Apie laisvą valią - ✞ Maldos.lt

Aurelijus Augustinas (Aurelius Augustinus, lot. Augustinus Hipponensis), vienas įtakingiausių krikščionių teologų ir filosofų, savo kūrinyje „Apie laisvą valią“ (lot. De libero arbitrio), parašytame apie 388–395 m., nagrinėja žmogaus laisvos valios, Dievo malonės ir blogio kilmės klausimus. Šis darbas, įtrauktas į Augustino „Dialogų“ rinkinį, yra filosofinis pokalbis tarp Augustino ir jo mokinio Evodijaus, kuriame bandoma suderinti krikščionišką tikėjimą su racionaliu mąstymu. „Apie laisvą valią“ yra ankstyvas Augustino veikalas, atspindintis jo perėjimą nuo manichėjiškos pasaulėžiūros prie krikščioniškosios teologijos.

Laisvos valios ir blogio problema
Augustinas „Apie laisvą valią“ kelia klausimą, kaip suderinti žmogaus laisvą valią su blogio egzistavimu pasaulyje, jei Dievas yra visagalis ir geras. Jis rašo: „Jei žmogus turi laisvą valią, kodėl jis daro blogį? Jei Dievas yra geras, kodėl leidžia blogį?“ (I knyga, 1). Šioje citatoje Augustinas formuluoja teodicėjos problemą, kuri tapo centrine krikščioniškoje filosofijoje. Jis teigia, kad blogis kyla ne iš Dievo, o iš žmogaus laisvos valios netinkamo naudojimo. Laisva valia, kaip Dievo dovana, leidžia žmogui pasirinkti gėrį, tačiau neteisingas pasirinkimas veda prie nuodėmės ir blogio.
Dievo malonės ir žmogaus atsakomybės santykis
Augustinas pabrėžia, kad laisva valia yra būtina žmogaus moralinei atsakomybei, tačiau jau šioje ankstyvoje knygoje užsimena apie Dievo malonės svarbą. Jis rašo: „Laisva valia yra tikra, bet be Dievo pagalbos žmogus negali išlikti teisus“ (II knyga, 20). Ši citata atskleidžia Augustino bandymą suderinti žmogaus autonomiją su priklausomybe nuo Dievo. Skirtingai nuo vėlesnių jo darbų, kur malonės vaidmuo tampa dominuojantis, čia Augustinas dar išlaiko pusiausvyrą tarp laisvos valios ir dieviškosios pagalbos, pabrėždamas, kad žmogus turi bendradarbiauti su Dievu, kad pasiektų dorybę.
Blogio kaip nebūties samprata
Augustinas siūlo originalų blogio supratimą, teigdamas, kad blogis nėra savarankiška substancija, o veikiau gėrio trūkumas. Jis rašo: „Blogis nėra kažkas, kas egzistuoja savaime, bet yra tarsi šešėlis, kuris atsiranda, kai trūksta šviesos“ (III knyga, 12). Šioje citatoje Augustinas atmeta manichėjišką dualizmą, kuriame gėris ir blogis laikomi lygiavertėmis jėgomis, ir siūlo krikščionišką požiūrį, kad visa, ką sukūrė Dievas, yra gera, o blogis kyla iš sukurtos būtybės nukrypimo nuo Dievo tvarkos. Ši idėja tapo pamatine vėlesnei krikščioniškajai teologijai.
Žmogaus proto ir tikėjimo derinimas
Kaip ir Anzelmas vėliau, Augustinas „Apie laisvą valią“ siekia suderinti tikėjimą su protu. Jis teigia, kad racionalus mąstymas gali padėti suprasti tikėjimo tiesas. Jis rašo: „Protas nėra priešas tikėjimui, bet jo pagalbininkas, nes Dievas davė mums protą, kad ieškotume tiesos“ (II knyga, 2). Ši citata atspindi Augustino įsitikinimą, kad filosofija ir teologija gali veikti kartu. Jo dialogas su Evodijumi primena Sokrato metodą, kur klausimai ir atsakymai veda prie gilesnio supratimo, tačiau Augustinas visada išlaiko krikščionišką perspektyvą, kad galutinė tiesa yra Dievas.
Nuodėmės ir išganymo perspektyva
Augustinas nagrinėja nuodėmę kaip laisvos valios pasekmę, tačiau pabrėžia, kad žmogus gali būti išgelbėtas per Dievo malonę. Jis rašo: „Nors žmogus nusidėjo laisva valia, tik Dievo gailestingumas gali jį pakelti iš nuopuolio“ (III knyga, 19). Šioje citatoje matomas Augustino teologijos pagrindas, kuris vėliau bus išplėtotas „Išpažinimuose“ ir kituose darbuose. Jis mato žmogų kaip trapų, linkusį klysti, tačiau turintį viltį per Kristų. Ši idėja atspindi krikščioniškąją antropologiją, kurioje žmogaus laisvė ir Dievo malonė yra neatsiejamos.

„Apie laisvą valią“ yra unikalus Augustino darbas, nes jis rodo jo intelektualinę kelionę nuo manichėjiškų idėjų prie krikščioniškosios pasaulėžiūros. Knygos dialoginė forma, primenanti Platono darbus, leidžia skaitytojui įsitraukti į diskusiją, tarsi jis pats būtų Evodijus, klausiantis apie gyvenimo didžiąsias mįsles. Augustino mintys apie blogio kilmę primena senovės persų mitą apie šviesos ir tamsos kovą, tačiau jis transformuoja šią idėją į krikščionišką viziją, kur tamsa yra tik šviesos nebuvimas. Jo teiginiai apie laisvą valią ir Dievo malonę iki šiol kelia diskusijas tarp teologų ir filosofų, o knygos asmeniškas tonas leidžia pajusti Augustino, kaip žmogaus, ieškančio tiesos, pastangas. „Apie laisvą valią“ kviečia skaitytoją ne tik mąstyti apie religiją, bet ir permąstyti savo pasirinkimų prasmę Dievo akivaizdoje.

Apie valios laisvę (De Libero Arbitrio)

Aurelijus Augustinas
IV amžius

PIRMOJI KNYGA

KAS ŽMOGUJE YRA LAISVASIS SPRENDIMAS (LAISVA VALIA)

Blogis, kylantis iš aistros, yra pažabojamas įstatymo (1, 1 – 6, 15)

Iš kur kyla blogis?

(1) EVODIJUS – Pasakyk man, prašau tavęs, ar Dievas nėra blogio autorius (kūrėjas)?
AUGUSTINAS – Pasakysiu, jei paaiškinsi, apie kokį blogį klausi. Mat blogį paprastai vadiname dviem būdais: viena vertus, kai sakome, kad kas nors blogai pasielgė; kita vertus, kai kas nors patyrė ką nors blogo.

Ev. – Noriu sužinoti apie abu.

Aug. – Bet jei žinai ar tiki, kad Dievas yra geras, – o kitaip manyti nedera, – Jis nedaro blogio: kita vertus, jei pripažįstame Dievą esant teisingą, – nes ir tai neigti būtų šventvagystė, – Jis geriems duoda atlygį, o blogiems skiria bausmes; ir tos bausmės jas kenčiantiems, be abejo, yra blogis. Todėl, jei niekas neteisingai nekenčia bausmės (kuo privalome tikėti, kadangi tikime, jog šią visatą valdo dieviškoji apvaizda), Dievas jokiu būdu nėra pirmojo pobūdžio blogybių autorius, tačiau yra antrojo autorius.

Ev. – Vadinasi, yra kitas autorius to blogio, kurio, kaip išsiaiškinome, Dievas nėra sukūręs?

Aug. – Tikrai yra: juk blogis negalėtų atsirasti be jokio autoriaus. Bet jei klausi, kas jis toks, pasakyti neįmanoma: nes tai nėra koks nors vienas asmuo, bet kiekvienas blogas žmogus yra savo piktadarystės autorius. Jei tuo abejoji, atkreipk dėmesį į tai, kas pasakyta anksčiau: už piktadarystes baudžia Dievo teisingumas. Juk jos nebūtų teisingai baudžiamos, jei nebūtų daromos savo valia (noriai).

Blogio mes nesimokome.

(2) Ev. – Nežinau, ar kas nors nusideda, to neišmokęs: o jei tai tiesa, klausiu, kas gi yra tas, iš kurio išmokome nusidėti.
Aug. – Ar manai, kad mokymas (disciplina / žinios) yra gėris?

Ev. – Kas išdrįstų pasakyti, kad mokymas yra blogis?

Aug. – O kas, jei tai nei gėris, nei blogis?

Ev. – Man tai atrodo gėris.

Aug. – Labai gerai; nes per jį suteikiamas ar sužadinamas pažinimas, ir niekas nieko neišmoksta kitaip, kaip tik per mokymą: ar tu manai kitaip?

Ev. – Aš manau, kad per mokymą išmokstama tik gerų dalykų.

Aug. – Tada atkreipk dėmesį, kad paaiškėja, jog blogio nesimokoma: juk disciplina (mokymas) taip vadinama tik nuo žodžio „mokytis“ (discendo).

Ev. – Iš kur tada žmogus jį daro, jei jo nesimoko?

Aug. – Galbūt dėl to, kad jis nusigręžia ir atitolsta nuo disciplinos, tai yra nuo mokymosi: bet ar tai, ar kas kita, viena tikrai aišku: kadangi mokymas yra gėris ir pavadintas nuo žodžio „mokytis“, blogų dalykų išmokti visiškai neįmanoma. Juk jei jie išmokstami, jie patenka į mokymo sritį, ir tuomet mokymas nebebus gėris; bet jis yra gėris, kaip pats pripažįsti: vadinasi, blogio nėra išmokstama, ir veltui ieškai to, iš kurio mes mokomės daryti bloga; o jei blogio ir mokomasi, tai mokomasi jo vengti, bet ne daryti. Iš to išplaukia, kad daryti bloga nėra nieko kito, kaip tik nukrypti nuo mokymo.

Supratimas nėra blogis.

(3) Ev. – Aš apskritai manau esant du mokymus: vieną, per kurį mokomės daryti gera, ir kitą, per kurį mokomės daryti bloga. Bet kai klausei, ar mokymas yra gėris, paties gėrio meilė taip pagavo mano dėmesį, jog žvelgiau tik į tą mokymą, kuris skirtas daryti gera, todėl ir atsakiau, jog tai gėris: bet dabar prisimenu esant ir kitą, kurį be jokios abejonės tvirtinu esant blogiu, ir kurio autoriaus aš ieškau.
Aug. – Bet ar bent jau supratimą (intelektą) laikai vien tik gėriu?

Ev. – Jį tikrai laikau tokiu gėriu, kad nematau, kas žmoguje galėtų būti pranašesnio; ir jokiu būdu nesakyčiau, kad koks nors supratimas galėtų būti blogas.

Aug. – Ką gi? Kai kas nors mokomas, bet nesupranta, ar jis tau atrodys išmokęs?

Ev. – Visiškai ne.

Aug. – Taigi, jei kiekvienas supratimas yra geras, ir niekas, kas nesupranta, neišmoksta; tai kiekvienas, kuris mokosi, daro gera: juk kiekvienas, kuris mokosi, supranta; o kiekvienas, kuris supranta, daro gera: vadinasi, tas, kas ieško autoriaus, per kurį kažko išmokstame, iš tikrųjų ieško autoriaus, per kurį darome gera. Todėl liaukis norėjęs tyrinėti kažin kokį blogą mokytoją. Juk jei jis blogas, jis nėra mokytojas: o jei mokytojas, tai nėra blogas.

Ką apie blogį manė Augustinas.

(4) Ev. – Tiek to, kadangi pakankamai įtikinamai verti mane pripažinti, jog mes nesimokome daryti bloga, pasakyk man, iš kur tuomet mes jį darome.
Aug. – Tu keli tą klausimą, kuris mane, dar visai jaunuolį, smarkiai kankino, o išvargintą pastūmėjo pas eretikus ir parbloškė. Šiuo atveju buvau taip prispaustas ir užverstas tokiais tuščių pasakų kalnais, kad jei meilė ieškant tiesos nebūtų man išmeldusi dieviškos pagalbos, nebūčiau galėjęs iš ten iškilti ir atgauti kvapo, sugrįždamas į pačią pradinę ieškojimo laisvę. Ir kadangi su manimi buvo rūpestingai pasielgta, idant išsivaduočiau iš šio klausimo, su tavimi naudosiu tą pačią tvarką, kuria sekdamas aš pats ištrūkau. Juk Dievas bus su mumis ir padarys taip, kad suprastume tai, ką įtikėjome. Esame gerai sąmoningi, kad laikomės pranašo nurodytos pakopos, kuri sako: „Jei netikėsite, nesuprasite“.
O tikime mes, kad viskas, kas egzistuoja, yra iš vieno Dievo; ir vis dėlto Dievas nėra nuodėmių autorius. Tačiau protą neramina: jei nuodėmės kyla iš šių sielų, kurias sukūrė Dievas, o tos sielos yra iš Dievo, kaipgi tuomet nuodėmės per labai trumpą atstumą nesusijusios su pačiu Dievu?

Tikėjimu sekame Dievą ir tvarką.

(5) Ev. – Dabar tu aiškiai pasakei būtent tai, kas mane, mąstantį apie tai, smarkiai kankina, ir kas mane privertė bei atitraukė šiam tyrinėjimui.
Aug. – Būk drąsios dvasios ir tikėk tuo, kuo tiki: juk nėra nieko geriau už šį tikėjimą, net jei priežastis, kodėl taip yra, liktų paslėpta. Juk kuo geriausiai manyti apie Dievą yra tikriausia pamaldumo pradžia; ir niekas apie Jį negalvoja geriausiai, jei netiki, kad Jis yra visagalis ir nė menkiausia dalele nekintantis; taip pat visų gėrybių, už kurias Jis pats pranašesnis, Kūrėjas; ir teisingiausias visų savo sukurtų dalykų Valdovas; ir kad kuriant jam nepadėjo jokia prigimtis, tarsi Jis pats sau nebūtų pakankamas. Iš to išplaukia, kad Jis viską sukūrė iš nieko; o iš savęs nesukūrė, bet pagimdė tai, kas Jam lygu, kurį vadiname vienatiniu Dievo Sūnumi, ir kurį, norėdami aiškiau nusakyti, vadiname Dievo Galybe (Apvaizda) ir Dievo Išmintimi, per kurią Jis padarė viską, kas padaryta iš nieko. Tai nustatę, su Dievo pagalba šiuo būdu siekime suprasti tai, ko tu ieškai.

Kodėl svetimavimas yra blogis?

(6) Tu, žinoma, klausi, iš kur mes darome bloga: todėl pirmiausia reikia apsvarstyti, kas yra daryti bloga; išdėstyk, ką tu apie tai manai. Jei negali visko kartu trumpai apimti žodžiais, tai bent dalimis, paminėdamas pačias piktadarystes, leisk man sužinoti savo nuomonę.
Ev. – Svetimavimai, žmogžudystės ir šventvagystės, – nekalbant apie kitus dalykus, kuriems išvardyti nepakaktų nei laiko, nei atminties, – kas gi yra toks, kuriam tai neatrodytų piktadarystės?

Aug. – Tada pirmiausia pasakyk, kodėl tu manai, kad svetimavimas yra blogas darbas; ar todėl, kad įstatymas draudžia tai daryti?

Ev. – Tikrai ne todėl jis yra blogis, kad draudžiamas įstatymo; bet todėl jis draudžiamas įstatymo, kad yra blogis.

Aug. – Ką gi, jei kas nors mus pultų, išaukštindamas svetimavimo malonumus ir klausdamas mūsų, kodėl mes jį smerkiame ir laikome vertu pasmerkimo; negi manai, kad reikėtų slėptis už įstatymo autoriteto nuo žmonių, kurie trokšta jau ne tik tikėti, bet ir suprasti? Nes ir aš kartu su tavimi tikiu, ir neabejotinai tikiu, ir visoms tautoms bei gentims šaukiu, kad reikia tikėti, jog svetimavimas yra blogis: bet dabar mes siekiame tai, ką priėmėme tikėjimu, taip pat suprasti ir tvirčiausiai žinoti protu. Todėl pagalvok, kiek gali, ir pasakyk man, kokiu argumentu (protu) tu pažinai, kad svetimavimas yra blogis.

Ev. – Žinau jį esant blogį dėl to, kad pats nenorėčiau to patirti su savo žmona: o kiekvienas, kuris kitam daro tai, ko nenori, kad jam būtų daroma, be abejo, elgiasi blogai.

Aug. – O jei kieno nors geismas (aistra) būtų toks, kad jis pats atiduotų savo žmoną kitam, ir noriai leistų jam ją tvirkinti, mainais trokšdamas turėti tokią pat laisvę su to kito žmona? Ar tau atrodo, kad jis nedaro nieko blogo?

Ev. – Priešingai, labai daug.

Aug. – Tačiau jis nenusideda pagal tavo taisyklę: juk jis nedaro to, ko pats nenorėtų patirti. Todėl turi ieškoti kažko kito, kuo įrodytum, kad svetimavimas yra blogis.

Ne dėl to, kad smerkiama įstatymo…

(7) Ev. – Man tai atrodo blogis dėl to, kad mačiau, jog šiuo nusikaltimu kaltinami žmonės dažnai yra pasmerkiami.
Aug. – Ką gi, argi žmonės dažnai nebūdavo pasmerkiami ir už gerai padarytus darbus? Peržvelk istoriją, kad nesiųsčiau tavęs prie kitų knygų, būtent tą pačią, kuri išsiskiria dieviškuoju autoritetu; tuomet pamatysi, kaip blogai mes galvotume apie Apaštalus ir visus kankinius, jei manytume, kad pasmerkimas yra tikras piktadarystės ženklas, juk jie visi dėl savo išpažinimo buvo teisiami kaip verti pasmerkimo. Todėl, jei viskas, kas smerkiama, yra blogis, tai tuo metu tikėti į Kristų ir patį tikėjimą išpažinti buvo blogis: o jei ne viskas, kas smerkiama, yra blogis, ieškok kito pagrindo, kuriuo remdamasis įrodytum, kad svetimavimas yra blogis.

Ev. – Nerandu, ką tau atsakyti.

… bet dėl to, kad kyla iš aistros (geismo).

(8) Aug. – Galbūt tuomet aistra (geismas) svetimavime yra blogis: bet kol tu blogio ieškai išorėje, pačiame jau matomame veiksme, tol patiri sunkumų. Nes kad suprastum, jog aistra svetimavime yra blogis, pagalvok: net jei kam nors ir nepasitaiko progos sugulti su svetima žmona, tačiau kokiu nors būdu akivaizdu, jog jis to geidžia, ir, jei gautų galimybę, tai padarytų, – jis yra ne mažiau kaltas, nei tuomet, jei būtų užkluptas paties veiksmo metu.
Ev. – Nėra nieko aiškesnio, ir dabar matau, kad nereikia ilgų kalbų, idant mane įtikintum dėl žmogžudystės, šventvagystės ir apskritai dėl visų nuodėmių. Juk jau dabar aišku, kad visose piktadarystėse vyrauja ne kas kita, kaip geismas (aistra).

Iš aistros, kuri kartu yra ir troškimas…

(9) Aug. – Ar žinai, kad šis geismas kitu vardu dar vadinamas troškimu (godulyste)?
Ev. – Žinau.

Aug. – O kaip? Ar manai, kad tarp jos ir baimės nėra jokio skirtumo, ar vis dėlto kažkoks yra?

Ev. – Priešingai, manau, kad jie vienas nuo kito labai skiriasi.

Aug. – Manau, tu taip galvoji todėl, kad troškimas kažko siekia, o baimė – vengia.

Ev. – Taip yra, kaip sakai.

Aug. – O kas tuomet, jei kas nors nužudytų žmogų ne iš troškimo ką nors įgyti, bet bijodamas, kad jam pačiam nenutiktų kas blogo? Argi jis nebus žmogžudys?

Ev. – Žinoma, bus, bet ne dėl to šis veiksmas neturi troškimo viešpatavimo: juk tas, kuris bijodamas nužudo žmogų, be abejo, trokšta gyventi be baimės.

Aug. – Ir ar tau atrodo menkas gėris gyventi be baimės?

Ev. – Tai didelis gėris, tačiau tam žmogžudžiui tai jokiu būdu negali atitekti per jo nusikaltimą.

Aug. – Aš neklausiu, kas jam gali atitekti, bet ko jis pats trokšta. Juk tikrai trokšta gėrio tas, kas trokšta nuo baimės laisvo gyvenimo; ir todėl šis troškimas nėra smerktinas; kitaip smerktume visus gėrio mylėtojus. Taigi esame priversti pripažinti, kad būna žmogžudystė, kurioje neįmanoma rasti to blogo troškimo vyravimo; ir tuomet bus klaidingas teiginys, kad visose nuodėmėse, idant jos būtų blogos, dominuoja geismas; arba atsiras kokia nors žmogžudystė, kuri gali ir nebūti nuodėmė.

Ev. – Jei žmogžudystė yra nužudyti žmogų, kartais tai gali įvykti be nuodėmės: juk man atrodo, kad nei karys, žudantis priešą, nei teisėjas ar jo tarnas, baudžiantis nusikaltėlį, nei tas, kuriam netyčia ar per neapdairumą iš rankos išsprūsta ginklas, nenusideda, kai nužudo žmogų.

Aug. – Sutinku: bet tokie paprastai nevadinami žmogžudžiais. Todėl atsakyk: ar tą, kuris nužudė savo šeimininką, iš kurio pusės bijojo sunkių kankinimų, laikai priskirtinu prie tų, kurie taip nužudo žmogų, jog net nėra verti žmogžudžio vardo?

Ev. – Matau, kad jis nuo jų smarkiai skiriasi: juk pastarieji veikia arba pagal įstatymus, arba bent jau ne prieš įstatymus; o jo nusikaltimo nepatvirtina joks įstatymas.

… kyla blogis ir nuodėmė.

(10) Aug. – Tu vėl mane grąžini prie autoriteto: bet turi prisiminti, jog dabar mes ėmėmės suprasti tai, kuo tikime; o įstatymais mes tikime: tad reikia pabandyti, ar galime kaip nors suprasti tai, ar įstatymas, baudžiantis šį poelgį, jį baudžia ne klaidingai (neteisingai).
Ev. – Jokiu būdu jis nebaudžia klaidingai, kadangi baudžia tą, kuris savo noru ir sąmoningai nužudo šeimininką, ko nė vienas iš anų nedarė.

Aug. – O kaipgi, ar pameni ką tik kiek anksčiau sakęs, kad kiekviename blogame poelgyje vyrauja aistra (geismas), ir būtent dėl to jis yra blogis?

Ev. – Tikrai pamenu.

Aug. – Na? Argi ne tu pats sutikai ir su tuo, kad tas, kuris trokšta gyventi be baimės, neturi blogo troškimo?

Ev. – Ir tai pamenu.

Aug. – Taigi, kai iš šio troškimo vergas nužudo savo šeimininką, jis nėra nužudomas dėl ano kaltintino troškimo (aistros). Todėl, kodėl šis nusikaltimas yra blogas, mes dar neišsiaiškinome. Juk sutarėme, kad visos piktadarystės yra blogos ne dėl ko kito, o tik dėl to, kad atliekamos iš geismo, tai yra iš smerktino troškimo.

Ev. – Dabar man jau atrodo, kad jis smerkiamas neteisingai: to tikrai nedrįsčiau pasakyti, jei turėčiau ką kitą pasakyti.

Aug. – Ar tikrai taip. Argi pirma save įtikinai, kad toks baisus nusikaltimas turi likti nenubaustas, nei pagalvojai, ar tik tas vergas nenorėjo atsikratyti šeimininko baimės tam, kad patenkintų savo aistras? Juk trokšti gyventi be baimės būdinga ne tik geriems, bet ir visiems blogiems žmonėms: tačiau skirtumas tas, kad gerieji to siekia nukreipdami meilę nuo tų dalykų, kurių negalima turėti be pavojaus juos prarasti; o blogieji stengiasi pašalinti kliūtis tam, kad galėtų saugiai atsidėti mėgavimuisi šiais dalykais, ir todėl gyvena nusikalstamą bei piktadarišką gyvenimą, kurį geriau vadinti mirtimi.

Ev. – Atgaunu sveiką protą ir labai džiaugiuosi, kad taip aiškiai pažinau, kas gi yra tas peiktinas troškimas, vadinamas geismu. Dabar akivaizdu, kad jis yra meilė tiems dalykams, kuriuos žmogus gali prarasti prieš savo valią.

Laisvas nuo geismo…

(11) Todėl dabar, nagi, panagrinėkime, jei sutinki, ar ir šventvagystėse, kurių daugelis, kaip matome, daromos iš prietarų, dominuoja geismas (aistra).
Aug. – Žiūrėk, kad tai nebūtų per skubu: man atrodo, kad pirmiau reikėtų apsvarstyti, ar puolančio priešo, ar tykančio žudiko nužudymas dėl savo gyvybės, ar dėl laisvės, ar dėl skaistybės yra atliekamas be jokio geismo.

Ev. – Kaip aš galiu manyti, kad geismo neturi tie, kurie kaunasi dėl tų dalykų, kuriuos gali prarasti prieš savo valią: o jei negali jų prarasti, tai kam reikia dėl jų eiti net iki žmogaus nužudymo?

Aug. – Vadinasi, neteisingas yra įstatymas, suteikiantis teisę tiek keleiviui nužudyti plėšiką, idant šis jo paties nenužudytų; tiek kuriam nors vyrui ar moteriai dar prieš įvykdant išprievartavimą nužudyti smurtu puolantį prievartautoją, jei pajėgia tai padaryti. Juk ir kariui įstatymas liepia nužudyti priešą: o jei jis susilaiko nuo šios žmogžudystės, sulaukia vado bausmės. Argi išdrįsime sakyti, kad šie įstatymai yra neteisingi ar greičiau išvis nėra įstatymai? Juk man neatrodo, kad gali būti įstatymas, kuris nėra teisingas.

… tas, kuris nužudo neteisėtai užpuolusįjį.

(12) Ev. – Matau, kad įstatymas tikrai pakankamai apsaugotas nuo tokio pobūdžio kaltinimų, nes toje tautoje, kurią jis valdo, jis leido mažesnes piktadarystes tam, kad nebūtų įvykdytos didesnės. Juk kur kas švelnesnis dalykas, kai nužudomas tas, kuris kėsinasi į svetimą gyvybę, negu tas, kuris gina savąją. Ir daug baisiau nekaltam žmogui patirti prievartą, nei tam, kuris smurtauja, būti nužudytam to, prieš kurį jis bando smurtauti. Be to, karys, žudydamas priešą, yra įstatymo tarnas; todėl jis lengvai atliko savo pareigą be jokios aistros. Toliau, paties įstatymo, priimto siekiant apsaugoti tautą, negalima kaltinti jokia aistra (geismu). Kadangi tas, kuris jį priėmė, jeigu priėmė Dievo paliepimu, tai yra to, ką įsako amžinasis teisingumas, galėjo tai atlikti visiškai laisvas nuo aistros: o jei jis jį nustatė vedamas kokios nors aistros, iš to neišplaukia, kad tam įstatymui būtina paklusti su aistra; nes gerą įstatymą gali išleisti ir negeras žmogus. Juk jei koks nors žmogus, pavyzdžiui, užgrobęs tironišką valdžią, paimtų atlygį iš kito, kuriam tai naudinga, idant nustatytų, jog niekam nevalia grobti moters netgi santuokos tikslu, – šis įstatymas nebus blogas vien dėl to, kad jį priėmė neteisėtas ir korumpuotas valdovas. Taigi tam įstatymui, kuris piliečių apsaugos vardan liepia atremti priešišką jėgą ta pačia jėga, galima paklusti be jokios aistros: ir tą patį galima pasakyti apie visus tarnus, kurie teisėtai ir pagal tvarką yra pavaldūs kokioms nors valdžioms.
Bet kaip tie žmonės gali būti nekalti, esant nekaltam įstatymui, aš nematau: juk įstatymas neverčia jų žudyti, bet palieka tai jų galiai (valiai). Todėl jiems palikta laisvė nieko nežudyti dėl tų dalykų, kuriuos jie gali prarasti prieš savo valią ir kurių dėl to neturėtų mylėti. Juk dėl gyvybės galbūt kam nors kyla abejonė, ar siela jokiu būdu nėra prarandama, kai šis kūnas yra nužudomas: tačiau jei ją galima atimti, ji turi būti niekinama; jei negalima atimti, tada nėra ko bijoti. O dėl skaistybės kas gi abejotų, jog ji slypi pačioje sieloje, kadangi tai yra dorybė? Vadinasi, ir jos pačios smurtaujantis prievartautojas atimti negali. Todėl viskas, ką ruošėsi atimti tas, kuris yra nužudomas, nėra mūsų valioje: tad nesuprantu, kokiu būdu tai galime vadinti savu. Todėl įstatymo, kuris leidžia tokius asmenis nužudyti, aš tikrai nepeikiu; bet kaip man apginti tuos, kurie žudo, aš nerandu (neišmanau).

Yra įstatymas, kuris dieviška apvaizda…

(13) Aug. – Aš dar mažiau galiu rasti priežastį, kodėl tu ieškai pateisinimo žmonėms, kurių joks įstatymas nelaiko kaltais.
Ev. – Galbūt joks iš tų įstatymų, kurie yra matomi ir žmonių skaitomi: bet nežinau, ar jie nėra saistomi kokio nors stipresnio ir labai paslėpto įstatymo, jeigu pasaulyje nėra nieko, ko nevaldytų dieviškoji apvaizda. Kaipgi prieš ją (apvaizdą) gali būti laisvi nuo nuodėmės tie, kurie, gindami dalykus, kuriuos derėtų paniekinti, susitepė žmogaus krauju? Todėl man atrodo, kad ir tas įstatymas, kuris rašomas tautai valdyti, teisingai tai leidžia, ir dieviškoji apvaizda už tai nubaudžia. Mat jis (įstatymas) imasi bausti už tai, ko pakanka taikai išlaikyti tarp neišmanančių žmonių, ir tiek, kiek gali būti valdoma žmogaus. Tačiau anos kaltės turi kitas joms deramas bausmes, nuo kurių, man regis, išvaduoti gali tik išmintis.

Aug. – Giriu ir pritariu šiam, nors dar tik pradedančiam ir ne visai tobulam, tačiau pasitikinčiam bei aukštesnių dalykų siekiančiam tavo atskyrimui. Nes tau atrodo, kad tas įstatymas, kuris priimamas valstybėms valdyti, daug ką leidžia ir palieka nenubausta, tačiau už tai nubaudžia dieviškoji apvaizda; ir taip yra teisingai. Juk ne dėl to, kad jis padaro ne viską, reikia smerkti tai, ką jis padaro.

… keičiasi tautų valdymui…

(14) Tačiau rūpestingai apsvarstykime, jei tinka, iki kokios ribos piktadarystės turi būti baudžiamos per šį įstatymą, kuris sutramdo žmones (tautas) šiame gyvenime: o paskui išsiaiškinkime, kas lieka, už ką bus baudžiama per dieviškąją apvaizdą kur kas neišvengiamiau ir paslaptingiau.
Ev. – Noriu, jei tik įmanoma pasiekti tokio didelio dalyko ribas: nes manau, kad tai begalinis dalykas.

Aug. – Geriau susikaupk ir, remdamasis pamaldumu, eik proto keliais. Juk nėra nieko tokio padūksusio ir sunkaus, kas padedant Dievui netaptų visiškai aišku ir lengvai įveikiama. Todėl atsižvelgdami į Jį ir iš Jo prašydami pagalbos, tyrinėkime tai, ką numatėme. Pirmiausia atsakyk man, ar tas įstatymas, kuris paskelbiamas raštu, padeda žmonėms, gyvenantiems šį gyvenimą.

Ev. – Tai akivaizdu: juk kaip tik iš šių žmonių ir susideda tautos bei valstybės.

Aug. – Ką gi? Ar patys žmonės ir tautos yra tokio paties lygmens (rūšies) dalykai, kad negalėtų pražūti ar keistis ir būtų visiškai amžini? Ar vis dėlto jie yra kintantys ir pavaldūs laikui?

Ev. – Kas gi abejotų, kad ši rūšis yra aiškiai kintanti ir pavaldi laikui?

Aug. – Vadinasi, jei tauta yra gerai tvarkoma, rimta ir uoliausiai saugo bendrąją naudą, kurioje kiekvienas savo asmeninį reikalą vertina mažiau už viešąjį; argi nebus teisingai priimamas įstatymas, pagal kurį tai pačiai tautai bus leista pačiai išsirinkti valdininkus (magistratus), per kuriuos būtų tvarkomas jos, tai yra viešas, reikalas?

Ev. – Visiškai teisingai.

Aug. – O jei palaipsniui sugedusi ta pati tauta asmeninį reikalą imtų iškelti aukščiau už valstybės, padarytų savo balsus perkamosiomis prekėmis ir, papirkta tų, kurie trokšta garbės, patikėtų valdymą nusikaltėliams bei piktadariams; argi nebus taip pat teisinga, jei tuomet atsirastų koks nors geras vyras, turintis labai didelę galią, kuris atimtų iš šios tautos teisę dalyti pareigas, ir valdžią sugrąžintų nedaugeliui gerų asmenų, ar netgi vieno sprendimui?

Ev. – Taip, ir tai teisingai.

Aug. – Taigi, nors šie du įstatymai atrodo vienas kitam prieštaraujantys – juk vienas iš jų suteikia tautai galią teikti pareigas, o kitas atima; ir nors tas antrasis priimtas taip, kad abu jie jokiu būdu negali galioti toje pačioje valstybėje vienu metu; argi sakysime, kad kuris nors iš jų yra neteisingas ir jo jokiu būdu nereikėjo priimti?

Ev. – Jokiu būdu.

Aug. – Todėl, jei tinka, vadinkime šį įstatymą laikinuoju; nors jis ir teisingas, laikui bėgant jis gali būti teisingai keičiamas.

Ev. – Vadinkime.

… iš nekintančio įstatymo.

(15) Aug. – Ką gi? O tas įstatymas, kuris vadinamas aukščiausiuoju protu (priežastimi), kuriam visada reikia paklusti, ir per kurį blogieji nusipelno nelaimingo, o gerieji – palaimingo gyvenimo, ir pagaliau per kurį tas įstatymas, kurį pavadinome laikinu, yra teisingai priimamas ir teisingai keičiamas – ar bent vienam suprantančiam jis gali atrodyti ne kaip nekintantis ir amžinas? Ar gali kada nors būti neteisinga, kad blogieji būtų nelaimingi, o gerieji – palaiminti; arba kad kukli ir rimta tauta pati rinktų sau valdininkus, o ištvirkusi ir nedorovinga tos teisės netektų?
Ev. – Matau, kad šis įstatymas yra amžinas ir nekintamas.

Aug. – Manau, jog tuo pat metu tu matai ir tai, kad tame laikiname įstatyme nėra nieko teisingo ir teisėto, ko žmonės nebūtų sau išvedę iš ano amžinojo įstatymo: nes jei toji tauta vienu metu teisingai skyrė pareigas (garbę), o kitu metu vėlgi teisingai jų neskyrė; kad ši laikina permaina būtų teisinga, ji buvo paimta iš tos amžinybės, pagal kurią visuomet yra teisinga, kad rimta tauta teikia pareigas, o lengvabūdiška tauta – jų neteikia: ar tau atrodo kitaip?

Ev. – Sutinku.

Aug. – Taigi, kad trumpai, kiek pajėgiu žodžiais, paaiškinčiau mumyse įspaustą amžinojo įstatymo sąvoką – tai įstatymas, pagal kurį teisinga, jog viskas turi būti kuo labiausiai sutvarkyta: jei tu manai kitaip, sakyk.

Ev. – Neturiu ką tau prieštarauti, kai sakai tiesą.

Aug. – Todėl, kadangi šis įstatymas yra vienas, iš kurio keičiasi visi anie laikinieji įstatymai, skirti žmonėms valdyti, argi todėl jis pats gali būti bent kokiu nors būdu keičiamas?

Ev. – Suprantu, kad tai visiškai neįmanoma: juk jokia jėga, joks atsitiktinumas, joks dalykų žlugimas niekada nepadarys taip, jog taptų neteisinga tai, kad viskas turi būti kuo geriausiai sutvarkyta.

Protas valdo ir įsakinėja (7, 16 – 11, 23)

Viena yra gyventi, kita – žinoti, kad gyveni.

(16) Aug. – Dabar, nagi, pažiūrėkime, kokiu būdu žmogus pats savyje būtų geriausiai sutvarkytas: juk iš vieno įstatymo susietų žmonių susideda tauta; o tas įstatymas, kaip pasakyta, yra laikinas. Ir pasakyk man, ar esi visiškai tikras, jog tu gyveni.
Ev. – Ką gi tikriau galėčiau už tai atsakyti?

Aug. – O kaipgi? Ar gali atskirti, jog viena yra gyventi, o kita – žinoti, kad gyveni?

Ev. – Žinoma, žinau, kad niekas nežino save gyvenantį, jeigu negyvena; tačiau, ar kiekvienas gyvasis žino, kad gyvena, aš nežinau.

Aug. – Kaip norėčiau, kad kaip tu tuo tiki, taip ir žinotum, jog gyvuliai neturi proto; tuomet mūsų pokalbis greitai pereitų nuo šio klausimo. Tačiau kadangi sakai nežinąs, pradedi ilgą pokalbį. Juk tai ne toks dalykas, kurį praleidus, mums būtų leista pereiti prie tų dalykų, į kuriuos mes siekiame eiti su tokiu tvirtu loginiu ryšiu, kokio, jaučiu, čia reikia. Todėl pasakyk man, kadangi dažnai matome žmonių sutramdytus žvėris, – tai yra, ne tik žvėries kūnas, bet ir siela žmogui taip pajungiama, jog tam tikru pojūčiu ir įpročiu tarnauja jo valiai; ar tau atrodo bent kokiu nors būdu įmanoma, kad koks nors žvėris, nors ir milžiniškas savo laukiniškumu ar kūnu, ar ypač aštriu kokiu nors pojūčiu, lygiai taip pat bandytų pajungti sau žmogų, nepaisant to, kad daugelis jų gali sunaikinti jo kūną per jėgą ar slapčia?

Ev. – Sutinku, kad tai jokiu būdu neįmanoma.

Aug. – Labai gerai: bet taip pat pasakyk man, nors akivaizdu, kad daugelis žvėrių fizine jėga bei kitomis kūno funkcijomis lengvai pranoksta žmogų, koks gi dalykas yra tas, kuriuo žmogus išsiskiria (pranoksta juos) taip, kad joks žvėris negali jam įsakinėti, o jis pats gali valdyti daugelį jų? Ar kartais tai nėra tas dalykas, kuris paprastai vadinamas protu arba intelektu?

Ev. – Nerandu jokio kito, kadangi būtent sieloje (prote) yra tai, kuo mes pranokstame žvėris: jei jie būtų be sielos (negyvi), sakyčiau, kad mes pranašesni tuo, jog turime sielą. Bet dabar, kadangi ir jie yra gyvūnai (turintys sielą), tai, ko nėra jų sielose, dėl ko jie mums pavaldūs, bet kas yra mūsiškėse, todėl mes esame už juos pranašesni, – kadangi kiekvienam aišku, jog tai nėra nei niekis, nei koks mažas dalykas; kaip gi kitaip teisingiau tai pavadinčiau, jei ne protu?

Aug. – Pažvelk, kaip su Dievo pagalba lengvai pasidaro tai, ką žmonės laiko labai sunkiu. Juk, prisipažįstu tau, buvau pamanęs, kad šis klausimas, kuris, kaip suprantu, jau baigtas, mus sulaikys tiek pat ilgai, kiek galbūt visa tai, kas buvo pasakyta nuo pat mūsų diskusijos pradžios. Todėl dabar priimk (suprask), kad toliau samprotavimas susietųsi: juk tikiu, kad tu neignoruoji fakto, jog tai, ką sakome žinantys, nėra niekas kita, kaip suvokimas protu.

Ev. – Taip yra.

Aug. – Taigi tas, kuris žino, kad gyvena, turi protą.

Ev. – Tai nuoseklu (iš to išplaukia).

Aug. – Betgi žvėrys gyvena ir, kaip jau paaiškėjo, yra be proto.

Ev. – Tai akivaizdu.

Aug. – Štai, taigi tu jau žinai tai, ką atsakei nežinantis: jog ne viskas, kas gyva, žino, kad gyvena, nors visa, kas žino save gyvenant, privalomai gyvena.

Pranašesnis yra gyvenimo žinojimas…

(17) Ev. – Man jau nebėra abejonės; tęsk tai, ką numatei: kadangi pakankamai supratau, jog viena yra gyventi, ir kita – žinoti, kad gyveni.
Aug. – Kas tuomet tau iš šių dviejų atrodo pranašiau?

Ev. – Ką manai, jei ne gyvenimo žinojimas?

Aug. – Ar tau gyvenimo žinojimas atrodo geresnis už patį gyvenimą? Ar galbūt tu supranti, kad pats žinojimas yra tam tikras aukštesnis ir tyresnis gyvenimas, kadangi niekas negali žinoti, išskyrus tą, kuris supranta? O kas gi yra suprasti, jei ne pačia proto šviesa šviesiau ir tobuliau gyventi? Todėl, jei neklystu, tu man ne gyvenimui iškėlei kažką kita, bet vienam gyvenimui – geresnį gyvenimą.

Ev. – Visiškai puikiai ir atpažinai, ir paaiškinai mano mintį: jeigu tik žinojimas niekada negali būti blogis.

Aug. – Aš manau, jog jokiu būdu negali, nebent žodį „žinojimas“ perkeltine prasme naudojame reikšdami „patirtis“: juk patirti ne visada yra gera; pavyzdžiui, patirti bausmes. Bet tas, kuris tikrąja to žodžio prasme ir grynai vadinamas žinojimu, kadangi jis pasiekiamas per protą ir intelektą, kaip jis gali būti blogis?

Ev. – Suprantu ir šį skirtumą: dėstyk toliau.

… ir protas, kuriam priklauso valdžia.

(18) Aug. – Tai ir yra tai, ką noriu pasakyti: kas bebūtų tai, kuo žmogus yra iškeltas aukščiau gyvulių – ar tai protas, ar dvasia, ar abiem vardais teisingiau vadinamas (juk abu randame Šventajame Rašte), – jei jis valdo ir įsakinėja visam kitam, iš ko žmogus susideda, tai tuomet žmogus yra labiausiai sutvarkytas. Juk matome, kad turime daug bendro ne tik su gyvuliais, bet ir su medžiais bei krūmais (augalais): kadangi priimti kūnui maistą, augti, daugintis, klestėti, – matome suteikta ir medžiams, kurie turi tam tikrą žemiausiąją gyvybės formą. O kad žvėrys gali matyti ir girdėti, per uoslę, skonį ir lytėjimą jausti kūniškus dalykus, ir daugelis jų netgi aštriau nei mes, – mes matome ir pripažįstame. Pridėk ir jėgą, ir fizinę ištvermę bei galūnių tvirtumą, ir greitį bei lengviausius kūno judesius; visais šiais dalykais mes vienus žvėris pranokstame, su kitais susilyginame, o kai kurių netgi esame nugalimi. Tačiau pati tų dalykų prigimtis mums tikrai yra bendra su žvėrimis: tuo tarpu siekti kūno malonumų ir vengti nemalonumų – tai visas žvėriško gyvenimo veiksmas.
Yra dar kitų dalykų, kurie, regis, nėra būdingi žvėrims, tačiau ir pačiame žmoguje jie nėra aukščiausieji dalykai, pavyzdžiui, juokauti ir juoktis: nors tai ir žmogiška, bet kiekvienas, kuris teisingiausiai sprendžia apie žmogaus prigimtį, laiko tai žemiausiais žmogaus bruožais. Taip pat ir pagyrimų bei šlovės meilė, ir dominavimo siekis, kurie, nors žvėrims ir nebūdingi, vis dėlto neturime manyti, jog vien iš aistros tų dalykų atžvilgiu esame geresni už žvėris. Nes kai šis potraukis nepajungtas protui, jis daro mus nelaimingus. O juk niekas nemanė, kad nelaime kas nors turėtų save laikyti pranašesniu. Todėl, kai šiems sielos polėkiams vadovauja protas, žmogus turi būti vadinamas tvarkingu. Juk nėra teisingos tvarkos arba tai išvis neturėtų būti vadinama tvarka, kur geresni dalykai yra pajungiami blogesniems: ar tau taip neatrodo?
Ev. – Tai akivaizdu.

Aug. – Taigi, kai šis protas (ratio), ar mintis (mens), ar dvasia (spiritus) valdo neracionalius sielos judesius, žmoguje neabejotinai viešpatauja tai, kam valdžia priklauso pagal tą įstatymą, kurį pripažinome esant amžiną.

Ev. – Suprantu ir tuo seku.

Ne kiekviename protas valdo…

(19) Aug. – Taigi, kai žmogus yra taip sutvarkytas ir surikiuotas, argi jis tau neatrodo išmintingas?
Ev. – Nežinau, kas kitas man galėtų atrodyti išmintingas žmogus, jei šis neatrodo.

Aug. – Manau, tu taip pat žinai, kad daugelis žmonių yra kvaili.

Ev. – Tai taip pat pakankamai aišku.

Aug. – Bet jei kvailys yra priešingybė išminčiui, tuomet, kadangi išsiaiškinome, kas yra išminčius, tu jau neabejotinai supranti ir kas yra kvailys.

Ev. – Kam gi nebūtų aišku, kad tai tas žmogus, kuriame protas (mintis) neturi aukščiausios valdžios?

Aug. – Ką gi tuomet reikia sakyti, kai žmogus yra tokios būklės? Kad jam trūksta proto (minties); ar kad, nors jis ir yra, jis neturi valdžios (dominavimo)?

Ev. – Greičiau tai, ką nurodei paskiausiai.

Aug. – Labai norėčiau iš tavęs išgirsti, kokiais įrodymais suvokei, kad žmoguje yra protas, kuris nevykdo savo valdžios (viešpatavimo).

Ev. – O kad tu norėtum prisiimti šį vaidmenį: nes man nelengva atlaikyti tai, ką užkrauni.

Aug. – Bent jau tą tau lengva prisiminti, ką kiek anksčiau sakėme, kaip žmonių prijaukinti ir sutramdyti žvėrys jiems tarnauja: jei jie (žmonės) neturėtų kuo pranokti, žmonės savo ruožtu, kaip parodė protas, tai patirtų nuo jų (žvėrių). O to mes neradome kūne: taigi, kai paaiškėjo, jog tai yra sieloje, nesupratome, kaip kitaip tai pavadinti, jei ne protu; kurį vėliau prisiminėme esant vadinamą ir mintimi (mens), ir dvasia (spiritus). Bet jei protas (ratio) yra viena, o mintis (mens) – kita, tikrai aišku, kad tik mintis gali naudotis protu. Iš to išplaukia, kad tas, kuris turi protą, negali neturėti minties.

Ev. – Puikiai tai atsimenu ir suprantu (laikausi to).

Aug. – Ką gi? Ar tiki, kad žvėrių tramdytojai gali būti ne kas kitas kaip išminčiai? Juk išminčiais aš vadinu tuos, kuriuos tiesa liepia taip vadinti, tai yra tuos, kurie pajungę visas aistras, taikiai gyvena proto (minties) karalystėje.

Ev. – Būtų juokinga tokiais laikyti tuos, kuriuos liaudyje vadina tramdytojais, ar net piemenis, jaučiaganius ar vežėjus, kuriems visiems, kaip matome, yra pavaldūs sutramdyti gyvuliai, ir kurių pastangomis pajungiami nesutramdytieji.

Aug. – Štai, vadinasi, turi tikriausią įrodymą, iš kurio tampa aišku, jog žmoguje yra protas (mintis) be valdžios (dominavimo). Juk juose jis yra; jie atlieka tokius dalykus, kurių be proto atlikti nebūtų įmanoma: tačiau jis nevaldo; nes jie yra kvailiai, o išsiaiškinome, kad proto (minties) karalystė priklauso tik išminčiams.

Ev. – Nuostabu, kad mes tai jau buvome išsiaiškinę anksčiau, o man negalėjo ateiti į galvą, ką atsakyti.

… bet tik išminčiuje…

(20) Bet pereikime prie kitų dalykų. Juk jau nustatyta, kad žmogaus proto (minties) karalystė yra žmogiškoji išmintis, ir kad ji taip pat gali ir nevaldyti.
Aug. – Ar manai, kad už tą protą, kuriam pagal amžinąjį įstatymą yra suteikta valdžia aistroms, aistra (geismas) yra galingesnė? Aš tai jokiu būdu taip nemanau. Juk nebūtų visiškai tvarkinga, jei silpnesni įsakinėtų galingesniems. Todėl manau esant būtina, kad protas galėtų daugiau nei troškimas (geismas) vien dėl to, jog jis teisėtai ir teisingai jam viešpatauja.

Ev. – Aš taip pat taip manau.

Aug. – Ką gi? Argi abejosime bet kokią dorybę iškelti aukščiau už bet kokią ydą taip, jog kuo dorybė yra geresnė ir tauresnė, tuo ji tvirtesnė ir nenugalimesnė?

Ev. – Kas gi abejotų?

Aug. – Vadinasi, jokia ydinga siela nenugali dorybe ginkluotos sielos.

Ev. – Tai gryniausia tiesa.

Aug. – Manau, kad neneigsi ir to, jog bet kokia siela yra geresnė ir galingesnė už bet kokį kūną.

Ev. – Niekas to neneigia, kas mato – o tai lengva – kad gyvą substanciją reikia iškelti aukščiau už negyvą, arba tą, kuri teikia gyvybę, aukščiau už tą, kuri ją gauna.

