Teiginys, jog Drakula (angl. Dracula) yra rumunų velnio vardas, yra vienas labiausiai paplitusių ir įsitvirtinusių nesusipratimų populiariojoje kultūroje. Nors šis vardas neabejotinai kelia šiurpą ir yra tapęs blogio sinonimu, jo kilmė nėra susijusi su mitologine pragaro būtybe. Iš tiesų, tai yra istorinio asmens, XV amžiuje gyvenusio Valakijos (istorinės Rumunijos srities) kunigaikščio, titulas, kurio reikšmė laikui bėgant buvo klaidingai interpretuota ir apipinta legendomis, galiausiai pavertusiomis jį nemirtingu literatūros monstru. Tikrasis vardas yra ne mitas, o istorijos dalis, kuri dėl kalbinių ypatumų ir literatūrinės fantazijos įgavo demonišką atspalvį.
Vardo „Drakula“ šaknys siekia ne rumunų folklorą, o prestižinį viduramžių riterių ordiną. Tikrasis asmuo, slypintis už šio vardo, buvo Vladas III, vėliau pramintas Vladas Smeigėjas (rum. Vlad Țepeș, Vlad Drakula). Jo tėvas, Vladas II, 1431 metais buvo priimtas į elitinį Drakono ordiną, kurį įkūrė Šventosios Romos imperijos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis. Ordino tikslas buvo ginti krikščionybę nuo Osmanų imperijos grėsmės. Tapęs ordino nariu, Vladas II gavo pravardę „Dracul“. Senojoje rumunų kalboje žodis „drac“ buvo pasiskolintas iš lotynų kalbos žodžio „draco“, reiškiančio „drakoną“. Taigi, Vladas Dracul reiškė „Vladas Drakonas“. Pagal rumunų kalbos taisykles, pridėjus galūnę „-ulea“, suformuojamas patronimas, reiškiantis „sūnus“. Todėl jo sūnus, Vladas III, buvo vadinamas Drăculea – „Drakono sūnus“. Tai buvo garbingas titulas, liudijantis jo, kaip riterio ir krikščionybės gynėjo, kilmę.
Tačiau rumunų kalba vystėsi, ir žodis „drac“, anksčiau reiškiantis drakoną, ilgainiui įgavo antrą, kur kas grėsmingesnę reikšmę – „velnias“. Šis lingvistinis pokytis tapo lemtingas Vlado III reputacijai. Jo priešams ir konkurentams, ypač Vengrijos ir Vokietijos pirkliams, ši dviprasmybė tapo galingu propagandos įrankiu. Jie galėjo sąmoningai interpretuoti jo vardą ne kaip „Drakono sūnų“, o kaip „Velnio sūnų“, taip kurdami demoniško tirono paveikslą. Ši neigiama konotacija buvo sustiprinta pasakojimų apie neįtikėtiną Vlado III žiaurumą, kurie buvo platinami visoje Europoje spausdintais leidiniais. Nors Vladas III savo šalyje dažnai laikomas griežtu, bet teisingu valdovu ir nacionaliniu didvyriu, kovojusiu už Rumunijos nepriklausomybę, už jos ribų jo vardas tapo neatsiejamas nuo blogio.
Istorinis Vladas Smeigėjas buvo valdovas, pagarsėjęs savo negailestingumu. Jo mėgstamiausias bausmės metodas buvo smeigimas ant baslio – ši praktika ne tik kėlė siaubą jo priešams, bet ir padėjo įvesti geležinę tvarką pačioje Valakijoje. Legendos pasakoja apie „smeigtųjų miškus“, kuriais jis pasitikdavo artėjančias osmanų armijas, siekdamas palaužti jų moralę. Vienas garsiausių pasakojimų byloja, kaip osmanų pasiuntiniams atsisakius nusiimti turbanus jo akivaizdoje, Vladas įsakė prikalti juos prie jų galvų vinimis, pareikšdamas, kad taip padeda jiems laikytis savo papročių. Nors šios istorijos smarkiai perdėtos, jos atspindi jo, kaip žiauraus, bet veiksmingo valdovo, reputaciją. Svarbu pabrėžti, kad jokie istoriniai šaltiniai ar rumunų folkloras nesieja tikrojo Vlado III su vampyrizmu ar kraujo gėrimu. Tai buvo visiškai svetima jo istoriniam portretui.
Galutinė Vlado III transformacija į vampyrą įvyko XIX amžiaus pabaigoje, airių rašytojo Bramo Stokerio dėka. Ruošdamasis rašyti romaną apie vampyrą, Stokeris tyrinėjo Rytų Europos istoriją ir folklorą. Vienoje knygoje jis aptiko trumpą įrašą apie XV amžiaus Valakijos kunigaikštį, vardu Drakula, kuris kovojo su turkais. Knygoje taip pat buvo paaiškinta, kad „Drakula“ vietine kalba reiškia „velnias“. Šis atradimas Stokerį sužavėjo. Galingai ir egzotiškai skambantis vardas, turintis demonišką reikšmę, buvo tobula detalė jo kuriamam piktadariui. Stokeris savo vampyrą pavadino grafu Drakula, suteikė jam rumunišką kilmę ir miglotai susiejo su istorinio Vlado Smeigėjo asmenybe, sukurdamas amalgama iš istorijos, legendų ir vampyrų mitų. Būtent 1897 metais išleistas romanas „Drakula“ pavertė istorinį Rumunijos valdovą nemirtingu nakties monstru ir visame pasaulyje įtvirtino jo vardą kaip blogio simbolį.
Drakula yra istorinis titulas, reiškiantis „Drakono sūnų“, kuris dėl kalbos evoliucijos ir priešiškos propagandos įgavo antrinę „Velnio sūnaus“ reikšmę. Šis dviprasmiškumas, sujungtas su tikrojo Vlado Smeigėjo žiaurumu, tapo puikia medžiaga Bramo Stokerio vaizduotei, kuri sukūrė vieną garsiausių visų laikų literatūros ir kino piktadarių. Taip istorinis asmuo, nacionalinis didvyris ir tironas, buvo negrįžtamai paverstas mitu.