Fenrizas, arba senąja skandinavų kalba Fenrir, yra viena iš galingiausių ir tragiškiausių būtybių skandinavų mitologijoje. Jis nėra paprastas žvėris, o milžiniškas vilkas, kurio likimas nuo pat gimimo buvo neatsiejamai susietas su dievų pasaulio pabaiga – Ragnaroku. Fenrizas yra vienas iš trijų pragaištingų dievo-apgaviko Lokio ir milžinės Angrbodos (Angrboða) vaikų. Kartu su savo broliu, pasauline gyvate Jormungandru (Jörmungandr), ir seserimi, požemio karalystės valdove Hele (Hel), Fenrizas sudarė trijulę, kurios dievai bijojo labiausiai. Jų egzistavimas buvo nuolatinis priminimas apie pranašystę, skelbiančią, jog šie palikuonys atneš dievams pražūtį.
Pagrindiniai šaltiniai, kuriuose išsamiai pasakojama Fenrizo istorija, yra XIII amžiuje surašytos „Vyresnioji Eda“ (arba „Poezinė Eda“) ir „Jaunesnioji Eda“ (arba „Prozinė Eda“), kurią parašė islandų istorikas Snoris Sturlusonas. Būtent „Jaunesniojoje Edoje“, dalyje, pavadintoje „Gylfaginning“ („Gylfio apžavėjimas“), pateikiamas detaliausias pasakojimas apie Fenrizo surišimą. Išgirdę pranašystę, dievai nusprendė suvaldyti Lokio vaikus. Jormungandrą jie įmetė į vandenyną, supantį Midgardą (žmonių pasaulį), Helę ištrėmė į mirusiųjų karalystę, o Fenrizą, kuris atrodė mažiausiai grėsmingas, pasiliko Asgarde, dievų buveinėje. Tačiau vilkas augo ne dienomis, o valandomis, ir netrukus tapo toks didžiulis ir grėsmingas, kad tik vienintelis dievas Tiras (Týr), karo ir drąsos dievas, išdrįsdavo jį maitinti.
Suprasdami, kad laisvėje paliktas Fenrizas kels mirtiną pavojų, dievai nusprendė jį surišti. Jie kreipėsi į vilką su pasiūlymu išbandyti savo jėgą. Pirmiausia jie atnešė milžinišką grandinę, vardu Ledingas (Læðingr). Fenrizas leidosi surišamas, nes manė, kad tai menkas iššūkis, ir be vargo ją sutraukė. Tuomet dievai atnešė dvigubai tvirtesnę grandinę – Dromį (Drómi). Nors šįkart vilkui teko įtempti visas jėgas, jis galiausiai sutrupino ir šią grandinę. Po dviejų nesėkmių dievai apimti nevilties pasiuntė pasiuntinį į Svartalfheimą, juodųjų elfų (nykštukų) karalystę, ir paprašė jų nukaldinti grandinę, kurios niekas negalėtų nutraukti. Nykštukai sutiko ir sukūrė magišką kaspiną, pavadintą Gleipniru (Gleipnir). Jis buvo pagamintas iš šešių neįmanomų dalykų: katės žingsnių garso, moters barzdos, kalno šaknų, lokio sausgyslių, žuvies alsavimo ir paukščio seilių. Gleipniras atrodė kaip šilkinė juostelė – plonas ir švelnus.
Kai dievai atnešė Gleipnirą Fenrizui, šis įtarė klastą. Jis pareiškė, kad nesileis surišamas tokiu plonu kaspinu, nebent vienas iš dievų įdėtų savo ranką jam į nasrus kaip geros valios ir sąžiningumo garantą. Visi dievai atsitraukė, apimti baimės, išskyrus Tirą. Drąsusis dievas nedvejodamas įkišo savo dešinę ranką į milžiniško vilko nasrus. Fenrizas leidosi surišamas Gleipniru. Kai jis bandė išsivaduoti, kaspinas, užuot trūkęs, tik tvirtėjo. Supratęs, kad buvo apgautas, Fenrizas iš pykčio sukando dantis ir nukando Tiro ranką. Taip Tiras neteko plaštakos, tačiau dievai pasiekė savo tikslą. Jie nutempė besipriešinantį vilką į atokią salą ir prirakino prie uolos, vardu Gjola (Gjöll), o kad jis negalėtų kąsti, į nasrus įkišo kalaviją. Pasakojama, kad iš jo seilėtekio, nenustojamai tekančio iš pravertų nasrų, susiformavo upė, vardu Vana (Ván).
Tačiau Fenrizo istorija ties čia nesibaigia. Jis yra ne tik apgavystės auka, bet ir neišvengiamos lemties įrankis. Pranašystė skelbia, kad pasaulio pabaigoje, per Ragnaroką, visos grandinės sutrūks, ir Fenrizas išsiverš į laisvę. Jo pyktis bus beribis. Jis atvers savo nasrus taip plačiai, kad apatinis žandikaulis sieks žemę, o viršutinis – dangų, ir ris viską savo kelyje. Didžiajame mūšyje Fenrizas susidurs su pačiu Odinu, visų dievų tėvu. Tragiškoje kovoje milžiniškas vilkas praris Odiną, taip atkeršydamas už savo įkalinimą ir įvykdydamas senąją pranašystę. Vis dėlto, Fenrizo triumfas bus trumpas. Iškart po to Odino sūnus Vydaras (Víðarr), tylusis dievas, atkeršys už savo tėvą. Avėdamas specialų batą, pagamintą iš visų odos atraižų, kurias batsiuviai išmesdavo per amžius, Vydaras užlips ant vilko apatinio žandikaulio, rankomis sugriebs viršutinį ir perplėš Fenrizą pusiau. Taip baigsis vienos baisiausių ir kartu sudėtingiausių skandinavų mitologijos figūrų gyvenimas – būtybės, kuri simbolizuoja nevaldomą chaosą, gamtos jėgą ir neišvengiamas išdavystės pasekmes.