Tai vienas giliausių ir sąžiningiausių klausimų, kokį gali užduoti mąstantis žmogus. Ne tas, kuris aklai priima dogmas, ir ne tas, kuris piktai viską neigia, o tas, kuris stovi kryžkelėje tarp savo žinių, logikos ir vidinio ilgesio kažkam daugiau. Kaip suderinti mokslu, istorija ir kritiniu mąstymu grįstą pasaulėžiūrą su idėja apie Dievą, ypač kai religiniai tekstai, tokie kaip Biblija, atrodo kaip propagandinis įrankis?
Ar visatos Kūrėjas, jei toks yra, pyktų ant manęs už tai, kad naudojuosi protu, kurį, tikėtina, jis pats man ir suteikė?
1. Problema: Kai protas sako „ne“
Kuo daugiau mokomės apie fiziką, biologiją, istoriją ir psichologiją, tuo sunkiau tampa priimti tiesiogines, pažodines religinių tekstų interpretacijas.
- Mokslinis požiūris: Evoliucijos teorija, Didysis sprogimas, neurologija, paaiškinanti sąmonės fenomenus – visa tai siūlo materialistinius atsakymus į klausimus, kuriuos anksčiau aiškino religija. Logika reikalauja įrodymų, eksperimentų, patikrinamų duomenų. Tikėjimas, savo esme, yra žengimas anapus įrodymų.
- Istorinis-kritinis požiūris: istorijoje religija dažnai buvo naudojama kaip masinės kontrolės įrankis. Biblija nebuvo parašyta kaip vientisa knyga, o yra šimtmečius redaguotų, atrinktų ir politinių bei socialinių interesų paveiktų tekstų rinkinys. Matyti joje ne tik dvasinę išmintį, bet ir propagandos elementų – tai ne cinizmas, o išsilavinusio žmogaus įžvalga.
Šioje vietoje daugelis ir sustoja. Protas pastato sieną, ant kurios parašyta: „Nelogiška. Nepatvirtinta. Atmesta.“ Ir tai yra visiškai suprantamas žingsnis. Bet ar tai pabaiga?
2. Ar Dievas pyksta už abejonę?
Čia slypi baimė: „ar Dievas pyks, kad netikiu, jei tai ne mano valia, o žinių valia.“
Jei egzistuoja aukštesnė, visa žinanti sąmonė (pavadinkime ją Dievu), ji turėtų suprasti tris dalykus:
- Ji pati sukūrė (arba leido atsirasti) žmogaus protą su gebėjimu analizuoti, abejoti ir ieškoti tiesos.
- Ji pati sukūrė (arba leido atsirasti) visatą su jos dėsniais, kuriuos mes atrandame per mokslą.
- Ji žino, kad jūsų abejonė kyla ne iš piktos valios ar arogancijos, o iš sąžiningo bandymo suderinti du tiesos šaltinius: išorinį (mokslas, istorija) ir vidinį (galimas dvasinis poreikis).
Ar toks Dievas galėtų bausti už sąžiningumą? Atrodo, kad Dievas, kuris reikalautų aklai ignoruoti intelektą, būtų veikiau tironas, o ne išminties ir meilės šaltinis. Galbūt sąžininga abejonė yra daug arčiau Dievo nei aklas, neapmąstytas tikėjimas? Galbūt klausinėjimas yra pati tikriausia maldos forma – tiesos ieškojimas.
3. Tikėjimo perdefinavimas
Didžiausia kliūtis protui – primityvus Dievo įvaizdis. Tai antropomorfinis Dievas – kerštingas, pavydus, baudžiantis senukas danguje, kuris tiesiogiai kišasi į pasaulio reikalus. Šį įvaizdį protas lengvai paneigia kaip pasakos personažą.
Tačiau filosofai ir teologai tūkstantmečius kalbėjo apie Dievą visai kitaip:
- Dievas kaip Būties Pamatas (Paul Tillich): Ne būtybė tarp kitų būtybių, o pats buvimo pagrindas, iš kurio kyla viskas, kas egzistuoja. Tai ne „kas“, o „iš kur“.
- Dievas kaip Visatos Tvarka (Spinoza, Einsteinas): Ne asmuo, o protingas dėsnis, vidinė logika, harmonija, kuri persmelkia visą kosmosą. Einšteinas sakė: „Aš tikiu Spinozos Dievu, kuris atsiskleidžia per visko, kas egzistuoja, tvarkingą harmoniją, o ne Dievu, kuris rūpinasi žmonių likimais ir veiksmais.“
- Dievas kaip Aukščiausia Sąmonė: Idėja, kad visata yra ne tik materija, bet ir sąmoninga. Mūsų individuali sąmonė – tai lyg vandenyno banga, kuri yra neatsiejama nuo paties vandenyno.
