Rimonas, kurio originalus hebrajiškas vardas yra רִמּוֹן (Rimmon), o angliška versija išlieka ta pati, yra figūra, kurios demoniškas įvaizdis yra tiesioginis Biblijos pasakojimų ir vėlesnės krikščioniškos tradicijos rezultatas. Nors jis įvardijamas kaip „sirų velnias“, toks apibrėžimas yra teisingas tik iš senovės izraelitų monoteistinės perspektyvos. Patiems aramėjams, senovės Sirijos ir Damasko gyventojams, Rimonas nebuvo velnias. Jis buvo galinga ir gerbiama dievybė, vienas iš pagrindinių jų panteono dievų, kuriam buvo pastatyta didinga šventykla sostinėje. Jo istorija yra klasikinis pavyzdys, kaip vienos tautos dievas tampa kitos tautos demonu.
Mūsų žinios apie Rimoną yra beveik išimtinai priklausomos nuo vieno vienintelio, bet labai iškalbingo pasakojimo, užfiksuoto Hebrajų Biblijoje (Senajame Testamente), Antrojoje Karalių knygoje. Penktajame skyriuje aprašoma istorija apie Naamaną – galingą Aramo (Sirijos) karaliaus kariuomenės vadą, kuris sirgo raupsais. Išgirdęs apie pranašo Eliziejaus galias Izraelyje, Naamanas atkeliauja pas jį ir yra stebuklingai pagydomas, įsakius jam septynis kartus nusimaudyti Jordano upėje. Po šio stebuklo Naamanas atsiverčia ir prisiekia garbinti tik Izraelio Dievą, Jahvę. Tačiau tuomet jis susiduria su politine ir religine dilema. Jis paaiškina Eliziejui: „Kai mano valdovas eina į Rimono namus jo pagarbinti, jis remiasi į mano ranką, ir aš turiu nusilenkti Rimono namuose. Kai aš lenksiuosi Rimono namuose, težino Viešpats atleisti tavo tarnui už tai“. Šis trumpas epizodas yra nepaprastai svarbus, nes jis patvirtina kelis faktus: Rimonas buvo oficiali Damasko dievybė, turėjusi savo šventyklą („Rimono namus“), o jo kultas buvo toks svarbus, kad jame dalyvaudavo pats karalius.
Tarp mokslininkų vyrauja beveik vieninga nuomonė, kad Rimonas nebuvo atskiras, unikalus dievas, o veikiau epitetas arba vietinis vardas, skirtas kur kas galingesnei ir plačiau Artimuosiuose Rytuose garbintai dievybei – Hadadui. Hadadas (akadų kalba – Adadas) buvo didysis aramėjų, kanaaniečių ir kitų semitų tautų audrų, griaustinio ir lietaus dievas. Jis buvo gyvybę teikiančios ir kartu griaunančios gamtos jėgos įsikūnijimas. Kaip lietaus nešėjas, jis buvo atsakingas už derlingumą ir žemės ūkio sėkmę, tačiau jo audros galėjo atnešti ir potvynius bei sunaikinimą. Jis dažnai buvo vaizduojamas stovintis ant jaučio, rankose laikantis žaibų ryšulį – tai klasikiniai audrų dievo atributai. Taigi, Naamanas ir jo karalius Damaske greičiausiai garbino ne kokį nors menką „velnią“, o galingiausią savo panteono dievą, kurį jie vadino Rimonu.
Pats vardas „Rimon“ turi kelias galimas etimologines interpretacijas, kurios papildo Hadado paveikslą. Viena iš versijų teigia, kad jis kilo iš semitiškos šaknies rmm, reiškiančios „griausti“ arba „būti aukštam“. Tokiu atveju „Rimonas“ reikštų „Griausmavaldį“ – tai puikiai tinka audrų dievo epitetui. Kita, ne mažiau įdomi teorija, sieja vardą su hebrajišku ir aramėjišku žodžiu rimmōn, reiškiančiu „granatas“. Granatas senovės Artimuosiuose Rytuose buvo galingas vaisingumo, gausos ir gyvybės simbolis dėl savo daugybės sėklų. Ši reikšmė taip pat puikiai dera su Hadado, kaip lietaus ir derlingumo dievo, funkcija.
Rimonas galutinai tapo „velniu“ Vakarų vaizduotėje jau krikščioniškaisiais laikais. Remdamiesi Biblija, kurioje visos pagoniškos dievybės buvo laikomos stabais arba demonais, vėlesni demonologai įtraukė Rimoną į pragaro hierarchijos sąrašus. Didžiausią postūmį jo, kaip demono, įvaizdžiui suteikė anglų poeto Johno Miltono XVII amžiaus epinė poema „Prarastas rojus“ (Paradise Lost). Poemoje Rimonas yra įvardijamas kaip vienas iš puolusų angelų, kuris, atsidūręs pragare, yra ypač mėgstamas elegantiškų ir patrauklių Damasko gyventojų. Taip biblinis svetimas dievas tapo literatūriniu pragaro aristokratu, o jo transformacija iš galingos audrų dievybės į krikščioniškosios demonologijos figūrą buvo baigta.