Emilis Diurkheimas (Émile Durkheim), prancūzų sociologas ir antropologas, savo knygoje „Elementarios religinio gyvenimo formos: Toteminė sistema Australijoje“ (pranc. Les formes élémentaires de la vie religieuse. Le système totémique en Australie), pirmą kartą išleistoje 1912 m. ir lietuviškai publikuotoje 1999 m., pateikia išsamią sociologinę religijos studiją. Šis veikalas, laikomas vienu svarbiausių Diurkheimo darbų, analizuoja religiją kaip socialinį reiškinį, tyrinėdamas Australijos aborigenų toteminius tikėjimus. Diurkheimas siekia atskleisti religijos esmę, jos kilmę ir funkciją visuomenėje, teigdamas, kad religija yra ne tik tikėjimų, bet ir kolektyvinių praktikų sistema, stiprinanti socialinį solidarumą.
- Religija kaip visuomenės produktas
Diurkheimas teigia, kad religija yra socialinis konstruktas, kylančias iš kolektyvinės sąmonės. Jis rašo: „Religiniai vaizdiniai yra kolektyviniai vaizdiniai, išreiškiantys kolektyvines realybes“ (II knyga, 7 skyrius). Šioje citatoje jis pabrėžia, kad religiniai tikėjimai, tokie kaip totemai Australijos gentyse, atspindi ne antgamtinius reiškinius, o pačią visuomenę ir jos vertybes. Diurkheimas analizuoja totemizmą kaip primityviausią religijos formą, teigdamas, kad totemas simbolizuoja genties vienybę ir kolektyvinę jėgą, o ne dievišką esybę. Ši idėja radikaliai keičia požiūrį į religiją, nukreipdama dėmesį nuo teologinių spekuliacijų į socialinę funkciją. - Šventumo ir profaniškumo skirtumas
Vienas pagrindinių Diurkheimo teiginių yra skirtis tarp švento ir profaniško, kurią jis laiko religijos pagrindu. Jis rašo: „Religija yra sistema tikėjimų ir praktikų, susijusių su šventais dalykais, tai yra atskirtais ir uždraustais“ (I knyga, 1 skyrius). Šioje citatoje Diurkheimas pabrėžia, kad šventumas yra socialiai sukonstruota kategorija, išskirianti tam tikrus objektus ar ritualus kaip ypatingus. Pavyzdžiui, Australijos aborigenų totemuose šventumas kyla iš kolektyvinio genties susitarimo, kuris suteikia totemui simbolinę reikšmę. Ši skirtis padeda visuomenei struktūrizuoti savo moralines ir socialines normas. - Ritualų ir apeigų socialinė funkcija
Diurkheimas daug dėmesio skiria ritualams, kurie, jo manymu, stiprina socialinį solidarumą. Jis rašo: „Per apeigas visuomenė atnaujina savo vienybę, primindama sau savo kolektyvinę jėgą“ (III knyga, 2 skyrius). Analizuodamas aborigenų ritualus, tokius kaip šventės ir šokiai aplink totemą, Diurkheimas teigia, kad šios praktikos kuria „kolektyvinį jaudulį“, kuris suartina bendruomenę. Ši idėja atskleidžia, kaip religija veikia kaip socialinis klijai, padedantys išlaikyti visuomenės integralumą, net ir moderniose visuomenėse, kur tradiciniai tikėjimai silpnėja. - Religijos ir moralės ryšys
Diurkheimas nagrinėja, kaip religija formuoja moralines vertybes, kurios reguliuoja visuomenės gyvenimą. Jis teigia: „Religija yra ne tik tikėjimų sistema, bet ir moralinė disciplina, kurią visuomenė primeta savo nariams“ (IV knyga, 1 skyrius). Šioje citatoje jis pabrėžia, kad religiniai įsitikinimai, tokie kaip pagarba totemui, išreiškia kolektyvines moralines taisykles, kurios padeda palaikyti socialinę tvarką. Pavyzdžiui, aborigenų draudimai liesti tam tikrus šventus objektus atspindi platesnes socialines taisykles, ribojančias individualų elgesį vardan bendruomenės gerovės. - Religijos amžinybė ir modernumas
Diurkheimas tvirtina, kad religija, nors ir keičiasi, išlieka esminė visuomenės dalis. Jis rašo: „Religijoje yra kažkas amžino, nes ji išreiškia visuomenės poreikį švęsti savo egzistenciją“ (IV knyga, 7 skyrius). Ši citata atskleidžia jo įsitikinimą, kad net moderniose visuomenėse, kur tradicinės religijos nyksta, jų vietą užima sekuliarūs ritualai, tokie kaip patriotinės šventės ar kolektyviniai judėjimai. Diurkheimas mato religiją kaip neišvengiamą visuomenės saviraiškos formą, kuri prisitaiko prie kintančių socialinių sąlygų.
„Elementarios religinio gyvenimo formos“ yra unikalus kūrinys, nes jis religiją tyrinėja ne kaip teologinį, o kaip sociologinį reiškinį, remdamasis Australijos aborigenų totemizmu kaip universaliu religijos modeliu. Diurkheimo darbas primena senovės graikų mitus apie bendruomenės šventes, kuriose ritualai sujungdavo žmones, tačiau jis šią idėją perkelia į mokslinį kontekstą, siūlydamas, kad religija yra visuomenės savimonės išraiška. Jo analizė, paremta kruopščiu etnografiniu darbu, paveikė ne tik sociologiją, bet ir antropologiją bei religijos studijas. Diurkheimo mintys apie šventumo ir profaniškumo skirtį ar ritualų reikšmę išlieka aktualios, nes jos kviečia permąstyti, kaip šiuolaikinės visuomenės kuria prasmę per kolektyvinius simbolius ir praktikas.