Aug. – Vadinasi, juo labiau kūnas, koks jis bebūtų, nenugali dorybe apdovanotos sielos.

Ev. – Tai akivaizdžiausia.

Aug. – O ką? Ar teisinga siela ir protas, saugantis savo teisę bei valdžią, gali kitą protą, viešpataujantį su tokiu pat teisingumu ir dorybe, išmesti iš tvirtovės ir pajungti aistrai?

Ev. – Jokiu būdu; ne tik dėl to, kad abiejuose yra toks pat pranašumas, bet ir dėl to, kad tas, kuris bandys kitą padaryti ydingu, pirmas atkris nuo teisingumo ir taps ydingu protu, ir vien dėl to bus silpnesnis.

… kuriam pagal teisingumą ir dorybę tai priklauso.

(21) Aug. – Gerai supranti; todėl lieka, kad atsakytum, jeigu gali, ar tau atrodo esant kas nors pranašesnio už racionalų ir išmintingą protą.
Ev. – Nemanau, kad yra kas nors, išskyrus Dievą.

Aug. – Tokia yra ir mano nuomonė. Bet kadangi tai sunkus dalykas, ir dabar nėra tinkamas metas tyrinėti, idant ateitų supratimas – nors šis dalykas laikomas tvirčiausiu tikėjimu – palikime šį kruopštų ir atsargų klausimo nagrinėjimą nepaliestą.

Jei taigi aistra viešpatauja…

(21) Juk šiuo metu galime žinoti, jog kokia bebūtų toji prigimtis, kuriai dera pranokti dorybe pasižymintį protą, ji jokiu būdu negali būti neteisinga. Todėl net ir ji, nors ir turėtų galią, neprivers proto tarnauti aistrai.
Ev. – Tai tikrai kiekvienas be jokių dvejonių pripažins.

Aug. – Taigi lieka išvada: kadangi viešpataujančiam ir dorybe apdovanotam protui tai, kas jam lygu ar už jį aukščiau, nepadaro jo aistros vergu dėl teisingumo; o tai, kas žemiau, negali to padaryti dėl silpnumo (kaip moko tie dalykai, dėl kurių sutarėme); todėl joks kitas dalykas nepadaro proto aistros (godumo) bendrininku, kaip tik sava valia ir laisvasis sprendimas (laisva valia).

Ev. – Matau, kad nelieka nieko kito, kas būtų tokia būtinybė.

… kaltintina valia.

(22) Aug. – Dabar iš to išplaukia, kad tau turėtų atrodyti, jog ji teisingai kenčia bausmes už tokią didelę nuodėmę.
Ev. – Negaliu to neigti.

Aug. – Ką gi tuomet? Argi reikia laikyti maža bausme pačią tą būklę, kai jai (sielai) viešpatauja aistra, ir apiplėštą nuo dorybės gausos, neturtingą bei stokojančią ją traukia įvairiais keliais: kai ji kartais melą laiko tiesa, kartais jį netgi gina, kartais atmeta tai, ką anksčiau patvirtino, ir vis tiek puola į kitas klaidas; kartais sulaiko savo pritarimą, ir dažniausiai bijo aiškių įrodymų; kartais praranda bet kokią viltį atrasti tiesą ir visiškai paskęsta kvailystės tamsoje; kartais bando iškilti į supratimo šviesą ir vėl krinta iš nuovargio: tuo tarpu, kai toji aistrų karalystė tironiškai siautėja ir įvairiomis bei priešingomis audromis trikdo visą žmogaus sielą bei gyvenimą, iš vienos pusės – baime, iš kitos – geiduliu; iš vienos pusės – nerimu, iš kitos – tuščiu ir apgaulingu džiaugsmu; iš vienos pusės – kankinantis dėl prarasto dalyko, kuris buvo mylimas, iš kitos – degant noru gauti tai, ko neturėjo; iš vienos pusės – skaudant dėl patirtos skriaudos, iš kitos – liepsnojant keršto ugnimi: kur tik gali, ten varžo godumas, iššvaisto prabanga, pavergia garbėtroška, išpučia puikybė, kankina pavydas, palaidoja tingulys, kursto užsispyrimas, slegia paklusnumas ir kokie tik kiti nesuskaičiuojami dalykai lanko ir mankština tą aistros karalystę? Argi pagaliau galime manyti, kad tai nėra jokia bausmė, kurią, kaip matai, neišvengiamai turi kentėti visi, kurie neprisiriša prie išminties?

Ar mes niekada nebuvome išminčiai?

(23) Ev. – Tikrai sprendžiu, kad tai yra didelė bausmė, ir visiškai teisinga, jei kas nors, jau būdamas iškeltas į išminties aukštybes, nuspręstų iš ten nusileisti ir tarnauti aistrai: bet ar gali būti kas nors, kas norėjo tai padaryti ar nori, neaišku. Nors mes tikime, kad žmogus buvo taip tobulai sukurtas Dievo ir apgyvendintas palaimingame gyvenime, kad iš ten savo paties valia nusirito į mirtingo gyvenimo vargus; vis dėlto, nors ir laikausi to tvirčiausiu tikėjimu, dar nepasiekiau supratimo: jei manai, kad šio dalyko atidų nagrinėjimą dabar reikia atidėti, darai tai prieš mano valią.

Valioje yra sprendimas (12, 24 – 16, 35)

Mums būdinga valia.

(24) Bet tai, kas mane labiausiai jaudina, kodėl mes, kurie esame neabejotinai kvaili ir niekada nebuvome išminčiai (kad būtų galima pagrįstai sakyti mus jas kenčiant dėl apleistos dorybės tvirtovės ir pasirinktos vergovės po aistra), kenčiame tokias žiauriausias bausmes, – jei nepaaiškinsi samprotaudamas, kiek pajėgi, jokiu būdu nesutiksiu to atidėti.
Aug. – Tu taip sakai, tarsi turėtum aiškiai įrodyta, jog mes niekada nebuvome išminčiai: juk tu atsižvelgi į tą laiką, nuo kurio mes gimėme šiam gyvenimui. Bet kadangi išmintis slypi sieloje, ar siela prieš susijungdama su šiuo kūnu gyveno kokiu nors kitokiu gyvenimu ir ar kada nors gyveno išmintingai, tai yra didelis klausimas, didelė paslaptis, ir ją reikės svarstyti savo vietoje: bet vis dėlto tai netrukdo atskleisti tiek, kiek įmanoma, tą klausimą, kurį dabar turime rankose.

Valia yra sau gėris.

(25) Juk klausiu tavęs, ar mes turime kokią nors valią.
Ev. – Nežinau.

Aug. – Ar nori tai sužinoti?

Ev. – Ir to nežinau.

Aug. – Tada daugiau manęs nieko neklausk.

Ev. – Kodėl?

Aug. – Kadangi neturiu atsakyti tau klausiančiam, nebent tu nori sužinoti, ko klausi. Be to, jei nenori pasiekti išminties, su tavimi apie tokius dalykus apskritai negalima kalbėtis. Galiausiai, tu negalėsi būti mano draugas, jei nenorėsi, kad man būtų gerai. O dėl tavęs paties tu pats pamatysi, ar neturi jokios valios savo paties palaimingam gyvenimui.

Ev. – Prisipažįstu, negalima paneigti, kad mes turime valią: tęsk dabar, pažiūrėsime, ką iš to išvesi.

Aug. – Padarysiu: bet pirmiausia dar pasakyk, ar jauti, kad turi ir gerą valią.

Ev. – Kas yra gera valia?

Aug. – Valia, kuria mes siekiame gyventi teisingai ir dorai bei pasiekti aukščiausią išmintį. Dabar pažiūrėk pats, ar tu nesieki teisingo ir doro gyvenimo, ar smarkiai nenori būti išmintingas, ar bent jau išdrįstum paneigti, jog tuomet, kai mes to norime, mes turime gerą valią.

Ev. – Nieko iš to neneigiu ir todėl prisipažįstu, kad jau turiu ne tik valią, bet ir gerą valią.

Aug. – Kaip vertini, prašau, šią valią? Ar bent iš dalies jai gali būti prilyginami turtai, ar garbė, ar kūno malonumai, ar visi šie dalykai kartu?

Ev. – Tepadeda Dievas išvengti tokios nusikalstamos beprotybės.

Aug. – Argi tad nereikia džiaugtis, kad sieloje turime kažką – aš kalbu apie pačią tą gerą valią – palyginus su kuria visi mūsų išvardyti dalykai yra visiškai niekingi, nors matome daugybę žmonių neatsisakant jokių vargų, jokių pavojų, idant juos įgytų?

Ev. – Tikrai reikia džiaugtis, ir labai.

Aug. – Ką gi? Tie, kurie nesidžiaugia šiuo džiaugsmu, ar manai, jog jie patyrė nedidelį tokio didžio gėrio praradimą?

Ev. – Priešingai, patį didžiausią.

Valia yra vienas tikras gėris.

(26) Aug. – Taigi, dabar jau matai, kaip manau, jog nuo mūsų valios priklauso, ar mes mėgaujamės, ar stokojame tokio didelio ir tokio tikro gėrio. Juk kas gi yra labiau valioje, nei pati valia? O kas ją turi gerą, tas turi tai, kas toli gražu pranoksta visas žemiškas karalystes ir visus kūno malonumus. O kas neturi, be abejo, stokoja to dalyko, kurį vien valia pati per save galėtų jam suteikti kaip pranašesnį už visus gėrius, nepriklausančius nuo mūsų galios. Taigi, nors žmogus laikytų save pačiu nelaimingiausiu, jei prarastų garbingą šlovę, didžiulius turtus ir bet kokius kūno gėrius; bet tu jo nelaikysi pačiu nelaimingiausiu net ir tuo atveju, jei jis visų tų dalykų turės apčiai, kadangi jis prisirišęs prie to, ką labai lengvai gali prarasti, ir ko neturi, nors ir nori turėti; o stokoja geros valios, kuri net negali būti lyginama su anais dalykais, ir kadangi ji yra toks didelis gėris, tereikia tik norėti, idant ją turėtume?
Ev. – Tai gryniausia tiesa.

Aug. – Taigi teisingai ir pelnytai kvaili žmonės, nors niekada nebuvo išmintingi (juk tai abejotina ir labai paslėpta), yra apimti tokios nelaimės.

Ev. – Sutinku.

Valios galioje yra dorybės…

(27) Aug. – Dabar apsvarstyk, ar tau atrodo, kad išmintingumas (prudentia) yra siektinų ir vengtinų dalykų žinojimas.
Ev. – Atrodo.

Aug. – Ką gi? Argi tvirtumas (fortitudo) nėra tas sielos polinkis (nusiteikimas), kuriuo mes niekiname visus nepatogumus ir žalą, kylančią iš dalykų, nepriklausančių nuo mūsų galios?

Ev. – Taip manau.

Aug. – Toliau susivaldymas (temperantia) yra polinkis, pažabojantis ir sulaikantis geismą nuo tų dalykų, kurių geisti yra gėdinga: ar tu manai kitaip?

Ev. – Būtent taip, kaip sakai, ir manau.

Aug. – O ką gi sakysime esant teisingumą (iustitia), jei ne dorybę, per kurią kiekvienam atiduodama tai, kas jam priklauso?

Ev. – Neturiu jokios kitos teisingumo sampratos.

Aug. – Taigi tas, kas turėdamas gerą valią (apie kurios prakilnumą jau ilgai kalbame), mylėdamas apglėbia šią vienintelę, ir kol neturi nieko geresnio, ja gėrisi, ja džiaugiasi ir ja mėgaujasi, svarstydamas ir vertindamas, kokia ji didelė ir kaip niekas negali iš jo prieš valią jos atimti ar pavogti; argi galėsime abejoti, kad šis žmogus priešinsis visiems dalykams, kurie yra priešiški šiam vieninteliam gėriui?

Ev. – Visiškai būtina, kad jis priešintųsi.

Aug. – Argi manome, kad šis žmogus nėra apdovanotas išmintingumu, jei jis mato, kad šio gėrio reikia siekti, o tų dalykų, kurie jam priešiški, reikia vengti?

Ev. – Man jokiu būdu neatrodo, kad kas nors galėtų tai padaryti be išmintingumo.

Aug. – Teisingai: bet kodėl gi nepriskiriame jam ir tvirtumo? Juk jis negali mylėti ir labai vertinti tų visų dalykų, kurie nėra mūsų galioje. Nes jie mylimi per blogą valią, o jai, kaip priešei savo brangiausiam gėriui, jam būtina priešintis. O kadangi jis jų nemyli, jam neskauda juos praradus, ir jis juos visiškai niekina; o mes pasakėme ir sutarėme, jog tai yra tvirtumo darbas.

Ev. – Žinoma, priskirkime: juk nesuprantu, ką teisingiau galėčiau pavadinti tvirtu, nei tą, kuris ramiu ir giedru protu atsisako tų dalykų, kurių įgijimas ar išlaikymas nepriklauso nuo mūsų pačių; o tai, kaip paaiškėjo, šis žmogus būtinai ir daro.

Aug. – Dabar pažiūrėk, ar galime atimti iš jo susivaldymą, kadangi tai yra dorybė, sutramdanti aistras. O kas gi yra labiau priešiška gerai valiai, nei aistra? Iš to tikrai supranti, kad šis savo geros valios mylėtojas visais būdais priešinasi ir atsispiria aistroms, todėl teisėtai vadinamas susivaldančiu.

Ev. – Tęsk; sutinku.

Aug. – Lieka teisingumas, o kaip jo galėtų trūkti šiam žmogui, aš tikrai nematau. Juk tas, kuris turi ir myli gerą valią bei priešinasi tam, kas jai priešiška, kaip sakyta, negali niekam norėti blogio. Todėl iš to išplaukia, kad jis niekam nedaro skriaudos; o tai neįmanoma niekaip kitaip, kaip tik kiekvienam atiduodant tai, kas jam priklauso: o kai sakiau, kad tai priklauso teisingumui, manau, atsimeni, jog tam pritarei.

Ev. – Tikrai atsimenu ir pripažįstu, kad šiame žmoguje, kuris savo gerą valią labai vertina ir myli, atrandamos visos keturios dorybės, kurias tu kiek anksčiau man pritariant aprašei.

… palaimingas…

(28) Aug. – Kas gi tada trukdo pripažinti, jog šio žmogaus gyvenimas yra girtinas?
Ev. – Visiškai niekas; greičiau viskas tai skatina ar net verčia.

Aug. – Ką gi? Argi gali bent kokiu nors būdu nemanyti, kad nelaimingo gyvenimo reikia vengti?

Ev. – Ir netgi labai taip manau, ir nemanau, kad reikėtų daryti ką kita.

Aug. – Bet girtino gyvenimo tikrai nemanai esant vengtino.

Ev. – Priešingai, manau, kad jo reikia uoliai siekti.

Aug. – Vadinasi, gyvenimas, kuris yra girtinas, nėra nelaimingas.

Ev. – Be abejo, tai iš to išplaukia.

Aug. – Manau, kad tau nebelieka nieko sunkaus pritarti tam, kad tas gyvenimas, kuris nėra nelaimingas, yra palaimingas.

Ev. – Tai akivaizdžiausia.

Aug. – Vadinasi, sutinkame, kad palaimingas yra tas žmogus, kuris myli savo gerą valią, ir vardan jos niekina visa, kas dar vadinama gėriu, kurio praradimas gali įvykti net ir tebeturint valią jį išlaikyti.

Ev. – Kodėl gi nesutikti su tuo, prie ko neišvengiamai veda tie ankstesni dalykai, kuriems mes pritarėme?

Aug. – Gerai supranti: bet pasakyk, prašau, argi mylėti savo gerą valią ir ją taip smarkiai vertinti, kaip pasakyta, nėra pati gera valia?

Ev. – Tiesą sakai.

Aug. – O jei šį mes teisingai laikome palaimintu, argi neteisingai nelaimingu (laikysime tą), kuris yra priešingos valios?

Ev. – Kučiausiai teisingai.

Aug. – Tai dėl kokios priežasties mes turėtume abejoti (nors ir niekada anksčiau nebuvome išminčiai), jog mes būtent savo valia nusipelnome ir gyvename girtiną bei palaimintą gyvenimą, ir būtent savo valia – gėdingą ir nelaimingą?

Ev. – Pripažįstu, kad prie to prieita per tikrus ir jokiu būdu nepaneigiamus dalykus.

… ir girtinas gyvenimas…

(29) Aug. – Pažvelk ir į kitą dalyką: juk manau, kad tu prisimeni, ką mes pavadinome gera valia; nes, mano nuomone, ja buvo pavadinta toji valia, kuria mes siekiame teisingai ir dorai gyventi.
Ev. – Taip prisimenu.

Aug. – Taigi, jei šią valią, lygiai taip pat gera valia, mylėsime ir apglėbsime, ir iškelsime ją aukščiau už visus tuos dalykus, kurių negalime išlaikyti vien todėl, kad to norime; tuomet, kaip parodė protas, mūsų sieloje apsigyvens tos dorybės, kurias turėti – tai ir yra gyventi teisingai ir dorai. Iš to išplaukia, kad kiekvienas, kuris nori gyventi teisingai ir dorai, jei to labiau norės nei prabėgančių gėrių, tokį didį dalyką pasieks taip lengvai, jog turėti tai, ko jis norėjo, jam nereikės nieko kito, kaip tik paties norėjimo (valios).

Ev. – Išties sakau tau, vos susilaikau džiaugsmingai nesušukęs, staiga man atsivėrus tokiam dideliam ir taip lengvai pasiekiamam gėriui.

Aug. – Tačiau pats šis džiaugsmas, kuris kyla įgijus šį gėrį, kai jis ramiai, taikiai ir pastoviai pakelia sielą, yra vadinamas palaimingu gyvenimu: nebent tu manai, kad gyventi palaimingai yra kažkas kita, nei džiaugtis tikrais ir užtikrintais gėriais.

Ev. – Būtent taip ir manau.

… ir pats palaimingo gyvenimo troškimas.

(30) Aug. – Teisingai: bet ar manai, kad koks nors žmogus visais būdais nenorėtų ir netrokštų palaimingo gyvenimo?
Ev. – Kas gi abejos, kad kiekvienas žmogus nori?

Aug. – Kodėl tad ne visi jį pasiekia? Juk buvome sakę ir sutarę, kad būtent savo valia žmonės nusipelno palaimingo, ir lygiai taip savo valia – nelaimingo (gyvenimo), ir taip nusipelno, jog tai ir gauna: bet dabar atsiranda kažkoks prieštaravimas, ir, jei neatidžiai žiūrėsime, jis kėsinsis suardyti tą ankstesnį, taip budriai apsvarstytą ir tvirtą samprotavimą. Kaip gi kas nors savo valia kenčia nelaimingą gyvenimą, kai apskritai niekas nenori nelaimingai gyventi? Arba kaip savo valia žmogus pasiekia palaimingą gyvenimą, kai tiek daug yra nelaimingų, nors visi nori būti palaimingi? Argi taip nutinka dėl to, kad viena yra norėti gero ar blogo, o visai kita – kažko nusipelnyti per gerą ar blogą valią? Juk tie, kurie yra palaimingi (o jie taip pat turi būti geri), nėra palaimingi vien dėl to, kad norėjo palaimingai gyventi; nes to nori ir blogieji: bet todėl, kad jie norėjo gyventi teisingai, ko blogieji nenori. Todėl nenuostabu, kad nelaimingi žmonės negauna to, ko nori, tai yra palaimingo gyvenimo. Mat jie lygiai taip pat nenori to dalyko, kuris lydi palaimingą gyvenimą, ir be kurio niekas nėra jo vertas, ir niekas jo nepasiekia – tai yra teisingai gyventi. Juk anas amžinasis įstatymas, prie kurio apmąstymo dabar laikas sugrįžti, nekintamu tvirtumu nustatė taip: nuopelnas yra valioje, o atlygis ir bausmė – palaimingume ir nelaimėje. Todėl, kai sakome, jog žmonės yra nelaimingi savo valia, sakome tai ne dėl to, kad jie patys norėtų būti nelaimingi, bet kad jie yra tos valios, kurią neišvengiamai turi sekti nelaimė net ir prieš jų pačių norą. Vadinasi, ankstesniam samprotavimui neprieštarauja tai, jog visi nori būti palaimingi, bet negali; juk ne visi nori gyventi teisingai, o būtent tik šiai valiai priklauso palaimingas gyvenimas: nebent tu turėtum ką prieš tai pasakyti.

Ev. – Aš tikrai nieko.

Išminčiams ir kvailiams įstatymas skiriasi.

(31) Bet pažiūrėkime dabar, kaip šie dalykai siejasi su tuo iškeltu klausimu apie du įstatymus.
Aug. – Tebūnie taip: bet pirmiau pasakyk man, ar tas, kuris myli teisingą gyvenimą ir juo taip mėgaujasi, jog tai jam ne tik teisinga, bet ir saldu bei malonu, myli šį įstatymą ir jį laiko brangiausiu, kai mato jį suteikiantį gerai valiai palaimingą gyvenimą, o blogai – nelaimingą?

Ev. – Visiškai ir karštai myli: nes būtent juo sekdamas jis taip gyvena.

Aug. – Ką gi? Kai jis jį myli, ar jis myli kažką kintančio ir laikino, ar pastovaus ir amžino?

Ev. – Žinoma, kad amžiną ir nekintamą.

Aug. – O kaip tie, kurie nors ir ištverdami blogoje valioje, vis tiek trokšta būti palaimingi? Ar jie gali mylėti tą įstatymą, pagal kurį tokiems žmonėms pelnytai atlyginama nelaime?

Ev. – Manau, jokiu būdu.

Aug. – Ar jie nemyli nieko kito?

Ev. – Atvirkščiai, daugelį dalykų; būtent tuos, kuriuos įgyti ar išlaikyti ta bloga valia stengiasi.

Aug. – Manau, tu sakai – turtus, garbę, malonumus ir kūno grožį, bei visus kitus dalykus, kurių norėdami gali neįgyti, ir nenorėdami prarasti.

Ev. – Būtent jie.

Aug. – Argi manai juos esant amžinus, kai matai, kad jie pavaldūs laiko permainingumui?

Ev. – Kas net ir pats beprotiškiausias taip manytų?

Aug. – Kadangi akivaizdu, jog vieni žmonės myli amžinus dalykus, kiti – laikinus, ir kadangi sutarėme esant du įstatymus, vieną amžiną, kitą laikiną; jeigu bent kiek supranti teisingumą, kuriuos iš jų manai turinčius būti pavaldžiais amžinajam įstatymui, o kuriuos laikinajam?

Ev. – Manau, tavo klausimas lengvai atsakomas: juk manau, kad tie palaimintieji dėl pačių amžinųjų dalykų meilės gyvena po amžinuoju įstatymu; o nelaimingiesiems yra uždedamas laikinasis.

Aug. – Teisingai sprendi, tik laikykis tvirtai ir to, ką jau labai aiškiai įrodė protas, kad tie, kurie tarnauja laikinajam įstatymui, negali būti laisvi nuo amžinojo; iš kurio, kaip sakėme, yra paimta visa tai, kas teisinga ir kas teisingai keičiasi. Tačiau matau, kad pakankamai supranti ir tai, jog tie, kurie per gerą valią laikosi amžinojo įstatymo, laikinajam įstatymui nereikalingi.

Ev. – Suprantu, ką sakai.

Laikinasis įstatymas valdo dalykus…

(32) Aug. – Taigi amžinasis įstatymas liepia nukreipti meilę nuo laikinų dalykų, ir ją nuvalytą atgręžti į amžinuosius.
Ev. – Tikrai liepia.

Aug. – O ką tuomet, manai, liepia laikinasis įstatymas, jei ne tai, kad tuos dalykus, kurie tik kuriam laikui gali būti vadinami mūsų, kai žmonės prie jų prisiriša geismu, jie valdytų tokia teise, kuri išsaugotų taiką ir žmonių bendriją, kiek tik ji gali būti išsaugota šiuose dalykuose? O tie dalykai yra: pirma, šis kūnas ir tai, kas vadinama jo gėrybėmis, kaip antai sveikata, pojūčių aštrumas, jėga, grožis ir kiti, iš kurių vieni būtini geriems menams ir todėl labiau vertinami, kiti mažiau vertingi. Toliau, laisvė, kuri iš tiesų nėra tikra niekam kitam, išskyrus palaimintiesiems ir besilaikantiems amžinojo įstatymo: bet aš dabar kalbu apie tą laisvę, dėl kurios laisvais save laiko tie, kurie neturi žmonių kaip šeimininkų, ir kurios trokšta tie, kurie nori būti žmonių šeimininkų paleisti iš vergijos. Toliau – tėvai, broliai, sutuoktinis, vaikai, giminės, svainiai, bičiuliai ir visi kiti, su kuriais esame susieti kokiu nors ryšiu. Galiausiai pati valstybė, kuri paprastai laikoma tėvų vietoje; taip pat garbė bei pagyrimai ir tai, kas vadinama liaudies šlove. Pačioje pabaigoje pinigai – šiuo vienu pavadinimu apimama visa tai, ko teisėti šeimininkai esame, ir ką, atrodo, turime galią parduoti arba padovanoti. Kaip tas įstatymas visus šiuos dalykus padalija kiekvienam, aiškinti būtų sunku ir ilga, ir visiškai nebūtina tam, ką numatėme. Juk pakanka matyti, kad bausmėje šio įstatymo galia nesitęsia toliau nei tiek, kad jam atima ir atplėšia šiuos ar bent kai kuriuos iš šių dalykų nuo to, kurį baudžia. Taigi jis sutramdo baime, ir link to, ko jis nori, kreipia bei sukinėja nelaimingųjų sielas, kurioms valdyti jis ir yra pritaikytas. Juk tol, kol jie bijo prarasti šiuos dalykus, jie juos naudodami laikosi tam tikro saiko, tinkamo valstybės ryšiui, kiek tokia valstybė gali būti sukurta iš tokių žmonių. Tačiau šis įstatymas baudžia nuodėmę ne tuomet, kai šie dalykai yra mylimi, bet tada, kai per nedorybę jie atimami iš kitų. Todėl dabar pažiūrėk, ar jau pasiekėme tai, ką manei esant begalybe. Juk mes buvome pradėję tirti, kiek baudimo teisės turi tas įstatymas, kuriuo valdomos žemiškosios tautos ir valstybės.

Ev. – Matau, kad pasiekta.

… kurie nėra mūsų valioje.

(33) Aug. – Vadinasi, ar matai ir tai, kad ta bausmė, kuri užkraunama žmonėms tiek per neteisybę, tiek per tokį kerštą, nebūtų jiems jokia bausmė, jei jie nemylėtų tų dalykų, kurie gali būti iš jų atimti prieš valią?
Ev. – Tą irgi matau.

Aug. – Taigi, kadangi tais pačiais dalykais vienas naudojasi blogai, o kitas gerai; ir tas, kuris blogai, prisiriša prie jų meile ir įsipainioja, tampa pavaldus tiems dalykams, kurie jam turėjo būti pavaldūs, ir sau pasidaro gėriais tai, ką tvarkydamas ir gerai naudodamas, jis pats turėtų būti gėris; o tas, kuris jais naudojasi teisingai, iš tiesų parodo, kad jie yra gėriai, bet ne jam pačiam; juk jie nepadaro jo paties geru ar geresniu, bet veikiau jis pats juos tokiais padaro: todėl jis meile prie jų neprilimpa, nepadaro jų tarsi savo sielos dalimis (kas nutinka mylint), idant tada, kai jie bus pradėti pjaustyti, nesubjaurotų jo skausmu ir irimu; bet jis iškyla virš jų visų ir, kai reikia, yra pasirengęs juos turėti bei valdyti, ir dar labiau pasirengęs prarasti bei neturėti: tad kai taip yra, argi manai, kad sidabrą ir auksą reikia kaltinti dėl godžiųjų, ar maistą dėl rajūnų, ar vyną dėl girtuoklių, ar moterų grožį dėl ištvirkėlių ir svetimautojų, ir taip toliau dėl kitų dalykų, ypač kai matai, jog gydytojas gerai naudoja ugnį, o nuodytojas piktadariškai (gali panaudoti) duoną?

Ev. – Tai tikriausia tiesa, kad reikia kaltinti ne pačius dalykus, bet žmones, kurie jais blogai naudojasi.

Blogis yra nusigręžimas nuo nekintančio gėrio…

(34) Aug. – Teisingai: bet kadangi, kaip manau, jau pradėjome matyti, ką gali amžinasis įstatymas, ir atradome, kiek laikinasis įstatymas gali žengti bausdamas; ir kadangi dvi dalykų rūšys – amžinų ir laikinų – bei dvi žmonių grupės (vieni seka ir myli amžinus, kiti – laikinus dalykus) buvo pakankamai ir aiškiai atskirtos; ir taip pat buvo nustatyta, kad nuo valios priklauso, ką kiekvienas pasirenka sekti ir apglėbti; ir kad siela nuo viešpatavimo tvirtovės bei teisingos tvarkos nenustumiama niekuo kitu, kaip tik valia: ir akivaizdu, kad reikia kaltinti ne kokį nors dalyką, kai juo kas nors blogai naudojasi, bet patį blogai besinaudojantį: tad sugrįžkime, jeigu sutinki, prie šio pokalbio pradžioje iškelto klausimo, ir pažiūrėkime, ar jis išspręstas; juk buvome pradėję ieškoti, kas yra daryti bloga, ir dėl to pasakėme viską, kas pasakyta. Todėl dabar galima pastebėti ir apsvarstyti, ar daryti bloga yra kažkas kita, nei atmetus amžinus dalykus (kuriais protas mėgaujasi pats savaime, ir kuriuos suvokia pats savaime, ir kurių, kai myli, negali prarasti), tarsi ko didžio ir nuostabaus siekti laikinųjų ir tų, kurie jaučiami per žmogaus kūną – menkiausią dalį – ir niekada negali būti užtikrinti. Nes, mano nuomone, šiame viename dalyke (rūšyje) telpa visos piktadarystės, tai yra nuodėmės. O kaip atrodo tau, laukiu sužinoti.

… ir atsigręžimas į kintantį.

(35) Ev. – Yra taip, kaip sakai, ir aš sutinku, kad visos nuodėmės telpa šioje vienoje kategorijoje, kai žmogus nusigręžia nuo dieviškų ir išties išliekančių dalykų, ir atsigręžia į kintančius bei netikrus. Nors šie dalykai, būdami savo vietoje, yra teisingai išdėstyti ir turi tam tikrą savo grožį; vis dėlto, tai yra iškreiptos ir netvarkingos sielos bruožas sekti ir būti pavaldžiai tam, kam ji pati dieviška tvarka ir teise buvo paskirta pirmauti, kad tuos dalykus tvarkytų pagal savo valią. O kartu man dabar atrodo jau išspręsta ir atskleista tai, ką mes nusprendėme tyrinėti po ano klausimo „kas yra daryti bloga?“, tai yra, „iš kur mes darome bloga“. Juk jei neklystu, kaip parodė aptartas samprotavimas, mes tai darome iš laisvo valios sprendimo. Bet aš klausiu, ar tą patį laisvą sprendimą, per kurį mes įrodomi turintys galią nusidėti, turėjo mums duoti Tas, kuris mus sukūrė? Juk atrodo, kad jei mes jo neturėtume, negalėtume nusidėti; ir baisu, kad tokiu būdu Dievas nebūtų laikomas mūsų piktadaryščių autoriumi.
Aug. – Jokiu būdu to nebijok: bet kad tai būtų atidžiau ištirta, reikia pasirinkti kitą laiką. Juk šis pokalbis jau reikalauja saiko ir pabaigos; norėčiau, kad tikėtum, jog į šiuos didžius ir slaptus tyrinėjimus durys tik neseniai buvo pabelstos. O kai Dievui vedant pradėsime eiti į jų vidų, tuomet tikrai pamatysi, koks skirtumas yra tarp šios diskusijos ir tų, kurios seks vėliau, ir kaip smarkiai jos pranoksta ne tik tyrinėjimo įžvalgumu, bet ir pačių dalykų didybe bei ryškiausia tiesos šviesa: svarbu tik, kad būtų pamaldumas, idant dieviškoji apvaizda leistų mums išlaikyti ir pabaigti pradėtą kelią.

Ev. – Paklūstu tavo valiai, ir savo valią savo sprendimu bei noru labai mielai prie jos prijungiu.

ANTROJI KNYGA

LAISVASIS SPRENDIMAS (LAISVA VALIA) YRA IŠ DIEVO

Iš Dievo yra žmogus ir valia (1, 1 – 2, 6)

Ar Dievas davė laisvą valią (laisvąjį sprendimą).

(1) Ev. – Dabar, jei įmanoma, paaiškink man, kodėl Dievas davė žmogui laisvą valios sprendimą: juk jei jis jo nebūtų gavęs, jis negalėtų nusidėti.
Aug. – Ar tau jau tikra ir aišku, kad Dievas davė žmogui tai, ko, kaip manai, jam nereikėjo duoti?

Ev. – Kiek man atrodė supratau ankstesnėje knygoje (pokalbyje), mes turime laisvą valios sprendimą, ir ne per ką kitą, kaip tik per jį mes nusidedame.

Aug. – Aš taip pat atsimenu, kad mums tai jau tapo aišku. Bet dabar aš paklausiau, ar tu žinai, kad Dievas mums davė tai, ką mes turime, ir per ką akivaizdžiai nusidedame.

Ev. – Nemanau esant jokio kito (davėjo). Juk iš Jo mes esame; ir ar nusidėdami, ar elgdamiesi teisingai, iš Jo mes nusipelnome bausmės arba atlygio.

Aug. – Noriu sužinoti, ar tai irgi aiškiai žinai (pažinai), ar veikiamas autoriteto tu mielai tiki net ir tai, kas tau nežinoma.

Ev. – Patvirtinu, kad apie šį dalyką pirmiausia aš patikėjau autoritetu. Bet kas gali būti teisingiau už tai, jog kiekvienas gėris yra iš Dievo, ir kiekvienas teisingumas yra gėris, ir kad nusidedantiems bausmė, o teisingai darantiems atlygis yra teisingumas? Iš to išplaukia, kad Dievas suteikia nelaimę nusidedantiems ir palaimą teisingai darantiems.

Iš Dievo yra žmogus…

(2) Aug. – Niekiek nesipriešinu: bet klausiu kito dalyko – kaip tu sužinojai, kad mes esame iš Jo? Juk dabar paaiškinai ne tai, o kad iš Jo mes nusipelnome bausmės arba atlygio.
Ev. – Matau, kad tai akivaizdu ne iš kur kitur, o tik iš to, jog jau nustatyta, kad Dievas baudžia už nuodėmes. Kadangi iš Jo yra visas teisingumas. Juk jei yra gerumo požymis teikti malones svetimiems (nepriklausantiems tau), tai visai kas kita teisingumui bausti svetimus. Vadinasi, akivaizdu, kad mes priklausome Jam, nes Jis mums yra ne tik labai geras dalydamas malones, bet ir labai teisingas bausdamas. Be to, iš to, ką aš teigiau, o tu pripažinai, kad kiekvienas gėris yra iš Dievo, galima suprasti, jog ir žmogus yra iš Dievo. Juk pats žmogus, būdamas žmogumi, yra tam tikras gėris; nes kai nori, gali gyventi teisingai.

… ir jo valia.

(3) Aug. – Aišku, jei taip yra, iškeltas tavo klausimas jau išspręstas. Juk jei žmogus yra koks nors gėris, ir negalėtų (nebent tik tada kai norėtų) teisingai daryti, jis privalėjo turėti laisvą valią, be kurios jis negalėtų elgtis teisingai. Ne dėl to juk, kad per ją taip pat ir nusidedama, turime tikėti Dievą ją tam davus. Vadinasi, yra pakankamai priežasčių, kodėl ji privalėjo būti duota, nes be jos žmogus negali teisingai gyventi. O kad ji duota būtent tam, galima suprasti ir iš to, kad, jei kas ją panaudoja nuodėmei daryti, jis yra baudžiamas Dievo. Tai būtų neteisinga, jei laisva valia būtų buvusi duota ne tik tam, kad teisingai gyventume, bet ir tam, kad nusidėtume. Kaip gi teisingai būtų nubaustas tas, kuris valią panaudojo tam, kam ji ir buvo duota? Bet dabar, kai Dievas baudžia nusidedantį, ką gi kita, tavo manymu, Jis jam sako, jei ne: „Kodėl laisvą valią panaudojai ne tam dalykui, kuriam ją daviau, tai yra teisingam elgesiui?“ Toliau tas gėris, kuriuo pati teisingumo dorybė yra giriama, kai pasmerkia nuodėmes ir pagerbia teisingus darbus, kaip gi galėtų egzistuoti, jei žmogus neturėtų laisvo valios sprendimo? Juk nei nuodėmė, nei teisingas darbas nebūtų toks, jei jis nebūtų padarytas savo valia. Ir todėl ir bausmė, ir atlygis būtų neteisingi, jei žmogus neturėtų laisvos valios. O teisingumas privalėjo būti ir bausmėje, ir atlygyje; nes tai yra vienas iš gėrių, kylančių iš Dievo. Vadinasi, Dievas privalėjo žmogui duoti laisvą valią.

Kodėl tuomet mes ja blogai naudojamės?

(4) Ev. – Dabar pripažįstu, kad Dievas ją davė. Bet argi tau neatrodo, prašau pasakyk, jog jeigu ji buvo duota teisingam elgesiui, ji neturėjo galėti būti paversta nusidėjimui? Taip pat kaip ir pats teisingumas, duotas žmogui tam, kad jis gerai gyventų: argi kas nors per savo teisingumą gali blogai gyventi? Taip niekas negalėtų nusidėti per valią, jei valia būtų duota tam, kad teisingai elgtumėmės.
Aug. – Dievas tikrai duos, kaip tikiuosi, kad galėčiau tau atsakyti, ar greičiau – kad tu pats sau, viduje mokant tai pačiai tiesai, kuri yra aukščiausia visų dalykų mokytoja, atsakytum. Bet noriu, kad truputį pasakytum, ar tą dalyką, kurio tavęs paklausiau, tu laikai tikru ir pažintu – tai yra, kad Dievas mums davė laisvą valią – ar vis dėlto reikia sakyti, jog neturėjo būti duota to, ką pripažįstame davus Dievą. Juk jei neaišku, ar Jis davė, tada teisingai klausiame, ar ji gerai duota, idant, kai išsiaiškinsime, jog duota gerai, sužinotume, jog ją davė tas, iš kurio sieloms yra duoti visi gėriai; bet jeigu pamatysime, kad ji nėra gerai duota, tuomet suprasime, kad ją davė ne tas, kurį kaltinti yra nedora. Bet jeigu yra aišku, kad pats Jis ją davė, privalome pripažinti, jog bet kokiu būdu ji duota, ji turėjo būti duota, ir duota ne kitaip, negu duota. Juk ją davė Tas, kurio poelgiui jokiu būdu negalima teisingai priekaištauti.

Ieškoma tikėjimo…

(5) Ev. – Nors laikausi to tvirčiausiu tikėjimu, vis dėlto, kadangi dar nesuvokiu to pažinimu, tirkime taip, tarsi viskas būtų neaišku. Juk matau: iš to, kad neaišku, ar laisva valia buvo duota teisingam elgesiui (nes per ją galime ir nusidėti), pasidaro neaišku ir tai, ar ją apskritai reikėjo duoti. Juk jei neaišku, ar ji duota teisingam elgesiui, neaišku ir tai, ar ją reikėjo duoti: o dėl to netgi tai, ar Dievas ją davė, taps neaišku; nes jei neaišku, ar reikėjo duoti, neaišku, ir ar ją davė Tas, kuriam priskirti kažką tokio, ko neturėjo būti duota, yra nedora tikėti.
Aug. – Bent jau tas tau tikra, kad Dievas yra.

Ev. – Ir tai aš ne stebėjimu (supratimu), bet tikėjimu laikau kaip tvirtą dalyką.

Aug. – Taigi, jei koks nors kvailys iš tų, apie kuriuos parašyta: „Kvailys savo širdyje pasakė: Dievo nėra“, taip tau pasakytų ir nenorėtų kartu su tavimi tikėti tuo, kuo tu tiki, bet norėtų žinoti (suprasti), ar tu tiki tiesa; ar tu paliktum tą žmogų, ar kaip nors manytum, kad jam reikia įrodyti (įtikinti jį) tai, ko tvirtai laikaisi; ypač jei jis priešintųsi ne iš užsispyrimo, bet uoliai norėtų tai sužinoti?

Ev. – Tai, ką pasakei paskiausiai, man puikiai primena, ką jam turėčiau atsakyti. Juk tikrai, nors jis ir būtų pats absurdiškiausias, jis man pripažintų, kad su klastingu ir užsispyrusiu žmogumi apskritai nereikia nieko aptarinėti, ypač apie tokį svarbų dalyką. Tai pripažinęs, jis pirmiausia reikalautų, kad aš juo patikėčiau, jog jis to ieško vedinas gerų ketinimų, ir kad savyje, kas susiję su šiuo klausimu, jis neslepia jokios klastos ar užsispyrimo. Tuomet aš jam parodyčiau – manau tai lengviausia bet kam – kaip būtų teisinga: kai jis pats nori, jog kitas, kuris nežino, juo patikėtų dėl jo sielos slaptų dalykų, kuriuos žino tik jis pats; lygiai taip jis pats turėtų tikėti tomis knygomis tokių didžių vyrų, kurie Raštuose paliko liudijimą, jog jie gyveno su Dievo Sūnumi, ir tuo pačiu tikėtų esant Dievą; kadangi jie rašė matę dalykus, kurie jokiu būdu negalėtų įvykti, jei Dievo nebūtų; ir jis būtų per daug kvailas, jei mane smerktų, kad aš patikėjau tais, nors pats jis norėtų, kad aš patikėčiau juo pačiu. Ir jei jau negalėtų manęs teisingai peikti, jokiu būdu nerastų priežasties ir kodėl pats nenorėtų tuo sekti.

Aug. – Jei tad tu manai, jog tam, ar Dievas yra, pakanka vien to fakto, jog mes nusprendėme esant ne tuščiai privalu tikėti tokiais didžiais vyrais; tuomet prašau pasakyk man, kodėl nemanai, kad ir dėl šių kitų dalykų, kuriuos, kaip neaiškius ir visiškai nepažintus, mes nusprendėme tirti, reikėtų lygiai taip pat patikėti tų pačių vyrų autoritetu ir dėl jų tyrimo daugiau nevargti?

Ev. – Bet mes tai, kuo tikime, norime ir pažinti, ir suprasti.

… idant pasiektume supratimą.

(6) Aug. – Teisingai prisimeni tai, ko mes negalime paneigti patys iškėlę ankstesnio pokalbio pradžioje. Juk jei nebūtų taip, kad viena yra tikėti, o kita – suprasti, ir kad pirmiau reikia patikėti tuo didžiu ir dievišku dalyku, kurį mes trokštame suprasti; tuomet be reikalo pranašas būtų pasakęs: „Jei netikėsite, nesuprasite“. Ir pats mūsų Viešpats savo žodžiais ir darbais ragino iš pradžių tikėti tuos, kuriuos kvietė į išganymą. Bet po to, kai Jis kalbėjo apie pačią tą dovaną, kurią turėjo duoti tiems, kurie tiki, Jis nesakė: „O tai yra amžinasis gyvenimas, kad jie tikėtų“; bet, Jis sakė: „Tai yra amžinasis gyvenimas, kad jie pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Jėzų Kristų, kurį Tu siuntei“. Paskui tikintiesiems jis sako: „Ieškokite ir rasite“; juk negalima sakyti „rasta“ tai, kuo nepažįstamu tikima; ir joks žmogus ieškodamas netampa tinkamas Dievui, jei jis pirma neįtiki tai, ką vėliau turi pažinti. Todėl, paklusdami Viešpaties įsakymams, ieškokime uoliai. Juk tai, ko paties Jo raginami ieškome, Jo paties rodomi atrasime, tiek, kiek tokiems kaip mes įmanoma surasti tokius dalykus šiame gyvenime: nes reikia tikėti, kad net ir geresniems žmonėms dar gyvenant šiose žemėse, ir ypač visiems geriems ir pamaldiems po šio gyvenimo, šie dalykai yra matomi ir suvokiami kur kas aiškiau ir tobuliau; ir mums reikia viltis, kad taip bus, ir, paniekinus žemiškus ir žmogiškus dalykus, visais būdais trokšti ir mylėti tai, kas dieviška.

Įrodoma, kad Dievas yra (3, 7 – 15, 40)

Būti, gyventi ir suprasti.

(7) Tyrimą atlikime tokia tvarka, jeigu tinka: pirma, kokiu būdu akivaizdu, kad Dievas yra; antra, ar visi dalykai, kiek jie bebūtų geri, kyla iš Jo; ir trečia, ar laisvą valią reikia priskirti prie gėrių. Kai tai išsiaiškinsime, manau, bus pakankamai aišku, ar ji buvo teisingai duota žmogui.
Todėl pirmiausia tavęs klausiu, kad pradėtume nuo pačių aiškiausių dalykų: ar tu pats esi? Ar kartais bijai, kad apsigausi atsakinėdamas į šį klausimą, nors juk jei nebūtum, jokiu būdu negalėtum klysti?
Ev. – Geriau eik prie kitų dalykų.

Aug. – Taigi, kadangi akivaizdu, kad tu esi, ir tau tai nebūtų akivaizdu, jei negyventum, tai taip pat akivaizdu, kad tu gyveni: ar supranti, kad šie du dalykai yra patys tikriausi?

Ev. – Visiškai suprantu.

Aug. – Vadinasi, akivaizdu ir trečia, tai yra, kad tu supranti.

Ev. – Akivaizdu.

Aug. – Kas iš tų trijų tau atrodo iškiliausia (pranašiausia)?

Ev. – Supratimas.

Aug. – Kodėl tau taip atrodo?

Ev. – Nes yra tie trys dalykai: būti, gyventi ir suprasti; ir akmuo yra, ir gyvulys gyvena, bet nemanau, kad akmuo gyvena, ar kad gyvulys supranta; o tas, kuris supranta, tikriausiai ir yra, ir gyvena: todėl neabejoju tuo, kad iškilesniu reikia laikyti tai, kas turi visus tris, nei tai, kam trūksta nors vieno. Juk tai, kas gyvena, neabejotinai ir yra, bet iš to neišplaukia, kad ir supranta: tokį gyvenimą aš manau esant gyvuliams. Bet jei kažkas yra, tikrai neišplaukia, kad gyvena ir supranta: juk galiu pripažinti, kad lavonai yra, bet kad jie gyventų, niekas nepasakytų. O toliau, tai, kas negyvena, juo labiau ir nesupranta.

Aug. – Taigi turime tai: lavonui iš tų trijų trūksta dviejų, gyvuliui – vieno, o žmogui netrūksta nieko.

Ev. – Tai tiesa.

Aug. – Turime ir tai, kad iš tų trijų pranašiausias yra tas dalykas, kurį žmogus turi kartu su kitais dviem, tai yra supratimas; nes kai kas jį turi, neišvengiamai kartu eina ir „būti“, ir „gyventi“.

Ev. – Žinoma, turime (suprantame).

Pojūčiai praneša vidiniam pojūčiui…

(8) Aug. – Pasakyk man dabar, ar žinai (pažįsti) turįs pačius žinomiausius kūno pojūčius: regėjimą, girdėjimą, uoslę, skonį ir lytėjimą.
Ev. – Žinau.

Aug. – Kas, tavo manymu, priklauso regėjimo pojūčiui? Tai yra, ką manai mus suvokiant per regėjimą?

Ev. – Bet kokius kūniškus (materialius) dalykus.

Aug. – Ar matydami pajuntame ir tai, kas kieta bei minkšta?

Ev. – Ne.

Aug. – Kas tada iš tikrųjų (savaime) priklauso akims, ką mes per jas pajuntame?

Ev. – Spalva.

Aug. – O kas ausims?

Ev. – Garsas.

Aug. – O uoslei?

Ev. – Kvapas.

Aug. – O skoniui?

Ev. – Skonis.

Aug. – O kas lytėjimui?

Ev. – Minkšta arba kieta, lygu arba šiurkštu, ir daugelis kitų panašių dalykų.

Aug. – Ką gi? O kūnų formas, kaip antai dideles, mažas, keturkampes, apvalias ir kitus panašius dalykus, argi mes nepajuntame ir liesdami, ir matydami? Vadinasi, jie negali būti priskirti išimtinai nei regėjimui, nei lytėjimui, bet abiem?

Ev. – Suprantu.

Aug. – Taigi, ar supranti ir tai, kad kiekvienas pojūtis turi savo atskirus dalykus, apie kuriuos jie praneša, o kai kurie pojūčiai tam tikrus dalykus turi bendrus?

Ev. – Suprantu ir tai.

Aug. – Bet ar galime nors vienu iš šių pojūčių nuspręsti (atskirti), kas priklauso kiekvienam konkrečiam pojūčiui, ir kas tarp jų yra bendra (visų ar tik kai kurių)?

Ev. – Jokiu būdu; tai yra nuspęndžiama per tam tikrą vidinį pojūtį.

Aug. – Ar tai kartais ne pats protas, kurio gyvuliai neturi? Nes, kaip manau, būtent protu mes tai suprantame, ir sužinome, kad taip yra.

