Šv. Augustino „Laiškas 185“, lietuvių kalba vadinamas „Apie schizmatikų taisymą“, o originalo lotynų kalba pavadintas „Epistola 185“ arba „De correctione Donatistarum“, yra vienas iš svarbiausių šio Bažnyčios tėvo kūrinių, nagrinėjančių religinius ir moralinius klausimus. Šis laiškas, parašytas apie 417 m., skirtas Romos pareigūnui Bonifacijui, kuriame Augustinas aptaria donatistų schizmą – vieną iš didžiausių to meto krikščionių bendruomenės iššūkių Šiaurės Afrikoje. Religiniu požiūriu šis tekstas atskleidžia Augustino požiūrį į Bažnyčios vienybę, nuodėmės prigimtį, malonės svarbą ir teisėtą autoritetą tikėjimo klausimais.
Donatistų schizma kilo IV a., kai dalis krikščionių Šiaurės Afrikoje atmetė vyskupus, kurie per Diokletiano persekiojimus buvo laikomi išdavikais („traditores“), nes atidavė šventus raštus ar atliko pagoniškas apeigas. Donatistai teigė, kad tik „tyri“ kunigai gali teikti sakramentus, todėl jų bendruomenė laikė save vienintele tikra Bažnyčia. Augustinas, kaip Hipono vyskupas, prieštaravo šiai pozicijai, teigdamas, kad Bažnyčios šventumas kyla ne iš jos narių moralinio tobulumo, o iš Kristaus malonės, kuri veikia per sakramentus, nepriklausomai nuo kunigo asmeninių nuodėmių.
Laiške Augustinas išdėsto kelis esminius religinius principus:
- Bažnyčios vienybė kaip dieviškasis tikslas. Augustinas pabrėžia, kad schizma yra sunki nuodėmė, nes ji skaldo Kristaus kūną – Bažnyčią. Jis remiasi Šventuoju Raštu, ypač Laišku korintiečiams (1 Kor 1, 10), kur Paulius ragina vengti susiskaldymo. Religiniu požiūriu, vienybė yra Dievo valios išraiška, todėl donatistų atsiskyrimas laikomas ne tik klaida, bet ir pasipriešinimu dieviškajam planui.
- Sakramentų galiojimas. Augustinas gina katalikų mokymą, kad sakramentai, tokie kaip krikštas, yra veiksmingi dėl Kristaus, o ne dėl juos teikiančio asmens moralės. Donatistai teigė, kad nuodėmingo kunigo teikiamas krikštas yra negaliojantis, tačiau Augustinas aiškina, kad sakramentas yra Dievo dovana, kuri nepriklauso nuo žmogaus silpnybių. Ši mintis yra esminė krikščionių teologijoje, nes ji saugo tikėjimo praktikas nuo subjektyvių vertinimų.
- Malonės ir laisvos valios santykis. Augustinas pabrėžia, kad žmogaus išganymas priklauso nuo Dievo malonės, o ne nuo jo paties pastangų. Donatistų siekis „apsivalyti“ atskiriant save nuo kitų krikščionių Augustino laikomas puikybe, kuri prieštarauja nuolankumui, būtinam tikram tikėjimui. Religiniu požiūriu, šis laiškas atskleidžia Augustino mokymą apie žmogaus priklausomybę nuo Dievo gailestingumo.
- Teisėtas autoritetas ir Bažnyčios disciplina. Augustinas laiške taip pat aptaria, kaip Bažnyčia ir valstybė gali bendradarbiauti, siekdamos sugrąžinti schizmatikus į tikrąją bendruomenę. Jis teigia, kad prievarta gali būti pateisinama, jei ji naudojama su meile ir siekiant išgelbėti sielas. Ši pozicija, nors ir kontroversiška šiuolaikiniame kontekste, atskleidžia Augustino įsitikinimą, kad Bažnyčia turi pareigą rūpintis visų tikinčiųjų išganymu, net jei tai reikalauja griežtų priemonių.
„Laiškas 185“ yra ne tik polemika prieš donatistus, bet ir platesnis mokymas apie Bažnyčios prigimtį. Augustinas pabrėžia, kad Bažnyčia yra „mišri“ bendruomenė, kurioje gyvena ir šventieji, ir nusidėjėliai, tačiau tik Dievas galutinai atskirs juos Paskutiniojo teismo metu. Šis laiškas taip pat parodo Augustino pastangas suderinti gailestingumą ir teisingumą: jis ragina schizmatikus sugrįžti, bet kartu gina Bažnyčios teisę imtis veiksmų jų taisymui.
