suvokia meną ir viduje mato, ką daro išorėje, Tu – kūno jutimą, kuriuo, kaip vertėju, jis perkelia iš dvasios į medžiagą tai, ką daro, ir praneša dvasiai, kas buvo padaryta, kad ji viduje pasitartų su Tiesa, kuri jai pirmininkauja, ar gerai padaryta. Visa tai šlovina Tave, visų kūrėją. Bet kaip Tu tai darai? Kaip Tu, Dieve, sukūrei dangų ir žemę? Žinoma, ne danguje ir ne žemėje Tu sukūrei dangų ir žemę, nei ore, nei vandenyse, nes ir tai priklauso dangui ir žemei. Ir ne visame pasaulyje Tu sukūrei visą pasaulį, nes nebuvo, kur jam būti sukurtam, prieš tai, kai jis buvo sukurtas, kad būtų. Ir Tu nelaikei rankoje nieko, iš ko galėtum sukurti dangų ir žemę. Juk iš kur Tau tai, ko Tu nebuvai sukūręs, iš ko galėtum ką nors sukurti? Kas gi yra, nebent todėl, kad Tu esi? Taigi, Tu pasakei, ir tai atsirado, ir savo žodžiu Tu juos sukūrei.

Žmonių žodžiai laikinai skamba, o Dievo žodis išlieka per amžius.

8. Bet kaip Tu pasakei? Ar tuo būdu, kuriuo pasigirdo balsas iš debesies, sakantis: „Šis yra mano mylimasis Sūnus“? Juk tas balsas praėjo ir baigėsi, prasidėjo ir baigėsi. Skiemenys nuskambėjo ir praėjo, antras po pirmojo, trečias po antrojo, ir taip toliau, kol paskutinis po kitų, ir tyla po paskutinio. Iš to aišku ir akivaizdu, kad kūrinijos judesys jį išreiškė, tarnaudamas Tavo amžinajai valiai, pats būdamas laikinas. Ir šiuos laikinai sukurtus Tavo žodžius išorinė ausis pranešė protingai dvasiai, kurios vidinė ausis yra nukreipta į Tavo amžinąjį žodį. O ji palygino šiuos laikinai skambančius žodžius su Tavo amžinu tyliu žodžiu ir pasakė: „Tai yra visai kas kita, visai kas kita. Šie yra daug žemiau manęs ir jų nėra, nes jie bėga ir praeina. O mano Dievo žodis išlieka virš manęs per amžius.“ Jei tada Tu skambančiais ir praeinančiais žodžiais pasakei, kad atsirastų dangus ir žemė, ir taip sukūrei dangų ir žemę, tai jau buvo kūniška kūrinija prieš dangų ir žemę, kurios laikinais judesiais tas balsas laikinai praeitų. Bet jokio kūno nebuvo prieš dangų ir žemę. Arba jei buvo, tai Tu jį tikrai sukūrei be praeinančio balso, iš kurio Tu sukurtum praeinantį balsą, kuriuo pasakytum, kad atsirastų dangus ir žemė. Juk kad ir kas tai būtų, iš ko toks balsas atsirastų, jei nebūtų sukurtas Tavęs, jis visai neegzistuotų. Kad tada atsirastų kūnas, iš kurio atsirastų šie žodžiai, kokiu žodžiu Tu pasakei?

Amžinasis Dievo Žodis.

9. Taigi, Tu šauki mus suprasti Žodį, Dievą pas Tave Dievą, kuris amžinai sakomas, ir Juo amžinai sakoma viskas. Juk nesibaigia tai, kas buvo sakoma, ir sakoma kas nors kita, kad būtų galima pasakyti viską, bet viskas sakoma kartu ir amžinai. Kitaip jau būtų laikas ir kaita, o ne tikra amžinybė ir ne tikra nemirtingumas. Aš tai žinau, mano Dieve, ir dėkoju. Aš žinau, aš išpažįstu Tau, Viešpatie, ir su manimi žino ir laimina Tave kiekvienas, kuris nėra nedėkingas tikrai tiesai. Mes žinome, Viešpatie, mes žinome, kad kiek kas nors nebėra tai, kas buvo, ir yra tai, ko nebuvo, tiek jis miršta ir gimsta. Taigi, niekas iš Tavo žodžio nepasitraukia ir nepakeičia, nes jis yra tikrai nemirtingas ir amžinas. Ir todėl Tau amžinai lygiu žodžiu Tu sakai viską, ką sakai, kartu ir amžinai, ir atsiranda viskas, ką Tu sakai, kad atsirastų. Ir Tu darai ne kitaip, kaip sakydamas. Ir vis dėlto, ne viskas, ką Tu darai sakydamas, atsiranda kartu ir amžinai.

Viešpaties balsas kalba mums Evangelijoje.

10. Kodėl, prašau, mano Viešpatie Dieve? Aš kažkaip matau, bet kaip tai išsakyti, aš nežinau, nebent todėl, kad viskas, kas pradeda būti ir nustoja būti, tada pradeda būti ir tada nustoja, kai amžinojoje priežastyje yra pažįstama, kad turėjo prasidėti ar nustoti, kur niekas neprasideda ir nesibaigia. Tai yra tas pats Tavo Žodis, kuris yra ir pradžia, nes Jis ir kalba mums. Taip Jis Evangelijoje kalbėjo per kūną, ir tai nuskambėjo išorėje, žmonių ausims, kad būtų tikima ir ieškoma viduje, ir būtų rasta amžinojoje tiesoje, kur gerasis ir vienintelis mokytojas moko visus mokinius. Ten aš girdžiu Tavo balsą, Viešpatie, sakantį man, nes Tas, kuris mus moko, kalba mums. O tas, kuris mūsų nemoko, net jei ir kalba, ne mums kalba. O kas gi mus moko, jei ne stabili Tiesa? Juk ir kai esame raginami per kintančią kūriniją, esame vedami į stabilią tiesą, kur tikrai mokomės, kai stovime ir girdime Jį, ir „džiaugsmu džiaugiamės dėl jaunikio balso“, grįždami ten, iš kur esame. Ir todėl Jis yra pradžia, nes jei Jis neišliktų, kai mes klystume, nebūtų, kur grįžti. O kai grįžtame iš klaidos, mes grįžtame pažindami. O kad pažintume, Jis mus moko, nes Jis yra pradžia ir kalba mums.

Klausykimės Dievo, kalbančio mums viduje.

11. Šioje pradžioje, Dieve, Tu sukūrei dangų ir žemę savo Žodyje, savo Sūnuje, savo galia, savo išmintimi, savo tiesa, nuostabiu būdu sakydamas ir nuostabiu būdu darydamas. Kas supras? Kas papasakos? Kas yra tai, kas man sušvinta ir perveria mano širdį be žalos? Ir aš drebu ir degu: drebu, kiek esu nepanašus į Jį, degu, kiek esu panašus į Jį. Išmintis, pati išmintis yra tai, kas man sušvinta, sklaidydama mano debesį, kuris vėl mane uždengia, kai aš nuo jos nukrentu dėl savo bausmių tamsos ir naštos. Nes „taip susilpnėjo mano jėga nepritekliuje“, kad aš negaliu pakelti savo gėrio, kol Tu, Viešpatie, kuris pasigailėjai visų mano neteisybių, taip pat išgydysi visas mano ligas. Nes Tu ir „atpirksi mano gyvenimą iš sugedimo, ir vainikuosi mane gailestingumu ir malone, ir pasotinsi mano troškimą gerais dalykais, nes mano jaunystė atsinaujins kaip erelio“. Juk „viltimi mes esame išgelbėti, ir Tavo pažadų mes kantriai laukiame“. Tegu girdi Tave, kalbantį viduje, kas gali. Aš drąsiai iš Tavo orakulo šauksiu: „Kokie didingi Tavo darbai, Viešpatie, viską Tu sukūrei išmintimi!“ Ir ta išmintis yra pradžia, ir toje pradžioje Tu sukūrei dangų ir žemę.

Apie laiką

Ką Dievas veikė, prieš sukuriant dangų ir žemę?

12. Argi štai nėra pilni savo senatvės tie, kurie mums sako: „Ką Dievas veikė, prieš sukuriant dangų ir žemę?“ Juk jei Jis, sako jie, ilsėjosi ir nieko nedarė, kodėl Jis taip pat visada ir toliau nedarė, kaip anksčiau visada ilsėjosi nuo darbo? Juk jei Dieve atsirado koks nors naujas judesys ir nauja valia, kad sukurtų kūriniją, kurios niekada anksčiau nebuvo sukūręs, kaip tada tai yra tikra amžinybė, kur kyla valia, kurios nebuvo? Juk Dievo valia nėra kūrinija, bet yra prieš kūriniją, nes niekas nebūtų sukurtas, jei kūrėjo valia nebūtų buvusi pirma. Taigi, Jo valia priklauso pačiai Dievo substancijai. O jei Dievo substancijoje atsirado kas nors, ko anksčiau nebuvo, ta substancija nėra teisingai vadinama amžina. O jei Dievo valia, kad būtų kūrinija, buvo amžina, kodėl ir kūrinija nebuvo amžina?

Laikas praeina, amžinybė stovi.

13. Tie, kurie tai sako, dar Tavęs nesupranta, o Dievo išmintie, protų šviesa, dar nesupranta, kaip atsiranda tai, kas atsiranda per Tave ir Tavyje. Ir jie bando suprasti amžinybę, bet jų širdis vis dar skraido praeities ir ateities daiktų judesiuose, ir vis dar yra tuščia. Kas ją sulaikys ir įtvirtins, kad ji trumpam sustotų ir trumpam pagriebtų visada stovinčios amžinybės spindesį, ir palygintų jį su niekada nestovinčiais laikais, ir pamatytų, kad tai nepalyginama? Ir pamatytų, kad ilgas laikas tampa ilgu tik iš daugybės praeinančių judesių, kurių negalima ištiesti kartu. O amžinybėje niekas nepraeina, bet viskas yra dabartis. O joks laikas nėra visas dabartis. Ir pamatytų, kad visa praeitis yra stumiama iš ateities, ir visa ateitis seka iš praeities, ir visa praeitis ir ateitis yra kuriama ir išteka iš to, kas visada yra dabartis. Kas sulaikys žmogaus širdį, kad ji sustotų ir pamatytų, kaip stovinti amžinybė diktuoja būsimus ir praėjusius laikus, kurie nėra nei būsimi, nei praėję? Ar mano ranka tai gali, ar mano lūpų ranka per kalbas atlieka tokį didį darbą?

Dievas nieko neveikė prieš laiką.

14. Štai, aš atsakau tam, kuris sako: „Ką Dievas veikė, prieš sukuriant dangų ir žemę?“ Aš atsakau ne tai, ką, kaip sakoma, kažkas atsakė juokais, išsisukinėdamas nuo klausimo smurto: „Jis ruošė pragaro gelmes tiems, kurie tiria aukštus dalykus.“ Viena yra matyti, kita – juoktis. Aš taip neatsakau. Aš mieliau atsakyčiau: „Aš nežinau to, ko nežinau“, nei tai, iš ko juokiamasi iš to, kuris klausė apie aukštus dalykus, ir giriamas tas, kuris atsakė melagingai. Bet aš sakau, kad Tu, mūsų Dieve, esi visos kūrinijos kūrėjas, ir, jei dangaus ir žemės vardu yra suprantama visa kūrinija, aš drąsiai sakau: „Prieš Dievui sukuriant dangų ir žemę, Jis nieko nedarė.“ Juk jei Jis darė, ką Jis darė, nebent kūriniją? Ir o kad aš taip žinočiau viską, ką naudingai noriu žinoti, kaip žinau, kad jokia kūrinija nebuvo sukurta, prieš tai, kai buvo sukurta bet kokia kūrinija.

Nėra laiko, kurio Dievas nebūtų sukūręs.

15. Bet jei kieno nors skraidančio proto mintys klaidžioja po praeities laikų vaizdinius ir stebisi, kad Tu, visagali, viską kuriantis ir viską laikantis Dievas, dangaus ir žemės kūrėjas, ilsėjaisi nuo tokio didelio darbo nesuskaičiuojamus amžius, prieš tai, kai jį padarei, tegu jis pabunda ir atkreipia dėmesį, kad jis stebisi melu. Juk iš kur galėjo praeiti nesuskaičiuojami amžiai, kurių Tu pats nebuvai sukūręs, kai Tu esi visų amžių autorius ir kūrėjas? Arba kokie laikai būtų buvę, kurių Tu nebūtum sukūręs? Arba kaip jie praeitų, jei niekada nebūtų buvę? Kadangi Tu esi visų laikų kūrėjas, jei buvo koks nors laikas, prieš Tau sukuriant dangų ir žemę, kodėl sakoma, kad Tu ilsėjaisi nuo darbo? Juk patį laiką Tu sukūrei, ir laikai negalėjo praeiti, prieš Tau sukuriant laikus. O jei prieš dangų ir žemę nebuvo jokio laiko, kodėl klausiama, ką Tu tada veikei? Juk nebuvo „tada“, kur nebuvo laiko.

Dievas yra anksčiau už laikus amžinybe.

16. Ir Tu ne laiku esi anksčiau už laikus, kitaip Tu nebūtum anksčiau už visus laikus. Bet Tu esi anksčiau už visą praeitį visada esančios amžinybės aukštybe ir viršiji visą ateitį, nes ji yra ateitis, o kai ateis, taps praeitimi. O Tu esi tas pats, ir Tavo metai nesibaigia. Tavo metai nei eina, nei ateina, nes šie mūsų eina ir ateina, kad visi ateitų. Tavo metai visi stovi kartu, nes jie stovi, ir einantys nėra išstumiami ateinančių, nes jie nepraeina. O šie mūsų visi bus, kai visi nebebus. Tavo metai yra viena diena, ir Tavo diena nėra kasdien, bet šiandien, nes Tavo šiandiena nenusileidžia rytdienai, nei seka po vakarykštės. Tavo šiandiena yra amžinybė. Todėl Tu pagimdei amžinai lygų, kuriam pasakei: „Aš šiandien tave pagimdžiau.“ Visus laikus Tu sukūrei, ir prieš visus laikus Tu esi, ir jokiu laiku nebuvo, kad nebūtų laiko.

Kas yra laikas.

17. Taigi, jokiu laiku Tu nebuvai nieko nesukūręs, nes patį laiką Tu sukūrei. Ir jokie laikai nėra Tau amžinai lygūs, nes Tu išlieki. O jie, jei išliktų, nebūtų laikai. Kas gi yra laikas? Kas tai lengvai ir trumpai paaiškins? Kas tai, kad ištartų žodį apie jį, supras net mintimi? O ką mes dažniau ir žinomiau minime kalbėdami nei laiką? Ir mes, žinoma, suprantame, kai tai sakome, suprantame ir tada, kai girdime tai sakant kitam. Kas tada yra laikas? Jei niekas manęs neklausia, aš žinau. Jei norėčiau paaiškinti klausiančiam, aš nežinau. Bet drąsiai sakau, kad žinau, jog, jei niekas nepraeitų, nebūtų praeities laiko, ir jei niekas neateitų, nebūtų ateities laiko, ir jei nieko nebūtų, nebūtų dabarties laiko. Tie du laikai, praeitis ir ateitis, kaip jie yra, kai praeitis jau nebėra, o ateitis dar nėra? O dabartis, jei visada būtų dabartis ir nepereitų į praeitį, jau nebūtų laikas, bet amžinybė. Jei tada dabartis, kad būtų laikas, tampa tokia todėl, kad pereina į praeitį, kaip mes sakome, kad ji yra, kai jos priežastis būti yra ta, kad jos nebebus? Taip, kad mes teisingai nesakome, jog laikas yra, nebent todėl, kad jis siekia nebūti.

Kokiu pagrindu laikas yra ilgas ar trumpas.

18. Ir vis dėlto, mes sakome „ilgas laikas“ ir „trumpas laikas“, ir tai sakome tik apie praeitį ar ateitį. Praeities laiką, pavyzdžiui, vadiname ilgu prieš šimtą metų, ateities laiką taip pat ilgu po šimto metų. O trumpą praeitį – taip, kaip, pavyzdžiui, sakome „prieš dešimt dienų“, ir trumpą ateitį – „po dešimties dienų“. Bet kaip gali būti ilgas ar trumpas tai, ko nėra? Juk praeitis jau nebėra, o ateitis dar nėra. Taigi, mes nesakykime: „Tai yra ilga“, bet sakykime apie praeitį: „Tai buvo ilga“, ir apie ateitį: „Tai bus ilga.“ Mano Viešpatie, mano šviesa, argi ir čia Tavo tiesa nepasijuoks iš žmogaus? Juk tas praeities laikas, kuris buvo ilgas, ar jis buvo ilgas, kai jau buvo praeitis, ar kai dar buvo dabartis? Juk tada jis galėjo būti ilgas, kai buvo tai, kas galėjo būti ilga. O praeitis jau nebebuvo, todėl ji negalėjo būti ilga, nes jos visai nebuvo. Taigi, mes nesakykime: „Praeities laikas buvo ilgas“ (nes mes nerasime, kas buvo ilga, kai, nuo tada, kai jis praėjo, jo nebėra), bet sakykime: „Tas dabarties laikas buvo ilgas“, nes kai jis buvo dabartis, jis buvo ilgas. Juk jis dar nebuvo praėjęs, kad nebūtų, ir todėl buvo tai, kas galėjo būti ilga. O kai jis praėjo, jis kartu nustojo būti ilgas, nes nustojo būti.

Ar dabarties laikas gali būti ilgas.

19. Pažiūrėkime tada, žmogaus siela, ar dabarties laikas gali būti ilgas. Juk tau yra duota jausti ir matuoti trukmes. Ką tu man atsakysi? Ar šimtas metų, esančių dabar, yra ilgas laikas? Pirmiausia pažiūrėk, ar šimtas metų gali būti dabartis. Jei eina pirmieji iš jų metai, tai jie yra dabartis, o devyniasdešimt devyni yra ateitis, ir todėl jų dar nėra. O jei eina antrieji metai, tai vieni jau yra praeitis, kiti – dabartis, o likę – ateitis. Ir taip, jei bet kuriuos vidurinius iš šio šimtmečio metus laikysime dabartimi, prieš juos bus praeitis, po jų – ateitis. Todėl šimtas metų negali būti dabartis. Pažiūrėk bent, ar tie einamieji vieneri metai yra dabartis. Juk jei eina pirmasis jų mėnuo, kiti yra ateitis. Jei antrasis, tai pirmasis jau praėjo, o likę dar nėra. Taigi, nei einamieji metai nėra visi dabartis, ir jei ne visi yra dabartis, tai nėra dabarties metai. Juk metai yra dvylika mėnesių, iš kurių bet kuris vienas, kuris eina, yra dabartis, o kiti yra arba praeitis, arba ateitis. Nors ir einamasis mėnuo nėra dabartis, bet viena diena. Jei pirmoji, tai kiti yra ateitis. Jei paskutinė, tai kiti yra praeitis. O jei bet kuri vidurinė, tai ji yra tarp praeities ir ateities.

20. Štai dabarties laikas, kurį vienintelį radome galintį būti vadinamu ilgu, vos sutrauktas iki vienos dienos trukmės. Bet panagrinėkime ir jį, nes nei viena diena nėra visa dabartis. Juk ji yra sudaryta iš visų dvidešimt keturių nakties ir dienos valandų, iš kurių pirmoji turi kitas ateityje, paskutinė – praeityje, o bet kuri vidurinė – prieš save praeitį, po savęs – ateitį. Ir pati viena valanda eina bėgančiomis dalelėmis: kas iš jos nuskriejo, yra praeitis, kas jai liko, yra ateitis. Jei suprantamas koks nors laiko momentas, kurio nebegalima padalyti į jokias, net mažiausias, akimirkų dalis, tai tik tai gali būti vadinama dabartimi. Bet jis taip greitai praskrieja iš ateities į praeitį, kad nesitęsia nė akimirkos. Juk jei jis tęsiasi, jis dalijasi į praeitį ir ateitį. O dabartis neturi jokios trukmės. Kur tada yra laikas, kurį vadiname ilgu? Ar ateitis? Mes, žinoma, nesakome: „Ji yra ilga“, nes dar nėra to, kas galėtų būti ilga, bet sakome: „Ji bus ilga.“ Kada tada ji bus? Jei ir tada ji dar bus ateitis, ji nebus ilga, nes tai, kas galėtų būti ilga, dar nebus. O jei ji bus ilga tada, kai iš ateities, kurios dar nėra, ji jau pradės būti ir taps dabartimi, kad galėtų būti tai, kas yra ilga, tai jau ankstesniais žodžiais dabarties laikas šaukia, kad jis negali būti ilgas.

Mes matuojame praeinantį laiką.

21. Ir vis dėlto, Viešpatie, mes jaučiame laiko tarpus, ir juos lyginame tarpusavyje, ir sakome, kad vieni yra ilgesni, o kiti – trumpesni. Mes taip pat matuojame, kiek ilgesnis ar trumpesnis yra tas laikas už aną, ir atsakome, kad šis yra dvigubas ar trigubas, o anas – viengubas, arba kad šis yra tiek pat, kiek anas. Bet mes matuojame praeinančius laikus, kai matuojame jausdami. O praėjusius, kurių jau nebėra, ar būsimus, kurių dar nėra, kas gali išmatuoti, nebent kas nors drįs pasakyti, kad galima išmatuoti tai, ko nėra? Kai laikas praeina, jį galima jausti ir matuoti. O kai jis praeina, kadangi jo nebėra, to negalima padaryti.

Akivaizdu, kad yra ateitis ir praeitis.

22. Aš klausiu, Tėve, aš netvirtinu. Mano Dieve, pirmininkauk man ir valdyk mane. Kas yra tas, kuris man pasakys, kad nėra trijų laikų, kaip mes, būdami vaikai, išmokome ir mokėme vaikus – praeities, dabarties ir ateities, bet tik dabartis, nes anų dviejų nėra? Ar ir jie yra, bet iš kažkur slapto išeina, kai iš ateities tampa dabartis, ir į kažką slapto pasitraukia, kai iš dabarties tampa praeitis? Juk kur juos matė tie, kurie pranašavo ateitį, jei jų dar nėra? Juk negalima matyti to, ko nėra. O tie, kurie pasakoja apie praeitį, tikrai nepasakotų tiesos, jei savo dvasia jų nematytų. O jei jų nebūtų, jų visai nebūtų galima matyti. Taigi, yra ir ateitis, ir praeitis.

Praeitis ir ateitis, kad ir kur jos būtų, yra dabartis.

23. Leisk man, Viešpatie, daugiau ieškoti, mano viltie; tegu mano dėmesys nesusipainioja. Jei yra ateitis ir praeitis, aš noriu žinoti, kur jos yra. O jei aš dar negaliu, aš vis dėlto žinau, kad, kad ir kur jos būtų, ten jos nėra nei ateitis, nei praeitis, bet dabartis. Juk jei ir ten jos yra ateitis, tai jų ten dar nėra. Jei ir ten jos yra praeitis, tai jų ten jau nebėra. Kad ir kur jos būtų, kad ir kokios jos būtų, jos yra ne kas kita, kaip dabartis. Nors, kai pasakojama apie tikrą praeitį, iš atminties yra ištraukiami ne patys daiktai, kurie praėjo, bet žodžiai, sukurti iš jų vaizdinių, kurie, praeidami per jutimus, paliko pėdsakus dvasioje. Juk mano vaikystė, kurios jau nebėra, yra praeities laike, kurio jau nebėra. O jos vaizdinį, kai aš jį prisimenu ir pasakoju, aš matau dabarties laike, nes jis vis dar yra mano atmintyje. Ar panaši priežastis yra ir ateities pranašavimui, kad daiktų, kurių dar nėra, jau egzistuojantys vaizdiniai yra numatomi, aš prisipažįstu, mano Dieve, aš nežinau. Tai aš tikrai žinau, kad mes dažnai iš anksto apgalvojame savo būsimus veiksmus, ir tas išankstinis apgalvojimas yra dabartis, o veiksmas, kurį mes iš anksto apgalvojame, dar nėra, nes jis yra ateitis. Kai mes jį pradėsime ir pradėsime daryti tai, ką iš anksto apgalvojome, tada tas veiksmas bus, nes tada jis bus ne ateitis, bet dabartis.

Apie slaptą ateities numatymą.

24. Kad ir kaip būtų su slaptu ateities numatymu, negalima matyti nieko, išskyrus tai, kas yra. O tai, kas jau yra, yra ne ateitis, bet dabartis. Kai sakoma, kad matoma ateitis, matomi ne patys dalykai, kurių dar nėra, tai yra, kurie yra ateitis, bet galbūt matomos jų priežastys ar ženklai, kurie jau yra. Todėl jie yra ne ateitis, bet jau dabartis tiems, kurie juos mato, iš kurių ateitis yra pranašaujama, sukurta dvasioje. Šios sąvokos taip pat jau yra, ir tie, kurie tai pranašauja, jas mato esančias savyje. Tegu man pasako pavyzdį iš tokios didelės dalykų gausos. Aš matau aušrą, aš pranašauju saulėtekį. Tai, ką aš matau, yra dabartis, tai, ką aš pranašauju, yra ateitis. Ne saulė, kuri bus, kuri jau yra, bet jos tekėjimas, kurio dar nėra. Vis dėlto, net patį tekėjimą, jei aš jo neįsivaizduočiau dvasia, kaip dabar, kai tai sakau, aš negalėčiau jo pranašauti. Bet nei ta aušra, kurią aš matau danguje, nėra saulėtekis, nors ji jį ir pralenkia, nei tas vaizdinys mano dvasioje. Abu šie dalykai yra matomi kaip dabartis, kad tas būsimas dalykas būtų pasakytas iš anksto. Taigi, ateities dalykai dar nėra, ir jei jų dar nėra, jų nėra, ir jei jų nėra, jų visai negalima matyti. Bet jie gali būti pranašaujami iš dabarties dalykų, kurie jau yra ir yra matomi.