Ev. – Greičiau aš manau mus protu suprantant esant tam tikrą vidinį pojūtį, kuriam perduodama viskas iš šių penkių žinomiausių pojūčių. Nes viena yra tai, kuo gyvulys mato, o kita – tai, kuo jis išvengia arba siekia to, ką matydamas pajunta: juk anas pojūtis yra akyse, o antrasis – viduje, pačioje sieloje; būtent šiuo pojūčiu gyvūnai, pajutę pasitenkinimą, priartėja (siekia) to, kas matoma, girdima ir kas sugaunama kitais kūno pojūčiais, ir tai pasiima, arba, jei pasijunta puolami, vengia to ir atmeta. Tačiau šis pojūtis negali būti vadinamas nei regėjimu, nei girdėjimu, nei uosle, nei skoniu, nei lytėjimu, bet yra kažkas kita, kas bendrai visiems vadovauja. Nors, kaip sakiau, mes tai suvokiame protu, aš vis dėlto negaliu to paties dalyko vadinti protu; kadangi akivaizdu, jog jį turi ir gyvuliai.

… kuris (praneša) protui.

(9) Aug. – Pripažįstu, kad tai yra kažkas tokio, ir neabejoju tai vadinti vidiniu pojūčiu. Tačiau jei tai, kas mums perduodama iš kūno pojūčių, neperžengia ir jo (to vidinio pojūčio), tai negali tapti žinojimu. Juk viską, ką žinome, laikome suvokta per protą. Pavyzdžiui, žinome (jau nekalbant apie kitus dalykus), kad spalvų negalima pajusti klausa, o garsų – rega. Ir kai tai žinome, mes to nežinome nei akimis, nei ausimis, nei tuo vidiniu pojūčiu, kurio nepristigę ir gyvuliai. Juk negalima tikėti juos žinant, kad šviesa nejaučiama ausimis, o garsas – akimis; kadangi tokius dalykus atskiriame (suvokiame) tik per racionalų stebėjimą ir mąstymą.
Ev. – Negaliu pasakyti, kad tai gerai suprantu. O kas, jei tuo pačiu vidiniu pojūčiu, kurio (sutinki) jiems netrūksta, jie taip pat atskiria ir nusprendžia, kad spalvos neįmanoma pajusti klausa, o garso rega?

Aug. – Ar taip pat manai, kad jie (gyvuliai) pajėgia atskirti vieną nuo kito: jaučiamą spalvą, akies pojūtį, aną vidinį sielos pojūtį ir protą, kuriuo visa tai atskirai apibrėžiama ir išvardijama?

Ev. – Jokiu būdu.

Aug. – O ką? Ar pats tas protas galėtų atskirti šiuos keturis dalykus vieną nuo kito ir apibrėžti juos sąvokomis, jeigu jam nebūtų pranešama: apie spalvą – per akių pojūtį, apie patį akių pojūtį – per tą vidinį pojūtį, kuris jam vadovauja, ir apie tą patį vidinį – per patį save (vidinį), jeigu, žinoma, jau nieko kito nėra įsiterpusio?

Ev. – Nematau, kaip kitaip jis galėtų.

Aug. – O štai ką? Ar matai tai, kad akių pojūčiu jaučiama spalva, tačiau pats tas pojūtis nėra jaučiamas tuo pačiu pojūčiu? Juk ne tuo pačiu pojūčiu, kuriuo matai spalvą, tu matai ir patį savo matymą.

Ev. – Visiškai ne.

Aug. – Pabandyk taip pat atskirti ir štai ką: juk manau, kad tu neneigi, jog viena yra spalva, antra – matyti spalvą, ir dar trečia – net ir tada, kai nėra jokios spalvos, turėti pojūtį, kuriuo būtų galima ją pamatyti, jei ji ten būtų.

Ev. – Atskiriu ir tai, ir sutinku, kad tai tarpusavyje skiriasi.

Aug. – Ar iš šių trijų dalykų bent vieną matai akimis, išskyrus spalvą?

Ev. – Nieką kitą.

Aug. – Tada pasakyk, iš kur matai (suvoki) kitus du; juk jei jų nematytum (nesuvoktum), negalėtum atskirti.

Ev. – Nežinau, kas tai kita; žinau, kad jie yra, ir nieko daugiau.

Aug. – Vadinasi, nežinai, ar tai jau yra pats protas, ar toji gyvybė, kurią vadiname vidiniu pojūčiu, pranokstančiu kūno pojūčius, ar dar kas kita?

Ev. – Nežinau.

Aug. – Tačiau žinai tai, kad apibrėžti juos įmanoma ne kuo kitu, o tik protu; ir kad protas to nedaro su niekuo kitu, išskyrus tuos dalykus, kurie jam pateikiami nagrinėti.

Ev. – Tai tikra.

Aug. – Taigi, kas bebūtų tas „kita“, kuo galima pajausti visa, ką mes žinome, tai yra proto tarnas, kuris jam pateikia ir praneša visa, ką tik paliečia, idant tai, kas jaučiama, galėtų būti atskirta savo ribomis, ir suvokta ne tik jutimu, bet ir žinojimu.

Ev. – Taip yra.

Aug. – O ką? Pats protas, kuris savo tarnus ir tai, ką jie pateikia, atskiria vieną nuo kito, taip pat atpažįsta, kuo tai skiriasi nuo jo paties, ir patvirtina esąs už juos galingesnis; argi jis pats save suvokia kuo nors kitu, jei ne pačiu savimi, tai yra protu? Ar gi kitaip žinotum, kad turi protą, jei to nesuvoktum protu?

Ev. – Tai tikriausia tiesa.

Aug. – Taigi, kadangi tada, kai jaučiame spalvą, tuo pačiu pojūčiu mes nejaučiame (nesuprantame) dar ir to, kad mes jaučiame; ir kai girdime garsą, mes tuo pat metu negirdime savo girdėjimo; ir kai uodžiame rožę, pati uoslė mums niekuo nekvepia; nei kažką ragaujant pačiam skoniui burnoje jaučiasi skonis; nei ką nors liesdami galime paliesti patį lytėjimo pojūtį: akivaizdu, kad šių penkių pojūčių nė vienu iš tų pojūčių pajausti negalima, nors per juos jaučiami visi materialūs dalykai.

Ev. – Tai akivaizdu.

Vidinis pojūtis jaučia save patį jaučiant.

(10) Aug. – Manau, taip pat yra akivaizdu ir tai, kad tas vidinis pojūtis jaučia ne tik tai, ką priima iš penkių kūno pojūčių, bet ir tai, kad patys tie pojūčiai yra jo jaučiami. Juk kitaip gyvulys nejudėtų ko nors siekdamas ar nuo ko nors bėgdamas, jei nejaustų, jog jis jaučia; jis tai jaučia ne tam, kad žinotų – nes tai priklauso protui, – bet tik tam, kad judėtų, o šito jis tikrai nejaučia jokiu iš tų penkių pojūčių. Jei tai vis dar neaišku, taps aišku, kai atkreipsi dėmesį į tai, kam pavyzdžiui pakanka ir bet kurio vieno pojūčio, tarkim, regos. Juk atmerkti akies ir kreipti žvilgsnį į tai, ką trokšta pamatyti, gyvulys jokiu būdu negalėtų, jei esant užmerktai akiai ar jos nepasukus nejaustų, jog jis to nemato. Bet jeigu jis jaučia, kad nemato tada, kai nemato, vadinasi būtina, kad jis taip pat jaustų, jog mato tada, kai mato; nes jis akies, kai mato, nejudina iš tokio pat troškimo (motyvo), kaip ją judina, kai nemato, ir tuo parodo, kad jaučia abu dalykus.
Tačiau, ar pati ši gyvybė, kuri jaučia save pačią jaučiant kūniškus dalykus, taip pat jaučia pačią save, nėra taip aišku, nebent iš to, kad kiekvienas, viduje savęs paklausęs, atranda, jog viskas, kas gyva, bėga nuo mirties; o kadangi ji (mirtis) yra priešinga gyvybei, būtina, jog gyvybė taip pat jaustų pati save, jeigu ji bėga nuo savo priešingybės. Bet jei tai vis dar neaišku, palikime tai, idant nesiremtume tuo, ko siekiame, nebent tikrais ir akivaizdžiais įrodymais.
Juk akivaizdu yra tai, kad kūno pojūčiu jaučiami materialūs (kūniški) dalykai; tačiau tas pats pojūtis tuo pačiu pojūčiu negali būti jaučiamas; tuo tarpu vidiniu pojūčiu jaučiami ir materialūs dalykai per kūno pojūtį, ir pats kūno pojūtis: o per protą tampa pažįstama ir visa tai (kas minėta), ir pati toji išmintis savyje (pats protas), ir tai aprėpiama žinojimu: ar tau taip neatrodo?
Ev. – Tikrai atrodo.

Aug. – Nagi, dabar atsakyk, koks yra klausimas, kurio sprendimą trokšdami pasiekti, jau ilgą laiką taip vargstame eidami šiuo keliu.

Geriau nei „būti”, yra „jausti save patį esant”.

(11) Ev. – Kiek prisimenu, iš tų trijų klausimų, kuriuos kiek anksčiau iškėlėme siekdami sujungti šio pokalbio tvarką, dabar svarstomas pirmasis, tai yra – kaip gali tapti akivaizdu (nors tuo reikia tikėti kuo tvirčiausiai ir stipriausiai), kad Dievas yra.
Aug. – Teisingai tai prisimeni: bet noriu, kad atidžiai prisimintum ir tai, jog kai klausiau tavęs, ar tu žinai, kad tu esi, mums paaiškėjo, kad tu žinai ne tik tai, bet ir dar du kitus dalykus.

Ev. – Tai irgi prisimenu.

Aug. – Dabar tad pažiūrėk, kuriam iš tų trijų dalykų supranti priklausant viską, ką pasiekia kūno pojūtis; tai yra, kurioje dalykų rūšyje tau atrodo reikia priskirti viską, ką pasiekia mūsų pojūtis, nesvarbu, ar tai akių, ar kurio nors kito kūno organo: ar tam, kas „tik yra“, ar tam, kas „taip pat gyvena“, ar tam, kas „taip pat supranta“.

Ev. – Tam, kas „tik yra“.

Aug. – Ką gi? O pačiam pojūčiui, kuriai iš tų trijų rūšių, manai, jis priklauso?

Ev. – Tam, kas gyvena.

Aug. – Taigi ką iš tų dviejų tu laikai geresniu? Patį pojūtį, ar tai, ką pojūtis pasiekia?

Ev. – Žinoma, pojūtį.

Aug. – Kodėl?

Ev. – Nes geriau yra tai, kas taip pat gyvena, nei tai, kas tik yra.

Geresnis yra vidinis pojūtis, kuris dėl to ir sprendžia…

(12) Aug. – O ką? Tą vidinį pojūtį, kurį (kaip anksčiau ištyrėme) esantį žemiau proto ir vis dar bendrą mums su gyvuliais, argi abejosi iškelti aukščiau už tą pojūtį, kuriuo mes paliečiame kūną, ir kurį tu jau pasakei turintį būti iškeltam aukščiau už patį kūną?
Ev. – Jokiu būdu neabejočiau.

Aug. – Taip pat noriu iš tavęs išgirsti, kodėl dėl to neabejoji. Juk negalėsi pasakyti, kad šis vidinis pojūtis turi būti priskirtas prie tos iš trijų rūšių, kuri „taip pat supranta“; jis tebėra priskiriamas prie tos, kuri „ir yra, ir gyvena“, net jeigu jai ir trūksta intelekto: juk šis pojūtis būdingas ir gyvuliams, kurie intelekto neturi. Kadangi taip yra, klausiu: kodėl vidinį pojūtį tu iškeli aukščiau už tą pojūtį, kuriuo jaučiami materialūs dalykai, jei abu jie priklauso tai rūšiai, kuri gyvena? Šį pojūtį, kuris paliečia kūnus, iškėlei aukščiau už kūnus todėl, kad pastarieji priklauso rūšiai, kuri „tik yra“, o jis – rūšiai, kuri „taip pat gyvena“. Tačiau, kadangi toje pačioje rūšyje (kuri gyvena) atrandamas ir tas vidinis pojūtis, pasakyk man, kodėl jį laikai geresniu? Jei pasakytum „todėl, kad anas (vidinis) jaučia šitą (išorinį)“, nemanau, jog tu atrasi taisyklę, kuria galėtume pasikliauti – tai yra, kad viskas, kas jaučia, yra geriau už tai, kas jo jaučiama; idant atsitiktinai iš to nebūtume priversti sakyti ir tai, jog kiekvienas, kuris supranta, yra geresnis už tai, kas jo suprantama. Juk tai yra klaidinga: žmogus supranta išmintį, tačiau jis nėra geresnis už pačią išmintį. Dėl to apsvarstyk, kokia priežastimi tau pasirodė, jog vidinį pojūtį reikia iškelti aukščiau už šį pojūtį, kuriuo mes jaučiame kūnus.

Ev. – Nes aš suvokiu, kad jis (vidinis pojūtis) yra šito (išorinio) tam tikras valdytojas ir teisėjas. Juk net jei šiam (išoriniam) jo pareigoje ko nors trūktų, anas iš tarno reikalauja tarsi skolos, kaip šiek tiek anksčiau buvo aptarta. Juk akies pojūtis pats nemato, kad jis mato ar nemato; ir kadangi jis to nemato, jis negali spręsti, ko jam trūksta, arba ko pakanka; o štai tas vidinis (pojūtis) yra tas, kurio paskatinta ir gyvulio siela atmerkia užmerktą akį ir užpildo tai, ko jaučia trūkstant. O nė vienam nėra abejonės, kad tas, kuris sprendžia (teisėjas), yra geresnis už tą, apie kurį sprendžiama.

Aug. – Ar matai, kad ir tas kūno pojūtis tam tikru būdu sprendžia apie kūnus? Juk jam priklauso malonumas ir skausmas, kai su kūnu susiduriama švelniai arba šiurkščiai. Nes taip, kaip tas vidinis pojūtis sprendžia, ko trūksta ar ko pakanka akių pojūčiui; lygiai taip pats akių pojūtis sprendžia, ko trūksta ar ko pakanka spalvoms. Panašiai ir kaip tas vidinis sprendžia apie mūsų klausą, ar ji per mažai, ar pakankamai įtempta; lygiai taip pati klausa sprendžia apie garsus, kuris jų švelniai įsilieja, ar šiurkščiai rėžia. Nėra būtina peržiūrėti kitus kūno pojūčius: juk dabar, kaip manau, jau pastebi, ką aš noriu pasakyti, tai yra – tas vidinis pojūtis taip sprendžia apie šiuos kūno pojūčius, kai jis ir patikrina jų vientisumą, ir reikalauja skolos (pasitaisymo), kaip ir patys kūno pojūčiai sprendžia apie kūnus, priimdami iš jų švelnų prisilietimą ir atmesdami priešingą.

Ev. – Tikrai matau ir sutinku, kad tai tikriausia tiesa.

… ir todėl pats protas yra geresnis…

(13) Aug. – Dabar atkreipk dėmesį į tai, ar protas sprendžia ir apie šį vidinį pojūtį. Juk aš jau nebeklausiu, ar abejoji jį esant geresnį už aną (vidinį pojūtį), nes aš neabejoju, kad tu taip nuspręsi: nors apskritai nemanau, jog reikėtų net ir klausti, ar protas sprendžia apie šį (vidinį) pojūtį. Juk tuose pačiuose dalykuose, kurie yra žemiau jo – tai yra kūnuose, kūno pojūčiuose ir tame vidiniame pojūtyje – kaipgi vienas yra geresnis už kitą, ir kaip jis pats (protas) yra už juos pranašesnis, kas gi pagaliau apie tai praneša, jei ne jis pats? O to jis jokiu būdu negalėtų padaryti, jei pats apie juos nespręstų.
Ev. – Tai akivaizdu.

Aug. – Taigi, kadangi tą prigimtį, kuri „tik yra, bet negyvena ir nesupranta“ (kaip negyvas kūnas), pranoksta ta prigimtis, kuri „ne tik yra, bet ir gyvena, tik nesupranta“ (kaip gyvulių siela); ir vėlgi, pastarąją pranoksta ta, kuri „tuo pat metu ir yra, ir gyvena, ir supranta“ (kaip žmoguje esantis racionalus protas / mintis); ar manai, kad mumyse (tai yra tame, iš ko pilnai susideda mūsų prigimtis, kad būtume žmonės), galima rasti ką nors pranašesnio už šitą dalyką, kurį iš tų trijų padėjome trečioje vietoje? Juk akivaizdu, kad mes turime ir kūną, ir tam tikrą gyvybę, kuria tas pats kūnas atgaivinamas ir maitinamas (vegetuoja) – šiuos du atpažįstame esant ir gyvuliuose; ir dar turime kažką trečio, tarsi mūsų sielos galvą arba akį, arba kaip kitaip tinkamiau galima pavadinti protą bei intelektą, ko neturi gyvulių prigimtis. Todėl pažiūrėk, meldžiu, ar žmogaus prigimtyje gali atrasti ką nors, kas būtų prakilniau už protą.

Ev. – Apskritai nematau nieko geresnio.

… ir už protą geresnis yra tas, kas nekintamas.

(14) Aug. – O kas, jeigu galėsime rasti kažką tokio, ko ne tik neabejotum esant, bet ir esant pranašesnį už patį mūsų protą? Argi abejosi tai, kas bebūtų tas dalykas, vadinti Dievu?
Ev. – Nebūtinai: jei galėsiu atrasti ką nors geresnio už tai, kas mano prigimtyje yra geriausia, tuoj pat nesakyčiau, kad tai yra Dievas. Juk man nepatinka vadinti Dievu tai, už ką mano protas yra žemesnis, bet tai, už ką nėra nieko aukštesnio.

Aug. – Tai visiškai akivaizdu: juk Jis pats davė tavo protui pamaldžiai ir teisingai taip apie Jį mąstyti. Bet, prašau tavęs: jei nerasi esant nieko aukščiau mūsų proto, išskyrus tai, kas amžina ir nekintama, argi abejosi tai pavadinti Dievu? Juk tu žinai, kad kūnai yra kintami; ir akivaizdu, kad pati gyvybė, atgaivinanti kūną, per įvairius afektus (emocijas / būsenas) taip pat neatsiejama nuo kintamumo; ir pats protas, kai jis kartais stengiasi pasiekti tiesą, o kartais nesistengia, ir kartais ją pasiekia, o kartais nepasiekia – iš to tikrai įrodoma jį esant kintamą. Todėl jei jis, nenaudodamas jokio kūno organo, nei per lytėjimą, nei per skonį, nei per uoslę, nei per ausis, nei per akis, nei per jokį už save žemesnį pojūtį, bet per patį save suvokia (mato) kažką amžino ir nekintamo, jis vienu metu turi pripažinti, kad pats jis yra už tai žemesnis, o tas dalykas – yra jo Dievas.

Ev. – Aš tai tikrai pripažinsiu esant Dievu, už kurį nieko nebus nustatyta esant aukščiau.

Aug. – Gerai: juk man pakaks parodyti esant kažką tokio; ką tu arba pripažinsi esant Dievu, arba, jeigu už tai yra dar kas nors aukščiau, sutiksi, kad būtent tas (aukštesnis) yra Dievas. Todėl nesvarbu, ar už tai yra kas nors aukščiau, ar ne, taps akivaizdu, kad Dievas yra, kai aš, Jam pačiam padedant, įrodysiu tai, ką pažadėjau – kad kažkas yra virš proto.

Ev. – Tada įrodyk, ką pažadėjai.

Kiekvieno ir pojūtis, ir protas (yra jo paties)…

(15) Aug. – Padarysiu: bet pirmiausia klausiu, ar mano kūno pojūtis yra tas pats, kas ir tavo, ar vis dėlto manasis yra tik manasis, o tavasis – tik tavasis? Jei būtų ne taip, aš per savo akis negalėčiau pamatyti to, ko tu nematai.
Ev. – Visiškai sutinku, kad, nors ir tos pačios rūšies, vis dėlto kiekvienas mes turime savo atskirus regėjimo, klausos ir visus kitus pojūčius. Juk vienas žmogus gali ne tik matyti, bet ir girdėti tai, ko kitas negirdi, ir kokiu nors kitu pojūčiu pajusti tai, ko kitas nepajunta. Iš to akivaizdu, kad ir tavo pojūtis yra tik tavo, o mano pojūtis yra tik mano.

Aug. – Tą patį atsakysi ir apie tą vidinį pojūtį? Ar kažką kito?

Ev. – Žinoma, nieko kito. Juk be abejonės ir ten – mano pojūtį jaučia manasis (vidinis pojūtis), o tavąjį jaučia tavasis. Todėl dažniausiai esu klausiamas to, kuris kažką mato: ar aš taip pat tai matau? Būtent todėl, kad tai aš jaučiu save matant ar nematant, o ne tas, kuris klausia.

Aug. – Ką gi? O patį protą, argi ne kiekvienas iš mūsų turi savo? Kadangi juk gali būti taip, kad aš kažką suprantu, o tu to nesupranti; ir tu negali žinoti, ar aš tai suprantu, tuo tarpu aš tai žinau.

Ev. – Akivaizdu, kad ir racionalius protus kiekvienas iš mūsų turime savo atskirus.

… bet ne tai, kas matoma arba girdima…

(16) Aug. – Ar taip pat galėtum pasakyti, kad mes turime atskiras saules, kurias matome, arba mėnulius, ar aušrines žvaigždes, ir kitus panašius dalykus, nors ir kiekvienas juos mato savo paties ir atskiru pojūčiu?
Ev. – Jokiu būdu to nesakyčiau.

Aug. – Vadinasi, mes galime matyti vieną kokį nors dalyką daugelis kartu, nors mūsų pojūčiai kiekvienam yra atskiri, ir jais visais mes jaučiame tą patį vieną dalyką, kurį matome kartu; taigi, nors mano pojūtis yra kitas (mano), o tavo – kitas, vis dėlto gali būti, kad tai, ką mes matome, nėra vienas dalykas mano, o kitas – tavo; bet tas vienas dalykas yra čia pat mums abiem ir vienu metu abiejų matomas.

Ev. – Tai akivaizdžiausia.

Aug. – Taip pat galime ir kokį nors vieną balsą kartu girdėti: taigi, nors mano klausa yra viena (mano), o tavo – kita, vis dėlto tai nėra vienas mano, o kitas tavo balsas, kurį kartu girdime, nei jo viena dalis pagaunama mano klausa, o kita – tavo; bet kas tik nuskambėjo, ir vientisa (viena), ir visa vienu metu yra abiem girdėti.

Ev. – Ir tai akivaizdu.

… kas jaučiama uosle ir skoniu…

(17) Aug. – Dabar apie kitus kūno pojūčius taip pat gali pastebėti tai, ką sakome: jie (šiame kontekste) nesielgia visiškai taip, kaip anie du – akių ir ausų pojūčiai, bet nėra ir taip, kad visiškai ne taip. Juk kadangi iš to paties oro ir aš, ir tu galime įkvėpti, ir to oro būseną pajausti kaip kvapą; ir lygiai taip iš to paties medaus ar bet kokio kito maisto ar gėrimo abu galime ragauti, ir jo būseną pajausti per skonį; ir nors tas (maistas ar oras) yra vienas, mūsų pojūčiai yra atskiri – tau tavasis, o man manasis. Tad nors ir abu jaučiame vieną kvapą ar vieną skonį, vis dėlto tu jo nejauti mano pojūčiu, o aš tavo, nei kažkokiu vienu bendru mums abiem; bet man išlieka griežtai mano pojūtis, o tau – tavasis, net jei tas pats vienas kvapas ar skonis jaučiamas abiejų. Taigi šiuo požiūriu atrandama, kad šie pojūčiai turi kažką panašaus į savybę regoje ir klausoje. Tačiau jie skiriasi tuo (kiek tai liečia tai, ką dabar svarstome), kad, nors abu pro nosį traukiame tą patį orą arba ragaudami imame tą patį maistą, vis dėlto aš netraukiu tos pačios oro dalies kaip tu, ir neimu tos pačios maisto dalies kaip tu, bet aš imu vieną, o tu kitą: ir todėl iš viso oro, kai kvėpuoju, aš įtraukiu tokią dalį, kurios man pakanka, o tu panašiai iš visumos įtrauki kitą, kurios pakanka tau. Ir nors vienas ir visas maistas suvartojamas mūsų abiejų, vis dėlto negali jo viso suvalgyti aš, ir viso tu (taip kaip ir aš, ir tu kartu galime girdėti visą žodį, ar bet kokį pavidalą aš matau tokio pat dydžio, kaip ir tu kartu); bet viena maisto ar gėrimo dalis būtinai turi pereiti į mane, o kita – į tave: ar tu tai nepakankamai supranti?
Ev. – Priešingai, sutinku, kad tai yra labai aišku ir tikra.

… arba paliečiama…

(18) Aug. – Ar manai, kad lytėjimo pojūtį reikėtų prilyginti akių ir ausų pojūčiams tuo aspektu, apie kurį dabar kalbame? Juk lytėdami mes ne tik abu galime jausti tą patį vieną kūną, bet netgi tą pačią jo dalį tu galėsi paliesti, kurią ir aš paliečiau, idant lytėdami galėtume abu jausti ne tik tą patį kūną, bet ir tą pačią jo dalį. Juk liesdami nevyksta taip, kaip su patiektu maistu, kurio negalime suvalgyti ir aš viso, ir tu viso, kai abu juo maitinamės: bet tą vieną ir visą daiktą, kurį aš paliečiau, gali paliesti ir tu, tad abu mes jį paliečiame, ir ne atskiromis dalimis, o kiekvienas – jį visą.
Ev. – Prisipažįstu, kad šiuo būdu šis lytėjimo pojūtis yra labai panašus į anuos du ankstesnius (regą ir klausą): bet matau jį besiskiriantį tuo, kad kartu, tai yra vienu metu, mes abu galime ir matyti vieną visą daiktą, ir girdėti; tuo tarpu liesti abu vienu metu visą daiktą galime tik skirtingomis jo dalimis, o tą pačią jo dalį galime paliesti tik atskiru laiku: juk prie jokios dalies, kurią tu laikai lytėdamas, aš negaliu pridėti savo lytėjimo, nebent tu patrauksi savąjį.

… arba kuo mes maitinamės.

(19) Aug. – Labai budriai atsakei: bet tau reikia pamatyti ir štai ką. Nors iš visų tų dalykų, kuriuos jaučiame, vieni yra tokie, kuriuos jaučiame abu, o kiti – kuriuos jaučia kiekvienas atskirai; tačiau pačius savo pojūčius mes jaučiame atskirai – taip, kad aš nejaučiu tavo pojūčio, o tu manojo. Kas tad yra tie dalykai (iš tų, kuriuos mes jaučiame per kūno pojūčius, t. y. kūniški dalykai), kurių mes negalime jausti abu, bet tik po vieną? Ogi tie, kurie tampa taip mūsų, kad galime juos paversti savimi ir pakeisti, pavyzdžiui, maistas ir gėrimas; jokios jo dalies, kurią aš pasisavinsiu, tu negalėsi pasisavinti. Nes net jei žindyvės sukramtytą maistą atiduoda kūdikiams, tai, ką iš jo pasiglemžė skonis ir kas perėjo į kramtančiojo vidurius, jokiu būdu nebegalės būti sugrąžinta, idant iš naujo virstų kūdikio maistu. Juk gomurys (skonis), kai jam kažkas malonu skanauti, net jei ir mažytę, vis dėlto neatšaukiamą dalį sau priskiria ir priverčia tai tapti tuo, kas atitinka kūno prigimtį. Jeigu taip nebūtų, po to, kai tas sukramtytas maistas būtų atiduotas ar išspjautas, burnoje neliktų jokio skonio.
Tą patį teisingai galima pasakyti ir apie oro dalis, kurias įtraukiame pro nosį. Juk nors ir kažkiek oro, kurį aš iškvepiu, gali įkvėpti tu, tačiau nebegalėsi įkvėpti tos dalies, kuri iš jo perėjo į mano mitybą (palaikymą); nes ji nebegali būti sugrąžinta. Juk gydytojai moko, kad net ir per nosį mes gauname tam tikro maisto (palaikymo): šį maitinantį orą aš kvėpuodamas vienas galiu jausti, o išpūsdamas nebegaliu jo sugrąžinti, kad tu jį taip pat pajustum įtraukęs į nosį. Tuo tarpu visus kitus jaučiamus dalykus, kuriuos, nors ir jaučiame, jų jusdami nesunaikiname (nesugadiname) ir nepaverčiame savo kūnu, galime jausti abu (arba tuo pat metu, arba vienas po kito) taip, kad arba visumą, arba tą pačią dalį, kurią aš jaučiu, jaustum ir tu; tokie dalykai yra šviesa, garsas ar tie kūnai, kuriuos mes paliečiame, bet jų nepažeidžiame.
Ev. – Suprantu.

Aug. – Vadinasi, akivaizdu, kad tie dalykai, kurių mes nepakeičiame, o vis dėlto jaučiame kūno pojūčiais, ir nepriklauso mūsų pojūčių prigimčiai, yra mums labiau bendri būtent dėl to, kad jie nėra paverčiami ir pakeičiami į mūsų asmeninę bei tarsi privačią nuosavybę.

Ev. – Visiškai sutinku.

Aug. – Taigi, kaip asmeniškas ir tarsi privatus dalykas turi būti suprantamas tas, kuris kiekvienam iš mūsų yra jam pačiam ir kurį jis vienas savyje jaučia, kuris tiesiogiai priklauso jo paties prigimčiai. O kaip bendras ir tarsi viešas – tas, kuris visų jaučiančiųjų jaučiamas be jokio savo paties sugedimo ar pasikeitimo.

Ev. – Taip yra.

Skaičiaus santykis (dėsnis) yra bendras…

(20) Aug. – Nagi, dabar atkreipk dėmesį ir pasakyk man, ar atsiranda kažkas tokio, ką visi mąstantieji bendrai kiekvienas savo protu ir mintimi matytų, kadangi tai, kas matoma, yra čia pat visiems, ir nevirstų tų, kuriems jis yra prieinamas, asmeniniu vartojimu lyg maistas ar gėrimas, bet liktų nesugedęs ir vientisas, nesvarbu, ar jie tai matytų, ar nematytų? Ar galbūt manai, kad nėra nieko panašaus?
Ev. – Atvirkščiai, matau esant daug tokių dalykų. Iš jų pakanka paminėti vieną: skaičiaus dėsnis ir tiesa yra atviri visiems mąstantiesiems, taip kad kiekvienas skaičiuotojas bando tai suvokti kiekvienas savo protu ir intelektu. Vienas tai gali padaryti lengviau, kitas sunkiau, o trečias galbūt išvis nepajėgia: bet vis dėlto ji (tiesa) pati vienodai pasirodo visiems pajėgiantiems ją suvokti; ir kai ją kiekvienas suvokia, ji jokiu būdu nevirsta ir nepasikeičia tarsi į ją suvokusiojo maistą; ir netgi kai kas nors joje klysta, ji pati nuo to nenukenčia, bet, išlikdama teisinga ir vientisa, klystantysis atsiduria klaidoje tuo labiau, kuo mažiau jis ją mato.

… kuri (tiesa) nepasiekiama pojūčiais.

(21) Aug. – Visiškai teisingai. Matau, kad tu, kaip ir nesąs naujokas šiuose dalykuose, greitai radai, ką pasakyti. Tačiau jei tau kas nors sakytų, kad šie skaičiai yra įspausti mūsų sieloje ne iš kokios nors savo pačių prigimties, bet iš tų dalykų, kuriuos mes pasiekiame kūno pojūčiu – tarsi kokie nors bet kokių matomų dalykų atvaizdai; ką atsakytum? Ar ir tu taip manai?
Ev. – Jokiu būdu taip nemanyčiau: juk net jei skaičius ir suvokčiau per kūno pojūtį, tai nereiškia, kad dėl to galėjau per kūno pojūtį suvokti ir pačią skaičių padalijimo ar sujungimo prigimtį (dėsnį). Būtent šia proto šviesa aš atremiu (pataisau) bet kurį, kuris skaičiuodamas – ar pridėdamas, ar atimdamas – paskelbs klaidingą sumą. Ir bet ką, ką paliečiu kūno pojūčiu (kaip antai šis dangus, ši žemė ir visi kiti kūnai juose, kuriuos jaučiu) – aš nežinau, kiek ilgai jie egzistuos. Tačiau septyni ir trys yra dešimt; ir ne tik dabar, bet ir visada; ir niekada nebuvo taip, kad septyni ir trys nebūtų dešimt, ar kažkada nebus taip, kad septyni ir trys nebūtų dešimt. Todėl šią negendamą (nepakeičiamą) skaičiaus tiesą aš ir pavadinau bendra man ir bet kuriam kitam mąstančiam (skaičiuojančiam).

Apie „vieną“ teisingiausiai mąstoma…

(22) Aug. – Aš tau nesipriešinu, nes atsakai tai, kas tikriausia ir tiksliausia. Bet tu taip pat lengvai pamatysi, jog patys skaičiai nėra atitraukti (suvokti) per kūno pojūčius, jei pagalvosi, kad bet koks skaičius vadinamas tokiu (tiek) atsižvelgiant į tai, kiek kartų jis savyje turi vienetą („vieną“): pavyzdžiui, jei vienetą jis turi dukart, jis vadinamas „du“; jei triskart – „trys“; jei turi jį dešimt kartų, tada vadinamas „dešimt“; ir visiškai bet kuris skaičius, kiek kartų jis turi vienetą, iš ten gauna savo pavadinimą ir juo yra vadinamas. O kas tik teisingiausiai mąsto apie „vieną“, tas tikrai atranda, kad kūno pojūčiais jo neįmanoma pajusti. Juk visa, kas pasiekiama tokiu pojūčiu, įrodoma esant jau ne „viena“, bet „daug“: juk tai yra kūnas ir todėl turi nesuskaičiuojamai daug dalių. Net ir nekalbant apie smulkiausias ir sunkiausiai atskiriamas dalelytes, kad ir koks mažytis būtų tas kūnelis, jis tikrai turi dešinę ir kairę dalį; viršutinę ir apatinę dalį; tolesnę ir artimesnę dalį; arba galines ir vidurinę. Šiuos dalykus būtina pripažinti esant net ir pačiame mažiausiame kūno tūryje; ir todėl mes sutinkame, kad joks kūnas nėra tikrai ir grynai „vienas“; tačiau tame kūne negalėtų būti suskaičiuojama tiek daug dalių, jeigu jos nebūtų atskiriamos pažįstant tą patį „vieną“ (vienetą).
Juk kai ieškau „vieno“ kūne ir neabejoju jo ten nerandantis, aš tikrai žinau, ko ten ieškau, ir ko ten nerandu, ir žinau, kad tai ten neįmanoma atrasti, ar tiksliau, kad jo ten apskritai nėra. Taigi, iš kur aš žinau tai, kas nėra vienas kūnas? Juk jei nepažinočiau vieneto, negalėčiau suskaičiuoti to „daugumos“ kūne. O kur tik aš vienetą bežinočiau, aš jį tikrai pažinau ne per kūno pojūtį; nes per kūno pojūtį aš nepažinau nieko kito kaip tik kūną, kurį mes įrodome esant ne tikrai ir ne grynai „vienu“. Be to, jeigu vieneto mes nesuvokiame kūno pojūčiu, tuomet tokiu pojūčiu mes nesuvokiame jokio skaičiaus (turiu omenyje iš tų skaičių, kuriuos mes įžvelgiame intelektu). Nes juk nėra tarp jų nė vieno, kuris nebūtų vadinamas tokiu vardu pagal tai, kiek jis savyje turi vienetų, ir kurio suvokimas neįvyksta per kūno pojūtį. Juk bet kurio kūnelio pusė (nors iš dviejų tokių susideda visuma) turi ir pati savo pusę. Vadinasi, anos dvi kūno dalys yra tokios, kad pačios nėra paprastai (nedalomai) dvi. Tačiau tas skaičius, kuris vadinamas „du“, kadangi jis dukart turi tai, kas yra paprastai vienas (vienetas), negali jo pusė – tai yra pats vienetas, kuris yra paprastai (nedalomai) vienas – negali dar kartą turėti pusės ar trečdalio, ar kurios kitos dalies, kadangi jis yra paprastas (nedalomas) ir tikrai vienas.

… kurį pridedant atrandami kiti skaičiai…

(23) Toliau, kadangi laikydamiesi skaičių tvarkos, po „vieno“ mes matome „du“, o šis skaičius (lyginant su „vienu“) randamas esąs dvigubas: tačiau „dviejų“ dvigubas nepridedamas iš karto iš eilės, bet įsiterpus trejetui, seka ketvertas, kuris yra dviejų dvigubas. Ir šis santykis (dėsnis) pagal patikimiausią ir nekintamą taisyklę tęsiasi per visus kitus skaičius: kad po „vieno“ (t. y. po pirmojo iš visų skaičių), neskaitant jo paties, sekantis pirmas skaičius turi jo dvigubą vertę (nes po jo eina du). O po antrojo (t. y. po „dviejų“), neskaitant jo paties, sekantis antras skaičius turi jo dvigubą vertę: nes po „dviejų“ pirmas yra trejetas, o antras – ketvertas, antrasis dvigubas skaičius. Po trečiojo, t. y. trejeto, neskaitant jo paties, sekantis trečias skaičius turi jo dvigubą vertę: nes po trečiojo, t. y. po trejeto, pirmas yra ketvertas, antrasis penketas, trečiasis šešetas, kuris yra trečiojo dvigubas skaičius. Lygiai taip ir po ketvirtojo, neskaitant jo paties, sekantis ketvirtas skaičius turi jo dvigubą vertę: juk po ketvirtojo (ketverto) pirmas yra penketas, antrasis – šešetas, trečiasis – septynetas, o ketvirtasis – aštuonetas, kuris yra dvigubas ketvirtojo. Ir lygiai taip per visus kitus tu atrasi tai, kas buvo atrasta pirmojoje skaičių jungtyje (t. y. vienete ir dviejose): koks tas skaičius savo eile yra nuo pat pradžių, už tiek pat žingsnių po jo bus jo dvigubas skaičius.
Iš kur mes tad matome, kad tai per visus skaičius išlieka nejudama, tvirta ir negendama (nekintama)? Juk niekas jokiu kūno pojūčiu nepasiekia visų skaičių; kadangi jie yra nesuskaičiuojami. Iš kur tuomet mes žinome tai esant tiesa per juos visus, ar kokioje fantazijoje (vaizduotėje) ar vaiduoklyje tokia tikra skaičiaus tiesa gali būti taip užtikrintai matoma per nesuskaičiuojamą daugybę, jeigu ne vidinėje šviesoje, kurios kūno pojūtis nežino?

… ir jie įžvelgiami protu bei išmintimi.

(24) Tokiais ir daugybe panašių įrodymų yra priversti pripažinti (tie diskutuojantys, kuriems Dievas suteikė talentą ir kurių užsispyrimas neaptraukė migla), kad skaičių dėsnis ir tiesa nepriklauso kūno pojūčiams, kad jie išlieka nepajudinami (nekintantys) ir gryni, bei kad jie yra bendri matyti visiems mąstantiesiems. Dėl šios priežasties, nors gali kilti į galvą daug kitų dalykų, kurie mąstantiesiems yra prieinami bendrai ir tarsi viešai, ir kuriuos kiekvienas iš reginčiųjų mato savo atskiru protu ir mąstymu, ir kurie išlieka nepažeisti ir nekintami; vis dėlto aš tikrai neprieštaraudamas priėmiau tai, jog tas skaičių dėsnis ir tiesa tau labiausiai atėjo į galvą, kai norėjai atsakyti į tai, ko tavęs paklausiau: juk ne veltui Šventosiose Knygose išmintis yra sujungta su skaičiumi, kai sakoma: „Aš ir mano širdis apsuko ratą (ieškojome visur), kad sužinočiau, apsvarstyčiau ir ieškočiau išminties ir skaičiaus.“

Kaip kam atrodo išmintis.

(25) Tačiau, prašau pasakyk man, kaip manai, ką reikia galvoti apie pačią išmintį? Ar manai, kad kiekvienas žmogus turi savo atskirą išmintį? Ar vis dėlto viena (išmintis) yra bendrai prieinama visiems, ir kuo labiau kiekvienas tampa jos dalininku, tuo jis yra išmintingesnis?
Ev. – Apie kokią išmintį kalbi, aš dar nežinau; juk matau, kad žmonėms įvairiai atrodo tai, kas daroma ar sakoma išmintingai. Juk ir tie, kurie kariauja, manosi elgdamiesi išmintingai; ir tie, kurie, paniekinę karybą, savo rūpestį ir pastangas skiria žemės dirbimui, greičiau giria būtent tai, ir priskiria tai išminčiai; ir tie, kurie yra sukti ir geba sugalvoti būdus pinigams susikrauti, manosi esą išmintingi; ir tie, kurie visus šiuos ir panašius laikinus dalykus apleidžia ar atmeta, o visas savo pastangas sutelkia į tiesos tyrinėjimą, idant pažintų patys save ir Dievą – jie sprendžia, jog tai yra didžiulė išminties dovana; ir tie, kurie šiam tiesos ieškojimo ir kontempliavimo laisvalaikiui nenori savęs atiduoti, bet greičiau imasi pačių sunkiausių rūpesčių bei pareigų, idant padėtų žmonėms, ir užsiima teisingu žmogiškųjų reikalų tvarkymu ir valdymu, mano, jog jie yra išmintingi; ir tie, kurie atlieka abu šiuos dalykus (t. y. iš dalies gyvena tiesos kontempliavime, iš dalies – atsakinguose darbuose, kuriuos mano esant skolingi žmonių visuomenei) – jie sau atrodo laikantys išminties palmę. Jau net neminiu nesuskaičiuojamų sektų, iš kurių nėra nė vienos, kuri, iškeldama savo sekėjus aukščiau kitų, nenorėtų, kad tik jie vieni būtų laikomi išmintingais. Todėl, kadangi tarp mūsų dabar siekiama atsakyti ne tai, kuo mes tikime, bet ką suvokiame aiškiu protu, aš tau jokiu būdu negalėsiu atsakyti į tavo klausimą, kol to, ką tvirtai laikau tikėjimu, aš nesužinosiu kontempliuodamas ir matydamas per protą – tai yra, kas yra pati toji išmintis.

Išmintis yra (veda) į palaimingą gyvenimą…

(26) Aug. – Ar manai esant kokią nors kitą išmintį, jeigu ne tą tiesą, kurioje matomas (suvokiamas) ir turimas aukščiausiasis gėris? Juk visi anie, kuriuos tu paminėjai kaip siekiančius skirtingų dalykų, trokšta gėrio ir bėga nuo blogio; tačiau dėl to jie siekia skirtingų dalykų, kad vienam gėriu atrodo viena, o kitam – kita. Vadinasi, kiekvienas, kuris trokšta to, ko nereikėjo trokšti, klysta (nors ir netrokštų to, jeigu tai jam neatrodytų kaip gėris). Tačiau klysti negali nei tas, kuris nieko netrokšta, nei tas, kuris trokšta to, ko privalo trokšti. Taigi, kiek visi žmonės trokšta palaimingo gyvenimo, jie neklysta. O kiek kiekvienas iš jų nesilaiko to gyvenimo kelio, kuris veda į palaimingumą (nors jis pats pripažįsta ir prisipažįsta norintis pasiekti tik palaimingumą), tiek jis klysta. Juk klaida yra tada, kai žmogus seka tuo, kas neveda prie to, kur mes norime nueiti. Ir kuo labiau žmogus klysta gyvenimo kelyje, tuo jis mažiau išmintingas. Nes tuo labiau jis yra nutolęs nuo tiesos, kurioje matomas ir turimas aukščiausiasis gėris. O kai pasiekiama ir įgyjama aukščiausiąjį gėrį, kiekvienas tampa palaimingas; ko mes visi be jokio ginčo trokštame. Taigi, kaip aišku, kad mes norime būti palaimingi, lygiai taip pat aišku, kad mes norime būti išmintingi; nes niekas be išminties nėra palaimingas. Juk niekas nėra palaimingas be aukščiausiojo gėrio, kuris yra matomas ir turimas toje tiesoje, kurią mes vadiname išmintimi. Kaip ir prieš tampant palaimingais, mūsų protuose jau yra įspausta palaimingumo sąvoka; juk per ją mes žinome, užtikrintai ir be jokios abejonės sakome, jog norime būti palaimingi. Lygiai taip pat, dar prieš tampant išmintingais, savo mintyje turime įspaustą išminties sąvoką, dėl kurios kiekvienas iš mūsų, paklaustas, ar nori būti išmintingas, be jokio abejonės šešėlio atsako, kad jis to nori.

… ir prie aukščiausiojo gėrio viena…

(27) Dėl to, jeigu dabar mes abu sutarėme, kas yra toji išmintis (kurią tu galbūt negalėjai paaiškinti žodžiais; nes jei jokiu būdu jos neįžvelgtum protu, tu jokiu būdu ir nežinotum nei kad nori būti išmintingas, nei kad turėtum norėti – ko tu, nemanau, jog paneigsi), aš noriu, kad tu dabar man pasakytum: ar manai, kad ir išmintis, panašiai kaip skaičiaus dėsnis ir tiesa, visiems mąstantiesiems atsiveria kaip bendra? Ar vis dėlto, kadangi žmonių protų yra tiek, kiek yra pačių žmonių (todėl aš nieko nematau apie tavo protą, o tu apie manąjį), tu manai, jog išminčių irgi yra tiek, kiek galėjo būti pačių išminčių?
Ev. – Jeigu aukščiausiasis gėris visiems yra vienas, tuomet būtina, kad ir tiesa (kurioje jis matomas ir turimas), tai yra išmintis, visiems būtų viena bendra.

Aug. – Argi tu abejoji, kad aukščiausiasis gėris – kas jis bebūtų – yra vienas visiems žmonėms?

Ev. – Tikrai abejoju, nes matau, kad skirtingi žmonės skirtingais dalykais džiaugiasi tarsi savo aukščiausiais gėriais.

Aug. – Norėčiau išties, kad dėl aukščiausio gėrio niekas neabejotų – lygiai taip, kaip niekas neabejoja, jog kad ir koks jis bebūtų, žmogus negali tapti palaimingas niekaip kitaip, kaip tik jį įgijęs. Bet kadangi tai yra didelis klausimas ir jam turbūt reikia ilgo pokalbio, kol kas tarkime, jog aukščiausių gėrių yra tiek daug, kiek yra pačių tų skirtingų dalykų, kurių skirtingi žmonės siekia kaip aukščiausiųjų gėrių: bet argi iš to išplaukia, kad ir pati išmintis nėra viena bendra visiems vien dėl to, jog tie gėriai, kuriuos joje mato ir pasirenka žmonės, yra daugybė ir skirtingi? Juk jeigu tu taip manai, tuomet gali abejoti ir tuo, kad saulės šviesa yra viena, nes dalykų, kuriuos joje matome, yra daug ir įvairių. Iš tos daugybės kiekvienas pagal savo valią per akių pojūtį pasirenka kuo mėgautis: vienas noriai žvelgia į kokio nors kalno aukštį ir džiaugiasi tuo reginiu; kitas žvelgia į lygumą, dar kitas į slėnių įlinkius, kitas į miškų žalumą, kitas į kintantį (judrų) jūros paviršiaus lygumą, kitas į visus šiuos dalykus ar į keletą iš jų, ir suneša visa tai savo regos džiaugsmui. Taigi, lygiai taip, kaip anie dalykai yra daugybiniai ir skirtingi (kuriuos saulės šviesoje žmonės mato ir pasirenka, kad jais mėgautųsi), nors pati šviesa yra tik viena, kurioje kiekvieno žiūrinčiojo žvilgsnis mato ir pagauna tai, kuo jis mėgaujasi: lygiai taip, nors ir būtų daug bei skirtingų gėrių, iš kurių kiekvienas galėtų pasirinkti, ką nori, ir tai matydamas bei išlaikydamas mėgautis galėtų teisingai ir tikrai nustatyti (tai esant) sau aukščiausiuoju gėriu; vis dėlto, pati išminties šviesa, kurioje šie dalykai gali būti matomi ir turimi, visiems išminčiams gali būti viena bendra.

Ev. – Pripažįstu, jog tai įmanoma, ir kad niekas netrukdo, jog išmintis visiems būtų viena ir bendra, net jei aukščiausių gėrių būtų daug ir įvairių. Bet aš norėčiau žinoti, ar tikrai taip yra. Juk tai, kad mes sutinkame, jog gali taip būti, dar nereiškia, kad iš karto sutinkame, jog tikrai taip yra.

Aug. – Kol kas mes turime nustatę, kad išmintis egzistuoja: bet ar ji yra viena bendra visiems, ar atskiri išminčiai turi savąją – taip, kaip savo sielas ir protus, – to dar neturime nustatę (nežinome).

Ev. – Būtent taip.

… bendra visiems mąstantiesiems…

(28) Aug. – O ką? Štai tai, ką mes turime išsiaiškinę (kad egzistuoja išmintis, ar kad yra išminčių, ir kad visi žmonės nori būti palaimingi) – kur mes tai matome? Aš jokiu būdu neabejoju tave tai matant ir neabejoju, kad tai yra tiesa. Bet ar tu matai šią tiesą taip pat, kaip savo paties mintį, kurios, jei tu man neišsakytum, aš visiškai nežinočiau? Ar visgi taip matai, jog supranti, kad ir aš galiu matyti šią tiesą, net jei tu man to ir nepasakytum?
Ev. – Atvirkščiai, taip, jog neabejoju, kad tai gali būti matoma ir tavo, net ir be mano noro (nepriklausomai nuo manęs).

Aug. – Taigi tą vieną tiesą, kurią matome mes abu savo atskirais protais – argi ji nėra mums abiem bendra?

Ev. – Akivaizdžiai.

Aug. – Taip pat tikiu, jog tu neneigsi, kad reikia siekti išminties (studijuoti ją), ir sutiksi, kad tai yra tiesa.

Ev. – Visiškai neabejoju.