De correctione Donatistarum svarbiausios citatos
- „Bažnyčia yra Kristaus kūnas, todėl ją skaldyti yra sunki nuodėmė, nes tai prieštarauja Jo valiai.“ (Skyrius 2, pastraipa 6)
Ši citata pabrėžia Augustino mokymą apie Bažnyčios vienybę kaip dieviškąjį principą. Donatistų schizma laikoma pasipriešinimu Kristaus norui, kad Jo sekėjai būtų viena bendruomenė. - „Sakramentai yra veiksmingi ne dėl žmogaus šventumo, bet dėl Kristaus malonės.“ (Skyrius 8, pastraipa 34)
Augustinas gina katalikų mokymą, kad sakramentų, ypač krikšto, galiojimas priklauso nuo Dievo, o ne nuo kunigo moralės. Tai tiesiogiai prieštarauja donatistų teiginiui, kad tik „tyri“ kunigai gali teikti galiojančius sakramentus. - „Meilė taiso, o ne naikina; ji siekia atvesti klaidžius atgal į tiesą.“ (Skyrius 6, pastraipa 23)
Šioje citatoje Augustinas pateisina Bažnyčios pastangas „taisyti“ schizmatikus, pabrėždamas, kad tokios priemonės kyla iš meilės ir siekio išgelbėti sielas, o ne iš keršto. - „Schizma yra blogesnė už ereziją, nes ji ardo bendruomenę, kurią Kristus sujungė.“ (Skyrius 3, pastraipa 12)
Augustinas teigia, kad schizma, kaip Bažnyčios vienybės ardymas, yra sunkesnė nuodėmė nei doktrininės klaidos, nes ji tiesiogiai kenkia Kristaus kūnui – Bažnyčiai. - „Dievo malonė veikia net ir per netobulus žmones, nes Bažnyčia yra šventųjų ir nusidėjėlių bendruomenė.“ (Skyrius 9, pastraipa 40)
Ši mintis atspindi Augustino požiūrį, kad Bažnyčia nėra vien „tyrųjų“ bendruomenė, kaip teigė donatistai, bet mišri bendruomenė, kurioje Dievo malonė veikia nepaisant žmogaus silpnybių. - „Tas, kuris atskiria save nuo Bažnyčios, atskiria save nuo Kristaus.“ (Skyrius 5, pastraipa 19)
Augustinas pabrėžia, kad atsiskyrimas nuo Bažnyčios yra tolygus atsiskyrimui nuo Kristaus, nes Bažnyčia yra Jo kūnas. Tai stiprus raginimas donatistams sugrįžti į vienybę. - „Valstybės įstatymai gali būti naudojami Bažnyčios labui, jei jie tarnauja sielų išganymui.“ (Skyrius 7, pastraipa 25)
Ši citata atspindi Augustino prieštaringai vertinamą požiūrį, kad pasaulietinė valdžia gali būti naudojama schizmatikų taisymui, jei tai daroma su meile ir siekiant jų išganymo. - „Krikštas yra Kristaus ženklas, o ne žmogaus, kuris jį teikia.“ (Skyrius 8, pastraipa 36)
Augustinas dar kartą pabrėžia, kad krikšto galiojimas nepriklauso nuo teikiančiojo moralės, bet yra Dievo dovana, todėl donatistų pakartotinis krikštijimas yra nereikalingas ir klaidingas. - „Nuolankumas yra kelias į vienybę, o puikybė veda į susiskaldymą.“ (Skyrius 4, pastraipa 15)
Šioje citatoje Augustinas kritikuoja donatistų puikybę, kuri skatina juos laikyti save tyresniais, ir ragina juos priimti nuolankumą kaip kelią į susitaikymą su Bažnyčia. - „Dievas teis tik Paskutiniojo teismo metu, todėl Bažnyčia dabar turi būti atvira visiems.“ (Skyrius 10, pastraipa 46)
Augustinas moko, kad Bažnyčia žemėje yra mišri bendruomenė, kurioje šventieji ir nusidėjėliai gyvena kartu, o galutinis teismas priklauso tik Dievui. Tai atsakas donatistams, siekusiems „tyros“ Bažnyčios.