Martino Buberio knyga, lietuviškai pavadinta „Dialogo principas. I. Aš ir Tu“, originalo kalba vokiečių – „Ich und Du“, yra vienas įtakingiausių XX a. filosofinių veikalų, nagrinėjančių žmogaus santykį su kitu žmogumi, pasauliu ir Dievu. Autorius, Martinas Buberis (vok. Martin Buber), 1923 m. išleistoje knygoje pristato dialoginę filosofiją, kuri pabrėžia autentišką tarpasmeninį bendravimą kaip dvasinio ir religinio gyvenimo pagrindą. Lietuviškas vertimas, parengtas Arvydo Šliogerio ir išleistas 1998 m. leidykloje „Amžius“, leidžia skaitytojams gilintis į Buberio idėjas, kurios peržengia tradicinės religijos ribas ir siūlo universalų požiūrį į tikėjimą bei žmogaus egzistenciją.
Buberio filosofijos šerdis – „Aš-Tu“ santykis, kuris, jo manymu, yra tikrasis kelias į dieviškumo patyrimą. Skirtingai nei „Aš-Tai“ santykis, kuriame žmogus suvokia kitą kaip objektą ar priemonę, „Aš-Tu“ santykis yra abipusis, pagarbus ir atviras susitikimas, kuriame atsiskleidžia kito asmens ar net Dievo buvimas. Religija, pagal Buberį, nėra dogmų ar ritualų rinkinys, bet gyvas dialogas su amžinuoju Tu – Dievu. Jis rašo: „Kiekvienas tikras santykis su kitu žmogumi yra kelias į susitikimą su amžinuoju Tu.“ Ši mintis pabrėžia, kad religinis patyrimas kyla ne iš abstrakčių teologinių svarstymų, o iš autentiško buvimo su kitu.
Pagrindiniai klausimai, kuriuos Buberis nagrinėja knygoje, susiję su religija, apima šiuos aspektus:
- Dialogo kaip religinio patyrimo esmė. Buberis teigia, kad tikrasis religinis gyvenimas yra dialoginis – jis vyksta per tiesioginį, atvirą santykį su kitu žmogumi ar Dievu. „Visas gyvenimas yra susitikimas,“ – rašo jis, pabrėždamas, kad religija yra ne statiška būsena, o dinamiškas bendravimas. Šis požiūris atmeta tradicinės religijos formalumus ir kviečia ieškoti Dievo kasdieniuose santykiuose.
- „Aš-Tu“ ir „Aš-Tai“ skirtumai. Buberis skiria du santykių tipus: „Aš-Tu“, kuriame žmogus pilnai atsiduoda kitam, ir „Aš-Tai“, kuriame kitas suvokiamas kaip objektas. Religinis santykis, anot jo, įmanomas tik per „Aš-Tu“. „Tik per Tu žmogus tampa Aš,“ – teigia Buberis. Ši idėja rodo, kad Dievas nėra tolimas objektas, o artimas, tiesiogiai patiriamas buvimas, su kuriuo įmanomas dialogas.
- Amžinasis Tu – Dievas. Buberis Dievą vadina amžinuoju Tu, pabrėždamas, kad Jis niekada netampa „Tai“, t. y. objektu, kurį galima analizuoti ar valdyti. „Amžinasis Tu yra tas, kuris visada išlieka Tu, su kuriuo santykis niekada nenutrūksta,“ – rašo jis. Ši mintis išryškina Buberio įsitikinimą, kad Dievas yra ne idėja ar koncepcija, o gyva realybė, patiriama per santykį.
- Religijos universalumas. Buberis siūlo, kad dialoginis santykis su Dievu yra universalus ir nepriklauso nuo konkrečios religinės tradicijos. Jis kritikuoja institucinę religiją, kuri dažnai paverčia Dievą objektu, ir kviečia grįžti prie tiesioginio, asmeniško santykio. „Tikrasis tikėjimas yra ne tikėjimas kažkuo, o susitikimas su Kažkuo,“ – teigia jis, pabrėždamas asmeninį ir autentišką religinį patyrimą.
Buberis taip pat nagrinėja, kaip dialogas su kitu žmogumi tampa keliu į Dievą. Pavyzdžiui, jis teigia, kad meilė tarp žmonių yra šventa, nes ji atspindi „Aš-Tu“ santykį. „Meilėje žmogus susitinka su kitu kaip su Tu, ir per šį susitikimą artėja prie amžinojo Tu,“ – rašo jis. Ši idėja iliustruoja, kaip Buberis religiją suvokia kaip kasdienio gyvenimo dalį, o ne atskirą ritualų sritį.
Knygos kontekste verta paminėti, kad Buberis, būdamas žydų kilmės filosofas, rėmėsi chasidizmo tradicija, kurioje pabrėžiamas džiaugsmingas, tiesioginis santykis su Dievu. Tačiau jis peržengė siauras religines ribas, siūlydamas idėjas, aktualias įvairių tikėjimų žmonėms. Įdomus istorinis faktas: Buberis rašė „Aš ir Tu“ po Pirmojo pasaulinio karo, kai Europa buvo sukrėsta karo siaubų ir ieškojo naujų prasmės šaltinių. Jo dialoginė filosofija tapo atsaku į dehumanizaciją ir susvetimėjimą, siūlydama viltį per autentišką bendravimą.
Buberio požiūris į religiją yra unikalus tuo, kad jis atmeta dogmatišką tikėjimą ir pabrėžia asmens atsakomybę kurti santykį su Dievu ir kitais. Jis kritikuoja religines institucijas, kurios, jo manymu, dažnai užgožia tikrąjį dialogą. „Religija, kuri tampa sistema, praranda savo gyvybę,“ – teigia jis, kviesdamas žmones ieškoti Dievo ne šventovėse, o santykiuose su kitais.
„Dialogo principas. I. Aš ir Tu“ yra kvietimas permąstyti religiją kaip gyvą, dinamišką procesą, kuriame žmogus tampa pilnaviduriu Aš tik per santykį su Tu. Buberio klausimai apie dialogą, Dievo kaip amžinojo Tu patyrimą ir religijos universalumą skatina skaitytoją ieškoti prasmės autentiškuose santykiuose. Ši knyga lieka aktuali tiems, kurie ieško dvasingumo, grįsto ne dogmomis, o gyvu bendravimu su pasauliu ir Dievu.