Stoikai buvo viena įtakingiausių senovės filosofinių mokyklų, kurios įtaka siekia Antikos laikus. Filosofija gimė Atėnuose apie 300 m. pr. Kr., kai Kipre gimęs Zenonas iš Kitijo ėmė mokyti po stoa poikile – dažytuoju portiku, nuo kurio ir kilo mokyklos pavadinimas. Stoicizmo pagrindas buvo gyvenimas pagal gamtą, derinant protą, dorybę ir vidinį ramumą.
Stoikai manė, kad žmogaus laimė nepriklauso nuo išorinių dalykų – pinigų, garbės, sveikatos ar net artimųjų netekties. Tik vienas dalykas yra gėris – dorybė, ir tik vienas blogis – ydinga siela. Visa kita – vadinamoji „adiaphora“ – nei gera, nei bloga. Žmogus privalo išmokti atskirti, kas priklauso nuo jo, o kas – ne. Tai paprasta, bet nepaprastai reikli gyvenimo laikysena, reikalaujanti sąmoningumo ir valios drausmės.
Romėniškasis stoicizmas išsivystė kiek vėliau ir tapo labai praktiškas. Vienas žymiausių stoikų buvo Epiktetas – buvęs vergas, tapęs laisvu žmogumi ir išmintingu mokytoju. Jo mokymas grindžiamas mintimi, kad žmogus nėra laisvas rinktis išorės įvykių, tačiau jis visiškai laisvas rinktis, kaip į juos reaguoti. Dar vienas svarbus stoikas – Seneka, imperatoriaus Nero auklėtojas ir patarėjas. Jo laiškai Lucilijui tapo vienu svarbiausių stoicizmo šaltinių, o jo paties gyvenimas – nuolatinis bandymas gyventi pagal savo mokymą, net ir pasmerkus jį mirti.
Galbūt labiausiai stoicizmo dvasia įkūnyta imperatoriaus Marko Aurelijaus veikale „Sau pačiam“ (lot. Meditationes). Šios meditacijos rašytos naktimis kareivių stovyklose ir niekada nebuvo skirtos publikai. Jo mintys ne apie valdžią ar karo strategijas, bet apie žmogišką trapumą, vidinį tyrumą, kantrybę ir tai, kaip gyventi sąžiningai net ir žlugus viskam aplinkui.
„Net jeigu tau pavyktų gyventi tris tūkstančius metų arba dešimt kartų tiek, vis tiek atmink, kad žmogus nepraranda kito gyvenimo nei to, kurį gyvena, ir kad jis negyvena jokio kito gyvenimo nei to, kurį praranda“ – rašė Markas Aurelijus, primindamas apie laikinumo neišvengiamybę ir kiekvienos akimirkos svarbą.
Stoikai skatino ne slopinti emocijas, bet suprasti jų prigimtį. Pyktis, pavydas, baimė – tai proto klaidos, kylusios iš neteisingų vertinimų. Tikslas – ne jausmų nebuvimas, o laisvė nuo jų valdžios. Žmogus gali išlikti orus bet kokioje situacijoje, jei vadovaujasi protu, o ne aklomis aistromis.
Epiktetas sakė: „Niekas tavęs nežeidžia – tave žeidžia tavo nuomonė apie tai, kas atsitiko.“ Tai viena iš kertinių stoicizmo minčių: mūsų vidinė reakcija, o ne išorinis įvykis, lemia mūsų būseną. Tą patį atkartodavo ir Seneka: „Laikas gydo skausmą, bet išmintis – akimirksniu.“
Stoicizmas nėra filosofija nuo gyvenimo atitrūkusiems. Priešingai – tai buvo kariai, politikai, vergai, valstybių valdytojai, kurie stengėsi gyventi dorai ir ramiai pasaulyje, kuriame dažniau viešpatauja netvarka ir neteisybė. Jie mokė, kad likimas gali atimti viską, išskyrus tavo elgesį ir tavo sprendimą likti dorybingam.