Apolionas, kurio vardas graikų kalba rašomas kaip Ἀπολλύων (Apollyon) ir reiškia „Naikintojas“, yra viena iš labiausiai bauginančių figūrų krikščioniškojoje eschatologijoje. Apolionas nėra klasikinės graikų mitologijos dievybė ar demonas. Jo vardas ir aprašymas kyla iš vienintelio, bet nepaprastai įtakingo šaltinio – Naujojo Testamento Apreiškimo Jonui knygos. Būtent čia jis pristatomas kaip galinga, destruktyvi būtybė, vadovaujanti pragariškai armijai, tačiau jo vaidmuo yra specifinis ir glaudžiai susijęs su konkrečiu apokaliptiniu įvykiu.
Pagrindinė ir vienintelė vieta Biblijoje, kur minimas Apolionas, yra Apreiškimo knygos 9 skyrius. Šis skyrius aprašo Penktojo trimito skelbiamus įvykius, kurie yra dalis pasaulio pabaigos vizijos. Po to, kai penktasis angelas sutrimituoja, Jonas mato „žvaigždę, nukritusią iš dangaus žemėn“. Šiai būtybei, dažnai interpretuojamai kaip puolęs angelas, duodamas raktas nuo Bedugnės šulinio. Atidarius Bedugnę, iš jos pakyla dūmai, kurie užtemdo saulę, o iš dūmų pasirodo siaubinga skėrių armija. Šie skėriai aprašomi kaip pragariškos chimeros: jie panašūs į žirgus, paruoštus kovai, su žmonių veidais, moterų plaukais ir liūtų dantimis, o jų uodegos kaip skorpionų, galinčios kankinti žmones. Būtent šiai demoniškai kariaunai ir vadovauja Apolionas. Apreiškimo knygos 9 skyriaus 11 eilutė yra esminė: „Jie turėjo virš savęs karalių, Bedugnės angelą, kurio vardas hebrajiškai Abadonas, o graikiškai Apolionas.“
Ši citata atskleidžia kelis svarbius aspektus. Pirma, Apolionas yra ne pats vyriausias blogis ar Šėtonas, o „Bedugnės angelas“ – specifinis, aukštą rangą turintis demonas, valdantis tam tikrą pragaro sritį ir jos gyventojus. Antra, jo vardo pateikimas dviem kalbomis – hebrajiškai (Abadonas) ir graikiškai (Apolionas) – yra sąmoningas autoriaus pasirinkimas. „Abadonas“ (hebr. אבדון) reiškia „pražūtis“ arba „naikinimo vieta“ ir Senajame Testamente dažnai vartojamas kaip požemio pasaulio, mirties karalystės, sinonimas. Pateikdamas abu vardus, Apreiškimo autorius norėjo, kad jo žinia būtų suprantama tiek judėjų, tiek helenistinės kultūros krikščionims. Abiejų vardų reikšmė yra ta pati – naikinimas.
Ypatingo dėmesio nusipelno graikiškas vardas Apolionas. Daugelis biblistų ir istorikų mano, kad tai nėra atsitiktinis vardas, o sąmoninga poleminė užuomina į vieną svarbiausių graikų-romėnų panteono dievų – Apoloną (Apollo). Nors Apolonas buvo šviesos, muzikos, pranašysčių ir gydymo dievas, jis turėjo ir tamsiąją, griaunančiąją pusę. Jis buvo lankininkas, kurio strėlės galėjo nešti marą ir staigią mirtį. Apreiškimo knygos autorius, rašydamas graikiškai kalbančiai auditorijai Mažojoje Azijoje, kur Apolono kultas buvo labai stiprus, galėjo sąmoningai parinkti vardą „Apolionas“, kuris skamba beveik identiškai kaip „Apolonas“, bet tiesiogiai reiškia „Naikintojas“. Taip pagoniškas dievas yra subtiliai, bet galingai „demaskuojamas“ ir perkuriamas į demonišką figūrą – Bedugnės angelą. Tai būtų buvęs stiprus teologinis pareiškimas, menkinantis pagoniškus dievus ir iškeliantis krikščionių Dievo viršenybę.
Nors Biblijoje Apolionas pasirodo tik vienoje vietoje, jo paveikslas padarė didžiulę įtaką vėlesnei Vakarų literatūrai ir demonologijai. Bene garsiausias jo literatūrinis įsikūnijimas yra Johno Bunyano XVII amžiaus alegorinėje knygoje „Keleivio kelionė“ (The Pilgrim’s Progress). Čia Apolionas vaizduojamas kaip siaubingas, žvynuotas ir sparnuotas demonas, kuris Nusižeminimo slėnyje pastoja kelią pagrindiniam veikėjui, vardu Krikščionis. Apolionas bando įtikinti Krikščionį grįžti jam tarnauti, teigdamas, kad Krikščionis anksčiau buvo jo pavaldinys, gyvenęs Pražūties mieste. Kai Krikščionis atsisako, prasideda epinė kova. Apolionas svaido į jį „ugningas strėles“, o Krikščionis ginasi tikėjimo skydu ir kovoja Dvasios kardu. Šis dramatiškas susidūrimas tapo klasikiniu dvasinės kovos su pagunda ir blogiu įvaizdžiu, o Apolionas – personifikuota demoniška jėga, siekiančia sunaikinti tikinčiojo sielą.
Apolionas yra biblinės kilmės figūra, Bedugnės angelas ir demoniškų skėrių karalius, kurio vardas hebrajų ir graikų kalbomis reiškia naikinimą. Jo vardas greičiausiai yra sąmoninga aliuzija ir krikščioniška polemika prieš pagoniškąjį dievą Apoloną. Nors Apreiškimo knygoje jis nėra pats Šėtonas, o greičiau vienas iš jo galingų parankinių, vėlesnėje literatūroje, ypač Johno Bunyano kūryboje, Apolionas tapo archetipiniu demonu, gundančiu ir puolančiu ištikimuosius. Jo istorija – tai pavyzdys, kaip trumpa, bet vaizdinga užuomina šventajame tekste gali išaugti į galingą ir ilgalaikį kultūrinį simbolį.