Antroposofija, Rudolfo Štainerio sukurta dvasinio mokslo kryptis, siūlo gilų ir daugialypį žmogaus būtybės supratimą, kuris apima ne tik fizinį, bet ir sielos bei dvasios aspektus. Vienas iš šios filosofijos elementų yra dvylikos dorybių koncepcija, siejama su zodiako ženklais ir metinėmis ciklais. Šios dorybės, kaip ir kitos antroposofinės idėjos, tokios kaip dvylika nuotaikų (Zodiako meditacijos) ar dvylika pojūčių, rodo žmogaus ryšį su kosmosu ir jo vidinį tobulėjimo kelią.
Dvylika dorybių yra antroposofinė praktika, kviečianti žmogų medituoti ir išgyventi tam tikras dorybes, susietas su zodiako ženklais ir metų mėnesiais. Kiekviena dorybė skirta tam tikram mėnesiui, pradedant 21-ąja prieš tai buvusio mėnesio diena ir baigiant einamojo mėnesio 21-ąja diena. Šios dorybės padeda žmogui sąmoningai dirbti su savo siela, siekiant dvasinio augimo ir harmonijos su kosminiais ritmais. Štaineris pabrėžia, kad šios dorybės nėra tik moralinės gairės, bet ir dvasiniai įrankiai, leidžiantys žmogui tapti „pasaulio dalyviu“ per sąmoningą ryšį su makrokosmosu.
Štai dvylika dorybių, jų mėnesiai ir transformacijos:
- Avinas (balandis): Atsidavimas (ang. Devotion) tampa pasiaukojimo jėga (becomes the power of sacrifice).
- Jautis (gegužė): Pusiausvyra (ang. Equilibrium) tampa progresu (becomes progress).
- Dv yniai (birželis): Atkaklumas (ang. Perseverance) tampa ištikimybe (becomes faithfulness).
- Vėžys (liepa): Nesavanaudiškumas (ang. Unselfishness) tampa katarsiu (becomes catharsis).
- Liūtas (rugpjūtis): Užuojauta (ang. Compassion) tampa laisve (becomes freedom).
- Mergelė (rugsėjis): Mandagumas (ang. Courtesy) tampa jausmų stabilumu (becomes steadiness in feeling).
- Svarstyklės (spalis): Pasitenkinimas (ang. Contentment) tampa savirealizacija (becomes self-composure).
- Skorpionas (lapkritis): Kantrybė (ang. Patience) tampa supratimu (becomes understanding).
- Šaulys (gruodis): Kalbos ir minčių valdymas (ang. Control of speech and thinking) tampa tiesos jausmu (becomes a feeling for the truth).
- Ožiaragis (sausis): Drąsa (ang. Courage) tampa atpirkimo jėga (becomes the power of redemption).
- Vandenis (vasaris): Diskretiškumas (ang. Discretion) tampa meditacijos jėga (becomes the power of meditation).
- Žuvys (kovas): Didžiadvasiškumas (ang. Magnanimity) tampa meile (becomes love).
Šios dorybės yra praktinis įrankis saviugdai, skatinantis žmogų stebėti, kaip jos pasireiškia kasdieniame gyvenime, ir medituoti, siekiant gilinti jų poveikį. Valdorfo pedagogikoje šios dorybės gali būti integruojamos į ugdymo procesą, pavyzdžiui, per metų šventes ar ritminę veiklą, padedančią vaikams išgyventi šias savybes per gamtos ciklus.
Dvylika nuotaikų – Zodiako meditacijos
Dvylika nuotaikų (ang. * Twelve Moods – Zodiacal Meditations*) yra dar viena Štainerio pasiūlyta praktika, skirta žmogaus sielos ryšiui su zodiako jėgomis stiprinti. Šios meditacijos siejamos su dvylika zodiako ženklų ir kviečia žmogų per konkrečias vizualizacijas, asociacijas ar dvasinius pratimus išgyventi kiekvieno ženklo energiją. Kiekviena nuotaika parodo tam tikrą kosminę kokybę, kurią žmogus gali integruoti į savo sielos gyvenimą. Pavyzdžiui, Avino energija gali būti susijusi su iniciatyva ir pasiaukojimu, o Žuvų – su meile ir atjauta.