Aug. – Argi galėsime paneigti tai esant taip pat tiesa, ir kad ji yra viena, ir visiems, kurie tai žino, ji yra bendra matyti – nors kiekvienas asmuo tai regi ne mano, ne tavo, ar kurio nors kito, bet savo paties protu – o tai, kas regima, yra bendrai prieinama visiems matantiesiems?

Ev. – Jokiu būdu.

Aug. – Panašiai ir tai: kad reikia gyventi teisingai, kad blogesni dalykai turi būti pavaldūs geresniems, lygūs su lygiais lyginami, ir kiekvienam turi būti atiduota, kas jam priklauso – argi nepripažinsi to esant tikriausia tiesa, ir kad ji bendrai prieinama tiek man, tiek tau, tiek visiems tai matantiesiems?

Ev. – Sutinku.

Aug. – O ką, ar galėtum paneigti, kad tai, kas nesugadinta, yra geriau už sugadintą; amžina – geriau už laikiną; nepažeidžiama – geriau už pažeidžiamą?

Ev. – Kas gi gali?

Aug. – Vadinasi, ar gali kas nors šią tiesą pavadinti savo paties asmenine savybe, kai ji nekintamai yra čia pat visiems tiems, kurie pajėgūs tai kontempliuoti?

Ev. – Niekas nepasakys to iš tiesų esant tik jo asmenine savybe, nes tai yra taip pat viena ir bendra visiems, kaip kad tai yra tiesa.

Aug. – Taip pat: kad sielą reikia nusukti nuo sugedimo ir atgręžti į negendamybę, tai yra, kad mylėti reikia ne tai, kas genda, bet tai, kas negenda – kas gi neigia? Ir kas, kai pripažįsta, jog tai yra tiesa, tuo pačiu nesupranta to esant nekintamu, ir nemato, kad tai yra bendrai prieinama visiems protams, galintiems į tai įsižiūrėti?

Ev. – Tai tikriausia tiesa.

Aug. – O ką? Tą gyvenimą, kurio jokios negandos neišmuša iš tvirto ir doro apsisprendimo – argi kas nors abejos, kad jis geresnis už tą, kuris lengvai palūžta ir griūva dėl laikinų sunkumų?

Ev. – Kas gi abejos?

… ir teisingai bei dorai gyvenantiems.

(29) Aug. – Daugiau tokių dalykų nebeklausinėsiu. Pakanka ir to, kad tas tarsi taisykles ir tam tikrus dorybių šviesulius – teisingus, nekintamus – ir po vieną, ir visus kartu bendrai esant prieinamus kontempliuoti tiems, kurie pajėgūs juos įžvelgti kiekvienas savo atskiru protu ir mąstymu – tu pats kartu su manimi matai ir sutinki tai esant labai tikru dalyku. Bet dabar klausiu, ar tau atrodo, kad tai susiję su išmintimi. Nes manau, jog tau atrodo, kad tas, kuris pasiekė išmintį, yra išmintingas.
Ev. – Visiškai taip atrodo.

Aug. – O ką? Tas, kuris gyvena teisingai, ar galėtų taip gyventi, jei nematytų, kokius žemesnius dalykus pajungti kokiems aukštesniems, kokius lygius dalykus sujungti tarpusavyje, ir kaip kiekvienam atiduoti tai, kas jam priklauso?

Ev. – Negalėtų.

Aug. – Vadinasi, tas, kuris tai mato, argi neigsi jį matant išmintingai?

Ev. – Neneigiu.

Aug. – O ką? Tas, kuris gyvena išmintingai, argi nesirenka negendamumo, ir nenusprendžia jo iškelti aukščiau už gendamumą?

Ev. – Tai akivaizdžiausia.

Aug. – Taigi, kai jis pasirenka tai, į ką atgręžti sielą (dėl ko pasirinkimo niekas neabejoja), argi galima paneigti jį pasirenkant išmintingai?

Ev. – Jokiu būdu to neneigčiau.

Aug. – Vadinasi, kai jis atgręžia sielą į tai, ką išmintingai pasirenka, jis neabejotinai atgręžia ją išmintingai.

Ev. – Tai tikriausia tiesa.

Aug. – Ir tas, kurio nuo to, ką jis išmintingai pasirenka, ir į ką išmintingai atsigręžia, neatgraso jokios baimės ir bausmės, be abejonės elgiasi išmintingai.

Ev. – Visiškai be abejonės.

Aug. – Taigi akivaizdžiausia, kad visos šios, kurias pavadinome dorybių taisyklėmis ir šviesuliais, priklauso išminčiai: kadangi kuo labiau kiekvienas jas naudoja tvarkydamas savo gyvenimą ir pagal jas gyvena, tuo labiau jis gyvena ir elgiasi išmintingai; o visko, kas daroma išmintingai, negalima teisingai vadinti atskirto nuo išminties.

Ev. – Visiškai taip yra.

Aug. – Taigi, kiek teisingos ir nekintamos yra skaičių taisyklės (kurių dėsnį ir tiesą tu pasakei esant nekintamą ir bendrai prieinamas visiems, kurie jas įžvelgia); lygiai taip teisingos ir nekintamos yra išminties taisyklės, apie kurių kelias atskirai dabar paklaustas atsakei, kad jos yra teisingos ir akivaizdžios, ir pripažįsti jas esant bendrai prieinamas kontempliuoti visiems, kurie pajėgūs į jas įsižiūrėti.

Skaičius yra pati išmintis…

(30) Ev. – Negaliu tuo abejoti. Bet aš labai norėčiau sužinoti, ar šie du dalykai – tai yra išmintis ir skaičius – yra apimti kokios nors vienos bendros rūšies (nes tu paminėjai juos esant sujungtus Šventajame Rašte); ar vienas atsiranda iš kito, ar vienas glūdi kitame, pavyzdžiui, skaičius iš išminties, arba išmintyje. Juk kad išmintis kyla iš skaičiaus, arba glūdi skaičiuje, aš nedrįsčiau sakyti: nežinau kaip, bet kadangi pažįstu daug skaičiuotojų ar buhalterių (ar kaip kitaip juos reiktų vadinti), kurie puikiai ir nuostabiai skaičiuoja, tačiau išminčių (pažįstu) labai mažai, ar galbūt nė vieno, man išmintis atrodo kur kas labiau gerbtina nei skaičius.
Aug. – Tu sakai dalyką, kuriuo ir aš paprastai stebiuosi. Nes kai pats savyje svarstau nekintamą skaičių tiesą, ir tarsi jos guolį, jos slaptavietę ar tam tikrą sritį, ar kokį kitą tinkamą pavadinimą, kuriuo galėtume pavadinti tarsi tam tikrą skaičių buveinę ir sostą; aš toli atsitraukiu nuo kūno: ir nors galbūt atrandu kažką, ką galiu apmąstyti, vis dėlto nerasdamas nieko, ką pajėgčiau išreikšti žodžiais, aš grįžtu atgal lyg išvargęs į šiuos mūsų dalykus, kad galėčiau kalbėti, ir sakau tuos dalykus, kurie yra prieš akis, kaip jie paprastai sakomi. Tas pats man nutinka ir tada, kai apie išmintį – kiek tik pajėgiu – mąstau kuo budriausiai ir atidžiausiai. Ir todėl aš labai stebiuosi: kai šie abu dalykai glūdi pačioje paslaptingiausioje ir tikriausioje tiesoje (o dar prisideda ir Šventojo Rašto liudijimas, kurį paminėjau, jog jie ten sudėti kartu); labai stebiuosi, kaip sakiau, kodėl skaičius daugumai žmonių atrodo menkavertis, o išmintis brangi. Bet be abejo yra taip, kad tai yra vienas ir tas pats dalykas; vis dėlto, kadangi dieviškosiose Knygose apie išmintį sakoma, jog ji „tvirtai siekia nuo vieno galo iki kito, ir viską švelniai sutvarko“, ta galybė, kuria ji tvirtai siekia nuo vieno galo iki kito, galbūt vadinama skaičiumi: o toji, kuria ji viską švelniai sutvarko, jau tikrąja prasme vadinama išmintimi; nors abu jie priklauso vienai ir tai pačiai išminčiai.

… geriausiai sutvarkytoje dalykų prigimtyje.

(31) Bet kadangi ji (išmintis) davė skaičius visiems dalykams, net patiems žemiausiems ir esantiems dalykų pabaigoje; juk ir visi kūnai, nors ir yra paskutiniai iš dalykų, turi savo skaičius; tačiau „būti išmintingais“ ji nedavė nei kūnams, nei visoms sieloms, bet tik racionaliosioms, lyg jose būtų įkūrusi sau buveinę, iš kurios sutvarko visus tuos žemiausius dalykus, kuriems davė skaičius: todėl, kadangi apie kūnus mes lengvai sprendžiame, lyg apie dalykus, kurie yra surikiuoti žemiau mūsų, juose įspaustus skaičius mes matome esant žemiau mūsų; ir dėl to mes juos vertiname pigiau. Bet kai pradedame tarsi kopti atgal į viršų, mes atrandame, kad jie pranoksta ir mūsų protus, bei nekintami pasilieka pačioje tiesoje. Ir kadangi būti išmintingais gali nedaugelis, o skaičiuoti leista net ir kvailiams, žmonės žavisi išmintimi ir niekina skaičius. Tačiau mokytieji ir uolieji (tyrinėtojai), kuo labiau yra nutolę nuo žemiškojo purvo, tuo labiau ir skaičių, ir išmintį jie įžvelgia pačioje tiesoje, ir abu juos brangina: ir lyginant su šia tiesa, jiems ne tik auksas, sidabras ir kiti dalykai, dėl kurių žmonės kovoja, bet ir jie patys sau tampa menkaverčiais.

Skaičius ir išmintis – ta pati tiesa…

(32) Ir nesistebėk, kad skaičiai žmonėms atrodo menkaverčiai, o išmintis brangi, dėl to, jog jie lengviau gali skaičiuoti, nei būti išmintingi, kai matai juos labiau branginant auksą nei žiburio šviesą, nors palyginus su juo, auksas yra juokingas. Bet kur kas labiau gerbiamas gerokai žemesnis dalykas, nes žiburį sau užsidega ir elgeta, o auksą turi mažuma: nors jokiu būdu išminties lyginant su skaičiumi nerasime esant žemesne, kadangi ji yra tas pats dalykas; bet tai reikalauja akies, kuria tai būtų galima pamatyti. Tačiau kaip vienoje ugnyje, taip sakant, vienos substancijos jaučiamas švytėjimas ir karštis, ir jie negali būti atskirti vienas nuo kito; vis dėlto karštis pasiekia tai, kas pritraukiama arti, o švytėjimas pasklinda ir toliau, ir plačiau: taip supratimo galybe, kuri slypi išmintyje, įkaista tai, kas yra arčiau, pavyzdžiui, racionalios sielos; o tai, kas toliau, kaip antai kūnai, jos nepaliečia išminties karščiu, bet užlieja skaičių šviesa: tai tau galbūt dar neaišku. Juk joks matomas palyginimas negali visiškai atitikti nematomo dalyko. Tik atkreipk dėmesį į tai, ko pakanka mūsų iškeltam klausimui, ir kas atsiskleidžia net ir nuolankesniems protams, kokie esame mes: kad net jeigu mums negali būti aišku, ar skaičius yra išmintyje, ar iš išminties, ar pati išmintis yra iš skaičiaus, ar skaičiuje, ar įmanoma parodyti abu esant vieno daikto vardais; tai tikrai aišku, kad abu jie yra tiesa, ir nekintama tiesa.

… kuri bendra visiems išties ir tyrai įžvelgiantiems…

(33) Todėl jokiu būdu nenuneigsi esant nekintamą tiesą, savyje talpinančią visa tai, kas yra nekintamai teisinga; kurios negalėtum pavadinti nei savo, nei mano, nei jokio kito žmogaus, bet ji visiems, matantiems nekintamas tiesas, pasirodo ir prisistato bendrai tarsi kokiais nuostabiais būdais slapta ir vieša šviesa: o kas gi pasakytų, kad tai, kas bendrai prieinama visiems mąstantiems ir suprantantiems, priklauso vien tik kažkurio iš jų prigimčiai? Manau, atsimeni, kas kiek anksčiau buvo aptarta apie kūno pojūčius; tai yra, kad tai, ką per akių ar ausų pojūtį liečiame bendrai, kaip antai spalvos ir garsai, kuriuos aš ir tu matome kartu arba girdime kartu, nepriklauso mūsų akių ar ausų prigimčiai, bet yra mums bendra jausti. Taip pat ir apie tuos dalykus, kuriuos aš ir tu bendrai matome kiekvienas savo atskiru protu, jokiu būdu nesakysi priklausant kažkurio iš mūsų proto prigimčiai. Juk tai, ką dviejų žmonių akys mato kartu, tu negalėsi pasakyti esant šio arba ano akimis, bet tai yra kažkas trečio, į ką nukreipiamas abiejų žvilgsnis.
Ev. – Tai akivaizdžiausia ir tikriausia tiesa.

… ir geresnė už mūsų protą.

(34) Aug. – Taigi šią tiesą, apie kurią jau seniai kalbame ir kurioje vienoje įžvelgiame tiek daug dalykų, ar manai ją esant pranašesnę už mūsų protą, ar lygiavertę mūsų protams, ar netgi prastesnę (žemesnę)? Bet jei ji būtų žemesnė, mes spręstume ne pagal ją, bet apie ją, kaip kad sprendžiame apie kūnus, nes jie yra žemiau, ir dažniausiai sakome juos esant ne tik tokius ar ne tokius, bet kad jie turėtų būti tokie ar ne tokie: lygiai taip pat ir apie savo sielas, ne tik žinome sielą esančią tokią, bet dažniausiai ir kad ji turėtų būti tokia. Ir apie kūnus mes sprendžiame taip, kai sakome: „Mažiau baltas, nei turėjo būti“; arba „mažiau keturkampis“, ir daug kitų panašių dalykų: o apie sielas: „Mažiau tinkama, nei turi būti“; arba „mažiau švelni“; arba „mažiau aistringa“, pagal tai, kaip pasireiškia mūsų papročių prigimtis. Ir mes sprendžiame apie šiuos dalykus pagal tas vidines tiesos taisykles, kurias visi bendrai matome: tačiau apie pačias tas taisykles niekas jokiu būdu nesprendžia. Juk kai kas pasako, kad amžini dalykai pranašesni už laikinus, arba kad septyni ir trys yra dešimt, niekas nesako, jog „taip turėjo būti“, bet tik pažindamas, kad taip yra, ne taiso kaip tikrintojas, o tik džiaugiasi kaip atradėjas. Tačiau jei ši tiesa būtų lygiavertė mūsų protams, ji taip pat būtų kintanti. Juk mūsų protai kartais ją mato labiau, kartais mažiau, ir tuo jie prisipažįsta esantys kintantys: o ji, pasilikdama savyje, nei paauga, kai mes ją matome labiau, nei sumažėja, kai matome mažiau, bet, išlikdama vientisa ir nepažeista, atsigręžusius pradžiugina šviesa, o nusigręžusius nubaudžia aklumu. O ką jau kalbėti apie tai, kad net apie pačius savo protus mes sprendžiame remdamiesi ja, tuo tarpu apie ją pačią mes jokiu būdu negalime spręsti? Juk mes sakome: „Jis supranta mažiau nei turėtų“, arba „supranta tiek, kiek turėtų“. O protas turi suprasti tiek, kiek sugeba priartėti ir prilipti prie nekintamos tiesos. Todėl, jei ji nėra nei žemesnė, nei lygiavertė, lieka išvada, kad ji yra aukštesnė ir pranašesnė.

Kas kiekvienam atrodo palaimingas gyvenimas.

(35) Aš buvau pažadėjęs, jeigu atsimeni, kad tau parodysiu kažką, kas yra aukščiau už mūsų protą ir mąstymą. Štai tau – tai yra pati tiesa: apglėbk ją, jeigu gali, džiaukis ja, ir gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis. Juk ko gi daugiau tu prašai, jei ne to, kad būtum palaimingas? Ir kas gali būti palaimingesnis už tą, kuris mėgaujasi nesvyruojančia, nekintama ir pačia tobuliausia tiesa? Argi žmonės šaukia esą palaimingi, kai apglėbia su dideliu troškimu geistus gražius kūnus, nesvarbu, ar žmonų, ar net prostitučių; o mes abejosime esantys palaimingi tiesos glėbyje? Žmonės šaukia esantys palaimingi, kai per kaitrą išdžiūvusiomis gerklėmis prieina prie gausaus ir sveiko šaltinio, arba kai būdami alkani atranda gausius ir puošnius pietus ar vakarienę; o mes neigsime esantys palaimingi, kai esame girdomi ir maitinami tiesos? Esame pratę girdėti balsus tų, kurie šaukia esą palaimingi, jei gali gulėti ant rožių ar kitų gėlių, arba mėgautis pačiais kvapniausiais tepalais: o kas gali būti kvapniau, kas maloniau už tiesos įkvėpimą? Ir argi mes abejosime pavadinti save palaimingais, kai esame jos įkvepiami? Daugelis sau įsivaizduoja palaimingą gyvenimą balsų, stygų ir fleitų muzikoje, ir kai jiems to trūksta, jie laiko save nelaimingais; o kai tai yra, jie pakylėjami iš džiaugsmo: o mes, kai į mūsų protus be jokio triukšmo įslenka, taip sakant, skambi ir iškalbinga tiesos tyla, ieškosime kito palaimingo gyvenimo ir nesimėgausime tokiu tikru ir esančiu čia pat? Aukso ir sidabro blizgesio, brangakmenių ir kitų spalvų spindesio, ar pačios šios šviesos, skirtos mūsų akims, ar žemiškų ugnių, ar žvaigždžių, mėnulio ar saulės ryškumo ir grožio sužavėti žmonės, jei nuo šio džiaugsmo jų neatitraukia jokie vargai ar nepritekliai, jaučiasi palaimingi ir dėl to nori gyventi amžinai: o mes ar bijosime savo palaimingą gyvenimą matyti tiesos šviesoje?

Aukščiausiasis gėris pačioje tiesoje…

(36) Anaiptol, kadangi būtent tiesoje yra pažįstamas ir turimas aukščiausiasis gėris, ir toji tiesa yra išmintis, tai įžvelkime joje ir turėkime aukščiausiąjį gėrį, ir juo mėgaukimės. Juk palaimingas yra tas, kuris mėgaujasi aukščiausiuoju gėriu. Ši tiesa parodo visus gėrius, kurie yra tikri, kuriuos žmonės, suprasdami juos pagal savo sugebėjimus, pasirenka – ar po vieną, ar daugiau – kad jais mėgautųsi. Bet kaip tie, kurie saulės šviesoje pasirenka tai, į ką noriai žvelgtų, ir tuo vaizdu džiaugiasi; iš jų, jeigu kai kurie pasitaikytų esantys apdovanoti guvesnėmis, sveikesnėmis ir pačiomis stipriausiomis akimis, nieko nenorėtų labiau, kaip žiūrėti į pačią saulę, kuri apšviečia ir visa kita, kuo gėrisi silpnesnės akys: lygiai taip tvirtas ir guvus proto žvilgsnis, kai tikru mąstymu pastebi daug tikrų ir nekintamų dalykų, nukreips save į pačią tiesą, per kurią visa tai rodoma, ir prie jos prilipęs, tarsi pamiršta visą kitą, ir toje tiesoje mėgaujasi viskuo kartu. Juk kas bebūtų malonaus kituose teisinguose dalykuose, tai yra malonu tik dėl pačios tos tiesos.

… kuri mus išlaisvina…

(37) Tai yra mūsų laisvė, kai mes esame pavaldūs šiai tiesai: ir būtent Jis yra mūsų Dievas, kuris išlaisvina mus iš mirties, tai yra iš nuodėmės būklės. Nes pati Toji Tiesa, net būdama Žmogumi ir kalbėdama su žmonėmis, pasakė Jo tikintiesiems: „Jei pasiliksite Mano žodyje, jūs iš tiesų būsite Mano mokiniai, ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins“. Juk jokia dalyku siela negali mėgautis laisvėje, jeigu nesimėgauja juo saugume. O niekas nėra saugus dėl tų gėrių, kuriuos jis gali prarasti prieš savo valią. Tačiau tiesos ir išminties niekas nepraranda prieš savo valią: juk niekas negali nuo jos atsiskirti pakeisdamas vietą; o tai, kas vadinama atsiskyrimu nuo tiesos ir išminties, yra iškrypusi valia, per kurią pamilstami žemesni dalykai. O niekas nieko nenori prieš savo valią. Taigi, mes turime tai, kuo visi mėgaujamės lygiai ir bendrai: čia nėra jokio ankštumo, joje nėra jokio trūkumo. Ji priima visus savo mylėtojus, kurie jokiu būdu nepavydi vienas kitam, ji yra bendra visiems, ir kiekvienam išlieka tyra. Niekas niekam nesako: „Atsitrauk, kad ir aš galėčiau prieiti; atitrauk rankas, kad ir aš galėčiau apglėbti.“ Visi prie jos prilimpa, visi liečia tą patį. Jos maistas nėra plėšomas dalimis; ir tu iš jos negeri nieko, ko aš negalėčiau. Juk tu iš jos bendrystės nepaverti nieko į savo privačią nuosavybę; bet tai, ką tu iš jos imi, lygiai taip pat nepažeista lieka ir man. Laukdamas, kol atiduosi tai, kas tave įkvepia, aš nesitikiu, kad tik po to būsiu iš jos įkvėptas: nes niekas iš jos netaikoma ir netampa vieno asmens ar kelių žmonių privačia nuosavybe, bet ji visa tuo pačiu metu yra bendra visiems.

… ir ji prieinama visiems.

(38) Taigi mažiau šiai tiesai yra panašūs tie dalykai, kuriuos liečiame, ragaujame arba užuodžiame, o kur kas labiau – tie, kuriuos girdime ir matome. Kadangi kiekvienas žodis, kurį girdi žmonės, yra pilnai (visas) girdimas visų, ir tuo pačiu metu kiekvieno girdimas ištisai; o kiekvienas vaizdas, esantis prieš akis, kokio dydžio matomas vieno žmogaus, lygiai tokio paties dydžio tuo pat metu yra matomas ir kito. Tačiau ir šie dalykai yra panašūs tik per labai didelį atstumą: juk joks balsas neskamba visas iš karto, nes jis tęsiasi ir tįsta per laiką, ir viena jo dalis skamba pirmiau, o kita – vėliau; be to, kiekvienas matomas vaizdas tarsi išsiplečia per vietą, ir jis niekur nėra pilnai (visas). Ir, žinoma, visa tai gali būti atimta iš žmogaus prieš jo valią, ir kad negalėtume jais mėgautis, mums kartais trukdo tam tikras ankštumas. Juk net jei ir galėtų koks nors saldus dainavimas būti amžinas, ir jo mėgėjai lenktyniaudami ateitų jo klausytis, jie susigrūstų ir kovotų dėl vietų – kuo jų būtų daugiau – kad kiekvienas galėtų būti kuo arčiau dainininko; ir klausydamiesi jie negalėtų nieko iš to pasilikti sau, bet būtų liečiami visų tų skriejančių garsų. Jeigu gi aš norėčiau žvelgti į šią saulę ir atkakliai pajėgčiau tai daryti; ir leidžiantis ji mane paliktų, ir ją uždengtų debesis, ir dėl daugelio kitų kliūčių aš prarasčiau matymo malonumą prieš savo valią. Galiausiai, net jei tas šviesos saldumas žiūrinčiajam ir balso klausytojui visada būtų čia pat, koks gi čia man atitektų didis dalykas, kai jis man būtų bendras su gyvuliais? Tuo tarpu anos tiesos ir išminties grožis, – jeigu tik yra išliekanti valia juo mėgautis, – nėra užstojamas gausios klausytojų minios, kuri atskirtų ateinančiuosius, ji nesibaigia laike, nekeliauja per vietas, jos nepertraukia naktis, jos neuždaro šešėlis ir ji nepavaldi kūno pojūčiams. Ji visiems iš viso pasaulio į ją atsigręžusiems ir ją mylintiems yra vienodai artima ir visiems amžina; jos nėra jokioje (konkrečioje) vietoje, ir niekur jos netrūksta; ji perspėja iš išorės, o moko viduje; visus, kurie ją mato, ji pakeičia į gerą, bet niekieno nepakeičiama į blogą; niekas apie ją nesprendžia, o be jos niekas nesprendžia gerai. Iš to akivaizdu, kad ji yra be jokių abejonių pranašesnė už mūsų protus, kurie tik iš jos vienos kiekvienas tampa išmintingas, ir jie yra teisėjai ne apie ją pačią, bet per ją – apie kitus dalykus.

Dievas yra ir Jis pats yra aukščiausioji tiesa.

(39) O tu buvai sutikęs: jeigu parodyčiau esant kažką aukščiau už mūsų protus, tu pripažintum tai esant Dievą, jei tik nieko aukščiau už tai nebūtų. Priimdamas šį tavo sutikimą, aš buvau pasakęs, kad pakaks būtent tai man įrodyti. Juk jei yra kažkas dar pranašesnio, tas greičiau yra Dievas: o jei nėra, tada pati ta tiesa jau yra Dievas. Vadinasi, ar tas kažkas kitas yra, ar jo nėra, tu negalėsi paneigti, kad Dievas yra: o būtent šis klausimas ir buvo iškeltas mums aptarti ir nagrinėti. Nes jeigu tave jaudina tai, kad šventajame Kristaus mokyme mes tikėjimu priėmėme esant Išminties Tėvą; prisimink ir tai, ką taip pat tikėjimu priėmėme – jog amžinajam Tėvui yra lygi iš Jo gimusi Išmintis. Todėl dabar nebereikia nieko daugiau ieškoti, bet reikia tvirtai to laikytis nesvyruojančiu tikėjimu. Juk Dievas yra, ir Jis tikrai ir aukščiausiu būdu yra. Šitai jau ne tik neabejotinai išlaikome tikėjimu, bet ir pasiekiame tam tikra – nors dar labai plona – pažinimo forma; ir to pakanka iškeltam klausimui, idant galėtume paaiškinti ir kitus susijusius dalykus: nebent turi ką prieštarauti tam.
Ev. – Aš iš tikrųjų sklidinas neįtikėtino, žodžiais tau nenusakomo džiaugsmo priimu šiuos dalykus ir šaukiu, kad jie tikriausi. O šaukiu aš vidiniu balsu, kuriuo trokštu būti išgirstas pačios tiesos, ir trokštu prie jos prisilipti: pripažįstu, kad tai yra ne tik gėris, bet ir aukščiausias bei palaimą teikiantis gėris.

Išmintis glūdi pačiame prote.

(40) Aug. – Visiškai teisingai; ir aš labai džiaugiuosi. Bet sakyk man, prašau, argi mes jau esame išmintingi ir palaimingi? Ar tik vis dar ten judame (siekiame), kad tai mums nutiktų?
Ev. – Manau, mes vis dar ten judame.

Aug. – Iš kur tada tu suvoki šiuos dalykus, ir kaip tikrais bei patikimais šauki jais besidžiaugiąs, ir pripažįsti juos priklausant išminčiai? argi koks nors kvailys gali pažinti išmintį?

Ev. – Kol yra kvailys, negali.

Aug. – Tai vadinasi, arba tu jau esi išmintingas, arba dar nepažįsti išminties.

Ev. – Aš dar nesu išmintingas, bet nepavadinčiau savęs ir kvailiu – tiek, kiek aš išmintį jau pažinau; kadangi tai, ką sužinojau, yra tikra, ir aš negaliu paneigti tai priklausant išminčiai.

Aug. – Pasakyk man, prašau: argi nepripažinsi to, kuris nėra teisingas, esant neteisingu; o kuris nėra išmintingas, – neapdairiu; o kuris nėra susivaldantis, – nesusivaldančiu? Ar dėl to galima kažkuo abejoti?

Ev. – Pripažįstu, kad žmogus, kai jis nėra teisingas, yra neteisingas; tą patį atsakyčiau ir apie apdairų ar susivaldantį.

Aug. – Kodėl tuomet, kai jis nėra išmintingas, nebūtų kvailys?

Ev. – Tą irgi pripažįstu, kad kai žmogus nėra išmintingas, jis yra kvailys.

Aug. – Kuris iš šių tad dabar esi tu?

Ev. – Kaip bepavadintum, aš dar nedrįstu vadinti savęs išminčiumi; bet iš to, su kuo sutikau, matau esant nuoseklu neabejoti vadinti save kvailiu.

Aug. – Vadinasi, kvailys pažįsta išmintį. Juk kitaip, kaip jau buvo sakyta, jis nebūtų tikras, kad nori būti išmintingas ir kad toks turi būti – nebent jo prote glūdėtų pati išminties sąvoka, lygiai kaip ir tų dalykų (apie kuriuos atskirai paklaustas tu atsakei), kurie priklauso pačiai išminčiai ir kurių pažinimu tu nudžiugai.

Ev. – Yra taip, kaip sakai.

Iš Dievo yra visi gėriai (16, 41 – 17, 46)

Išmintis parodo save jos ieškantiems.

(41) Aug. – Taigi ką gi kita darome stengdamiesi būti išmintingi, jei ne tai, kad su kuo didesniu ryžtu, visą savo sielą mes tam tikru būdu surinktume ir nukreiptume į tai, ką suvokiame protu, ten padėtume, ir stabiliai įtvirtintume; kad ji jau nebesidžiaugtų savo pačios privatumu, į kurį įsipainiojo per praeinančius dalykus, bet apsivaliusi nuo visų laikų ir vietų afektų, pagautų tai, kas visada yra viena ir tas pats? Juk kaip visas kūno gyvenimas yra siela, taip palaimingas sielos gyvenimas yra Dievas. Kol mes tai darome, tol, kol to nebaigsime, mes esame kelyje. O tai, kad šiais tikrais gėriais – nors dar tik blyksinčiais šioje tamsioje kelionėje – yra leista džiaugtis, pažiūrėk, ar ne tai ir parašyta apie išmintį, ką ji daro su savo mylėtojais, kai jie ateina pas ją ir jos ieško: juk pasakyta: „Keliuose ji linksmai jiems pasirodys, ir visoje apvaizdoje ji išeis jiems priešais“. Nes kur tik atsisuksi, tam tikrais pėdsakais, kuriuos ji įspaudė savo darbuose, ji kalba tau, ir slystantį atgal į išorinius dalykus, pačiomis išorinėmis formomis pašaukia atgal į vidų; kad visame, kas džiugina tave kūne, ir vilioja per kūniškus pojūčius, matytum esant skaičių dėsnį (kad tai yra sutvarkyta), ir ieškotum iš kur tai kyla, sugrįžtum į save patį ir suprastum, kad to, ką pasieki kūno pojūčiais, tu negalėtum nei patvirtinti, nei atmesti, jei neturėtum savyje tam tikrų grožio dėsnių, pagal kuriuos vertini viską, ką gražaus jauti išorėje.

Kūnuose glūdi skaičius…

(42) Pažvelk į dangų, žemę, jūrą ir į viską, kas juose ar virš jų šviečia, ar žemai šliaužioja, ar skraido, ar plaukia; jie turi formas, nes turi skaičius: atimk tai iš jų, jie taps niekuo. Iš ko tad jie yra atsiradę, jeigu ne iš to, iš ko ir skaičius; kadangi jie egzistuoja lygiai tiek, kiek pasižymi skaičiumi? Ir visi tų kūniškų formų meistrai-žmonės savo mene turi skaičius, pagal kuriuos derina savo darbus: ir jie gamindami tol judina rankas ir įrankius, kol tai, kas formuojama išorėje, kiek tik gali, įgyja tobulumą, ir per pojūtį, tarsi aiškintoją, tampa malonu tam vidiniam teisėjui, stebinčiam aukštesniuosius skaičius. Paskui paklausk, kas gi judina paties meistro galūnes; tai bus skaičius: nes jos pačios irgi juda pagal skaičių. O jei iš rankų atimsi darbą, ir iš proto – ketinimą gaminti, ir tas galūnių judesys bus skirtas vien malonumui, tai bus vadinama šokiu. Tad paklausk, kas teikia malonumą šokyje; tau atsakys skaičius: „Štai aš čia“. Dabar pažvelk į suformuoto kūno grožį; skaičiai yra išlaikomi erdvėje. Pažvelk į kūno judėjimo grožį; skaičiai veikia laike. Įeik į patį meną, iš kurio tai kyla, ieškok jame laiko ir vietos; jis niekada nebus laike ir niekur nebus vietoje; tačiau jame gyvena skaičius: jo sritis nėra nei atstumai erdvėje, nei dienų laikas; vis dėlto, kai norintys tapti meistrais pritaiko save meno mokymuisi, jie savo kūną judina per vietas ir laiką, o savo sielą – tik per laiką: juk būtent bėgant laikui jie tampa įgudę. Tad perženk ir meistro sielą, kad pamatytum amžinąjį skaičių; tuomet tau išmintis sušvis iš savo pačios vidinės buveinės, ir iš pačios tiesos slaptavietės: jeigu ji kol kas atmuša tavo dar silpną žvilgsnį, atgręžk proto akį atgal į tą kelią, kur ji tau rodėsi linksmai. Tikrai atsimink atidėjęs viziją, prie kurios grįši jau stipresnis ir sveikesnis.

… ir pati išmintis…

(43) Vargas tiems, kurie palieka tave kaip vedlį ir klaidžioja tavo pėdsakuose, kurie tavo ženklus myli labiau už tave patį, ir užmiršta, ką tu nori nurodyti, o apvalyto proto saldžiausioji šviesa – išmintie! Nes tu nepaliauji mums rodyti ženklų apie tai, kas ir kokia didinga esi; o tavo ženklai yra visas kūrinijos grožis. Juk ir meistras, per patį savo kūrinio grožį, žiūrovui tam tikru būdu duoda ženklą nelipti (neapsistoti) vien tik prie jo, bet taip perbėgti akimis per pagaminto kūno išvaizdą, kad meile sugrįžtų atgal pas tą, kuris jį pagamino. Todėl į žmones, mylinčius tai, ką tu darai, labiau už tave patį, yra panašūs tie, kurie, klausydamiesi kokio nors iškalbingo išminčiaus, kai pernelyg godžiai klausosi jo balso saldumo ir taikliai sudėliotų skiemenų struktūrų, praranda patį minčių svarbumą, apie kurį tie žodžiai skambėjo tik kaip ženklai. Vargas tiems, kurie nusigręžia nuo tavo šviesos, ir saldžiai prisiriša prie savo tamsos! Tarsi atsukę tau nugarą, jie įsikabina kūniško veiksmo tarsi savo pačių šešėlio, ir vis dėlto, net ir tai, kas juos ten džiugina, jie vis dar gauna iš tavo šviesos atspindžių. Bet kol šešėlis mylimas, jis daro sielos akį vis silpnesnę ir vis mažiau pajėgiančią ištverti tavo paties regėjimą. Dėl to žmogus vis labiau ir labiau temsta, kai noriau vejasi viską, kas lengviau priima silpnesnįjį. Iš to atsiranda taip, kad jis nebegali matyti to, kas yra aukščiausia, ir pradeda manyti esant blogį visa, kas neįžvalgųjį apgauna, ar stokojantį sugundo, ar pagautą kankina (nors jis tai kenčia teisingai kaip pelnytą atlygį už savo nusigręžimą, ir kas yra teisinga, tas negali būti blogis).

… geriausiai sutvarkytoje dalykų formoje.

(44) Jei tad į ką tik kintamo bežiūrėtum – nesvarbu, per kūno pojūtį ar sielos apmąstymu – nieko nesugebėsi suvokti, jeigu jis nebus palaikomas tam tikra skaičių forma, kurią atėmus, jis pavirstų į nieką; tuomet neabejok, jog tam, kad šie kintantys dalykai nebūtų sunaikinti, bet išmatuotais judesiais ir išsiskiriančia formų įvairove tarsi atliktų savotiškas laiko eiles, privalo būti kažkokia amžina ir nekintama forma; kuri nei apribota ar tarsi išsklaidyta vietose, nei išsitęsianti ir kintanti laikuose, per kurią visi anie dalykai gali būti suformuoti, ir pagal savo prigimtį gali užpildyti ir veikti laiko bei vietos skaičiais.

Visi dalykai valdomi apvaizdos…

(45) Juk kiekvienas kintamas dalykas, būtina, kad būtų ir formuojamas. Ir kaip kintamu vadiname tai, kas gali būti keičiama, taip formuojamu pavadinčiau tai, kas gali būti suformuota. Tačiau joks dalykas negali suformuoti savęs paties: nes joks dalykas negali duoti to, ko pats neturi; ir kad turėtų formą, vis tiek jį kažkas turi suformuoti. Todėl, jei bet kuris dalykas turi kokią nors formą, jam nereikia gauti to, ką jis jau turi; o jeigu kuris neturi formos, jis negali gauti iš savęs to, ko neturi. Taigi, kaip minėjome, joks dalykas negali pats savęs suformuoti. O ką daugiau sakyti apie kūno ir sielos kintamumą? Juk anksčiau apie tai buvo pasakyta pakankamai. Taigi, iš to išplaukia, kad ir kūnas, ir siela yra suformuoti kažkokia nekintama ir visuomet pasiliekančia forma. Kuriai (Šiai) formai buvo pasakyta: „Pakeisi juos, ir jie bus pakeisti; o Tu esi tas pats, ir Tavo metai nesibaigs“. „Metus be pabaigos“ pranašystės kalba pateikė vietoje amžinybės. Ir lygiai taip pat apie šią formą buvo pasakyta, kad, pasilikdama savyje, ji atnaujina viską. Iš to taip pat suvokiama, jog viskas yra valdoma apvaizdos. Juk jei visi esantys dalykai, visiškai atėmus formą, virs niekuo, tuomet pati toji nekintama forma (per kurią egzistuoja visi kintantys dalykai, kad jie galėtų būti užpildyti ir valdomi savo formų skaičiais) ir yra jų apvaizda: nes anų dalykų nebūtų, jei jos nebūtų. Tad tas, kuris keliauja link išminties, žvelgdamas ir apmąstydamas visą kūriniją, jaučia išmintį jam kelyje linksmai pasirodant ir pasitinkant jį visoje apvaizdoje: ir tuo noriau jis dega ryžtu praeiti tą kelią, kuo pats tas kelias gražesnis per ją pačią, kurią jis taip aistringai trokšta pasiekti.

… todėl visi gėriai yra iš Dievo.

(46) O tu, jei be to, kas „yra, bet negyvena“, ir to, kas „yra ir gyvena, bet nesupranta“, ir to, kas „yra, ir gyvena, ir supranta“, atrasi kokią nors kitą kūrinių rūšį; tik tada išdrįsk pasakyti esant kokį nors gėrį, kuris nėra iš Dievo. Juk šie trys gali būti išreikšti ir dviem vardais, jeigu būtų pavadinti „kūnu ir gyvybe“: nes ir ta, kuri tik gyvena, o nesupranta (kaip gyvulių), ir ta, kuri ir supranta (kaip žmonių), teisingiausiai vadinama gyvybe. Bet šie du dalykai, tai yra kūnas ir gyvybė, kurie priskiriami kūrinijai (juk apie patį Kūrėją sakoma, kad jis yra gyvybė, ir tai yra aukščiausioji gyvybė): taigi, šie du kūriniai, kūnas ir gyvybė, kadangi jie yra formuojami, ir visiškai praradę formą sugrįžta į nieką, jie pakankamai parodo egzistuojantys iš anos formos, kuri visuomet yra tokia pat. Todėl, kokie tie gėriai bebūtų, ar didžiausi, ar mažiausi, jie negali būti ne iš Dievo. Nes kas gi kūriniuose gali būti didingiau už suprantančią gyvybę, arba kas gali būti menkiau už kūną? Kad ir kiek jie silpnėtų ir artėtų link to, kad taptų niekuo, jiems vis vien lieka šiek tiek formos, idant jie bent kokiu nors būdu būtų. O visa tai, kas formos požiūriu lieka nykstančiam dalykui, yra iš anos formos, kuri nemoka nykti, ir kuri neleidžia pačių nykstančių ar tobulėjančių dalykų judesiams peržengti savo skaičių dėsnių. Vadinasi, visa, kas dalykų prigimtyje pastebima girtino, nesvarbu, ar tai vertinama kaip verta mažo, ar didelio pagyrimo, turi būti priskirta prakilniausiam ir neapsakomam Kūrėjo pagyrimui: nebent turi ką prieštarauti tam.

Tam tikras gėris yra valia (18, 47 – 20, 54)

Valia yra gėris…

(47) Ev. – Pripažįstu, kad esu pakankamai įtikintas; ir man tapo akivaizdu (kiek šiame gyvenime ir tarp tokių, kokie esame mes, tai įmanoma) ir tai, kad Dievas yra, ir kad iš Dievo yra visi gėriai: kadangi visi dalykai, kurie yra, – nesvarbu, ar jie supranta ir gyvena ir yra, ar tik gyvena ir yra, ar tik yra – jie yra iš Dievo. Dabar pažiūrėkime į trečiąjį klausimą, ar galima išsiaiškinti, kad laisvą valią reikia priskirti prie gėrių. Jei tai bus įrodyta, aš be abejonės sutiksiu, kad Dievas ją mums davė ir privalėjo duoti.
Aug. – Gerai atsimeni, kas buvo iškelta, ir budriai pastebėjai jau paaiškintą antrąjį klausimą: bet turėjai pamatyti esant išspręstą jau ir šį trečiąjį. Nes juk sakęs, jog tau atrodo, kad laisvas valios sprendimas neturėjo būti duotas dėl to, kad per jį nusidedama. Kai aš į šią tavo nuomonę atsakiau, kad neįmanoma elgtis teisingai be to paties laisvo valios sprendimo, ir tvirtinau Dievą davus jį būtent tam; tu atsakei, kad laisva valia mums turėjo būti duota taip, kaip duotas teisingumas, kuriuo niekas negali naudotis kitaip, kaip tik teisingai. Šis tavo atsakymas mus privertė eiti tokiais ilgais diskusijos ratais, per kuriuos norėjome tau įrodyti, kad ir didesnieji, ir mažesnieji gėriai negali būti ne iš ko kito, kaip tik iš Dievo. To nebūtų buvę galima taip aiškiai parodyti, jeigu pirma prieš bedieviškos kvailystės nuomones, kuriomis „kvailys sako savo širdyje: Nėra Dievo“ – koks bebuvęs apie tokį didų dalyką, pagal mūsų galimybes pradėtas samprotavimas (pačiam Dievui tokiame pavojingame kelyje mums padedant), nebūtų priėjęs kažko akivaizdaus. Tačiau tie du dalykai, tai yra „kad Dievas yra“ ir „kad visi gėriai kyla iš Jo“ – nors anksčiau irgi buvo laikomi nesvyruojančiu tikėjimu – buvo aptarti taip, idant ir šis trečiasis (kad laisva valia turi būti priskiriama prie gėrių) pasidarytų visiškai akivaizdus.

… kuria kartais naudojamės blogai…

(48) Juk per ankstesnę diskusiją paaiškėjo ir tarp mūsų buvo sutarta, kad kūno prigimtis yra žemesniame laipsnyje nei sielos prigimtis, ir dėl to siela yra didesnis gėris nei kūnas. Todėl jeigu kūno gėrybėse randame dalykų, kuriais žmogus gali naudotis blogai, bet mes juk dėl to nesakome, kad jų nereikėjo duoti, kadangi pripažįstame juos esant gėrybėmis; kas čia nuostabaus, jei ir sieloje yra tam tikrų gėrių, kuriais mes taip pat galime naudotis blogai, bet kadangi jie yra gėriai, jie galėjo būti duoti tik nuo to, iš kurio kyla visi gėriai? Juk tu matai, kokio didelio gėrio trūksta kūnui, neturinčiam rankų, bet vis dėlto, rankomis blogai naudojasi tas, kuris per jas daro žiaurius ar gėdingus darbus. Jei pažvelgtum į žmogų be kojų, pripažintum, kad kūno vientisumui trūksta labai didelio gėrio; ir vis dėlto, tą, kuris kojomis pasinaudotų norėdamas kam nors pakenkti, ar pats save pažeminti, tikrai neneigtum blogai besinaudojant kojomis. Akimis mes matome šią šviesą, atpažįstame ir išskiriame kūnų formas; ir tai yra bene gražiausia mūsų kūne (todėl šie nariai įtaisyti tarsi tam tikroje orumo viršūnėje); ir akių naudojimas svarbus išsaugant sveikatą bei suteikiant daugelį kitų gyvenimo patogumų: tačiau akimis daugelis dažnai elgiasi gėdingai, ir priverčia jas tarnauti aistrai. Ir tu matai, kokio didžiulio gėrio trūksta veide, jei jame nėra akių: o kai jos yra, kas jas davė, jei ne visų gėrių dalytojas Dievas? Taigi, lygiai taip, kaip visa tai tu pripažįsti esant kūne ir, nepaisydamas tų, kurie jais blogai naudojasi, giri tą, kuris šiuos gėrius davė: lygiai taip privalai pripažinti, kad laisva valia, be kurios niekas negali teisingai gyventi, yra ir gėris, ir duota nuo Dievo, ir kad greičiau reikia smerkti tuos, kurie šiuo gėriu blogai naudojasi, negu sakyti, jog tas, kuris davė, neturėjo jo duoti.

… vadinasi gėris.

(49) Ev. – Todėl iš pradžių norėčiau, kad tu man įrodytum, jog laisva valia yra kažkoks gėris, ir tada aš sutikčiau, jog Dievas ją mums davė, nes pripažįstu, kad iš Dievo yra visi gėriai.
Aug. – Argi aš neįrodžiau to per tokias ilgas ankstesnės diskusijos pastangas, kai tu pripažinai, kad visa kūno išvaizda ir forma kyla iš aukščiausios visų dalykų formos (tai yra iš tiesos) ir sutikai ją esant gėriu? Juk ir tai, kad mūsų plaukai yra suskaičiuoti, sako pati Tiesa Evangelijoje. Argi pamiršai tai, ką mes kalbėjome apie skaičiaus didybę ir galią, išsitęsiančią „nuo vieno galo iki kito“? Koks tai būtų iškrypimas priskirti prie gėrių mūsų plaukus, – nors ir priskiriamus prie menkų bei visiškai niekingiausių dalykų, – ir neieškoti, kokiam kūrėjui jie galėtų būti priskirti, jeigu ne visų gėrių Kūrėjui Dievui (kadangi iš to, iš kurio kyla kiekvienas gėris, yra ir patys didžiausi, ir patys mažiausi gėriai); ir tuo pat metu abejoti dėl laisvos valios, be kurios, kaip sutinka net ir tie, kurie gyvena patį blogiausią gyvenimą, teisingai gyventi neįmanoma? Ir tikrai dabar atsakyk, prašau, kas tau mumyse atrodo geriau: ar tai, be ko teisingai gyventi galima, ar tai, be ko teisingai gyventi neįmanoma.

Ev. – Jau tik atleisk, prašau; man gėda dėl tokio aklumo. Kas gi abejos, kad kur kas pranašesnis yra tas dalykas, be kurio jokio doro gyvenimo nėra?

Aug. – Taigi dabar jau neneigsi, kad vienaakis žmogus gali teisingai gyventi?

Ev. – Tepadeda išvengti tokios baisios beprotybės.

Aug. – Jei pripažįsti, kad kūne akis yra tam tikras gėris, nors ją ir praradus, teisingai gyventi tai netrukdo; argi tau laisva valia atrodys jokiu gėriu, nors be jos teisingai negyvena niekas?

Gėriai nėra tos pačios rūšies.

(50) Juk tu žiūri į teisingumą, kuriuo niekas negali pasinaudoti blogai. Jis priskiriamas prie aukščiausiųjų gėrių, esančių pačiame žmoguje, taip pat ir visos sielos dorybės, iš kurių susideda pats teisingas ir doras gyvenimas. Juk nei išmintingumu, nei tvirtumu, nei susivaldymu niekas nepasinaudoja blogai: mat ir visuose šiuose dalykuose, taip pat kaip pačiame tavo paminėtame teisingume, veikia teisingas protas, be kurio dorybės apskritai negali būti. O teisingu protu niekas negali naudotis blogai. Taigi, šie dalykai yra dideli gėriai: bet tau reikia prisiminti, jog ne tik dideli, bet ir patys mažiausi gėriai negali kilti iš niekur kitur, kaip tik iš to, iš kurio yra visi gėriai, tai yra Dievo. Tą juk įrodė ankstesnis samprotavimas, kuriam tu tiek kartų ir taip džiaugsmingai pritari. Taigi, dorybės, kuriomis teisingai gyvenama, yra didieji gėriai; bet kokių kūnų išvaizdos, be kurių teisingai gyventi galima, yra mažiausieji gėriai; o sielos galios, be kurių teisingai gyventi neįmanoma, yra vidutinieji gėriai. Dorybėmis niekas blogai nesinaudoja: tuo tarpu kitais gėriais – tai yra vidutiniais ir mažiausiais – kiekvienas gali naudotis ne tik gerai, bet ir blogai. Ir dėl to dorybe niekas nesinaudoja blogai, kadangi pačios dorybės darbas ir yra geras naudojimas tų dalykų, kuriais mes galime naudotis ir ne gerai. O niekas besinaudodamas gerai nesinaudoja blogai. Todėl Dievo gerumo gausa ir didybė lėmė egzistuoti ne tik dideliems, bet ir vidutiniams, bei patiems mažiausiems gėriams. Jo gerumas turi būti labiau giriamas dėl didelių gėrių nei dėl vidutinių, ir labiau dėl vidutinių nei dėl mažiausių; bet jis labiau giriamas visuose juose kartu, nei būtų, jeigu Jis nebūtų davęs jų visų.

