Tu, o Viešpatie, esi mano viltis. Ką tik turiu daryti ar palikti, ką iškentėti ar ko trokšti, Tu, Viešpatie, visame kame esi mano viltis. Tik dėl Tavęs aš laukiu viso kito.
Kas nori, tegu kelia savo nuopelnus, tegul giriasi, kad pakelia dienos sunkumus ir kaitrą, tegu kalba, kad šeštadieniais dukart pasninkauja, galiausiai tegu didžiuojasi, kad nėra toks, kaip kiti žmonės. Tačiau man naudingiausia yra glaustis prie Tavęs, Tavyje, Viešpatie Dieve, sudėti savo viltį.
Tegu žmonės viliasi kitais dalykais, jei nori, tegu pasitiki pasaulietiškais sugebėjimais ir gudrumu, kilmingumu, garbe ar kitomis tuštybėmis. Aš gi, iš meilės Tau, laikau visa tai praradimu ir sąšlavomis, nes Tu, Viešpatie, esi mano viltis.
Kas nori, tegu deda viltis į nesaugius turtus, o aš nesitikiu šalia Tavęs net gyvenimui reikalingiausių daiktų, pasitikėdamas vien Tavo žodžiais, kuriais sustiprintas visko išsižadėjau: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa tai jums bus pridėta“.
Jei man buvo pažadėtas atlygis, turiu viltį jį gauti iš Tavo gerumo, o jei prieš mane pakils kovos, jei pasaulis priešinsis, pilnas pykčio, jei net kūnas sukiltų prieš dvasią – aš visados pasitikėsiu Tavimi. Amen.
Šv. Bernardo malda – tai giliai asmeniškas kreipimasis į Dievą, pabrėžiantis visišką pasitikėjimą ir priklausomybę nuo Aukščiausiojo. Maldoje atsisakoma pasikliauti žmogiškais pasiekimais ir ambicijomis, akcentuojant tikėjimo svarbą. Šv. Bernardas, Cisterciečių ordino įkūrėjas, savo gyvenimą paskyrė Dievo garbinimui ir tarnybai, todėl jo malda atspindi šią gilią dvasinę patirtį. Žodžiai „Tu, Viešpatie, esi mano viltis“ tampa maldos ašimi, pabrėždami Dievo kaip vienintelės tikrosios vilties ir paguodos svarbą. Tai atitinka Biblijos posakį iš Psalmių: „Mano viltis – Viešpats.“ (Ps 146,5).
Šv. Bernardo malda primena mums, kad tikrasis turtas slypi ne materialiame pasaulyje, o santykyje su Dievu. Ji kviečia atsisakyti tuštybių ir siekti dvasinio tobulėjimo. Ši malda gali būti interpretuojama kaip atsisakymas nuo pasaulio vertybių ir sutelkimas į dvasinį gyvenimą, kas yra svarbu krikščionių gyvenime. Šv. Paulius rašė: „Aš viską laikau nuostoliu, palyginus su nepaprasta Kristaus pažinimo verte“ (Fil 3,8). Šv. Bernardo maldos esmė yra ne tik žodžiai, bet ir gili vidinė nuostata, pasitikėjimas Dievo gailestingumu ir meilė Jam. Apie šv. Bernardo maldos istoriją nėra plačiai paplitusių įdomybių, tačiau pati malda išlieka aktuali ir šiandien, nes kalba apie amžinąsias žmogaus dvasios vertybes. Ji išlieka galinga priemonė ieškantiems dvasinio paguodos ir stiprybės.