Teskatlipoka, kurio originalus nahuatlių kalbos vardas yra Tezcatlipoca, o angliška versija – Tezcatlipoca, yra viena svarbiausių, galingiausių ir labiausiai bauginančių dievybių actekų panteone. Požemio pasaulio (Miktlano) valdovas buvo Miktlantekutlis. Teskatlipoka buvo kur kas daugiau: jis buvo nakties dangaus, burtininkystės, likimo, karo, nesantaikos, atminties ir pokyčių dievas. Jo vardas, reiškiantis „Rūkstantis Veidrodis“, puikiai atspindi jo prigimtį – jis buvo nenuspėjamas, paslaptingas ir visa matantis dievas, kurio sprendimai galėjo atnešti tiek šlovę, tiek pražūtį. Jis buvo ne pragaro, o veikiau chaotiškos ir nenuspėjamos visatos pusės valdovas.
Pagal actekų kosmogoninius mitus, Teskatlipoka buvo vienas iš keturių pagrindinių dievų kūrėjų, Ometeotlio sūnų. Kartu su savo amžinu varžovu ir broliu Kecalkoatliu („Plunksnuotąja Gyvate“) jis dalyvavo kuriant pasaulį. Jų santykiai buvo nuolatinės kovos ir bendradarbiavimo ciklas, simbolizuojantis esminę visatos dualistinę prigimtį. Viename iš mitų pasakojama, kaip jie kartu nugalėjo milžinišką jūros pabaisą Cipaktli ir iš jos kūno sukūrė žemę ir dangų. Tačiau jų priešiškumas lėmė ir keturių ankstesnių pasaulių, arba „saulių“, sukūrimą ir sunaikinimą. Kiekvieną kartą vienas iš brolių tapdavo valdančiąja saule, o kitas, apimtas pavydo, rasdavo būdą jį nuversti ir sunaikinti jo sukurtą pasaulį. Būtent Teskatlipoka buvo pirmosios saulės, apgyvendintos milžinais, valdovas, kol Kecalkoatlis jį numušė iš dangaus, paversdamas jį jaguaru, kuris sunaikino žemę.
Teskatlipokos simbolis – obsidiano veidrodis – yra raktas į jo esmės supratimą. Šis veidrodis, iš kurio, pasak mitų, nuolat rūko dūmai, nebuvo skirtas atspindėti išorinį pavidalą. Jis atspindėdavo žmogaus širdį, jo slaptas mintis, troškimus ir nuodėmes. Niekas negalėjo nuo jo pasislėpti. Kaip burtininkų ir šamanų globėjas, Teskatlipoka klajodavo po naktinę žemę, dažnai pasivertęs jaguaru – galingiausiu nakties plėšrūnu. Jis buvo visur esantis, visa matantis ir dažnai piktavališkas dievas, kuris klaidžiodavo kryžkelėse ir išbandydavo žmones, ypač karius. Jo sprendimai buvo laikomi galutiniais ir neatšaukiamais, todėl jis buvo žinomas ir kaip „Tas, kurio vergai mes esame“.
Viena išskirtinių Teskatlipokos savybių buvo jo išvaizda. Jis dažnai vaizduojamas su juodomis ir geltonomis juostomis per veidą ir su obsidiano veidrodžiu vietoje vienos pėdos. Šią pėdą, pasak mito, jam nukando pabaisa Cipaktli, kai jis naudojo ją kaip masalą. Šis trūkumas pabrėžė jo auką ir ryšį su žemiškuoju, netobulu pasauliu. Jis taip pat siejamas su Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždynu, kuris actekams buvo jo dangiškasis atspindys.
Vienas iš svarbiausių Teskatlipokos garbinimo ritualų buvo Toxcatl šventė. Kiekvienais metais būdavo išrenkamas jaunas, fiziškai tobulas belaisvis, kuris vienerius metus gyvendavo kaip dievo įsikūnijimas žemėje. Jis būdavo rengiamas prabangiais drabužiais, mokomas groti fleita, jam būdavo suteikiamos keturios žmonos, įkūnijančios deives. Žmonės jį garbino ir lenkėsi jam kaip pačiam Teskatlipokai. Tačiau po metų, per Toxcatl šventę, jis pats, be jokios prievartos, turėdavo užlipti ant šventyklos piramidės laiptų. Eidamas aukštyn, jis sulaužydavo po vieną savo fleitą, simbolizuodamas savo žemiško gyvenimo pabaigą. Piramidės viršūnėje žyniai paaukodavo jį, išplėšdami jam širdį. Šis ritualas simbolizavo dievo atsinaujinimą ir buvo laikomas didžiausia garbe.
Teskatlipoka yra kur kas daugiau nei pragaro dievas. Jis yra sudėtinga, dualistinė jėga, įkūnijanti viską, kas yra nenuspėjama, chaotiška ir paslaptinga. Jis yra ir kūrėjas, ir griovėjas, likimo lėmėjas ir apgavikas, karalių globėjas ir jų pražūties priežastis. Jis yra tamsusis Kecalkoatlio veidrodis, primenantis, kad visatoje šviesa ir tamsa, tvarka ir chaosas yra amžinai susipynę ir neatsiejami vienas nuo kito.