Valioje gerai besinaudojančioje savimi…

(51) Ev. – Sutinku. Bet mane neramina štai kas: kadangi klausimas yra apie laisvą valią, ir matome pačią valią gerai arba blogai besinaudojant kitais dalykais, tai kaip ją pačią reikia priskirti prie tų dalykų, kuriais mes naudojamės?
Aug. – Taip pat, kaip ir viską, ką mes pažįstame (siekiant žinojimo), mes pažįstame protu, ir vis dėlto pats protas priskiriamas prie tų dalykų, kuriuos mes pažįstame protu. Argi pamiršai, kaip mes, klausdami to, kas pažįstama protu, tu sutikai, jog ir pats protas yra pažįstamas protu? Todėl nesistebėk: jei visais kitais dalykais naudojamės per laisvą valią, tai mes taip pat galime naudotis pačia laisva valia per ją pačią; kad tam tikru būdu valia, kuri naudojasi kitais, pati save ir naudotų, lygiai taip kaip save pačią pažįsta protas, kuris pažįsta ir visa kita. Juk ir atmintis ne tik apima visus kitus dalykus, kuriuos atsimename; bet taip pat, kadangi mes neužmirštame to fakto, jog turime atmintį, atmintis tarsi pati savyje mus laiko; ji atsimena ne tik kitus dalykus, bet ir pati save, arba tiksliau – mes per pačią atmintį atsimename ir kitus dalykus, ir ją pačią.

… pati yra išmintis ir palaimingas gyvenimas…

(52) Taigi valia, kuri yra vidutinis gėris, kai ji prisiriša prie nekintamo gėrio, (kuris yra bendras, o ne privatus), tokio kaip toji tiesa, apie kurią jau daug kalbėjome (ir nepasakėme nieko jai verto); tuomet žmogus laiko (įgyja) palaimingą gyvenimą: ir tas pats palaimingas gyvenimas, tai yra sielos afektas prisirišti prie nekintamo gėrio, yra tikras ir pirmasis žmogaus gėris. Jame yra ir visos dorybės, kuriomis niekas negali pasinaudoti blogai. Nes, nors tai yra dideli ir pirmaeiliai (gėriai) žmoguje, vis dėlto pakankamai suprantama, kad jie yra kiekvieno žmogaus nuosavi, o ne bendri. Juk per tiesą ir išmintį, kuri yra bendra visiems, visi tampa išmintingi ir palaimingi prie jos prisirišę. Tačiau kito žmogaus palaimingumu antras žmogus netampa palaimingu; nes ir tuomet, kai jis jį imituoja, idant toks taptų, jis trokšta tapti palaimingu iš to, iš kur mato aną esant tokiu tapusį – būtent, iš anos nekintamos ir bendros tiesos. Taip pat niekas netampa apdairus per kito apdairumą, ar tvirtas per kito tvirtumą, ar susivaldantis per kito susivaldymą, ar teisingas per kito žmogaus teisingumą; bet tik pritaikydamas sielą prie tų nekintamų dorybių taisyklių ir šviesulių, kurie negendantys gyvuoja pačioje bendroje tiesoje ir išmintyje – prie kurių savo sielą pritaikė bei nukreipė ir tas, kurį (apdovanotą tomis dorybėmis) jis nusistatė sau sekti kaip pavyzdį.

… nuo kurio ji kartais nusigręžia.

(53) Taigi valia, prisirišusi prie bendro ir nekintamo gėrio, įgyja pirmuosius ir didžiuosius žmogaus gėrius, nors pati savaime yra tik vidutinis gėris. Tuo tarpu valia, nusigręžusi nuo nekintamo ir bendro gėrio, ir atsigręžusi į savo privatų, arba išorinį, arba žemesnį gėrį – nusideda. Į savo privatų ji atsigręžia tuomet, kai nori būti pati savo galioje; į išorinį – kai trokšta pažinti kitų asmenines savybes, ar viską, kas jai nepriklauso; į žemesnįjį – kai pamilsta kūno malonumą: ir taip žmogus tapęs išdidus, smalsus ir ištvirkęs, sugaunamas to kito gyvenimo, kuris (lyginant su aukštesniuoju gyvenimu) yra mirtis; kuri, nepaisant to, valdoma dieviškos apvaizdos administravimu, ir ji viską išdėsto atitinkamose vietose, ir kiekvienam išdalija pagal nuopelnus. Taip atsitinka, kad nei tie gėriai, kurių trokšta nusidedantys, kokiu nors būdu būtų blogi; nei pati laisva valia (kurią mes išsiaiškinome esant priskiriamą prie tam tikrų vidutinių gėrių); bet blogis yra (valios) nusigręžimas nuo nekintamo gėrio ir atsigręžimas į kintamus gėrius: ir kadangi šis nusigręžimas bei atsigręžimas nėra priverstinis, bet savanoriškas, jį seka verta ir teisinga nelaimės bausmė.

Gėris iš Dievo, trūkumas iš mūsų.

(54) Bet tu, galbūt, norėsi paklausti: kadangi valia juda, kai ji nusigręžia nuo nekintamo gėrio į kintamą gėrį, iš kur kyla tas judesys? Kuris neabejotinai yra blogas, nors pati laisva valia (nes be jos neįmanoma teisingai gyventi) turi būti priskirta prie gėrių. Juk jei šis judesys, tai yra valios nusigręžimas nuo Viešpaties Dievo, be jokios abejonės yra nuodėmė, tai negi Dievą galėsime pavadinti nuodėmės autoriumi? Vadinasi tas judesys nebus iš Dievo. Iš kur tuomet jis bus? Tau taip klausiant, jeigu aš atsakyčiau, kad nežinau, galbūt nuliūstum labiau: bet vis dėlto atsakyčiau tiesą. Juk to, kas yra niekas, pažinti neįmanoma. Tu tik laikykis nesvyruojančio pamaldumo, idant joks gėris, kurį jauti, supranti ar kaip nors mąstai, nepasirodytų esąs ne iš Dievo. Juk taip nepasitaiko jokios prigimties, kuri nebūtų iš Dievo. Todėl kiekvieną dalyką, kuriame tik pamatysi matą, skaičių ir tvarką, nedvejodamas priskirk Dievui kaip meistrui. O kai šiuos visiškai atimsi iš ten, neliks visiškai nieko: nes jei ir liktų kokia nors formos užuomazga, kurioje nerastum nei mato, nei skaičiaus, nei tvarkos (kadangi kur jie yra, ten forma tobula); tuomet reikėtų atimti net ir tą formos užuomazgą, kuri tarsi medžiaga, atrodo, yra patiesta meistrui ją užbaigti. Juk jei formos išbaigimas yra gėris, tai ir formos užuomazga jau yra tam tikras gėris. Taip, visiškai atėmus kiekvieną gėrį, liks ne kažkas, bet visiškas niekas. O kiekvienas gėris yra iš Dievo: vadinasi nėra jokios prigimties, kuri nebūtų iš Dievo. Vadinasi tas nusigręžimo judesys (kurį pripažįstame esant nuodėme) yra trūkstamas (defekto) judesys; o kiekvienas defektas atsiranda iš nieko – tad pažiūrėk (svarstyk), kam jis priklauso, ir neabejok, jog Dievui jis nepriklauso. Tačiau kadangi šis defektas yra savanoriškas, jis yra padėtas mūsų pačių galioje. Juk jei tu jo bijai, privalai jo nenorėti; o jei nenorėsi, jo ir nebus. Kas tad gali būti saugesnio nei būti tame gyvenime, kur tau negali nutikti tai, ko tu nenori? Bet kadangi žmogus, taip kaip savo noru puolė, vis dėlto savo noru prisikelti negali; tad tvirtu tikėjimu laikykimės į mus iš viršaus ištiestos Dievo dešiniosios – tai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus – ir laukime tikra viltimi, bei karšta meile trokškime. O jeigu manai, kad apie nuodėmės kilmę dar reikėtų tyrinėti atidžiau (nors aš apskritai nemanau esant tam reikalą): jei visgi taip manai, tuomet tai reikia atidėti kitam pokalbiui.
Ev. – Aš tikrai seku tavo valia, kad tai atidėtume kitam laikui, jei kas mus pastūmės nuo čia. Kadangi aš tikrai tau nenusileisčiau sakydamas, jog apie tai jau ištirta pakankamai.

TREČIOJI KNYGA

LAISVOJI VALIA YRA IŠ DIEVO TARSI ŽMOGAUS GĖRIS

Dievo išankstinis žinojimas neneigia laisvės (1, 1 – 4, 11)

Iš būtinybės judesys yra nekaltas.

(1) Ev. – Kadangi man buvo pakankamai akivaizdu, jog laisvą valią reikia priskirti prie gėrių (ir net ne prie pačių mažiausių); iš ko esame priversti pripažinti, kad ji buvo duota iš Dievo, ir privalėjo būti duota: tad dabar, jei manai esant tinkama, noriu per tave sužinoti, iš kur kyla tas judesys, kuriuo pati valia nusigręžia nuo bendro ir nekintamo gėrio, ir atsigręžia į savą, arba kito asmens, arba žemiausią (kūno), ir į visus kintamus gėrius.
Aug. – Bet kam reikia tai žinoti?

Ev. – Nes jei ji (valia) yra duota taip, kad šis judesys joje natūralus, vadinasi ji atsigręžia į juos iš būtinybės; ir neįmanoma atrasti jokios kaltės ten, kur dominuoja prigimtis ir būtinybė.

Aug. – Ar tas judesys tau patinka, ar nepatinka?

Ev. – Nepatinka.

Aug. – Vadinasi tu jį smerki.

Ev. – Žinoma, kad smerkiu.

Aug. – Vadinasi tu smerki nekaltą sielos judesį.

Ev. – Nekalto sielos judesio aš nesmerkiu, bet nežinau, ar yra kokia nors kaltė nusigręžus nuo nekintamo gėrio atsigręžti į kintančius dalykus.

Aug. – Vadinasi tu smerki tai, ko nežinai.

Ev. – Nespausk manęs dėl žodžio: juk pasakiau „Nežinau, ar yra kaltė“ taip, norėdamas, jog būtų suprasta, kad tai be abejonės yra kaltė. Nes šiuo žodžiu „nežinau“, aš tik pasijuokiau iš abejojimo dėl akivaizdaus dalyko.

Aug. – Žiūrėk, ką reiškia pati tikriausia tiesa, privertusi tave taip greitai pamiršti tai, ką sakei kiek anksčiau. Juk jei šis judesys kyla iš prigimties ar iš būtinybės, jis jokiu būdu negali būti kaltas; o tu jį esant kaltą laikai taip tvirtai, jog net pasišaipytina palaikei abejonę dėl tokio aiškaus dalyko. Kodėl tad tu manei, kad tau reikia tvirtinti, arba bent jau su kažkokia abejone išsakyti tai, ką tu pats įrodinėji esant aiškiai klaidinga? Juk tu pasakei: „Jei valia yra duota taip, kad šis judesys joje natūralus, vadinasi ji atsigręžia į juos iš būtinybės; ir neįmanoma atrasti jokios kaltės ten, kur dominuoja prigimtis ir būtinybė.“ Tuomet jokiu būdu neturėjai abejoti, kad ji yra duota ne taip, kai pats neabejoji jį esant kaltu.

Ev. – Aš patį judesį pavadinau kaltu, ir dėl to jis man nepatinka, ir kad jį reikia smerkti, aš abejoti negaliu: tačiau pačią sielą, kuri dėl šio judesio nuo nekintamo gėrio yra nutraukiama link kintančių, aš neigiu esant kaltintina, jeigu jos prigimtis yra tokia, kad ji neišvengiamai taip juda.

Kaltas judesys kyla iš laisvės…

(2) Aug. – Kieno tuomet yra tas judesys, kurį be abejonės sutinki esant kaltu?
Ev. – Matau jį sieloje, bet kieno jis, aš nežinau.

Aug. – Argi neneigi, kad tuo judesiu juda pati siela?

Ev. – Neneigiu.

Aug. – Ar tuomet neigi ir tai, kad judesys, kuriuo juda akmuo, yra paties akmens judesys? Ir aš turiu omenyje ne tą judesį, kuriuo mes jį pajudiname, ar kokia kita svetima jėga jis yra pajudinamas (pavyzdžiui, kai metamas į dangų), bet tą, kuriuo jis pats savo paties polinkiu svyra žemyn ir krenta ant žemės.

Ev. – Žinoma, neneigiu, kad judesys, kuriuo jis, kaip sakai, pasvyra žemyn ir ieško žemiausio taško, yra akmens judesys; bet tai natūralus judesys. Tačiau, jeigu tokiu būdu siela turi aną judesį, vadinasi, jis irgi yra natūralus; ir už tai, kad juda natūraliai, ji negali būti teisingai smerkiama: kadangi net jei ir judėtų į savo žlugimą, ji prie to verčiama savo pačios prigimties būtinybės. Toliau, kadangi neabejojame, jog šis sielos judesys yra kaltas, mes privalome visokeriopai neigti, jog jis yra natūralus; ir todėl jis nėra panašus į tą judesį, kuriuo natūraliai krenta akmuo.

Aug. – Argi mes padarėme bent ką per ankstesnes dvi diskusijas?

Ev. – Tikrai padarėme.

Aug. – Vadinasi, manau, prisimeni, jog pirmojoje diskusijoje pakankamai išsiaiškinome, jog niekas kitas nepadaro proto aistros vergu, kaip tik jo paties valia: nes prie šios gėdos jo negali priversti nei aukštesnis, nei lygus jam, kadangi tai būtų neteisinga; nei žemesnis už jį, kadangi jis to nepajėgia. Taigi lieka tai, kad būtent jam asmeniškai priklauso šis judesys, kuriuo jis atgręžia mėgavimosi valią į kūrinį nusigręždamas nuo Kūrėjo: ir jei šis judesys priskiriamas kaltei (o kas tuo abejotų, pasirodė tau vertas pašaipos), jis aiškiai nėra natūralus, bet savanoriškas; ir tuomi jis panašus į tą judesį, kuriuo akmuo rieda žemyn – nes kaip tas yra paties akmens, lygiai taip anas – paties proto: bet vis dėlto jis skiriasi tuo, kad akmuo neturi galios sulaikyti to judesio, kuriuo rieda žemyn; o protas, tol kol nenori, juda taip, kad nepaliktų aukštesnių dalykų idant pamiltų žemesnius; ir dėl to akmeniui anas judesys yra natūralus, o protui šitas judesys – savanoriškas. Štai iš kur atsiranda tai, kad jei kas pasakytų, jog akmuo „nusideda“ vien dėl to, jog jis savo svoriu krenta žemyn, tas būtų laikomas be jokios abejonės bepročiu: o štai sielą mes kaltiname dėl nuodėmės, kai įrodome ją, apleidus aukštesnius dalykus, iškėlus žemesnius idant jais mėgautųsi. Taigi, kam dar reikia ieškoti, iš kur kyla šis judesys, kuriuo valia nusigręžia nuo nekintamo gėrio į kintamą gėrį, kai patys pripažįstame jį priklausant tik pačiai sielai, esant savanorišku, ir būtent dėl to – kaltu; o ir kiekvienas naudingas šio dalyko mokymas veda tik link to, kad mes, atmesdami ir sutramdydami šį judesį, atgręžtume savo valią atgal į mėgavimąsi amžinuoju gėriu, apsisaugodami nuo nukritimui į laikinus dalykus?

Ev. – Negalėtų.

Aug. – Vadinasi, tas, kuris tai mato, argi neigsi jį matant išmintingai?

Ev. – Neneigiu.

Aug. – O ką? Tas, kuris gyvena išmintingai, argi nesirenka negendamumo, ir nenusprendžia jo iškelti aukščiau už gendamumą?

Ev. – Tai akivaizdžiausia.

Aug. – Taigi, kai jis pasirenka tai, į ką atgręžti sielą (dėl ko pasirinkimo niekas neabejoja), argi galima paneigti jį pasirenkant išmintingai?

Ev. – Jokiu būdu to neneigčiau.

Aug. – Vadinasi, kai jis atgręžia sielą į tai, ką išmintingai pasirenka, jis neabejotinai atgręžia ją išmintingai.

Ev. – Tai tikriausia tiesa.

Aug. – Ir tas, kurio nuo to, ką jis išmintingai pasirenka, ir į ką išmintingai atsigręžia, neatgraso jokios baimės ir bausmės, be abejonės elgiasi išmintingai.

Ev. – Visiškai be abejonės.

Ev. – Visiškai taip yra.

Skaičius yra pati išmintis…

(30) Ev. – Negaliu tuo abejoti. Bet aš labai norėčiau sužinoti, ar šie du dalykai – tai yra išmintis ir skaičius – yra apimti kokios nors vienos bendros rūšies (nes tu paminėjai juos esant sujungtus Šventajame Rašte); ar vienas atsiranda iš kito, ar vienas glūdi kitame, pavyzdžiui, skaičius iš išminties, arba išmintyje. Juk kad išmintis kyla iš skaičiaus, arba glūdi skaičiuje, aš nedrįsčiau sakyti: nežinau kaip, bet kadangi pažįstu daug skaičiuotojų ar buhalterių, kurie puikiai ir nuostabiai skaičiuoja, tačiau išminčių (pažįstu) labai mažai, ar galbūt nė vieno, tad man išmintis atrodo kur kas labiau gerbtina nei skaičius.
Aug. – Tu sakai dalyką, kuriuo ir aš paprastai stebiuosi. Nes kai pats savyje svarstau nekintamą skaičių tiesą, ir tarsi jos guolį, jos slaptavietę ar tam tikrą sritį, ar kokį kitą tinkamą pavadinimą, kuriuo galėtume pavadinti tarsi tam tikrą skaičių buveinę ir sostą; aš toli atsitraukiu nuo kūno: ir nors galbūt atrandu kažką, ką galiu apmąstyti, vis dėlto nerasdamas nieko, ką pajėgčiau išreikšti žodžiais, aš grįžtu atgal lyg išvargęs į šiuos mūsų dalykus, kad galėčiau kalbėti, ir sakau tuos dalykus, kurie yra prieš akis, kaip jie paprastai sakomi. Tas pats man nutinka ir tada, kai apie išmintį – kiek tik pajėgiu – mąstau kuo budriausiai ir atidžiausiai. Ir todėl aš labai stebiuosi: kai šie abu dalykai glūdi pačioje paslaptingiausioje ir tikriausioje tiesoje (o dar prisideda ir Šventojo Rašto liudijimas, kurį paminėjau, jog jie ten sudėti kartu); labai stebiuosi, kaip sakiau, kodėl skaičius daugybei žmonių atrodo menkavertis, o išmintis brangi. Bet be abejo yra taip, kad tai yra vienas ir tas pats dalykas; vis dėlto, kadangi dieviškosiose Knygose apie išmintį sakoma, jog ji „tvirtai siekia nuo vieno galo iki kito, ir viską švelniai sutvarko“, ta galybė, kuria ji tvirtai siekia nuo vieno galo iki kito, galbūt vadinama skaičiumi: o toji, kuria ji viską švelniai sutvarko, jau tikrąja prasme vadinama išmintimi; nors abu jie priklauso vienai ir tai pačiai išminčiai.

… geriausiai sutvarkytoje dalykų prigimtyje.

(31) Bet kadangi ji (išmintis) davė skaičius visiems dalykams, net patiems žemiausiems ir esantiems dalykų pabaigoje; juk ir visi kūnai, nors ir yra paskutiniai iš dalykų, turi savo skaičius; tačiau „būti išmintingais“ ji nedavė nei kūnams, nei visoms sieloms, bet tik racionaliosioms, lyg jose būtų įkūrusi sau buveinę, iš kurios sutvarko visus tuos žemiausius dalykus, kuriems davė skaičius: todėl, kadangi apie kūnus mes lengvai sprendžiame, lyg apie dalykus, kurie yra surikiuoti žemiau mūsų, juose įspaustus skaičius mes matome esant žemiau mūsų; ir dėl to mes juos vertiname pigiau. Bet kai pradedame tarsi kopti atgal į viršų, mes atrandame, kad jie pranoksta ir mūsų protus, bei nekintami pasilieka pačioje tiesoje. Ir kadangi būti išmintingais gali nedaugelis, o skaičiuoti leista net ir kvailiams, žmonės žavisi išmintimi ir niekina skaičius. Tačiau mokytieji ir uolieji (tyrinėtojai), kuo labiau yra nutolę nuo žemiškojo purvo, tuo labiau ir skaičius, ir išmintį jie įžvelgia pačioje tiesoje, ir abu juos brangina: ir lyginant su šia tiesa, jiems ne tik auksas, sidabras ir kiti dalykai, dėl kurių žmonės kovoja, bet ir jie patys sau tampa menkaverčiais.

Skaičius ir išmintis – ta pati tiesa…

(32) Ir nesistebėk, kad skaičiai žmonėms atrodo menkaverčiai, o išmintis brangi dėl to, jog jie lengviau gali skaičiuoti, nei būti išmintingi, kai matai juos labiau branginant auksą nei žiburio šviesą, nors palyginus su juo, auksas yra juokingas. Bet kur kas labiau gerbiamas gerokai žemesnis dalykas, nes žiburį sau užsidega ir elgeta, o auksą turi mažuma: nors jokiu būdu išminties lyginant su skaičiumi nerasime esant žemesne, kadangi ji yra tas pats dalykas; bet tai reikalauja akies, kuria tai būtų galima pamatyti. Tačiau kaip vienoje ugnyje, taip sakant, vienos substancijos jaučiamas švytėjimas ir karštis, ir jie negali būti atskirti vienas nuo kito; vis dėlto karštis pasiekia tai, kas pritraukiama arti, o švytėjimas pasklinda ir toliau, ir plačiau: taip supratimo galybe, kuri slypi išmintyje, įkaista tai, kas yra arčiau, pavyzdžiui, racionalios sielos; o tai, kas toliau, kaip antai kūnai, jos nepaliečia išminties karščiu, bet užlieja skaičių šviesa: tai tau galbūt dar neaišku. Juk joks matomas palyginimas negali visiškai atitikti nematomo dalyko. Tik atkreipk dėmesį į tai, ko pakanka mūsų iškeltam klausimui, ir kas atsiskleidžia net ir nuolankesniems protams, kokie esame mes: kad net jeigu mums negali būti aišku, ar skaičius yra išmintyje, ar iš išminties, ar pati išmintis yra iš skaičiaus, ar skaičiuje, ar įmanoma parodyti abu esant vieno daikto vardais; tai tikrai aišku, kad abu jie yra tiesa, ir nekintamai tiesa.

… kuri bendra visiems išties ir tyrai įžvelgiantiems…

… ir geresnė už mūsų protą.

Kas kiekvienam atrodo palaimingas gyvenimas.

Aukščiausiasis gėris pačioje tiesoje…

… kuri mus išlaisvina…

… ir ji prieinama visiems.

(38) Taigi mažiau šiai tiesai yra panašūs tie dalykai, kuriuos liečiame, ragaujame arba užuodžiame, o kur kas labiau – tie, kuriuos girdime ir matome. Kadangi kiekvienas žodis, kurį girdi žmonės, yra visas (pilnai) girdimas visų, ir tuo pačiu metu kiekvieno girdimas visas; o kiekvienas vaizdas, esantis prieš akis, kokio dydžio matomas vieno žmogaus, lygiai tokio paties dydžio tuo pat metu yra matomas ir kito. Tačiau ir šie dalykai yra panašūs tik per labai didelį atstumą: juk joks balsas neskamba visas iš karto, nes jis tęsiasi ir tįsta per laiką, ir viena jo dalis skamba pirmiau, o kita – vėliau; be to, kiekvienas matomas vaizdas tarsi išsiplečia erdvėje, ir jis niekur nėra visas (ištisas). Ir, žinoma, visa tai gali būti atimta iš žmogaus prieš jo valią, ir kad negalėtume jais mėgautis, mums kartais trukdo tam tikri suvaržymai. Juk net jei ir galėtų koks nors saldus dainavimas būti amžinas, ir jo mėgėjai lenktyniaudami ateitų jo klausytis, jie susigrūstų ir kovotų dėl vietų – kuo jų būtų daugiau – kad kiekvienas galėtų būti kuo arčiau dainininko; ir klausydamiesi jie negalėtų nieko iš to pasilikti sau, bet būtų liečiami visų tų skriejančių garsų. Jeigu gi aš norėčiau žvelgti į šią saulę ir atkakliai pajėgčiau tai daryti; ir leidžiantis ji mane paliktų, ir ją uždengtų debesis, ir dėl daugelio kitų kliūčių aš prarasčiau matymo malonumą prieš savo valią. Galiausiai, net jei tas šviesos saldumas žiūrinčiajam ir balso klausytojui visada būtų čia pat, koks gi čia man atitektų didis dalykas, kai jis man būtų bendras su gyvuliais? Tuo tarpu anos tiesos ir išminties grožis, – jeigu tik yra išliekanti valia juo mėgautis, – nėra užstojamas gausios klausytojų minios, kuri atskirtų ateinančiuosius, ji nesibaigia laike, nekeliauja per vietas, jos nepertraukia naktis, jos neuždaro šešėlis ir ji nepavaldi kūno pojūčiams. Ji visiems iš viso pasaulio į ją atsigręžusiems ir ją mylintiems yra vienodai artima ir visiems amžina; jos nėra jokioje (konkrečioje) vietoje, ir niekur jos netrūksta; ji perspėja iš išorės, o moko viduje; visus, kurie ją mato, ji pakeičia į gerą, bet niekieno nepakeičiama į blogą; niekas apie ją nesprendžia, o be jos niekas nesprendžia gerai. Iš to akivaizdu, kad ji yra be jokių abejonių pranašesnė už mūsų protus, kurie tik iš jos vienos kiekvienas tampa išmintingas, ir jie yra teisėjai ne apie ją pačią, bet per ją – apie kitus dalykus.

Dievas yra ir Jis pats yra aukščiausioji tiesa.

Išmintis glūdi pačiame prote.

Ev. – Kol yra kvailys, negali.

Aug. – Tai vadinasi, arba tu jau esi išmintingas, arba dar nepažįsti išminties.

Aug. – Pasakyk man, prašau: argi nepripažinsi to, kuris nėra teisingas, esant neteisingu; o kuris nėra apdairus, – neapdairiu; o kuris nėra susivaldantis, – nesusivaldančiu? Ar dėl to galima kažkuo abejoti?

Ev. – Pripažįstu, kad žmogus, kai jis nėra teisingas, yra neteisingas; tą patį atsakyčiau ir apie apdairų ar susivaldantį.

Aug. – Kodėl tuomet, kai jis nėra išmintingas, nebūtų kvailys?

Ev. – Tą irgi pripažįstu, kad kai žmogus nėra išmintingas, jis yra kvailys.

Aug. – Kuris iš šių tad dabar esi tu?

Ev. – Kaip bepavadintum, aš dar nedrįstu vadinti savęs išminčiumi; bet iš to, su kuo sutikau, matau esant nuoseklu neabejoti vadinti save kvailiu.

Ev. – Yra taip, kaip sakai.

Iš Dievo yra visi gėriai (16, 41 – 17, 46)

Išmintis parodo save jos ieškantiems.

(41) Aug. – Taigi ką gi kita darome stengdamiesi būti išmintingi, jei ne tai, kad su kuo didesniu ryžtu, visą savo sielą mes tam tikru būdu surinktume ir nukreiptume į tai, ką suvokiame protu, ten padėtume, ir stabiliai įtvirtintume; kad ji jau nebesidžiaugtų savo pačios privatumu, į kurį įsipainiojo per praeinančius dalykus, bet apsivaliusi nuo visų laikų ir vietų afektų, pagautų tai, kas visada yra viena ir tas pats? Juk kaip visas kūno gyvenimas yra siela, taip palaimingas sielos gyvenimas yra Dievas. Kol mes tai darome, tol, kol to nebaigsime, mes esame kelyje. O tai, kad šiais tikrais gėriais – nors dar tik blyksinčiais šioje tamsioje kelionėje – yra leista džiaugtis, pažiūrėk, ar ne tai ir parašyta apie išmintį, ką ji daro su savo mylėtojais, kai jie ateina pas ją ir jos ieško: juk pasakyta: „Keliuose ji linksmai jiems pasirodys, ir visoje apvaizdoje ji išeis jiems priešais“. Nes kur tik atsisuksi, tam tikrais pėdsakais, kuriuos ji įspaudė savo darbuose, ji kalba tau, ir slystantį atgal į išorinius dalykus, pačiomis išorinėmis formomis pašaukia atgal į vidų; kad visame, kas džiugina tave kūne, ir vilioja per kūniškus pojūčius, matytum esant skaičių (tvarką), ir ieškotum iš kur tai kyla, sugrįžtum į save patį ir suprastum, kad to, ką pasieki kūno pojūčiais, tu negalėtum nei patvirtinti, nei atmesti, jei neturėtum savyje tam tikrų grožio dėsnių, pagal kuriuos vertini viską, ką gražaus jauti išorėje.

Kūnuose glūdi skaičius…

(42) Pažvelk į dangų, žemę, jūrą ir į viską, kas juose ar virš jų šviečia, ar žemai šliaužioja, ar skraido, ar plaukia; jie turi formas, nes turi skaičius: atimk tai iš jų, jie taps niekuo. Iš ko tad jie yra atsiradę, jeigu ne iš to, iš ko ir skaičius; kadangi jie egzistuoja lygiai tiek, kiek pasižymi skaičiumi? Ir visi tų kūniškų formų meistrai savo mene turi skaičius, pagal kuriuos derina savo darbus: ir jie gamindami tol judina rankas ir įrankius, kol tai, kas formuojama išorėje, kiek tik gali, įgyja tobulumą (atsišaukiant į tą skaičių šviesą, kuri yra viduje), ir per pojūtį, tarsi aiškintoją, tampa malonu tam vidiniam teisėjui, stebinčiam aukštesniuosius skaičius. Paskui paklausk, kas gi judina paties meistro galūnes; tai bus skaičius: nes jos pačios irgi juda pagal skaičių. O jei iš rankų atimsi darbą, ir iš proto – ketinimą gaminti, ir tas galūnių judesys bus skirtas vien malonumui, tai bus vadinama šokiu. Tad paklausk, kas teikia malonumą šokyje; tau atsakys skaičius: „Štai aš čia“. Dabar pažvelk į suformuoto kūno grožį; skaičiai yra išlaikomi erdvėje. Pažvelk į kūno judėjimo grožį; skaičiai veikia laike. Įeik į patį meną, iš kurio tai kyla, ieškok jame laiko ir vietos; jis niekada nebus laike ir niekur nebus vietoje; tačiau jame gyvena skaičius: jo sritis nėra nei atstumai erdvėje, nei dienų laikas; vis dėlto, kai norintys tapti meistrais pritaiko save meno mokymuisi, jie savo kūną judina per vietas ir laiką, o savo sielą – tik per laiką: juk būtent bėgant laikui jie tampa įgudę. Tad perženk ir meistro sielą, kad pamatytum amžinąjį skaičių; tuomet tau išmintis sušvis iš savo pačios vidinės buveinės, ir iš pačios tiesos slaptavietės: jeigu ji kol kas atmuša tavo dar silpną žvilgsnį, atgręžk proto akį atgal į tą kelią, kur ji tau rodėsi linksmai. Tikrai atsimink atidėjęs viziją, prie kurios grįši jau stipresnis ir sveikesnis.

… ir pati išmintis…

… geriausiai sutvarkytoje dalykų formoje.

Visi dalykai valdomi apvaizdos…

… todėl visi gėriai yra iš Dievo.

Tam tikras gėris yra valia (18, 47 – 20, 54)

Valia yra gėris…

… kuria kartais naudojamės blogai…

… vadinasi gėris.

Ev. – Jau tik atleisk, prašau; man gėda dėl tokio aklumo. Kas gi abejos, kad kur kas pranašesnis yra tas dalykas, be kurio jokio doro gyvenimo nėra?

Aug. – Taigi dabar jau neneigsi, kad vienaakis žmogus gali teisingai gyventi?

Ev. – Tepadeda išvengti tokios baisios beprotybės.

Gėriai nėra tos pačios rūšies.

Valioje gerai besinaudojančioje savimi…

(51) Ev. – Sutinku. Bet mane neramina štai kas: kadangi klausimas yra apie laisvą valią, ir matome pačią valią gerai arba blogai besinaudojant kitais dalykais, tai kaip ją pačią reikia priskirti prie tų dalykų, kuriais mes naudojamės?
Aug. – Taip pat, kaip ir viską, ką mes pažįstame, mes pažįstame protu, ir vis dėlto pats protas priskiriamas prie tų dalykų, kuriuos mes pažįstame protu. Argi pamiršai, kaip mes, klausdami to, kas pažįstama protu, tu sutikai, jog ir pats protas yra pažįstamas protu? Todėl nesistebėk: jei visais kitais dalykais naudojamės per laisvą valią, tai mes taip pat galime naudotis pačia laisva valia per ją pačią; kad tam tikru būdu valia, kuri naudojasi kitais, pati save ir naudotų, lygiai taip kaip save pačią pažįsta protas, kuris pažįsta ir visa kita. Juk ir atmintis ne tik apima visus kitus dalykus, kuriuos atsimename; bet taip pat, kadangi mes neužmirštame to fakto, jog turime atmintį, atmintis tarsi pati savyje mus laiko; ji atsimena ne tik kitus dalykus, bet ir pati save, arba tiksliau – mes per pačią atmintį atsimename ir kitus dalykus, ir ją pačią.

… pati yra išmintis ir palaimingas gyvenimas…

… nuo kurio ji kartais nusigręžia.

Gėris iš Dievo, trūkumas iš mūsų.

(54) Bet tu, galbūt, norėsi paklausti: kadangi valia juda, kai ji nusigręžia nuo nekintamo gėrio į kintamą gėrį, iš kur kyla tas judesys? Kuris neabejotinai yra blogas, nors pati laisva valia (nes be jos neįmanoma teisingai gyventi) turi būti priskirta prie gėrių. Juk jei šis judesys, tai yra valios nusigręžimas nuo Viešpaties Dievo, be jokios abejonės yra nuodėmė, tai negi Dievą galėsime pavadinti nuodėmės autoriumi? Vadinasi tas judesys nebus iš Dievo. Iš kur tuomet jis bus? Tau taip klausiant, jeigu aš atsakyčiau, kad nežinau, galbūt nuliūstum labiau: bet vis dėlto atsakyčiau tiesą. Juk to, kas yra niekas, pažinti neįmanoma. Tu tik laikykis nesvyruojančio pamaldumo, idant joks gėris, kurį jauti, supranti ar kaip nors mąstai, nepasirodytų esąs ne iš Dievo. Juk taip nepasitaiko jokios prigimties, kuri nebūtų iš Dievo. Todėl kiekvieną dalyką, kuriame tik pamatysi matą, skaičių ir tvarką, nedvejodamas priskirk Dievui kaip meistrui. O kai šiuos visiškai atimsi iš ten, neliks visiškai nieko: nes jei ir liktų kokia nors formos užuomazga, kurioje nerastum nei mato, nei skaičiaus, nei tvarkos (kadangi kur jie yra, ten forma tobula); tuomet reikėtų atimti net ir tą formos užuomazgą, kuri tarsi medžiaga, atrodo, yra patiesta meistrui ją užbaigti. Juk jei formos išbaigimas yra gėris, tai ir formos užuomazga jau yra tam tikras gėris. Taip, visiškai atėmus kiekvieną gėrį, liks ne kažkas, bet visiškas niekas. O kiekvienas gėris yra iš Dievo: vadinasi nėra jokios prigimties, kuri nebūtų iš Dievo. Vadinasi tas nusigręžimo judesys (kurį pripažįstame esant nuodėme) yra trūkstamas judesys; o kiekvienas defektas atsiranda iš nieko – tad pažiūrėk, kam jis priklauso, ir neabejok, jog Dievui jis nepriklauso. Tačiau kadangi šis defektas yra savanoriškas, jis yra padėtas mūsų pačių galioje. Juk jei tu jo bijai, privalai jo nenorėti; o jei nenorėsi, jo ir nebus. Kas tad gali būti saugesnio nei būti tame gyvenime, kur tau negali nutikti tai, ko tu nenori? Bet kadangi žmogus, taip kaip savo noru puolė, vis dėlto savo noru prisikelti negali; tad tvirtu tikėjimu laikykimės į mus iš viršaus ištiestos Dievo dešiniosios – tai yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus – ir laukime tikra viltimi, bei karšta meile trokškime. O jeigu manai, kad apie nuodėmės kilmę dar reikėtų tyrinėti atidžiau (nors aš apskritai nemanau esant tam reikalą): jei visgi taip manai, tuomet tai reikia atidėti kitam pokalbiui.
Ev. – Aš tikrai seku tavo valia, kad tai atidėtume kitam laikui, jei kas mus pastūmės nuo čia. Kadangi aš tikrai tau nenusileisčiau sakydamas, jog apie tai jau ištirta pakankamai.

TREČIOJI KNYGA

LAISVOJI VALIA YRA IŠ DIEVO TARSI ŽMOGAUS GĖRIS

Dievo išankstinis žinojimas neneigia laisvės (1, 1 – 4, 11)

Iš būtinybės judesys yra nekaltas.

Aug. – Ar tas judesys tau patinka, ar nepatinka?

Ev. – Nepatinka.

Aug. – Vadinasi tu jį smerki.

Ev. – Žinoma, kad smerkiu.

Aug. – Vadinasi tu smerki nekaltą sielos judesį.

Ev. – Nekalto sielos judesio aš nesmerkiu, bet nežinau, ar yra kokia nors kaltė nusigręžus nuo nekintamo gėrio atsigręžti į kintančius dalykus.

Aug. – Vadinasi tu smerki tai, ko nežinai.

Kaltas judesys kyla iš laisvės…

(2) Aug. – Kieno tuomet yra tas judesys, kurį be abejonės sutinki esant kaltu?
Ev. – Matau jį sieloje, bet kieno jis, aš nežinau.

Aug. – Argi neneigi, kad tuo judesiu juda pati siela?

Ev. – Neneigiu.

Aug. – Argi mes padarėme bent ką per ankstesnes dvi diskusijas?

Ev. – Tikrai padarėme.

… kadangi tai priklauso nuo valios sprendimo.

(3) Ev. – Matau, ir tam tikru būdu paliečiu, ir suvokiu, kad tai, ką sakai, yra tiesa: nes nieko taip tvirtai ir intymiai nejaučiu, kaip tai, kad aš turiu valią, ir ja aš esu skatinamas kuo nors mėgautis; o ką aš galėčiau pavadinti savo paties, apskritai nerandu, jeigu ta valia, kuria aš noriu ar nenoriu, nėra mano: todėl kam kitam priskirti tai, jeigu per ją padarau ką nors blogo, jei ne man pačiam? Juk kadangi gerasis Dievas mane sukūrė, o aš negaliu padaryti nieko gero kitaip, kaip tik per valią, pakankamai akivaizdu, kad ji buvo gerojo Dievo duota būtent tam. O tas judesys, kuriuo valia atsigręžia šen ar ten, jeigu jis nebūtų savanoriškas ir padėtas mūsų pačių galioje, žmogus nebūtų nei girtinas, kai atgręžia tarsi kokį valios ašį link aukštesnių dalykų, nei kaltinamas, kai link žemesnių; ir apskritai jo nereikėtų raginti, kad tų dalykų (žemesnių) atsisakęs, jis norėtų pasiekti amžinuosius, ir kad nenorėtų gyventi blogai, bet norėtų (gyventi) gerai. O kas mano, kad žmogaus nereikia raginti to daryti, tas turi būti išbrauktas iš žmonių skaičiaus.

Ką reikia manyti apie Dievo išankstinį žinojimą ir laisvę?

(4) Kadangi taip yra, mane neapsakomai jaudina, kaip gali būti, jog ir Dievas iš anksto žino visus ateities dalykus, ir mes nusidedame ne iš jokios būtinybės. Juk kiekvienas, kuris pasakytų, kad kažkas gali įvykti kitaip, nei Dievas iš anksto žinojo, tas beprotiškiausiu bedieviškumu stengiasi sugriauti Dievo išankstinį žinojimą. Dėl to, jei Dievas iš anksto žinojo, kad geras žmogus nusidės (ką privalo man pripažinti kiekvienas, kuris kartu su manimi sutinka Dievą esant visų ateities dalykų žinovą); jeigu tad taip yra, aš nesakau, kad Jis jo neturėjo kurti – juk Jis sukūrė jį gerą, ir Dievui negalėjo pakenkti nuodėmė to, kurį Jis pats padarė gerą: priešingai, tą, kurį kurdamas parodė savo gerumą, jį bausdamas Jis parodys savo teisingumą, o išvaduodamas – gailestingumą: todėl aš nesakau, kad Jis neturėjo jo kurti; bet sakau štai ką: kadangi Jis iš anksto žinojo, jog tas nusidės, buvo būtina įvykti tam, ką Dievas iš anksto žinojo įvyksiant. Kaip gi tuomet valia yra laisva, kai atsiranda tokia neišvengiama būtinybė?

Kaip kai kuriems atrodė.

(5) Aug. – Tu stipriai pasibeldei į Dievo gailestingumą. Tepadeda Jis ir teatidaro besibeldžiantiems. Tačiau aš manyčiau, kad didžiausia dalis žmonių šiuo klausimu kankinasi ne dėl ko kito, o tik dėl to, jog jie ne pamaldžiai tyrinėja, ir yra greitesni teisintis nei prisipažinti dėl savo nuodėmių. Juk jie arba noriai mano, kad jokia dieviška apvaizda nevadovauja žmonių reikalams, ir patikėdami savo sielas bei kūnus akliems atsitiktinumams, atiduoda save daužyti ir draskyti aistroms, neigdami dieviškus teismus, apgaudinėdami žmogiškus teismus, o tuos, kurie juos kaltina, manosi atremiantys likimo globa; tačiau tą patį likimą jie įprato vaizduoti ir piešti aklą, todėl arba patys yra geresni už tai, ko valdomi mano esantys, arba pripažįsta bei patvirtina, jog ir patys tai jaučia ir kalba su tokiu pačiu aklumu. Nes tokiems išties ne be pagrindo leidžiama pripažinti, kad viską jie daro atsitiktinai, kadangi veikdami jie krenta. Bet prieš šią nuomonę, pilną pačios kvailiausios ir beprotiškiausios klaidos, pakankamai, mano nuomone, jau buvo aptarta antrajame mūsų pokalbyje. Kiti, nors ir nedrįsta neigti, jog Dievo apvaizda valdo žmonių gyvenimą, vis dėlto nedoru paklydimu verčiau nori tikėti ją esant silpną, arba neteisingą, arba blogą, nei nuolankiu pamaldumu išpažinti savo nuodėmes. Jei jie visi leistųsi įtikinami, jog galvodami apie geriausią, teisingiausią ir galingiausią Dievą, tikėtų Jo gerumą, teisingumą ir galią esant kur kas didesnius ir aukštesnius, nei jie gali aprėpti mintimi; ir, apmąstydami save, jie suprastų privalantys dėkoti Dievui net ir tuo atveju, jeigu Jis būtų norėjęs, kad jie būtų kažkas žemesnio nei yra, ir visais savo sąžinės kaulais bei smegenimis šauktų: „Aš pasakiau: Viešpatie, pasigailėk manęs, pagydyk mano sielą, nes aš Tau nusidėjau“: šitaip tikrais dieviškojo gailestingumo keliais jie būtų nuvesti į išmintį, kad ir neužsipūstų atradę dalykus, nei nesutriktų jų neatradę, ir pažindami taptų geriau pasirengę matyti, o nežinodami – švelnesni ieškoti. Bet tau, kuris, neabejoju, jau esi tuo įsitikinęs, pažiūrėk, kaip lengvai atsakysiu į tokį didelį klausimą, kai man pirmam, tave klausinėjančiam, šiek tiek atsakysi.

Dievo išankstinis žinojimas nepriverčia (nesukuria) būtinybės.

(6) Žinoma, tave jaudina ir stebina būtent tai, kaip gali nebūti priešinga ir prieštaringa, kad ir Dievas iš anksto žino visą ateitį, ir mes nusidedame ne iš būtinybės, bet laisva valia. Juk tu sakai: jei Dievas iš anksto žino, kad žmogus nusidės, tai būtina, kad jis nusidėtų; o jeigu tai būtina, vadinasi nusidedant nėra valios laisvės, bet tik neišvengiama ir tvirta būtinybė. Per šį samprotavimą tu, matyt, bijai, kad nebūtų prieita prie išvados, jog arba bedieviškai neigiamas Dievo išankstinis visų ateities dalykų žinojimas, arba, jei to neigti negalime, turime pripažinti, kad nusidedame ne valia, bet iš būtinybės: ar tave jaudina dar kas nors kita?
Ev. – Kol kas nieko kito.
Aug. – Vadinasi, manai, kad visi dalykai, kuriuos Dievas iš anksto žino, įvyksta ne dėl valios, o iš būtinybės.
Ev. – Būtent taip ir manau.
Aug. – Pabusk galiausiai, bent truputį pažvelk į save patį, ir pasakyk man, jeigu gali, kokią valią turėsi rytoj – ar nusidėti, ar elgtis teisingai.
Ev. – Nežinau.
Aug. – Ką gi? Ar manai, kad ir Dievas to nežino?
Ev. – Jokiu būdu taip nemanyčiau.
Aug. – Taigi, jei Jis žino tavo rytojaus valią, ir numato visų žmonių (tiek esamų, tiek būsimų) ateities valias, tuo labiau Jis iš anksto mato, ką pats padarys su teisiaisiais ir bedieviais.
Ev. – Be abejo, jei aš sakau, kad Dievas iš anksto žino mano darbus, daug tvirčiau pasakyčiau Jį iš anksto žinant savo paties darbus, ir labai tiksliai numatant tai, ką Jis pats padarys.
Aug. – Argi tuomet nesisaugai, kad tau nebūtų pasakyta: jog ir Jis pats viską, ką ketina daryti, darys ne savo valia, bet iš būtinybės – jeigu viskas, ką Dievas iš anksto žino, įvyksta iš būtinybės, o ne per valią?
Ev. – Aš, sakydamas, kad viskas, ką Dievas iš anksto numatė, įvyks iš būtinybės, turėjau omenyje tik tai, kas įvyksta Jo kūrinijoje, bet ne Jame pačiame: nes tie dalykai neįvyksta, bet jie yra amžini.
Aug. – Vadinasi, Dievas jokio darbo neatlieka savo kūrinijoje?
Ev. – Jis jau kartą nustatė, kokiu būdu turi judėti Jo sukurtos visatos tvarka; nes Jis nebeadministruoja nieko iš naujos valios.
Aug. – Argi Jis nieko nepadaro palaimintu?
Ev. – Tikrai padaro.
Aug. – Ir Jis padaro tai būtent tada, kai tas žmogus tokiu tampa.
Ev. – Taip yra.
Aug. – Taigi, jeigu, pavyzdžiui, po metų tu tapsi palaimintas, vadinasi, po metų Jis tave padarys palaimintą.
Ev. – Taip.
Aug. – Vadinasi, jau šiandien Jis iš anksto žino, ką padarys po metų.
Ev. – Jis visada tai iš anksto žinojo: sutinku, kad Jis tai iš anksto žino ir dabar, jeigu taip nutiks ateityje.

Mes norime, net jei Dievas iš anksto žinojo…

(7) Aug. – Pasakyk, prašau, argi tu nesi Jo kūrinys, ar tavo palaimingumas neįvyks tavyje?
Ev. – Ir Jo kūrinys esu, ir manyje įvyks tas palaimingumas, kuriuo būsiu.
Aug. – Vadinasi, Dievui darant, tavyje tavo palaima įvyks ne dėl valios, bet iš būtinybės.
Ev. – Jo valia man yra būtinybė.
Aug. – Vadinasi, tu būsi palaimintas prieš savo valią (nenoromis).
Ev. – Jei mano galioje būtų būti palaimintam, jau tikrai toks būčiau: juk noriu ir dabar, bet nesu, nes ne aš pats, bet Jis padaro mane palaimintą.
Aug. – Puikiai iš tavęs šaukia pati tiesa. Nes tu negalėjai suprasti, kad kas nors kita yra mūsų galioje, išskyrus tai, ką mes darome tada, kai norime. Todėl niekas nėra taip mūsų galioje, kaip pati valia. Juk ji, be jokio laiko tarpo (delsimo), yra čia pat iškart, kai tik mes norime. Todėl mes teisingai galime sakyti: mes senstame ne savo valia, bet iš būtinybės; arba sergame ne savo valia, bet iš būtinybės; arba mirštame ne savo valia, bet iš būtinybės; ir kiti panašūs dalykai. Tačiau kad „norime ne savo valia“, koks net ir kliedintis išdrįstų taip pasakyti? Todėl, nors Dievas ir iš anksto žino mūsų būsimas valias, iš to neišplaukia, kad mes ko nors norime ne savo valia. Juk ir dėl palaimingumo, ką tu pasakei – jog ne tu pats padarai save palaimintą – tu taip atsakei, tarsi aš būčiau tai neigęs: bet aš sakau, kad kai būsi palaimintas, tu toks būsi ne prieš savo valią, bet noromis. Todėl nors Dievas iš anksto žino tavo būsimą palaimingumą, ir niekas negali įvykti kitaip, negu Jis iš anksto žinojo (kitaip tai apskritai nebūtų išankstinis žinojimas), vis dėlto iš to mes nesame verčiami manyti – kas būtų absurdiškiausia ir visiškai toli nuo tiesos – jog tu nebūsi palaimintas noromis. Lygiai taip, kaip tavo noro būti palaimintam (kai jau pradėsi toks būti) neatims iš tavęs Dievo išankstinis žinojimas, kuris jau šiandien tiksliai žino apie tavo ateities palaimingumą: taip pat ir tavo kalta valia (jei tokia tavyje bus ateityje) nebus vien dėl to ne tavo valia, kad Dievas iš anksto žinojo ją būsiant.

