Katalikų bažnyčia septynias dorybes laiko esminėmis vertybėmis, padedančiomis žmogui gyventi pagal Dievo valią ir atsispirti septynioms mirtinoms nuodėmėms. Šios dorybės skirstomos į keturias kardinaliąsias (arba pagrindines) dorybes – išmintį, teisingumą, saiką ir drąsą – bei tris teologines dorybes – tikėjimą, viltį ir dosnumą. Šios dorybės nėra tik abstrakčios idėjos, bet praktiniai principai, kuriuos taikant kasdieniame gyvenime galima siekti dvasinio ir moralinio tobulumo.
Kaip teigia šv. Tomas Akvinietis, vienas žymiausių katalikų teologų, „dorybės yra įpročiai, kurie tobulina žmogaus sielą ir leidžia jam veikti pagal teisingą protą ir Dievo malonę“ (Summa Theologica, I-II, q. 55, a. 4). Ši citata pabrėžia, kad dorybės yra ne tik tikslas, bet ir kelias, kurį žmogus renkasi sąmoningai.
4 Kardinaliosios dorybės
Kardinaliosios dorybės, kilusios dar iš antikos filosofų, tokių kaip Platonas ir Aristotelis, yra pamatinės žmogaus moralinio gyvenimo gairės:
- Išmintis (lot. prudentia) – gebėjimas priimti teisingus sprendimus, remiantis protu ir patirtimi. Tai dorybė, leidžianti žmogui atskirti gėrį nuo blogio ir pasirinkti tinkamą veiksmą.
- Teisingumas (lot. iustitia) – siekis duoti kiekvienam tai, kas jam priklauso, gerbiant kitų teises ir bendrąjį gėrį.
- Saikas (lot. temperantia) – savikontrolė, padedanti valdyti aistras, troškimus ir išvengti kraštutinumų.
- Drąsa (lot. fortitudo) – stiprybė susiduriant su sunkumais ar pavojais, ypač ginant tai, kas teisinga.
3 Teologinės dorybės
Teologinės dorybės yra tiesiogiai susijusios su Dievu ir žmogaus santykiu su juo:
- Tikėjimas (lot. fides) – tvirtas įsitikinimas Dievo buvimu ir Jo pažadais, net kai tai nėra akivaizdu.
- Viltis (lot. spes) – pasitikėjimas Dievo malone ir amžinuoju gyvenimu, išlaikant optimizmą net sunkiausiais momentais.
- Dosnumas (lot. caritas) – besąlygiška meilė Dievui ir artimui, kuri laikoma aukščiausia dorybe, nes, kaip sako apaštalas Paulius, „meilė yra didžiausia iš visų“ (1 Kor 13, 13).
Kelionė per dorybes
Kaimelyje prie miško gyveno jauna moterimi vardu Elena. Ji buvo žinoma dėl savo geros širdies, tačiau jautėsi pasimetusi gyvenime, tarsi trūktų krypties. Vieną dieną, vaikštinėdama miške, ji rado seną knygą, paliktą po ąžuolu. Knygos puslapiuose buvo užrašytos septynios dorybės ir užduotys, kurios, kaip teigė knyga, padės rasti vidinę ramybę.
Pirmoji užduotis buvo susijusi su išmintimi. Elena turėjo padėti kaimo seniūnui spręsti ginčą tarp dviejų kaimynų. Užuot skubėjusi teisti, ji kantriai išklausė abi puses ir pasiūlė sprendimą, kuris tenkino abu. Šis procesas išmokė ją neskubėti ir gerai apsvarstyti savo sprendimus.
Antroji užduotis buvo teisingumas. Kaimo turguje Elena pastebėjo, kad vienas prekeivis apgaudinėja pirkėjus, duodamas mažesnes porcijas nei žadėjo. Ji drąsiai, bet pagarbiai kreipėsi į prekeivį, ragindama elgtis sąžiningai. Jos žodžiai paveikė ne tik prekeivį, bet ir kitus, kurie pradėjo labiau rūpintis sąžiningumu.
Trečioji užduotis – saikas. Elena buvo pakviesta į didelę šventę, kurioje buvo gausu maisto ir gėrimų. Nors pagunda buvo didelė, ji pasirinko mėgautis saikingai, o likusį maistą padovanojo neturtingai šeimai. Šis sprendimas suteikė jai džiaugsmo, kuris buvo daug didesnis nei trumpalaikis malonumas.
Ketvirtoji užduotis – drąsa. Vieną naktį kaimą užklupo audra, ir upė grasino užtvindyti namus. Elena, nors ir bijodama, organizavo kaimiečius, kad šie sustiprintų krantus maišais su smėliu. Jos drąsa įkvėpė kitus, ir kaimas buvo išgelbėtas.
Penktoji užduotis buvo tikėjimas. Elena dažnai abejojo savo keliu, tačiau knyga liepė jai melstis ir pasitikėti, kad viskas turi prasmę. Vieną vakarą, stovėdama po žvaigždėtu dangumi, ji pajuto ramybę, tarsi kažkas didesnis ją vestų.
Šeštoji užduotis – viltis. Kai kaimą ištiko sausra, daugelis prarado viltį. Elena, prisimindama knygos žodžius, ragino kaimiečius nepasiduoti ir ieškoti naujų vandens šaltinių. Jos optimizmas padėjo rasti šaltinį, kuris išgelbėjo derlių.
Paskutinė užduotis buvo dosnumas. Elena nusprendė atiduoti savo santaupas, kad būtų pastatyta mokykla kaimo vaikams. Jos dosnumas sujungė kaimą, ir net tie, kurie anksčiau buvo abejingi, pradėjo prisidėti prie bendro tikslo.
Baigusi visas užduotis, Elena suprato, kad dorybės nėra tik žodžiai – tai gyvenimo būdas. Knyga po ąžuolu dingo, bet jos pamokos liko Elenos širdyje, o kaimas tapo stipresnis ir draugiškesnis.
7 dorybės – tai katalikų bažnyčios mokymas ir universalus kelrodis, kaip gyventi prasmingai. Jos moko mus būti geresniais žmonėmis, rūpintis kitais ir siekti harmonijos su savimi bei pasauliu. Kaip Elenos istorija rodo, dorybės yra praktinės ir gali keisti ne tik mūsų, bet ir aplinkinių gyvenimus.