Kaip Dievas moko ateities?

25. Tad Tu, savo kūrinijos valdove, koks yra tas būdas, kuriuo Tu moki sielas to, kas bus? Juk Tu mokei savo pranašus. Koks yra tas būdas, kuriuo Tu moki ateities, Tau, kuriam niekas nėra ateitis? Ar verčiau Tu moki apie ateitį iš dabarties? Juk tai, ko nėra, tikrai negali būti mokoma. Šis būdas yra per toli nuo mano proto aštrumo; jis mane nugalėjo, aš negaliu jo pasiekti. Bet aš galėsiu iš Tavęs, kai Tu duosi, Tu, saldžioji mano slaptų akių šviesa.

Nėra teisinga sakyti, kad yra trys laikai.

26. O tai, kas dabar yra aišku ir skaidru, yra tai, kad nėra nei ateities, nei praeities. Ir nėra teisinga sakyti: „Yra trys laikai – praeitis, dabartis ir ateitis.“ Bet galbūt būtų teisinga sakyti: „Yra trys laikai – dabartis apie praeitį, dabartis apie dabartį, dabartis apie ateitį.“ Juk šie trys dalykai yra sieloje, ir aš jų niekur kitur nematau: dabartis apie praeitį – atmintis, dabartis apie dabartį – stebėjimas, dabartis apie ateitį – lūkestis. Jei mums leidžiama tai sakyti, aš matau tris laikus ir prisipažįstu, kad yra trys. Tegul sakoma ir: „Yra trys laikai – praeitis, dabartis ir ateitis“, kaip įprasta piktnaudžiauti. Tegul sakoma. Štai, aš nesirūpinu, nekovoju ir nepeikiu, kol suprantama, kas sakoma – kad tai, kas bus, dar nėra, ir tai, kas praėjo, jau nebėra. Mažai yra dalykų, kuriuos sakome teisingai, daugiau – neteisingai, bet suprantama, ką norime pasakyti.

Mes matuojame laiką tam tikroje trukmėje.

27. Aš sakiau šiek tiek anksčiau, kad mes matuojame praeinančius laikus, kad galėtume pasakyti, jog šis laikas yra dvigubai ilgesnis už aną viengubą, arba kad šis yra tiek pat, kiek anas, ir jei dar ką nors galime pasakyti apie laiko dalis, matuodami. Todėl, kaip sakiau, mes matuojame praeinančius laikus. Ir jei kas nors man pasakytų: „Iš kur tu žinai?“, aš atsakyčiau: „Aš žinau, nes mes matuojame, o negalime matuoti to, ko nėra, o praeities ir ateities nėra.“ O kaip mes matuojame dabarties laiką, kai jis neturi trukmės? Mes matuojame, kai jis praeina. O kai jis praeina, jo nebegalima matuoti, nes nebebus, ką matuoti. Bet iš kur, ir per kur, ir į kur jis praeina, kai yra matuojamas? Iš kur, nebent iš ateities? Per kur, nebent per dabartį? Į kur, nebent į praeitį? Taigi, iš to, ko dar nėra, per tai, kas neturi trukmės, į tai, ko jau nebėra. Bet ką mes matuojame, jei ne laiką tam tikroje trukmėje? Juk mes nesakome „viengubas“, „dvigubas“, „trigubas“, „lygus“ ir jei dar ką nors taip sakome apie laiką, nebent apie laiko trukmes. Tad kokioje trukmėje mes matuojame praeinantį laiką? Ar ateityje, iš kurios jis praeina? Bet to, ko dar nėra, mes nematuojame. Ar dabartyje, per kurią jis praeina? Bet jokios trukmės mes nematuojame. Ar praeityje, į kurią jis praeina? Bet to, ko jau nebėra, mes nematuojame.

Tegu Dievas atveria tai, ką Augustinas trokšta pažinti.

28. Mano dvasia užsidegė noru pažinti šią labai painią mįslę. Neuždaryk, Viešpatie, mano Dieve, gerasis Tėve, per Kristų maldauju, neuždaryk mano troškimui šių ir įprastų, ir slaptų dalykų, kad jis negalėtų į juos prasiskverbti ir kad jie nepaaiškėtų, kai šviečia Tavo gailestingumas, Viešpatie. Ko aš apie tai paklausiu? Ir kam naudingiau išpažinsiu savo neišmanymą, nei Tau, kuriam nėra nemalonūs mano uolūs, smarkiai degantys Tavo Raštams, studijos? Duok, ką aš myliu, nes aš myliu, ir tai Tu davei. Duok, Tėve, kuris tikrai žinai, kaip duoti geras dovanas savo vaikams, duok, nes aš ėmiausi pažinti, ir prieš mane yra vargas, kol Tu atversi. Per Kristų maldauju, Jo šventųjų švenčiausiojo vardu, tegu niekas man netrukdo. Ir aš patikėjau, todėl ir kalbu. Tai yra mano viltis, dėl jos aš gyvenu, kad galėčiau kontempliuoti Viešpaties džiaugsmą. Štai, Tu padarei senas mano dienas, ir jos praeina, ir kaip – aš nežinau. Ir mes sakome „laikas ir laikas“, „laikai ir laikai“: „Kaip ilgai jis tai sakė?“, „Kaip ilgai jis tai darė?“, ir „Kaip ilgai aš to nemačiau?“, ir „Šis skiemuo turi dvigubai daugiau laiko nei anas trumpas viengubas.“ Mes tai sakome ir tai girdime, ir esame suprantami, ir suprantame. Tai yra labai aišku ir įprasta, ir tie patys dalykai vėl yra labai slapti, ir jų atradimas yra naujas.

Ar judėjimas yra laikas.

29. Aš girdėjau iš vieno mokyto žmogaus, kad saulės, mėnulio ir žvaigždžių judesiai yra patys laikai, ir aš nesutikau. Kodėl tada visų kūnų judesiai nebūtų laikai? Argi, jei dangaus šviesuliai sustotų, o puodžiaus ratas suktųsi, nebūtų laiko, kuriuo mes matuotume tuos sukimus ir sakytume, kad jie vyksta lygiais intervalais, arba, jei jis kartais suktųsi lėčiau, kartais greičiau, kad vieni yra ilgesni, o kiti – trumpesni? Arba, kai tai sakytume, ar ir mes nekalbėtume laike, ar mūsų žodžiuose nebūtų vieni ilgi skiemenys, kiti trumpi, nebent todėl, kad anie skambėtų ilgesnį laiką, o šie – trumpesnį? Dieve, duok žmonėms pamatyti mažame dalyke bendras mažų ir didelių dalykų sąvokas. Yra žvaigždės ir dangaus šviesuliai „ženklams, ir laikams, ir dienoms, ir metams“. Taip, yra. Bet nei aš sakyčiau, kad to mažo medinio rato apsisukimas yra diena, nei jis sakytų, kad dėl to nėra laiko.

30. Aš noriu žinoti laiko jėgą ir prigimtį, kuria mes matuojame kūnų judesius ir sakome, kad anas judesys, pavyzdžiui, yra dvigubai ilgesnis laiko atžvilgiu nei šis. Aš klausiu, nes diena yra vadinama ne tik saulės trukmė virš žemės, pagal kurią viena yra diena, kita – naktis, bet ir visas jos apsisukimas nuo rytų iki rytų, pagal kurį mes sakome: „Praėjo tiek dienų“ (su savo naktimis yra sakoma tiek dienų, ir nakties trukmės nėra skaičiuojamos atskirai). Kadangi diena yra užbaigiama saulės judesiu ir apsisukimu nuo rytų iki rytų, aš klausiu, ar pats judesys yra diena, ar pati trukmė, per kurią jis įvyksta, ar abu. Jei pirmasis būtų diena, tai būtų diena, net jei saulė tą kelią nueitų per tiek laiko, kiek trunka viena valanda. Jei antrasis, tai nebūtų diena, jei nuo saulėtekio iki kito saulėtekio trukmė būtų tokia trumpa, kaip vienos valandos, bet saulė turėtų apsisukti dvidešimt keturis kartus, kad užbaigtų dieną. Jei abu, tai nei tas nebūtų vadinamas diena, jei saulė per valandos trukmę apsisuktų visą savo ratą, nei anas, jei, saulei sustojus, praeitų tiek laiko, kiek saulė įprastai nueina visą ratą nuo ryto iki ryto. Taigi, aš dabar neklausiu, kas yra tai, kas vadinama diena, bet kas yra laikas, kuriuo, matuodami saulės apsisukimą, mes sakytume, kad jis įvyko per pusę laiko trukmės mažiau nei įprasta, jei jis būtų įvykęs per tiek laiko, kiek trunka dvylika valandų. Ir, lygindami abu laikus, mes sakytume, kad anas yra viengubas, o šis – dvigubas, net jei kartais tuo viengubu, o kartais šiuo dvigubu laiku saulė apsisuktų nuo rytų iki rytų. Taigi, tegu niekas man nesako, kad dangaus kūnų judesiai yra laikai, nes ir kai, kažkieno pageidavimu, saulė sustojo, kad būtų baigtas pergalingas mūšis, saulė stovėjo, bet laikas ėjo. Juk per savo laiko trukmę, kurios jam pakako, tas mūšis buvo įvykdytas ir baigtas. Aš matau, kad laikas yra tam tikra ištempimas. Bet ar aš matau? Ar man atrodo, kad matau? Tu parodysi, Šviesa, Tiesa.

Laiku mes matuojame, kiek ilgai kūnai juda.

31. Tu įsakai, kad aš pritarčiau, jei kas nors sakytų, kad laikas yra kūno judesys? Tu neįsakai. Juk aš girdžiu, kad joks kūnas nejuda, nebent laike. Tu tai sakai. Bet aš negirdžiu, kad pats kūno judesys yra laikas. Tu to nesakai. Kai kūnas juda, aš laiku matuoju, kiek ilgai jis juda, nuo tada, kai pradeda judėti, iki tada, kai nustoja. Ir jei aš nemačiau, nuo kada jis pradėjo, ir jis toliau juda, taip, kad aš nematau, kada jis nustoja, aš negaliu matuoti, nebent galbūt nuo tada, kai pradedu matyti, iki tada, kai nustoju. O jei aš ilgai matau, aš tik pranešu, kad tai yra ilgas laikas, bet ne kiek jis yra. Nes kai mes sakome „kiek“, mes sakome lygindami, pavyzdžiui: „Tiek, kiek anas“, arba „Šis yra dvigubai ilgesnis už aną“, ir jei dar ką nors taip sakome. O jei mes galime pažymėti vietų erdves, iš kur ir į kur ateina kūnas, kuris juda, arba jo dalys, jei jis juda lyg ant rato, mes galime pasakyti, kiek laiko praėjo nuo to laiko, kai kūno ar jo dalies judesys buvo atliktas nuo tos vietos iki anos. Kadangi viena yra kūno judesys, o kita – tai, kuo mes matuojame, kiek ilgai jis trunka, kas nesupras, kas iš šių turėtų būti vadinama laiku? Juk jei kūnas kartais juda įvairiai, o kartais stovi, mes ne tik jo judesį, bet ir stovėjimą matuojame laiku ir sakome: „Jis stovėjo tiek pat, kiek judėjo“, arba „Jis stovėjo dvigubai ar trigubai ilgiau nei judėjo“, ir jei dar ką nors mūsų matavimas arba suprato, arba įvertino, kaip įprasta sakyti, daugiau ar mažiau. Taigi, laikas nėra kūno judesys.

Viešpats – proto šviesa.

32. Aš prisipažįstu Tau, Viešpatie, kad aš vis dar nežinau, kas yra laikas. Ir vėl prisipažįstu Tau, Viešpatie, kad aš žinau, jog laike sakau šiuos dalykus, ir kad aš jau ilgai kalbu apie laiką, ir kad pats „ilgai“ nėra ilgas, nebent dėl laiko trukmės. Kaip tada aš tai žinau, kai nežinau, kas yra laikas? Ar galbūt aš nežinau, kaip pasakyti tai, ką žinau? Vaje man, kuris net nežinau, ko nežinau! Štai, mano Dieve, Tavo akivaizdoje, aš nemeluoju; kaip aš kalbu, taip yra mano širdis. Tu apšviesi mano žibintą, Viešpatie, mano Dieve, Tu apšviesi mano tamsą.

Laiką matuojame laiku.

33. Argi mano siela Tau neišpažįsta teisinga išpažintimi, kad aš matuoju laikus? Taip, mano Dieve, aš matuoju ir nežinau, ką matuoju. Aš matuoju kūno judesį laiku. O patį laiką, argi aš jo nematuoju? Ar aš matuočiau kūno judesį, kiek ilgai jis trunka ir kiek laiko jis nueina iš čia į ten, nebent aš matuočiau laiką, kuriame jis juda? Tad kuo aš matuoju patį laiką? Ar trumpesniu laiku mes matuojame ilgesnį, kaip uolekties ilgiu matuojame sijos ilgį? Taip, atrodo, mes matuojame ilgo skiemens trukmę trumpo skiemens trukme ir sakome, kad tai yra dvigubai ilgesnis. Taip mes matuojame giesmių trukmes eilučių trukmėmis, ir eilučių trukmes – pėdų trukmėmis, ir pėdų trukmes – skiemenų trukmėmis, ir ilgų skiemenų trukmes – trumpų trukmėmis. Ne puslapiuose (nes taip mes matuojame vietas, o ne laikus), bet kai balsai, tariant, praeina, ir mes sakome: „Tai ilga giesmė, nes ji sudaryta iš tiek eilučių; ilgos eilutės, nes jos sudarytos iš tiek pėdų; ilgos pėdos, nes jos tęsiasi tiek skiemenų; ilgas skiemuo, nes jis yra dvigubai ilgesnis už trumpą.“ Bet ir taip nėra suprantama tiksli laiko priemonė, nes gali būti, kad trumpesnė eilutė skamba ilgesnį laiko tarpą, jei ji tariama ištemptai, nei ilgesnė, jei tariama trumpai. Taip ir su giesme, taip ir su pėda, taip ir su skiemeniu. Iš to man pasirodė, kad laikas yra ne kas kita, kaip ištempimas. Bet ko, aš nežinau, ir stebėtina, jei ne pačios dvasios. Juk ką aš matuoju, maldauju, mano Dieve, ir sakau arba neapibrėžtai: „Šis laikas yra ilgesnis už aną“, arba net apibrėžtai: „Šis yra dvigubai ilgesnis už aną“? Aš matuoju laiką, aš žinau. Bet aš nematuoju ateities, nes jos dar nėra. Aš nematuoju dabarties, nes ji nesitęsia jokioje trukmėje. Aš nematuoju praeities, nes jos jau nebėra. Ką tada aš matuoju? Ar praeinančius laikus, o ne praėjusius? Taip aš buvau sakęs.

Ką mes matuojame, kai matuojame laikus?

34. Laikykis, mano siela, ir atidžiai stebėk: Dievas yra mūsų padėjėjas; Jis mus sukūrė, o ne mes patys. Atkreipk dėmesį, kur šviečia tiesa. Štai, tarkime, kūno balsas pradeda skambėti, ir skamba, ir vis dar skamba, ir štai, jis nustoja. Ir jau yra tyla, ir tas balsas praėjo, ir jo jau nebėra. Jis buvo ateitis, prieš jam pradedant skambėti, ir jo negalima buvo matuoti, nes jo dar nebuvo. Ir dabar negalima, nes jo jau nebėra. Tada, vadinasi, buvo galima, kai jis skambėjo, nes tada buvo tai, ką galima buvo matuoti. Bet ir tada jis nestovėjo; jis ėjo ir praėjo. Ar todėl labiau buvo galima? Juk praeidamas jis tęsėsi tam tikrą laiko tarpą, kuriuo jį galima buvo matuoti, nes dabartis neturi jokios trukmės. Jei tada buvo galima, štai, tarkime, kitas pradėjo skambėti ir vis dar skamba nepertraukiamu tonu be jokio atskyrimo. Matuokime jį, kol jis skamba. Kai jis nustos skambėti, jis jau bus praeitis ir nebebus, ką galima matuoti. Matuokime aiškiai ir sakykime, koks jis ilgas. Bet jis vis dar skamba ir negali būti matuojamas, nebent nuo savo pradžios, kai pradėjo skambėti, iki pabaigos, kai nustoja. Juk mes matuojame patį intervalą nuo tam tikros pradžios iki tam tikros pabaigos. Todėl balsas, kuris dar nesibaigė, negali būti matuojamas, kad būtų galima pasakyti, koks jis ilgas ar trumpas, nei sakyti, ar jis lygus kokiam nors, ar viengubas, ar dvigubas, ar kas nors kita. O kai jis baigsis, jo jau nebebus. Kaip tada jį bus galima matuoti? Ir vis dėlto, mes matuojame laikus – nei tų, kurių dar nėra, nei tų, kurių jau nebėra, nei tų, kurie nesitęsia jokios trukmės, nei tų, kurie neturi ribų. Taigi, mes nematuojame nei ateities, nei praeities, nei dabarties, nei praeinančių laikų, ir vis dėlto mes matuojame laikus.

35. „Deus creator omnium“ (Dieve, visų kūrėjau): ši eilutė iš aštuonių skiemenų kaitaliojasi trumpais ir ilgais skiemenimis. Taigi, keturi yra trumpi – pirmas, trečias, penktas, septintas – jie yra viengubi, palyginti su keturiais ilgais – antru, ketvirtu, šeštu, aštuntu. Šie atskirai yra dvigubai ilgesni už anuos atskirai. Aš tariu ir pranešu, ir taip yra, kiek tai jaučiama aiškiu jutimu. Kiek aiškus jutimas, aš matuoju ilgą skiemenį trumpu ir jaučiu, kad jis yra dvigubai ilgesnis. Bet kai vienas skamba po kito, jei pirmas yra trumpas, o antras – ilgas, kaip aš galiu laikyti trumpą ir, matuodamas jį ilgu, rasti, kad jis yra dvigubai ilgesnis, kai ilgas nepradeda skambėti, kol trumpas nenustoja skambėti? O patį ilgą, ar aš matuoju jį dabartyje, kai matuoju jį tik baigtą? O jo baigtis yra praeitis. Ką tada aš matuoju? Kur yra tas trumpas, kuriuo aš matuoju? Kur yra tas ilgas, kurį aš matuoju? Abu nuskambėjo, nuskriejo, praėjo, jų jau nebėra. Ir aš matuoju ir drąsiai atsakau, kiek pasitikiu išlavintu jutimu, kad anas yra viengubas, o šis – dvigubas, būtent, laiko trukmėje. Ir aš to negaliu padaryti, nebent todėl, kad jie praėjo ir baigėsi. Taigi, aš matuoju ne juos pačius, kurių jau nebėra, bet kažką savo atmintyje, kas lieka įspausta.

Mes matuojame laikus savo dvasioje.

27. 36. Tavyje, mano siela, aš matuoju laikus. Netrukdyk man, tai yra: netrukdyk sau savo jausmų miniomis. Tavyje, sakau, aš matuoju laikus. Įspūdį, kurį praeinantys daiktai palieka tavyje ir kuris, kai jie praeina, išlieka, aš matuoju kaip dabartį, o ne tai, kas praėjo, kad jis atsirastų. Aš matuoju jį, kai matuoju laikus. Taigi, arba tai yra laikai, arba aš nematuoju laikų. O kai mes matuojame tylas ir sakome, kad ta tyla truko tiek laiko, kiek truko anas balsas, argi mes nenukreipiame savo mąstymo į balso matą, lyg jis skambėtų, kad galėtume pasakyti ką nors apie tylų intervalus laiko trukmėje? Juk ir, balsui ir burnai nustojus, mes mąstydami pereiname giesmes, eilutes ir bet kokią kalbą, ir judesių matmenis, ir apie laiko trukmes, kiek tai yra palyginti su anuo, pranešame ne kitaip, nei jei tai sakytume skambindami. Jei kas nors norėtų ištarti ilgesnį balsą ir, iš anksto apgalvojęs, nuspręstų, koks jis ilgas bus, jis tikrai praleido tą laiko tarpą tyloje ir, patikėjęs jį atminčiai, pradėjo tarti tą balsą, kuris skamba, kol bus pasiektas numatytas galas. Greičiau, jis skambėjo ir skambės. Juk tai, kas iš jo jau praėjo, tikrai skambėjo, o tai, kas liko, skambės, ir taip jis baigiamas, kol dabartinis dėmesys perkelia ateitį į praeitį, mažėjant ateičiai ir didėjant praeičiai, kol, sunaudojus ateitį, viskas tampa praeitimi.

Lūkestis, dėmesys, atmintis.

37. Bet kaip mažėja ar sunaudojama ateitis, kurios dar nėra, arba kaip auga praeitis, kurios jau nebėra, nebent todėl, kad dvasioje, kuri tai daro, yra trys dalykai? Juk ji ir laukia, ir stebi, ir prisimena, kad tai, ko ji laukia, per tai, ką ji stebi, pereitų į tai, ką ji prisimins. Kas tada neigs, kad ateities dar nėra? Bet vis dėlto dvasioje jau yra ateities lūkestis. Ir kas neigs, kad praeities jau nebėra? Bet vis dėlto dvasioje vis dar yra praeities atmintis. Ir kas neigs, kad dabarties laikas neturi trukmės, nes praeina akimirksniu? Bet vis dėlto išlieka dėmesys, per kurį praeina tai, kas bus. Taigi, ne ilgas yra ateities laikas, kurio nėra, bet ilgas ateities laikas yra ilgas ateities lūkestis. Ir ne ilgas yra praeities laikas, kurio nėra, bet ilgas praeities laikas yra ilga praeities atmintis.

38. Aš ruošiuosi dainuoti giesmę, kurią žinau. Prieš pradėdamas, mano lūkestis yra nukreiptas į visą ją. O kai pradedu, kiek aš iš jos nukerpu į praeitį, tiek tęsiasi ir mano atmintis. Ir mano šio veiksmo gyvenimas yra ištemptas į atmintį dėl to, ką pasakiau, ir į lūkestį dėl to, ką pasakysiu. Vis dėlto, mano dabartinis dėmesys yra, per kurį tai, kas buvo ateitis, yra perkeliama, kad taptų praeitimi. Kuo labiau tai daroma ir daroma, tuo, sutrumpėjus lūkesčiui, ilgėja atmintis, kol visas lūkestis yra sunaudojamas, kai visa ta veikla, baigta, pereina į atmintį. Ir tai, kas vyksta visoje giesmėje, vyksta ir kiekvienoje jos dalyje, ir kiekviename jos skiemenyje. Tai vyksta ir ilgesniame veiksme, kurio galbūt dalis yra ta giesmė. Tai vyksta ir visame žmogaus gyvenime, kurio dalys yra visi žmogaus veiksmai. Tai vyksta ir visame žmonių sūnų amžiuje, kurio dalys yra visi žmonių gyvenimai.

Išvada

Po gyvenimo ištempimo, o kad mes sutekėtume į Dievą!

39. Bet kadangi „Tavo gailestingumas yra geresnis už gyvenimus“, štai, mano gyvenimas yra ištempimas, ir Tavo dešinė mane pagavo mano Viešpatyje, Žmogaus Sūnaus tarpininke tarp Tavęs, vieno, ir mūsų, daugelio, daugybėje per daug, kad per Jį aš pasiekčiau tai, kame ir esu pasiektas, ir iš senų dienų būčiau surinktas, sekdamas viena, pamiršęs praeitį, ne į tai, kas bus ir praeis, bet į tai, kas yra ateityje, ne ištemptas, bet ištiestas, ne pagal ištempimą, bet pagal ketinimą, aš seku į aukščiausio pašaukimo palmę, kur girdėsiu šlovės balsą ir kontempliuosiu Tavo džiaugsmą, kuris nei ateina, nei praeina. O dabar mano metai praeina dejonėse, ir Tu esi mano paguoda, Viešpatie, mano amžinasis Tėve. O aš išsibarstiau į laikus, kurių tvarkos nežinau, ir mano mintys yra draskomos audringų pokyčių, giliausi mano sielos viduriai, kol aš sutekėsiu į Tave, apvalytas ir skystas Tavo meilės ugnimi.

Dievas yra anksčiau už visus laikus.