… nes norėti yra mūsų galioje.

(8) Atkreipk dėmesį, prašau, su kokiu aklumu yra sakoma: „Jei Dievas iš anksto žinojo mano ateities valią, ir kadangi niekas negali įvykti kitaip nei Jis iš anksto žinojo, man būtina norėti to, ką Jis iš anksto žinojo: o jeigu tai būtina, tuomet tenka pripažinti, kad aš to noriu jau ne savo valia, bet iš būtinybės.“ O koks neįtikėtinas kvailumas! Kaip gi tuomet negali įvykti kitaip nei Dievas iš anksto žinojo, jeigu ten nebus valios, kurią Jis iš anksto žinojo būsiant valia? Net nekalbu apie tai, kad vienodai siaubinga, kai tas pats žmogus, kaip sakiau, teigia: „Būtina, kad aš taip norėčiau“, bandydamas tariama būtinybe panaikinti pačią valią. Juk jeigu būtina, kad jis norėtų, kaip gi jis norės, jei ten nebus valios? O jei jis pasakytų ne šitaip, bet sakytų, kad dėl to, jog jam būtina norėti, pačios valios jis neturi savo galioje; tuomet jam bus galima paprieštarauti pasitelkiant tai, ką tu pats atsakei, kai aš klausiau, ar tu būsi palaimingas prieš savo valią. Juk tu atsakei, kad jau būtum palaimingas, jeigu tai būtų tavo galioje; sakei, kad nori, bet dar negali. Tada aš pridūriau, kad iš tavęs sušuko pati tiesa: juk mes negalime neigti turintys galią, nebent tik tada, kai tai, ko mes norime, nėra mums pasiekiama; tačiau kai mes norime, jei mums trūksta pačios valios, tuomet, be abejo, mes visai nenorime. Bet jeigu neįmanoma, kad mes, norėdami, nenorėtume, tuomet valia neabejotinai yra čia pat tiems, kurie nori; o galioje ir nėra nieko kito, išskyrus tai, kas atsiranda tiems, kurie to nori. Taigi mūsų valia nebūtų valia, jeigu ji nebūtų mūsų galioje. Kadangi ji yra mūsų galioje, vadinasi, ji mums yra laisva. Nes mums nėra laisva tai, ko mes neturime savo galioje, ir negali nebūti to, ką turime. Taip išeina, kad mes ir neneigiame, jog Dievas iš anksto žino visus ateities dalykus, ir vis dėlto mes patys norime to, ko norime. Nes kai Jis iš anksto žino mūsų valią, būtent ta, kurią Jis žino, ir bus. Vadinasi, bus būtent valia, kadangi Jis iš anksto žinojo valią. O ji negalėtų būti valia, jeigu jos nebūtų mūsų galioje. Taigi, Jis iš anksto žino ir šią galią. Dėl to per Jo išankstinį žinojimą man nėra atimama galia, – priešingai, ji man priklausys dar užtikrinčiau, kadangi Tas, kurio išankstinis žinojimas neklysta, iš anksto žinojo, kad ji man priklausys.
Ev. – Štai, aš dabar jau neneigiu, kad viskas, ką Dievas iš anksto žinojo, įvyks būtinai; ir kad Jis iš anksto žino mūsų nuodėmes taip, jog mums vis dėlto išlieka laisva valia, padėta mūsų pačių galioje.

Būtina Dievui iš anksto žinoti…

(9) Aug. – Tai kas tuomet tave jaudina? Ar kartais pamiršęs, ką atskleidė pirmoji mūsų diskusija, neigsi tai, kad niekam neverčiant, nei aukštesniam, nei žemesniam, nei lygiam, mes nusidedame savo pačių valia?
Ev. – Niekam iš to aš nedrįstu nepritarti. Bet vis dėlto, prisipažinsiu, aš dar nematau, kaip šie du dalykai neprieštarauja vienas kitam – Dievo išankstinis mūsų nuodėmių žinojimas ir mūsų laisvas sprendimas (valia) nusidedant. Juk mums būtina pripažinti, kad Dievas ir teisingas, ir iš anksto žinantis. Bet aš norėčiau sužinoti, kokiu teisingumu Jis baudžia už nuodėmes, kurioms būtina įvykti; arba kaip gi nėra būtina įvykti tam, ką Jis iš anksto žinojo įvyksiant; arba kaip galima nepriskirti Kūrėjui visko, kas būtinai turi įvykti Jo kūrinijoje.

… nepriverčia manęs nusidėti…

(10) Aug. – Dėl ko tau atrodo, kad mūsų laisvasis sprendimas prieštarauja Dievo išankstiniam žinojimui? Dėl to, kad tai išankstinis žinojimas, ar dėl to, kad tai Dievo išankstinis žinojimas?
Ev. – Greičiau dėl to, kad Dievo.
Aug. – Ką gi? Jeigu tu pats iš anksto žinotum, kad kas nors nusidės, argi nebūtų būtina, kad jis nusidėtų?
Ev. – Kaip tik būtų būtina, kad jis nusidėtų: nes juk kitaip tai nebūtų mano išankstinis žinojimas, jei aš nežinočiau to tiksliai.
Aug. – Vadinasi, tai, ką Jis iš anksto žino, būtina, kad įvyktų, ne todėl, kad tai Dievo išankstinis žinojimas, bet tiesiog todėl, kad tai yra išankstinis žinojimas; kuris apskritai nieko vertas, jeigu nenumato tiksliai.
Ev. – Sutinku, bet kur tuo linkstama?
Aug. – Nes, jeigu neklystu, tu tiesiogiai nepriverstum nusidėti to žmogaus, kurį žinotum nusidėsiant; nei pats tavo išankstinis žinojimas jį verstų nusidėti, nors jis be abejonės nusidėtų: juk kitaip tu ir nežinotum to tiksliai būsiant. Vadinasi, kaip nėra tarpusavyje prieštaringi šie du dalykai – tavo išankstinis žinojimas apie tai, ką kitas atliks savo valia; lygiai taip Dievas, nieko neversdamas nusidėti, vis dėlto iš anksto mato tuos, kurie nusidės savo pačių valia.

… nepanaikina to, kad Jis teisingai nubaus.

(11) Kodėl gi tada Jis negalėtų teisingai bausti už tai, ko nevertė daryti Iš anksto Žinantis? Juk kaip tu savo atmintimi neverti būti įvykusių dalykų, kurie jau praėjo; taip Dievas savo išankstiniu žinojimu neverčia, kad būtų daromi ateities dalykai. Ir kaip tu prisimeni kai kuriuos dalykus, kuriuos padarei, bet ne visus dalykus, kuriuos prisimeni, tu pats padarei; lygiai taip Dievas iš anksto žino viską, ko autorius Jis pats yra, tačiau ne visko, ką Jis iš anksto žino, Jis pats yra autorius. O už tai, ko Jis nėra blogas autorius, Jis yra teisingas keršytojas (baudėjas). Iš to dabar suprask, kokiu teisingumu Dievas baudžia už nuodėmes – juk tai, ką Jis žino įvyksiant ateityje, Jis pats nedaro: nes jeigu Jis dėl to neturėtų skirti bausmės nusidėjėliams, kad numato juos nusidėsiant, tuomet Jis neturėtų skirti atlygio ir teisingai besielgiantiems, kadangi ir juos numato teisingai elgsiantis. Tad verčiau pripažinkime, kad prie Jo išankstinio žinojimo priskiriama tai, jog Jo akims nepasislėptų joks ateities dalykas, o prie Jo teisingumo – kad nuodėmė, kadangi ji padaroma savo valia, Jo teisme neliktų nenubausta, lygiai taip kaip išankstinio žinojimo ji nebuvo priversta įvykti.

Laisvasis sprendimas yra vidutinis gėris (5, 12 – 14, 41)

Dievą visada reikia šlovinti.

(12) Dabar, dėl to trečiojo dalyko, kurį iškėlei – kaip gali būti ne Kūrėjui priskiriama tai, kam būtina įvykti Jo kūrinijoje; tai lengvai išspręs toji pamaldumo taisyklė, kurią mums dera prisiminti: kad mes privalome dėkoti savo Kūrėjui. Jo dosniausias gerumas būtų visiškai teisingai giriamas, net jei Jis būtų mus sukūręs kokiu nors žemesniu kūrinijos lygmeniu. Nors mūsų siela būtų sutepta nuodėmėmis, ji vis vien yra aukštesnė ir geresnė nei tuo atveju, jeigu ji būtų paversta šia matoma šviesa. O juk dėl šios šviesos iškilnumo tu matai, kaip net ir sielos, atsidavusios kūno pojūčiams, šlovina Dievą. Dėl to tegul tavęs jau nebejaudina tai, kad nusidedančios sielos yra smerkiamos, jog savo širdyje sakytum: geriau jau jų nebūtų. Juk jos smerkiamos lyginant su jomis pačiomis – kai galvojama, kokios jos būtų buvusios, jei nebūtų norėjusios nusidėti. Tačiau jų Kūrėjas Dievas, pagal žmogaus sugebėjimus, turi būti kuo garbingiausiai šlovinamas ne tik dėl to, kad jas nusidėjusias teisingai sutvarko, bet ir už tai, kad jas tokias sukūrė, jog net susitepusios nuodėmėmis jos jokiu būdu nėra prastesnės orumu už kūnišką šviesą (už kurią Jis, beje, teisingai šlovinamas).

Ką turėtume mąstyti teisingu ir atitinkamu protu…

(13) Taip pat patariu saugotis, kad kartais nors ir nesakytum, jog geriau jų išvis nebūtų buvę, tačiau pasakytum, kad jos turėjo būti sukurtos kitaip. Juk viską, kas teisingam protui pasirodys esant geriau, žinok Dievą (kaip visų gėrių Kūrėją) jau esant tai padarius. Nėra teisingas protas, bet veikiau pavyduoliškas silpnumas, kai sugalvojęs, kad kažkas turėjo būti padaryta geriau, imi nebenorėti, kad apskritai būtų padaryta dar kažkas žemesnio – tarytum, atidžiai pažvelgęs į dangų, nebenorėtum, jog ir žemė būtų buvusi sukurta; tai būtų visiškai neteisinga. Teisingai galėtum priekaištauti, jei pamatytum sukurtą tik žemę, bet be dangaus, tuomet sakytum, kad ji turėjo būti sukurta taip, kaip tu sugebi įsivaizduoti dangų. Tačiau, kai pastebi, jog tas dalykas, į kurio pavidalą norėjai atvesti žemę, jau yra sukurtas, tik jis vadinasi ne žeme, bet dangumi; manau, jog nebūdamas apgautas dėl to geresniojo daikto, tu jokiu būdu neturėtum pavydėti (nepritarti) to, kad būtų sukurta ir kažkas žemesnio, ir kad tai būtų žemė. Vėlgi toje žemėje tarp jos dalių yra tokia didžiulė įvairovė, kad mąstančiajam neateitų į galvą nieko, kas susiję su žemės pavidalu, ko Dievas, visų Kūrėjas, nebūtų sukūręs visoje jos masėje. Juk nuo pačios derlingiausios ir maloniausios žemės iki pačios sūriausios ir nevaisingiausios per vidurines yra pereinama taip palaipsniui, jog nė vienos nedrįsti peikti kitaip, kaip tik palyginęs su geresne; ir taip per visus laipsnius gali kilti su pagyrimais, kad, atradęs pačią aukščiausią žemės rūšį, vis tiek nenorėtum, jog egzistuotų vien tik ji. O dabar dar, koks gi atstumas yra tarp visos žemės ir dangaus? Tarp jų įsiterpia skysta ir vėjo (dujinė) prigimtis: ir iš šių keturių stichijų mums nesuskaičiuojamai daug, o Dievui suskaičiuotų, dalykų rūšių ir formų keičiasi (varijuoja). Vadinasi, dalykų prigimtyje gali būti kažkas tokio, ko tu savo protu nesugalvoji. Tačiau to, ką tu sugalvoji teisingu protu, negali nebūti. Juk tu negali kūrinijoje sugalvoti kažko geresnio, kas būtų nepastebėta nuo kūrinijos Kūrėjo. Kadangi žmogaus siela iš prigimties sujungta su dieviškaisiais principais, nuo kurių ji priklauso, tad kai ji sako: „Būtų buvę geriau, jei būtų padaryta tai, o ne anatai“; jeigu ji sako tiesą ir mato, ką sako, tuomet ji tai mato tuose pačiuose principuose, su kuriais yra sujungta. Todėl tegu ji tiki, kad Dievas padarė tai, ką ji teisingu protu pažino, jog Jam reikėjo padaryti, net jeigu ji to ir nemato sukurtuose dalykuose. Nes jei ji akimis ir nematytų dangaus, tačiau teisingu protu išmąstytų, kad kažkas tokio turėjo būti sukurta, ji privalėtų tikėti jį esant sukurtą, nors to ir nematytų akimis. Juk ji nematytų mintimi, kad tai turėjo būti padaryta, jei ne tuose pačiuose principuose, kuriais sukurta viskas. O to, ko ten nėra, jokia teisinga mintis pamatyti neįmanoma, lygiai taip, kaip tai nėra tiesa.

… kai kalbame apie gėrį.

(14) Daugelis žmonių klysta todėl, kad geresnius dalykus pastebėję protu (mintimi), vėliau jų ieško akimis ne jiems pritaikytose vietose. Tarytum jei kas, protu suvokęs tobulą apvalumą, pyktų, kad neranda tokio riešuto, jei jis apskritai niekada nematė jokio kito apvalaus kūno, išskyrus tokios rūšies vaisius. Lygiai taip ir kai kurie, kai tikriausiu protu mato, kad geresnis yra tas kūrinys, kuris, nors ir turi laisvą valią, tačiau visada įsikibęs į Dievą niekada nenusidėjo; stebėdami žmonių nuodėmes jie liūdi ne tam, kad šie nustotų nusidėję, bet dėl to, kad apskritai buvo sukurti, sakydami: „Jis mus turėjo sukurti tokius, kad mes visuomet norėtume mėgautis Jo nekintama tiesa, ir niekada nenorėtume nusidėti.“ Tegul jie nešaukia, tegul nepyksta: nes Dievas, juos sukurdamas, nevertė jų nusidėti, kai suteikė galią rinktis, ko jie nori; ir tikrai yra tokių angelų, kurie nei kada nors nusidėjo, nei nusidės ateityje. Todėl, jei tave džiugina tas kūrinys, kuris patvariausia valia nenusideda, neabejotinai teisingu protu tu jį iškeli aukščiau už nusidedantį: tačiau kaip tu jį iškeli aukščiau mintimi, taip Kūrėjas Dievas jį iškėlė aukščiau savo sutvarkymu. Tikėk esant tokį aukštesnėse buveinėse ir dangaus aukštybėse: juk jeigu Kūrėjas parodė savo gerumą net tam sukurti, kurio ateities nuodėmes Jis numatė, Jis jokiu būdu nebūtų atėmęs savo gerumo idant nesukurtų to kūrinio, apie kurį iš anksto žinojo, jog jis niekad nenusidės.

Turi savo vietą (tvarką) net ir nusidedanti siela…

(15) Juk anas kilnusis (kūrinys) turi savo nuolatinę palaimą, amžinai mėgaudamasis savo Kūrėju, ir jos nusipelno dėl nuolatinės valios laikytis teisingumo. Toliau, savo tvarką (vietą) turi ir šioji nusidedanti siela, nuodėmėse praradusi palaimą, tačiau nepraradusi galimybės tą palaimą susigrąžinti. Ši tikrai pranoksta tą (sielą), kurią laiko nuolatinė valia nusidėti: tarp pastarosios, ir anios pačios pirmosios (kuri pasilieka teisingumo valioje), šioji parodo tam tikrą vidurio būklę, atgaudama savo prarastą aukštumą per atgailos nuolankumą. Juk net ir to kūrinio, kurį Dievas numatė ne tik nusidėsiant, bet ir pasiliksiant valioje nusidėti, Jis neatmetė iš savo gerumo dosnumo ir jį vis vien sukūrė. Juk kaip klaidžiojantis žirgas yra geriau negu akmuo (kuris neklaidžioja tik todėl, kad neturi savo judesio ir pojūčio); taip ir kūrinys, kuris nusideda turėdamas laisvą valią, yra pranašesnis už tą, kuris nenusideda tik todėl, kad neturi laisvos valios. Ir kaip aš girčiau vyną kaip gerą savo rūšyje, o dėl to paties vyno smerksčiau nusigėrusį žmogų, bet vis dėlto tą patį žmogų, jau pasmerktą ir vis dar girtą, aš iškelčiau aukščiau už tą išgirtą vyną, nuo kurio jis pasigėrė: taip kūniška kūrinija savo lygmenyje yra teisėtai girtina; net jei ir peiktini tie, kurie nesaikingai ja naudodamiesi nusigręžia nuo tiesos suvokimo; vis vien tie patys, jau iškrypę ir tarsi apsvaigę, tai pačiai savo tvarkoje girtinai kūrinijai (dėl kurios godumo jie paiko), yra pranašesni ne dėl ydų nuopelno, bet vien dėl savo prigimties orumo.

… ir visuomet yra geresnė už kūną.

(16) Taigi, kadangi kiekviena siela yra geresnė už bet kokį kūną, ir bet kokia nusidedanti siela, kad ir kiek žemai nupultų, per jokią permainą netampa kūnu, ir iš jos visiškai neatimamas sielos buvimas, dėl ko ji jokiu būdu nepraranda to, jog už kūną yra geresnė (o kūnuose būtent šviesa užima pirmąją vietą); iš to išplaukia, kad net ir pati žemiausia siela turi būti iškelta aukščiau už patį geriausią kūną, ir nors gali būti, kad kurios nors sielos kūnui koks nors kitas kūnas gali būti teikiamas pirmenybėje, tačiau pačiai sielai – jokiu būdu (kūnas negali būti teikiamas pirmenybėje). Todėl kodėl Dievas neturėtų būti šlovinamas, ir neapsakomais pagyrimais šlovinamas – Tas, kuris ne tik sukūrė tas sielas, kurios turėjo išlikti teisingumo dėsniuose, bet ir sukūrė kitas sielas, kurias Jis numatė iš anksto nusidėsiant ar netgi nuodėmėse pasiliksiant; juk ir tokios sielos vis dar yra geresnės už tas, kurios neturėdamos jokio racionalaus ir laisvo valios sprendimo negali nusidėti? O šios paskutiniosios pačios vis vien yra geresnės už bet kokių kūnų, koks jis bebūtų spindintis, ryškiausią spindesį (kurį kai kurie su didžiuliu paklydimu garbina kaip paties aukščiausiojo Dievo substanciją). Tad jeigu kūniškų kūrinių tvarkoje, nuo pačių žvaigždžių chorų iki mūsų plaukų skaičiaus, gerų dalykų grožis yra supinamas taip palaipsniui, jog būtų visiškai neišmanėliška sakyti: „Kas čia per dalykas? Kam tai?“ (nes juk viskas sukurta savo tvarkoje): tai juo labiau neišmanėliška taip sakyti apie bet kurią sielą, kuri, kad ir kiek sumažintų savo grožį ar iki kokio defekto prieitų, be jokios abejonės ji visuomet pranoks visų kūnų orumą?

Protas vertina vienaip, o nauda (praktika) – kitaip.

(17) Juk vienaip vertina protas, ir kitaip – nauda. Protas vertina pagal tiesos šviesą, idant teisingu sprendimu pajungtų mažesnius dalykus didesniems: o nauda pagal patogumo įprotį dažniausiai linksta prie to, kad labiau vertintų tuos dalykus, kuriuos tiesa įrodo esant mažesniais. Nes nors protas dangaus kūnus dideliu skirtumu iškelia aukščiau už žemės kūnus, vis dėlto kas gi iš kūniškų žmonių nenorėtų, kad geriau jau danguje trūktų daugelio žvaigždžių, nei vieno medelio jo lauke, ar karvės jo bandoje? Tačiau kaip suaugusieji žmonės arba visiškai paniekina, arba bent kantriai laukia kol bus ištaisyti vaikų sprendimai (kurie, išskyrus kelis artimuosius, kurių meile jie džiaugiasi, geriau linkėtų, kad mirtų bet kuris kitas žmogus, nei jų žvirblis; juo labiau, jei tas žmogus būtų koks nors baisus, o žvirblis giesmininkas ir gražus): lygiai taip tie, kurie sielos tobulėjimu pasiekė išmintį, sutikę neišmanančius dalykų vertintojus, kurie šlovina Dievą mažuosiuose kūriniuose, nes juos patogiau pritaiko savo kūno pojūčiams, bet už aukštesnius ir geresnius dalykus (Dievo) iš dalies nešlovina, arba mažiau šlovina, o iš dalies net bando peikti ar patys taisyti, iš dalies iš viso netikėdami Jį esant jų kūrėju; tokių žmonių sprendimus tegu jie (išminčiai) arba visiškai niekina, jei negali jų pataisyti, arba pratintųsi ramia siela tai toleruoti ir pakęsti, kol juos ištaisys.

Dievui nepriskiriamos nuodėmės…

(18) Kadangi taip yra, manymas, jog kūrinio nuodėmės turi būti priskirtos Kūrėjui (nors ir būtina įvykti tam, ką Jis pats iš anksto žinojo įvyksiant), yra toks tolimas nuo tiesos, kad kai tu sakei nerandantis, kaip Jam gali būti nepriskiriama tai, kam Jo kūrinijoje įvykti būtina; aš, priešingai, nerasčiau jokio būdo ir patvirtinčiau jo negalint atrasti ir jo visiškai nesant – pagal kurį Jam (Dievui) būtų priskiriama tai, kam Jo kūrinijoje įvykti būtina taip, jog tai įvyksta tik nusidėjėlių valia. Juk jeigu kas sakytų: „Geriau norėčiau nebūti, nei būti nelaimingas“, aš atsakyčiau: „Meluoji“. Juk tu ir dabar esi nelaimingas, tačiau nenori mirti tik dėl vienos priežasties – kad tu „būtum“: taigi, nors nenori būti nelaimingas, bet vis dėlto „būti“ tu nori. Todėl dėkok už tai, kad esi tuo, ko nori (kad „esi“), idant tai, kas esi prieš savo valią (nelaimingas), būtų pašalinta. Juk „esi“ tu savo noru, o nelaimingas – prieš savo valią. Bet jeigu esi nedėkingas už tai, ko pats nori būti, teisingai esi verčiamas būti tuo, ko tu nenori. Todėl dėl to, kad nors ir būdamas nedėkingas, tu turi tai, ko nori (t. y. esi), aš giriu Kūrėjo gerumą: o dėl to, kad būdamas nedėkingas tu kenti tai, ko nenori, aš giriu Sutvarkytojo teisingumą.

… nes norėti ir palaimingai gyventi yra mūsų galioje.

(19) Jeigu jis sakytų: „Aš nenoriu mirti ne dėl to, kad man geriau būti nelaimingam nei visai nebūti, bet kad po mirties nebūčiau dar labiau nelaimingas“, aš atsakyčiau: Jei tai neteisinga, taip nebus; o jei tai teisinga, šlovinkime Tą, kurio įstatymais tu toks būsi. Jei jis paklaustų: „Iš kur man pasitikėti, kad jeigu tai neteisinga, aš toks nebūsiu?“, aš atsakyčiau: Todėl, kad jeigu tu būsi savo paties galioje, tai tu arba nebūsi nelaimingas, arba pats save neteisingai valdydamas būsi teisingai nelaimingas; o jeigu tu, norėdamas ir neįstengdamas savęs teisingai valdyti, nebūsi savo galioje, tai būsi arba niekieno, arba kieno nors kito galioje. Jei niekieno, tai arba prieš savo valią, arba savo noru: bet prieš savo valią būti niekuo (nepriklausomu) negali, nebent tave nugalėtų kokia nors jėga; tačiau žmogus, esantis niekieno galioje, jokios jėgos negali būti nugalėtas: o jei tu savo noru būsi niekieno galioje, samprotavimas sugrįžta prie to, kad tu būsi savo paties galioje; ir arba pats save neteisingai valdydamas būsi teisingai nelaimingas, arba (kadangi bet kokiu atveju būsi savo noru) tu vis dar turėsi už ką padėkoti savo Kūrėjo gerumui. Bet jeigu tu nebūsi savo galioje, tada tave savo galioje turės kažkas, kas yra arba galingesnis, arba silpnesnis už tave. Jeigu silpnesnis, tai bus tavo kaltė ir teisinga nelaimė: nes jei norėsi, galėsi silpnesnį nugalėti. Bet jeigu tave silpnesnį savo galioje turės galingesnis, tuomet tu jokiu būdu nelaikysi teisingai neteisinga tokios teisingos tvarkos (pajungimo stipresniajam). Taigi tikriausia tiesa yra pasakyta: Jei tai neteisinga, tu toks nebūsi; o jei teisinga, šlovinkime Tą, kurio įstatymais tu toks būsi.

Gėris yra „būti“.

(20) Jei jis sakytų: „Todėl aš labiau noriu būti bent jau nelaimingas nei iš viso nebūti, kad aš jau esu; bet jei su manimi būtų buvę galima pasikonsultuoti dar prieš tai, kai atsiradau, būčiau pasirinkęs nebūti, užuot buvęs nelaimingas. Mat tai, kad dabar bijau nebūti (kai esu nelaimingas), priklauso pačiai tai nelaimei, dėl kurios noriu ne to, ko turėčiau norėti; juk turėčiau labiau norėti nebūti, negu būti nelaimingas. O dabar tikrai prisipažįstu, kad mieliau noriu būti nelaimingas nei jokiu nieku; bet kuo labiau aš to noriu, tuo kvailiau, nes esu nelaimingesnis: ir kuo nelaimingesnis, tuo tikriau matau, kad neturėjau to norėti.“ Aš jam atsakyčiau: Greičiau saugokis, kad nepaklystum ten, kur manaisi matantis tiesą. Juk jei būtum palaimingas, be abejonės norėtum labiau būti nei nebūti; o dabar, nors esi nelaimingas, vis dėlto labiau nori būti kad ir nelaimingas, nei išvis nebūti (nors ir nenori būti nelaimingas). Todėl pagalvok, kiek sugebi, koks didelis gėris yra pats buvimas, kurio nori ir palaimingi, ir nelaimingi. Juk jei tai gerai apgalvosi, pamatysi, kad tu esi nelaimingas būtent tiek, kiek neartėji prie to, kas yra aukščiausiu laipsniu; ir tiek manai esant geriau žmogui nebūti, nei būti nelaimingam, kiek tu nematai to, kas yra aukščiausiu laipsniu: ir vis dėlto tu nori būti būtent dėl to, kad esi iš To, kuris yra aukščiausiu laipsniu.

Jei norime, norime būti ir palaimingai gyventi.

(21) Taigi, jei nori išvengti nelaimės, pamilk savyje patį šį dalyką – tai, kad tu nori „būti“. Juk jei labiau ir labiau norėsi „būti“, priartėsi prie to, kas yra aukščiausia: todėl dabar dėkok vien už tai, kad esi. Nes nors esi žemesnis už palaiminguosius, vis dėlto esi pranašesnis už tuos, kurie neturi net valios būti palaimingi; o juk daugelis iš tų dalykų (kurie jos neturi) yra giriami net ir pačių nelaimingųjų. Tačiau visi dalykai jau vien tuo, kad jie yra, teisėtai turi būti giriami; nes vien tuo, kad yra, jie yra geri. Juk kuo labiau pamilsi buvimą („būti“), tuo labiau trokši amžinojo gyvenimo, ir geisi būti taip suformuotas, kad tavo potraukiai (afektai) nebūtų laikini, įdeginti ir įspausti meilės laikiniems dalykams: kurie, būdami laikini, ir prieš atsirandant dar nėra, ir atsiradę – bėga, o prabėgę – jų nebebus. Todėl kai jie yra ateityje, jų dar nėra; o kai jie yra praeityje, jų jau nebėra. Kaipgi tada jie bus išlaikomi, kad pasiliktų, jei jiems pradėti būti reiškia tą patį, ką ir tęsti buvimą link to, kad jų nebebūtų? O tas, kuris myli patį buvimą („būti“), jis teigiamai vertina tuos laikinus dalykus tiek, kiek jie yra, tačiau myli tai, kas yra visada. Ir jei jis svyruodavo meilėje aniems (laikiniems), jis sutvirtinamas To, kuris visada yra, meilėje; ir jei jis išsisklaidydavo mylėdamas tai, kas praeina, jis taps tvirtas mylėdamas tai, kas pasilieka, ir stovės, ir pasieks patį tą buvimą, kurio jis norėjo net ir tuomet, kai bijojo nebūti, bet negalėjo išstovėti, įsipainiojęs į bėgančių (nykstančių) dalykų meilę. Todėl tegu tau nebūna nemalonu – atvirkščiai, tegul tau labai patinka – tai, kad tu mieliau nori būti kad ir nelaimingas, nei nebūti nelaimingas vien dėl to, kad apskritai nebūtum niekuo. Juk jei prie šios pradžios, kuria tu nori „būti“, pridėsi norą „būti vis labiau ir labiau“, tu pakilsi ir būsi statomas į Tai, Kas Yra aukščiausia; ir taip apsisaugosi nuo kiekvieno sugedimo (slydimo), kuriuo pereinama į nebūtį to, kas yra žemiausia, ir kas griauna jį mylinčiojo jėgas. Iš to išeis, kad tas, kuris geriau nori nebūti, idant nebūtų nelaimingas – kadangi jis negali nebūti – jam lieka tik būti nelaimingam. O tas, kuris labiau myli „būti“, nei nekenčia „būti nelaimingas“, pridėdamas prie to, ką myli, jis išstums tai, ko nekenčia: juk kai jis savo rūšyje pradės tobulai būti, jis nebebus nelaimingas.

Nebūti mes nenorime.

(22) Juk pažiūrėk, kaip absurdiškai ir nenuosekliai sakoma: „Geriau norėčiau nebūti, nei būti nelaimingas.“ Nes tas, kuris sako: „Geriau norėčiau šito nei ano“, pasirenka kažką. O „nebūti“ nėra kažkas, tai yra niekas; ir todėl tu jokiu būdu negali teisingai pasirinkti, kai to, ką pasirenki, išvis nėra. Tu sakai, kad iš tikrųjų nori būti, nors ir esi nelaimingas, bet kad neturėjai to norėti. Ko gi tuomet turėjai norėti? Sakysi: „Greičiau nebūti.“ Jei tu to turėjai norėti, vadinasi, tai yra geriau; tačiau tai, ko nėra, negali būti geriau: vadinasi, tu neturėjai to norėti; ir daug tikresnis yra tas jausmas, kuriuo tu to nenori, nei ta tavo nuomonė, per kurią tu manaisi, jog turėjai to norėti. Be to, ką kiekvienas teisingai pasirenka kaip siektiną dalyką, kai jis tai pasieks, jis neišvengiamai turi tapti geresnis; bet juk tas negalės tapti geresnis, kurio išvis nebus: taigi niekas negali teisingai pasirinkti, kad jo nebūtų.
Mūsų neturėtų jaudinti tų žmonių sprendimas, kurie, verčiami nelaimės, nusižudė. Juk jie arba pabėgo ten, kur manėsi jiems būsiant geriau; ir tai neprieštarauja mūsų samprotavimui, nesvarbu, kaip jie tai įsivaizdavo: arba jeigu jie tikėjo po to visiškai nebebūsiantys, tuomet dar mažiau mus turėtų jaudinti klaidingas tų pasirinkimas, kurie pasirenka nieką. Juk kaip galiu sekti tuo, kuris renkasi, jeigu paklausęs jo, ką jis renkasi, gausiu atsakymą: „Nieką“? Nes tas, kuris pasirenka nebūti, neabejotinai įrodomas pasirenkantis nieką, net jei jis pats ir nenorėtų taip atsakyti.

Tas, kuris nusižudo, nenori nebūti.

(23) Vis dėlto, kad pasakyčiau tai, ką manau apie visą šį reikalą, jeigu sugebėsiu: man atrodo, kad niekas, kai žudosi arba bet kokiu būdu trokšta mirti, neturi to savo jausmuose, jog po mirties jo nebebus; nors galbūt jis turi tam tikrą nuomonę apie tai. Juk nuomonė slypi samprotaujančiojo ar tikinčiojo klaidoje arba tiesoje: tuo tarpu jausmas vadovaujasi įpročiu arba prigimtimi. Kad gali būti taip, jog viena yra nuomonėje, o visai kita – jausme, lengva suprasti vien iš to, kad mes dažnai manome, jog reikia daryti vieną, o jaučiame malonumą darydami visai ką kita. Ir kartais jausmas būna teisingesnis nei nuomonė, jeigu pastaroji kyla iš klaidos, o anas – iš prigimties: pavyzdžiui, kai ligoniui dažnai iš tiesų naudinga ir malonu išgerti šalto vandens, nors jis ir tiki, jog tai išgėrus jam pakenks. Kartais teisingesnė yra nuomonė nei jausmas, jeigu jis patikės medicinos menu, jog šaltas vanduo jam pakenks, kai jis iš tiesų pakenktų, tačiau vis vien jį gerti būtų malonu: kartais abu yra tiesoje – kai tai, kas naudinga, ne tik yra tuo tikima, bet ir patinka; o kartais abu klysta – kai tai, kas kenkia, ir tikima, kad bus naudinga, ir niekaip nepaliauja patikti. Visgi, dažnai teisinga nuomonė ištaiso blogą įprotį, o klaidinga nuomonė iškreipia teisingą prigimtį: tokia didelė jėga slypi proto dominavime ir vadovavime.
Taigi, kai koks nors žmogus, tikėdamas, kad po mirties jo nebus, dėl nepakeliamų sunkumų yra stumiamas į visišką mirties troškimą, nusprendžia ir griebiasi mirties; jis savo nuomonėje turi klaidą dėl visiško savo sunykimo, bet savo jausmuose – natūralų ramybės troškimą. O tai, kas yra ramu, nėra niekas; priešingai, jis yra kur kas labiau nei tai, kas neramu. Neramumas juk nuolat keičia būsenas, taip kad viena naikina kitą: tuo tarpu ramybė turi pastovumą, kuriame labiausiai ir suprantamas tas žodis „yra“. Taigi visas tas troškimas mirties valioje yra nukreiptas ne į tai, kad mirštantysis „nebūtų“, bet į tai, kad jis pailsėtų (rastų ramybę). Tokiu būdu, nors per klaidą jis tiki, kad jo nebus, iš prigimties jis visgi trokšta būti ramus, o tai reiškia – trokšta labiau „būti“. Todėl, kaip jokiu būdu neįmanoma, kad kam nors patiktų „nebūti“; taip jokiu būdu neturėtų būti taip, kad žmogus, už tai, kad jis „yra“, būtų nedėkingas Kūrėjo gerumui.

Gėriams nėra būtina pasižymėti vien tobulybe…

(24) Jei kas nors sakytų: „Vis dėlto visagaliam Dievui nebuvo nei sunku, nei varginama visus dalykus, kuriuos Jis sukūrė, sutvarkyti taip, kad joks kūrinys neprieitų iki nelaimės; juk to padaryti Jis arba negalėjo kaip visagalis, arba pagailėjo kaip geras.“
Atsakysiu, kad kūrinių tvarka nuo pačios aukščiausios iki žemiausios leidžiasi teisingais laipsniais taip, jog pavydus yra tas, kuris sako: „Šitos neturėjo būti“; ir taip pat pavydus yra tas, kuris sako: „Šita turėjo būti tokia pat (kaip aukštesnioji).“ Juk jei jis nori, kad ji būtų tokia pat kaip aukštesnė, tai tokia jau yra, ir ji yra tokia tobula, kad jai nereikia nieko pridėti, nes ji tobula. Tad tas, kuris sako: „Ir šita turėjo būti tokia pat“, jis arba nori kažką pridėti tobulajai aukštesnei, ir taip jis bus nesaikingas bei neteisingas; arba jis nori šitą (žemesnę) sunaikinti, ir tada jis bus blogas bei pavydus. O tas, kuris pasakytų: „Šitos neturėjo būti“, jis irgi ne mažiau bus blogas bei pavydus, kadangi nenori, jog būtų ta, už kurią dar prastesnę jis vis dar būtų priverstas girti. Tarytum jei jis sakytų: „Neturėjo būti mėnulio“, kai net ir žiburio šviesą (kuri yra kur kas žemesnė, bet savo prigimtyje vis dėlto graži, ir tinkanti puošti žemiškas tamsybes bei naktiniams poreikiams, ir visa tai pagal savo mastelį tikrai verta pagyrimo), jis pats pripažįsta tokia esant, arba tik pačiu kvailiausiu ar ginčytinu būdu bandytų tai neigti. Kaip gi tuomet jis išdrįs teisingai sakyti, jog „Dalykuose neturėjo būti mėnulio“, jei tas pats žmogus sakydamas „Neturėjo būti žiburio“, jaustųsi esąs vertas išdaigos? Bet jei jis nesako: „Neturėjo būti mėnulio“, bet sako, kad mėnulis turėjo būti toks pats, kokį jis mato saulę – jis nesupranta, kad sako ne ką kita, kaip: „Tegul nebūna mėnulio, o tegul būna dvi saulės.“ Tuo jis klysta dvigubai: jis nori kažką pridėti prie dalykų tobulumo, trokšdamas antros saulės; ir kartu nori sumažinti, kai reikalauja pašalinti mėnulį.

… to reikalauja pati dalykų tvarka…

(25) Čia jis galbūt pasakys, kad jis nė kiek nesiskundžia dėl mėnulio, nes jo švytėjimas yra nors ir mažesnis, tačiau dėl to jis nėra nelaimingas; o jis dūsauja ne dėl sielų neaiškumo (tamsos), bet dėl jų nelaimės. Tegu jis atidžiai pagalvoja, kad kaip mėnulio spindesys nėra nelaimingas, taip ir saulės spindesys nėra palaimingas. Juk nors tai ir dangaus kūnai, tai vis vien yra tik kūnai, kiek tai susiję su šia šviesa, kuri gali būti jaučiama kūno akimis. O jokie kūnai patys savaime negali būti nei palaimingi, nei nelaimingi; nors ir gali būti palaimingųjų arba nelaimingųjų kūnais. Tačiau šis pasitelktas palyginimas apie šviesulius moko štai ko: kai kontempliuodamas kūnų skirtumus ir matydamas, kad vieni yra šviesesni, tu neteisingai reikalauji pašalinti tuos, kuriuos matei esant tamsesniais, arba juos prilyginti šviesesniems; bet, priskirdamas viską visatos tobulumui, tu matai, jog kuo labiau jie skiriasi savo šviesumu, tuo geriau supranti, kad egzistuoja visi dalykai; ir visata tau neatrodo tobula, jeigu joje nebūtų taip, kad didesni dalykai egzistuoja šalia, tačiau ir mažesniųjų netrūksta: taip pat turėtum mąstyti ir apie sielų skirtumus. Juose tu atrasi ir tai: suprasi, kad ta nelaimė, dėl kurios dūsauji, taip pat pasitarnauja tam, kad visatos tobulumui netrūktų ir tų sielų, kurios privalėjo tapti nelaimingos, kadangi pačios norėjo būti nusidėjėlės. Tai taip toli nuo minties, jog Dievas neturėjo tokių sukurti, kad Jis netgi kitus kūrinius labai girtinai sukūrė kur kas žemesnius nei nelaimingos sielos.

Sielų reikėjo dalykų tvarkoje…

(26) Bet atrodo, kad tas, kuris ne iki galo suprato, kas buvo pasakyta, turi ką prieštarauti. Jis sako: „Jei visatos tobulumą papildo ir mūsų nelaimė, tuomet, jei mes visada būtume palaimingi, šiam tobulumui būtų kažko trūkę. Todėl, jei siela prie nelaimės prieina tik nusidėdama, vadinasi ir mūsų nuodėmės yra būtinos Dievo sukurtos visatos tobulumui. Kaip gi tuomet Jis teisingai baudžia už nuodėmes, jeigu, joms nesant, Jo kūrinija nebūtų pilna ir tobula?“ Čia jam atsakoma: ne pačios nuodėmės ir ne pati nelaimė yra būtinos visatos tobulumui, bet sielos (tiek, kiek jos yra sielos); kurios, jeigu jos nori – nusideda; jei nusidėjo – tampa nelaimingos. Jei joms nepadarius nuodėmių vis tiek išliktų nelaimė, arba jei nelaimė būtų anksčiau nei nuodėmės, tuomet teisingai būtų galima sakyti, kad visatos tvarka ir valdymas yra iškreiptas. Ir atvirkščiai, jei būtų daromos nuodėmės, tačiau nelaimės nebūtų, neteisybė lygiai taip pat subjaurotų tvarką. Tačiau, kai nenusidedantiems yra skirta palaima, visata yra tobula. O kai nusidedantiems yra skirta nelaimė, visata lygiai taip pat yra tobula. O kad netrūksta pačių tų sielų, kurias nusidedančias lydi nelaimė, o teisingai darančias – palaima, dėl to visata visomis savo prigimtimis visada yra pilna ir tobula. Juk nei nuodėmė, nei bausmė už nuodėmę nėra kažkokios prigimtys (substancijos), bet tai yra prigimčių afektai (būsenos): pirmoji – savanoriška, antroji – bausminė. Tačiau toji savanoriška (būsena), atsirandanti nusidedant, yra gėdinga. Būtent dėl to jai pritaikoma bausminė (būsena), idant padėtų ją į tokią tvarką, kur jai būti tokiai nebūtų gėdinga, ir priverstų ją atitikti visatos grožį, kad nuodėmės bjaurotį ištaisytų bausmė už nuodėmę.

… net ir tada, kai jos nusideda…

(27) Iš to atsiranda taip, kad nusidedanti aukštesnė kūrinija baudžiama pasitelkiant žemesnius kūrinius: kadangi pastarieji yra tokie žemi, jog net ir purvinų sielų jie gali būti papuošiami, ir taip pritaikomi atitikti visatos grožį. Juk kas gi namuose yra taip didinga kaip žmogus? Ir kas gi yra taip atmestina ir žema, kaip namų kloaka (nuotekos)? Vis dėlto vergas, užkluptas tokioje nuodėmėje, kad yra laikomas vertas valyti kloaką, jis ją puošia net ir savo gėda; ir abu šie dalykai, t. y. vergo gėda ir kloakos valymas, dabar sujungti ir paversti tam tikra savo rūšies vienove, taip prisitaiko ir įsipina į namų sutvarkymą, jog visiškai dera prie to tobuliausiai sutvarkyto visatos grožio. O jei tas vergas nebūtų norėjęs nusidėti, namų tvarkoje nebūtų pritrūkę kito aprūpinimo, kuriuo būtini dalykai būtų išvalyti. Ir kas dalykuose yra taip žema, kaip kiekvienas žemiškas kūnas? Tačiau šį gendantį kūną net ir nusidėjusi siela taip papuošia, kad suteikia jam gražiausią pavidalą ir gyvybinį judėjimą. Dėl to dangiškai buveinei tokia siela netinka dėl nuodėmės, bet žemiškai ji tinka per bausmę; idant, ką ji bepasirinktų, visada liktų graži visata, sutvarkyta pačiomis tinkamiausiomis dalimis, kurios Kūrėjas ir Valdytojas yra Dievas. Juk ir pačios geriausios sielos, kai gyvena žemiausiuose kūriniuose, papuošia juos ne savo nelaime (kurios jos neturi), bet geru jais naudojimusi. Tačiau jei nusidedančioms sieloms būtų leista gyventi aukščiausiose vietose, tai būtų negražu; nes jos joms netinka, mat jos negali tomis vietomis nei gerai naudotis, nei suteikti joms kokio nors papuošimo.

… nes jos gali nenusidėti ir būti palaimingos.

(28) Todėl, nors šis žemiškas pasaulis ir yra priskirtas gendantiems dalykams, visgi jis, kiek tik įmanoma išlaikydamas aukštesniųjų dalykų atvaizdą, nepaliauja mums rodyti tam tikrų pavyzdžių ir ženklų. Juk jei matytume kokį nors gerą ir didį vyrą (skatinamą garbingos pareigos) sudegantį ugnyje (kalbant apie kūną); mes to nevadiname bausme už nuodėmę, bet drąsos ir kantrybės pavyzdžiu. Ir mes jį mylime labiau tuomet, kai baisiausias gedimas praryja jo kūniškus narius, nei tuomet, jei jis nieko panašaus nekentėtų; nes iš tikrųjų stebimės, kad sielos prigimties nepakeičia kūno kintamumas. Tuo tarpu kai matome paties žiauriausio plėšiko narius naikinamus tokioje pat kančioje, mes pritariame įstatymų tvarkai. Taigi, abu šie asmenys papuošė tuos pačius kankinimus: bet vienas – dorybės nuopelnu, kitas – nuodėmės nuopelnu. Bet jei po anų ugnies kankinimų ar net prieš juos matytume aną geriausiąjį vyrą pakeistą taip, kad atitiktų dangiškąją buveinę, ir pakeliamą į žvaigždes – mes tikrai džiaugtumėmės. O jei matytume nusikaltėlį plėšiką (ar prieš kankinimą, ar po kankinimo) su ta pačia pikta valia keliamą į dangų, į amžinosios pagarbos sostą, kas gi nebūtų pasipiktinęs? Taip išeina, kad žemesnius kūrinius galėjo papuošti abu, o aukštesnius – tik vienas iš jų. Iš to mes esame raginami atkreipti dėmesį, kad šio kūno mirtingumas papuošė ir pirmąjį žmogų (kad bausmė atitiktų nuodėmę), ir mūsų Viešpatį (kad Jo gailestingumas išvaduotų nuo nuodėmės). Tačiau negali būti taip, kad kaip teisusis, pasilikdamas pačiame teisingume, galėjo turėti mirtingą kūną; taip neteisusis, kol jis yra neteisus, galėtų pasiekti šventųjų nemirtingumą (tai yra dangišką ir angelišką); kalbu ne apie tuos angelus, apie kuriuos Apaštalas sako: „Ar nežinote, kad mes teisim angelus?“; bet apie tuos, apie kuriuos Viešpats sako: „Ir jie bus lygūs Dievo angelams.“ Juk tie, kurie trokšta tapti lygūs angelams dėl savo tuščios garbės, nori būti lygūs ne pačiais angelais, o savo pačių įsivaizdavimu (sau). Todėl atkakliai besilaikydami tokios valios, bausme jie susilygins su puolusiais (nusidėjusiais) angelais, kurie savo pačių galią mylėjo labiau, nei Visagalį Dievą. Tokiems žmonėms, kai jie bus pastatyti kairėje, nes neieškojo Dievo per nuolankumo duris, kurias Savyje parodė Viešpats Jėzus Kristus, ir gyveno negailestingai bei išdidžiai, bus pasakyta: „Eikite į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams.“

Teisingai esame pajungti velniui.

(29) Juk yra dvi nuodėmių ištakos: viena – iš savavališkos (spontaniškos) minties, kita – iš kito asmens įtikinimo. Manau, kad būtent tai turi omenyje Pranašas, kai sako: „Nuo mano slaptų apvalyk mane, Viešpatie, ir nuo svetimų apsaugok savo tarną“: žinoma, abiem atvejais tai daroma savo valia. Nes taip pat, kaip savo paties mintimi niekas nenusideda prieš savo valią, taip ir tada, kai jis sutinka su blogai įtikinėjančiu, jis niekaip kitaip nesutinka, kaip tik savo valia: bet vis dėlto kur kas sunkesnė nuodėmė yra ne tik nusidėti savo paties mintimi niekam neįtikinėjant, ir iš pavydo bei klastos dar įtikinėti nusidėti ir kitą, nei pačiam būti nuvestam į nuodėmę kito įtikinimu. Tad baudžiančio Viešpaties teisingumas buvo išsaugotas abiejose nuodėmėse. Juk teisingumo svarstyklėmis buvo pasverta ir tai, kad net nuo paties velnio valdžios nebūtų atimtas žmogus, kurį anas savo piktu įkalbinėjimu buvo sau pajungęs. Juk būtų buvę neteisinga, jei jis nevaldytų to, kurį sugavo. Ir jokiu būdu negali būti, kad aukščiausiojo ir tikrojo Dievo tobulas teisingumas, kuris išsitęsia visur, apleistų ir nesutvarkytų net pačių nusidėjėlių griuvėsių. Ir vis dėlto, kadangi žmogus nusidėjo mažiau nei velnias, būtent tai jam ir pasitarnavo išganymui atgauti – kad šio pasaulio kunigaikščiui (tai yra šios mirtingosios ir žemiausiosios dalykų dalies valdovui, visų nuodėmių kunigaikščiui ir mirties viršininkui), jis buvo atiduotas į vergiją tik iki tol, kol baigsis kūno mirtingumas. Taip juk, dėl mirtingumo sąžinės (suvokimo) tapęs baikštus, ir bijodamas nemalonumų bei pražūties net nuo pačių menkiausių, niekingiausių ar mažiausių žvėrelių, ir būdamas netikras dėl ateities, jis įprato varžyti neleistinus džiaugsmus ir labiausiai laužyti savo išdidumą (nuo kurio įtikinimo ir nupuolė, ir kuriuo vieninteliu trūkumu yra atmetamas gailestingumo vaistas). Juk kas gi labiau reikalauja gailestingumo, nei nelaimingas žmogus? Ir kas yra taip nevertas gailestingumo, kaip išdidus nelaimėlis?