Valdorfo pedagogikoje šios nuotaikos dažnai taikomos per metų ritmo šventes, kurios rodo zodiako ciklą. Pavyzdžiui, pavasario šventės, tokios kaip Velykos, siejamos su atgimimu ir Rafaelio archangelo energija, o rudeninės šventės, tokios kaip Mykolinės, – su drąsa ir Mykolo archangelo įtaka. Šios meditacijos padeda pedagogams ir vaikams sąmoningai išgyventi gamtos ir kosmoso ritmus, stiprinant jų dvasinį jautrumą.
Dvylika pojūčių
Štaineris buvo pirmasis, pristatęs dvylikos pojūčių koncepciją, kuri išplečia tradicinį penkių pojūčių modelį. Jo teigimu, žmogus turi dvylika pojūčių, kurie leidžia suvokti tiek fizinę, tiek dvasinę realybę. Šie pojūčiai yra:
- Lytėjimas – fizinis kontaktas su aplinka.
- Gyvasties pojūtis – suvokimas apie kūno gyvybingumą ir sveikatą.
- Nuosavo judėjimo pojūtis – suvokimas apie savo kūno judesius.
- Balanso pojūtis – orientacija erdvėje.
- Uoslė – kvapų suvokimas.
- Skonis – skonio suvokimas.
- Regėjimas – vizualinis pasaulio suvokimas.
- Šilumos pojūtis – temperatūros suvokimas.
- Klausos pojūtis – garso suvokimas.
- Kalbos (žodžio) pojūtis – suvokimas apie žodžių prasmę.
- Minties pojūtis – kito žmogaus minčių suvokimas.
- Aš (ego) pojūtis – kito žmogaus individualybės suvokimas.
Šie pojūčiai, anot Štainerio, yra žmogaus „Aš“ fiziologija ir anatomija, leidžianti jam egzistuoti Žemėje. Valdorfo pedagogikoje, ypač ikimokyklinėje, didelis dėmesys skiriamas šių pojūčių lavinimui, nes pirmieji septyneri metai laikomi kritiniu laikotarpiu jų vystymuisi. Pavyzdžiui, per jutimines veiklas, tokias kaip molio lipdymas ar vilnos vėlimas, vaikai stiprina lytėjimo ir gyvasties pojūčius, o per ritmines pasakas – kalbos pojūtį.
Kiti terminai
- Septyni gyvybiniai procesai: Štaineris aprašo septynis archetipinius procesus, kurie rodo žmogaus eterinio ir astralinio kūnų sąveiką. Jie siejami su planetomis: kvėpavimas (Saturnas), šiluma (Jupiteris), maitinimas (Marsas), skaidymas (Saulė), įsisavinimas (Venera), augimas (Merkurijus) ir reprodukcija (Mėnulis). Valdorfo pedagogikoje šie procesai taikomi, pavyzdžiui, formuojant vaikų mitybos įpročius ar dienos ritmą, kad būtų palaikomas jų eterinio kūno vystymasis.
- Septyni sielos tipai: Antroposofinėje psichologijoje (psichosofijoje) žmogaus siela siejama su septyniomis planetomis, kurios lemia skirtingus sielos tipus: Saturno (sąmoningasis), Mėnulio (romantiškasis), Jupiterio (dominuojantis), Merkurijaus (judrusis), Marso (agresyvusis), Veneros (estetiškasis) ir Saulės (idealusis). Šie tipai padeda pedagogams atpažinti vaikų asmenybes ir pritaikyti ugdymą pagal jų poreikius.
- Biografinis darbas: Štainerio pasiūlytas septynerių metų ciklo modelis, kuriame žmogaus raida siejama su planetomis ir inkarnacijos etapais (pvz., 0–7 metai – Mėnulis, 7–14 metai – Merkurijus ir t. t.). Šis modelis taikomas Valdorfo pedagogikoje, formuojant ugdymo programas, atitinkančias vaikų raidos tarpsnius.
- Socialinė trinarystė: Štainerio idėja, kad visuomenė turėtų būti organizuojama remiantis trimis principais: laisve (dvasios sritis), brolybe (kūno sritis) ir lygybe (sielos sritis). Valdorfo darželiuose šie principai taikomi struktūrizuojant bendruomenės veiklą, pavyzdžiui, pedagogų kolegijos dirba pagal laisvės principą, o ekonominiai sprendimai grindžiami brolybe.
