Donatizmas buvo krikščioniška schizma, kilusi IV a. Šiaurės Afrikoje, kuri pabrėžė Bažnyčios grynumą ir sakramentų galiojimo priklausomybę nuo dvasininko moralinio šventumo. Ši religinė srovė, pavadinta vyskupo Donato vardu, turėjo reikšmingą įtaką ankstyvosios krikščionybės debatams apie Bažnyčios prigimtį.
Donatizmas atsirado apie 311 m. po Diokletiano persekiojimų, kai kilo ginčai dėl dvasininkų, kurie persekiojimų metu atidavė šventuosius raštus (vadinamieji traditores). Donatistai, vadovaujami vyskupo Donato iš Kartaginos, teigė, kad tokie dvasininkai prarado moralinį autoritetą ir jų teikiami sakramentai (pvz., krikštas) yra negaliojantys. Jie laikė save tikrąja, nesutepta Bažnyčia, priešindamiesi oficialiai katalikų Bažnyčiai.
Donatistai rėmėsi Šventuoju Raštu, pabrėždami Bažnyčios šventumą:
- „Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (1 Pt 1, 16). Ši eilutė buvo naudojama pabrėžti, kad Bažnyčia turi būti moraliai tyra, o dvasininkai – be nuodėmės, kad jų tarnystė būtų veiksminga.
- „Kiekvienas, kuris lieka jame, nenusideda“ (1 Jn 3, 6). Donatistai šią eilutę interpretavo kaip reikalavimą dvasininkams gyventi šventai, kitaip jų sakramentai esą negalioja.
Jie taip pat tvirtino, kad tik jų bendruomenė yra tikroji Kristaus Bažnyčia, o katalikų Bažnyčia, priimdama traditores, tapo sutepta.
Donatistai:
- Atmesdavo sakramentus, teikiamus dvasininkų, kurie, jų manymu, buvo moraliai nešvarūs.
- Dažnai perkrikštydavo tuos, kurie prisijungdavo prie jų bendruomenės, laikydami katalikų krikštą negaliojančiu.
- Turėjo savo vyskupus ir bendruomenes, kurios buvo itin stiprios Numidijoje (dab. Alžyras).
Jų radikalios grupės, vadinamos circumcelliones, kartais griebėsi smurto prieš katalikus ar turtinguosius, siekdamos socialinio teisingumo. Donatistai buvo persekiojami Romos imperijos, ypač po to, kai krikščionybė tapo valstybine religija (380 m.).
Katalikų atsakas ir šv. Augustinas
Donatizmui stiprią opoziciją sudarė šv. Augustinas, Hipono vyskupas, kuris savo raštuose (pvz., „Prieš donatistus“) gynė katalikų poziciją:
- Sakramentų galiojimas priklauso nuo Kristaus, o ne nuo dvasininko moralės.
- Bažnyčia yra „mišri“ bendruomenė, apimanti ir šventuosius, ir nusidėjėlius, kurie bus atskirti tik Paskutinio teismo metu.
Augustinas citavo: „Neteiskite nieko iki laiko, kol ateis Viešpats“ (1 Kor 4, 5), pabrėždamas, kad tik Dievas gali galutinai spręsti apie žmogaus šventumą.
Donatizmas kėlė svarbius klausimus apie Bažnyčios prigimtį, sakramentų veiksmingumą ir nuodėmės poveikį dvasinei tarnystei. Nors 411 m. Kartaginos sinodas oficialiai pasmerkė donatizmą, jis išliko gyvybingas Šiaurės Afrikoje iki VII a., kol regioną užkariavo islamas. Donatizmo idėjos apie Bažnyčios grynumą vėliau atsispindėjo kai kuriuose viduramžių reformų judėjimuose, pvz., valdiečių ar katarų mokymuose.
Donatizmas kvietė krikščionis siekti moralinio tyrumo, tačiau jo griežtas atskyrimas tarp „šventųjų“ ir „nusidėjėlių“ prieštaravo katalikų Bažnyčios mokymui apie visuotinę Kristaus malonę, lėmusį šios schizmos išnykimą.