Žodis tapo kūnu dėl mūsų…

(30) Iš to atsirado tai, kad anas Dievo Žodis, per kurį visa buvo sukurta, ir kuriuo mėgaujasi visas angelų palaimingumas, ištiesė savo gailestingumą net iki pat mūsų nelaimės, ir Žodis tapo kūnu, ir apsigyveno tarp mūsų. Juk šitaip žmogus, dar neprilygstantis angelams, galėtų valgyti Angelų duoną, jeigu pati toji Angelų duona teiktųsi prilygti žmonėms. Tačiau Jis nesileido pas mus taip, kad paliktų anuos; bet vienu metu būdamas tobulas jiems ir tobulas mums, Jis juos iš vidaus maitino per tai, kad Jis yra Dievas, o mus iš išorės mokė per tai, kas mes patys esame, idant per tikėjimą padarytų tinkamus tuos, kuriuos Jis paskui galėtų vienodai maitinti atviru (veido) regėjimu. Juk kadangi racionalus kūrinys yra maitinamas tuo pačiu Žodžiu kaip pačiu geriausiu savo maistu; o žmogaus siela yra racionalus kūrinys, kuris už nuodėmės bausmę buvo laikomas mirtinguose pančiuose, ir nuleistas į tokį menkumą, jog turėjo stengtis suprasti nematomus dalykus spėliodamas pagal matomus: tai Racionalaus kūrinio Maistas tapo matomu (ne pakeisdamas savo prigimtį, bet priimdamas mūsų prigimtį), idant mus, besivaikančius to, kas matoma, atšauktų atgal prie savęs, nematomojo. Taip siela Tą, kurį ji išpuikusi paliko savo viduje, rado kuklų išorėje, idant imituodama Jo matomą nuolankumą, ji sugrįžtų į aną nematomą aukštybę.

… ir teisingai mus atpirko iš velnio vergijos.

(31) Ir Dievo Žodis, vienatinis Dievo Sūnus, tą patį velnią (kurį visuomet laikė ir laikys savo įstatymų valdžioje), pats apsivilkęs žmogumi, pajungė taip pat ir žmogui: nieko iš jo neatimdamas prievartos valdžia, bet nugalėdamas jį teisingumo įstatymu; jog kadangi jis (velnias), apgavęs moterį, o per moterį parklupdęs vyrą, visus pirmojo žmogaus palikuonis, kaip nusidėjėlius, priskyrė sau pagal mirties įstatymus – varomas piktavalio troškimo pakenkti, tačiau visiškai teisėta teise – tai ši jo galia galiojo tol, kol jis nužudė Teisųjį, kuriame negalėjo parodyti nieko, kas būtų verta mirties (ne tik todėl, kad Jis buvo nužudytas be kaltės, bet ir todėl, kad gimė be geismo): jis (velnias) sau buvo pajungęs visus, kuriuos sučiupo taip, kad viską, kas iš ten gims (lyg savo medžio vaisius), jis išlaikytų sau, vedinas nedoro noro turėti, bet vis dėlto ne pagal neteisingą nuosavybės teisę. Taigi dabar jis yra teisingiausiai priverstas paleisti tuos, kurie tiki į Tą, kurį jis pats taip neteisingiausiai nužudė; kad ir tuo, kad laikinai miršta, jie atiduotų savo skolą, ir kadangi gyvens amžinai, jie gyventų Jame, kuris už juos sumokėjo tai, ko Jis nebuvo skolingas. Tačiau tuos, kuriuos jis sugebėjo įkalbėti išlikti netikėjime, jis teisingai laikys su savimi kaip dalininkus amžiname pasmerkime. Taip įvyko, kad žmogus nebuvo jėga išplėštas iš velnio, kuris juk irgi ne jėga, bet įkalbinėjimu buvo jį sučiupęs: ir tas (žmogus), kuris buvo teisingai dar labiau pažemintas tam, kad tarnautų tam, su kuriuo sutiko daryti blogį, dabar per Tą, su kuriuo sutiko daryti gera, buvo teisingai išvaduotas; kadangi šis sutikdamas (pasiduodamas) nusidėjo mažiau, nei anas piktai įkalbinėdamas.

Ar nenusidedančios sielos…

(32) Taigi Dievas sukūrė visas prigimtis (kūrinius), ne tik tas, kurios turėjo išlikti dorybėje ir teisingume, bet ir tas, kurios turėjo nusidėti; ne tam, kad jos nusidėtų, bet tam, kad jos papuoštų visatą – nesvarbu, ar jos norėtų nusidėti, ar nenorėtų nusidėti. Juk jei visatoje trūktų sielų, kurios taip užima pačią aukščiausiąją tvarkos viršūnę visoje kūrinijoje, kad, jei jos norėtų nusidėti, visa visata nusilptų ir susvyruotų, tuomet kūrinijai trūktų kažko labai didelio: nes trūktų to, ką pašalinus, būtų suardyta dalykų ramybė, stabilumas ir jų ryšys. Tokie yra geriausi, šventi ir patys iškiliausi dangaus ir viršdangio galybių kūriniai, kuriems vadovauja tik Dievas; o visas pasaulis jiems yra pajungtas. Be jų teisingų ir tobulų pareigų, visata apskritai negalėtų egzistuoti. Lygiai taip pat, jei trūktų ir tų, kurios – ar jos nusidėtų, ar nenusidėtų – niekaip nesumažintų visatos tvarkos, tai (nors taip ir atrodo) vis tiek būtų didžiulis trūkumas. Juk tai yra racionalios sielos, savo pareigomis anoms aukštesniosioms neprilygstančios, tačiau savo prigimtimi joms lygios: už jas (šias sielas) yra dar daug kitų žemesnių laipsnių, bet visi jie yra girtini dalykų laipsniai, sukurti Aukščiausiojo Dievo.

… ar nusidedančios…

(33) Taigi aukštesnės pareigos prigimtis yra ta, kuri sumažintų visatos tvarką ne tik tuomet, jeigu jos iš viso nebūtų, bet ir tuomet, jeigu ji nusidėtų. O žemesnės pareigos yra ta (prigimtis), kurios jei tik nebūtų, visata turėtų kažkiek mažiau, tačiau visata neturėtų mažiau dėl to, jeigu ji nusidėtų. Anai (aukštesniajai) jos pačios pareigose buvo duota galia viską palaikyti (sujungti), be kurios dalykų tvarka neišsiverstų: tačiau ji ne dėl to pasilieka geroje valioje, kad gavo šią pareigą; priešingai, ji šią pareigą gavo dėl to, kad To, kuris ją davė, buvo iš anksto numatyta ją pasiliksiant. Bet vis dėlto ji viską laiko ne savo pačios didybe, o prilipdama prie Jo didybės ir pamaldžiausiai paklusdama Jo įsakymams – To, iš kurio, per kurį ir kuriame viskas buvo sukurta. Tuo tarpu šiai (žemesnei) sielai, jei ji nenusideda, taip pat yra duota itin galinga pareiga viską palaikyti; tačiau ne jai asmeniškai priklausanti, o atliekama kartu su ana, tarsi todėl, kad apie ją buvo iš anksto žinota, jog ji nusidės. Dvasinės būtybės tikrai turi tarpusavyje galimybę susijungti be apkrovimo (be grūsties) ir atsiskirti be jokio praradimo (sumažėjimo): taip kad anai (aukštesniajai) jos pačios veiksmo lengvumui nebūtų padėta, jei šioji prie jos prisijungtų; nei jos pačios veiksmas jai taptų sunkesnis, jeigu šioji nusidėdama paliktų savo pareigą. Nes dvasiniai kūriniai gali būti sujungiami ne per vietas ir kūnų masę, bet per afektų tapatumą; o atskiriami per afektų nelygumą, net jei jos kiekviena ir turi savo pačios kūną.

… ir kokio tobulumo jos bebūtų…

(34) Tačiau įkurdinta žemesniuose ir mirtinguose kūnuose po nuodėmės, ji valdo savo kūną, ne visuomet taip, kaip nori pati, bet taip, kaip leidžia visatos įstatymai. Vis dėlto dėl to tokia siela jokiu būdu netampa žemesnė (prastesnė) už dangaus kūną, kuriam pajungti net ir žemiški kūnai. Juk suplyšęs pasmerkto vergo drabužis yra kur kas prastesnis nei tas drabužis, kurį dėvi nusipelnęs ir didelėje garbėje pas savo šeimininką esantis vergas; tačiau pats (net ir pasmerktasis) vergas yra geresnis už bet kokį patį brangiausią drabužį, nes jis yra žmogus. Todėl ana (šventoji siela) prisiglaudžia prie Dievo, ir būdama dangaus kūne su angeliška galia papuošia ir valdo net ir žemiškus kūnus taip, kaip liepia Tas, kurio valią ji neapsakomai stebi. Tuo tarpu šioji, apkrauta mirtingais nariais, iš vidaus vos sugeba administruoti tą patį kūną, kuris ją slegia, bet vis dėlto ji puošia jį, kiek tik sugeba: o kitus šalia išorėje esančius dalykus, ji veikia išorėje kur kas silpnesniu veiksmu, taip kaip gali.

… jos atitinka dalykų tvarką.

(35) Iš to daroma išvada, kad ir žemiausiai kūniškai kūrinijai nebūtų pritrūkę kuo tinkamiausio papuošimo, net jeigu šioji siela ir nebūtų norėjusi nusidėti. Kadangi ta, kuri gali valdyti visumą, valdo ir dalį; bet ta, kuri gali mažiau, negali iškart padaryti daugiau. Juk tobulas gydytojas efektyviai išgydo ir niežus; tačiau ne tas, kuris naudingai pataria sergančiajam niežais, būtinai gali gydyti visą žmogaus sveikatą. Ir jeigu matomas tikras protas, per kurį paaiškėja, kad privalėjo būti toks kūrinys, kuris niekada nenusidėjo ir niekada nenusidės; tas pats protas taip pat paskelbia ir tai, jog ši (siela) nuo nuodėmės susilaikė laisva valia, ir nenusidėjo ne iš prievartos, bet savo noru. Vis dėlto, net jei ji nusidėtų (nors ir nenusidėjo, kaip Dievas iš anksto ir numatė, kad ji nenusidės): vis dėlto net jeigu ir pati ši (būtybė) nusidėtų, Dievo neapsakomos galios pakaktų šiai visatai valdyti taip, kad, visiems atlygindama atitinkamai ir pagal nuopelnus, Ji neleistų visoje savo imperijoje būti jokiam gėdingam ir negražiam dalykui. Kadangi ar be jokių tam tikslui sukurtų galybių (jeigu visa angeliškoji prigimtis nusidėdama būtų atpuolusi nuo Jo įsakymų), Jis vien savo didybe kuo puošniausiai ir geriausiai viską valdytų: ir Jis nebūtų pavydus dvasinei kūrinijai; juk Jis dar ir kūniškąją prigimtį (kuri yra toli gražu žemesnė net už pačias dvasines, kai šios nusideda) sukūrė su tokiu gausiu gerumu, kad nėra nieko, kas protingai žvelgdamas į dangų ir žemę, ir į visas matomas prigimtis, suformuotas ir sutvarkytas savo rūšyse – kas manytų visų šių dalykų Kūrėją esant ką kitą, o ne Dievą, arba nepripažintų Jo esant neapsakomai girtino. O jeigu ir nėra jokio geresnio dalykų sutvarkymo, nebent angeliškoji galybė (dėl savo prigimties iškilnumo ir valios gerumo) viešpatautų visatos išdėstyme – tai net jei visi angelai būtų nusidėję, jie nepadarytų taip, kad Angelų Kūrėjui pritrūktų priemonių valdyti Jo imperiją. Juk nei Jo gerumas dėl kažkokio tariamo nuovargio, nei Jo visagalybė dėl sunkumų nesumažėtų sukurti kitus, kuriuos Jis pastatytų į tas vietas, kuriuos anie kiti paliko nusidėdami; nei kokio tik nori skaičiaus dvasinė kūrinija (jeigu būtų pasmerkta pagal savo nuopelnus) galėtų sutrikdyti tą tvarką, kuri tinkamai ir deramai priima bet kuriuos pasmerktuosius. Taigi, kur tik mūsų apmąstymas bepasisuktų, jis atranda, jog neapsakomai turi būti giriamas Dievas, kaip geriausias visų prigimčių Kūrėjas ir kaip teisingiausias jų Valdytojas.

Kiekviena prigimtis yra gera.

(36) Galiausiai, idant dalykų grožio kontempliaciją paliktume tiems, kurie ją gali matyti kaip dievišką dovaną, ir nesistengtume žmonių vien žodžiais atvesti prie tų neapsakomų dalykų regėjimo, bet vis dėlto (dėl plepių, silpnų arba klastingų žmonių), atsakykime į šį didžiulį klausimą pačia trumpiausia santrauka.
Kiekviena prigimtis, kuri gali tapti mažiau gera, yra gera; o kiekviena prigimtis, kai ji yra gadinama, tampa mažiau gera. Juk gedimas arba jai nekenkia, ir tuomet ji nėra gadinama; arba jei ji yra gadinama, tuomet gedimas jai kenkia: o jeigu kenkia, vadinasi, jis sumažina kažką iš jos gėrio, ir padaro ją mažiau gerą. Nes jei (gedimas) visiškai atima iš jos visą gėrį, tai, kas iš jos liks, jau nebegalės būti sugadinta; kadangi neliks jokio gėrio, kurį atėmus, gedimas dar galėtų pakenkti: o kam gedimas nebegali pakenkti, tas nėra gadinamas. Toliau, ta prigimtis, kuri negenda, yra negendanti: vadinasi (ką būtų be galo absurdiška sakyti), toji prigimtis dėl paties gedimo taps negendanti. Dėl to sakoma pati tikriausia tiesa: kiekviena prigimtis, kiek ji yra prigimtis, yra gera. Nes jei ji negendanti, ji yra geresnė nei gendantė; o jeigu ji gendantė, tai kadangi ji, bėgant gedimui, tampa mažiau gera, ji be jokios abejonės yra gera. O juk kiekviena prigimtis yra arba gendantė, arba negendanti. Todėl kiekviena prigimtis yra gera: prigimtimi aš vadinu tai, kas dar paprastai vadinama substancija. Taigi, kiekviena substancija yra arba pats Dievas, arba iš Dievo; kadangi kiekvienas gėris yra arba pats Dievas, arba iš Dievo.

(37) Kadangi šie dalykai yra nustatyti ir patvirtinti tarsi mūsų samprotavimo pagrindas, atkreipk dėmesį į tai, ką pasakysiu. Kiekviena racionali prigimtis, sukurta su laisvu valios sprendimu, jeigu ji pasilieka mėgaudamasi aukščiausiu ir nekintamu gėriu, be jokios abejonės yra girtina; ir kiekviena, kuri stengiasi išlikti (mėgavimesi), taip pat yra girtina: tačiau kiekviena, kuri tame nepasilieka ir nenori taip elgtis, kad pasiliktų, tiek, kiek jos ten nėra, ir tiek, kiek ji nedaro to, kad ten būtų – yra peiktina. Vadinasi, jei giriamas sukurtas racionalus kūrinys, niekas neabejoja, jog reikia girti ir tą, kuris jį sukūrė; o jei jis peikiamas, niekas neabejoja, kad per patį šį jo peikimą yra giriamas jo Kūrėjas. Juk kai mes šią (prigimtį) smerkiame būtent dėl to, kad ji nenori mėgautis aukščiausiu ir nekintamu gėriu, tai yra savo Kūrėju, mes be jokios abejonės Jį giriame. Koks didis tad gėris yra visų Kūrėjas Dievas, ir kaip neapsakomai visomis kalbomis ar neapsakomai visomis mintimis Jis turi būti skelbiamas ir gerbiamas, be kurio pagyrimo mes patys negalėtume būti nei giriami, nei peikiami! Juk mes negalime būti peikiami dėl to, kad Jame nepasiliekame, nebent tik dėl to, jog pasilikti Jame yra didelis, aukščiausias ir pirmasis mūsų gėris: o iš kur tai (kyla), jeigu ne dėl to, kad Jis yra neapsakomas gėris? Tad ką galima rasti mūsų nuodėmėse tokio, dėl ko Jis galėtų būti peikiamas, kai mūsų nuodėmių smerkimas apskritai neegzistuoja (nėra įmanomas), nebent Jis yra giriamas?

… peikiama prigimtis, sugadinta savo ydos.

(38) O ką sakyti apie tai, kad net ir tuose pačiuose dalykuose, kurie yra peikiami, peikiama ne kas kita, kaip tik yda? Tačiau jokio dalyko yda nėra peikiama, nebent tik to, kurio prigimtis yra giriama. Juk tai, ką tu peiki, arba atitinka prigimtį (yra pagal prigimtį) – ir tuomet tai nėra yda, o tu pats esi tas, kurį labiau reikia pataisyti, idant išmoktum teisingai peikti, nei tas dalykas, kurį neteisingai peiki; arba, jei tai yra yda, kad ją būtų galima teisingai peikti, būtina, jog ji būtų ir prieš prigimtį. Iš tiesų, kiekviena yda jau vien tuo, kad yra yda, yra priešinga prigimčiai. Juk jei ji nekenkia prigimčiai, ji net nėra yda; o jeigu ji yra yda dėl to, kad kenkia, vadinasi, ji yra yda todėl, kad yra priešinga prigimčiai. Bet jeigu kokia nors prigimtis yra sugadinta ne savo, o svetimos ydos, tuomet ji yra peikiama neteisingai, ir reikia klausti, ar pati ta prigimtis nėra sugadinta savo pačios ydos – prigimtis, kurios yda sugebėjo sugadinti kitą prigimtį. O kas gi kita yra „tapti ydingam“, jei ne „būti sugadintam ydos“? Toliau, prigimtis, kuri nėra ydinga, neturi ydos: o toji, kurios yda sugadina kitą prigimtį, neabejotinai turi ydą. Vadinasi, ji pirmoji yra ydinga ir pirmoji yra sugadinta savo pačios ydos – ji, kurios yda gali sugadinti ir kitą. Iš to daroma išvada, kad kiekviena yda yra priešinga prigimčiai – net ir to paties dalyko, kurio ta yda yra. Todėl, kadangi bet kokiame dalyke peikiama tik yda, o yda yra būtent dėl to, kad ji prieštarauja to dalyko, kurio ji yra yda, prigimčiai, jokio dalyko yda neteisingai nėra peikiama, nebent to, kurio prigimtis yra giriama. Juk ydoje tau teisėtai nepatinka tik tai, kad ji gadina tai, kas patinka prigimtyje.

Prigimtis nesugadinama dėl kito ydos.

(39) Taip pat reikia išsiaiškinti ir tai, ar teisingai sakoma, kad kokia nors prigimtis yra sugadinta kitos prigimties ydos, neprisijungus jokiai savai ydai. Juk jeigu prigimtis, kuri prisiartina su savo yda siekdama sugadinti kitą, neranda joje nieko gendančio, ji jos nesugadina. O jeigu atranda, tuomet jos (tos kitos) gedimą įvykdo prisijungus ir jos pačios (tos kitos) ydai. Juk galingesnė nuo silpnesnės, jeigu ji pati nenori būti sugadinta, nėra sugadinama: bet jeigu nori, tuomet ji pradeda gesti nuo savo pačios ydos anksčiau nei nuo svetimos. Lygiai taip ir lygi nuo lygios, jeigu nenori būti sugadinta, negali. Juk bet kokia prigimtis, kuri su yda artinasi prie tos, kuri yra be ydos, idant ją sugadintų, vien dėl to ji artinasi ne kaip lygi, bet kaip silpnesnė dėl savo ydos. Bet jeigu galingesnė sugadina silpnesnę, tai įvyksta arba dėl abiejų ydos, jei tai padaroma dėl abiejų neteisingo troškimo; arba dėl galingesnės ydos, jeigu jos prigimties pranašumas yra toks didelis, kad net ir būdama ydinga, ji pranoksta tą žemesnę, kurią sugadina. Juk kas teisingai peiktų žemės vaisius dėl to, kad žmonės jais nesinaudoja gerai, ir būdami sugadinti savo pačių ydos, sugadina juos piktnaudžiaudami prabangai; nors tuo pat metu būtų beprotybė abejoti, kad žmogaus prigimtis, net ir ydinga, yra pranašesnė ir galingesnė už bet kokius ne ydingus vaisius?

Yra tam tikras gedimas, kuris nėra dėl ydos.

(40) Taip pat gali nutikti ir taip, kad galingesnė prigimtis sugadina kažkokią žemesnę, ir tai neįvyksta dėl nė vienos iš jų ydos: jeigu jau yda vadiname tai, kas yra verta pasmerkimo (peikimo). Tačiau kas išdrįstų peikti taupų žmogų, kuris iš vaisių neieško nieko kito, tik to, kas papildytų jo prigimtį, arba pačius tuos vaisius dėl to, kad jie yra sugadinami naudojant juos maistui? Toks dalykas netgi paprastai nėra vadinamas gedimu, kadangi gedimas dažniausiai yra ydos pavadinimas. Juk dalykuose lengva pastebėti tai, kad galingesnė prigimtis dažnai sugadina žemesnę ne dėl kokių nors savo poreikių patenkinimo, bet dėl teisingumo tvarkos, kai ji baudžia kaltę; remdamasis šia taisykle Apaštalas pasakė: „Jei kas sugadins Dievo šventyklą, tą sugadins Dievas“; arba dėl kintančių dalykų tvarkos, kurie nusileidžia vieni kitiems pagal kuo atitinkamiausius įstatymus, duotus atsižvelgiant į kiekvienos visatos dalies vertę. Juk jeigu kieno nors akis, kurios pagal savo prigimties matą yra per silpnos ištverti šviesą, sugadintų saulės spindesys, argi reikėtų manyti, kad saulė siekia jas pakeisti norėdama patenkinti savo šviesos poreikį, arba kad ji tai daro dėl kokios nors savo ydos; arba kad pačios akys turi būti peikiamos dėl to, kad jos ir pakluso savo šeimininkui atsiverti prieš šviesą, ir pasidavė pačiai šviesai būti sugadintos? Taigi iš visų gedimų tik tas gedimas, kuris yra ydingas, teisingai yra peikiamas: o kiti – arba net neturėtų būti vadinami gedimais, arba bent jau todėl, kad nėra ydingi, negali būti verti pasmerkimo. Kadangi ir pats žodis „peikimas“ (vituperatio), dėl to, kad jis paruoštas (tai yra tinkamas ir priklausantis) tik ydai (vitium), kaip manoma, iš to ir kildino savo pavadinimą, idant būtų vadinamas „vituperatio“.

Giriama prigimtis, peikiama yda.

(41) O yda, kaip pradėjau sakyti, yra blogis ne dėl ko kito, o tik dėl to, kad ji prieštarauja to paties dalyko, kurio ji yra yda, prigimčiai. Iš to aišku, kad šis pats dalykas, kurio yda yra peikiama, iš prigimties yra girtinas; taip, kad mes apskritai pripažintume, jog pats šis ydų peikimas yra prigimčių pagyrimas – būtent tų prigimčių, kurių ydos yra peikiamos. Nes kadangi yda prieštarauja prigimčiai, ydų blogiui pridedama tiek, kiek atimama iš prigimčių vientisumo. Todėl kai tu peiki ydą, be abejonės tu giri tai, ko vientisumo (pilnatvės) tu pasigendi: o kieno gi kito, jeigu ne prigimties vientisumo? Juk tobula prigimtis savo rūšyje yra verta ne tik jokio peikimo, bet ir pagyrimo. Taigi, ką tu matai trūkstant prigimties tobulumui, tą tu vadini yda, tuo pačiu pakankamai paliudydamas, kad tau patinka (pati prigimtis), kurią tu, smerkiant jos netobulumą, norėtum matyti tobulą.

Iš valios – gėris ir blogis (15, 42 – 22, 65)

Laikini dalykai privalo nykti.

(42) Jei taigi net pačių prigimčių (kurioms priklauso ydos) ydų peikimas iškelia ir gina jų grožį bei orumą, juo labiau visų prigimčių Kūrėjas Dievas turi būti giriamas net ir jų ydose; juk ir tai, kad jos yra prigimtys, jos turi iš Jo, ir ydingos jos yra tik tiek, kiek nukrypsta nuo Jo meno, kuriuo buvo sukurtos, ir teisingai peikiamos jos yra tik tiek, kiek jų peikėjas mato meną, kuriuo jos buvo sukurtos, idant jose peiktų tai, ko ten (tame mene) nemato! Ir jeigu pats menas, per kurį viskas buvo sukurta, tai yra aukščiausioji ir nekintama Dievo Išmintis, iš tiesų ir aukščiausiu būdu yra, taip kaip yra; tuomet pažvelk, kur linksta viskas, kas nuo jos atsiskiria. Vis dėlto, šis trūkumas (defektas) nebūtų vertas pasmerkimo, jeigu nebūtų savanoriškas. Juk atkreipk dėmesį, prašau, ar teisingai peiki tai, kas yra taip, kaip ir turėjo būti: nemanau; bet be abejonės peiki tai, kas nėra taip, kaip turėjo būti. O niekas nėra skolingas (privalo būti) to, ko negavo: ir kiekvienas, kuris skolingas, kam jis skolingas, jeigu ne tam, iš kurio gavo tai (ką privalo)? Juk ir tai, kas grąžinama perduodant, grąžinama tam, kas buvo perdavęs. Ir tai, kas grąžinama teisėtiems kreditorių įpėdiniams, grąžinama būtent tiems, kurių teises jie paveldėjo. Kitaip tai turėtų būti vadinama ne grąžinimu, bet perleidimu ar praradimu, ar kuo nors panašiu. Todėl apie visus laikinus dalykus, kurie šioje daiktų tvarkoje yra išdėstyti taip, kad jeigu jie nenyktų, ateities dalykai negalėtų sekti po praeities (idant visas laiko grožis savo rūšyje būtų išbaigtas), būtų visiškai absurdiška sakyti, jog jie neturėtų nykti (gesti). Juk kiek jie gavo, tiek ir atlieka, ir tiek grąžina Tam, kuriam jie skolingi už tai, kas jie yra, ir kiek jie yra. Tas, kuris liūdi, kad jie nyksta, turėtų atkreipti dėmesį į savo paties kalbą – bent jau į tą pačią, kuria jis dėl to skundžiasi (jei mano ją esant teisingą ir kilusią iš išminties); jeigu kas nors, atsižvelgiant į šios kalbos skambesį, pamiltų vieną mažą skiemenį ir nenorėtų, kad jis nykdamas (nutildamas) užleistų vietą kitiems (kuriems išnykstant ir sekant vienam po kito yra supinamas visas tas kalbėjimas) – tas bus palaikytas turinčiu nuostabią beprotybę.

Skola privalo būti grąžinta…

(43) Taigi tuose dalykuose, kurie dėl to nyksta (genda), kad negavo galimybės būti ilgiau (idant viskas būtų atlikta savo laiku), niekas teisingai nepeikia šio nykimo; nes niekas negali pasakyti: „Jis privalėjo išlikti“, kai jis negalėjo peržengti jam nustatytų ribų. Tačiau racionaliose prigimtyse, dėl kurių (nesvarbu, ar jos nusideda, ar nenusideda) visuotinis grožis užbaigiamas pačiais tinkamiausiais būdais, – tuomet arba jokių nuodėmių nėra (ką sakyti būtų pats didžiausias absurdas: juk nusideda bent jau tas, kuris pasmerkia tarsi nuodėmes tai, ko nėra); arba nuodėmių nereikia smerkti (peikti) – kas taip pat absurdiška; nes tuomet pradėtų būti nebegiriami teisingi darbai, ir visas žmogaus proto nusiteikimas būtų sujauktas ir sugriautų gyvenimą; arba bus peikiamas poelgis, kuris atliktas taip, kaip ir turėjo būti atliktas, ir iškils bjauri beprotybė, arba, švelniau tariant, pati nelaimingiausia klaida: arba, jei tikriausias protas verčia (kaip kad ir verčia) ir peikti nuodėmes, ir kad viskas, kas teisingai peikiama, yra peikiama todėl, jog tai nėra taip, kaip turėjo būti; tuomet paklausk, ką nusidedanti prigimtis yra skolinga (ką ji privalo atlikti), ir tu atrasi teisingą darbą; paklausk, kam ji skolinga, ir tu atrasi Dievą. Juk iš To, iš kurio ji gavo galimybę elgtis teisingai tuomet, kai ji to nori; iš Jo paties ji gavo ir tai, kad ji būtų nelaiminga, jei to nepadarys, ir palaiminga, jei padarys.

… arba grąžinant (darant gera), arba kenčiant, ko neturėtume (jei nedarome gera).

(44) Kadangi niekas neįveikia visagalio Kūrėjo įstatymų, sielai neleidžiama negrąžinti skolos. Ji ją atiduoda arba gerai naudodamasi tuo, ką gavo, arba atiduoda prarasdama tai, kuo gerai naudotis nenorėjo. Taigi, jei ji negrąžina darydama teisingumą, ji grąžins kentėdama nelaimę; nes abiem atvejais skamba tas pats žodis – „skola“. Tą patį galima pasakyti ir šitaip: „Jei ji negrąžins (neatiduos) darydama tai, ką privalo, ji grąžins kentėdama tai, ką privalo.“ Ir šie dalykai neatskiriami jokiu laiko tarpu (tarsi kitu laiku ji nedarytų to, ką privalo, o dar kitu – kentėtų tai, ką privalo), idant net akimirką nebūtų subjaurotas visuotinis grožis, idant jame nebūtų nuodėmės gėdos be bausmės grožio. Tačiau ateities teismui (kai bausmė bus apreikšta ir nelaimė aštriausiai jaučiama) yra paliekama visa tai, už ką dabar baudžiama visiškai paslapčia. Juk taip kaip tas, kuris nebudi, tas miega; taip ir kiekvienas, kuris nedaro to, ką privalo, nedelsiant kenčia tai, ką privalo, kadangi teisingumo palaimingumas yra toks didelis, kad nuo jo atsitraukti niekas negali niekur kitur, kaip tik į nelaimę. Taigi visuose trūkumuose (gedimuose): arba nykstantys dalykai negavo galimybės būti ilgiau (nei buvo), ir čia nėra jokios kaltės; kaip ir tada, kai jie yra (egzistuoja), tačiau nėra gavę būti daugiau, nei yra – tai irgi nėra jokia kaltė; arba jie nenori būti tuo, kuo būtų galėję būti, jei būtų norėję; ir kadangi tai (kuo jie galėjo būti) yra gėris, tai, kad jie nenori (tapti geresniais), yra jų kaltė (nusikaltimas).

Dievas niekam nieko neskolingas…

(45) O Dievas niekam nėra nieko skolingas, nes Jis viską suteikia dovanai (vengdamas atlygio). Ir jeigu kas nors pasakytų, kad iš Jo kažkas yra skolinga dėl savo nuopelnų; bent jau tam, kad jis (tas asmuo) būtų, jam nebuvo skolinga (jokio nuopelno). Juk tada nebuvo kam būti skolingam. O vis dėlto, koks gi čia nuopelnas atsigręžti į Tą, iš kurio tu esi, idant ir būtum iš Jo geresnis (tas), iš kurio tu gavai, kad apskritai esi? Ką gi tu Jam duodi iš anksto, kad galėtum reikalauti to kaip skolos; kai jeigu tu nenorėtum į Jį atsigręžti, Jam nieko netrūktų; o štai tau, be kurio Jis būtų lygiai toks pat, ir iš kurio tu esi toks (kažkas), kad jeigu neatsigręždamas į Jį, negrąžinsi Jam to, kad esi iš Jo – tu gal ir nebūsi visiškas niekas, bet vis vien būsi nelaimingas? Todėl visi yra Jam skolingi: pirmiausia už tai, kas jie yra (tiek, kiek jie yra prigimtys); toliau, už viską, kuo geresni jie gali būti, jeigu norėtų, ir už viską, ką gavo, idant norėtų; ir už viską, kas jie turėtų būti. Vadinasi, iš to, ko jis negavo, niekas nėra kaltas: tačiau iš to, ko nedaro, ką privalo daryti, jis teisingai yra kaltas. O jis privalo (daryti), jeigu gavo ir laisvą valią, ir pakankamą galimybę.

… mes esame skoloje už viską, kas esame, išskyrus nuodėmę.

(46) O kol kas nors nedaro to, ką privalo, Kūrėjui nėra visiškai jokios kaltės; priešingai, Jam tenka tik pagyrimas, nes tas žmogus kenčia tai, ką privalo (bausmę); ir per patį tą faktą, kad jis yra peikiamas, nes nedaro to, ką privalo, nėra niekas kitas giriamas, kaip tik Tas, kuriam jis yra skolingas. Juk jeigu tu esi giriamas už tai, kad matai, ką turi daryti, nors tu to nematytum niekur kitur, kaip tik Jame, kuris yra nekintama Tiesa; juo labiau (turi būti giriamas) Tas, kuris ir liepė norėti, ir suteikė galimybę, ir neleido nenorėti likti nenubaustam? Juk jei kiekvienas privalo atlikti tai, ką gavo; ir jei žmogus buvo sukurtas taip, kad jam būtų būtina nusidėti, vadinasi, jis yra skolingas, kad nusidėtų. Taigi, kai jis nusideda, jis daro tai, ką privalo. Bet jeigu nedora taip sakyti, vadinasi, nieko neverčia jo paties prigimtis, kad jis nusidėtų. Bet lygiai taip pat ne(verčia) ir svetima prigimtis. Nes niekas nenusideda tada, kai jis kenčia tai, ko jis nenori. Juk jeigu jis kenčia teisingai, jis nenusideda tuo, ką kenčia prieš savo valią, bet jis nusidėjo tame (veiksme), kurį savo noru atliko taip, jog dabar teisingai kenčia tai, ko nenori. O jeigu jis kenčia neteisingai, kaip gi jis nusideda? Juk ne kentėti kažką neteisingai, bet daryti kažką neteisingai yra nuodėmė. Tad jeigu nei sava, nei svetima prigimtis neverčia nieko nusidėti, lieka išvada, kad nusidedama tik savo pačių valia. Ir jeigu tu norėsi tai priskirti Kūrėjui, tu išteisins iš nusidėjėlį, kuris nepadarė nieko, išskyrus tai, ką jam paskyrė jo Kūrėjas; o jeigu jis teisingai išteisinamas, vadinasi, jis nenusidėjo: tad ir nėra ko priskirti Kūrėjui. Todėl šlovinkime Kūrėją, jeigu nusidėjėlį galima apginti; šlovinkime jį ir tuomet, jei negalima. Juk jeigu jis teisingai apginamas, jis nėra nusidėjėlis: todėl šlovink Kūrėją. Bet jeigu jo apginti negalima, vadinasi, jis yra nusidėjėlis būtent tiek, kiek jis nusigręžia nuo Kūrėjo: todėl šlovink Kūrėją. Taigi aš visiškai nerandu, ir neįmanoma rasti, ir visiškai tvirtinu nesant (jokio būdo), kaip mūsų nuodėmes būtų galima priskirti mūsų Kūrėjui Dievui; kadangi net ir pačiose tose nuodėmėse aš atrandu Jį esant girtiną ne tik dėl to, kad Jis jas baudžia, bet ir dėl to, kad jos įvyksta tik tuomet, kai atsitraukiama nuo Jo tiesos.
Ev. – Aš tai priimu labai noriai ir pritariu; ir visiškai sutinku tai esant tiesa, kad jokiu būdu neįmanoma mūsų nuodėmių teisingai priskirti mūsų Kūrėjui.

Prieštaraujančiam, kad mes nusidedame dėl Dievo išankstinio žinojimo…

(47) Vis dėlto norėčiau sužinoti, jei tai įmanoma, kodėl ta prigimtis nenusideda, kurią Dievas iš anksto žinojo nenusidėsiant, ir kodėl toji nusideda, kurią Jis iš anksto numatė nusidėsiant. Juk dabar aš nebegalvoju, kad pats Dievo išankstinis žinojimas verčia šią nusidėti, ar aną nenusidėti. Tačiau, jeigu nebūtų jokios priežasties, racionali kūrinija nebūtų taip padalyta, kad viena (dalis) niekada nenusideda, kita pasilieka nuodėmėje, o dar kita (tarsi vidurinioji tarp tų dviejų) kartais nusideda, o kartais atsigręžia elgtis teisingai. Kokia priežastis ją padalijo į šias tris dalis? Tik nenoriu, kad man būtų atsakoma: „Valia“: aš juk ieškau pačios valios priežasties. Nes ne be priežasties viena (siela) niekada nenori nusidėti, o ana niekada nenori nenusidėti; ir tam tikra kartais nori (nusidėti), o kartais nenori, nors visos jos yra tos pačios rūšies (prigimties). Man atrodo aišku tik tiek, kad šita trejopa racionalios kūrinijos valia egzistuoja ne be priežasties; tačiau kokia toji priežastis, aš nežinau.

… (Augustinas) atsako, kad nuodėmių šaknis…

(48) Aug. – Kadangi valia yra nuodėmės priežastis, o tu ieškai pačios valios priežasties; jei aš pajėgsiu šią rasti, argi nepradėsi ieškoti priežasties ir tos priežasties, kurią atrasiu? Ir koks tada bus klausinėjimo saikas, kokia pabaiga nagrinėjimo ir diskusijos, kai tau derėtų daugiau nebeieškoti toliau, nei (kur yra) šaknis? Juk saugokis manyti, kad kas nors galėjo būti pasakyta teisingiau nei tai, kas pasakyta: „Visų blogybių šaknis yra godumas“ – tai yra norėti daugiau, nei pakanka. O pakanka tiek, kiek kiekvienai prigimčiai reikia išsaugoti savo matą pagal savo rūšį. Juk godumas (graikiškai „philargyria“ – sidabro meilė), neturi būti suprantamas vien tik sidabre ar piniguose (nuo ko greičiau jis, atrodo, ir kildina savo pavadinimą; juk sidabrinius arba su sidabru sumaišytus pinigus senovėje darydavo dažniausiai): bet jis turi būti suprantamas visuose dalykuose, kurių geidžiama be saiko, apskritai visur, kur tik kas nori daugiau nei pakanka. O šis godumas yra geismas; geismas, savo ruožtu, yra netikusi (iškreipta) valia. Vadinasi, netikusi valia yra visų blogybių priežastis. Jeigu ji atitiktų prigimtį, ji neabejotinai prigimtį išsaugotų ir jai nekenktų, ir dėl to nebūtų netikusi. Iš to daroma išvada, kad visų blogybių šaknis nėra pagal prigimtį; ir to pakanka atremti visiems, kurie nori kaltinti pačias prigimtis. Bet jeigu tu ieškai šios šaknies priežasties, kaipgi ji tada bus visų blogybių šaknis? Juk ta, kuri būtų šios (šaknies) priežastis, būtų tikroji šaknis; bet kai ją rasi, kaip sakiau, tu pradėsi ieškoti ir pačios jos priežasties, ir klausinėjimui neturėsi jokios pabaigos.

… yra pati valia…

(49) Ir kokia gi pagaliau galėtų būti valios priežastis prieš pačią valią? Juk tai yra arba ta pati valia – ir nuo šios valios šaknies niekur nepabėgsi; arba tai nėra valia – ir tada joje nėra jokios nuodėmės. Vadinasi, arba pati valia yra pirmoji nuodėmės priežastis, arba jokia nuodėmė nėra pirmoji nusidėjimo priežastis. Nėra kam kitam teisingai priskirti nuodėmę, kaip tik tam, kuris nusideda. Taigi nėra kam kitam jos teisingai priskirti, kaip tik tam, kuris nori: bet aš nežinau, kodėl tau patinka ieškoti kažko kito. Toliau, kokia bebūtų toji valios priežastis, ji be abejonės yra arba teisinga, arba neteisinga. Jei ji teisinga, tai kiekvienas, kuris jai paklus, nenusidės: jei neteisinga – tegul jai nepaklūsta, ir nenusidės.

… vadinasi, mes galime nenusidėti.

(50) Ar galbūt ji yra prievartinė ir verčia prieš valią? Nejaugi mes vis vėl ir vėl kartosime tuos pačius dalykus? Prisimink, ką kalbėjome anksčiau, kur mes taip daug ir išsamiai aptarėme apie nuodėmę ir laisvą valią. Bet jei sunku visa tai atsiminti, bent šį patį trumpiausią (dalyką) įsimink. Kokia bebūtų toji valios priežastis, jeigu jai neįmanoma pasipriešinti, tai jai pasiduodama be nuodėmės: bet jeigu jai įmanoma (pasipriešinti) – tebūnie jai nepasiduodama, ir nebus nusidėta.
Ar galbūt ji apgauna neatsargųjį? Tuomet tegu jis saugosi, kad nebūtų apgautas.
Ar apgaulė yra tokia didelė, kad nuo jos apskritai neįmanoma apsisaugoti? Jei taip yra, tai nėra jokios nuodėmės. Juk kas nusideda tame, ko jokiu būdu nebuvo galima išvengti? Tačiau juk nusidedama: vadinasi (to) galima išvengti.

Per nuodėmės pasmerkimą…

(51) Ir vis dėlto, net ir tie dalykai, kurie padaromi dėl nežinojimo, yra smerkiami ir laikomi tokiais, kuriuos reikia ištaisyti, kaip mes skaitome dieviškuosiuose autoritetuose: juk Apaštalas sako: „Aš patyriau gailestingumą, nes tai padariau iš nežinojimo“; taip pat ir pranašas sako: „Mano jaunystės ir mano nežinojimo nusikaltimų neprisimink.“ Smerkiami ir tie dalykai, kurie padaryti iš būtinybės – kai žmogus nori elgtis teisingai, bet negali: juk iš kur kyla tie balsai: „Nedariau to gero, kurio noriu, bet darau tą blogį, kurio nenoriu“; ir tas: „Norėti yra čia pat prie manęs, bet rasti kaip atlikti gėrį – aš nerandu“; ir tas: „Kūnas geidžia prieš dvasią, o dvasia prieš kūną: nes jie vienas kitam prieštarauja; idant jūs nedarytumėte to, ko norite“? Bet visi šie dalykai būdingi žmonėms, atsirandantiems iš anio mirties pasmerkimo: juk jeigu tai nėra žmogaus bausmė, o jo prigimtis, tai šie dalykai nėra jokios nuodėmės. Nes jeigu jis nenukrypsta nuo to būdo (stato), kokiu jis buvo natūraliai sukurtas, taip kad jis negalėtų būti geresnis – tuomet, kai jis atlieka šiuos dalykus, jis atlieka tai, ką privalo atlikti. Tačiau jeigu jis būtų geras žmogus, tai būtų kitaip; o dabar, kadangi taip yra, jis nėra geras, ir jis neturi savo galioje (galimybės) būti geru – nesvarbu, ar dėl to, kad nemato, koks jis turėtų būti, ar dėl to, kad matydamas jis neturi jėgų būti tokiu, kokį save mato privalant būti: kas gi abejotų, kad tai yra bausmė? O kiekviena bausmė, jeigu ji yra teisinga, yra nuodėmės bausmė, ir vadinama atpildu (kančia): bet jeigu bausmė yra neteisinga (nes kad tai yra bausmė, niekas neabejoja), tai ji žmogui buvo užkrauta per kokio nors neteisingo valdovo (nurodymą). Tačiau, kadangi dėl Dievo visagalybės ir teisingumo abejoti būtų beprotybė, ši bausmė yra teisinga, ir mokama už kažkokią nuodėmę. Juk joks neteisingas valdovas negalėjo žmogaus nei pagrobti slapta, tarsi Dievui nežinant; nei jėga atimti (jo) prieš paties Dievo valią (tarsi Jis būtų silpnesnis), nei bauginant, nei kovojant – idant (tas valdovas) kankintų žmogų neteisinga bausme. Vadinasi lieka (išvada), kad ši teisinga bausmė kyla iš paties žmogaus pasmerkimo.

… esame pajungti nežinojimui ir sunkumams…

(52) Ir nereikia stebėtis, kad jis (žmogus) arba dėl nežinojimo neturi laisvo valios sprendimo pasirinkti tai, ką daryti teisinga: arba dėl besipriešinančio kūniško įpročio (kuris dėl mirtingo paveldimumo smurto tarsi natūraliai įsišaknijo) jis nors ir mato, ką teisingo reikia padaryti, ir to nori, bet nesugeba to įvykdyti. Juk pati teisingiausia nuodėmės bausmė yra ta, kad kiekvienas praranda tai, kuo gerai naudotis nenorėjo, nors (jeigu būtų norėjęs) galėjo tuo naudotis be jokio sunkumo. O tai reiškia, kad tas, kuris žinodamas nesielgia teisingai, praranda žinojimą, kas yra teisinga; o tas, kuris nenorėjo elgtis teisingai, kai dar galėjo (tai daryti), praranda galią tai daryti net ir tada, kai to nori. Juk iš tiesų kiekvienai nusidedančiai sielai yra būdingos šios dvi bausmės – nežinojimas ir sunkumas (nemokėjimas ir nepajėgumas). Dėl nežinojimo žemina klaida, dėl sunkumo (nepajėgumo) kankina kančia. Bet kad pritartum melui kaip tiesai (taip, kad žmogus klystų prieš savo valią), ir kad dėl besipriešinančio ir kankinančio kūniškojo ryšio skausmo nesugebėtume susilaikyti nuo geidulingų darbų, – tai nėra žmogaus (kokiu jis buvo) sukurtos prigimties savybė, bet pasmerkto (žmogaus) bausmė. Tačiau kai mes kalbame apie laisvą teisingo veiksmo valią, mes kalbame būtent apie tą (valią), su kuria žmogus buvo sukurtas.

… kuriuos nugalime su Dievo malone…

(53) Čia iškyla tas klausimas, kurį tarpusavyje murmėdami įprato graužti žmonės, kurie pasiruošę kaltinti bet ką kitą dėl savo nuodėmių, bet tik ne save pačius. Juk jie sako: „Jei Adomas ir Ieva nusidėjo, ką mes, vargšai, padarėme, kad gimtume su nežinojimo aklumu ir su sunkumų (nepajėgumo) kančiomis – idant iš pradžių mes klystume net nežinodami, ką mums reikia daryti; o vėliau, kai mums pradėjo aiškėti teisingumo įsakymai, mes norėtume juos vykdyti, bet negalėtume, sulaikomi kažkokios kūniško geidulio būtinybės?“ Tokiems galima trumpai atsakyti, kad jie nusiramintų ir nustotų murmėti prieš Dievą. Galbūt jie teisingai skųstųsi, jeigu nebūtų nė vieno žmogaus, kuris taptų nugalėtoju prieš klaidą ir geismą: tačiau kadangi visur yra Esantis (Dievas), kuris daugybe būdų per Jį tarnaujančią kūriniją kviečia atsivertusį, moko tikintįjį, guodžia besiviliantį, skatina uolųjį, padeda besistengiančiam, išklauso maldaujantį; todėl tau nepriskiriama kaltei tai, kad tu nežinai prieš savo valią, bet tai, kad tu nesistengi ieškoti to, ko nežinai; ir ne tai, kad (nemoki) surinkti savo sužeistų narių, bet tai, kad tu niekini Tą, kuris nori tave išgydyti – tai yra tavo paties asmeninės nuodėmės. Juk iš jokio žmogaus nėra atimtas žinojimas, jog tai, ko jis nenaudingai nežino, reikia naudingai ieškoti, ir kad jam reikia nuolankiai prisipažinti apie savo silpnumą, idant tam ieškančiajam ir prisipažįstančiajam padėtų Tas, kuris nei pats klysta padėdamas, nei vargsta (dėl to).

… kadangi jie yra nuodėmės bausmė…

(54) Juk tai, kad nežinantis žmogus nesielgia teisingai, ir kad norėdamas (elgtis) teisingai negali (to) atlikti, dėl to tai vadinama nuodėmėmis, kadangi jos kildina savo pradžią iš anos (pačios pirmosios) laisvos valios nuodėmės: nes ana ankstesnė nusipelno šių sekančių (pasekmių). Juk kaip mes liežuviu (lingua) vadiname ne tik tą narį, kurį judiname burnoje, kai kalbame, bet ir tai, kas yra to nario judėjimo pasekmė – tai yra pačių žodžių pavidalą ir prasmę (dėl kurios ir sakoma: graikų kalba (lingua), lotynų kalba): lygiai taip mes nuodėme vadiname ne tik tą, kuri tikrąja to žodžio prasme vadinasi nuodėmė (nes ji padaroma iš laisvos valios ir to, kuris žino); bet (taip pat vadiname nuodėme) ir tai, kas neišvengiamai seka iš anos (pirmosios nuodėmės) bausmės. Taip pat ir pačią „prigimtį“ mes vadiname kitaip, kai kalbame tiksliai – tai yra „žmogaus prigimtį“, kokioje jis iš pat pradžių savo rūšyje buvo sukurtas nekaltas: ir visiškai kitaip (vadiname) šitą prigimtį, kurioje mes gimstame mirtingi, nežinantys ir pajungti kūnui iš anos nuteisto žmogaus bausmės; remdamasis šiuo požiūriu Apaštalas ir sako: „Juk ir mes visi iš prigimties buvome rūstybės vaikai, kaip ir kiti.“

… kuri (bausmė) kyla iš pirmosios sąjungos…

(55) O kad dėl anos pirmosios sąjungos (santuokos / susijungimo) mes gimstame su nežinojimu, sunkumais ir mirtingumu – kadangi anie (Adomas ir Ieva), kai nusidėjo, buvo numesti į klaidą, į vargą ir mirtį – taip buvo teisingiausiai nuspręsta Aukščiausiojo Dievo, visų dalykų Valdytojo; idant žmogaus atsiradime (gimime) iš pat pradžių (originaliai) išryškėtų baudžiančiojo (Dievo) teisingumas, o (žmogaus) tobulėjime – išvaduotojo (Dievo) gailestingumas. Juk pasmerktajam pirmajam žmogui palaimingumas buvo atimtas ne taip, kad jam būtų buvęs atimtas ir vaisingumas. Juk net ir iš jo palikuonių – nors ir kūniškų bei mirtingų – galėjo būti sukurta tam tikra savo rūšies puošmena ir žemės papuošimas. Tačiau kad jis gimdytų geresnius, nei pats buvo, nebūtų buvę teisinga: vis dėlto, jeigu (žmogus) atsigręžia atgal į Dievą, idant kiekvienas nugalėtų tą bausmę, kurios jo pradinė kilmė (Adomas) nusipelno dėl nusigręžimo (nuo Dievo), reikėjo, kad norintis (tai daryti) ne tik nebūtų stabdomas, bet ir kad jam būtų padedama; juk net ir taip visų dalykų Kūrėjas parodė, su kokiu lengvumu žmogus, jeigu tik būtų norėjęs, būtų galėjęs išlaikyti tai, kuo jis buvo sukurtas, kai net ir jo palikuonys sugebėjo pranokti (tą būklę), kokioje jie gimė.