Ryšys su religija
Antroposofija, nors ir nėra religija, glaudžiai siejasi su krikščioniškąja tradicija, ypač ezoteriniu krikščionybės aspektu. Štaineris dažnai rėmėsi krikščioniškais simboliais ir idėjomis, tačiau interpretavo jas per dvasinio mokslo prizmę. Pavyzdžiui:
- Dvylika dorybių ir krikščionybė: Nors dvylika dorybių tiesiogiai siejamos su zodiako ženklais, jos parodo krikščioniškas vertybes, tokias kaip meilė, užuojauta ar pasiaukojimas. Šios dorybės gali būti lyginamos su septyniomis katalikų dorybėmis, tačiau jos labiau orientuotos į kosminį žmogaus ryšį, o ne tik moralinį elgesį. Pavyzdžiui, didžiadvasiškumas, siejamas su Žuvimis, transformuojasi į meilę, kuri krikščionybėje laikoma aukščiausia dorybe (1 Kor 13, 13).
- Dvylika apaštalų ir zodiakas: Štaineris lygina dvylika zodiako ženklų su dvylika apaštalų, kurie supa Kristų, kaip zodiakas supa Saulę. Ši analogija pabrėžia žmogaus dvasinį ryšį su kosmosu ir Kristaus, kaip dvasinės Saulės, idėją. Sekminių įvaizdis, kai apaštalai gauna Šventąją Dvasią, Štainerio darbuose tampa žmonijos bendruomenės idealu.
- Archangelai ir metų ritmas: Štainerio darbuose keturi archangelai (Mykolas, Gabrielius, Rafaelis, Urielis) siejami su metų laikais ir dorybėmis. Pavyzdžiui, Mykolo šventė (rudenį) skatina drąsą, o Gabrieliaus (Kalėdos) – vidinę ramybę. Šie archangelai rodo krikščioniškąją angelologiją, tačiau yra interpretuojami kaip kosminės jėgos, veikiančios žmogaus sielą.
- Dvasios mokslas ir krikščionybė: Štainerio dvasios mokslas siekia atskleisti gilesnę krikščionybės prasmę, pabrėždamas žmogaus dvasinį tobulėjimą per saviugdą. Pavyzdžiui, jo paskaita apie „Žvaigždžių kalbą“ (1923 m. Kalėdos) kalba apie žmogaus dialogą su dvasiniu pasauliu, kuris primena krikščionišką maldos ir kontempliacijos praktiką.
Istorija
Kaimelyje, apsuptame kalvų, gyveno berniukas vardu Jonas. Jis dažnai žiūrėdavo į žvaigždes, jausdamas, kad jos slepia kažką daugiau nei tik šviesą. Vieną vakarą jis sutiko senolį, kuris pasivadino Mykolu, ir šis padovanojo Jonui seną knygą apie dvylika dorybių. „Kiekvieną mėnesį išgyvenk vieną dorybę,“ – tarė senolis, – „ir žvaigždės kalbės su tavimi.“
Pirmąjį mėnesį, balandį, Jonas mokėsi atsidavimo. Jis padėjo kaimynui sutvarkyti apleistą sodą, atsisakydamas savo laisvo laiko. Šis pasiaukojimas atnešė jam ramybę. Gegužę jis ieškojo pusiausvyros, stengdamasis išklausyti draugų nuomones, net kai jos skyrėsi nuo jo. Birželį atkaklumas padėjo jam užbaigti sunkų mokyklos projektą, o liepos nesavanaudiškumas paskatino dalintis maistu su benamiu.
Rugpjūtį, įkvėptas užuojautos, Jonas paguodė liūdną draugą, o rugsėjį praktikavo mandagumą, sveikindamasis su visais kaimo gyventojais. Spalio pasitenkinimas mokė jį džiaugtis paprastais dalykais, o lapkričio kantrybė padėjo išlaukti, kol draugas atsiprašė po nesusipratimo. Gruodį Jonas mokėsi valdyti savo kalbą, vengdamas piktų žodžių, o sausį drąsa paskatino jį užstoti silpnesnį vaiką. Vasarį jis praktikavo diskretiškumą, saugodamas draugo paslaptį, o kovą didžiadvasiškumas paskatino padėti kaimui organizuoti šventę.
Metų pabaigoje Jonas vėl sutiko Mykolą. „Ar žvaigždės tau kalbėjo?“ – paklausė senolis. Jonas nusišypsojo: „Jos moko mane būti geresniu žmogumi.“ Mykolas linktelėjo: „Tai ir yra tavo dvasios stiprybė.“