Kad Bilė yra keltų pragaro dievas – yra plačiai paplitę, tačiau iš esmės netikslus supaprastinimas, atsiradęs dėl vėlesnių bandymų senovės keltų mitologiją įsprausti į labiau pažįstamus, ypač krikščioniškus, rėmus. Iš tiesų, Bilė airių mitologijoje yra ne pragaro valdovas, o viena iš pirmapradžių, seniausių dievybių, įkūnijanti protėvio ir gyvybės prado archetipą. Jo vaidmuo yra susijęs su kilme ir gyvybės medžiu, o ne su pomirtine bausme.
Pagrindinis šaltinis, kuriame minima Bilės figūra, yra viduramžių airių rankraščių rinkinys „Lebor Gabála Érenn“ („Airijos užgrobimų knyga“). Šis tekstas pasakoja mitinę Airijos apgyvendinimo istoriją, kurioje Bilė yra įvardijamas kaip Milio Ispano (Míl Espáine) tėvas. Būtent Milis Ispanas yra laikomas legendiniu visų gėlų, t. y. airių tautos, protėviu. Taigi, Bilė šiame kontekste yra ne piktavalis demonas, o dieviškasis prosenelis, pats pirmasis visos tautos genealogijos medis. Jis yra kilmės, giminės ir paveldimumo simbolis.
Pats vardas „Bilė“ (air. Bile) senojoje airių kalboje reiškia „šventas medis“. Keltų kultūroje šventi medžiai, ypač dideli ąžuolai, uosiai ar kukmedžiai, turėjo milžinišką simbolinę reikšmę. Toks medis, vadinamas bile, buvo laikomas genties centru, axis mundi – pasaulio ašimi, jungiančia tris pasaulius: požemį (šaknys), žemę (kamienas) ir dangų (šakos). Prie šio medžio vykdavo svarbiausios ceremonijos, karalių inauguracijos, būdavo tariamasi ir sprendžiami svarbiausi klausimai. Medis simbolizavo gyvybę, ilgaamžiškumą, bendruomenės tvirtumą ir ryšį su protėviais. Todėl dievybė, vardu Bilė, yra neatsiejama nuo gyvybės ir klestėjimo, o ne nuo mirties ir kančios.
Iš kur tuomet kyla asociacija su pragaru ar požemio pasauliu? Yra kelios priežastys. Pirma, kaip protėvių dievas, Bilė natūraliai yra susijęs su mirusiųjų pasauliu. Tačiau keltiškas anapusinis pasaulis (dažnai vadinamas Tír na nÓg, Mag Mell ar tiesiog Kitu Pasauliu) nebuvo pragaras krikščioniškąja prasme. Tai nebuvo bausmės vieta už nuodėmes, o paralelinis pasaulis, magiška vieta, kurioje gyveno dievai, fėjos ir mirusiųjų sielos. Tai buvo vieta, iš kurios kilo visa išmintis ir gyvybė, ir į kurią viskas galiausiai sugrįždavo. Bilė, kaip protėvis, „gyveno“ šiame pasaulyje, bet jo nevaldė kaip kalėjimo prižiūrėtojas. Airių mitologijoje dievas, labiau susijęs su mirusiųjų valdomis, yra Donas (Donn), kuris, kaip tikima, gyvena Tech Duinn („Dono name“) saloje prie Airijos krantų, kur renkasi mirusiųjų sielos prieš leisdamosi į tolesnę kelionę. Būtent Donas, o ne Bilė, atlieka Hado ar Plutono vaidmenį.
Antra, painiava kilo dėl vėlesnių interpretacijų. Krikščionių vienuoliai, kurie pirmieji užrašė pagoniškus mitus, arba vėlesnių laikų romantikai ir okultistai dažnai bandė keltų panteoną pritempti prie graikų-romėnų modelio. Jie ieškojo keltiško Jupiterio, Marso ir, žinoma, Plutono. Bilė, kaip miglota, sena ir su protėviais susijusi figūra, tapo patogiu kandidatu į „pragaro dievo“ vaidmenį. Taip sudėtinga ir gyvybę teigianti dievybė buvo supaprastinta ir demonizuota, kad atitiktų svetimą pasaulėžiūrą.
Bilė yra dieviškasis gėlų tautos protėvis. Jo vardas reiškia „šventas medis“, ir jis simbolizuoja gyvybę, bendruomenę ir ryšį su praeitimi. Jo sąsaja su mirtimi kyla tik iš jo, kaip protėvio, statuso, o ne iš funkcijos bausti ar valdyti pomirtinį kančių pasaulį. Keltiškas anapusinis pasaulis iš esmės skyrėsi nuo krikščioniško pragaro, todėl tiesioginis šių sąvokų lyginimas yra klaidinantis ir iškreipia autentišką keltų mitologijos prasmę.