Behemotas, kurio vardas hebrajų kalba (בְּהֵמוֹת, Behemoth) yra daugiskaitinė žodžio „žvėris“ forma, reiškianti „didysis žvėris“ arba „žvėrių žvėris“, yra monumentali būtybė, aprašyta Senajame Testamente. Pirmiausia jis pasirodo Jobo knygoje (40:15-24) ne kaip velnias ar demonas, o kaip didingas Dievo kūrinijos pavyzdys, įkūnijantis neįveikiamą fizinę jėgą ir pirmapradę gamtos galią. Jo istorija yra kelionė nuo teologinio argumento apie dieviškąją visagalybę iki apokaliptinio monstro ir galiausiai iki pragaro demono vėlesnėje tradicijoje.
Jobo knygoje Dievas, atsakydamas Jobui iš audros, siekia parodyti žmogaus proto ribotumą ir savo, kaip Kūrėjo, neprilygstamą galią. Vietoj to, kad tiesiogiai atsakytų į Jobo klausimus apie kančios prasmę, Dievas pateikia du savo kūrinius kaip galios įrodymą: Behemotą, žemės pabaisą, ir Leviataną, jūros pabaisą. Apie Behemotą Dievas sako: „Štai Behemotas, kurį sukūriau kaip ir tave! Jis ėda žolę kaip jautis.“ Ši įžanga iškart nustato Behemoto statusą – jis yra ne chaoso jėga, o sąmoningas Dievo kūrinys. Toliau pateikiamas jo fizinės galios aprašymas: „Jo jėga strėnose, o galybė pilvo raumenyse. Savo uodegą jis laiko standžiai kaip kedrą… Jo kaulai – vario vamzdžiai, jo galūnės – geležies strypai.“ Šis poetiškas vaizdas pabrėžia jo milžinišką dydį ir nesunaikinamą struktūrą. Behemotas aprašomas kaip „pirmasis tarp Dievo kūrinių“, kurio sutramdyti negali joks žmogus, tik jo Kūrėjas.
Daugelį amžių biblistai ir gamtininkai bandė identifikuoti, koks realus gyvūnas galėjo įkvėpti Behemoto aprašymą. Populiariausia ir labiausiai pripažinta teorija teigia, kad tai yra hipopotamas. Daugelis detalių atitinka: jis yra žolėdis („ėda žolę kaip jautis“), gyvena vandenyje („guli po lotoso lapais, nendrių ir pelkių priedangoje“), yra milžiniškas ir nepaprastai stiprus. Vienintelė problema yra „uodega kaip kedras“ – hipopotamo uodega yra maža ir trumpa. Dėl šios priežasties kai kurie tyrinėtojai siūlė dramblį, raganosį ar net išnykusį dinozaurą, pavyzdžiui, zauropodą. Tačiau labiausiai tikėtina, kad aprašymas yra ne zoologiškai tikslus, o poetinis, o „uodega“ galėjo būti eufemizmas, reiškiantis jo galingas strėnas ar net falinį simbolį, pabrėžiantį jo gyvybinę jėgą. Nepaisant to, Jobo knygos kontekste Behemoto tapatybė yra mažiau svarbi nei jo funkcija – jis yra gyvas įrodymas, kad egzistuoja jėgos, toli pranokstančios žmogaus supratimą ir kontrolę.
Perėjimas nuo didingo Dievo kūrinio prie demoniškos figūros įvyko palaipsniui. Vėlesnėje judėjų apokaliptinėje literatūroje, pavyzdžiui, Antrojoje Barucho knygoje ar Ketvirtojoje Ezros knygoje, Behemotas ir Leviatanas tampa pirmapradžiais kosminiais monstrais. Pasak šių tekstų, jie buvo sukurti penktąją kūrimo dieną ir bus atskleisti laikų pabaigoje. Jų laukia specifinis likimas: jie bus nužudyti ir patiekti kaip maistas didžiulėje mesijinėje puotoje, skirtoje teisiems žmonėms. Čia Behemotas jau nebėra tiesiog galingas gyvūnas, o mitologinė eschatologinė figūra, žyminti senojo pasaulio pabaigą ir naujojo pradžią.
Į krikščioniškąją demonologiją Behemotas pateko kaip ir daugelis kitų galingų Biblijos būtybių, kurios nebuvo angelai. Viduramžių demonologai, sistemindami pragaro hierarchiją, Behemotą pavertė demonu, dažniausiai siejamu su žemiškomis nuodėmėmis – apsirijimu, kvailumu ir kūniškais malonumais. Jo biblinis aprašymas kaip milžiniško, žolę ėdančio gyvūno buvo interpretuotas kaip persivalgymo ir tingumo alegorija. Kai kuriuose demonologiniuose tekstuose jis aprašomas kaip pragaro vyno rūsio prižiūrėtojas arba didysis taurininkas, atsakingas už puotas. Jis dažnai vaizduojamas kaip dramblio ar hipopotamo galvą turintis demonas su dideliu, išsipūtusiu pilvu.
Bene garsiausias modernus Behemoto įvaizdis yra Michailo Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“. Čia Behemotas (rusiškai Begemot, Бегемот) yra vienas iš velnio Volando svitos narių – milžiniškas, juodas, kalbantis ir ciniškas katinas, kuris vaikšto ant dviejų kojų, mėgsta šachmatus, degtinę ir šaunamuosius ginklus. Bulgakovo Behemotas yra ne kvailumo, o klastingumo ir chaotiško humoro įsikūnijimas, triksteris, atskleidžiantis sovietinės visuomenės absurdą. Šis literatūrinis paveikslas yra toli nuo pirminės biblinės figūros, tačiau jis išlaiko Behemoto kaip galingos, nenuspėjamos ir už žmogiškosios logikos ribų esančios jėgos idėją. Taigi, Behemoto kelionė nuo didingo Dievo kūrinio iki pragaro demono ir galiausiai iki satyrinio romano veikėjo parodo, kaip galingas simbolis gali būti perkuriamas ir adaptuojamas skirtingose epochose, atspindint besikeičiančias kultūros vertybes ir baimes.