40. Aš stovėsiu ir būsiu įtvirtintas Tavyje, savo formoje, Tavo tiesoje. Ir aš nekęsiu žmonių klausimų, kurie, dėl baustinos ligos, labiau trokšta, nei gali priimti, ir sako: „Ką Dievas veikė, prieš sukuriant dangų ir žemę?“, arba: „Kas Jam atėjo į galvą, kad ką nors darytų, kai anksčiau niekada nieko nebuvo daręs?“ Duok jiems, Viešpatie, gerai apgalvoti, ką jie sako, ir rasti, kad nesakoma „niekada“, kur nėra laiko. Tas, kuris, kaip sakoma, niekada nieko nepadarė, ką kita sakoma, jei ne kad jokiu laiku nieko nepadarė? Tegul jie pamato, kad joks laikas negali būti be kūrinijos, ir tegu nustoja kalbėti šią tuštybę. Tegul jie taip pat išsitiesia į tai, kas yra ateityje, ir supranta, kad Tu, amžinasis visų laikų kūrėjau, esi anksčiau už visus laikus, ir jokie laikai nėra Tau amžinai lygūs, nei jokia kūrinija, net jei yra kokia nors virš laikų.

Dievas žino viską nuostabiai.

41. Viešpatie, mano Dieve, kokia yra ta Tavo gilios paslapties įsčios, ir kaip toli nuo ten mane numetė mano nusižengimų pasekmės? Išgydyk mano akis, ir aš džiaugsiuosi Tavo šviesa. Žinoma, jei yra tokia dideliu žinojimu ir numatymu pasižyminti dvasia, kuriai visa praeitis ir ateitis yra taip žinoma, kaip man viena labai žinoma giesmė, tai yra labai nuostabi dvasia ir verta baisaus stebėjimosi. Juk jai taip nėra paslėpta, kas praėjo ir kas liko iš amžių, kaip man, dainuojančiam tą giesmę, nėra paslėpta, kiek ir kas iš jos praėjo nuo pradžios, ir kiek ir kas liko iki pabaigos. Bet toli gražu, kad Tu, visatos kūrėjau, protų ir kūnų kūrėjau, toli gražu, kad Tu taip žinotum visą ateitį ir praeitį. Tu žinai daug nuostabiau ir daug slapčiau. Juk ne taip, kaip dainuojančiojo ar giesmę girdinčiojo žinios, kurio jausmas kinta ir dėmesys ištempiamas dėl būsimų balsų lūkesčio ir praėjusių atminties, taip Tau nieko nenutinka, nekintamai amžinam, tai yra, tikrai amžinam protų kūrėjui. Kaip Tu žinojai pradžioje dangų ir žemę be jokios Tavo žinios kaitos, taip Tu sukūrei pradžioje dangų ir žemę be jokio Tavo veiksmo ištempimo. Kas supranta, tegu išpažįsta Tau, ir kas nesupranta, tegu išpažįsta Tau. O koks Tu aukštas, ir nuolankūs širdimi yra Tavo namai! Juk Tu pakeli parblokštuosius, ir jie nekrenta, kurių aukštybė esi Tu.

DVYLIKTOJI KNYGA

KOMENTARAS APIE DANGŲ IR ŽEMĘ, KURIUOS SAKOMA DIEVAS SUKŪRĘS

Dvi pirmosios kūrinijos

Mes esame vargšai, bet Dievas yra už mus.

1. Mano širdis, Viešpatie, daug nerimauja šiame mano gyvenimo skurde, sujudinta Tavo šventojo Rašto žodžių. Ir todėl dažnai žodžių gausa yra žmogaus intelekto skurdas, nes ieškojimas kalba daugiau nei radimas, ir prašymas yra ilgesnis už gavimą, ir beldžianti ranka dirba daugiau nei gaunanti. Mes laikomės pažado, kas jį sulaužys? „Jei Dievas už mus, kas prieš mus?“ „Prašykite, ir gausite; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Juk kiekvienas, kuris prašo, gauna, ir ieškantis randa, ir beldžiančiam bus atidaryta.“ Tai Tavo pažadai, ir kas bijos būti apgautas, kai Tiesa žada?

Dangaus dangus, kuris yra vadinamas.

2. Mano liežuvio nuolankumas išpažįsta Tavo aukštybei, kad Tu sukūrei dangų ir žemę. Šį dangų, kurį aš matau, ir žemę, kurią aš mindau, iš kurios yra ši žemė, kurią aš nešu – Tu sukūrei. Bet kur yra dangaus dangus, Viešpatie, apie kurį mes girdėjome Psalmės balse: „Dangaus dangus yra Viešpaties, o žemę Jis davė žmonių sūnums“? Kur yra dangus, kurio mes nematome, kuriam visa tai, ką mes matome, yra žemė? Juk visas šis kūniškas pasaulis ne visur ir ne visas gavo tokią gražią formą pačiose žemiausiose dalyse, kurių pamatas yra mūsų žemė. Bet tam dangaus dangui net ir mūsų žemės dangus yra žemė. Ir abu šie dideli kūnai nėra absurdiška vadinti žeme, palyginti su tuo nežinia kokiu dangumi, kuris yra Viešpaties, o ne žmonių sūnų.

Žemė, tamsa ir bedugnė reiškia beformę materiją.

3. Ir, be abejonės, ši žemė buvo nematoma ir nesutvarkyta, ir buvo kažkokia bedugnės gelmė, virš kurios nebuvo šviesos, nes ji neturėjo jokios formos. Iš čia Tu įsakei, kad būtų parašyta, jog „tamsa buvo virš bedugnės“. Kas kita, jei ne šviesos nebuvimas? Juk kur būtų šviesa, jei ji būtų, nebent viršuje, išsiskirdama ir apšviesdama? Kur tada šviesos dar nebuvo, kas buvo tamsos buvimas, jei ne šviesos nebuvimas? Taigi, tamsa buvo viršuje, nes viršuje trūko šviesos, kaip ten, kur nėra garso, yra tyla. Ir kas yra tylos buvimas ten, jei ne garso nebuvimas? Argi ne Tu, Viešpatie, mokei šią sielą, kuri Tau išpažįsta? Argi ne Tu, Viešpatie, mokei mane, kad, prieš Tau suformuojant ir sutvarkant šią beformę materiją, nebuvo nieko – nei spalvos, nei figūros, nei kūno, nei dvasios? Bet vis dėlto, ne visiškas niekas. Buvo tam tikra beformystė be jokios formos.

Įprastais žodžiais įteigiama tam tikra neaiški sąvoka.

4. Tad kaip tai būtų galima pavadinti, kad net ir lėtesniems protams būtų kaip nors įteigta, nebent kokiu nors įprastu žodžiu? O ką visose pasaulio dalyse galima rasti artimesnio visiškai beformystei nei žemę ir bedugnę? Juk jos, pagal savo žemiausią laipsnį, yra mažiau formos turinčios nei visi kiti aukštesni, skaidrūs ir švytintys dalykai. Kodėl tada aš nepriimčiau materijos beformystės, kurią Tu sukūrei be formos, iš kurios sukurtum gražų pasaulį, taip patogiai žmonėms įteigtos, kad ji būtų pavadinta „žemė nematoma ir nesutvarkyta“?

Abejojantis protas svyruoja.

5. Kai mąstymas joje ieško, ką gali pasiekti jutimas, ir sako sau: „Tai nėra suprantama forma, kaip gyvenimas, kaip teisingumas, nes tai yra kūnų materija. Ir tai nėra jutimiška, nes nematomoje ir nesutvarkytoje nėra nieko, ką būtų galima matyti ar jausti.“ Kai žmogaus mąstymas tai sau sako, jis bando ją arba pažinti per nežinojimą, arba nežinoti per pažinimą.

Ką anksčiau Augustinas galvojo apie materiją.

6. Aš, Viešpatie, jei viską Tau išpažinčiau savo lūpomis ir rašikliu, ką Tu manęs išmokei apie šią materiją, kurios vardą anksčiau girdėjau, bet nesupratau, kai man pasakojo tie, kurie nesuprato, aš ją įsivaizdavau su nesuskaičiuojamomis ir įvairiomis formomis, ir todėl aš jos nemąsčiau. Mano dvasia vartaliojo bjaurias ir baisias formas sutrikdytose tvarkose, bet vis dėlto formas. Ir aš vadinau beformiu ne tai, kas neturėjo formos, bet tai, kas turėjo tokią, kad, jei pasirodytų, mano jutimas, neįprastas ir nederamas, ją atstumtų, ir žmogaus silpnumas būtų sutrikdytas. Bet tai, ką aš mąsčiau, buvo beforme ne dėl visos formos nebuvimo, bet palyginti su gražesnėmis formomis. Ir tikrasis protas mane įtikinėjo, kad aš turiu visiškai atimti bet kokius formos likučius, jei norėčiau mąstyti apie visiškai beformį, ir aš negalėjau. Aš greičiau manyčiau, kad tai, kas neturi jokios formos, neegzistuoja, nei galvojau apie kažką tarp formos ir nieko – nei suformuoto, nei nieko, beformio, beveik nieko.

Ir mano protas nustojo klausinėti mano dvasios, pilnos suformuotų kūnų vaizdinių, kuriuos ji keitė ir varijavo pagal savo valią. Ir aš atkreipiau dėmesį į pačius kūnus ir giliau išnagrinėjau jų kintamumą, kuriuo jie nustoja būti tai, kas buvo, ir pradeda būti tai, ko nebuvo. Ir aš įtariau, kad tas perėjimas iš formos į formą vyksta per kažką beformio, o ne per visišką nieką. Bet aš norėjau žinoti, o ne įtarti. Ir jei mano balsas ir rašiklis viską Tau išpažintų, ką Tu man atskleidei apie šį klausimą, kas iš skaitančiųjų ištvers tai suprasti? Ir vis dėlto, mano širdis nenustos Tau teikti garbės ir šlovės giesmės už tai, ko ji nepajėgia išsakyti. Juk kintančių daiktų kintamumas pats yra pajėgus priimti visas formas, į kurias keičiasi kintantys daiktai. Ir kas tai yra? Ar tai dvasia? Ar tai kūnas? Ar tai dvasios ar kūno forma? Jei būtų galima pasakyti „niekas kažkas“ ir „yra nėra“, aš tai taip pavadinčiau. Ir vis dėlto, ji jau kažkaip buvo, kad galėtų priimti šias matomas ir sudėtingas formas.

Iš nieko Dievas sukūrė materiją.

7. Ir iš kur ji būtų, kad ir kaip būtų, nebent būtų iš Tavęs, iš kurio yra viskas, kiek tik yra? Bet tuo toliau nuo Tavęs, kuo nepanašesnė. Juk ne vietomis. Taigi, Tu, Viešpatie, kuris nesi vienur vienaip, o kitur kitaip, bet esi tas pats, ir tas pats, ir tas pats, šventas, šventas, šventas, Viešpatie Dieve visagali, pradžioje, kuri yra iš Tavęs, savo Išmintyje, kuri gimė iš Tavo substancijos, Tu sukūrei kažką ir iš nieko. Juk Tu sukūrei dangų ir žemę ne iš savęs, nes tai būtų lygu Tavo Viengimiui ir todėl ir Tau, ir jokiu būdu nebūtų teisinga, kad tai, kas nėra iš Tavęs, būtų lygu Tau. Ir nebuvo nieko kito be Tavęs, iš ko Tu galėtum tai padaryti, Dieve, viena Trejybe ir trilype Vienybe. Ir todėl iš nieko Tu sukūrei dangų ir žemę – kažką didelio ir kažką mažo, nes Tu esi visagalis ir geras, kad darytum viską gerai – didelį dangų ir mažą žemę. Tu buvai, ir nieko kito, iš ko Tu sukūrei dangų ir žemę – du dalykus, vieną arti Tavęs, kitą – arti nieko. Vieną, už kurį Tu būtum aukštesnis, kitą, už kurį žemiau nieko nebūtų.

Iš beformės materijos Dievas sukūrė visa tai.

8. Bet tas dangaus dangus yra Tau, Viešpatie. O žemė, kurią Tu davei žmonių sūnums matyti ir liesti, nebuvo tokia, kokią mes dabar matome ir liečiame. Juk ji buvo nematoma ir nesutvarkyta, ir buvo bedugnė, virš kurios nebuvo šviesos, arba „tamsa buvo virš bedugnės“, tai yra, daugiau nei bedugnėje. Juk ši matomų vandenų bedugnė net ir savo gelmėse turi tam tikrą savo formos šviesą, juntamą žuvims ir ropliams, gyvenantiems jos dugne. O anas visas buvo beveik niekas, nes dar buvo visiškai beformis. Bet vis dėlto, jis jau buvo tai, kas galėjo būti suformuota. Juk Tu, Viešpatie, sukūrei pasaulį iš beformės materijos, kurią sukūrei iš nieko, beveik nieką, iš kurio sukurtum didelius dalykus, kuriais stebimės mes, žmonių sūnūs. Labai nuostabus yra šis kūniškas dangus, kurį, kaip skliautą tarp vandens ir vandens, antrą dieną po šviesos sukūrimo Tu pasakei: „Tebūnie“, ir taip atsitiko. Tą skliautą Tu pavadinai dangumi, bet tai yra šios žemės ir jūros dangus, kuriuos Tu sukūrei trečią dieną, suteikdamas matomą formą beformei materijai, kurią sukūrei prieš bet kokią dieną. Juk Tu jau buvai sukūręs ir dangų prieš bet kokią dieną, bet tai buvo šio dangaus dangus, nes „pradžioje Tu sukūrei dangų ir žemę“. O pati žemė, kurią Tu sukūrei, buvo beformė materija, nes ji buvo nematoma ir nesutvarkyta, ir tamsa buvo virš bedugnės. Iš tos nematomos ir nesutvarkytos žemės, iš tos beformystės, iš to beveik nieko Tu sukūrei visa tai, iš ko susideda ir nesusideda šis kintantis pasaulis, kuriame pats kintamumas yra akivaizdus, kuriame galima jausti ir skaičiuoti laikus. Nes laikai atsiranda iš daiktų pokyčių, kai keičiasi ir verčiasi formos, kurių materija yra minėta nematoma žemė.

Dangaus dangus ir beformė materija yra už laiko.

9. Todėl Dvasia, Tavo tarno mokytoja, kai mini, kad Tu „pradžioje sukūrei dangų ir žemę“, tyli apie laikus, tyli apie dienas. Be abejonės, dangaus dangus, kurį Tu sukūrei pradžioje, yra tam tikra intelektuali kūrinija, kuri, nors ir nėra Tau, Trejybei, amžinai lygi, vis dėlto dalyvauja Tavo amžinybėje, labai tramdo savo kintamumą dėl saldžiausio Tavo kontempliacijos džiaugsmo ir, be jokio kritimo nuo pat sukūrimo, prisirišusi prie Tavęs, viršija visą besisukančią laikų kaitą. O ši beformystė, nematoma ir nesutvarkyta žemė, taip pat nėra skaičiuojama dienomis. Kur nėra jokios formos, jokios tvarkos, ten niekas neateina ir nepraeina. O kur tai nevyksta, ten tikrai nėra dienų, nei laiko tarpų kaitos.

Grįžimas prie gyvenimo šaltinio.

10. O Tiesa, mano širdies šviesa, tegu mano tamsa man nekalba! Aš nuslydau į šiuos dalykus ir aptemau, bet iš čia, net ir iš čia, aš Tave pamilau. Aš klaidžiojau ir prisiminiau Tave. Aš girdėjau Tavo balsą už savęs, kad grįžčiau, ir vos girdėjau dėl neramiųjų triukšmo. Ir dabar, štai, aš grįžtu karštas ir dūstantis prie Tavo šaltinio. Tegul niekas manęs netrukdo. Aš jį gersiu ir iš jo gyvensiu. Aš nebūsiu savo gyvenimas. Aš blogai gyvenau iš savęs, aš buvau sau mirtis. Tavyje aš atgyju. Tu man kalbėk, Tu man sermėgiauk. Aš patikėjau Tavo knygomis, ir jų žodžiai yra labai slėpiningi.

Dievas yra amžinas ir viską sukūrė.

11. Jau Tu man pasakei, Viešpatie, stipriu balsu į vidinę ausį, kad Tu esi amžinas, vienintelis turintis nemirtingumą, nes Tu nesikeiti pagal jokią formą ar judesį, nei Tavo valia kinta su laikais, nes valia, kuri yra viena ir kita, nėra nemirtinga. Tai Tavo akivaizdoje man aišku, ir tegu vis aiškėja, aš prašau Tavęs, ir tegu aš blaiviai išlieku šioje apraiškoje po Tavo sparnais. Taip pat Tu man pasakei, Viešpatie, stipriu balsu į vidinę ausį, kad visas prigimtis ir substancijas, kurios nėra tai, kas Tu esi, bet vis dėlto yra, Tu sukūrei. Ir tik tai, kas nėra, nėra iš Tavęs. Ir valios judesys nuo Tavęs, kuris esi, į tai, kas yra mažiau, nes toks judesys yra nusižengimas ir nuodėmė, ir kad niekieno nuodėmė nei Tau kenkia, nei trikdo Tavo valdžios tvarką, nei pirmoje, nei paskutinėje vietoje. Tai Tavo akivaizdoje man aišku, ir tegu vis aiškėja, aš prašau Tavęs, ir tegu aš blaiviai išlieku šioje apraiškoje po Tavo sparnais.

Tyras protas nepatiria jokios kaitos.

12. Taip pat Tu man pasakei stipriu balsu į vidinę ausį, kad net ir ta kūrinija nėra Tau amžinai lygi, kurios malonumas esi tik Tu, ir kuri, su didžiausiu tyrumu Tave gerdama, niekur ir niekada neišreiškia savo kintamumo, ir, kai Tu jai visada esi, prie kurio ji visu jausmu laikosi, ji neturi ateities, kurios lauktų, nei į praeitį perkelia to, ką prisimena. Ji nėra keičiama jokiais pokyčiais, nei ištempiama į jokius laikus. O palaiminta, jei tokia yra, prisirišusi prie Tavo palaimos, palaiminta amžinu gyventoju Tavimi ir savo apšvietėju! Aš nerandu, kuo mieliau ją pavadinti dangaus dangumi Viešpaties, nei Tavo namais, kontempliuojančiais Tavo džiaugsmą be jokio nukrypimo į ką nors kita – tyru protu, darniausiai vienu, stabilizuotu šventųjų dvasių, Tavo miesto piliečių, dangiškosiose sferose virš šių dangiškųjų sferų, ramybės pagrindu.

13. Iš to tegu supranta siela, kurios piligrimystė tapo tolima, jei ji jau trokšta Tavęs, jei jos ašaros jau tapo jai duona, kai jai kasdien sakoma: „Kur tavo Dievas?“, jei ji jau prašo Tavęs vieno ir to siekia, kad gyventų Tavo namuose visas savo gyvenimo dienas. Ir koks jos gyvenimas, jei ne Tu? Ir kokios Tavo dienos, jei ne Tavo amžinybė, kaip Tavo metai, kurie nesibaigia, nes Tu esi tas pats? Iš to tada tegu supranta siela, kuri gali, kaip toli Tu esi virš visų laikų, amžinas, kai Tavo namai, kurie nekeliavo, nors ir nėra Tau amžinai lygūs, vis dėlto, be perstojo ir be nutrūkimo prie Tavęs prisirišę, nepatiria jokios laikų kaitos. Tai Tavo akivaizdoje man aišku, ir tegu vis aiškėja, aš prašau Tavęs, ir tegu aš blaiviai išlieku šioje apraiškoje po Tavo sparnais.

Beformė materija nerodo laikų kaitos.

14. Štai, nežinia kas beformio yra šiuose paskutinių ir žemiausių daiktų pokyčiuose. Ir kas man pasakys, nebent kas nors, kuris klaidžioja ir sukasi per savo širdies tuštybes su savo fantomais, kas, nebent toks, man pasakys, kad, sumažėjus ir sunykus visai formai, jei liktų tik beformystė, per kurią daiktas keitėsi ir virto iš formos į formą, ji galėtų rodyti laikų kaitą? Ji visiškai negali, nes be judesių įvairovės nėra laikų, ir nėra jokios įvairovės, kur nėra jokios formos.

Dvi kūrinijos neturi laikų.

15. Apsvarsčius tai, kiek Tu duodi, mano Dieve, kiek Tu mane žadini belsti ir kiek beldžiančiam atveri, aš randu du dalykus, kuriuos Tu sukūrei be laikų, nors nė vienas iš jų nėra Tau amžinai lygus: vienas, kuris yra taip suformuotas, kad be jokio kontempliacijos trūkumo, be jokio kaitos intervalo, nors ir kintamas, vis dėlto, nepakitęs, mėgaujasi Tavo amžinybe ir nekintamumu; kitas, kuris buvo taip beformis, kad neturėjo, iš kokios formos į kokią formą, ar judesio, ar stovėjimo, jis keistųsi, kad būtų pajungtas laikui. Bet Tu nepalikai jo beformio, nes „pradžioje Tu sukūrei dangų ir žemę“ – šiuos du, kuriuos sakiau. „O žemė buvo nematoma ir nesutvarkyta, ir tamsa buvo virš bedugnės.“ Šiais žodžiais yra įteigiama beformystė, kad laipsniškai būtų priimti tie, kurie negali mąstyti apie visišką formos nebuvimą, bet vis dėlto ne pasiekimą nieko, iš kurio atsirastų kitas dangus ir matoma bei sutvarkyta žemė, ir gražus vanduo, ir visa kita, kas toliau, kaip sakoma, buvo sukurta per dienas, nes tai yra tokie dalykai, kad juose vyksta laikų kaita dėl sutvarkytų judesių ir formų pokyčių.

Intelektualus dangus ir beformė žemė sukurti už laiko.

16. Aš tai kol kas jaučiu, mano Dieve, kai girdžiu Tavo Raštą kalbant: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo nematoma ir nesutvarkyta, ir tamsa buvo virš bedugnės“, ir neminint, kurią dieną Tu tai sukūrei. Taip aš kol kas jaučiu dėl to dangaus dangaus, intelektualaus dangaus, kur yra intelektas, pažįstantis kartu, ne iš dalies, ne mįslingai, ne per veidrodį, bet iš viso, akivaizdžiai, veidas į veidą. Ne tai dabar, tai anuo, bet, kaip sakyta, pažįstantis kartu be jokios laikų kaitos. Ir dėl nematomos ir nesutvarkytos žemės be jokios laikų kaitos, kuri paprastai turi tai dabar, tai anuo, nes kur nėra jokios formos, ten nėra nei šio, nei ano. Dėl šių dviejų, pirmiausia suformuoto ir visiškai beformio – anas yra dangus, bet dangaus dangus, o šis yra žemė, bet nematoma ir nesutvarkyta žemė – dėl šių dviejų, aš kol kas jaučiu, kad Tavo Raštas, neminėdamas dienų, sako: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ Juk iškart jis pridūrė, kokią žemę jis turėjo omenyje. Ir tai, kad antrą dieną yra minima, jog buvo sukurtas skliautas ir pavadintas dangumi, rodo, apie kokį dangų anksčiau buvo kalbama be dienų.

Šventajame Rašte galima suprasti įvairius dalykus

Nuostabus yra Dievo žodžių gilumas.

17. Nuostabus yra Tavo žodžių gilumas, kurių paviršius, štai, prieš mus, glosto mažutėlius. Bet nuostabus gilumas, mano Dieve, nuostabus gilumas! Siaubas yra į jį žiūrėti, garbės siaubas ir meilės drebulys. Aš labai nekenčiu jo priešų. O kad Tu juos nužudytum dviašmeniu kardu, ir jie nebūtų jo priešai! Juk aš taip myliu, kad jie būtų nužudyti sau, kad gyventų Tau. Bet štai, kiti, ne kritikai, bet Pradžios knygos garbintojai, sako: „Ne tai norėjo suprasti šiais žodžiais Dievo Dvasia, kuri per Jo tarną Mozę tai parašė. Ne tai ji norėjo suprasti, ką tu sakai, bet kitą, ką mes sakome.“ Jiems aš, Tave, visų mūsų Dievą, laikydamas teisėju, taip atsakau.

Pirmiausia:
– kad Dievas yra amžinas;

18. Ar jūs sakysite, kad melaginga yra tai, ką man tiesa stipriu balsu sako į vidinę ausį apie tikrąją Kūrėjo amžinybę – kad Jo substancija jokiu būdu nekinta su laikais, nei Jo valia yra už Jo substancijos ribų? Iš to seka, kad Jis nenori tai dabar, tai anuo, bet nori visko, ką nori, vienu metu, kartu ir visada. Ne vėl ir vėl, nei tai dabar, tai anuo, nei vėliau nori to, ko anksčiau nenorėjo, ar nenori to, ko anksčiau norėjo. Nes tokia valia yra kintanti, o visa, kas kintama, nėra amžina. O mūsų Dievas yra amžinas. Taip pat tai, ką man sako į vidinę ausį, kad būsimų dalykų lūkestis tampa stebėjimu, kai jie ateina, ir tas pats stebėjimas tampa atmintimi, kai jie praeina. O visa intencija, kuri taip kinta, yra kintanti, ir visa, kas kintama, nėra amžina. O mūsų Dievas yra amžinas. Aš tai surenku ir sujungiu, ir randu, kad mano Dievas, amžinasis Dievas, nesukūrė kūrinijos kokia nors nauja valia, nei Jo žinojimas patiria ką nors laikino.

– kad materija ir dangaus dangus yra iš Jo.

