Samaelis, kurio vardas dažniausiai rašomas Samael, o kartais ir Sammael, yra viena galingiausių, sudėtingiausių ir baisiausių figūrų, atsiradusių vėlesnėje žydų, ypač Talmudo ir Kabalos, tradicijoje. Jo vardas hebrajų kalba (סַמָּאֵל) tiesiogiai verčiamas kaip „Dievo nuodai“ arba „Dievo tulžis“, ir ši reikšmė puikiai apibrėžia jo dviprasmišką ir šiurpią prigimtį. Skirtingai nuo krikščioniškojo Šėtono, kuris yra absoliutus Dievo priešas ir maištininkas, Samaelis dažnai vaizduojamas kaip galingas arkangelas, veikiantis Dievo sankcionuotose ribose. Jis yra dangiškasis kaltintojas, gundytojas ir, svarbiausia, Mirties angelas, kurio užduotis yra vykdyti pačius griežčiausius ir skausmingiausius dieviškus nuosprendžius. Jis yra ne tiek blogis, kovojantis su gėriu, kiek pati baisiausia dieviškosios galios apraiška.
Nors Samaelio vardas nėra minimas kanoninėje Hebrajų Biblijoje, vėlesnė rabinų literatūra, ypač Midrašas, jį pavertė pagrindiniu antagonistu daugelyje biblinių istorijų. Būtent Samaelis dažnai tapatinamas su gyvate, kuri Edeno sode suviliojo Ievą. Pasak vienos iš legendų, Samaelis, pavydėdamas Adomo šlovės ir statuso, jojo ant gyvatės kaip ant kupranugario ir įtikino Ievą paragauti uždrausto vaisiaus, taip atnešdamas mirtingumą ir kančią į pasaulį. Kitose istorijose jis yra didysis kaltintojas (ha-Satan), kuris nuolat bando pakenkti Izraeliui ir jo teisiems žmonėms. Pavyzdžiui, pasakojama, kad kai Abraomas vedė savo sūnų Izaoką paaukoti ant Morijos kalno, būtent Samaelis bandė jį visaip atkalbėti, pasirodydamas jam tai kaip senis, tai kaip upė, siekdamas, kad Abraomas neišlaikytų tikėjimo išbandymo.
Vienas svarbiausių ir baisiausių Samaelio vaidmenų yra Mirties angelo (Mal’akh ha-Mavet) vaidmuo. Talmudinėje literatūroje jis aprašomas kaip baisi būtybė, pilna akių, kuri stovi prie mirštančiojo lovos su ištrauktu kardu, nuo kurio laša lašas tulžies. Išvydęs jį, mirštantysis iš siaubo atveria burną, o nuodų lašas įkrenta vidun, sukeldamas mirtį ir kūno puvimą. Tačiau net ir šis baisus vaidmuo nėra jo savavališkas veiksmas; jis yra Dievo įrankis, įgyvendinantis mirtingumo dėsnį. Yra garsus pasakojimas apie jo susidūrimą su Moze. Kai atėjo laikas Mozei mirti, Samaelis buvo pasiųstas paimti jo sielos, tačiau Mozė, kuris buvo toks šventas, kad jo veidas spinduliavo dieviška šviesa, atsisakė pasiduoti. Jis netgi smogė Samaeliui savo lazda ir jį apakino. Tai parodo, kad nors Samaelis yra galingas, jo valdžia nėra beribė ir jis yra pavaldus aukštesnei tvarkai.
Galiausiai, Samaelio paveikslas pasiekė savo sudėtingumo viršūnę žydų mistinėje Kabalos tradicijoje, ypač Zoharo knygoje. Čia jis yra laikomas didžiuoju blogio ir dvasinės nešvaros karalystės, vadinamos Sitra Achra („Kita Pusė“), valdovu. Jis yra tapatinamas su Šėtonu ir yra laikomas visų demonų vadu. Kabaloje jam priskiriama ir partnerė – garsioji demonė Lilita. Samaelis ir Lilita sudaro archetipinę „nešventą porą“, tamsųjį Adomo ir Ievos atspindį, kuri kartu valdo blogio jėgas ir yra atsakinga už pagundas, nuodėmes ir chaosą pasaulyje. Ši pora simbolizuoja viską, kas yra priešinga šventumui ir dieviškajai tvarkai. Kabalistai taip pat siejo Samaelį su konkrečiomis sefiromis Gyvybės Medyje, ypač su Gevurah (Griežtumas, Teismas), taip pabrėždami, kad net ir didžiausias blogis yra integruotas į dieviškąją struktūrą kaip būtina teisingumo ir atskyrimo jėga.
Apibendrinant, Samaelis yra kur kas daugiau nei tiesiog „velnias“. Jis yra gilus ir prieštaringas simbolis, atspindintis bandymą paaiškinti blogio, kančios ir mirties egzistavimą monoteistinėje pasaulėžiūroje. Jis yra Dievo „kairioji ranka“ – negailestingas teisingumo vykdytojas, kurio egzistavimas yra būtinas, kad būtų išlaikyta pusiausvyra ir kad žmonija būtų nuolat išbandoma. Jis yra Dievo nuodai, kurie, nors ir mirtini, yra neatsiejama pačios dieviškosios vaistinės dalis.