Miktlantekutlis, kurio vardas kartais supaprastinamas kaip Miktlė (Mictlē), o pilnas nahuatlių kalbos pavadinimas yra Mictlāntēcutli (angliškai Mictlantecuhtli), yra viena galingiausių ir baisiausių actekų panteono figūrų. Jo vardas tiesiogiai verčiamas kaip „Miktlano valdovas“ arba „Mirusiųjų žemės viešpats“, kas tiksliai apibrėžia jo vaidmenį. Jis nebuvo tiesiog mirties dievas, kuris atima gyvybę; jis buvo negailestingas ir nepermaldaujamas karalius, valdantis Miktlaną – devynių lygių požemio pasaulį, į kurį, pasak actekų tikėjimo, patekdavo daugumos mirusiųjų sielos. Jis valdė ne vienas, o kartu su savo žmona, deive Miktekasiuatl (Mictecacihuatl), kuri buvo jo moteriškasis atitikmuo.
Miktlanas, kurį valdė Miktlantekutlis, nebuvo pragaras krikščioniška prasme, t.y. bausmės vieta už nuodėmes. Tai buvo niūri, tamsi ir pavojinga karalystė, galutinis kelionės tikslas daugumai žmonių, išskyrus tuos, kurie žūdavo kovoje, būdavo paaukoti, mirdavo gimdydamos arba nuskęsdavo, nes jų sielos keliaudavo į kitas, geresnes pomirtines vietas. Norėdama pasiekti patį Miktlantekutlį ir galutinai nurimti, mirusiojo siela turėjo įveikti ketverius metus trukusią, varginančią ir pavojingą kelionę per devynis Miktlano lygius. Šios kelionės metu tekdavo perplaukti gilią upę, kurią padėdavo įveikti specialus šuo vedlys (xoloitzcuintli), specialiai paaukotas per laidotuves, pereiti tarp dviejų susidaužiančių kalnų, kopti į obsidiano kalną, kęsti ledinį vėją, kuris pjaustė kaip peiliai, ir įveikti kitus išbandymus. Tik po visų šių kančių siela galiausiai pasiekdavo devintąjį, giliausią lygį, kur galėjo susitikti su Miktlantekutliu ir rasti amžiną ramybę.
Miktlantekutlio ikonografija yra viena labiausiai atpažįstamų ir šiurpiausių actekų mene. Jis beveik visada vaizduojamas kaip skeletas arba kaip krauju aptaškytas kūnas su išnarintomis galūnėmis ir atviru krūtinės ląstos kaulu, iš kurio dažnai kyšo jo kepenys. Jo veidas – tai kaukolė su didžiule, plačiai iššiepta šypsena, simbolizuojančia jo alkį ir pasirengimą praryti mirusiųjų sielas bei žvaigždes, kurios nusileidžia į jo karalystę dienos metu. Jo plaukai dažnai būdavo suvelti ir papuošti pelėdų plunksnomis, nes pelėdos actekams buvo nakties, mirties ir blogų pranašysčių paukščiai. Jo akiduobėse kartais būdavo įstatyti žvaigždžių simboliai, o ausyse kabėdavo auskarai, pagaminti iš žmonių kaulų. Viena garsiausių jo skulptūrų, atrasta Templo Mayor šventyklos Erelių namuose Meksike, vaizduoja jį kaip grėsmingą, pusiau pritūpusią figūrą, pasiruošusią pulti – puikus jo, kaip aktyvaus ir pavojingo dievo, pavyzdys.
Pati svarbiausia mitologinė istorija, kurioje Miktlantekutlis atlieka aktyvų vaidmenį, yra mitas apie penktosios saulės žmonijos sukūrimą. Pagal šį mitą, dievas Kecalkoatlis (Quetzalcoatl) nusileido į Miktlaną, kad surinktų ankstesnės kartos žmonių kaulus ir iš jų sukurtų naują žmoniją. Miktlantekutlis sutiko atiduoti kaulus, bet tik su viena sąlyga: Kecalkoatlis turėjo keturis kartus apeiti jo karalystę pūsdamas kriauklę kaip trimitą. Tačiau Miktlantekutlis davė jam kriauklę be skylių. Kecalkoatlis pasirodė esąs gudresnis: jis pasikvietė į pagalbą kirminus, kurie pragraužė kriauklėje skyles, ir bites, kurios sulindo į vidų ir savo dūzgimu sukūrė garsą, panašų į trimitavimą. Įvykdęs sąlygą, Kecalkoatlis paėmė brangiuosius kaulus ir puolė bėgti. Supykęs dėl apgaulės, Miktlantekutlis įsakė savo tarnams iškasti duobę. Kecalkoatlis įkrito į ją ir išmetė kaulus, kurie subyrėjo į daugybę dalių. Nors jam pavyko surinkti ir išnešti šukes, būtent dėl šio įvykio dabartiniai žmonės yra mirtingi ir skirtingo ūgio.
Miktlantekutlis nebuvo blogio įsikūnijimas, kurio reikėtų nekęsti. Jis buvo fundamentali ir neišvengiama kosmoso dalis, gerbiamas ir bijomas. Jam buvo aukojamos aukos, įskaitant ir žmones, ypač per sausras ar badmečius, siekiant jį permaldauti. Tikėta, kad ritualinis kanibalizmas, praktikuotas su paaukotais priešais, buvo vienas iš būdų „pamaitinti“ dievus, įskaitant ir jį. Jis buvo siejamas su šiaurės kryptimi, kuri actekams simbolizavo požemio pasaulį, ir su actekų kalendoriaus ženklais, tokiais kaip šuo ir pelėda. Taigi, Miktlantekutlis yra ne velnias, o didingas ir baisus mirties karalius, galutinis visų gyvųjų kelionės tikslas, simbolizuojantis ne tik pabaigą, bet ir kosminio ciklo dalį, kurioje mirtis yra būtina sąlyga naujai gyvybei atsirasti.