19. Ką tada jūs sakysite, prieštarautojai? Ar tai yra melaginga? „Ne“, – sako jie. O kas tada? Ar melaginga yra tai, kad visa suformuota prigimtis ar formuojama materija yra ne iš ko kito, o iš To, kuris yra aukščiausias gėris, nes Jis aukščiausiai yra? „Ir to mes neneigiame“, – sako jie. Tad ką? Ar jūs neigiate, kad yra tam tikra aukšta kūrinija, taip tyra meile prisirišusi prie tikrojo ir tikrai amžinojo Dievo, kad, nors ir nėra Jam amžinai lygi, vis dėlto jokioje laiko kaitoje ir pokyčiuose nuo Jo neatsiskiria ir nenukrypsta, bet ilsisi vien tik Jo tikriausioje kontempliacijoje? Nes Tu, Dieve, mylinčiam Tave, kiek Tu įsakai, parodai save jam ir jam pakanka. Ir todėl ji nenukrypsta nuo Tavęs, nei į save. Tai yra Dievo namai, ne žemiški, nei jokios dangiškos kūniškos masės, bet dvasiniai ir dalyvaujantys Tavo amžinybėje, nes yra be trūkumo per amžius. Juk Tu ją įtvirtinai per amžius ir amžių amžius; Tu nustatei įsakymą, ir jis nepraeis. Bet vis dėlto ji nėra Tau amžinai lygi, nes ji nėra be pradžios. Juk ji buvo sukurta.

20. Nors mes ir nerandame laiko prieš ją (juk „išmintis buvo sukurta pirma visko“), ir ta Išmintis tikrai nėra Tau, mūsų Dieve, savo Tėvui, visiškai amžinai lygi ir lygi, ir per kurią viskas buvo sukurta, ir kurioje pradžioje Tu sukūrei dangų ir žemę. Bet, žinoma, Išmintis, kuri buvo sukurta, yra intelektuali prigimtis, kuri, kontempliuodama šviesą, yra šviesa (juk ir ji, nors ir sukurta, vadinama Išmintimi; bet koks skirtumas yra tarp šviesos, kuri apšviečia, ir tos, kuri yra apšviesta, toks yra ir tarp Išminties, kuri kuria, ir šios, kuri yra sukurta, kaip ir tarp teisingumo, kuris nuteisina, ir teisingumo, kuris yra sukurtas nuteisinimu; juk ir mes esame vadinami Tavo teisingumu; sako vienas Tavo tarnas: „Kad mes būtume Dievo teisingumas Jame“). Taigi, kadangi pirma visko buvo sukurta tam tikra išmintis, kuri buvo sukurta – racionalus ir intelektualus protas Tavo tyro miesto, mūsų motinos, kuri yra aukštybėse ir yra laisva, ir amžina danguose (kuriuose danguose, nebent tie, kurie Tave šlovina, dangaus dangūs, nes tai yra ir dangaus dangus Viešpaties?). Nors mes ir nerandame laiko prieš ją, nes ji, būdama sukurta pirma visko, yra anksčiau už laiko kūriniją, vis dėlto prieš ją yra paties Kūrėjo amžinybė, iš kurios ji, būdama sukurta, gavo savo pradžią – nors ir ne laiko, nes laiko dar nebuvo, bet pačios savo sukūrimo.

21. Iš to ji yra taip iš Tavęs, mūsų Dieve, kad yra visai kas kita nei Tu, ir ne tas pats. Nors ne tik prieš ją, bet ir joje mes nerandame laiko, nes ji yra pajėgi visada matyti Tavo veidą ir niekur nuo jo nenukrypsta. Dėl to ji nėra keičiama jokiais pokyčiais. Vis dėlto, joje yra pats kintamumas, dėl kurio ji aptemtų ir atšaltų, nebent, didele meile prisirišusi prie Tavęs, lyg visada vidurdienis, ji šviestų ir karščiuotų iš Tavęs. O šviesūs ir gražūs namai, aš pamilau Tavo grožį ir mano Viešpaties šlovės gyvenamąją vietą, Tavo kūrėjo ir savininko! Tau tegu ilgisi mano piligrimystė, ir aš sakau Tam, kuris Tave sukūrė, kad Jis valdytų ir mane Tavyje, nes Jis sukūrė ir mane. Aš klaidžiojau kaip pražuvusi avis, bet ant savo piemens, Tavo statytojo, pečių aš tikiuosi būti parneštas Tau.

– kad šios dvi kūrinijos yra už laiko.

22. Ką jūs man sakote, prieštarautojai, su kuriais kalbu, kurie vis dėlto tikite, kad Mozė yra pamaldus Dievo tarnas ir jo knygos – Šventosios Dvasios orakulai? Ar tai yra Dievo namai, nors ir ne amžinai lygūs Dievui, bet vis dėlto, pagal savo būdą, amžini danguose, kur jūs veltui ieškote laikų kaitos, nes jos nerandate? Juk ji viršija visą ištempimą ir visą besisukančio amžiaus trukmę, kuriai visada prisirišti prie Dievo yra gera. „Taip“, – sako jie. Ką tada iš to, ką mano širdis sušuko mano Dievui, kai ji viduje girdėjo Jo šlovės balsą, ką tada jūs tvirtinate esant melaginga? Ar tai, kad buvo beformė materija, kur, dėl jokios formos nebuvimo, nebuvo jokios tvarkos? Kur nebuvo jokios tvarkos, ten negalėjo būti jokios laikų kaitos. Ir vis dėlto, šis beveik niekas, kiek jis nebuvo visiškas niekas, buvo tikrai iš To, iš kurio yra viskas, kas yra, kad ir kaip mažai tai būtų. „Ir to mes neneigiame“, – sako jie.

Su kokiais žmonėmis Augustinas kalbasi.

23. Aš noriu su jais, Tavo akivaizdoje, mano Dieve, šiek tiek pasikalbėti, su tais, kurie pripažįsta, kad visa tai, ką mano vidiniame prote Tavo tiesa netyli, yra tiesa. O tie, kurie tai neigia, tegu loja, kiek nori, ir triukšmauja sau. Aš bandysiu juos įtikinti, kad jie nutiltų ir duotų kelią Tavo žodžiui pas juos. O jei jie nenorės ir mane atstums, aš maldauju, mano Dieve, nenutylėk nuo manęs. Tu kalbėk mano širdyje teisingai, nes tik Tu taip kalbi. Ir aš paliksiu juos išorėje, pučiančius į dulkes ir keliančius žemę į savo akis, ir aš įeisiu į savo kambarį, ir dainuosiu Tau meilės giesmes, dejuodamas neapsakomus dejavimus savo piligrimystėje, ir, prisimindamas Jeruzalę, ištiesiu į ją širdį aukštyn – Jeruzalę, mano tėvynę, Jeruzalę, mano motiną, ir Tave, virš jos valdantį, apšviečiantį, tėvą, globėją, vyrą, tyras ir stiprias наслаdas, ir tvirtą džiaugsmą, ir visus neapsakomus gėrius, visus kartu, nes tai yra vienas aukščiausias ir tikras gėris. Ir aš nenukrypsiu, kol surinksi visą, kas aš esu, iš šio išsibarstymo ir iškrypimo, į jos ramybę, brangiausios motinos, kur yra mano dvasios pirmienos, iš kur man tai yra tikra, ir suformuosi bei patvirtinsi per amžius, mano Dieve, mano gailestingume. O su tais, kurie nesako, kad visa tai, kas yra tiesa, yra melas, gerbdami ir kartu su mumis statydami į aukščiausią sekamos valdžios viršūnę tą Tavo šventąjį Raštą, parašytą per šventąjį Mozę, ir vis dėlto mums kai kuo prieštarauja, aš taip kalbu. Tu būk, mūsų Dieve, teisėjas tarp mano išpažinčių ir jų prieštaravimų.

Vardai „dangus“ ir „žemė“ reiškia:
– visą pasaulį;

24. Jie sako: „Nors tai yra tiesa, vis dėlto Mozė ne tuos du dalykus turėjo omenyje, kai, apreiškiant Dvasiai, sakė: ‘Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.’ Jis dangaus vardu nereiškė tos dvasinės ar intelektualios kūrinijos, kuri visada kontempliuoja Dievo veidą, nei žemės vardu – beformės materijos.“ Tad ką? „Tai, ką mes sakome, – sako jie, – tą tas vyras suprato, tą jis išreiškė šiais žodžiais.“ Kas tai yra? „Vardu ‘dangus ir žemė’, – sako jie, – jis norėjo pirmiausia visuotinai ir trumpai reikšti visą šį matomą pasaulį, kad vėliau, per dienų išvardijimą, lyg dalimis, išdėstytų visa tai, ką Šventajai Dvasiai patiko taip paskelbti. Juk tokie žmonės buvo ta neišsilavinusi ir kūniška tauta, kuriai jis kalbėjo, kad jiems reikėjo rekomenduoti tik matomus Dievo darbus.“ O tai, kad nematoma ir nesutvarkyta žemė ir tamsi bedugnė, iš kurios vėliau rodoma, kad per tas dienas buvo sukurti ir sutvarkyti visi šie matomi dalykai, kurie yra žinomi visiems, nėra nederama suprasti kaip šią beformę materiją, jie sutinka.

– beformę materiją, taip pat nematomą ir matomą prigimtį;

25. O ką, jei kas nors kitas pasakytų, kad ta pati beformystė ir materijos sumaištis pirmiausia buvo įteigta dangaus ir žemės vardu, nes iš jos šis matomas pasaulis su visomis prigimtimis, kurios jame akivaizdžiai matomos, kuris dažnai vadinamas dangaus ir žemės vardu, buvo sukurtas ir ištobulintas? O ką, jei kas nors kitas pasakytų, kad dangus ir žemė tikrai yra nederamai pavadinti nematomos ir matomos prigimties, ir todėl visa kūrinija, kurią Dievas sukūrė Išmintyje, tai yra, pradžioje, yra apimta šiais dviem žodžiais? Vis dėlto, kadangi visa tai buvo sukurta ne iš pačios Dievo substancijos, bet iš nieko, nes jie nėra tas pats, kas Dievas, ir visuose juose yra tam tikras kintamumas, ar jie išlieka, kaip amžini Dievo namai, ar keičiasi, kaip žmogaus siela ir kūnas, bendra visų nematomų ir matomų dalykų materija, dar beformė, bet tikrai formuojama, iš kurios atsirastų dangus ir žemė, tai yra, nematoma ir matoma, jau abi suformuotos, kūrinija, yra išreikšta šiais vardais, kuriais būtų vadinama „nematoma ir nesutvarkyta žemė“ ir „tamsa virš bedugnės“ – su tuo skirtumu, kad „nematoma ir nesutvarkyta žemė“ būtų suprantama kaip kūniška materija prieš formos kokybę, o „tamsa virš bedugnės“ – kaip dvasinė materija prieš suvaržymą lyg tekančios nesaikingumo ir prieš Išminties apšvietimą?

– pradžią ir kuriamąją daiktų materiją.

26. Yra dar ką pasakyti, jei kas nors kitas norėtų: kad ne jau tobulos ir suformuotos nematomos ir matomos prigimtys yra reiškiamos dangaus ir žemės vardu, kai skaitoma: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“, bet pati dar beformė daiktų pradžia, formuojama ir kuriama materija, yra pavadinta šiais vardais, nes joje jau buvo šie dalykai sumaišyti, dar neatskirti kokybėmis ir formomis, kurie dabar, jau sutvarkyti savo tvarkomis, vadinami dangumi ir žeme – anas yra dvasinė, o šis – kūniška kūrinija.

Kitas gali suvokti kitą tiesą Šventajame Rašte.

27. Išgirdęs ir apsvarstęs visa tai, aš nenoriu ginčytis žodžiais, nes tai „nėra naudinga, nebent klausytojų sugriovimui“. „O įstatymas yra geras auginimui, jei kas nors jį naudoja teisėtai, nes jo tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo.“ Ir aš žinau, kad mūsų mokytojas visą Įstatymą ir Pranašus pakabino ant dviejų įsakymų. O man, karštai Tau išpažįstančiam, mano Dieve, mano akių šviesa slaptoje, kas man kenkia, jei šiuose žodžiuose galima suprasti įvairius dalykus, kurie vis dėlto yra teisingi? Kas, sakau, man kenkia, jei aš suprasiu vienaip, o kitas supras, kad tas, kuris rašė, suprato kitaip? Visi, kurie skaitome, stengiamės ištirti ir suprasti tai, ką norėjo pasakyti tas, kurį skaitome. Ir kai mes tikime, kad jis yra teisingas, mes nedrįstame manyti, kad jis pasakė ką nors, ką žinome ar manome esant melaginga. Tad, kol kiekvienas stengiasi suprasti Šventajame Rašte tai, ką jame suprato tas, kuris rašė, kas blogo yra, jei jis supranta tai, ką Tu, visų teisingų protų šviesa, parodai esant tiesa, net jei tas, kurį jis skaito, to nesuprato, nors ir jis suprato tiesą, bet ne tai?

Kai kurie dalykai tikrai yra tiesa.

28. Tiesa yra, Viešpatie, kad Tu sukūrei dangų ir žemę. Ir tiesa yra, kad Tavo Išmintis yra pradžia, kurioje Tu viską sukūrei. Taip pat tiesa yra, kad šis matomas pasaulis turi savo dideles dalis – dangų ir žemę – trumpu apibrėžimu visų sukurtų ir sutvarkytų prigimčių. Ir tiesa yra, kad visa, kas kintama, įteigia mūsų žiniai tam tikrą beformystę, kuria ji gauna formą arba kuria ji keičiasi ir verčiasi. Tiesa yra, kad tai, kas taip prisirišę prie nekintamos formos, kad, nors ir yra kintama, nekeičiama, nepatiria jokių laikų. Tiesa yra, kad beformystė, kuri yra beveik niekas, negali turėti laikų kaitos. Tiesa yra, kad tai, iš ko kas nors atsiranda, gali tam tikru kalbėjimo būdu jau turėti tos daiktos vardą, kuri iš jo atsiranda. Iš to galėjo būti pavadinta dangumi ir žeme bet kokia beformystė, iš kurios buvo sukurti dangus ir žemė. Tiesa yra, kad iš visų suformuotų dalykų niekas nėra artimesnis beformiui nei žemė ir bedugnė. Tiesa yra, kad ne tik sukurta ir suformuota, bet ir viskas, kas kuriama ir formuojama, Tu sukūrei, iš kurio yra viskas. Tiesa yra, kad viskas, kas formuojama iš beformio, pirmiausia yra beformė, o paskui – suformuota.

Kai kurie teisingai paaiškinti dalykai apie žodžius „Pradžioje“.

29. Iš visų šių tiesų, dėl kurių neabejoja tie, kuriems davei matyti tokius dalykus vidine akimi ir kurie tvirtai tiki, kad Mozė, Tavo tarnas, kalbėjo tiesos dvasia, iš visų šių tiesų vienas ima sau, kuris sako: „‘Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę’ – tai yra, savo amžinai lygiu Žodžiu Dievas sukūrė suprantamą ir juntamą, arba dvasinę ir kūnišką, kūriniją.“ Kitas sako: „‘Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę’ – tai yra, savo amžinai lygiu Žodžiu Dievas sukūrė visą šią kūniško pasaulio masę su visomis jame esančiomis akivaizdžiomis ir žinomomis prigimtimis.“ Kitas sako: „‘Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę’ – tai yra, savo amžinai lygiu Žodžiu Dievas sukūrė beformę dvasinės ir kūniškos kūrinijos materiją.“ Kitas sako: „‘Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę’ – tai yra, savo amžinai lygiu Žodžiu Dievas sukūrė beformę kūniškos kūrinijos materiją, kurioje dar buvo sumaišyti dangus ir žemė, kuriuos dabar jau matome atskirtus ir suformuotus šio pasaulio masėje.“ Kitas sako: „‘Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę’ – tai yra, pačioje kūrimo ir veikimo pradžioje Dievas sukūrė beformę materiją, kurioje sumaišytai buvo dangus ir žemė, iš kurios dabar iškyla ir pasirodo suformuoti su viskuo, kas juose yra.“

Kai kurie teisingai paaiškinti dalykai apie nesutvarkytą žemę ir bedugnę.

30. Taip pat, kalbant apie sekančių žodžių supratimą, iš visų tų tiesų vienas ima sau, kuris sako: „‘O žemė buvo nematoma ir nesutvarkyta, ir tamsa buvo virš bedugnės’ – tai yra, tas kūniškas dalykas, kurį Dievas sukūrė, dar buvo beformė kūniškų daiktų materija, be tvarkos, be šviesos.“ Kitas sako: „‘O žemė buvo nematoma ir nesutvarkyta, ir tamsa buvo virš bedugnės’ – tai yra, visa tai, kas buvo pavadinta dangumi ir žeme, dar buvo beformė ir tamsi materija, iš kurios atsirastų kūniškas dangus ir kūniška žemė su viskuo, kas juose yra, žinoma kūniškais jutimais.“ Kitas sako: „‘O žemė buvo nematoma ir nesutvarkyta, ir tamsa buvo virš bedugnės’ – tai yra, visa tai, kas buvo pavadinta dangumi ir žeme, dar buvo beformė ir tamsi materija, iš kurios atsirastų suprantamas dangus (kuris kitur vadinamas dangaus dangumi) ir žemė, tai yra, visa kūniška prigimtis, po kurios vardu suprantamas ir šis kūniškas dangus, tai yra, iš kurios atsirastų visa nematoma ir matoma kūrinija.“ Kitas sako: „‘O žemė buvo nematoma ir nesutvarkyta, ir tamsa buvo virš bedugnės’ – Raštas ne tą beformystę pavadino dangaus ir žemės vardu, bet, sako, jau buvo pati beformystė, kurią jis pavadino ‘nematoma ir nesutvarkyta žemė’ ir ‘tamsi bedugnė’, iš kurios, kaip jis anksčiau pasakė, Dievas sukūrė dangų ir žemę, būtent, dvasinę ir kūnišką kūriniją.“ Kitas sako: „‘O žemė buvo nematoma ir nesutvarkyta, ir tamsa buvo virš bedugnės’ – tai yra, jau buvo tam tikra beformė materija, iš kurios, kaip Raštas anksčiau pasakė, Dievas sukūrė dangų ir žemę, būtent, visą kūnišką pasaulio masę, padalytą į dvi didžiausias dalis – viršutinę ir apatinę – su visomis jose esančiomis įprastomis ir žinomomis kūrinijomis.“

Raštas neminėjo daugelio Dievo sukurtų dalykų.

31. Jei kas nors bandytų prieštarauti šiems dviem paskutiniams teiginiams, sakydamas: „Jei nenorite, kad ši beformė materija būtų vadinama dangaus ir žemės vardu, tai buvo kažkas, ko Dievas nebuvo sukūręs, iš ko Jis sukurtų dangų ir žemę. Juk Raštas nepasakoja, kad Dievas sukūrė šią materiją, nebent suprastume, kad ji yra reiškiama dangaus ir žemės arba vien tik žemės vardu, kai sakoma: ‘Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę’, kad tai, kas seka: ‘O žemė buvo nematoma ir nesutvarkyta’, nors ir patiko beformę materiją taip pavadinti, vis dėlto suprastume ją esant ne ką kitą, o tai, ką Dievas sukūrė tame, kas parašyta: ‘sukūrė dangų ir žemę’.“ Šių dviejų paskutinių teiginių, kuriuos paminėjome, šalininkai, ar tai būtų vienas, ar kitas, tai išgirdę, atsakys ir sakys: „Mes neneigiame, kad ši beformė materija buvo sukurta Dievo, Dievo, iš kurio yra viskas labai gera. Nes, kaip sakome, kad sukurta ir suformuota yra didesnis gėris, taip pripažįstame, kad sukurta kuriama ir formuojama yra mažesnis gėris, bet vis dėlto gėris. Bet Raštas neminėjo, kad Dievas sukūrė šią beformystę, kaip ir neminėjo daugelio kitų dalykų, pavyzdžiui, cherubinų ir serafimų, ir tų, kuriuos apaštalas aiškiai vardija: ‘Sostai, Viešpatystės, Kunigaikštystės, Valdžios’, kuriuos visus, akivaizdu, sukūrė Dievas. Arba jei tuo, kas pasakyta: ‘Sukūrė dangų ir žemę’, yra apimta viskas, ką mes sakysime apie vandenis, virš kurių sklandė Dievo dvasia? Jei, paminėjus žemę, kartu suprantami ir vandenys, kaip tada žemės vardu suprantama beformė materija, kai matome tokius gražius vandenis? Arba jei taip suprantama, kodėl iš tos pačios beformystės parašyta, kad buvo sukurtas skliautas ir pavadintas dangumi, o neparašyta, kad buvo sukurti vandenys? Juk jie jau nėra beformiai ir nematomi, mes matome juos tekančius su tokia gražia forma. Arba jei jie tada gavo šią formą, kai Dievas pasakė: ‘Tegul susirenka vanduo, kuris yra po skliautu’, kad susirinkimas būtų pats formavimas, ką bus atsakyta apie vandenis, kurie yra virš skliauto? Juk nei beformiai jie būtų nusipelnę gauti tokią garbingą vietą, nei parašyta, kokiu balsu jie buvo suformuoti. Todėl, jei Pradžios knyga nutylėjo, kad Dievas sukūrė kažką, ką, vis dėlto, nei sveikas tikėjimas, nei tikras intelektas neabejoja, kad Dievas sukūrė, ir dėl to joks blaivus mokymas nedrįs sakyti, kad tie vandenys yra amžinai lygūs Dievui, nes Pradžios knygoje mes juos girdime paminėtus, bet kur jie buvo sukurti, nerandame – kodėl tada, mokomi tiesos, nesuprastume, kad ir ta beformė materija, kurią šis Raštas vadina ‘nematoma ir nesutvarkyta žemė’ ir ‘tamsi bedugnė’, yra sukurta Dievo iš nieko ir todėl nėra Jam amžinai lygi, nors šis pasakojimas ir nutylėjo, kur ji buvo sukurta?“

Du nesutarimų tipai.

32. Išgirdęs ir apmąstęs tai, pagal savo silpnumo galimybes, kurį aš Tau išpažįstu, mano žinančiam Dieve, aš matau, kad gali kilti du nesutarimų tipai, kai kas nors yra skelbiama teisingų pranešėjų per ženklus: vienas – jei nesutariama dėl pačių dalykų tiesos, kitas – jei nesutariama dėl paties pranešėjo valios. Juk vienaip mes ieškome, kas yra tiesa apie kūrinijos sukūrimą, o kitaip – ką šiais žodžiais Mozė, iškilus Tavo tikėjimo tarnas, norėjo, kad suprastų skaitytojas ir klausytojas. Pirmajame tipe, tegu nuo manęs pasitraukia visi, kurie mano žinantys tai, kas yra melaginga. Antrajame tipe, taip pat tegu nuo manęs pasitraukia visi, kurie mano, kad Mozė pasakė tai, kas yra melaginga. O aš susijungsiu su anais, Viešpatie, Tavyje, ir džiaugsiuosi su jais Tavyje, tais, kurie maitinasi Tavo tiesa meilės platumoje. Ir artinkimės kartu prie Tavo knygos žodžių ir ieškokime juose Tavo valios per Tavo tarno valią, kurio rašikliu Tu juos mums davei.

Ką tiesos Mozė jautė, rašydamas šiuos žodžius?

33. Bet kas iš mūsų taip ją ras tarp tiek daug tiesų, kurios, skirtingai suprantamos, pasitaiko ieškantiems tuose žodžiuose, kad taip drąsiai pasakytų, jog tai suprato Mozė ir tai norėjo suprasti tame pasakojime, kaip drąsiai sako, kad tai yra tiesa, ar jis tai suprato, ar ką nors kitą? Štai, mano Dieve, aš, Tavo tarnas, kuris prisiekiau Tau išpažinimo auką šiose knygose ir meldžiu, kad iš Tavo gailestingumo įvykdyčiau savo įžadus, štai, aš, kaip drąsiai sakau, kad Tavo nekintamu Žodžiu Tu viską sukūrei, nematomus ir matomus dalykus. Ar aš taip drąsiai sakau, kad Mozė turėjo omenyje ne ką kitą, o tai, kai rašė: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“? Nes, kaip aš Tavo tiesoje tai matau kaip tikrą, taip aš nematau jo mintyse, kad jis tai galvojo, kai tai rašė. Jis galėjo galvoti apie pačią kūrimo pradžią, kai sakė „pradžioje“. Jis taip pat galėjo norėti, kad dangus ir žemė šioje vietoje būtų suprantami ne kaip jau suformuota ir tobula prigimtis, ar dvasinė, ar kūniška, bet kaip abi dar nepradėtos ir beformės. Aš matau, kad tikrai buvo galima pasakyti bet kurį iš šių dalykų. Bet ką iš šių dalykų jis galvojo tuose žodžiuose, aš taip nematau, nors, ar tai būtų vienas iš šių, ar kas nors kita, ko aš nepaminėjau, aš neabejoju, kad tas didis vyras, kai tarė šiuos žodžius, matė tiesą ir ją tinkamai išreiškė.

Kai kurių Rašto interpretuotojų išdidumas ir įžūlumas.

