Melek Tausas, kurio vardas angliškai rašomas Melek Taus arba Malak Taws ir kuris yra geriausiai žinomas kaip Povo angelas, yra viena labiausiai nesuprastų ir klaidingai apibūdinamų religinių figūrų pasaulyje. Priskirti jam „jezidų velnio“ etiketę yra ne tik teologinė klaida, bet ir tragiškas nesusipratimas, kuris jezidų tautai per šimtmečius kainavo neįsivaizduojamas kančias ir persekiojimą. Iš tiesų, jezidų religijoje Melek Tausas nėra blogio įsikūnijimas. Priešingai, jis yra pati svarbiausia ir labiausiai gerbiama dieviškoji būtybė po paties Dievo – vyriausiasis iš septynių angelų, kuriam Dievas patikėjo valdyti pasaulį.
Jezidų kosmologijoje Dievas, vadinamas Xwedê, yra transcendentinis kūrėjas, kuris, sukūręs visatą, pasitraukė iš aktyvaus jos valdymo. Šią užduotį jis perdavė septynių šventųjų būtybių, arba angelų (Heft Sirr), tarybai. Melek Tausas yra šios tarybos vadovas ir Dievo vietininkas žemėje. Pagrindinė istorija, kuri tapo didžiausio nesusipratimo šaltiniu, yra susijusi su Adomo sukūrimu. Pasak jezidų tikėjimo, kai Dievas sukūrė Adomą iš dulkių, jis įsakė visiems angelams jam nusilenkti. Visi angelai pakluso, išskyrus vieną – Melek Tausą. Tačiau jo atsisakymas buvo ne maišto ar puikybės aktas, kaip islamo tradicijoje yra su Šėtonu (Iblisu), o aukščiausios monoteistinės ištikimybės išraiška. Melek Tausas argumentavo Dievui: „Kaip aš galiu nusilenkti kitai būtybei? Aš esu kilęs iš Tavo šviesos, o Adomas – tik iš dulkių.“
Šis poelgis jezidų tradicijoje yra suprantamas ne kaip nepaklusnumas, o kaip sėkmingai išlaikytas dieviškas išbandymas. Melek Tausas įrodė savo absoliučią ištikimybę vieninteliam tikram Dievui, atsisakydamas garbinti bet ką kitą. Už šią ištikimybę Dievas jį apdovanojo, paskirdamas jį vyriausiuoju angelu ir pasaulio globėju. Būtent šis pasakojimo aspektas radikaliai skiriasi nuo Abraominių religijų. Kai islamo tradicijoje Iblisas atsisakė nusilenkti Adomui iš puikybės ir pavydo, jis buvo prakeiktas ir amžiams išvarytas kaip blogio įsikūnijimas. Tuo tarpu Melek Tausas buvo išaukštintas. Ši esminė skirtumo nesupratimas lėmė, kad aplinkinės musulmonų ir krikščionių bendruomenės klaidingai sutapatino Melek Tausą su Šėtonu ir apkaltino jezidus velnio garbinimu.
Melek Tauso simbolis – povas – taip pat turi gilią prasmę. Povas savo grožiu, karališka laikysena ir tūkstančiais „akių“ ant uodegos plunksnų simbolizuoja Melek Tauso didybę, visažinystę ir jo vaidmenį suteikiant pasauliui spalvų bei grožio. Pagal vieną iš mitų, kai pasaulis buvo sukurtas, jis buvo pilkas ir be gyvybės. Melek Tausas nusileido į jį povo pavidalu ir suteikė jam savo nuostabias spalvas. Kitoje istorijoje teigiama, kad Melek Tausas iš gailesčio verkė septynis tūkstančius metų, o jo ašaros užgesino pragaro ugnis. Dėl šios priežasties jezidų teologijoje nėra amžinojo pragaro ar absoliutaus blogio koncepcijos. Blogis yra laikinas ir kyla iš žmogaus neteisingų pasirinkimų, o ne iš kokios nors kosminės blogio jėgos.
Tragiška, kad ši unikali ir taiki religija buvo taip iškreipta. „Velnio garbintojų“ etiketė tapo pretekstu daugybei persekiojimų, priverstinių atsivertimų ir genocidų, kuriuos jezidai patyrė per visą savo istoriją, įskaitant ir pastarojo meto ISIS vykdytas žiaurias atakas. Iš tiesų, Melek Tausas jezidams yra ne baimės, o vilties, meilės ir dieviškosios globos simbolis. Jis yra aktyvusis Dievo principas pasaulyje, tarpininkas tarp žmonijos ir transcendencijos, galingas angelas, kuris išlaikė ištikimybės išbandymą ir buvo apdovanotas teise prižiūrėti kūriniją. Vadinti jį velniu reiškia ne tik visiškai nesuprasti vienos seniausių ir unikaliausių pasaulio religijų, bet ir prisidėti prie šimtmečius trunkančios neteisybės prieš jezidų tautą.