Zaratustra, arba Zoroastras (pers. Zarathuštra, gr. Zoroastérēs), yra istorinė ir mitologinė figūra, siejama su senovės persų religija, vadinama zoroastrizmu. Jo vardas taip pat išpopuliarėjo per Friedricho Nietzsche’s filosofinį veikalą „Taip kalbėjo Zaratustra“ (vok. „Also sprach Zarathustra“), kuriame Zaratustra vaizduojamas kaip simbolinis pranašas, skelbiantis naujas idėjas.
Zaratustra buvo senovės persų pranašas ir religijos reformatorius, laikomas zoroastrizmo, vienos seniausių monoteistinių religijų, įkūrėju. Tikslus jo gyvenimo laikas nežinomas, tačiau mokslininkai spėja, kad jis gyveno maždaug tarp 1500 ir 600 m. pr. Kr., greičiausiai dabartinio Irano ar Centrinės Azijos teritorijoje. Zoroastrizmo šventieji tekstai, vadinami „Avesta“, ypač jų dalis „Gathos“, priskiriami pačiam Zaratustrai. Šios poetinės giesmės laikomos jo mokymų ir apreiškimų užrašymu.
Zaratustra skelbė, kad yra vienintelis Dievas – Ahura Mazda („Išmintingasis Viešpats“), kuris yra gėrio, šviesos ir tiesos kūrėjas. Jo mokymas pabrėžė dualistinę pasaulėžiūrą, kur Ahura Mazdai priešinasi Angra Mainju (arba Ahrimanas) – blogio ir chaoso dvasia. Žmogaus gyvenimo tikslas, pagal Zaratustrą, yra rinktis gėrį per „geras mintis, gerus žodžius ir gerus darbus“. „Aš renkuosi tiesą ir gėrį, nes taip tarnauju Ahura Mazdai,“ – sako Zaratustra vienoje iš „Gathų“. Ši idėja darė įtaką ne tik zoroastrizmui, bet ir vėlesnėms religijoms, įskaitant judaizmą, krikščionybę ir islamą.
Zaratustra buvo ne tik dvasinis lyderis, bet ir socialinis reformatorius. Jis kritikavo to meto politeistinę religiją ir žiaurius ritualus, tokius kaip gyvūnų aukojimas. Vietoj to jis siūlė etišką gyvenimą, pagrįstą laisva valia ir atsakomybe. Įdomus faktas: legenda pasakoja, kad Zaratustra gimė stebuklingai – jo motina esą pastojo nuo dieviškos šviesos spindulio. Ši istorija primena vėlesnius mitus apie pranašų ar dieviškų figūrų gimimą kitose tradicijose.
Zoroastrizmas tapo Persijos imperijos (Achemenidų, Partų, Sasanidų dinastijų) valstybine religija, o Zaratustra buvo gerbiamas kaip šventasis pranašas. Jo mokymai paveikė ne tik religiją, bet ir Persijos kultūrą, teisę ir filosofiją. Pavyzdžiui, zoroastrizmo idėja apie pomirtinį teismą ir atlygį už darbus laikoma viena pirmųjų tokio tipo koncepcijų žmonijos istorijoje.
Friedrichas Nietzsche savo veikale „Taip kalbėjo Zaratustra“ (1883–1885 m.) pasiskolino Zaratustros vardą, bet sukūrė visiškai naują personažą – filosofinį pranašą, kuris skelbia „Dievo mirtį“ ir antžmogio (vok. Übermensch) idealą. Nietzsche pasirinko Zaratustrą ne atsitiktinai: jis žavėjosi istorinio Zaratustros drąsa griauti senas vertybes ir kurti naujas. Tačiau Nietzsche’s Zaratustra yra ne religinis, o antikrikščioniškas pranašas, kritikuojantis tradicinę moralę ir religiją.
Knygoje Zaratustra nusileidžia iš kalnų po dešimties metų vienatvės, kad paskelbtų žmonėms savo mokymą. Jo pagrindinė žinia – žmogus turi peržengti save ir tapti antžmogiu, kuris kuria savo vertybes ir gyvena pagal savo valią. „Žmogus yra virvė, ištempta tarp gyvulio ir antžmogio,“ – sako Zaratustra. Religiją, ypač krikščionybę, jis laiko kliūtimi šiam tikslui, nes ji skatina nuolankumą ir savęs atsižadėjimą. Zaratustra skelbia: „Dievas mirė, ir dabar žmogus turi tapti savo paties kūrėju.“
Nietzsche’s Zaratustra yra poetinė ir paradoksali figūra. Jis kalba alegorijomis, dainomis ir metaforomis, todėl jo mokymai dažnai interpretuojami įvairiai. Pavyzdžiui, jo idėja apie „amžinąjį sugrįžimą“ – mintis, kad gyvenimas kartosis amžinai – yra ne tik filosofinė, bet ir egzistencinė išbandymo idėja: „Ar galėtum mylėti gyvenimą taip, kad norėtum jį kartoti amžinai?“ Ši koncepcija, nors ir neturi tiesioginio ryšio su zoroastrizmu, atspindi Nietzsche’s siekį sukurti naują „religiją“ be Dievo, pagrįstą gyvenimo afirmacija.
Įdomi istorija: Nietzsche rašė „Zaratustrą“ įkvėptas kelionių po Italiją, ypač vaikščiodamas prie Sils-Maria ežero Šveicarijoje. Jis teigė, kad Zaratustros idėjos jam kilo tarsi „žaibas“, ir knygą parašė per kelis intensyvius kūrybos priepuolius. Be to, Nietzsche’s pasirinkimas naudoti Zaratustrą kaip personažą sukėlė diskusijų tarp zoroastristų, kurie kartais jautėsi, kad jų šventasis pranašas buvo netinkamai interpretuotas.
Istorinis Zaratustra paliko neišdildomą pėdsaką religijų istorijoje. Zoroastrizmas, nors ir sumažėjęs dėl islamo plitimo Persijoje, iki šiol praktikuojamas mažų bendruomenių Irane, Indijoje (parsių) ir kitur. Jo idėjos apie etinį gyvenimą, dualizmą ir pomirtinį teismą paveikė kitas pasaulio religijas. Pavyzdžiui, zoroastrizmo angelų ir demonų koncepcijos turi paralelių judaizme ir krikščionybėje.
Nietzsche’s Zaratustra, savo ruožtu, tapo moderniosios filosofijos ikona. Jo skelbiama „Dievo mirtis“ ir antžmogio idėja inspiravo egzistencialistus, menininkus ir net politinius judėjimus (nors Nietzsche’s idėjos buvo iškraipytos, pavyzdžiui, nacių). Zaratustra knygoje yra vienišas pranašas, dažnai nesuprastas minios, o tai atspindi paties Nietzsche’s gyvenimą – jis mirė vienišas ir psichiškai palūžęs, nesulaukęs pripažinimo.
Unikalus faktas: zoroastrizmo ugnies garbinimo ritualai, kurie siejami su Zaratustros mokymu, vis dar atliekami parsių šventyklose Indijoje. Ugnis laikoma Ahura Mazdos simboliu, o šventyklos, vadinamos „ugnies šventovėmis“, yra vienos seniausių pasaulyje. Tuo tarpu Nietzsche’s Zaratustra įkvėpė ne tik filosofus, bet ir muzikus – Richardas Straussas sukūrė simfoninę poemą „Taip kalbėjo Zaratustra“, kuri tapo žinoma per Stanley Kubricko filmą „2001: Kosminė odisėja“.