34. Tegul niekas man daugiau nebūna varginantis, sakydamas: „Ne tai suprato Mozė, ką tu sakai, bet tai, ką aš sakau.“ Jei jis man sakytų: „Iš kur tu žinai, kad Mozė suprato tai, ką tu sakai apie jo žodžius?“, aš turėčiau ramiai tai priimti ir galbūt atsakyčiau tai, ką atsakiau aukščiau, arba šiek tiek išsamiau, jei jis būtų atkaklesnis. Bet kai jis sako: „Ne tai jis suprato, ką tu sakai, bet tai, ką aš sakau“, ir vis dėlto neneigia, kad tai, ką abu sakome, yra tiesa, o vargšų gyvenime, mano Dieve, kurio prieglobstyje nėra prieštaravimų, išliek man į širdį sušvelninimo, kad aš kantriai pakęsčiau tokius. Jie man to nesako, nes yra dieviški ir matė Tavo tarno širdyje tai, ką sako, bet todėl, kad yra išdidūs ir nežino Mozės minties, bet myli savąją – ne todėl, kad ji yra tiesa, bet todėl, kad ji yra jų. Kitaip jie taip pat mylėtų ir kitą tiesą, kaip aš myliu tai, ką jie sako, kai sako tiesą – ne todėl, kad tai yra jų, bet todėl, kad tai yra tiesa. Ir todėl tai jau nebėra jų, nes tai yra tiesa. O jei jie tai mylėtų todėl, kad tai yra tiesa, tai jau būtų ir jų, ir mano, nes tai yra bendra visiems tiesos mylėtojams. Bet tai, kad jie tvirtina, jog Mozė suprato ne tai, ką aš sakau, bet tai, ką jie sako, aš nenoriu, aš nemyliu. Nes, net jei taip ir yra, vis dėlto tas įžūlumas yra ne žinojimo, bet drąsos, ir jį pagimdė ne regėjimas, bet išdidumas. Todėl, Viešpatie, Tavo sprendimai yra baisūs, nes Tavo tiesa nėra nei mano, nei ano ar ano, bet visų mūsų, kuriuos Tu viešai šauki į jos bendrystę, baisiai perspėdamas mus, kad nenorėtume jos turėti privačiai, kad nebūtume jos netekę. Juk kas nori sau pasisavinti tai, ką Tu visiems siūlai mėgautis, ir nori, kad tai, kas yra visų, būtų jo, tas yra išstumiamas iš bendro į savo, tai yra, iš tiesos į melą. Juk „kas kalba melą, kalba iš savęs“.

Tegu nebūna įžeista meilė.

35. Atkreipk dėmesį, geriausias teisėjau, Dieve, pati Tiesa, atkreipk dėmesį, ką aš sakau šiam prieštarautojui, atkreipk dėmesį. Juk aš sakau Tavo akivaizdoje ir savo brolių akivaizdoje, kurie teisėtai naudoja įstatymą iki meilės tikslo. Atkreipk dėmesį ir pamatyk, ką aš jam sakau, jei Tau patinka. Aš jam sakau šį brolišką ir taikų balsą: jei abu matome, kad tiesa yra tai, ką tu sakai, ir abu matome, kad tiesa yra tai, ką aš sakau, kur, prašau, mes tai matome? Ne aš tavyje, nei tu manyje, bet abu pačioje, kuri yra virš mūsų protų, nekintamoje tiesoje. Kadangi mes nesiginčijame dėl pačios Viešpaties, mūsų Dievo, šviesos, kodėl mes ginčijamės dėl artimo minties, kurios negalime matyti taip, kaip matoma nekintama tiesa? Juk jei pats Mozė mums pasirodytų ir pasakytų: „Aš tai galvojau“, mes jos taip pat nematytume, bet tikėtume. Taigi, „tegu niekas nesididžiuoja vienas dėl kito prieš kitą virš to, kas parašyta“. Mylėkime Viešpatį, mūsų Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį. Jei mes netikėsime, kad Mozė suprato visa tai, ką jis suprato tuose knygose, dėl šių dviejų meilės įsakymų, mes padarysime Viešpatį melagiu, kai apie savo bendratarnio dvasią manysime kitaip, nei Jis mokė. Dabar pažiūrėk, kaip kvaila yra, esant tokiai gausybei tikriausių minčių, kurias galima ištraukti iš tų žodžių, neapgalvotai tvirtinti, kurią iš jų Mozė labiausiai suprato, ir pražūtingais ginčais įžeisti pačią meilę, dėl kurios jis viską pasakė, kurios žodžius mes stengiamės paaiškinti.

Ką Augustinas norėtų, jei tada būtų buvęs tuo, kuo buvo Mozė.

36. Ir vis dėlto, aš, mano Dieve, mano nuolankumo aukštybe ir mano vargo poilsiu, kuris girdi mano išpažintis ir atleidi mano nuodėmes, kadangi Tu man įsakai mylėti savo artimą kaip save patį, aš negaliu mažiau tikėti apie Mozę, ištikimiausią Tavo tarną, nei norėčiau ir trokščiau, kad man būtų duota dovanos iš Tavęs, jei aš būčiau gimęs tuo metu, kai jis, ir Tu būtum mane pastatęs toje vietoje, kad per mano širdies ir liežuvio tarnystę būtų dalinamos tos knygos, kurios tiek vėliau būtų naudingos visoms tautoms ir per visą pasaulį tokiu aukštu autoritetu nugalėtų visų melagingų ir išdidžių doktrinų žodžius. Aš norėčiau, jei tada būčiau buvęs Mozė (juk mes visi atėjome iš tos pačios masės, ir kas yra žmogus, nebent todėl, kad Tu jo prisimeni?), aš norėčiau, jei tada būčiau buvęs tuo, kuo jis, ir man būtų pavesta rašyti Pradžios knygą, kad man būtų duota tokia iškalbos galia ir toks kalbos pynimo būdas, kad nei tie, kurie dar negali suprasti, kaip Dievas kuria, neatsisakytų žodžių, lyg viršijančių jų jėgas, ir tie, kurie tai jau gali, bet kokioje tikroje mintyje, į kurią ateitų mąstydami, rastų ją nepražiopsotą Tavo tarno keliuose žodžiuose. Ir jei kas nors kitas būtų matęs kitą tiesą šviesoje, nei ji nebūtų trūkstama suprasti tuose pačiuose žodžiuose.

Mažutėlių silpnumas ir sveikas tikėjimas.

37. Kaip šaltinis mažoje vietoje yra gausesnis ir daugybe upelių tiekia srovę į platesnes erdves nei bet kuris iš tų upelių, kurie per daugelį vietų yra nuvesti nuo to paties šaltinio, taip ir Tavo dalintojo pasakojimas, būdamas naudingas daugeliui kalbėtojų, mažu kalbos moduliu trykšta skaidrios tiesos srovėmis, iš kurių kiekvienas sau ima tiesą, kurią gali apie šiuos dalykus, vienas – tai, kitas – anai, per ilgesnius kalbos vingius. Kai kurie, skaitydami ar girdėdami šiuos žodžius, galvoja apie Dievą kaip apie žmogų ar kaip apie kokią nors didžiulės galios masę, kuri nauju ir staigiu sprendimu, už savęs, lyg atskirose vietose, sukūrė dangų ir žemę – du didelius kūnus, viršuje ir apačioje, kuriuose viskas būtų. Ir kai jie girdi: „Dievas pasakė: ‘Tebūnie tai’, ir tai atsirado“, jie galvoja apie žodžius, kurie prasidėjo ir baigėsi, skambančius laiku ir praeinančius, po kurių praėjimo tuoj pat atsirado tai, kas buvo įsakyta atsirasti, ir jei dar kas nors taip galvoja iš kūno įpročio. Šiuose dar mažuose gyvuliukuose, kol jų silpnumas yra nešiojamas šiuo nuolankiausiu žodžių būdu lyg motinos prieglobstyje, sveikai statomas tikėjimas, kuriuo jie tikrai turi ir laikosi, kad Dievas sukūrė visas prigimtis, kurias jų jutimas mato nuostabia įvairove. O jei kas nors iš jų, paniekinęs žodžių menkumą, išdidžiu silpnumu išsitiestų už maitinančių lopšių, vaje! Jis kris, nelaimingas. Ir, Viešpatie Dieve, pasigailėk, kad nepilnamečio paukščiuko nesutryptų tie, kurie eina keliu, ir pasiųsk savo angelą, kad jį grąžintų į lizdą, kad jis gyventų, kol galės skristi.

Mokytųjų žinojimas ir džiaugsmas.

38. O kiti, kuriems šie žodžiai yra nebe lizdas, bet tamsūs krūmai, mato juose paslėptus vaisius ir skraido džiaugdamiesi, ir čiulba, tyrinėdami ir skindami juos. Jie mato, kai skaito ar girdi šiuos Tavo žodžius, Dieve amžinasis, kad Tavo stabiliu išlikimu yra viršijami visi praeities ir ateities laikai, ir vis dėlto nėra jokios laikinos kūrinijos, kurios Tu nebūtum sukūręs, kurios valia, kadangi ji yra tai, kas Tu esi, jokiu būdu nepakitusi, nei kuri anksčiau nebuvo, iškilusi valia, Tu sukūrei viską. Ne iš savęs, panašų į save, visų formą, bet iš nieko, nepanašią, beformę, kuri būtų formuojama per Tavo panašumą, grįždama į Tave, viena, pagal nustatytą tvarką, kiek kiekvienam daiktui yra duota savo rūšyje, ir viskas taptų labai gera, ar jie išliktų aplink Tave, ar laipsniškai, didesniu atstumu, per laikus ir vietas, darytų ar patirtų gražius pokyčius. Jie tai mato ir džiaugiasi Tavo tiesos šviesoje, kiek čia gali.

Kiti paaiškinimai apie žodžius „Pradžioje“.

39. Ir vienas iš jų atkreipia dėmesį į tai, kas pasakyta: „Pradžioje Dievas sukūrė“, ir žiūri į Išmintį kaip į pradžią, nes ji pati mums kalba. Kitas taip pat atkreipia dėmesį į tuos pačius žodžius ir supranta pradžią kaip sukurtų daiktų pradžią, ir taip priima: „Pradžioje sukūrė“, lyg būtų sakoma: „pirmiausia sukūrė“. O tie, kurie supranta, kad „pradžioje“, tai yra, „Išmintyje Tu sukūrei dangų ir žemę“, vienas iš jų tiki, kad pats dangus ir žemė, kuriama materija dangaus ir žemės, taip yra pavadinti. Kitas – jau suformuotos ir atskirtos prigimtys. Kitas – viena suformuota ir ta pati dvasinė prigimtis dangaus vardu, o kita – beformė kūniškos materijos prigimtis žemės vardu. Tie, kurie supranta, kad dangaus ir žemės vardais yra beformė materija, iš kurios būtų suformuoti dangus ir žemė, taip pat nesupranta to vienodai: vienas – iš kur būtų baigta suprantama ir juntama kūrinija, kitas – tik iš kur juntama ši kūniška masė, savo didžiuliu prieglobsčiu talpinanti akivaizdžias ir prieinamas prigimtis. Ir tie, kurie tiki, kad jau sutvarkytos ir išdėstytos kūrinijos šioje vietoje vadinamos dangumi ir žeme, taip pat nesupranta vienodai: vienas – nematomą ir matomą, kitas – tik matomą, kurioje matome švytintį dangų ir tamsią žemę, ir tai, kas juose yra.

Materija sukurta pirma.

40. O tas, kuris „pradžioje sukūrė“ supranta ne kitaip, nei jei būtų sakoma „pirmiausia sukūrė“, negali teisingai suprasti dangaus ir žemės, nebent suprastų dangaus ir žemės materiją, tai yra, visos, t. y. suprantamos ir kūniškos, kūrinijos. Jei jis norėtų, kad visa jau būtų suformuota, iš jo teisingai būtų galima paklausti, jei Dievas tai padarė pirmiausia, ką Jis padarė toliau? Ir po visumos jis nieko neras ir todėl nenorėdamas išgirs: „Kaip tai yra pirmiausia, jei po to nieko?“ O kai jis sako, kad pirmiausia buvo beformė, o paskui – suformuota, jis nėra absurdiškas, jei tik sugeba atskirti, kas yra anksčiau amžinybe, kas – laiku, kas – pasirinkimu, kas – kilme. Amžinybe – kaip Dievas yra anksčiau už viską. Laiku – kaip gėlė yra anksčiau už vaisių. Pasirinkimu – kaip vaisius yra anksčiau už gėlę. Kilme – kaip garsas yra anksčiau už giesmę. Iš šių keturių, pirmasis ir paskutinis, kuriuos paminėjau, yra labai sunkiai suprantami, o du viduriniai – labai lengvai. Juk retas ir labai sunkus yra regėjimas, Viešpatie, matyti Tavo amžinybę, nekintamai kuriančią kintančius dalykus ir todėl esančią anksčiau. O kas tada taip aštriai mato protu, kad be didelio vargo atskirtų, kaip garsas yra anksčiau už giesmę, nes giesmė yra suformuotas garsas, ir tikrai gali būti kažkas nesuformuoto, o suformuoti tai, ko nėra, negalima? Taip materija yra anksčiau už tai, kas iš jos atsiranda – ne todėl anksčiau, kad ji pati kuria, kai veikiau yra kuriama, nei anksčiau laiko intervalu. Juk mes ne pirmiausia išleidžiame beformius garsus be giesmės ir vėlesniu laiku juos pritaikome ar formuojame į giesmės formą, kaip medieną, iš kurios daroma skrynia, ar sidabrą, iš kurio daromas indas. Juk tokios materijos net ir laiku yra anksčiau už daiktų, kurie iš jų daromi, formas. O giesmėje taip nėra. Kai giedama, girdimas jos garsas. Ne pirmiausia ji skamba beformiai, o paskui formuojama į giesmę. Juk tai, kas pirmiausia kaip nors nuskambėjo, praeina, ir iš to nieko nerasi, ką, paėmęs, galėtum sukurti menu. Ir todėl giesmė verčiasi savo garsu, kuris yra jos materija. Juk tas pats yra formuojamas, kad būtų giesmė. Ir todėl, kaip sakiau, garsinimo materija yra anksčiau už giedojimo formą: ne dėl kūrimo galios anksčiau, nes garsas nėra giedojimo meistras, bet yra pavaldus giedančiai sielai iš kūno, iš kurio ji daro giesmę. Nei laiku anksčiau, nes jis išleidžiamas kartu su giesme. Nei pasirinkimu anksčiau, nes garsas nėra geresnis už giesmę, nes giesmė yra ne tik garsas, bet ir gražus garsas. Bet jis yra anksčiau kilme, nes ne giesmė formuojama, kad būtų garsas, bet garsas formuojamas, kad būtų giesmė. Šiuo pavyzdžiu, kas gali, tegu supranta, kad daiktų materija buvo sukurta pirmiausia ir pavadinta dangumi ir žeme, nes iš jos buvo sukurti dangus ir žemė. Ir ji nebuvo sukurta laiku pirmiausia, nes daiktų formos išreiškia laikus, o ana buvo beformė ir jau laikuose kartu pastebima. Bet vis dėlto apie ją negalima nieko pasakoti, nebent lyg ji būtų laiku anksčiau, nors ji yra vertinama kaip žemiausia, nes, žinoma, suformuoti dalykai yra geresni už beformius, ir ji yra anksčiau už Kūrėjo amžinybę, kad būtų iš nieko tai, iš ko kažkas atsirastų.

Išvada

Minčių įvairovėje tebūnie dvasios santarvė ir tiesos meilė.

41. Šioje tikrų minčių įvairovėje pati tiesa te pagimdo santarvę, ir mūsų Dievas te pasigaili mūsų, kad mes teisėtai naudotumėmės įstatymu, kurio tikslas yra tyra meilė. Ir todėl, jei kas nors manęs klausia, ką iš šių suprato Mozė, tas Tavo tarnas, tai nėra mano išpažinčių žodžiai, jei aš Tau neišpažįstu: „Aš nežinau.“ Ir vis dėlto aš žinau, kad tos mintys yra teisingos, išskyrus kūniškas, apie kurias, kiek maniau, kalbėjau. O tuos geros vilties mažutėlius šie Tavo knygos žodžiai, aukšti, bet nuolankūs, ir keli, bet gausūs, nebaugina. Bet visi, kuriuos aš prisipažįstu matant ir sakant tiesą tuose žodžiuose, mylėkime vienas kitą ir kartu mylėkime Tave, mūsų Dieve, tiesos šaltinį, jei mes trokštame ne tuštybės, bet pačios tiesos. Ir tą patį Tavo tarną, šio rašto dalintoją, pilną Tavo dvasios, taip gerbkime, kad tikėtume, jog jis, Tau apreiškiant, kai tai rašė, turėjo omenyje tai, kas juose labiausiai išsiskiria ir tiesos šviesoje, ir naudos vaisiuose.

Mozė suprato daugelį dalykų.

42. Taigi, kai vienas sako: „Jis suprato tai, ką aš“, o kitas: „Ne, tai, ką aš“, aš manau, kad religingiau sakau: „Kodėl ne abu, jei abu yra tiesa?“ Ir jei kas nors trečias, ir kas nors ketvirtas, ir jei kas nors apskritai kitas mato tiesą šiuose žodžiuose, kodėl netikėti, kad jis matė visa tai, per kurį vienas Dievas pritaikė šventus Raštus daugelio, matysiančių tiesą ir įvairius dalykus, protams? Aš tikrai, ką drąsiai skelbiu iš savo širdies, jei aš rašyčiau ką nors su aukščiausiu autoritetu, aš taip norėčiau rašyti, kad mano žodžiai atspindėtų tai, ką tikro kas nors galėtų suprasti apie šiuos dalykus, o ne taip aiškiai išdėstyti vieną tikrą mintį, kad atmestų kitas, kurių melagingumas manęs negalėtų įžeisti. Taigi, aš nenoriu, mano Dieve, būti toks skubotas, kad netikėčiau, jog tas vyras nusipelnė to iš Tavęs. Jis tikrai suprato ir galvojo, kai tai rašė, visa tai, ką tikro mes čia galėjome rasti, ir visa tai, ko mes negalėjome ar dar negalėjome, bet vis dėlto galima rasti juose.

Tegu Dievas mus maitina, o ne klaida apgauna.

43. Galiausiai, Viešpatie, kuris esi Dievas, o ne kūnas ir kraujas, jei žmogus matė mažiau, ar Tavo gerajai dvasiai, kuri mane ves į teisingą žemę, galėjo būti paslėpta tai, ką Tu pats ketinai atskleisti tuose žodžiuose vėlesniems skaitytojams, net jei tas, per kurį tai buvo pasakyta, galbūt galvojo apie vieną iš daugelio tikrų minčių? Jei taip yra, tebūnie ta, kurią jis galvojo, aukštesnė už kitas. O mums, Viešpatie, arba parodyk ją pačią, arba bet kurią kitą, kuri Tau patinka, kaip tiesą, kad, ar Tu mums atskleistum tai, ką ir tam Tavo žmogui, ar ką nors kitą iš tų pačių žodžių progos, Tu vis dėlto mus maitintum, o ne klaida apgaudinėtų. Štai, Viešpatie, mano Dieve, kiek daug apie kelis žodžius, kiek daug, prašau, aš parašiau! Kokios mūsų jėgos, kokie laikai pakaks visoms Tavo Knygoms šiuo būdu? Leisk man tada trumpiau jose Tau išpažinti ir pasirinkti vieną dalyką, kurį Tu įkvėpsi kaip tiesą, tikrumą ir gėrį, net jei pasitaikys daug dalykų, kur gali pasitaikyti daug, su tuo mano išpažinimo tikėjimu, kad, jei aš pasakysiu tai, ką suprato Tavo tarnas, tai bus teisinga ir geriausia (nes to aš turiu stengtis), o jei to nepasieksiu, vis dėlto pasakysiu tai, ką Tavo tiesa norėjo man pasakyti per jo žodžius, kuri jam taip pat pasakė tai, ko norėjo.

TRYLIKTOJI KNYGA

PASAULIO KŪRINYS, APŽVELGTAS ALEGORIŠKAI

Prakalba

Šaukiamasi gerojo Dievo.

1. Aš šaukiuosi Tavęs, mano Dieve, mano gailestingume, kuris mane sukūrei ir, man Tave pamiršus, nepamiršai. Aš šaukiuosi Tavęs į savo sielą, kurią Tu ruoši priimti Tave per troškimą, kurį jai įkvepi. Dabar, kai aš šaukiuosi Tavęs, neapleisk manęs, Tu, kuris aplenkei mane prieš man pradedant šauktis ir atkakliai, daugybe balsų, raginai, kad aš iš toli išgirsčiau, atsiversčiau ir, Tave šaukiantį, šaukčiausi Tavęs. Juk Tu, Viešpatie, ištrynei visus mano blogus nuopelnus, kad neatlygintum mano rankoms, kuriomis aš nuo Tavęs nuklydau, ir aplenkei visus mano gerus nuopelnus, kad atlygintum savo rankoms, kuriomis mane sukūrei. Nes ir prieš man esant, Tu buvai, ir aš nebuvau, kam Tu galėtum suteikti, kad būčiau. Ir vis dėlto, štai, aš esu iš Tavo gerumo, kuris aplenkė visa tai, ką Tu mane sukūrei ir iš ko mane sukūrei. Juk Tau nereikėjo manęs, nei aš esu toks gėris, kuriuo Tu būtum padėtas, mano Viešpatie ir mano Dieve. Aš tarnauju Tau ne taip, lyg Tu pavargtum veikdamas, ar lyg Tavo galia sumažėtų, netekus mano tarnystės. Ir aš Tau tarnauju ne kaip žemei, kad Tu būtum nedirbamas, jei aš Tau netarnaučiau, bet aš tarnauju Tau ir garbinu Tave, kad man būtų gerai iš Tavęs, iš kurio man yra, kad aš būčiau, ir kad man būtų gerai.

Iš Dievo gerumo pilnatvės egzistuoja kūrinija.

2. Juk iš Tavo gerumo pilnatvės Tavo kūrinija atsirado, kad gėris, kuris Tau nieko neduotų ir nebūtų Tau lygus, vis dėlto, kadangi galėjo būti sukurtas iš Tavęs, nebūtų neegzistuojantis. Ką Tau nusipelnė dangus ir žemė, kuriuos Tu sukūrei pradžioje? Tegu pasako, ką Tau nusipelnė dvasinė ir kūniška prigimtis, kurias Tu sukūrei savo išmintyje, kad nuo jos priklausytų net ir pradėtieji, ir beformiai dalykai savo rūšyje, ar dvasinėje, ar kūniškoje, einantys į nesaikingumą ir į tolimą nepanašumą į Tave? Dvasinė beformystė yra pranašesnė už suformuotą kūną, o kūniška beformystė – pranašesnė už visišką nieką. Ir taip beformiai dalykai priklausytų nuo Tavo žodžio, nebent per tą patį žodį būtų sugrąžinti į Tavo vienybę, ir būtų suformuoti, ir visi būtų labai geri iš Tavęs, vieno, aukščiausiojo Gėrio. Ką jie Tau nusipelnė, kad būtų bent jau beformiai, kurie nebūtų net ir tai, nebent būtų iš Tavęs?

3. Ką Tau nusipelnė kūniška materija, kad būtų bent jau nematoma ir nesutvarkyta, nes ji nebūtų net ir tai, nebent Tu būtum ją sukūręs? Todėl, kad jos nebuvo, ji negalėjo nusipelnyti Tau, kad būtų. Arba ką Tau nusipelnė dvasinės kūrinijos pradžia, kad bent jau tamsiai plūduriuotų, panaši į bedugnę, nepanaši į Tave, nebent per tą patį žodį būtų atversta į Tą, iš kurio ji buvo sukurta, ir, Jo apšviesta, taptų šviesa, nors ir nelygiai, bet vis dėlto panaši į Tau lygią formą? Kaip kūnui būti nėra tas pats, kas būti gražiam (kitaip jis negalėtų būti bjaurus), taip ir sukurtai dvasiai gyventi nėra tas pats, kas gyventi išmintingai. Kitaip ji išmintingai gyventų nekintamai. O jai yra gera visada prisirišti prie Tavęs, kad, ko pasiekė atsivertusi, neprarastų šviesos nusigręžusi ir nenukristų atgal į gyvenimą, panašų į tamsią bedugnę. Juk ir mes, kurie pagal sielą esame dvasinė kūrinija, nusigręžę nuo Tavęs, mūsų šviesos, tame gyvenime kažkada buvome tamsa, ir savo tamsos likučiuose mes vargstame, kol tapsime Tavo teisingumu Tavo Viengimyje kaip Dievo kalnai. Juk mes buvome Tavo teismai kaip didelė bedugnė.

Daiktų kilmė, apmąstyta ir paaiškinta alegoriškai

Sukurta šviesa, arba apšviesta dvasinė kūrinija.

