Lokis, kurio vardas senojoje skandinavų ir modernioje anglų kalboje rašomas vienodai – Loki, yra viena iš labiausiai atpažįstamų, sudėtingiausių ir prieštaringiausių skandinavų mitologijos figūrų. Priskirti jam „teutonų velnio“ etiketę yra populiarus, tačiau iš esmės klaidingas supaprastinimas, atsiradęs dėl vėlesnių, krikščioniškų idėjų įtakos. Skirtingai nuo krikščioniškojo velnio, kuris yra absoliutus blogio įsikūnijimas, Lokis yra kur kas dviprasmiškesnis. Jis yra apgaulės, chaoso ir permainų dievas-milžinas, gudrus triukšmadarys (angl. trickster), kurio veiksmai dažnai sukelia dievams bėdų, tačiau kartais, paradoksaliai, atneša ir naudos. Jo esybė – tai nuolatinis balansavimas ant ribos tarp dievų (asų) ir jų priešų milžinų (jotunų), tarp tvarkos ir chaoso.
Loki kilmė yra viena iš pagrindinių jo dvilypumo priežasčių. Jis nėra tikras asas pagal kraują. Jo tėvas buvo milžinas Farbautis (Fárbauti), o motina – Laufėja (Laufey), kurios prigimtis nėra visiškai aiški, bet dažnai laikoma deive. Taigi, Lokis yra milžinų giminės, tačiau jis gyvena Asgarde, dievų pasaulyje, nes yra sudaręs kraujo brolystę su pačiu Odinu, visų dievų tėvu. Ši priesaika suteikė jam vietą tarp asų, tačiau jis visada išliko svetimas, „kitoks“, nuolatinis išorės stebėtojas ir vidinis kritikas, nevengiantis pašaipiai atskleisti kitų dievų silpnybių, kaip tai daro poemoje „Lokasenna“ („Lokio barniai“). Jo, kaip formos keitėjo, gebėjimas pasiversti bet kuo – nuo musės iki lašišos ar senės – tik dar labiau pabrėžia jo nepastovią ir neapibrėžtą prigimtį.
Lokio istorijos, užrašytos XIII amžiaus islandų šaltiniuose, tokiuose kaip „Vyresnioji Eda“ ir Snorio Sturlusono „Jaunesnioji Eda“, atskleidžia visą jo veiksmų spektrą. Kai kuriais atvejais jo klastos atneša dievams neįkainojamų lobių. Pavyzdžiui, iš piktos valios nukirpęs dievo Toro žmonos Sifės auksinius plaukus, Lokis yra priverčiamas keliauti pas nykštukus, kad gautų naujus. Šios kelionės metu jis ne tik parūpina Sifei auksinių plaukų kuokštą, bet ir, pasinaudojęs savo gudrumu, išgauna iš nykštukų tokius legendinius artefaktus kaip Toro kūjis Mjolniras, Odino ietis Gungniras ir laivas Skidbladniras. Kitoje istorijoje jis pasiverčia kumele, kad suviliotų milžino statybininko eržilą ir taip sutrukdytų laiku pastatyti Asgardo sieną. Dėl šio poelgio dievams nereikia atiduoti milžinui saulės, mėnulio ir deivės Frėjos, o pats Lokis pagimdo aštuonkojį žirgą Sleipnirą, kuris vėliau tampa Odino ištikimuoju žirgu.
Tačiau Lokio išdaigos laikui bėgant darosi vis piktesnės ir žiauresnės, kol galiausiai peržengia bet kokias ribas. Lemtingu lūžio tašku tampa dievo Baldro, Odino ir Frigės mylimiausio sūnaus, nužudymas. Iš pavydo Baldro grožiui ir gerumui, Lokis sužino, kad vienintelis dalykas visatoje, neprisiekęs jo neskriausti, yra gležnas amalo ūglis. Jis pasigamina iš jo strėlę ir įduoda ją aklam dievui Hiodrui, kuris, nieko neįtardamas, sviedžia ją į Baldrą ir jį nužudo. Šis veiksmas sukelia didžiulį sielvartą visame dievų pasaulyje ir tampa negailestingos dievų pabaigos, Ragnaroko, pranašu. Negana to, kai dievai bando išprašyti Baldrą iš mirusiųjų karalystės, Lokis pasiverčia milžine Piok (Þökk) ir atsisako jo apverkti, taip galutinai užkirsdamas kelią jo sugrįžimui.
Po šios išdavystės dievų kantrybė baigiasi. Jie pagauna Lokį ir žiauriai jį nubaudžia. Jis prirakinamas prie uolos po žeme, o virš jo veido pakabinama nuodinga gyvatė, kurios nuodai nuolat laša ant jo. Ištikimoji Lokio žmona Sigynė stovi šalia ir laiko dubenį, gaudydama nuodus, tačiau kai ji nusisuka dubenį išpilti, nuodai patenka Lokiui ant veido. Jo kančios spazmai, kaip tikima, sukelia žemės drebėjimus. Šioje nelaisvėje jis lauks iki pat Ragnaroko. Pasaulio pabaigos mūšyje jis išsivaduos iš savo pančių ir stos į milžinų bei chaoso monstrų pusę. Tarp tų monstrų bus ir jo paties vaikai, kuriuos jam pagimdė milžinė Angrboda: vilkas Fenrizas, pasaulinė gyvatė Jormungandras ir požemio karalystės valdovė Helė. Lemtingoje kovoje Lokis susirems su savo aršiausiu priešu, dievu Heimdalu, ir jie vienas kitą nužudys. Taip baigsis jo kelias – nuo dviprasmiško sąjungininko iki galutinio priešo, simbolizuojančio neišvengiamą tvarkos irimo ciklą ir tamsiąją visatos pusę.