Žmogus – tik žemės svečias,
Ir turi jis sugrįžt namo.
Bet kaip sunku išleisti jį į kelią,
Kuriuo negrįžta niekas atgalios.
Žmogus, kaip Dievo kūrinys, iš tiesų yra tik žemės svečias. Šis trumpalaikis buvimas Žemėje, aprašytas kaip „kelionė“, Biblijos psalmuose lyginamas su greitai prabėgančia diena ar net trumpu gyvenimo kvėpsniu. Mūsų tikrasis „namas“, pasak krikščionių tikėjimo, yra dangiškoji karalystė, kur mūsų sielos ras amžinąją ramybę. Ši kelionė, kupina išbandymų ir džiaugsmų, yra skirta dvasiniam augimui ir santykių su Dievu stiprinimui. Kaip rašoma Laiške hebrajams 11:13-16, „Visi šie žmonės, nors ir buvo liaupsinami dėl savo tikėjimo, negavo to, kas buvo pažadėta, nes Dievas turėjo omenyje kažką geresnio mums, kad jie be mūsų nepasiektų tobulumo.“ Mūsų „grįžimas namo“ simbolizuoja susijungimą su Dievu, amžinąjį gyvenimą, laisvę nuo skausmo ir kančių. Šis grįžimas nėra fizinė kelionė, bet dvasinis perėjimas, priklausomas nuo mūsų gyvenimo pasirinkimų ir santykio su Dievu. Mus lydi viltis, kad po mirties mūsų sielos bus priimtos į amžinąjį gyvenimą, kaip aprašyta Evangelijose. Ši kelionė reikalauja tikėjimo, meilės ir gerų darbų, kaip akcentuojama įvairiose religijose. Todėl svarbu gyventi prasmingą gyvenimą, siekiant Dievo valios ir skleidžiant meilę aplinkiniams. „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nežūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Mūsų laikinas buvimas Žemėje yra tik parengiamasis etapas šiam amžinajam gyvenimui.