4. O tai, ką Tu pirmosiose kūrimo dienose pasakei: „Tebūnie šviesa, ir buvo šviesa“, aš ne nederamai suprantu apie dvasinę kūriniją, nes jau buvo kažkoks gyvenimas, kurį Tu galėjai apšviesti. Bet kaip ji Tau nenusipelnė, kad būtų tokia gyvybė, kuri galėtų būti apšviesta, taip ir, jau būdama, ji Tau nenusipelnė, kad būtų apšviesta. Juk jos beformystė Tau nepatiktų, jei ji netaptų šviesa ne egzistuodama, bet žiūrėdama į apšviečiančią šviesą ir prie jos prisirišdama. Kad ir tai, jog ji kažkaip gyvena, ir tai, jog ji palaimingai gyvena, ji turi būti dėkinga ne kam kitam, o Tavo malonei, atsivertusi per geresnį pasikeitimą į tai, kas negali keistis nei į geresnį, nei į blogesnį. O tai esi tik Tu, nes tik Tu esi paprastai, Tau gyventi nėra kas kita, nei gyventi palaimingai, nes Tu esi savo palaima.

Dvasia virš vandenų, arba Kūrėjo gerumas.

5. Tad ko Tau trūktų iki gėrio, kuris esi Tu pats sau, net jei šių dalykų arba visai nebūtų, arba jie liktų beformiai? Tu jų sukūrei ne iš poreikio, bet iš savo gerumo pilnatvės, sutramdydamas ir paversdamas juos į formą – ne tam, kad Tavo džiaugsmas būtų papildytas jais. Juk Tau, tobulam, nepatinka jų netobulumas, kad jie būtų ištobulinti iš Tavęs ir Tau patiktų, o ne Tau, netobulam, lyg ir Tu pats būtum tobulinamas jų tobulumu. Juk Tavo gera dvasia sklandė virš vandenų, o ne buvo nešama jų, lyg jose ilsėtųsi. Juk tuose, kuriuose, kaip sakoma, Tavo dvasia ilsisi, Tu priverti juos ilsėtis savyje. Bet Tavo negendanti ir nekintama valia, pati savyje sau pakankama, sklandė virš tos gyvybės, kurią Tu sukūrei. Jai gyventi nėra tas pats, kas gyventi palaimingai, nes ji gyvena ir plūduriuodama savo tamsumoje. Jai lieka atsiversti į Tą, iš kurio ji sukurta, ir vis labiau ir labiau gyventi prie gyvybės šaltinio, ir Jo šviesoje matyti šviesą, ir būti ištobulintai, apšviestai ir palaimintai.

Trejybė, aprašyta mįslingai.

6. Štai, man mįslingai pasirodo Trejybė, kuri esi Tu, mano Dieve. Nes Tu, Tėve, mūsų išminties pradžioje, kuri yra Tavo Išmintis, gimusi iš Tavęs, lygi Tau ir amžinai lygi, tai yra, savo Sūnuje, sukūrei dangų ir žemę. Ir mes daug kalbėjome apie dangaus dangų ir apie nematomą ir nesutvarkytą žemę, ir apie tamsią bedugnę pagal dvasinės beformystės klaidžiojančius nukrypimus, nebent ji būtų atsivertusi į Tą, iš kurio ji buvo kažkokia gyvybė, ir, apšviesta, taptų graži gyvybė ir būtų dangaus dangus to, kas vėliau buvo sukurta tarp vandens ir vandens. Ir aš jau laikiau Tėvą Dievo vardu, kuris tai sukūrė, ir Sūnų – pradžios vardu, kurioje Jis tai sukūrė. Ir, tikėdamas savo Dievu kaip Trejybe, kaip tikėjau, aš ieškojau Jo šventuosiuose žodžiuose, ir štai, Tavo dvasia sklandė virš vandenų. Štai Trejybė, mano Dieve – Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, visos kūrinijos Kūrėjas.

Kodėl Dvasia paminėta paskutinė.

7. Bet kokia buvo priežastis, o tikroji šviesa, aš priartinu savo širdį prie Tavęs, kad ji manęs nemokytų tuštybių, išsklaidyk jos tamsą ir pasakyk man, aš maldauju Tavęs per motiną meilę, aš maldauju Tavęs, pasakyk man, kokia buvo priežastis, kad, paminėjus dangų ir nematomą bei nesutvarkytą žemę, ir tamsą virš bedugnės, tik tada Tavo Raštas paminėjo Tavo dvasią? Ar todėl, kad reikėjo Ją taip įteigti, kad būtų sakoma „sklandė virš“? To negalima būtų pasakyti, nebent pirmiausia būtų paminėta tai, virš ko Tavo dvasia galėtų būti suprantama sklandanti. Ji nesklandė nei virš Tėvo, nei virš Sūnaus, ir nebūtų teisingai sakoma „sklandė virš“, jei ji virš nieko nesklandytų. Taigi, pirmiausia reikėjo pasakyti, virš ko ji sklandė, o paskui – apie Ją, kurios nereikėjo kitaip minėti, nebent sakant, kad ji sklandė virš. Kodėl tada Ją reikėjo įteigti ne kitaip, o tik sakant, kad ji sklandė virš?

Dievo Dvasia mus kelia.

8. Nuo čia tegu seka, kas gali, Tavo apaštalą protu, sakantį, kad „Tavo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota“, ir mokantį apie dvasinius dalykus, ir rodantį iškiliausią meilės kelią, ir lenkiantį kelius už mus Tau, kad mes pažintume iškiliausią Kristaus meilės mokslą. Todėl nuo pat pradžių, būdama iškili, ji sklandė virš vandenų. Kam aš pasakysiu, kaip aš pasakysiu apie geismo svorį į stačią bedugnę ir apie meilės pakėlimą per Tavo dvasią, kuri sklandė virš vandenų? Kam aš pasakysiu? Kaip aš pasakysiu? Juk tai nėra vietos, į kurias mes nugrimztame ir iškylame. Kas panašiau ir kas nepanašiau? Tai yra jausmai, tai yra meilės. Mūsų dvasios nešvara teka žemyn su rūpesčių meile, o Tavo šventumas kelia mus aukštyn su saugumo meile, kad mes turėtume širdį aukštyn, pas Tave, kur Tavo dvasia sklando virš vandenų, ir ateitume į iškiliausią poilsį, kai mūsų siela pereis vandenis, kurie yra be substancijos.

Kūrinijų dvasios, tekančios ir grąžintos į palaimą.

9. Angelas nukrito, žmogaus siela nukrito, ir jie parodė visos dvasinės kūrinijos bedugnę gilioje, tamsioje vietoje, nebent Tu būtum pasakęs nuo pradžių: „Tebūnie šviesa, ir buvo šviesa.“ Ir visa paklusni Tavo dangiškojo miesto intelektualioji būtybė prisirištų prie Tavęs ir ilsėtųsi Tavo dvasioje, kuri nekintamai sklando virš viso kintamo. Kitaip ir pats dangaus dangus būtų tamsi bedugnė savyje, o dabar jis yra šviesa Viešpatyje. Juk ir pačioje nelaimingoje tekančių dvasių neramybėje ir, rodančioje savo tamsą, nuogą nuo Tavo šviesos drabužio, Tu pakankamai parodai, kokią didelę racionalią kūriniją Tu sukūrei, kuriai jokiu būdu nepakanka palaimingam poilsiui nieko, kas yra mažiau už Tave, ir todėl net ir ji pati sau nepakanka. Juk Tu, mūsų Dieve, apšviesi mūsų tamsą. Iš Tavęs kyla mūsų drabužiai, ir mūsų tamsa bus kaip vidurdienis. Duok man Tave, mano Dieve, grąžink man Tave. Štai, aš myliu, ir jei to maža, tegu myliu stipriau. Aš negaliu išmatuoti, kad žinočiau, kiek man trūksta meilės iki to, kas pakanka, kad mano gyvenimas bėgtų į Tavo glėbį ir nenukryptų, kol bus paslėptas Tavo veido slėptuvėje. Aš tik tai žinau, kad man blogai be Tavęs, ne tik už manęs, bet ir manyje pačiame. Ir visa gausybė man, kuri nėra mano Dievas, yra skurdas.

Viską neša meilė.

10. Argi Tėvas ar Sūnus nesklandė virš vandenų? Jei kaip kūnas vietoje, tai ir Šventoji Dvasia ne. O jei nekintamos dievystės iškilumu virš viso kintamo, tai ir Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia sklandė virš vandenų. Kodėl tada tik apie Tavo dvasią tai buvo pasakyta? Kodėl tik apie Ją buvo pasakyta lyg apie vietą, kurioje ji buvo, kuri nėra vieta, apie kurią vienintelę buvo pasakyta, kad ji yra Tavo dovana? Tavo dovanose mes ilsimės, ten mes Tavimi mėgaujamės. Mūsų poilsis yra mūsų vieta. Meilė mus ten kelia, ir Tavo gera dvasia kelia mūsų nuolankumą iš mirties vartų. Geroje valioje mums yra ramybė. Kūnas savo svoriu siekia savo vietos. Svoris yra ne tik į apačią, bet ir į savo vietą. Ugnis siekia aukštyn, akmuo – žemyn. Jie yra vedami savo svorių, jie ieško savo vietų. Aliejus, išlietas po vandeniu, kyla virš vandens. Vanduo, išlietas virš aliejaus, grimzta po aliejumi. Jie yra vedami savo svorių, jie ieško savo vietų. Mažiau sutvarkyti dalykai yra neramūs, sutvarkyti – ilsisi. Mano svoris yra mano meilė. Ja aš esu nešamas, kad ir kur būčiau nešamas. Tavo dovana mes esame uždegami ir nešami aukštyn. Mes degame ir einame. Mes kyliame kilimais širdyje ir giedame laipsnių giesmę. Tavo ugnimi, Tavo gera ugnimi mes degame ir einame, nes einame aukštyn į Jeruzalės ramybę, nes aš džiaugiausi tais, kurie man pasakė: „Eisime į Viešpaties namus.“ Ten mus pastatys gera valia, kad mes nieko kito nenorėtume, tik ten išlikti per amžius.

Kūrinijos palaima, kuri iškart atsivertė į nesibaigiančią šviesą.

11. Palaiminta kūrinija, kuri nežinojo nieko kito, kai pati buvo kitokia, nebent Tavo dovana, kuri sklando virš viso kintamo, kai tik buvo sukurta, be jokio laiko intervalo, buvo pakelta tuo pašaukimu, kuriuo Tu pasakei: „Tebūnie šviesa, ir buvo šviesa.“ Juk mumyse laiku skiriasi tai, kad mes buvome tamsa ir tapome šviesa. O joje buvo pasakyta, kas ji būtų, jei nebūtų apšviesta, ir taip buvo pasakyta, lyg ji anksčiau būtų buvusi tekanti ir tamsi, kad paaiškėtų priežastis, dėl kurios ji tapo kitokia, tai yra, kad, atsivertusi į nesibaigiančią šviesą, ji taptų šviesa. Kas gali, tegu supranta, tegu prašo Tavęs. Kam man būti varginančiu, lyg aš apšviesčiau bet kurį žmogų, ateinantį į šį pasaulį?

Trejybės atvaizdas, atsispindintis žmonėse.

12. Kas supras visagalę Trejybę? Ir kas apie ją nekalba, jei tik apie ją? Reta siela, kuri, kalbėdama apie ją, žino, ką kalba. Ir jie ginčijasi, ir kovoja, ir niekas be ramybės nemato šios vizijos. Norėčiau, kad žmonės pagalvotų apie šiuos tris dalykus savyje. Šie trys dalykai yra visai kas kita nei ta Trejybė, bet aš sakau, kur jie gali pasipraktikuoti, išbandyti ir pajusti, kaip toli jie yra. Aš sakau šiuos tris: būti, žinoti, norėti. Juk aš esu, ir žinau, ir noriu. Aš esu žinantis ir norintis, ir aš žinau, kad esu ir noriu, ir aš noriu būti ir žinoti. Šiuose trijuose, kokia yra neatskiriama gyvybė, ir viena gyvybė, ir viena dvasia, ir viena esybė, ir kokia galiausiai neatskiriama skirtybė, ir vis dėlto skirtybė, tegu mato, kas gali. Žinoma, tai yra priešais jį. Tegul jis atkreipia dėmesį į save ir mato, ir man pasako. Bet kai jis ras ką nors šiuose dalykuose ir pasakys, tegu jis nemano, kad jau rado tai, kas yra virš šių, nekintamą, kas yra nekintamai ir žino nekintamai, ir nori nekintamai. Ir ar dėl šių trijų ir ten yra trejybė, ar kiekviename yra šie trys, kad kiekvieno būtų trys, ar abu nuostabiais būdais paprastai ir daugialypiai, begaliniai savyje, savo pačių tikslu, kuriuo yra ir sau žinoma, ir sau pakankama nekintamai, ta pati didžiulės vienybės gausa – kas lengvai sugalvos? Kas kokiu nors būdu pasakys? Kas kokiu nors būdu neapgalvotai ištars?

Tie, kurie buvo apgaubti nežinojimo tamsa, buvo apšviesti Viešpaties mokymu.

13. Tęsk išpažintį, mano tikėjime; sakyk Viešpačiui, savo Dievui: „Šventas, šventas, šventas, Viešpatie, mano Dieve.“ Tavo vardu mes buvome pakrikštyti, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Tavo vardu mes krikštijame, Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Nes ir pas mus savo Kristuje Dievas sukūrė dangų ir žemę – savo Bažnyčios dvasinius ir kūniškus narius. Ir mūsų žemė, prieš priimdama mokymo formą, buvo nematoma ir nesutvarkyta, ir mes buvome apgaubti nežinojimo tamsa, nes „dėl neteisybės Tu mokei žmogų“, ir „Tavo teismai yra kaip didelė bedugnė“. Bet kadangi Tavo dvasia sklandė virš vandens, Tavo gailestingumas nepaliko mūsų kančios, ir Tu pasakei: „Tebūnie šviesa.“ „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė.“ „Atgailaukite.“ „Tebūnie šviesa.“ Ir kadangi mūsų siela buvo sutrikusi dėl mūsų pačių, mes prisiminėme Tave, Viešpatie, iš Jordano žemės ir iš kalno, lygaus Tau, bet mažo dėl mūsų. Ir mums nepatiko mūsų tamsa, ir mes atsivertėme į Tave, ir atsirado šviesa. Ir štai, mes kažkada buvome tamsa, o dabar esame šviesa Viešpatyje.

Įsūnystės ir atpirkimo lūkestis.

14. Ir vis dėlto, dar per tikėjimą, o ne per regėjimą. Juk „viltimi mes esame išgelbėti. O viltis, kuri matoma, nėra viltis“. Dar „bedugnė šaukia bedugnę“, bet jau „Tavo krioklių balse“. Dar ir tas, kuris sako: „Aš negalėjau jums kalbėti kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems“, net ir jis pats dar nemano, kad yra pasiekęs, ir, „pamiršęs tai, kas už nugaros, tiesiasi į tai, kas ateityje“, ir „dejuoja, būdamas prislėgtas“, ir „jo siela trokšta gyvojo Dievo, kaip elniai trokšta vandens šaltinių“, ir sako: „Kada aš ateisiu?“ Jis trokšta apsivilkti savo buveine, kuri yra iš dangaus, ir šaukiasi žemesniosios bedugnės, sakydamas: „Nesitaikykite prie šio pasaulio, bet atsinaujinkite savo proto naujumu.“ Ir „nebūkite vaikai protu, bet blogybe būkite mažyliai, kad protu būtumėte tobuli.“ Ir „o kvaili galatai, kas jus užbūrė?“ Bet jau ne savo balsu, o Tavo, kuris siuntei savo dvasią iš aukštybių per Tą, kuris įžengė į aukštį ir atvėrė savo dovanų krioklius, kad upės srovė džiugintų Tavo miestą. Jam ilgisi jaunikio draugas, jau turintis dvasios pirmienas pas jį, bet vis dar dejuojantis savyje, laukdamas įsūnystės, savo kūno atpirkimo. Jam ilgisi (nes jis yra nuotakos narys) ir jam pavydi (nes jis yra jaunikio draugas). Jam pavydi, ne sau, nes Tavo krioklių balse, o ne savo balse, jis šaukiasi kitos bedugnės, dėl kurios, pavydėdamas, bijo, kad, kaip gyvatė apgavo Ievą savo klasta, taip ir jų protai nebūtų sugadinti nuo tyrumo, kuris yra mūsų jaunikiui, Tavo Viengimiui. Kokia yra ta regėjimo šviesa? Kai mes Jį pamatysime, koks Jis yra, ir praeis ašaros, kurios man tapo duona dieną ir naktį, kai man kasdien sakoma: „Kur tavo Dievas?“

Tikėjimas ir viltis.

15. Ir aš sakau: „Mano Dieve, kur Tu esi?“ Štai, kur Tu esi. Aš šiek tiek atsikvėpiu Tavyje, kai išlieju virš savęs savo sielą džiaugsmo ir išpažinimo balse, švenčiančio šventės garsą. Ir ji vis dar yra liūdna, nes ji vėl krenta ir tampa bedugne, arba veikiau jaučia, kad vis dar yra bedugnė. Mano tikėjimas, kurį Tu uždegei naktį prieš mano kojas, jai sako: „Kodėl tu liūdna, siela, ir kodėl tu mane trikdai? Vilkis Viešpačiu.“ „Tavo žodis yra žibintas mano kojoms.“ Vilkis ir ištverk, kol praeis naktis, nedorėlių motina, kol praeis Viešpaties pyktis, kurio vaikai ir mes buvome, kažkada tamsa, kurios likučius mes nešiojamės kūne, mirusiame dėl nuodėmės, kol išauš diena ir pasitrauks šešėliai. Vilkis Viešpačiu. „Ryte aš stovėsiu ir kontempliuosiu. Aš visada Jam išpažinsiu.“ „Ryte aš stovėsiu ir matysiu mano veido išgelbėjimą, mano Dievą“, kuris atgaivins ir mūsų mirtingus kūnus dėl dvasios, kuri gyvena mumyse. Nes virš mūsų vidinio tamsaus ir tekančio, Tu gailestingai sklandei. Iš to šioje piligrimystėje mes gavome laidą, kad jau būtume šviesa, kol dar esame išgelbėti viltimi, ir šviesos vaikai, ir dienos vaikai, ne nakties ir ne tamsos vaikai, nors tokie ir buvome. Tarp jų ir mes, šiame dar neaiškiame žmogaus žinojime, Tu vienas skiri, Tu, kuris išbandai mūsų širdis ir vadini šviesą diena, o tamsą – naktimi. Juk kas mus skiria, nebent Tu? O ką mes turime, ko nebūtume gavę iš Tavęs, iš tos pačios masės indai garbei, iš kurios yra ir kiti padaryti negarbei?

Skliautas, arba pastovus Raštų autoritetas.

16. Ar kas nors kitas, nebent Tu, mūsų Dieve, sukūrei mums skliautą autoriteto virš mūsų Tavo dieviškajame Rašte? Juk „dangus bus suvyniotas kaip knyga“, o dabar jis yra ištiestas virš mūsų kaip oda. Juk Tavo dieviškasis Raštas turi aukštesnį autoritetą, kai jau mirė ta mirtimi tie mirtingieji, per kuriuos Tu jį mums davei. Ir Tu žinai, Viešpatie, Tu žinai, kaip Tu apvilkai žmones odomis, kai jie, nusidėję, tapo mirtingi. Iš to Tu ištiesei kaip odą savo Knygos skliautą – Tavo darnius žodžius, kuriuos per mirtingųjų tarnystę padėjai virš mūsų. Juk pačia jų mirtimi autoriteto tvirtumas Tavo žodžiuose, per juos išleistuose, yra aukštai ištiestas virš visko, kas yra žemiau. O kai jie čia gyveno, jis nebuvo taip aukštai ištiestas. Tu dar nebuvai ištiesęs dangaus kaip odos, dar nebuvai išplatinęs jų mirties šlovės visur.

17. Pažiūrėkime, Viešpatie, į dangus, Tavo pirštų darbus. Išsklaidyk mūsų akims debesį, kuriuo Tu juos apdengei. Ten yra Tavo liudijimas, suteikiantis išmintį mažutėliams. Ištobulink, mano Dieve, savo šlovę iš kūdikių ir žindančiųjų lūpų. Juk mes nežinome kitų knygų, kurios taip naikintų išdidumą, taip naikintų priešą ir gynėją, kuris priešinasi Tavo susitaikymui, gindamas savo nuodėmes. Aš nežinau, Viešpatie, aš nežinau kitų tokių tyrų žodžių, kurie taip mane įtikintų išpažinti ir sušvelnintų mano sprandą Tavo jungui, ir pakviestų tarnauti Tau nemokamai. Tegu aš juos suprantu, gerasis Tėve, duok man tai, kai esu pajungtas, nes Tu juos įtvirtinai pajungtiesiems.

Vandenys virš skliauto, arba angelų tautos.

18. Yra kiti vandenys virš šio skliauto, manau, nemirtingi ir atskirti nuo žemiško sugedimo. Tegul jie šlovina Tavo vardą, tegu šlovina Tave superdangiškos Tavo angelų tautos, kurioms nereikia žiūrėti į šį skliautą ir, skaitant, pažinti Tavo žodį. Juk jie visada mato Tavo veidą, ir ten skaito, be laiko skiemenų, ką nori Tavo amžina valia. Jie skaito, renkasi ir myli. Jie visada skaito, ir niekada nepraeina tai, ką jie skaito. Juk, rinkdamiesi ir mylėdami, jie skaito pačią Tavo sprendimo nekintamumą. Jų kodeksas nėra užverčiamas, nei jų knyga suvyniojama, nes Tu pats jiems esi tai, ir Tu esi per amžius. Nes Tu juos sutvarkei virš šio skliauto, kurį įtvirtinai virš žemesnių tautų silpnumo, kur jos galėtų žiūrėti ir pažinti Tavo gailestingumą, laikinai skelbiantį Tave, kuris sukūrei laikus. Juk „danguje, Viešpatie, yra Tavo gailestingumas, ir Tavo tiesa – iki debesų“. Debesys praeina, o dangus lieka. Tavo žodžio skelbėjai pereina iš šio gyvenimo į kitą, o Tavo Raštas yra ištiestas virš tautų iki amžių pabaigos. Bet ir dangus, ir žemė praeis, o Tavo žodžiai nepraeis. Juk ir oda bus suvyniota, ir šienas, virš kurio ji buvo ištiesta, praeis su savo spindesiu, o Tavo žodis išlieka per amžius. Dabar jis mums pasirodo mįslingai, debesyse ir per dangaus veidrodį, ne toks, koks yra, nes, nors ir mes esame mylimi Tavo Sūnaus, dar nepasirodė, kas mes būsime. Jis žiūrėjo per tinklo akis, ir glostė, ir uždegė, ir mes bėgame paskui Jo kvapą. Bet kai Jis pasirodys, mes būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra. Tokį, koks Jis yra, Viešpatie, matyti yra mūsų, bet dar ne mums.

Siela trokšta ir alka.

19. Juk kaip Tu visiškai esi, Tu vienas žinai, Tu, kuris esi nekintamai, ir žinai nekintamai, ir nori nekintamai. Ir Tavo esybė žino ir nori nekintamai, ir Tavo žinojimas yra ir nori nekintamai, ir Tavo valia yra ir žino nekintamai. Ir neatrodo teisinga Tavo akivaizdoje, kad, kaip save žino nekintama šviesa, taip ją pažintų apšviestas kintamas. Todėl mano siela yra Tau kaip žemė be vandens, nes kaip ji negali pati save apšviesti, taip ji negali pati save pasotinti. Juk „pas Tave yra gyvybės šaltinis, kaip Tavo šviesoje mes matysime šviesą“.

Vandenų susirinkimas, arba pagoniškai gyvenančiųjų visuomenė.

20. Kas surinko karčiuosius į vieną visuomenę? Juk jiems yra tas pats laikinos ir žemiškos laimės tikslas, dėl kurio jie viską daro, nors ir svyruoja nesuskaičiuojamoje rūpesčių įvairovėje. Kas, Viešpatie, nebent Tu, kuris pasakei, kad vandenys susirinktų į vieną susirinkimą ir pasirodytų sausuma, trokštanti Tavęs? Juk „Tavo yra jūra, ir Tu ją sukūrei, ir sausumą Tavo rankos suformavo“. Juk ne valių kartumas, bet vandenų susirinkimas yra vadinamas jūra. Tu juk tramdai ir blogus sielų geismus ir nustatai ribas, iki kurių jiems leidžiama eiti, ir kad jų bangos susidaužytų savyje. Ir taip Tu darai jūrą pagal savo valdžios tvarką virš visko.

Sausa žemė ir jos vaisiai, arba sielos, trokštančios Dievo ir darančios gera.

21. O sielas, trokštančias Tavęs ir pasirodančias Tau, atskirtas kitu tikslu nuo jūros visuomenės, Tu drėkini slaptu ir saldžiu šaltiniu, kad ir žemė duotų savo vaisių. Ir ji duoda savo vaisių, ir, Tau įsakant, mūsų Viešpačiui Dievui, mūsų siela augina gailestingumo darbus pagal rūšį, mylėdama artimą kūniškų poreikių pagalboje, turėdama savyje sėklą pagal panašumą. Nes iš savo silpnumo mes užjaučiame, kad padėtume stokojantiems, panašiai padėdami, kaip norėtume, kad mums būtų padėta, jei taip pat stokotume. Ne tik lengvuose dalykuose, kaip sėjamoje žolėje, bet ir stiprios jėgos apsaugos pagalboje, kaip vaisingas medis. Tai yra, geradariškai ištraukiant tą, kuris kenčia neteisybę, iš galingojo rankos ir suteikiant apsaugos šešėlį stipria teisingo teismo jėga.

