TIKĖJIMO, VILTIES, MEILĖS IR GAILESČIO AKTAI
Tikiu, Dieve, visa, ką Tu apreiškei ir per šventąją savo Bažnyčią davei mums tikėti, nes Tu, būdamas pati Tiesa, negali suklysti nei kitų suklaidinti. Viešpatie, padidink mano tikėjimą!
Turiu viltį, Viešpatie, ir tvirtai tikiuosi, kad dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų duosi man išganymui reikalingų malonių ir, jeigu laikysiuosi Tavo įsakymų, amžinąją garbę danguje, nes Tu pats, Viešpatie, tai pažadėjai, o ką pažadi, visuomet įvykdai. Viešpatie, sustiprink mano viltį!
Myliu Tave, Dieve, visa širdimi, visa siela, visu protu, visomis jėgomis, nes Tu esi be galo geras, be galo vertas meilės. Dėl Tavo meilės myliu kiekvieną žmogų ir iš širdies atleidžiu visiems savo kaltininkams. Duok man, Viešpatie, vis labiau Tave mylėti!
Gailiuosi, mano Dieve, kad ne visada buvau ištikimas Tau, kad esu nusikaltęs Tavo meilei. Atleisk man, Viešpatie! Nuoširdžiai ryžtuosi taisytis. Jėzau, stiprink mane! Amen.
Šie keturi teologijos ramsčiai – tikėjimas, viltis, meilė ir gailestingumas – tarpusavyje glaudžiai susiję ir vienas kitą stiprina. Tikėjimas yra pasitikėjimas Dievu ir Jo apreiškimu, viltis – lūkestis amžinojo gyvenimo ir Dievo malonės, meilė – atsidavimas Dievui ir artimui, o gailestingumas – atlaidumas sau ir kitiems. Šv. Paulius Laiške korintiečiams rašo: „Ir dabar lieka tikėjimas, viltis, meilė – šios trys, o didžiausia iš jų – meilė“ (1 Kor 13, 13). Meilė, kaip aukščiausia dorybė, apima ir tikėjimą, ir viltį, ir gailestingumą, nes tik mylinti širdis gali tikėti, viltis ir atleisti.
Gailestingumas, kaip Dievo atributas, atsispindi ir Jėzaus Kristaus gyvenime bei mokyme. Jėzus mokė atleisti priešams ir mylėti netgi tuos, kurie mus nekenčia. Šis gailestingumas yra ne silpnumo, o stiprybės ženklas, nes tik stiprus žmogus gali atleisti. Tikėjimas, viltis ir meilė be gailestingumo lieka nepilni, nes tik gailestingumas leidžia mums iš tikrųjų suprasti ir priimti Dievo meilę. Šventųjų gyvenimai kupini tikėjimo, vilties, meilės ir gailestingumo aktų, kurie įkvepia ir mus sekti jų pavyzdžiu. Šie keturi ramsčiai yra ne statiški dogmos, o dinamiškas gyvenimo būdas, reikalaujantis nuolatinio siekio ir augimo dvasiniame kelyje. Tikėjimas, viltis, meilė ir gailestingumas yra ne tik religinės sąvokos, bet ir svarbūs moraliniai principai, formuojantys mūsų asmenybę ir santykius su pasauliu. Todėl nuolatinis jų puoselėjimas yra būtinas kiekvieno žmogaus dvasiniam augimui ir pilnaverčiam gyvenimui.