Tamsoje, kur susilieja sapnai ir tikrovė, gimsta vienas giliausių ir patvariausių Vakarų mitologijos archetipų – sukubė. Tai moteriškos giminės demonė, kuri, pasak legendų, pasirodo vyrams sapnuose, kad juos suviliotų ir užmegztų lytinius santykius. Jos vardas kilęs iš vėlyvosios lotynų kalbos veiksmažodžio succubare, reiškiančio „gulėti po“, kas atspindi jos, kaip manoma, pasyvesnį vaidmenį akto metu, palyginti su jos vyriškuoju atitikmeniu inkubas. Tačiau šis pasyvumas yra apgaulingas, nes sukubė yra gundymo meistrė, pasitelkianti antgamtinį grožį ir viliokiškus pažadus, kad įviliotų mirtinguosius į pražūtingą kerų tinklą.
Nors sukubės įvaizdis labiausiai suklestėjo viduramžių Europoje, jos ištakų galima rasti kur kas senesnėse kultūrose. Viena iš ankstyviausių jos pirmtakių yra Lilita iš žydų folkloro – pirmoji Adomo žmona, kuri, nepaklususi jam, buvo ištremta iš Edeno ir tapo demonų motina. Lilita, kaip ir vėlesnės sukubės, simbolizavo pavojingą, nepriklausomą moterišką seksualumą, nepaklūstantį patriarchalinei tvarkai. Panašių gundančių ir pražūtingų moteriškų būtybių motyvų galima aptikti ir graikų mitologijoje, pavyzdžiui, sirenos, kurios savo dainomis viliodavo jūreivius į pražūtį, ar Lamija, karalienė, paversta vaikus ryjančia pabaisa.
Viduramžių teologų ir demonologų akyse sukubė tapo svarbia figūra, aiškinančia nuodėmę, ypač geismą ir ištvirkavimą. Ji buvo laikoma ne tiek savarankiška būtybe, kiek velnio įrankiu, skirtu vesti vyrus, ypač dorus ir pamaldžius, iš kelio. Susitikimas su sukube buvo laikomas mirtina nuodėme, vedančia į amžiną pasmerkimą. Pasakojama, kad po lytinio akto su ja vyras jausdavosi fiziškai ir dvasiškai išsekęs, nes demonė siurbdavo jo gyvybinę energiją arba sėklą. Ši sėkla, anot kai kurių demonologų, buvo ypač svarbi. Buvo manoma, kad sukubė, surinkusi vyro sėklą, perduodavo ją inkubui, kuris ja apvaisindavo moteris. Taip sukubė veikė kaip tarpininkė velniškoje reprodukcijos grandinėje, kurios tikslas – pripildyti pasaulį demoniškais palikuonimis.
Tačiau tikėjimas sukubėmis turėjo ir gilesnių psichologinių bei socialinių priežasčių. Griežtoje krikščioniškoje visuomenėje, kur bet kokia seksualinė išraiška už santuokos ribų buvo laikoma sunkia nuodėme, sukubė tapo patogiu atpirkimo ožiu. Naktinės poliucijos („šlapi sapnai“) ar erotinės fantazijos, kurios kildavo vyrams, galėjo būti priskirtos ne jų pačių „sugedusiai“ prigimčiai, o išorinei demoniškos gundytojos įtakai. Tai leido vyrui iš dalies nusiimti atsakomybę už savo troškimus. Be to, sukubės įvaizdis tapo galinga pavojingos moteriškos galios personifikacija. Ji įkūnijo femme fatale archetipą – moterį, kuri savo grožiu ir seksualumu gali sužlugdyti vyrus, atimti iš jų turtą, statusą ir net sielą.
Bėgant šimtmečiams, ypač po Švietimo epochos, kai demonologija prarado savo įtaką, sukubės įvaizdis pradėjo keistis. Iš grynai piktavalės demonės ji palaipsniui transformavosi į sudėtingesnę, kartais net tragišką ar romantišką figūrą. Šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje – literatūroje, kine, kompiuteriniuose žaidimuose – sukubė dažnai vaizduojama kaip galinga, savarankiška būtybė, kuri nebėra vien velnio tarnaitė. Ji gali būti antiherojė, kovojanti su savo demoniška prigimtimi, arba tiesiog išlaisvinto, nevaržomo moteriško seksualumo simbolis.
Sukubė yra kur kas daugiau nei tiesiog mitologinė demonė. Ji yra kultūrinis veidrodis, rodantis besikeičiančias visuomenės pažiūras į seksualumą, moralę, nuodėmę ir moters vaidmenį. Nuo baimę keliančios sielų vagilės iki galingos fantazijų herojės – jos evoliucija atskleidžia ne tik mitų, bet ir pačios žmonijos transformaciją.