Saulė, mėnulis ir žvaigždės, arba dvasios operacijos.

22. Taip, Viešpatie, taip, aš prašau, tegu kyla, kaip Tu darai, kaip Tu duodi džiaugsmą ir galimybę, tegu „iš žemės kyla tiesa, ir teisingumas iš dangaus žvelgia“. Ir „tebūnie šviesuliai skliaute“. „Laužkime savo duoną alkanam ir įveskime į savo namus vargšą be pastogės, aprenkime nuogą ir neniekinkime savo giminės namiškių.“ Iš šių žemėje gimusių vaisių, pamatyk, kad tai yra gera, ir tegu išsiveržia mūsų laikina šviesa. Ir iš šio žemesnio veiklos vaisiaus, pasiekę aukštesnį kontempliacijos džiaugsmą, gyvybės žodį, pasirodykime kaip šviesuliai pasaulyje, prisirišę prie Tavo Rašto skliauto. Juk ten Tu su mumis diskutuoji, kad mes skirtume tarp suprantamų ir juntamų dalykų, kaip tarp dienos ir nakties, arba tarp sielų, vienų atsidavusių suprantamiems, kitų – juntamiems dalykams. Kad jau nebe Tu vienas slaptoje savo sprendimo vietoje, kaip prieš skliauto sukūrimą, skirtum tarp šviesos ir tamsos, bet ir Tavo dvasiniai žmonės, padėti tame pačiame skliaute ir atskirti, Tavo malone, apreikšta visame pasaulyje, šviestų virš žemės ir skirtų tarp dienos ir nakties, ir reikštų laikus. Nes „seni dalykai praėjo, štai, atsirado nauji“, ir „mūsų išgelbėjimas yra arčiau, nei kai patikėjome“, ir „naktis praėjo, o diena prisiartino“. Ir kadangi Tu „laimini savo metų vainiką“, siųsdamas darbininkus į savo derlių, kuriame sėjant kiti vargo, siųsdamas ir į kitą sėją, kurios derlius yra pabaigoje. Taip Tu duodi įžadus trokštančiam ir laimini teisiojo metus. O Tu esi tas pats, ir Tavo metai, kurie nesibaigia, ruošia sandėlį praeinantiems metams. Juk amžinu sprendimu, tinkamu laiku, Tu duodi dangiškas gėrybes virš žemės.

23. Juk „vienam duodamas per dvasią išminties žodis“ kaip didesnis šviesulys dėl tų, kurie džiaugiasi aiškios tiesos šviesa lyg dienos pradžioje. „Kitam – mokslo žodis pagal tą pačią dvasią“ kaip mažesnis šviesulys. „Kitam – tikėjimas, kitam – gydymo dovanos, kitam – stebuklų darymas, kitam – pranašystė, kitam – dvasių skyrimas, kitam – kalbų rūšys.“ Ir visa tai veikia viena ir ta pati dvasia, „dalindama kiekvienam atskirai, kaip nori“, ir daro, kad „žvaigždės pasirodytų apreiškimu naudai“. O mokslo žodis, kuriame yra visi sakramentai, kurie kinta su laikais lyg mėnulis, ir kitos dovanų žinios, kurios toliau yra minimos kaip žvaigždės, kiek skiriasi nuo to išminties spindesio, kuriuo džiaugiasi minėta diena, tiek yra nakties pradžioje. Juk jiems yra reikalingi tie, kuriems tas protingiausias Tavo tarnas „negalėjo kalbėti kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems“ – tas, kuris „kalba išmintį tarp tobulųjų“. O gyvuliškas žmogus, kaip mažylis Kristuje ir pieno gėrėjas, kol sustiprės kietam maistui ir sustiprins akį saulės spinduliui, tegu neturi apleistos savo nakties, bet tegu tenkinasi mėnulio ir žvaigždžių šviesa. Tai Tu su mumis diskutuoji išmintingiausiai, mūsų Dieve, savo knygoje, savo skliaute, kad mes skirtume viską nuostabia kontempliacija, nors dar ir ženklais, ir laikais, ir dienomis, ir metais.

Išrinktųjų raginimas.

24. Bet pirmiausia „nusiplaukite, būkite švarūs, pašalinkite blogį iš savo sielų ir iš mano akių akivaizdos, kad pasirodytų sausuma“. „Mokykitės daryti gera, teiskite našlaitį ir pateisinkite našlę“, kad žemė augintų pašaro žolę ir vaisingą medį. Ir „ateikite, diskutuokime“, – sako Viešpats, kad „atsirastų šviesuliai dangaus skliaute ir šviestų virš žemės“. Tas turtuolis klausė gerojo mokytojo, ką daryti, kad gautų amžinąjį gyvenimą. Tegul jam pasako gerasis mokytojas, kurį jis manė esant tik žmogumi ir nieko daugiau (o Jis yra geras, nes yra Dievas), tegu jam pasako, kad, jei jis nori ateiti į gyvenimą, tegu laikosi įsakymų, tegu atsiskiria nuo blogio ir nedorybės kartumo, tegu nežudo, tegu nesvetimauja, tegu nevagia, tegu neliudija melagingai, kad pasirodytų sausuma ir augintų pagarbą motinai ir tėvui, ir meilę artimui. „Aš visa tai padariau“, – sako jis. Iš kur tada tiek daug erškėčių, jei žemė yra vaisinga? „Eik, išrauk godumo krūmynus, parduok, ką turi, ir pripildyk vaisių, duodamas vargšams, ir turėsi lobį danguje, ir sek Viešpatį, jei nori būti tobulas“, būdamas kartu su tais, tarp kurių kalba išmintį Tas, kuris žino, ką paskirstyti dienai ir nakčiai, kad ir tu žinotum, kad ir tau atsirastų šviesuliai dangaus skliaute. O tai neįvyks, nebent ten bus tavo širdis. Ir tai taip pat neįvyks, nebent ten bus tavo lobis, kaip girdėjai iš gerojo Mokytojo. Bet sterili žemė nuliūdo, ir erškėčiai uždusino žodį.

25. O jūs, „išrinktoji giminė“, „pasaulio silpnieji“, kurie „palikote viską, kad sektumėte Viešpatį“, eikite paskui Jį ir „sugėdinkite stipriuosius“. Eikite paskui Jį, „gražiosios kojos“, ir „švieskite skliaute“, kad „dangūs skelbtų Jo šlovę“, skirdami tarp tobulųjų šviesos, bet dar ne kaip angelų, ir mažutėlių tamsos, bet ne beviltiškų. Švieskite virš visos žemės, ir diena, spindinti saule, teišlieja dienai išminties žodį, ir naktis, šviečianti mėnuliu, te skelbia nakčiai mokslo žodį. Mėnulis ir žvaigždės šviečia nakčiai, bet naktis jų neužtemdo, nes jos pačios ją apšviečia pagal jos saiką. Štai, lyg Dievui sakant: „Tebūnie šviesuliai dangaus skliaute“, staiga iš dangaus pasigirdo garsas, lyg stiprus vėjas, ir buvo matyti padalyti liežuviai lyg ugnis, kuri ir nusileido ant kiekvieno iš jų. Ir jie tapo šviesuliais dangaus skliaute, turintys gyvybės žodį. Bėgiokite visur, šventosios ugnys, gražiosios ugnys. Jūs esate pasaulio šviesa ir nesate po indu. Tas, prie kurio prisirišote, buvo išaukštintas, ir Jis jus išaukštino. Bėgiokite ir tapkite žinomi visoms tautoms.

Ropliai, arba sakramentai; banginiai, arba stebuklai; paukščiai, arba Dievo pasiuntiniai.

26. Tegul jūra pastoja ir pagimdo jūsų darbus, ir „teišveda vandenys gyvų sielų roplius“. Juk, skirdami brangų nuo menko, jūs tapote Dievo lūpomis, per kurias Jis sakė: „Teišveda vandenys ne gyvą sielą, kurią išves žemė, bet gyvų sielų roplius ir paukščius, skraidančius virš žemės.“ Juk Tavo sakramentai, Dieve, per Tavo šventųjų darbus, šliaužė tarp pasaulio pagundų bangų, kad krikštytų tautas Tavo vardu Tavo krikšte. Ir tarp to buvo padaryti dideli stebuklai, lyg dideli banginiai, ir Tavo pasiuntinių balsai, skraidantys virš žemės, šalia Tavo Knygos skliauto, turėdami jį kaip autoritetą, po kuriuo jie skraidytų, kad ir kur eitų. Juk „nėra kalbų, nei žodžių, kurių balsai nebūtų girdimi, kai per visą žemę išėjo jų garsas ir į žemės pakraščius – jų žodžiai“, nes Tu, Viešpatie, laimindamas, juos padauginai.

Vandenys, arba tautos.

27. Ar aš meluoju, ar maišau ir neskiriu šviesių šių dalykų pažinimų dangaus skliaute ir kūniškų darbų banguotoje jūroje ir po dangaus skliautu? Juk tų dalykų, kurių žinios yra tvirtos ir apibrėžtos, be kartų augimo, lyg išminties ir mokslo šviesuliai, tų pačių dalykų yra kūniškos operacijos, daugybė ir įvairios. Ir vienas iš kito augdamas dauginasi Tavo palaiminime, Dieve, kuris paguodei mirtingųjų jutimų nuobodulį, kad pažinime dvasios vienas daiktas būtų daugybe būdų pavaizduotas ir pasakytas per kūno judesius. Vandenys tai išvedė, bet Tavo žodyje. Atitolusių nuo Tavo tiesos amžinybės tautų poreikiai tai išvedė, bet Tavo Evangelijoje. Juk patys vandenys tai išmetė, kurių kartus silpnumas buvo priežastis, kad Tavo žodyje tai būtų išvesta.

28. Ir viskas yra gražu, kai Tu darai, ir štai, Tu esi neapsakomai gražesnis, kuris viską sukūrei. Jei Adomas nebūtų nukritęs, iš jo įsčių nebūtų išsiliejusi jūros sūrumas – žmonių giminė, giliai smalsi, audringai išpuikusi ir nestabiliai tekanti. Ir taip nebūtų reikėję, kad Tavo dalintojai daugelyje vandenų kūniškai ir jutimiškai veiktų mistinius darbus ir žodžius. Taip man dabar pasirodė ropliai ir paukščiai, kuriais, pamokyti ir inicijuoti kūniškais sakramentais, žmonės, būdami pajungti, daugiau neprogresuotų, nebent dvasia gyventų kitu laipsniu ir, po pradžios žodžio, žiūrėtų į tobulumą.

Gyva siela, arba ištikimasis.

29. Ir todėl Tavo žodyje ne jūros giluma, bet žemė, atskirta nuo vandenų kartumo, išveda ne gyvų sielų roplius ir paukščius, bet gyvą sielą. Juk jai jau nebereikia krikšto, kurio reikia pagonims, kaip reikėjo, kai ji buvo apdengta vandenimis. Juk kitaip neįeinama į dangaus karalystę nuo to, ką Tu įsteigei, kad taip būtų įeinama. Ir ji neieško didelių stebuklų, kuriais būtų sukurtas tikėjimas. Juk „jei nematys ženklų ir stebuklų, netikės“, kai jau ištikima žemė yra atskirta nuo jūros vandenų, karčių netikėjimu. Ir „kalbos yra ženklas ne tikintiesiems, bet netikintiesiems“. Ir šio paukščių tipo, kurį Tavo žodis išvedė iš vandenų, nereikia žemei, kurią Tu įkūrei virš vandenų. Siųsk į ją savo žodį per savo pasiuntinius. Juk mes pasakojame jų darbus, bet Tu esi Tas, kuris veiki juose, kad jie veiktų gyvą sielą. Žemė ją išveda, nes žemė yra priežastis, kad jie joje tai darytų, kaip jūra buvo priežastis, kad jie darytų gyvų sielų roplius ir paukščius po dangaus skliautu, kurių žemei jau nereikia, nors ji ir valgo žuvį, iškeltą iš gelmės, ant to stalo, kurį Tu paruošei tikinčiųjų akivaizdoje. Todėl ji ir buvo iškelta iš gelmės, kad maitintų sausumą. Ir paukščiai yra jūros palikuonys, bet vis dėlto jie dauginasi virš žemės. Juk pirmųjų evangelizuojančių balsų priežastis buvo žmonių netikėjimas. Bet ir ištikimieji yra raginami ir laiminami jais daugybe būdų kasdien. O gyva siela kyla iš žemės, nes tik jau tikintiesiems yra naudinga susilaikyti nuo šio pasaulio meilės, kad jų siela gyventų Tau, kuri buvo mirusi, gyvendama malonumuose – mirtinguose malonumuose, Viešpatie, nes Tu esi gyvybingas tyros širdies malonumas.

30. Tad tegu jau veikia žemėje Tavo tarnai, ne taip, kaip netikėjimo vandenyse, skelbdami ir kalbėdami per stebuklus, sakramentus ir mistinius balsus, kur įsitempęs nežinojimas, nuostabos motina, yra išsigandęs slaptų ženklų (toks yra įėjimas į tikėjimą Adomo sūnums, pamiršusiems Tave, kai jie slepiasi nuo Tavo veido ir tampa bedugne). Bet tegu jie veikia ir kaip sausumoje, atskirtoje nuo bedugnės sūkurių, ir tebūnie pavyzdys tikintiesiems, gyvendami priešais juos ir žadindami juos sekti. Juk taip jie girdi ne tik klausytis, bet ir daryti: „Ieškokite Dievo, ir jūsų siela gyvens“, kad žemė išvestų gyvą sielą. „Nesitaikykite prie šio pasaulio“, susilaikykite nuo jo. Vengdama gyvena siela, kuri, trokšdama, miršta. Susilaikykite nuo baisaus išdidumo žiaurumo, nuo inertiško prabangos malonumo ir nuo melagingo mokslo vardo, kad būtų romūs žvėrys, ir prijaukinti gyvuliai, ir nekenksmingos gyvatės. Juk tai yra sielos judesiai alegorijoje. Bet puikybės išdidumas, geismo malonumas ir smalsumo nuodai yra mirusios sielos judesiai. Nes ji miršta ne taip, kad neturėtų jokio judesio, nes ji miršta, atsitraukdama nuo gyvybės šaltinio, ir taip yra priimama praeinančio pasaulio ir prie jo prisitaiko.

Žemės žvėrys, arba geros sielos jausmai.

31. O Tavo žodis, Dieve, yra amžinojo gyvenimo šaltinis ir nepraeina. Todėl Tavo žodyje yra sutramdomas tas atsitraukimas, kai mums sakoma: „Nesitaikykite prie šio pasaulio“, kad žemė išvestų gyvybės šaltinyje gyvą sielą – Tavo žodyje per Tavo evangelistus, susivaldančią sielą, imituojančią Tavo Kristaus sekėjus. Tai yra „pagal rūšį“, nes vyro pavydas yra iš draugo: „Būkite, – sako jis, – kaip aš, nes ir aš kaip jūs.“ Taip bus gyvoje sieloje geri žvėrys romiu veiksmu. Juk Tu įsakei, sakydamas: „Romiai atlik savo darbus, ir būsi mylimas kiekvieno žmogaus.“ Ir geri gyvuliai, nei jei valgys, neturės pertekliaus, nei jei nevalgys, neturės trūkumo. Ir geros gyvatės, nekenksmingos, kad pakenktų, bet gudrios, kad saugotųsi, ir tiek tyrinėjančios laikiną prigimtį, kiek pakanka, kad per tai, kas sukurta, būtų suprantama ir matoma amžinybė. Juk šie gyvūnai tarnauja protui, kai, sutramdyti nuo mirtino progreso, jie gyvena ir yra geri.

Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, arba atnaujintas.

32. Štai, Viešpatie, mūsų Dieve, mūsų Kūrėjau, kai jausmai yra sutramdyti nuo pasaulio meilės, kuria mes mirėme, blogai gyvendami, ir siela pradeda būti gyva, gerai gyvendama, ir yra įvykdytas Tavo žodis, kuriuo per savo apaštalą Tu pasakei: „Nesitaikykite prie šio pasaulio“, tada seka tai, ką Tu iškart pridėjai ir pasakei: „Bet atsinaujinkite savo proto naujumu.“ Jau nebe „pagal rūšį“, lyg imituojant ankstesnį artimą, nei gyvenant iš geresnio žmogaus autoriteto. Juk Tu nepasakei: „Tebūnie žmogus pagal rūšį“, bet: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“, kad mes patikrintume, kokia yra Tavo valia. Juk tam tas Tavo dalintojas, gimdantis sūnus per Evangeliją, kad neturėtų amžinai mažylių, kuriuos maitintų pienu ir globotų kaip auklė, sako: „Atsinaujinkite savo proto naujumu, kad patikrintumėte, kokia yra Dievo valia – kas gera, ir malonu, ir tobula.“ Todėl Tu nesakai: „Tebūnie žmogus“, bet „Padarykime“, nei sakai: „pagal rūšį“, bet „pagal mūsų paveikslą ir panašumą“. Juk protu atnaujintas ir matantis suprastą Tavo tiesą, žmogus nereikalauja rodytojo, kad imituotų savo rūšį, bet, Tau rodant, jis pats patikrina, kokia yra Tavo valia – kas gera, ir malonu, ir tobula. Ir Tu jį moki, jau gebantį matyti Trejybės Vienybę arba Vienybės Trejybę. Todėl, nors ir sakoma daugiskaita: „Padarykime žmogų“, vis dėlto vienaskaita pridedama: „Ir Dievas sukūrė žmogų.“ Ir, nors sakoma daugiskaita: „pagal mūsų paveikslą“, vienaskaita pridedama: „pagal Dievo paveikslą“. Taip žmogus atsinaujina Dievo pažinime pagal Jo, kuris jį sukūrė, paveikslą. Ir, tapęs dvasiškas, jis teisia viską, kas tikrai turi būti teisiama, o pats nėra niekieno teisiamas.

Kokia yra dvasinio žmogaus galia.

33. O tai, kad jis „teisia viską“, yra tai, kad jis turi galią „jūros žuvims, dangaus paukščiams, visiems gyvuliams ir žvėrims, visai žemei ir visiems ropliams, kurie ropoja virš žemės“. Jis tai daro per proto intelektą, per kurį jis suvokia tai, kas yra iš Dievo dvasios. Kitaip „žmogus, būdamas garbingas, nesuprato; jis buvo palygintas su bepročiais gyvuliais ir tapo panašus į juos“. Taigi, Tavo Bažnyčioje, mūsų Dieve, pagal Tavo malonę, kurią Tu jai davei, nes mes esame Tavo kūrinys, sukurti geriems darbams, ne tik tie, kurie dvasiškai pirmininkauja, bet ir tie, kurie dvasiškai yra pajungti tiems, kurie pirmininkauja (juk „vyrą ir moterį“ Tu sukūrei žmogų šiuo būdu Tavo dvasinėje malonėje, kur, pagal kūno lytį, „nėra nei vyro, nei moters, nes nėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvo“). Taigi, dvasiniai, ar tie, kurie pirmininkauja, ar tie, kurie paklūsta, teisia dvasiškai. Ne apie dvasines žinias, kurios šviečia skliaute (nes nederėtų teisti apie tokį aukštą autoritetą), nei apie pačią Tavo knygą, net jei joje kas nors nešviečia, nes mes jai pajungiame savo intelektą ir esame tikri, kad net tai, kas yra uždaryta mūsų akims, yra pasakyta teisingai ir tikrai (taip žmogus, nors jau ir dvasiškas ir atnaujintas Dievo pažinime pagal Jo, kuris jį sukūrė, paveikslą, vis dėlto turi būti įstatymo vykdytojas, o ne teisėjas). Nei jis teisia apie tą skirtumą tarp dvasinių ir kūniškų žmonių, kurie yra žinomi Tavo, mūsų Dieve, akims ir dar mums nepasirodė jokiais darbais, kad iš jų vaisių mes juos pažintume. Bet Tu, Viešpatie, jau juos žinai, ir padalijai, ir pašaukei slapta, prieš skliauto sukūrimą. Nei jis teisia apie audringas šio pasaulio tautas, nors ir yra dvasiškas. Juk „ką jam teisti apie tuos, kurie yra išorėje“, nežinant, kas iš ten ateis į Tavo malonės saldumą ir kas liks amžinoje bedievystės kartume?

34. Todėl žmogus, kurį Tu sukūrei pagal savo paveikslą, negavo galios dangaus šviesuliams, nei pačiam slaptam dangui, nei dienai ir nakčiai, kuriuos Tu pavadinai prieš dangaus sukūrimą, nei vandenų susirinkimui, kuris yra jūra. Bet jis gavo galią „jūros žuvims, dangaus paukščiams, visiems gyvuliams, visai žemei ir visiems ropliams, kurie ropoja virš žemės“. Jis teisia ir pritaria tam, kas yra teisinga, o smerkia tai, ką randa neteisinga – ar tai būtų sakramentų iškilmėje, kuriais inicijuojami tie, kuriuos Tavo gailestingumas tiria daugelyje vandenų; ar toje, kurioje pateikiama ta žuvis, kurią, iškeltą iš gelmės, valgo pamaldi žemė; ar žodžių ženkluose ir balsuose, pajungtuose Tavo Knygos autoritetui, lyg skraidantiems po skliautu – interpretuodamas, aiškindamas, diskutuodamas, ginčydamasis, laimindamas ir šaukdamasis Tavęs, lūpomis išsiveržiančiais ir skambančiais ženklais, kad tauta atsakytų: „Amen.“ Visų šių balsų, tariamų kūniškai, priežastis yra pasaulio bedugnė ir kūno aklumas, dėl kurio negalima matyti sugalvotų dalykų, todėl reikia triukšmauti ausyse. Taip, nors paukščiai dauginasi virš žemės, jie kyla iš vandenų. Teisia taip pat dvasiškas, pritardamas tam, kas teisinga, ir smerkdamas tai, ką randa neteisinga, ištikimųjų darbuose ir papročiuose – išmaldose lyg vaisingoje žemėje, ir iš gyvos sielos sušvelnintų jausmų, skaistybėje, pasninkuose, pamaldžiose mintyse apie tai, kas suvokiama per kūno jutimus. Apie tai sakoma, kad jis dabar teisia, kuriuose jis turi ir galią taisyti.

Žmonių giminės dauginimasis, arba intelekto ir lūpų vaisingumas.

35. Bet kas tai yra ir koks tai slėpinys? Štai, Tu laimini žmones, o Viešpatie, kad jie „augtų ir daugintųsi, ir pripildytų žemę“. Ar Tu mums iš to nieko neduodi suprasti? Kodėl Tu taip nelaiminai šviesos, kurią pavadinai diena, nei dangaus skliauto, nei šviesulių, nei žvaigždžių, nei žemės, nei jūros? Aš sakyčiau, kad Tu, mūsų Dieve, kuris mus sukūrei pagal savo paveikslą, norėjai šią palaiminimo dovaną suteikti būtent žmogui, nebent būtum taip palaiminęs žuvis ir banginius, kad jie „augtų ir daugintųsi, ir pripildytų jūros vandenis“, ir „paukščiai daugintųsi virš žemės“. Taip pat sakyčiau, kad ši palaiminimas priklauso toms daiktų rūšims, kurios dauginasi gimdydamos iš savęs, jei ją rasčiau medžiuose, krūmuose ir žemės gyvuliuose. O dabar nei žolėms, nei medžiams, nei žvėrims, nei ropliams nebuvo pasakyta: „Aukite ir dauginkitės“, nors ir visi šie, kaip žuvys, paukščiai ir žmonės, dauginasi gimdydami ir išsaugo savo rūšį.

36. Ką tada aš sakysiu, mano šviesa, tiesa? Kad tai yra tuščia, kad tai buvo pasakyta veltui? Jokiu būdu, pamaldumo Tėve, toli gražu, kad tai sakytų Tavo žodžio tarnas. Ir jei aš nesuprantu, ką Tu reiški šiuo žodžiu, tegu geriau jį naudoja geresni, tai yra, protingesni už mane, kiekvienam, kiek Tu davei suprasti. Bet tegu patinka ir mano išpažintis Tavo akims, kuria aš Tau išpažįstu, kad tikiu, Viešpatie, jog Tu tai pasakei ne veltui. Ir aš nenutylėsiu to, ką man siūlo šio skaitymo proga. Juk tai yra tiesa, ir aš nematau, kas man trukdytų taip suprasti Tavo Knygų figūratyvius žodžius. Aš žinau, kad tai, kas vienaip suprantama protu, yra daugybe būdų reiškiama per kūną, ir tai, kas vienaip reiškiama per kūną, yra daugybe būdų suprantama protu. Štai, paprasta Dievo ir artimo meilė, kokiais daugybe sakramentų ir nesuskaičiuojamomis kalbomis, ir kiekvienoje kalboje nesuskaičiuojamais kalbėjimo būdais yra kūniškai išreiškiama! Taip auga ir dauginasi vandenų vaisiai. Atkreipk dėmesį dar kartą, kas tai skaito. Štai, ką vienu būdu Raštas pateikia ir balsas skelbia: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę.“ Argi tai nėra daugybe būdų suprantama, ne klaidų apgaulėmis, bet tikrų supratimų rūšimis? Taip auga ir dauginasi žmonių vaisiai.

