Sabazijas, kurio originalus graikiškas vardas yra Σαβάζιος, o labiau paplitusi lotynizuota ir angliška versija – Sabazius, yra viena įdomiausių ir sudėtingiausių dievybių, patekusių į graikų-romėnų pasaulį iš Anatolijos. Nors jis dažniausiai yra tapatinamas su graikų dievu Dionisu, Sabazijas buvo savarankiška ir galinga frygų bei trakų dievybė, kurios kultas, pasižymėjęs ekstatiniu garbinimu ir specifine simbolika, ypač gyvačių garbinimu, išplito po visą Romos imperiją. Jis buvo ne tik vyno ar linksmybių, bet ir žemdirbystės, gydymo bei atgimimo dievas, o jo garbinimas dažnai vykdavo per slaptas misterijas, prieinamas tik iniciuotiems nariams.
Sabazijo kilmė yra neabejotinai rytietiška. Jis kilo iš Frygijos ir Trakijos regionų (dabartinės Turkijos ir Balkanų dalys), kur buvo garbinamas kaip galingas dangaus tėvas ir raitelis. Tačiau graikams ir romėnams, susidūrusiems su jo kultu, labiausiai į akis krito jo panašumai su Dionisu (romėnų Bakchu). Abi dievybės buvo siejamos su nevaldomomis gamtos jėgomis, vaisingumu, vynu ir ekstatiniu garbinimu, kurio metu tikintieji, pasitelkę muziką, šokius ir galbūt svaigalus, siekdavo pasiekti būseną, vadinamą enthousiasmos – tiesioginės vienybės su dievybe. Dėl šių panašumų Sabazijas dažnai buvo tiesiog laikomas „barbaryška“ arba „frygiška“ Dioniso forma. Graikų autoriai, tokie kaip Aristofanas, mini jį kaip svetimą, bet atpažįstamą dievybę, o romėnų laikais jo kultas tapo plačiai paplitęs, ypač tarp karių ir žemesniųjų socialinių sluoksnių.
Pats ryškiausias ir išskirtiniausias Sabazijo kulto bruožas, šokiravęs ir intrigavęs graikus bei romėnus, buvo gyvačių naudojimas ritualuose. Nors gyvatės senovės pasaulyje buvo dažnas simbolis, siejamas su žeme, gydymu ir atgimimu (dėl gebėjimo išsinerti iš odos), Sabazijo kulte jos vaidmuo buvo ypač intymus. Antikos autoriai, tokie kaip Klemensas Aleksandrietis ir Arnobijus, aprašo pagrindinį iniciacijos ritualą, kurio metu auksinė gyvatė būdavo perveriama per iniciato drabužius, simboliškai slysdama per jo krūtinę. Šis veiksmas, vadinamas „dievas per krūtinę“ (deus per sinum), greičiausiai simbolizavo mistinę iniciato sąjungą su dievu, apsivalymą ir dvasinį atgimimą. Būtent šis slaptas ir, išorinio stebėtojo akimis, keistas ritualas suteikė Sabazijo kultui paslaptingumo ir kartais kėlė įtarimų.
Be gyvačių, Sabazijo kultas turėjo ir kitų svarbių simbolių. Archeologiniai radiniai, ypač daugybė išlikusių votyvinių rankų, suteikia daugiausiai informacijos apie jo prigimtį. Šios bronzinės rankos, vadinamos „Sabazijo rankomis“, dažniausiai vaizduoja dešinę ranką, iškeltą specifiniu palaiminimo gestu. Rankos būna padengtos daugybe mažų simbolių, kurie atspindi sinkretinę dievo prigimtį: ant nykščio ir smiliaus dažnai rangosi gyvatė, ant delno gali būti pavaizduotas pats Sabazijas ant žirgo, kankorėžis (Dioniso simbolis), žaibas (rodantis jo sąsajas su Dzeusu), erelis, varlė, svarstyklės ir kiti atributai. Šios rankos yra tarsi vizuali malda arba dievo galių žemėlapis, rodantis, kad jis buvo ne tik Dioniso atitikmuo, bet ir sinkretinė dievybė, apjungianti savyje dangaus, žemės ir vaisingumo dievų funkcijas.
Romos valdžiai Sabazijo kultas, kaip ir kiti rytietiški „misterijų“ kultai, kartais kėlė nerimą. Dėl savo slaptumo, ekstatinių ritualų ir svetimos kilmės jis buvo laikomas potencialiai pavojingu Romos tradicinėms vertybėms. Istorikas Valerijus Maksimas rašo, kad dar 139 m. pr. Kr. Sabazijo garbintojai buvo išvaryti iš Romos už bandymą „užkrėsti“ romėnų papročius. Vis dėlto, nepaisant periodiško pasipriešinimo, jo kultas toliau plito ir klestėjo visoje imperijoje iki pat krikščionybės įsigalėjimo. Nors krikščioniškoje tradicijoje Sabazijas nebuvo taip tiesiogiai demonizuotas kaip, pavyzdžiui, Panas, jo kulto elementai – slapti naktiniai susibūrimai, ekstatškas garbinimas ir, svarbiausia, gyvačių naudojimas ritualuose – neabejotinai buvo laikomi pagoniškos prietaros ir demoniškos įtakos apraiškomis. Taip galingas frygų dievas, užkariavęs romėnų širdis, galiausiai nugrimzdo į istorijos tamsą, palikdamas po savęs tik paslaptingas rankas ir gyvatės, amžinai besirangančios aplink jo vardą, atminimą.