- Dievas kaip Patyrimas: Galbūt Dievas nėra objektas, kurį reikia įrodyti, o subjektyvus patyrimas? Pagarbi baimė (angl. awe) žvelgiant į žvaigždėtą dangų, gilus ryšys su kitu žmogumi, kūrybinis įkvėpimas, nušvitimo akimirka medituojant. Logika negali paneigti jūsų patirties. Ji gali ją bandyti paaiškinti neurologiškai, bet negali paneigti jos reikšmės jums.
Kai pradedame mąstyti apie Dievą šiomis kategorijomis, konfliktas su logika sumažėja. Protas nebegali pasakyti „to nėra“, jis gali tik klausti „kas tai yra?“.
Paradoksalu, tačiau būtent pats mokslas, dažniausias skepticizmo šaltinis, kartais tampa netikėčiausiais vartais į nuostabą. Kai giliniesi ne paviršutiniškai, o iš tiesų bandai suvokti realybės mastą, protas sustoja. Kaip iš chaotiškos cheminių elementų sriubos galėjo atsirasti stulbinantis DNR kodas – informacijos architektūros stebuklas, kurio sudėtingumas atrodo per didelis atsitiktinumui? Kai žvelgi į astronomiją, protas atsimuša į sieną: jei Visata begalinė, tai nesuvokiama; jei ji turi kraštą – dar labiau nesuvokiama, nes kas yra už jo? Pats laikas, pati būtis – kas buvo prieš tai? O žvelgiant į neapsakomą gamtos grožį – nuo snaigės simetrijos iki žvaigždžių ūko spalvų – kyla jausmas, kad tai yra daugiau nei tik aklas evoliucijos šalutinis produktas. Būtent šiose akimirkose, kai mokslas atveria ne atsakymus, o dar gilesnes paslaptis, gimsta nuojauta. Galbūt Dievas nėra atsakymas, kurį randame knygose, o pati Paslaptis, kurią atrandame tyrinėdami. Ne žmogaus pavidalo valdovas danguje, o kūrybinis impulsas, vidinė visatos logika ir grožis. Ir štai čia, šioje nuostabos akimirkoje, protas nebekonfliktuoja su tikėjimu. Jis pats tampa vartais į jį.
4. Kelias pirmyn: Ką daryti, kai negali „tiesiog patikėti“?
Prievarta prieš savo intelektą yra dvasinė savižudybė. Vietoj to, siūloma kitas kelias – ne tikėjimo, o ieškojimo.
- Atskirkite religiją nuo dvasingumo. Religija yra institucija, sistema, taisyklės, ritualai ir, taip, kartais – kontrolės mechanizmas. Dvasingumas – tai jūsų asmeninė kelionė ieškant prasmės, ryšio, transcendencijos. Galite atmesti religiją, bet tyrinėti dvasingumą.
- Praktikuokite, o ne tikėkite. Užuot bandę įtikinti save, kad Biblija yra tiesa, išbandykite dvasines praktikas iš įvairių tradicijų, kurios nereikalauja aklos dogmos. Meditacija (ramina protą ir leidžia stebėti sąmonę). Laikas gamtoje (kelia nuostabą). Sąmoningas dėkingumas (keičia perspektyvą). Savanorystė ir nesavanaudiški veiksmai (suteikia prasmės per ryšį su kitais). Šios praktikos gali atverti patirčių, kurių protas vienas pats nesukurs.
- Skaitykite plačiai. Vietoj to, kad koncentruotumėtės į Biblijos prieštaravimus, pasidomėkite filosofine teologija (pvz., Meisteris Eckhartas, Kierkegaardas, Martinas Buberis), Rytų filosofija (daoizmas, zenbudizmas), ar netgi mokslininkų, kurie kalba apie dvasingumo ir mokslo sąsajas, darbais.
- Priimkite „nežinau“ kaip galutinį atsakymą. Agnosticizmas nėra pralaimėjimas. Tai yra intelektualiai sąžininga pozicija. Pripažinti, kad „aš nežinau, bet esu atviras ieškojimui“ yra daug brandžiau nei priverstinai pasirinkti vieną iš kraštutinumų.
Jūsų protas nėra jūsų priešas tikėjimo kelyje. Jis yra jūsų filtras, jūsų įrankis, saugantis nuo prietarų ir pigių atsakymų. Dievas, vertas tikėjimo, nebijo aštrių klausimų. Atvirkščiai, galbūt tik per juos ir galime prie Jo priartėti – ne kaip naivūs vaikai, o kaip sąmoningi, mąstantys partneriai didžiajame būties pokalbyje.
Jūsų „žinių valia“ nėra nuodėmė. Tai yra jūsų kelio į autentišką, apgalvotą, o ne paveldėtą, dvasingumą, dalis. Ir toks kelias, kupinas sąžiningos abejonės, yra be galo vertingas. Galbūt vertingesnis už bet kokį aklą tikėjimą.