37. Taigi, jei mes mąstytume apie pačių daiktų prigimtis ne alegoriškai, bet tiesiogiai, žodis „Aukite ir dauginkitės“ tinka visiems, kurie gimsta iš sėklų. O jei mes traktuotume tai kaip figūras (ką aš labiau manau, kad Raštas turėjo omenyje, nes jis tikrai ne veltui šią palaiminimą priskyrė tik vandenų ir žmonių vaisiams), mes randame gausybę ir dvasinėse, ir kūniškose kūrinijose, kaip danguje ir žemėje, ir teisiose, ir nedorose sielose, kaip šviesoje ir tamsoje, ir šventuosiuose autoritetuose, per kuriuos buvo duotas įstatymas, kaip skliaute, kuris buvo įtvirtintas tarp vandens ir vandens, ir karčių tautų visuomenėje, kaip jūroje, ir pamaldžių sielų uolume, kaip sausumoje, ir gailestingumo darbuose pagal dabartinį gyvenimą, kaip sėjamose žolėse ir vaisinguose medžiuose, ir dvasinėse dovanose, apreikštose naudai, kaip dangaus šviesuliuose, ir suformuotuose jausmuose susivaldymui, kaip gyvoje sieloje. Visuose šiuose dalykuose mes randame gausybę, ir derlingumą, ir augimą. Bet tai, kad taip augtų ir daugintųsi, kad vienas daiktas būtų daugybe būdų išreiškiamas, ir viena išraiška būtų daugybe būdų suprantama, mes nerandame niekur kitur, nebent kūniškai išleistuose ženkluose ir protiškai sugalvotuose dalykuose. Kūniškai išleistus ženklus mes supratome kaip vandenų kartas dėl būtinų kūniškos gelmės priežasčių, o protiškai sugalvotus dalykus – kaip žmonių kartas dėl proto vaisingumo. Ir todėl mes tikėjome, kad abiem šiems tipams buvo pasakyta Tavęs, Viešpatie: „Aukite ir dauginkitės.“ Juk šioje palaiminime mes priėmėme iš Tavęs galimybę ir galią daugybe būdų išreikšti tai, ką vienu būdu supratome, ir daugybe būdų suprasti tai, ką neaiškiai vienu būdu perskaitėme. Taip pripildomi jūros vandenys, kurie juda tik įvairiomis reikšmėmis, ir taip pat žemė pripildoma žmonių vaisiais, kurios sausuma matoma uolume, ir jai dominuoja protas.

Žolė ir medžiai, arba gailestingumo darbai, priklausantys Dievo tarnams.

38. Aš taip pat noriu pasakyti, mano Viešpatie Dieve, ką man toliau primena Tavo Raštas, ir aš pasakysiu ir nebijosiu. Juk aš sakysiu tiesą, Tau man įkvepiant tai, ką Tu norėjai, kad aš pasakyčiau iš tų žodžių. Juk aš netikiu, kad sakau tiesą, nebent įkvepiant Tau, nes Tu esi Tiesa, o „kiekvienas žmogus yra melagis“. Ir todėl „kas kalba melą, kalba iš savęs“. Taigi, kad aš kalbėčiau tiesą, aš kalbu iš Tavęs. Štai, Tu davei mums maistui „visą sėjamą žolę, sėjančią sėklą, kuri yra virš visos žemės, ir visą medį, kuris turi savyje sėjamos sėklos vaisių“. Ir ne mums vieniems, bet ir „visiems dangaus paukščiams, ir žemės žvėrims, ir ropliams“. Bet žuvims ir dideliems banginiams Tu to nedavei. Mes sakėme, kad žemės vaisiais yra reiškiama ir alegorijoje vaizduojama gailestingumo darbai, kurie teikiami šio gyvenimo poreikiams iš vaisingos žemės. Tokia žemė buvo pamaldus Onesiforas, kurio namams Tu davei gailestingumą, nes jis dažnai atgaivino Tavo Paulių ir nesigėdijo jo grandinės. Tai darė ir broliai, ir tokiais vaisiais vaisino, kurie papildė tai, ko jam trūko, iš Makedonijos. O kaip jis sielvartauja dėl kai kurių medžių, kurie nedavė jam priklausančio vaisiaus, kai sako: „Mano pirmojoje gynyboje niekas man nepadėjo, bet visi mane paliko. Tegul tai jiems nebūna įskaityta.“ Juk maistas priklauso tiems, kurie tarnauja racionaliu mokymu per dieviškų slėpinių supratimus, ir taip jiems priklauso kaip žmonėms. Jis jiems priklauso ir kaip gyvai sielai, teikiantiems save pavyzdžiu visame susilaikyme. Taip pat jis jiems priklauso kaip paukščiams dėl jų palaiminimų, kurie dauginasi virš žemės, nes „per visą žemę išėjo jų garsas“.

Tegu būna teisinga davėjo valia.

39. O maitinasi šiuo maistu tie, kurie juo džiaugiasi, ir ne tie džiaugiasi juo, kurių dievas yra pilvas. Juk ir tuose, kurie tai teikia, vaisius yra ne tai, ką jie duoda, bet kokia dvasia jie duoda. Todėl tas, kuris tarnavo Dievui, o ne savo pilvui, aš aiškiai matau, iš ko jis džiaugiasi, aš matau ir labai jam sveikinu. Jis gavo iš filipiečių tai, ką jie atsiuntė per Epafroditą. Bet vis dėlto, aš matau, iš ko jis džiaugiasi. Iš ko jis džiaugiasi, iš to ir maitinasi, nes, kalbėdamas tiesoje, jis sako: „Aš labai džiaugiausi Viešpatyje, kad pagaliau vėl pradėjote rūpintis manimi, kuo jūs ir anksčiau rūpinotės, bet jums buvo nuobodu.“ Šie, vadinasi, dėl ilgo nuobodulio buvo sunykę ir lyg išdžiūvę nuo šio gero darbo vaisiaus, ir jis džiaugiasi jais, kad jie vėl atgijo, o ne savimi, kad buvo padėta jo nepritekliui. Todėl jis toliau sako: „Aš sakau ne todėl, kad man ko nors trūksta. Aš išmokau būti patenkintas tuo, ką turiu. Aš žinau ir kaip turėti mažiau, ir kaip turėti daugiau. Aš esu visur ir visame pamokytas – ir būti sotus, ir alkti, ir turėti perteklių, ir kęsti nepriteklių. Aš viską galiu Tame, kuris mane stiprina.“

Džiaukimės teisinga davėjo valia, o ne dovanos nauda.

40. Tad iš ko tu džiaugiesi, o didysis Pauliau? Iš ko tu džiaugiesi, iš ko maitiniesi, žmogau, atnaujintas Dievo pažinime pagal Jo, kuris tave sukūrė, paveikslą, ir gyva siela, turinčia tokį didelį susivaldymą, ir skraidančiu liežuviu, kalbančiu slėpinius? Juk tokioms gyvoms būtybėms priklauso šis maistas. Kas yra tai, kas tave maitina? Džiaugsmas. Tegu aš girdžiu, kas seka: „Vis dėlto, – sako jis, – jūs gerai padarėte, dalyvaudami mano varge.“ Iš to jis džiaugiasi, iš to maitinasi – kad jie gerai padarė, o ne kad jo vargas buvo palengvintas. Juk jis sako Tau: „Varge Tu mane išplėtei“, nes jis žino ir kaip turėti perteklių, ir kaip kęsti nepriteklių Tavyje, kuris jį stiprini. „Jūs, – sako jis, – taip pat žinote, filipiečiai, kad Evangelijos pradžioje, kai aš išvykau iš Makedonijos, jokia Bažnyčia su manimi nedalyvavo davimo ir gavimo santykyje, išskyrus jus vienus. Nes ir į Tesaloniką, ir vieną, ir du kartus jūs siuntėte mano poreikiams.“ Dabar jis džiaugiasi, kad jie grįžo prie šių gerų darbų, ir džiaugiasi, kad jie vėl atgijo, lyg atgijusiu derlingumu lauko.

41. Ar dėl savo poreikių, nes jis pasakė: „Jūs siuntėte mano poreikiams“, ar dėl to jis džiaugiasi? Ne dėl to. Ir iš kur mes tai žinome? Nes jis pats toliau sako: „Aš ieškau ne dovanos, bet reikalauju vaisiaus.“ Aš išmokau iš Tavęs, mano Dieve, skirti tarp dovanos ir vaisiaus. Dovana yra pats daiktas, kurį duoda tas, kuris teikia šiuos būtinus dalykus, pavyzdžiui, moneta, maistas, gėrimas, drabužis, pastogė, pagalba. O vaisius yra gera ir teisinga davėjo valia. Juk gerasis Mokytojas nesakė: „Kas priims pranašą“ tik, bet pridūrė: „pranašo vardu“. Ir nesakė tik: „Kas priims teisųjį“, bet pridūrė: „teisiojo vardu“. Taip anas gaus pranašo atlygį, o šis – teisiojo atlygį. Ir Jis nesakė tik: „Kas duos puodelį šalto vandens vienam iš mano mažiausiųjų“, bet pridūrė: „tik mokinio vardu“, ir taip pridūrė: „Iš tiesų sakau jums, jis nepraras savo atlygio.“ Dovana yra priimti pranašą, priimti teisųjį, paduoti puodelį šalto vandens mokiniui. O vaisius yra tai daryti pranašo vardu, teisiojo vardu, mokinio vardu. Vaisiu maitinasi Elijas iš našlės, žinančios, kad ji maitina Dievo žmogų, ir dėl to maitinančios. O per varną duotu maistu buvo maitinamas. Ir ne vidinis Elijas, bet išorinis buvo maitinamas – tas, kuris galėjo sugesti ir dėl tokio maisto trūkumo.

Netikintieji nedaro gerų darbų su teisinga valia.

42. Todėl aš pasakysiu, kas yra tiesa Tavo akivaizdoje, Viešpatie: kai neišsilavinę ir netikintys žmonės, kuriems inicijuoti ir laimėti yra būtini pradžios sakramentai ir dideli stebuklai, kuriuos, kaip mes tikime, reiškia žuvų ir banginių vardai, priima Tavo vaikus, kad juos kūniškai pamaitintų ar padėtų kokiame nors dabartinio gyvenimo poreikyje, kai jie nežino, kodėl tai reikia daryti ir kam tai skirta, nei jie šiuos maitina, nei šie yra jų maitinami. Nes nei anie tai daro su šventa ir teisinga valia, nei šie džiaugiasi jų dovanomis, kur dar nemato vaisiaus. Juk dvasia maitinasi tuo, iš ko džiaugiasi. Ir todėl žuvys ir banginiai nevalgo maisto, kurio neaugina nebent žemė, jau atskirta ir atskirta nuo jūros bangų kartumo.

Visi Dievo darbai yra labai geri.

43. Ir Tu, Dieve, matei viską, ką sukūrei, ir štai, tai yra labai gera, nes ir mes tai matome, ir štai, viskas yra labai gera. Kiekvienoje Tavo darbų rūšyje, kai Tu pasakei, kad jie atsirastų, ir jie atsirado, Tu matei, kad tai ir anai yra gera. Aš suskaičiavau, kad septynis kartus parašyta, jog Tu matei, kad tai, ką Tu sukūrei, yra gera. Ir tai yra aštuntas kartas, kai Tu matei viską, ką sukūrei, ir štai, tai yra ne tik gera, bet ir labai gera, lyg viskas kartu. Juk atskirai tai buvo tik gera, o visi kartu – ir geri, ir labai geri. Tai sako ir visi gražūs kūnai, nes daug gražesnis yra kūnas, sudarytas iš visų gražių narių, nei patys atskiri nariai, kurių darniausiu susirinkimu yra užbaigiama visuma, nors ir jie, net ir atskirai, yra gražūs.

Dievo Žodžiui laikas nepridedamas.

44. Aš atkreipiau dėmesį, kad rasčiau, ar septynis, ar aštuonis kartus Tu matei, kad Tavo darbai yra geri, kai Tau jie patiko. Ir Tavo regėjime aš neradau laikų, per kuriuos suprasčiau, kad Tu tiek kartų matei tai, ką sukūrei. Ir aš pasakiau: „O Viešpatie, argi šis Tavo Raštas nėra tiesa, nes Tu, būdamas teisingas ir Tiesa, jį išleidai? Kodėl tada Tu man sakai, kad Tavo regėjime nėra laikų, o šis Tavo Raštas man sako, kad kiekvieną dieną Tu matei, jog tai, ką sukūrei, yra gera, ir, kai aš juos skaičiavau, radau, kiek kartų?“ Į tai Tu man sakai, nes Tu esi mano Dievas, ir sakai stipriu balsu į vidinę mano tarno ausį, pralauždamas mano kurtumą ir šaukdamas: „O žmogau, juk tai, ką sako mano Raštas, aš sakau. Ir vis dėlto, jis tai sako laikinai, o mano žodžiui laikas nepridedamas, nes jis išlieka lygus man amžinybe. Taip tai, ką jūs matote per mano dvasią, aš matau, kaip ir tai, ką jūs sakote per mano dvasią, aš sakau. Ir taip, kai jūs tai matote laikinai, aš nematau laikinai, kaip ir, kai jūs tai sakote laikinai, aš nesakau laikinai.“

Beprotiški manichėjų teiginiai apie Dievo darbus.

45. Ir aš išgirdau, Viešpatie Dieve mano, ir paragavau saldumo lašo iš Tavo tiesos, ir supratau, kad yra kai kurie, kuriems nepatinka Tavo darbai. Ir daugelį iš jų jie sako, kad Tu sukūrei priverstas būtinybės, pavyzdžiui, dangaus statinius ir žvaigždžių sudėtį, ir tai ne iš savęs, bet jau buvo sukurta kitur ir iš kitur, kuriuos Tu surinkai, sujungėi ir sutvėrei, kai iš nugalėtų priešų statėi pasaulio sienas, kad ta konstrukcija nugalėtieji daugiau negalėtų prieš Tave maištauti. O kitus dalykus Tu nei sukūrei, nei apskritai sujungei, pavyzdžiui, visus kūnus, ir mažiausius gyvūnus, ir viską, kas šaknimis laikosi žemėje, bet priešiškas protas ir kita prigimtis, ne Tavo sukurta ir Tau priešiška, žemesnėse pasaulio vietose tai gimdo ir formuoja. Bepročiai tai sako, nes jie nemato Tavo darbų per Tavo dvasią, nei pažįsta Tave juose.

Visi dalykai, matomi per Dievo dvasią, atrodo geri.

46. O tie, kurie mato juos per Tavo dvasią, Tu matai juose. Todėl, kai jie mato, kad tai yra gera, Tu matai, kad tai yra gera. Ir viskas, kas patinka dėl Tavęs, Tu patinki juose. Ir tai, kas mums patinka per Tavo dvasią, Tau patinka mumyse. Juk „kas iš žmonių žino, kas yra žmogaus, nebent žmogaus dvasia, kuri yra jame pačiame? Taip ir tai, kas yra Dievo, niekas nežino, nebent Dievo dvasia. O mes, – sako jis, – gavome ne šio pasaulio dvasią, bet dvasią, kuri yra iš Dievo, kad žinotume, kas mums duota Dievo.“ Ir aš esu raginamas pasakyti: tikrai niekas nežino, kas yra Dievo, nebent Dievo dvasia. Kaip tada mes žinome ir tai, kas mums duota Dievo? Man atsakoma, kad tai, ką mes žinome per Jo dvasią, net ir taip niekas nežino, nebent Dievo dvasia. Kaip teisingai buvo pasakyta: „Juk ne jūs kalbate“, tiems, kurie kalbėtų Dievo dvasioje, taip teisingai sakoma: „Ne jūs žinote“ tiems, kurie žino Dievo dvasioje. Ne mažiau teisingai sakoma: „Ne jūs matote“ tiems, kurie mato Dievo dvasioje. Taip, kad ir ką jie matytų Dievo dvasioje, kad tai yra gera, ne jie, bet Dievas mato, kad tai yra gera. Viena yra, kai kas nors mano, kad tai, kas gera, yra bloga, kaip minėti aukščiau. Kita – kai žmogus mato, kad tai, kas gera, yra gera, kaip daugeliui patinka Tavo kūrinija, nes ji yra gera, bet jiems ne Tu patinki joje, todėl jie labiau nori mėgautis ja, nei Tavimi. Dar kita – kai, žmogui matant, kad kažkas yra gera, Dievas jame mato, kad tai yra gera. Kad Jis būtų mylimas tame, ką sukūrė, Jis, kuris nebūtų mylimas, nebent per dvasią, kurią davė, nes „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse per Šventąją Dvasią, kuri mums duota“, per kurią mes matome, kad tai, kas kaip nors yra, yra gera. Juk tai yra iš To, kuris ne kaip nors yra, bet kuris yra tai, kas yra.

Išvada

Dėkojama Dievui už Jo gerus darbus.

47. Dėkoju Tau, Viešpatie! Mes matome dangų ir žemę, ar tai būtų kūniška viršutinė ir apatinė dalis, ar dvasinė ir kūniška kūrinija. Ir šių dalių puošmenoje, iš kurių susideda arba visa pasaulio masė, arba apskritai visa kūrinija, mes matome sukurtą šviesą ir atskirtą nuo tamsos. Mes matome dangaus skliautą, ar tai būtų tarp dvasinių viršutinių ir kūniškų apatinių vandenų, pirminis pasaulio kūnas, ar ši oro erdvė, nes ir ji vadinama dangumi, per kurią skraido dangaus paukščiai tarp vandenų, kurie garų pavidalu sklando virš jo ir net ramiomis naktimis rasoja, ir šių, kurie sunkiai teka žemėje. Mes matome surinktų vandenų formą per jūros laukus ir sausumą, ar ji būtų nuoga, ar suformuota, kad būtų matoma ir sutvarkyta, ir žolių bei medžių motina. Mes matome šviesulius, spindinčius iš viršaus, saulę, pakankamą dienai, mėnulį ir žvaigždes, guodžiančius naktį, ir visais šiais žymimus ir reiškiamus laikus. Mes matome visur drėgną prigimtį, apvaisintą žuvimis, banginiais ir paukščiais, nes oro masė, kuri neša paukščių skrydį, susidaro iš vandenų išgaravimo. Mes matome žemės veidą, papuoštą žemės gyvūnais, ir žmogų, pagal Tavo paveikslą ir panašumą, pastatytą virš visų neprotingų gyvūnų pačiu Tavo paveikslu ir panašumu, tai yra, proto ir intelekto galia. Ir kaip jo sieloje viena yra tai, kas, patardama, dominuoja, o kita – tai, kas yra pajungta, kad paklustų, taip vyrui buvo sukurta ir kūniškai moteris, kuri turėtų protinio intelekto lygiavertę prigimtį, bet kūno lytimi būtų taip pajungta vyriškai lyčiai, kaip apetitas veiksmui yra pajungtas, kad iš proto proto gautų teisingo elgesio įgūdį. Mes tai matome, ir atskirai yra geri, ir visi yra labai geri.

Kaip viskas buvo sukurta.

48. Tavo darbai šlovina Tave, kad mes Tave mylėtume, ir mes Tave mylime, kad Tavo darbai Tave šlovintų. Jie turi pradžią ir pabaigą laike, kilimą ir saulėlydį, pažangą ir nuosmukį, formą ir jos nebuvimą. Taigi, jie turi atitinkamai rytą ir vakarą, dalinai slaptai, dalinai akivaizdžiai. Juk jie buvo sukurti iš nieko Tavęs, ne iš Tavęs, ne iš kokios nors ne Tavo ar anksčiau buvusios materijos, bet iš kartu sukurtos, tai yra, kartu su Tavimi sukurtos, materijos, nes jos beformystę Tu suformavai be jokio laiko tarpo. Juk viena yra dangaus ir žemės materija, kita – dangaus ir žemės forma. Materiją Tu sukūrei iš visiško nieko, o pasaulio formą – iš beformės materijos. Bet vis dėlto abu sukūrei kartu, kad materiją forma sektų be jokio vėlavimo.

Tai, kas vaizduojama pirmajame Pradžios knygos skyriuje, vėl ir trumpai paaiškinama.

49. Mes taip pat išnagrinėjome, dėl kokių figūrų Tu norėjai, kad tai būtų sukurta tokia tvarka arba parašyta tokia tvarka. Ir mes matėme, kad atskirai yra geri ir visi yra labai geri, Tavo Žodyje, Tavo Viengimyje – dangus ir žemė, Bažnyčios galva ir kūnas, predestinacijoje prieš visus laikus, be ryto ir vakaro. O kai Tu pradėjai vykdyti laikinai tai, kas buvo predestinuota, kad atskleistum tai, kas slapta, ir sutvarkytum tai, kas mumyse nesutvarkyta (nes virš mūsų buvo mūsų nuodėmės, ir mes buvome nuėję į tamsią bedugnę toli nuo Tavęs, ir Tavo gera dvasia sklandė, kad mums padėtų tinkamu laiku), ir Tu nuteisinai bedievius, ir atskyrei juos nuo nedorėlių, ir įtvirtinai savo Knygos autoritetą tarp viršutinių, kurie Tau būtų paklusnūs, ir apatinių, kurie jai būtų pajungti. Ir surinkai netikinčiųjų visuomenę į vieną sąmokslą, kad pasirodytų tikinčiųjų uolumas, kad jie darytų gailestingumo darbus Tau, dalindami ir žemiškas gėrybes vargšams, kad įgytų dangiškas. Ir iš to Tu uždegei tam tikrus šviesulius skliaute – savo šventuosius, turinčius gyvybės žodį ir spindinčius dvasinėmis dovanomis su aukštu autoritetu. Ir iš to, kad pamokytum netikinčias tautas, Tu išvedei iš kūniškos materijos sakramentus ir matomus stebuklus, ir žodžių balsus pagal savo Knygos skliautą, kuriais ir tikintieji būtų laiminami. Ir tada Tu suformavai ištikimųjų gyvą sielą per sutvarkytus jausmus susivaldymo jėga. Ir tada Tu atnaujinai tik Tau pajungtą protą, nereikalaujantį jokio žmogaus autoriteto, kad imituotų, pagal savo paveikslą ir panašumą, ir pajungei iškiliam intelektui racionalų veiksmą lyg vyrui moterį. Ir norėjai, kad visiems Tavo tarnams, būtinams tikintiesiems tobulinti šiame gyvenime, tie patys tikintieji teiktų vaisingus darbus ateičiai laikiniems poreikiams. Mes visa tai matome, ir tai yra labai gera, nes Tu tai matai mumyse, Tu, kuris davei mums dvasią, kuria tai matytume ir joje Tave mylėtume.

Tegu Viešpats mums duoda amžinojo šabo poilsį.

50. Viešpatie Dieve, duok mums ramybę (nes Tu viską mums davei) – poilsio ramybę, šabo ramybę, ramybę be vakaro. Juk visa ši labai graži daiktų tvarka, atlikusi savo būdus, praeis. Juk ir rytas, ir vakaras joje buvo.

51. O septintoji diena yra be vakaro ir neturi saulėlydžio, nes Tu ją pašventinai amžinam išlikimui. Kad tai, ką Tu, po savo labai gerų darbų, nors ir juos ramiai sukūrei, ilsėjaisi septintą dieną, tai mums pranašautų Tavo Knygos balsas, kad ir mes, po savo darbų, kurie yra labai geri, nes Tu mums juos davei, amžinojo gyvenimo šabe ilsėtumėmės Tavyje.

52. Net ir tada Tu taip ilsėsies mumyse, kaip dabar veiki mumyse. Ir taip tas Tavo poilsis bus per mus, kaip šie Tavo darbai yra per mus. O Tu, Viešpatie, visada veiki ir visada ilsiesi. Tu nematai laike, nei judi laike, nei ilsiesi laike. Ir vis dėlto Tu darai ir laikinas vizijas, ir pačius laikus, ir poilsį iš laiko.

53. Mes matome tai, ką Tu sukūrei, nes tai yra. O Tu matai juos, ir todėl jie yra. Ir mes matome išorėje, kad jie yra, ir viduje, kad jie yra geri. O Tu ten matei juos sukurtus, kur matei juos sukurtinus. Ir mes kitu laiku buvome sujudinti daryti gera, kai mūsų širdis pastojo iš Tavo dvasios. O ankstesniu laiku mes buvome sujudinti daryti bloga, apleisdami Tave. O Tu, vieninteli gerasis Dieve, niekada nenustojai daryti gera. Ir yra kai kurie geri mūsų darbai iš Tavo dovanos, bet ne amžini. Po jų mes tikimės ilsėtis Tavo didžiulėje pašventinime. O Tu, gėris, nestokojantis jokio gėrio, visada esi ramus, nes Tavo poilsis esi Tu pats. Ir kas iš žmonių duos žmogui tai suprasti? Koks angelas – angelui? Koks angelas – žmogui? Iš Tavęs tebūnie prašoma, Tavyje tebūnie ieškoma, į Tave tebūnie beldžiama. Taip, taip bus gauta, taip bus rasta, taip bus atidaryta. Amen.