Didysis gaisras, arba ekpyrosis (gr. ἐκπύρωσις, „sunaikinimas ugnimi“), yra senovės stoikų filosofijos sąvoka, apibūdinanti ciklišką visatos sunaikinimą ir atsinaujinimą per kosminę ugnį. Ši idėja, kilusi iš graikų stoicizmo, atspindi ne tik kosmologinį visatos suvokimą, bet ir gilią filosofinę bei etinę perspektyvą, kaip žmogus turėtų gyventi žinodamas, kad viskas yra laikina, tačiau kartu amžina per begalinį kartojimąsi.
Stoikų filosofijoje, kurią IV a. pr. Kr. įkūrė Zenonas iš Kitijo, ekpyrosis yra esminė kosmologijos dalis. Stoikai tikėjo, kad visata yra gyva, racionali ir valdoma dieviškojo proto (logos), kuris dažnai tapatinamas su ugnimi kaip pirminiu elementu. Pagal šią doktriną, visata eina per ciklus: ji gimsta, klesti, o galiausiai sunaikinama per didįjį gaisrą, kai viskas virsta ugnimi. Po šio kataklizmo visata atsinaujina (palingenesia) ir ciklas kartojasi be galo. Stoikų filosofas Chrizipas, gyvenęs III a. pr. Kr., teigė, kad šis procesas yra neišvengiamas ir valdomas logos, kuris užtikrina, kad kiekvienas ciklas atkartotų ankstesnįjį, nors smulkios detalės gali skirtis. Ši idėja išreiškia stoikų tikėjimą, kad visata yra harmoninga ir tvarkinga, o jos sunaikinimas nėra chaotiškas, bet būtinas atgimimui.
Religiniu požiūriu ekpyrosis turi sąsajų su senovės graikų mitologija ir kitomis tradicijomis. Pavyzdžiui, graikų mitologijoje ugnis dažnai siejama su dievu Hefaistu ar Prometėju, simbolizuojančiu kūrybą ir transformaciją. Stoikai šią ugnį laikė ne tik fizine, bet ir dieviška jėga, kuri persmelkia visatą. Palyginimui, induizme randame panašią cikliškumo idėją per kosminius ciklus (kalpas), kur visata taip pat periodiškai sunaikinama ir atkuriama, dažnai per dievo Šivos šokį, simbolizuojantį griovimą ir kūrimą. Skirtingai nei krikščionybėje, kur laikas laikomas linijiniu su pradžia (kūrimu) ir pabaiga (paskutiniu teismu), stoikų ekpyrosis siūlo begalinį cikliškumą, kuris atmeta galutinę pabaigą. Vis dėlto krikščionių apokaliptinėse vizijose, pavyzdžiui, Apreiškimo knygoje, ugnis taip pat atlieka svarbų vaidmenį, valydama pasaulį prieš naują dangų ir žemę (Apr 21, 1). Šis paralelizmas rodo, kad ugnis kaip transformacijos simbolis yra universalus įvairiose kultūrose.
Filosofiškai ekpyrosis kelia klausimų apie laiko, būties ir moralės prigimtį. Stoikų filosofas Markas Aurelijus savo „Apmąstymuose“ rašė: „Viskas yra laikina, ir viskas grįžta į tą patį. Nesvarbu, ar tai trunka dieną, ar šimtą metų, viskas ištirpsta kosminėje ugnyje“ (Apmąstymai, 4.35). Ši mintis skatino stoikus gyventi pagal dorybę, nes, jei visata kartosis, žmogaus veiksmai turi atspindėti harmoniją su logos. Unikalus istorinis pavyzdys: romėnų imperatorius Markas Aurelijus, būdamas stoikas, taikė šią idėją savo valdymui, siekdamas išlikti ramus net karų ir krizių metu, suvokdamas, kad viskas yra laikina, bet kartu dalis amžino ciklo. Kita vertus, ekpyrosis idėja paveikė ir vėlesnius mąstytojus, tokius kaip Friedrichas Nietzsche, kurio „amžinojo sugrįžimo“ koncepcija, aptarta jo veikale „Taip kalbėjo Zaratustra“, turi akivaizdžių sąsajų su stoikų cikliškumo idėja. Nietzsche rašė: „Viskas eina, viskas sugrįžta; amžinai sukasi būties ratas“ (Taip kalbėjo Zaratustra, III dalis). Tačiau skirtingai nei stoikai, Nietzsche šią idėją naudojo kaip egzistencinį iššūkį, o ne kaip kosminės tvarkos patvirtinimą.
Ekpyrosis taip pat turi mokslinį atspindį, ypač XIX a. fizikos diskusijose apie visatos likimą. Pavyzdžiui, termodinamikos teorijos, kurias plėtojo mokslininkai, tokie kaip Williamas Thomsonas (lordas Kelvinas), kėlė idėją apie „šiluminę visatos mirtį“, kai visata pasiekia entropijos maksimumą. Nors tai skiriasi nuo stoikų ugnies vizijos, abu požiūriai nagrinėja visatos pabaigos ir galimo atsinaujinimo galimybę. Šiuolaikinėje kosmologijoje cikliškos visatos modeliai, tokie kaip Rogerio Penrose’o „konforminės ciklinės kosmologijos“ teorija, taip pat primena ekpyrosis, siūlydami, kad visata gali pereiti per begalinius plėtimosi ir susitraukimo ciklus. Įdomus faktas: stoikai tikėjo, kad per kiekvieną ciklą gali atsirasti nedidelių variacijų, todėl, pavyzdžiui, Sokratas kitame cikle galėtų būti ne filosofas, o poetas, kas suteikia ekpyrosis idėjai tam tikrą lankstumą.
Kultūriniame kontekste ekpyrosis atspindi žmogaus bandymą suvokti laikinumą ir amžinybę. Pavyzdžiui, senovės graikų tragedijose, tokiose kaip Sofoklio „Antigonė“, matomas stoikų požiūris į neišvengiamą likimą, kuris primena ekpyrosis cikliškumą – viskas grįžta prie kosminės tvarkos. Šiuolaikiniame mene šią idėją galima įžvelgti kūriniuose, kurie nagrinėja griovimą ir atkūrimą, pavyzdžiui, Yayoi Kusamos instaliacijose, kur begaliniai raštai simbolizuoja amžinybę ir kartojimąsi. Praktinis pavyzdys: įsivaizduokime bendruomenę, kuri po gaisro atstatė savo kaimą. Stoikų požiūriu, šis atstatymas atspindi ekpyrosis dvasią – iš griuvėsių gimsta nauja tvarka, kuri, nors ir laikina, yra dalis amžino ciklo.
Šiandien ekpyrosis idėja išlieka aktuali, ypač ekologijos kontekste. Klimato kaita ir gamtos katastrofos, tokios kaip miškų gaisrai, primena stoikų ugnies simboliką – jos gali sunaikinti, bet kartu skatina atsinaujinimą, pavyzdžiui, kai tam tikros augalų rūšys atauga tik po gaisro. Stoikų filosofija moko mus priimti šiuos pokyčius kaip neišvengiamą visatos dalį ir gyventi pagal dorybę, nesvarbu, kokį ciklą išgyvename. Ekpyrosis kviečia mus permąstyti mūsų vietą visatoje, suvokiant, kad net didžiausias sunaikinimas yra naujos pradžios pažadas, o mūsų veiksmai išlieka reikšmingi amžinojo ciklo kontekste.