Euronomijus, kurio graikiškas originalas yra Εὐρύνομος (Eurynomos), o labiau paplitusi lotynizuota ir angliška versija – Euronymus, yra viena mįslingiausių ir šiurpiausių figūrų graikų mitologijos panteone. Nors jis kartais vadinamas mirties princu, šis titulas yra daugiau moderni interpretacija, bandanti apibrėžti jo vietą sudėtingoje pomirtinio pasaulio hierarchijoje. Iš tiesų, Euronomijus nebuvo nei požemio karalystės valdovas kaip Hadas, nei pats mirties įsikūnijimas kaip Tanatas. Jis buvo kur kas specifiškesnis ir kraupesnis demonas (graikiškai – daimonas), kurio funkcija buvo susijusi su pačiu makabriškiausiu mirties aspektu – kūno irimu.
Mūsų žinios apie šią būtybę yra neįprastai ribotos ir beveik išimtinai priklauso nuo vieno vienintelio antikinio šaltinio – II amžiuje gyvenusio graikų geografo ir keliautojo Pauzanijo. Savo monumentaliame veikale „Graikijos aprašymas“ (Description of Greece) Pauzanijas detaliai aprašinėjo lankytinas vietas, šventyklas ir meno kūrinius. Būtent dešimtojoje knygoje, skirtoje Fokidės regionui ir Delfų šventyklai, jis pateikia vienintelį išlikusį detalų Euronomijaus aprašymą. Pasak Pauzanijo, Delfuose stovėjo garsus viešas pastatas, vadinamas Knido gyventojų lesche (Lesche of the Cnidians), kurį puošė V a. pr. m. e. tapytojo Polignoto iš Taso sukurtos freskos. Viena iš šių freskų vaizdavo Odisėjo nusileidimą į požemio karalystę – sceną, žinomą kaip „Nekyia“. Tarp daugybės mirusiųjų sielų ir mitologinių personažų Polignotas pavaizdavo ir Euronomijų.
Pauzanijo aprašymas yra nepaprastai vaizdingas ir specifiškas, nepaliekantis abejonių dėl šio demono prigimties. Jis rašo, kad Euronomijus buvo pavaizduotas melsvai juodos spalvos, panašios į tą, kuri būdinga mėsinėms musėms – tai akivaizdi aliuzija į puvėsius ir irimą. Demonas buvo iššiepęs dantis lyg plėšrus žvėris ir sėdėjo ant grifo odos. Pati svarbiausia detalė, kurią Pauzanijas sužinojo iš vietinių Delfų gidų, buvo Euronomijaus funkcija. Jie aiškino, kad šis demonas minta mirusiųjų kūnais, nugrauždmas nuo kaulų visą mėsą ir palikdamas tik plikus skeletus. Ši funkcija jį aiškiai išskiria iš kitų graikų mirties dievybių. Hadas valdė sielas, o ne kūnus. Tanatas buvo taikios mirties personifikacija, o kerės – smurtinės. Euronomijus simbolizavo fizinį kūno sunykimą, pačią baisiausią ir labiausiai atstumiančią mirties pusę.
Pats vardas „Eurynomos“ gali suteikti papildomų įžvalgų. Jis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: „eurys“ (εὐρύς), reiškiančio „platus“ arba „erdvus“, ir „nomos“ (νομός), kuris gali reikšti „paskirstymas“, „ganykla“ ar „sritis“. Taigi, vardą būtų galima versti kaip „plačiai klajojantis“ arba „valdantis plačias ganyklas“, kas galbūt nurodo į jo veiklą plačiuose mirusiųjų laukuose, kur jis „ganosi“ lavonais. Jo išvaizda ir funkcija rodo, kad jis buvo ne tiek dievybė, kiek gamtos jėgos, atsakingos už biologinį irimą, personifikacija. Jis yra tiltas tarp mitologijos ir realybės, įkūnijantis tai, kas iš tiesų nutinka kūnui po mirties.
Viena didžiausių paslapčių, susijusių su Euronomijumi, yra jo kilmė ir tai, kodėl jis minimas tik viename šaltinyje. Jo vardo nerandame nei Homero epuose, nei Hesiodo „Teogonijoje“, nei didžiųjų graikų dramaturgų kūriniuose. Tai leidžia daryti kelias prielaidas. Gali būti, kad Euronomijus buvo ne visoje Graikijoje žinomas demonas, o veikiau lokali, galbūt tik Delfų regione garbinta ar bijota būtybė. Kita, dar labiau intriguojanti teorija teigia, kad Euronomijus galėjo būti paties tapytojo Polignoto išradimas. Siekdamas savo freskai suteikti daugiau dramatiškumo ir siaubo, menininkas galėjo sukurti šį unikalų personažą, kad vizualiai pavaizduotų patį baisiausią pomirtinio pasaulio aspektą. Pauzanijas, aprašydamas paveikslą po kelių šimtų metų, tiesiog užfiksavo tai, ką matė ir ką jam papasakojo gidai, kurie galbūt patys jau buvo įtikėję šio demono realumu.
Nepaisant informacijos stygiaus, Euronomijus išlieka galingu graikų požiūrio į mirtį simboliu. Jis primena, kad senovės pasaulio žmonės mąstė ne tik apie sielos kelionę, bet ir apie fizinio kūno likimą. Nors graikai turėjo sudėtingus laidojimo ritualus, įskaitant kremavimą ir laidojimą, mintis apie pūvantį, plėšrūnų ar demonų draskomą kūną kėlė gilų siaubą. Euronomijus, mėsinių muselių spalvos demonas, sėdintis ant grifo odos ir laukiantis savo grobio, yra to siaubo įsikūnijimas – šiurpus priminimas apie fizinį trapumą ir negailestingą gamtos ciklą, kuriam priklauso ir žmogaus kūnas. Jo paslaptingumas ir vienintelis, bet itin ryškus paminėjimas paverčia jį ne mirties princu, o veikiau siaubinga mirties šešėlių figūra, kurios vienintelis tikslas – sugrąžinti kūną į pirminius jo elementus, paliekant tik baltus kaulus tyloje.