Terminas „liuteronybė“ kilęs iš vardo Martynas Liuteris (lot. Martinus Lutherus) – vokiečių teologo, vieno svarbiausių Reformacijos judėjimo veikėjų XVI a. Žodis „liuteronai“ pradžioje buvo naudojamas kaip pravardė Liuterio šalininkams, tačiau vėliau tapo oficialiu pavadinimu protestantų judėjimui, kurio pagrindus suformavo būtent jis. Liuteronybė – tai viena iš pagrindinių protestantizmo krypčių, dar kitaip vadinama evangelikų liuteronų tikėjimu.
Liuteronybė – tai krikščioniško tikėjimo šaka, atsiskyrusi nuo Romos Katalikų Bažnyčios XVI a. Reformacijos metu. Ji remiasi Martyno Liuterio mokymu, kurio pagrindinis tikslas buvo reformuoti Bažnyčią – pašalinti doktrininius iškraipymus, moralinę degradaciją bei piktnaudžiavimą dvasine valdžia. Liuteronybė skelbia, kad žmogus išteisinamas tikėjimu, o ne darbais, ir kad Šventasis Raštas yra aukščiausias autoritetas tikėjimo klausimais.
Pagrindiniai liuteronų tikėjimo bruožai
- Tikėjimas, o ne darbai: Viena svarbiausių liuteroniškų doktrinų – „išgelbėjimas vien tik per tikėjimą“ (lot. sola fide). Tai reiškia, kad žmogus yra išteisinamas Dievo akyse tikėjimo dėka, o ne gerų darbų ar religinės praktikos.
- Raštas – aukščiausias autoritetas: Liuteronai tiki, kad vienintelis autoritetas tikėjimo ir gyvenimo klausimais yra Šventasis Raštas (lot. sola scriptura). Tradicijos ir Bažnyčios mokymas yra vertingi, bet negali prieštarauti Raštui.
- Bendras kunigystės principas: Visi tikintieji turi teisę skaityti ir aiškinti Raštą. Dvasininkai yra tik bendruomenės tarnai, o ne tarpininkai tarp žmogaus ir Dievo.
- Sakramentai: Liuteronybė pripažįsta tik du sakramentus – Krikštą ir Viešpaties Vakarienę (Komuniją). Jie laikomi Dievo malonės priemonėmis, bet neturi magiškos galios, nepriklausomai nuo žmogaus tikėjimo.
- Bažnyčia kaip tikinčiųjų bendruomenė: Bažnyčia – tai ne institucija su hierarchine valdžia, o tikinčiųjų bendruomenė, kuri kartu šlovina Dievą, skelbia Evangeliją ir priima sakramentus.
Liuteronai – tai liuteronybę išpažįstantys krikščionys. Jie sudaro vieną iš pagrindinių protestantizmo srovių. Nuo Reformacijos laikų liuteronai įsitvirtino daugelyje Europos šalių, ypač Vokietijoje, Skandinavijoje (Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Suomijoje), taip pat Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje.
Lietuvoje liuteronai žinomi kaip evangelikai liuteronai. Nors jų bendruomenė nėra gausi, ji turi gilias istorines šaknis – pirmosios liuteronų bažnyčios Lietuvoje atsirado jau XVI a. pradžioje, ypač Mažojoje Lietuvoje (Prūsijoje), kur Reformacija įsitvirtino sparčiai ir giliai.
Pagrindinis liuteronų tikslas – skelbti Evangeliją, ugdyti tikinčiųjų bendruomenes, padėti žmonėms augti tikėjime bei gyventi pagal Dievo žodį. Jie pabrėžia švietimo, sąžinės laisvės, moralinio atsakomybės ir artimo meilės reikšmę.
Liuteronų bendruomenės aktyviai dalyvauja:
- pamaldose ir liturginėje veikloje;
- katechezėje (tikėjimo mokyme);
- socialinėje pagalboje (ligoninių, vaikų, senelių, socialinių centrų veikloje);
- ekumeniniame dialoge – bendradarbiaudami su kitomis krikščionių konfesijomis.
Liuteronybė turėjo didžiulę įtaką Europos kultūrai, švietimui, kalbai ir religiniam gyvenimui:
- Švietimas: Martynas Liuteris skatino visų vaikų švietimą ir prisidėjo prie privalomo mokymosi įvedimo. Jo pastangos padėjo suformuoti švietimo sistemą, kurioje Biblija tapo svarbia mokymosi priemone.
- Kalba ir vertimai: Liuteris išvertė Bibliją į vokiečių kalbą, kad ją galėtų skaityti kiekvienas. Tai ne tik padarė Raštą prieinamą žmonėms, bet ir stipriai paveikė vokiečių kalbos standartizaciją bei literatūrą.
- Kultūra ir muzika: Liuteronai skatino giedojimą per pamaldas. Pats Liuteris kūrė giesmes, iš kurių žymiausia – „Tvirčiausia apsaugos pilis yra mūsų Dievas“. Liuteroniška muzika stipriai paveikė kompozitorius, tokius kaip Johanas Sebastianas Bachas.
- Religinė laisvė: Liuteronų mokymas skatino atsakomybę prieš Dievą, o ne tik prieš dvasinę hierarchiją. Tai prisidėjo prie sąžinės laisvės sampratos plėtros Europoje.