… ar sielos buvo sukurtos viena (bendra), ar atskiros kiekvienam…

(56) Toliau, jeigu buvo sukurta (tik) viena siela, iš kurios yra kildinamos (keliamos) visų gimstančių žmonių sielos, kas gali pasakyti, kad jis nenusidėjo, kai nusidėjo anas pats pirmasis (žmogus)? Bet jeigu sielos yra kuriamos atskirai kiekviename iš gimstančiųjų, nėra neteisinga, priešingai – pasirodo esant labai tinkama ir pačia tobuliausia tvarka, kad ankstesniojo (protėvio) blogas nuopelnas (kaltė) taptų sekančiojo prigimtimi; o sekančiojo geras nuopelnas (teisumas) atitaisytų ankstesniojo prigimtį. Juk kas gi čia tokio nepadoraus, jeigu Kūrėjas net ir taip norėjo parodyti, kad sielos orumas tiek pranoksta kūniškus kūrinius, jog vieno (kūrinio) pabaiga (nukritimas) galėtų tapti kito (kūrinio) pradžia (gimimu) iš to paties laipsnio? Juk kai ta nusidedanti siela nusirito į nežinojimą ir sunkumus, tai teisingai vadinama bausme būtent dėl to, kad prieš šią bausmę ji buvo geresnė. Taigi, jeigu (kuri) kita pradedanti būti siela – ne tik prieš (padarant) nuodėmę, bet apskritai prieš visą savo gyvenimą – prasideda tokioje pat būklėje, kokioje ana pirmoji atsidūrė po savo nusikalstamo gyvenimo, tai ji (ši nauja siela) turi ne mažą gėrį, už kurį turėtų dėkoti savo Kūrėjui; kadangi jau pati jos pradžia ir jos egzistavimo užuomazga yra geresnė už bet kokį patį tobuliausią kūną. Juk tai nėra vidutiniški gėriai: ne tik tai, kad ji yra siela (kuri savo prigimtimi jau pranoksta kiekvieną kūną); bet ir tai, kad ji turi galimybę – padedant Kūrėjui – pati save tobulinti (puoselėti), ir per pamaldų uolumą gali įgyti ir talpinti savyje visas dorybes, per kurias ji išsilaisvins ir iš kankinančio sunkumo (nepajėgumo), ir iš akinančio nežinojimo. Bet jei taip yra, vadinasi gimstančioms sieloms nežinojimas ir sunkumas bus ne nuodėmės bausmė, o paraginimas tobulėti, ir tobulumo pradžia. Juk dar prieš bet kokį gero darbo nuopelną visai ne menkas dalykas yra gauti natūralų sprendimą (sugebėjimą atskirti), kuriuo žmogus išmintį iškelia aukščiau už klaidą, o ramybę – aukščiau už sunkumą (nepajėgumą), idant jis šiuos dalykus pasiektų ne pačiu gimimu, bet per uolias pastangas. Bet jeigu jis nenorės taip daryti, jis teisingai bus laikomas kaltu dėl nuodėmės, kaip tas, kuris blogai pasinaudojo savo gauta galia. Nors jis ir gimė nežinojime bei sunkumuose, vis dėlto jokia būtinybė jo neverčia pasilikti tame, kame jis gimė: ir tokios sielos Kūrėju negalėtų būti niekas kitas, kaip tik Visagalis Dievas; Kuris sukuria jas dar prieš joms pasirenkant meilę Jame, ir Kuris pats jas ištobulina po to, kai jos Jį pamilsta; Kuris neegzistuojantiems suteikia būtį (kad jie būtų), o mylintiems Jį (iš Kurio jie yra) – Jis suteikia palaimą (kad jie būtų palaimingi).

… ar jos jau egzistuoja ir siunčiamos į kūnus…

(57) O jeigu kokiame nors Dievo slėpinyje jau egzistuojančios sielos yra siunčiamos įkvėpti ir valdyti atskirų gimstančiųjų kūnus, jos neabejotinai siunčiamos šiai pareigai: idant tą kūną (kuris gimsta iš nuodėmės bausmės, tai yra pirmojo žmogaus mirtingumo), gerai jį valdydamos – tai yra per dorybes baudžiant ir pajungiant kuo tvarkingiausiai ir teisėtai vergijai – jos pačios paruoštų jį dangiško negendamumo vietai tinkamoje tvarkoje ir tinkamu laiku. Kai jos įžengia į šį gyvenimą ir imasi nešioti mirtingus narius, jos neišvengiamai turi priimti ir ankstesniojo gyvenimo užmarštį, ir dabarties (gyvenimo) vargą: iš kur ir kils tas nežinojimas bei sunkumas, kuris pirmajam žmogui buvo mirtingumo bausmė idant jis iškentėtų sielos nelaimę; tuo tarpu šiems (vėlesniems) – tai yra tarnystės durys siekiant atkurti kūno negendamumą. Nes tokiu atveju šie dalykai yra vadinami nuodėmėmis ne dėl kitos priežasties, o tik dėl to, kad kūnas, kilęs iš nusidėjėlio giminės, ateinančioms į jį sieloms sukelia šį nežinojimą ir sunkumą; kuris tačiau neturėtų būti priskiriamas joms kaip kaltė, nei Kūrėjui. Juk Jis (Dievas) joms suteikė ir sugebėjimą gerai veikti sunkiose pareigose, ir tikėjimo kelią užmaršties aklume; ir dar tą ypatingą sprendimą, kuriuo kiekviena siela pripažįsta, jog tai, ko ji nenaudingai nežino, reikia ieškoti, ir atkakliai dirbant bei atliekant pareigas stengtis nugalėti sunkumus, trukdančius elgtis teisingai, bei prašyti Kūrėjo pagalbos, kad Jis padėtų besistengiančiajam; Jis (Dievas) gi, ar per išorinį įstatymą, ar per vidinį kreipimąsi į širdį, liepė stengtis, ir paruošia pačios palaimingiausios miesto (Dangaus Jeruzalės) šlovę tiems, kurie triumfuos prieš tą (velnią), kuris pirmajį žmogų (nugalėtą per pačius blogiausius įkalbinėjimus) atvedė į šią nelaimę; šią nelaimę jie (žmonės) priima, idant per patį geriausią tikėjimą nugalėtų aną. Juk tai tikrai nemaža kario šlovė – nugalėti velnią, priimant tą pačią bausmę (mirtingumą), per kurią anas didžiuojasi atvedęs žmogų į pralaimėjimą. O kas tik – pagautas šio gyvenimo meilės – to nepaisys (apleis šią pareigą), tas savo dezertyravimo gėdos jokiu būdu teisingai nepriskirs Karaliaus (Dievo) įsakymui: bet jis greičiau bus (kaip tas karys) paskirtas į to kito būrius, būdamas pavaldus visų Valdovui; kadangi jis pamilo negarbingą atlygį (velnio gundymus), idant paliktų savo pačių karinę stovyklą (Dievo tarnybą).

… ar ateina savo pačių noru.

(58) Bet jeigu kažkur kitur esančios sielos yra ne Viešpaties Dievo siunčiamos, o jos pačios savo noru ateina gyventi į kūnus; tuomet dar lengviau pamatyti štai ką: kad koks beapimtų jas nežinojimas ir sunkumas (kaip jų pačių savanoriško sprendimo pasekmė), dėl to jokiu būdu negalima kaltinti Kūrėjo: nes net ir tuo atveju, jeigu Jis pats būtų jas pasiuntęs (kadangi net pačiame nežinojime ir sunkumuose Jis neatėmė iš jų laisvos valios prašyti, ieškoti ir stengtis – būdamas pasirengęs duoti prašantiems, parodyti ieškantiems, atidaryti besibeldžiantiems), Jis vis vien būtų visiškai be jokios kaltės. Juk Jis suteikė tai, kad šio nežinojimo ir sunkumų nugalėjimas pasitarnautų uoliesiems ir geravaliams (sieloms) įgyti šlovės vainiką; o aplaidiesiems ir tiems, kurie savo nuodėmes nori teisinti savo silpnumu – Jis paties nežinojimo ir sunkumo nepriekaištautų kaip nusikaltimo; tačiau kadangi jie pasirinko geriau likti juose, negu – per uolų ieškojimą bei mokymąsi, ir nuolankų prisipažinimą bei maldą – pasiekti tiesą ir lengvumą, Jis atkeršytų teisinga bausme.

Apie sielą ir apie Dievą reikia kalbėti atsargiai.

(59) Tačiau iš šių keturių nuomonių apie sielą – ar jos kyla (perduodamos) iš giminės (iš tėvų), ar kiekvienam gimstančiajam sukuriamos naujos, ar kažkur jau egzistuojančios yra Dievo siunčiamos į gimstančiųjų kūnus, ar pačios savo noru nuslysta (į juos) – jokios negalima neapgalvotai tvirtinti. Kadangi arba šis klausimas katalikų dieviškųjų Knygų aiškintojų dar nėra išspręstas ir nušviestas atsižvelgiant į jo tamsumą bei sudėtingumą; arba jeigu tai ir jau padaryta, tokių raštų mes dar neturime savo rankose. Svarbiausia tegul būna tikėjimas (pasiryžimas), jog apie Kūrėjo substanciją nemąstytume nieko klaidingo ir nieko Jos nepadoraus. Juk prie Jo mes artėjame pamaldumo keliu. Jeigu mes apie Jį manysime kitaip, nei Jis iš tiesų yra, mūsų pastangos privers mus eiti ne į palaimą, bet į tuštybę. Tačiau, kas liečia kūriniją, jei apie ją manysime kitaip, nei ji iš tiesų yra – tol, kol nelaikysime to už tikrą ir pažintą dalyką – nėra jokio pavojaus. Juk mums liepiama eiti (veržtis) ne į kūriniją, kad taptume palaiminti, bet į patį Kūrėją: bet jei apie Jį mus įtikins kažkuo, kas nėra teisinga ir tikra, mes būsime apgauti pačia pavojingiausia klaida. Juk eidamas link to, kas neegzistuoja, arba, jei egzistuoja, nepadaro palaimingu – niekas negali pasiekti palaimingo gyvenimo.

Tikėjimas remiamas (papildomas) protu…

(60) Tačiau, idant mes sugebėtume kontempliuoti tiesos amžinybę, ja mėgautis ir prie jos prisirišti, mūsų silpnumui buvo parūpintas kelias per laikinus dalykus, idant tikėtume praeities ir ateities dalykais tiek, kiek pakanka mūsų kelionei link amžinybės. Šis tikėjimo mokymas, idant pasižymėtų autoritetu, yra valdomas dieviškojo gailestingumo. O štai dabartiniai dalykai (kalbant apie tai, kas susiję su kūrinija), dėl kūno ir sielos judrumo bei kintamumo, yra jaučiami tarsi kažkas praeinančio. Ir visame tame to, ko mes nepatiriame (neišbandome), negalime išlaikyti jokia pažinimo forma. Todėl visa, kas per dieviškąjį autoritetą mums liepiama tikėti apie bet kokius kūrinius – ar tai būtų praeitis, ar ateitis – (nors iš dalies jie jau praėjo anksčiau nei mes galėjome juos pajausti, o iš dalies dar nepasiekė mūsų pojūčių); vis dėlto, kadangi jie turi didžiulę galią stiprinant mūsų viltį ir skatinant meilę, o patvirtindami per pačią tvarkingiausią laikų grandinę mums parodo, jog Dievas neapleido mūsų išvadavimo – šiais dalykais reikia tikėti be jokios abejonės. Tačiau bet kokia klaida, kuri prisiima sau dieviškojo autoriteto asmenį, geriausiai atremiama tuomet, jeigu įrodoma (jog ta klaida) tiki ar tvirtina egzistuojant kažkokią (kad ir kintamą) rūšį be Dievo sukurtų dalykų; arba jeigu Dievo substancijoje įžvelgia kokią nors kintamą formą (rūšį), ir tvirtina Dievo substanciją esant daugiau arba mažiau už Trejybę: ši Trejybė (tai, kad Ji būtų pamaldžiai ir blaiviai suprasta) yra kiekvieno krikščioniško budėjimo tikslas, ir į tai nukreiptas visas (šio budėjimo) tobulėjimas. Tačiau apie šios Trejybės vienybę ir lygybę, bei apie kiekvieno Asmens Joje tam tikras savybes – čia nėra vieta kalbėti. Juk kai kuriuos dalykus prisiminti apie Viešpatį Dievą, visų dalykų Kūrėją, Formuotoją ir Tvarkytoją (dalykus, kurie priklauso pačiam sveikiausiam tikėjimui, ir kurie naudingai paremia ir pakelia tuos, kurie tarsi žindomi kūdikiai dar tik pradeda keltis nuo žemiškų dalykų prie dangiškų) – yra labai lengva padaryti ir dauguma (krikščionių autorių) jau dažnai tai darė: tačiau išsamiai visa tai ištirti ir taip išgvildenti šį klausimą, jog bet koks žmogiškasis intelektas pajungtų save aiškiam protui (kiek tai įmanoma šiame gyvenime) – tai tikrai negali atrodyti nei greita, nei lengva pasiekti net ir galvojant (jau nekalbant apie iškalbą), ar tai būtų bet kam iš žmonių, ar bent jau mums. Taigi, dabar tam, kad baigtume tai, ką pradėjome (kiek mums padedama ir kiek mums leidžiama): viskas, kas mums (kalbant apie kūriniją) pasakojama iš praeities arba išpranašaujama ateičiai, kas naudinga palaikant ir saugant tikrąją religiją (pažadinant mus pačiai tyriausiai meilei Dievui ir artimui) – tuo reikia be abejonės tikėti: o prieš netikinčiuosius šiuos dalykus reikia apginti taip, kad arba jų netikėjimas būtų sutraiškytas autoriteto svoriu, arba jiems būtų parodyta (kiek įmanoma) pirmiausia tai – kaip nėra kvaila tikėti tokiais dalykais; o tuomet – kaip kvaila yra atsisakyti jais tikėti. Vis dėlto klaidingą mokymą reikia atremti ir aiškiu protu nugalėti (kiek tai duota) ne tiek dėl praeities ar ateities dalykų, kiek dėl dabarties ir ypač dėl nekintamų dalykų.

… pažįstant ateities ir praeities dalykus…

(61) Be abejo, laikinų dalykų grandinėje, ateities laukimas yra svarbiau nei praeities tyrinėjimas: juk ir dieviškosiose Knygose tie dalykai, kurie pasakojami iš praeities, savyje neša arba ateities dalykų provaizdį (prefigūraciją), arba pažadą, arba liudijimą. Ir iš tiesų, net ir tuose dalykuose, kurie priklauso šiam gyvenimui (tiek sėkmėje, tiek nelaimėse), ne taip svarbu, kas kiekvienas buvo praeityje: tačiau visas rūpesčių karštis susitelkia į tai, ko tikimasi ateityje. Juk kažkokiu tai vidiniu ir natūraliu jausmu tai, kas mums nutiko – kadangi tai jau praėjo – laimės ir nelaimės atžvilgiu yra laikoma taip, lyg to iš viso nebūtų buvę. Tad koks man skirtumas, jeigu aš nežinau, kada pradėjau egzistuoti, kai aš žinau (turiu suvokimą), kad aš esu, ir nedvejoju, jog būsiu ateityje? Juk aš nenukreipiu savo dėmesio į praeitį taip, lyg bijočiau pačios pavojingiausios klaidos, jeigu apie ją manyčiau kitaip, nei tai iš tiesų buvo: bet į tai, kuo aš būsiu ateityje, aš kreipiu savo kelią vedamas savo Kūrėjo gailestingumo. Taigi, kalbant apie tai, kuo aš būsiu ateityje, ir apie Tą, prie kurio aš būsiu ateityje – jeigu aš patikėsiu ar manysiu kitaip, nei yra tiesa, aš privalau labai saugotis klaidos; idant man nenutiktų taip, kad arba nepasiruoščiau būtinų dalykų, arba kad negalėčiau pasiekti paties savo tikslo, kadangi man vienas dalykas atrodys vietoj kito. Todėl, kaip pavyzdžiui, man visiškai nepakenktų norint pasiruošti drabužį, jeigu aš pamirščiau praėjusią žiemą, bet tikrai pakenktų, jeigu netikėčiau artėjančiu ateities šalčiu: lygiai taip pat mano sielai niekuo nepakenks, jeigu ji pamirš, ką galbūt patyrė (praeityje), jeigu tik ji atidžiai pastebės ir išlaikys tai, kam jai nurodoma pasiruošti ateičiai. Ir taip, kaip (pavyzdžiui) plaukiančiam į Romą niekuo nepakenktų, jeigu iš jo atminties išdiltų tai, nuo kokio kranto jis atrišo savo laivą, jeigu tik jis iš tos vietos, kurioje dabar yra, žinotų, kur nukreipti laivo priekį; tačiau visiškai nepadėtų atsiminti pakrantę, iš kurios jis pradėjo kelionę, jeigu, turėdamas klaidingą įsitikinimą apie Romos uostą, jis atsimuštų į uolas: lygiai taip ir man niekuo nepakenks, jeigu neišlaikysiu (nežinosiu) savo gyvenimo laiko pradžios, jeigu tik aš žinau, kokiame tiksle (kame) aš rasiu ramybę; ir ta pačia pradėto gyvenimo atsiminimu ar spėliojimu nebūtų jokios naudos, jeigu, turėdamas nevertą nuomonę apie patį Dievą (Kuris yra vienintelis sielos vargų tikslas), aš atsitrenkčiau į klaidos uolas.

… kadangi trūksta proto.

(62) Ir tegul šis pokalbis nebūna suprastas taip, kad kažkas manytų, jog mes draudžiame (tiems, kurie pajėgia remdamiesi Dievo įkvėptais Raštais) tyrinėti – ar siela dauginasi (persiduoda) iš kitos sielos, ar ji kiekvienam gyvam sutvėrimui sukuriama atskirai tiesiai jame, ar ji iš kažkur siunčiama Dievo valia, idant valdytų ir atgaivintų kūną, ar ji pati savo noru įslysta (į kūną); jeigu (žinoma) kokio nors kito būtino klausimo nagrinėjimas reikalauja, kad šie dalykai būtų apsvarstyti ir išdiskutuoti; arba jei (atlikus) būtinesnius dalykus lieka laiko šiems klausimams tyrinėti ir aptarti. Aš tai pasakiau verčiau dėl to, kad niekas šiuo atveju per daug nesipiktintų tuo žmogumi, kuris galbūt per labiau žmogišką abejonę nenusileidžia jo nuomonei: ar netgi jei kas nors ir sugebės suvokti kažką tikro ir aiškaus šiuo klausimu, jis dėl to neturėtų manyti, jog kitas prarado ateities viltį vien todėl, kad šis neatsimena, iš kur jis pradėjo (savo gyvenimą praeityje).

Nuodėmė teisingai baudžiama…

(63) Tačiau kad ir kaip būtų su šiuo dalyku, ar jį visai praleisti, ar dabar atidėti ir apsvarstyti kitą kartą, visgi dabartiniam klausimui tai netrukdo suvokti, jog, išliekant tobuliausiai ir teisingiausiai bei nesvyruojančiai ir nekintamai Kūrėjo didybei bei substancijai, sielos pačios moka bausmes už savo pačių nuodėmes: ir šios nuodėmės (kaip jau ilgai diskutuojame) turi būti priskiriamos tik jų pačių asmeninei valiai, ir jokios gilesnės nuodėmių priežasties nereikia ieškoti.

… kokioje (būklėje) bebūtų nežinojimas ir sunkumas.

(64) Tačiau jei nežinojimas ir sunkumai yra natūralūs, tuomet siela pradeda nuo jų tobulėti, kildama link pažinimo ir ramybės, kol joje išsipildys palaimingas gyvenimas. Jeigu ji savo pačios valia apleis šį tobulėjimą per geriausias pastangas ir pamaldumą (kuriems galimybė jai nebuvo atimta), ji bus teisingai numesta į dar sunkesnį – dabar jau bausminį – nežinojimą ir sunkumus, pačiu tinkamiausiu ir teisingiausiu dalykų valdymu atsidurdama tarp žemesniųjų. Juk sielos kaltė yra ne tai, kad ji iš prigimties kažko nežino ir iš prigimties kažko negali; bet tai, kad ji nesistengė sužinoti, ir kad neįdėjo atitinkamų pastangų, kad įgytų lengvumą teisingai elgtis. Juk kūdikiui natūralu yra nei mokėti kalbėti, nei sugebėti tai daryti: ir šis nežinojimas bei kalbos sunkumas ne tik kad nėra kaltintinas pagal gramatikos dėsnius, bet ir žmogiškiems jausmams yra mielas ir malonus; nes jis (kūdikis) dėl jokios ydos neapleido tos galimybės įgyti, ir ne dėl jokios ydos prarado tai, ką jau buvo įgijęs. Todėl, jeigu mūsų palaimingumas slypėtų iškalboje, ir nusidėti kalbos garsais būtų laikoma tokiu pačiu nusikaltimu, kaip nusidėti gyvenimo veiksmais; niekas tikrai nekaltintų kūdikystės už tai, kad nuo jos buvo pradėtas kelias link iškalbos įgijimo: bet žmogus, žinoma, būtų pelnytai pasmerktas, jei dėl savo valios iškrypimo jis arba būtų atgal nukritęs į kūdikystę (kalboje), arba joje ir pasilikęs. Lygiai taip ir dabar: jei tiesos nežinojimas ir sunkumas elgtis teisingai žmogui yra natūralus (kad nuo to jis pradėtų kilti į išminties ir ramybės palaimą), niekas teisingai nekaltina jo už šią natūralią pradžią: bet jeigu jis nenorės tobulėti, arba nuo pasiekto tobulėjimo norės nukristi atgal, jis teisingai ir pelnytai kentės bausmes.

Dievas yra giriamas, Kuris kuria ir gelbėja.

(65) O jos (sielos) Kūrėjas yra giriamas visur: ar už tai, kad Jis nuo pačios pradžios suteikė jai imlumą aukščiausiajam gėriui; ar už tai, kad padeda jai tobulėti; ar už tai, kad pripildo ir ištobulina besistengiančiąją; ar už tai, kad nusidėjėlę (tai yra atsisakančią kilti į tobulumą nuo savo pradžios, arba jau nukritusią nuo pasiekto tobulėjimo) Jis sutvarko teisingiausiu pasmerkimu pagal jos nuopelnus. Juk Jis jos nesukūrė blogos vien dėl to, kad ji dar nėra tokia didinga, kokia gavo galimybę tapti per tobulėjimą; nes juk net ir jos (pačioje) pradžioje visos kūnų tobulybės yra kur kas žemesnės už ją (o juk ir jas bet kuris sveiko proto žmogus laiko girtinomis savo rūšyje). Taigi, tai, kad ji nežino, ką jai reikia daryti, kyla iš to, jog ji to dar negavo: bet ji gaus ir tai, jeigu gerai naudosis tuo, ką jau gavo. O ji gavo tai, kad galėtų pamaldžiai ir uoliai ieškoti, jeigu tik norės. Ir tai, kad supratusi, ką jai reikia daryti, ji iš karto nesugeba to įvykdyti, ji irgi dar nėra gavusi: nes tam tikra jos aukštesnioji dalis jau išsiveržė į priekį pajusti teisingo veiksmo gėrį, tačiau tam tikra lėtesnė ir kūniška dalis ne iš karto leidžiasi atvedama į šį sprendimą; idant iš paties sunkumo ji būtų paskatinta šauktis to paties savo tobulumo Pagalbininko, kurį ji jaučia esant ir savo (egzistencijos) pradžios Kūrėju; idant dėl to Jis jai taptų dar brangesnis, kai mato, jog ne savo jėgomis, bet Jo gailestingumu ji pakeliama būti palaiminga – To, kurio gerumo dėka ji išvis egzistuoja (kad ji „yra“). O kuo brangesnis jai yra Tas, iš kurio ji kyla, tuo tvirčiau ji Jame ilsisi, ir tuo gausiau mėgaujasi Jo amžinybe. Juk jeigu jauno ir nebrandinto medelio jokiu būdu teisingai nevadiname nevaisingu, nors jis ir praleidžia kelias vasaras be vaisių, kol tinkamu metu neparodys savo derlingumo; kodėl gi sielos Kūrėjas neturėtų būti giriamas su deramu pamaldumu, jeigu Jis suteikė jai tokią pradžią, kad mokydamasi ir tobulėdama ji galiausiai pasiektų išminties ir teisingumo vaisius, ir jeigu Jis suteikė jai tokį didelį orumą, jog jos pačios galioje paliko nuspręsti (jeigu tik ji to norėtų), ar veržtis į palaimingumą?

Atsakymai prieštaraujantiems (23, 66 – 66, 77)

Prieštaraujama dėl vaikų mirčių ir kankinimų.

(66) Neišmanėliai šiam samprotavimui dažnai prikiša tam tikrą šmeižtą dėl mažų vaikų mirčių ir dėl tam tikrų kūno kankinimų, kuriais mes dažnai matome juos kenčiančius. Juk jie sako: „Kam apskritai reikėjo jam gimti, jeigu jis išėjo iš gyvenimo dar nespėjęs įgyti jokio gyvenimo nuopelno? Arba koks bus jo teismas ateityje, kai jam nėra vietos nei tarp teisiųjų (kadangi nieko gero nepadarė), nei tarp blogųjų (kadangi nieko nenusidėjo)?“ Jiems atsakoma: Visatos aprėptyje ir pačiame tvarkingiausiame visos kūrinijos ryšyje (tiek erdvėje, tiek laike) neįmanoma sukurti jokio (net ir kokio tik nori) žmogaus kaip nereikalingo, kai net joks medžio lapas nesukuriamas nereikalingai; bet tikrai yra nereikalinga (tuščia) ieškoti nuopelnų to žmogaus, kuris jokių nuopelnų neįgijo. Nereikia bijoti, kad galbūt galėjo egzistuoti kažkoks vidurinis gyvenimas tarp teisingo poelgio ir nuodėmės, tačiau Teisėjo nuosprendis negalėtų būti per vidurį tarp atlygio ir bausmės.

Vaikams turi būti suteikiamas krikštas.

(67) Šioje vietoje žmonės dažnai klausia, kokią naudą mažiems vaikams duoda Kristaus krikšto sakramentas, kai jį priėmę jie dažniausiai miršta, dar nespėję nieko iš jo suprasti. Dėl to pakankamai pamaldžiai ir teisingai tikima, kad vaikui padeda tų žmonių tikėjimas, kurie jį atneša pašventinti. Ir tai kuo naudingiausiu autoritetu rekomenduoja Bažnyčia, idant iš to kiekvienas suprastų, kokią naudą jam teikia jo paties tikėjimas, kai juo galima pasitarnauti kitų naudai (tų, kurie dar neturi savojo tikėjimo). Juk kokią naudą našlės sūnui davė jo paties tikėjimas, kurio būdamas miręs jis tikrai neturėjo; bet vis dėlto jam padėjo jo motinos tikėjimas, kad jis prisikeltų? Juo labiau svetimas tikėjimas gali padėti vaikui, kuriam negalima priskirti jo paties netikėjimo?

Per jų (vaikų) kančias pasitaiso vyresnieji.

(68) Kalbant apie kūno kankinimus, kuriais kenčia vaikai (kurių dėl amžiaus dar nėra jokių nuodėmių; jei tomis sielomis, kuriomis jie atgaivinami, jie nebuvo iki tol, kol patys nepradėjo būti žmonėmis), dažniausiai iškyla dar didesnis ir tarsi gailestingas skundas, kai sakoma: „Ką blogo jie padarė, kad tai kentėtų?“ Tarytum galėtų būti kažkoks nekaltumo nuopelnas dar prieš tai, kai žmogus gali bent kiek pakenkti. O kadangi Dievas atlieka kažką gero (taisant vyresniuosius), kai šie yra plakami jų mylimų vaikų skausmais ir mirtimis; kodėl gi tai neturėtų įvykti, kai visa tai, kas praeis (tiems, kuriems tai nutiko), bus lyg nebuvę: o tie, dėl kurių tai įvyko, arba taps geresni (jeigu, pataisyti laikinų nepatogumų, jie pasirinks gyventi teisingiau), arba neturės jokio pasiteisinimo būsimo teismo bausmėje (jeigu šio gyvenimo kančiomis nenorėjo atgręžti savo troškimų į amžinąjį gyvenimą)? Ir kas žino, ką mažiems vaikams – per kurių kančias palaužiamas vyresniųjų kietumas, išbandomas tikėjimas arba išbandomas gailestingumas – kas tad žino, kokį gerą atlygį Dievas slepia savo slaptuose sprendimuose patiems tiems vaikams? Kadangi nors jie nieko gero ir nepadarė, jie visgi kentėjo šiuos dalykus niekuo nenusidėję. Juk ne veltui Bažnyčia priima į kankinių garbę net ir tuos kūdikius, kurie buvo nužudyti tada, kai Erodas ieškojo nužudyti Viešpatį Jėzų Kristų.

Apie tai, kad ir gyvuliai kenčia…

(69) Tačiau šie šmeižikai (ir tokių klausimų ne uolūs tyrinėtojai, bet tuščiažodžiaujantys kurstytojai) įpratę trikdyti mažiau išsilavinusiųjų tikėjimą ir kalbomis apie gyvulių skausmus bei vargus, sakydami: „Ką gi gyvuliai nusipelnė blogo, kad kenčia tokius nepatogumus, arba ko gero jie tikisi, kad yra varginami tokiais nepatogumais?“ Bet jie tai sako ir taip galvoja dėl to, kad apie dalykus sprendžia labai neteisingai; negalėdami pamatyti, koks ir kokio dydžio yra aukščiausiasis gėris, jie nori, kad visi dalykai būtų tokie, kokį jie įsivaizduoja esant aukščiausiąjį gėrį: juk be aukščiausiųjų (dangaus) kūnų (kurie yra mažiausiai pavaldūs gedimui), jie apskritai nesugeba sugalvoti aukščiausiojo gėrio; ir dėl to jie be jokios tvarkos reikalauja, kad gyvulių kūnai nekentėtų nei mirties, nei jokio gedimo (tarsi jie nebūtų mirtingi, būdami patys žemiausi); arba mano juos esant blogus vien dėl to, kad dangiški kūnai yra geresni. Tačiau skausmas, kurį jaučia gyvuliai, taip pat atskleidžia (rekomenduoja) tam tikrą nuostabią ir girtiną (savo rūšyje) gyvuliškų sielų jėgą. Juk vien iš to pakankamai aišku, kaip labai jos trokšta vienybės valdydamos ir atgaivindamos savo kūnus. Kas gi kita yra skausmas, jei ne tam tikras pojūtis, nepakenčiantis padalijimo ar gedimo? Iš to aiškiau nei šviesoje pasirodo, kaip toji siela savo kūno visumoje yra godi ir atkakli vienybės atžvilgiu, kadangi ji ne noriai ir ne abejingai, bet priešingai – priešindamasi ir atkakliai reaguoja į tą savo kūno kančią, per kurią ji sunkiai priima savo vienybės ir vientisumo ardymą. Vadinasi, jeigu nebūtų gyvulių skausmo, nepaaiškėtų, koks didžiulis yra vienybės troškimas žemesniuose kūriniuose (gyvūnuose). O jeigu tai nepaaiškėtų, mes būtume mažiau nei reikia raginami (atkreipti dėmesį), kad visi šie dalykai yra sukurti iš anos aukščiausios, didingiausios ir neapsakomos Kūrėjo vienybės.

… yra prigimties pareiga.

(70) Ir iš tiesų, jei pamaldžiai ir atidžiai pažvelgsi, kiekvieno kūrinio rūšis ir judesys, kurį gali apmąstyti žmogaus protas, kalba mums pamokymus – įvairiais judesiais ir būsenomis, tarsi tam tikra kalbų įvairove, iš visų pusių šaukdamas ir ragindamas, kad reikia pažinti Kūrėją. Juk nėra nė vieno iš tų dalykų (kurie nejaučia nei skausmo, nei malonumo), kuris nepasiektų savo rūšies grožio, ar bent jau kokio nors savo prigimties stabilumo per tam tikrą vienybę. Taip pat nėra nė vieno iš tų dalykų (kurie jaučia arba skausmo kančią, arba malonumo viliones), kuris pačiu tuo (faktu), kad bėga nuo skausmo ir trokšta malonumo, neprisipažintų, jog bėga nuo padalijimo (irimo) ir trokšta vienybės. Ir pačiose racionaliose sielose visas pažinimo troškimas (kuriuo ta prigimtis džiaugiasi) suveda į vienybę visa, ką suvokia; o paklydimuose ji nebėga nuo nieko kito, kaip tik nuo to, kad nebūtų supainiota nesuprantama dviprasmybe (ambivalentiškumu). O kodėl bet koks dviprasmiškumas yra nemalonus, jeigu ne todėl, kad jis neturi aiškios vienybės? Iš to aišku, kad visi dalykai – ar jie atsimuša (užgauna) ar patys yra atsimušami, ar jie džiugina ar patys džiaugiasi – jie visi skelbia ir liudija Kūrėjo vienybę. Tačiau jeigu nežinojimas ir sunkumas (nuo kurių privalomai prasideda šis gyvenimas) nėra natūralūs sieloms; lieka išvada, kad jie arba buvo prisiimti kaip pareiga, arba uždėti kaip bausmė. Manau, kad apie šiuos dalykus jau pakankamai aptarta.

Ar yra kažkas per vidurį tarp kvailumo ir išminties.

(71) Todėl labiau reikia klausti apie tai, koks buvo sukurtas pats pirmasis žmogus, negu tai, kaip išplito jo palikuonys. Juk labai aštriai manosi užduodantys klausimą tie, kurie sako: „Jei pirmasis žmogus buvo sukurtas išmintingas, kodėl jis buvo sugundytas (apgautas)? O jeigu jis buvo sukurtas kvailas, kaipgi tuomet Dievas nėra ydų autorius, kai kvailumas yra pati didžiausia yda?“ Lyg žmogiškoji prigimtis okrem kvailumo ir išminties nepriimtų jokios vidurinės būsenos, kurios negalima būtų pavadinti nei kvailumu, nei išmintimi. Juk žmogus pradeda būti arba kvailu, arba išmintingu (taip, kad jį būtinai reikėtų vadinti vienu iš šių dviejų) tik tada, kai jis jau galėtų turėti išmintį (jeigu jos neapleistų), idant ydingo kvailumo valia taptų kalta. Juk nėra niekas toks beprotis, kad kvailiu vadintų kūdikį, nors būtų dar absurdiškesnis, jeigu norėtų jį pavadinti išminčiumi. Vadinasi, kaip kūdikis negali būti vadinamas nei kvailu, nei išmintingu (nors jis jau yra žmogus); iš ko akivaizdu, jog žmogaus prigimtis priima kažką vidurinio, ko teisingai nepavadintum nei kvailumu, nei išmintimi: lygiai taip pat, jeigu kas nors būtų apdovanotas tokia būsena, kokią turi tie, kurie iš apsileidimo stokoja išminties – niekas teisingai nevadintų jo kvailu, jeigu matytų jį esant tokį ne dėl ydos, o iš prigimties. Juk kvailumas yra ne bet koks, o būtent ydingas nežinojimas, ko reikia siekti ir ko vengti. Dėl tos priežasties mes ir neracionalaus gyvulio nevadiname kvailu, kadangi jis negavo galimybės būti išmintingu. Nors dažniausiai iš panašumo mes ir pavadiname kažką ne visai tikslia to žodžio prasme. Juk nors aklumas ir yra didžiausia akių yda, vis dėlto tik gimusiems šuniukams tai nėra yda, ir to negalima tikrąja prasme vadinti aklumu.

Pirmasis žmogus buvo pajėgus priimti įsakymą.

(72) Taigi jeigu žmogus buvo sukurtas taip, kad nors dar nebuvo išmintingas, vis dėlto jau galėjo priimti įsakymą, kuriam be abejonės privalėjo paklusti; tai nei stebėtina, kad jis galėjo būti apgautas (sugundytas); nei neteisinga, kad nepaklusęs įsakymui jis sumokėjo bausmes; nei jo Kūrėjas yra ydų autorius, kadangi neturėti išminties jam dar nebuvo yda, jeigu jis dar nebuvo gavęs (galimybės), kad galėtų ją turėti. Bet visgi jis turėjo kažką, kuo – jeigu būtų norėjęs gerai pasinaudoti – būtų pakilęs prie to, ko dar neturėjo. Juk viena yra būti racionaliam, ir visai kas kita – būti išmintingam. Per protą (racionalumą) kiekvienas tampa pajėgus priimti įsakymą, kuriam yra skolingas tikėjimą (ištikimybę), idant įvykdytų tai, kas įsakyta. Ir kaip proto prigimtis priima įsakymą, taip įsakymo laikymasis (atneša) išmintį. Kas yra prigimtis priimant įsakymą, tas yra valia jo laikantis. Ir kaip racionali prigimtis yra tarsi nuopelnas įsakymui gauti, taip įsakymo laikymasis yra nuopelnas išminčiai gauti. Ir nuo tos akimirkos, kai žmogus pradeda būti pajėgus priimti įsakymą, nuo tada jis pradeda galėti nusidėti. Prieš tapdamas išmintingu, jis nusideda dviem būdais: jeigu arba nepritaiko savęs įsakymui priimti, arba gavęs jo nesilaiko. O išminčius nusideda, jeigu jis nusigręžia nuo išminties. Juk kaip įsakymas kyla ne iš to, kuriam įsakoma, bet iš to, kuris įsako; taip ir išmintis yra ne iš to, kuris yra apšviečiamas, bet iš to, kuris apšviečia. Kas tad čia tokio, dėl ko žmogaus Kūrėjas neturėtų būti giriamas? Juk žmogus yra tam tikras gėris, ir geresnis už gyvulį vien dėl to, kad yra pajėgus priimti įsakymą. Ir dar geresnis jis yra tada, kai jau priėmė įsakymą. Ir dar geresnis – kai įsakymui pakluso. Ir už visa tai geresnis, kai tampa palaimingas amžina išminties šviesa. O nuodėmė yra blogis (defektas) aplaidume (negligentia): ar priimant įsakymą, ar jo laikantis, ar saugant išminties kontempliaciją. Iš to suprantama, kad net jeigu pirmasis žmogus ir būtų buvęs sukurtas išmintingas, jis vis tiek būtų galėjęs būti apgautas (sugundytas). Kadangi ši nuodėmė atsirado iš laisvo sprendimo (valios), ją pagal dieviškąjį įstatymą teisingai pasekė bausmė. Taip sako ir apaštalas Paulius: „Sakydamiesi esą išmintingi, jie tapo kvaili.“ Juk išdidumas nusuka nuo išminties: o (šį) nusigręžimą seka kvailumas. Kvailumas iš tiesų yra tam tikras aklumas, kaip jis (Apaštalas) vėlgi sako: „Ir jų neprotinga širdis aptemo.“ O iš kur šis aptemimas, jeigu ne iš nusigręžimo nuo išminties šviesos? Iš kur tas nusigręžimas, jeigu ne tada, kai tas, kuriam Dievas yra (jo) gėris, nori pats sau būti savo paties gėriu – taip kaip Dievas yra (gėris) Pats Sau? Todėl (Pranašas) ir sako: „Manyje pačiame mano siela yra suglumusi“; ir (velnias) sako: „Paragaukite, ir būsite kaip dievai.“

Pirmasis žmogus nebuvo nei kvailas, nei išmintingas.

(73) Tačiau mąstančiuosius trikdo tai, kad jie klausia šitaip: „Ar pirmasis žmogus atsitraukė nuo Dievo dėl kvailumo? Ar atsitraukęs jis tapo kvailas?“ Kadangi jeigu atsakysi, jog jis atsitraukė nuo išminties dėl kvailumo, atrodys, kad jis buvo kvailas dar prieš atsitraukdamas nuo išminties (taip kad kvailumas buvo jo atsitraukimo priežastis). O jeigu atsakysi, kad atsitraukęs jis tapo kvailas, jie klausia, ar jis atsitraukė kvailai, ar išmintingai. Jei išmintingai – tada jis pasielgė teisingai ir niekuo nenusidėjo; jei kvailai – tuomet, jie sako, jame jau buvo kvailumas, dėl kurio jis ir atsitraukė. Juk jis negalėjo padaryti kažko kvailai be kvailumo. Iš to aišku, kad yra kažkas vidurinio, per ką pereinama nuo išminties į kvailumą, ir tai negali būti pavadinta nei „padaryta kvailai“, nei „padaryta išmintingai“ – ir tai žmonėms, esantiems šiame gyvenime, galima suprasti tik iš priešingybės (pereinant priešingai). Juk lygiai kaip joks mirtingasis netampa išmintingas, jeigu jis nepereina nuo kvailumo į išmintį; o šis perėjimas, jei jis atliekamas „kvailai“, jis tikrai atliekamas ne „gerai“ (o tai sakyti būtų didžiausia beprotybė); bet jeigu jis atliekamas „išmintingai“, vadinasi, žmoguje jau buvo išmintis dar prieš jam pereinant į išmintį (kas lygiai taip pat absurdiška); iš ko ir suprantama, jog yra kažkoks vidurys, kurio negalima pavadinti nė vienu iš šių: lygiai taip pat ir pereinant iš išminties viršūnės, idant pirmasis žmogus pereitų į kvailumą – tas perėjimas nebuvo nei kvailas, nei išmintingas. Tarytum miege ir budėjime – nei užmigti yra tas pats, kas miegoti, nei pabusti yra tas pats, kas budėti; bet tai yra tam tikras perėjimas iš vieno į kitą. Skirtumas tik tas, kad anie (fiziniai perėjimai) dažniausiai įvyksta be valios (neprivalomai nuo mūsų noro): tuo tarpu šie – niekada kitaip, kaip tik per valią; dėl to iš to ir seka teisingiausi atlygiai.

Jis pasirinko tarp įsakymo ir pasiūlymo.

(74) Bet kadangi valios atlikti bet ką nepatraukia niekas kitas, kaip tik kažkas pasirodžiusio (pamatyto/suvokto); ir kas ką paima ar atmeta – yra valioje (galioje); tačiau tuo, kokiu pasirodžiusiu (įspūdžiu) siela bus paliesta – jokios galios (valios) nėra: tenka pripažinti, kad siela yra paliečiama ir iš aukštesnių, ir iš žemesnių pasirodžiusių dalykų (vaizdų/įspūdžių), idant racionali substancija iš abiejų paimtų tai, ką nori, ir pagal tai, ką paima (pagal nuopelnus), po to sektų arba nelaimė, arba palaima. Kaip kad ir rojuje – aukštesnis vaizdas (įspūdis) buvo Dievo įsakymas; o žemesnis vaizdas – gyvatės įtaiga. Juk nei tai, kas jam buvo įsakyta Viešpaties, nei tai, kas jam buvo pasiūlyta gyvatės, nebuvo žmogaus galioje. Tačiau tai, kad (žmogui), esančiam pačioje išminties sveikatoje (būklėje), nepasiduoti žemesnės vilionės vaizdams (įspūdžiams) yra visiškai laisva ir nevaržoma jokių sunkumo pančių – galima suprasti vien iš to, kad net ir kvailiai (kurie dar tik pereis į išmintį) tai nugalėti sugeba net ir kęsdami nepatogumą, atsisakydami pražūtingų įpročių ir užkrėsto saldumo.

Velnias pasirinko iš sielos intencijos.

(75) Šioje vietoje galima paklausti: jeigu žmogui buvo prieinami vaizdai (įspūdžiai) iš abiejų pusių (vienas iš Dievo įsakymo, kitas – iš gyvatės įtaigos); tai iš kur gi pačiam velniui buvo pasufleruotas sprendimas siekti bedieviškumo, dėl kurio jis nuslydo iš aukštų buveinių? Juk jeigu jis nebūtų buvęs paliestas jokio vaizdo (įspūdžio/suvokimo), jis nebūtų pasirinkęs daryti tai, ką padarė: nes jeigu jam į protą nebūtų atėjęs kažkoks dalykas, jis jokiu būdu nebūtų nukreipęs savo intencijos į nusikaltimą. Iš kur tuomet jam atėjo į protą tai (kas bebūtų atėję), kad jis imtųsi to, kas iš gero angelo padarė jį velniu? Juk tas, kuris nori, be abejo, nori kažko: o to (kažko) jis negali norėti, jeigu nėra apie tai perspėtas – arba iš išorės per kūno pojūtį, arba jeigu tai neateina į protą slaptais būdais. Todėl reikia išskirti vaizdų (įspūdžių/suvokimų) rūšis: vienas jų yra tas, kuris kyla iš patariančiojo valios (kaip antai velnio įtaiga, kuriai žmogus pritardamas nusidėjo); kitas – kyla iš pačių dalykų, pavaldžių arba sielos intencijai (dėmesiui), arba kūno pojūčiams. Sielos intencijai pavaldu (išskyrus Trejybės nekintamumą, kuri, žinoma, nėra pavaldi, bet priešingai – iškilusi virš jos) – taigi, sielos intencijai pirmiausia pavaldi pati siela, per kurią mes ir jaučiame save gyvenant: toliau, kūnas, kurį ji valdo; todėl bet kokiam veiksmui atlikti ji judina tą narį, kurio reikia ir tada, kai reikia. O kūno pojūčiams pavaldūs bet kokie materialūs dalykai.

Žmogaus bausmė Kristuje yra pataisanti…

(76) Tačiau kad siela, kontempliuodama aukščiausiąją išmintį (kuri tikrai nėra siela; nes toji yra nekintama), pamatytų ir pati save (kuri yra kintanti), ir tam tikru būdu ji pati sau ateitų į protą (mintį), taip įvyksta ne kitaip, kaip tik per tą skirtumą, kad ji nėra tas, kas yra Dievas, ir vis dėlto ji yra kažkas tokio, kas po Dievo dar galėtų teikti malonumą. Tačiau ji yra geresnė (tada), kai iš meilės nekintamam Dievui pamiršta save pačią, arba kai visiškai save paniekina lyginant su Juo. Bet jeigu, tarsi priešingybė, ji ima patikti pati sau (idant iškreiptai mėgdžiotų Dievą, norėdama džiaugtis savo pačios galia), ji tampa tuo mažesnė, kuo labiau trokšta būti didesnė. Būtent tai ir reiškia: „Kiekvienos nuodėmės pradžia yra puikybė“; ir „Žmogaus puikybės pradžia yra atkristi nuo Dievo.“ Prie velnio puikybės dar prisidėjo ir pati pikčiausia pavydo (prieš žmogų) intencija, idant šią puikybę (per kurią jis suprato esąs pasmerktas) jis įteigtų žmogui. Dėl to taip atsitiko, kad bausmė, skirta žmogui, tapo labiau pataisanti, o ne pražudanti (naikinanti): kad tam, kuriam velnias buvo prisistatęs puikybės mėgdžiojimui, tam Viešpats prisistatė nuolankumo mėgdžiojimui (per Kurį mums ir pažadamas amžinasis gyvenimas): idant, Kristaus kraujui iš anksto apmokėjus už mus, po neapsakomų vargų ir nelaimių, mes su tokia meile prisiglaustume prie savo Išvaduotojo ir būtume taip pagauti Jo šviesumo į Jį, kad jokie žemesnių dalykų vaizdai (įspūdžiai) nenutolintų mūsų nuo ano aukštesniojo regėjimo; ir net jeigu žemesnių dalykų geismas ir bandytų kažką pasiūlyti šiai mūsų intencijai, amžinasis velnio pasmerkimas ir jo kankinimai mus atšauktų atgal.

… idant jis sugrįžtų į tėvynę.

(77) Teisingumo grožis ir amžinosios šviesos (tai yra nekintamos tiesos ir išminties) džiaugsmas yra toks didžiulis, kad net jeigu mums nebūtų leista joje pasilikti ilgiau kaip vieną dieną, vien tik dėl to visi nesuskaičiuojami šio gyvenimo metai (pilni malonumų ir laikinų gėrybių pertekliaus) būtų teisingai ir pelnytai paniekinti. Juk ne be pagrindo ar ne iš menko jausmo buvo pasakyta: „Viena diena Tavo kiemuose yra geresnė už tūkstančius.“ Nors tai galima suprasti ir kitaip: „tūkstančiai dienų“ gali reikšti laiko kintamumą; o „vienos dienos“ vardu vadinamas amžinybės nekintamumas. Aš nežinau (nemanau), ar palikau kažką neatsakyta į tavo klausimus mūsų atsakymuose (kiek Viešpats teikėsi maloniai suteikti): nors net jeigu tau ir kyla į galvą dar kažkas kitas, pats knygos formatas verčia mus pagaliau pabaigti ir kada nors pailsėti nuo šios diskusijos.

Apie valios laisvę (De Libero Arbitrio)

Gal būt jums bus įdomu: