Aurelijus Augustinas (Aurelius Augustinus, lot. Augustinus Hipponensis), vienas įtakingiausių krikščionių teologų ir filosofų, savo kūrinyje „Apie laisvąjį sprendimą“ (lot. De libero arbitrio), parašytame apie 388–395 m., nagrinėja žmogaus laisvos valios, Dievo malonės ir blogio kilmės klausimus. Šis darbas, įtrauktas į Augustino „Dialogų“ rinkinį, yra filosofinis pokalbis tarp Augustino ir jo mokinio Evodijaus, kuriame bandoma suderinti krikščionišką tikėjimą su racionaliu mąstymu. „Apie laisvąjį sprendimą“ yra ankstyvas Augustino veikalas, atspindintis jo perėjimą nuo manichėjiškos pasaulėžiūros prie krikščioniškosios teologijos.
- Laisvos valios ir blogio problema
Augustinas „Apie laisvąjį sprendimą“ kelia klausimą, kaip suderinti žmogaus laisvą valią su blogio egzistavimu pasaulyje, jei Dievas yra visagalis ir geras. Jis rašo: „Jei žmogus turi laisvą valią, kodėl jis daro blogį? Jei Dievas yra geras, kodėl leidžia blogį?“ (I knyga, 1). Šioje citatoje Augustinas formuluoja teodicėjos problemą, kuri tapo centrine krikščioniškoje filosofijoje. Jis teigia, kad blogis kyla ne iš Dievo, o iš žmogaus laisvos valios netinkamo naudojimo. Laisva valia, kaip Dievo dovana, leidžia žmogui pasirinkti gėrį, tačiau neteisingas pasirinkimas veda prie nuodėmės ir blogio. - Dievo malonės ir žmogaus atsakomybės santykis
Augustinas pabrėžia, kad laisva valia yra būtina žmogaus moralinei atsakomybei, tačiau jau šioje ankstyvoje knygoje užsimena apie Dievo malonės svarbą. Jis rašo: „Laisva valia yra tikra, bet be Dievo pagalbos žmogus negali išlikti teisus“ (II knyga, 20). Ši citata atskleidžia Augustino bandymą suderinti žmogaus autonomiją su priklausomybe nuo Dievo. Skirtingai nuo vėlesnių jo darbų, kur malonės vaidmuo tampa dominuojantis, čia Augustinas dar išlaiko pusiausvyrą tarp laisvos valios ir dieviškosios pagalbos, pabrėždamas, kad žmogus turi bendradarbiauti su Dievu, kad pasiektų dorybę. - Blogio kaip nebūties samprata
Augustinas siūlo originalų blogio supratimą, teigdamas, kad blogis nėra savarankiška substancija, o veikiau gėrio trūkumas. Jis rašo: „Blogis nėra kažkas, kas egzistuoja savaime, bet yra tarsi šešėlis, kuris atsiranda, kai trūksta šviesos“ (III knyga, 12). Šioje citatoje Augustinas atmeta manichėjišką dualizmą, kuriame gėris ir blogis laikomi lygiavertėmis jėgomis, ir siūlo krikščionišką požiūrį, kad visa, ką sukūrė Dievas, yra gera, o blogis kyla iš sukurtos būtybės nukrypimo nuo Dievo tvarkos. Ši idėja tapo pamatine vėlesnei krikščioniškajai teologijai. - Žmogaus proto ir tikėjimo derinimas
Kaip ir Anzelmas vėliau, Augustinas „Apie laisvąjį sprendimą“ siekia suderinti tikėjimą su protu. Jis teigia, kad racionalus mąstymas gali padėti suprasti tikėjimo tiesas. Jis rašo: „Protas nėra priešas tikėjimui, bet jo pagalbininkas, nes Dievas davė mums protą, kad ieškotume tiesos“ (II knyga, 2). Ši citata atspindi Augustino įsitikinimą, kad filosofija ir teologija gali veikti kartu. Jo dialogas su Evodijumi primena Sokrato metodą, kur klausimai ir atsakymai veda prie gilesnio supratimo, tačiau Augustinas visada išlaiko krikščionišką perspektyvą, kad galutinė tiesa yra Dievas. - Nuodėmės ir išganymo perspektyva
Augustinas nagrinėja nuodėmę kaip laisvos valios pasekmę, tačiau pabrėžia, kad žmogus gali būti išgelbėtas per Dievo malonę. Jis rašo: „Nors žmogus nusidėjo laisva valia, tik Dievo gailestingumas gali jį pakelti iš nuopuolio“ (III knyga, 19). Šioje citatoje matomas Augustino teologijos pagrindas, kuris vėliau bus išplėtotas „Išpažinimuose“ ir kituose darbuose. Jis mato žmogų kaip trapų, linkusį klysti, tačiau turintį viltį per Kristų. Ši idėja atspindi krikščioniškąją antropologiją, kurioje žmogaus laisvė ir Dievo malonė yra neatsiejamos.
„Apie laisvąjį sprendimą“ yra unikalus Augustino darbas, nes jis rodo jo intelektualinę kelionę nuo manichėjiškų idėjų prie krikščioniškosios pasaulėžiūros. Knygos dialoginė forma, primenanti Platono darbus, leidžia skaitytojui įsitraukti į diskusiją, tarsi jis pats būtų Evodijus, klausiantis apie gyvenimo didžiąsias mįsles. Augustino mintys apie blogio kilmę primena senovės persų mitą apie šviesos ir tamsos kovą, tačiau jis transformuoja šią idėją į krikščionišką viziją, kur tamsa yra tik šviesos nebuvimas. Jo teiginiai apie laisvą valią ir Dievo malonę iki šiol kelia diskusijas tarp teologų ir filosofų, o knygos asmeniškas tonas leidžia pajusti Augustino, kaip žmogaus, ieškančio tiesos, pastangas. „Apie laisvąjį sprendimą“ kviečia skaitytoją ne tik mąstyti apie religiją, bet ir permąstyti savo pasirinkimų prasmę Dievo akivaizdoje.