Minotauras – viena paslaptingiausių graikų mitologijos būtybių, pusiau žmogus, pusiau bulius, gyvenęs Dedalo labirinto gelmėse Kretos saloje. Šis padaras, apipintas siaubo ir tragedijos istorijomis, kelia smalsumą ne tik dėl savo groteskiškos prigimties, bet ir dėl gilių reikšmių, slypinčių jo mite.
Minotauro istorija siekia minojų civilizaciją Kretoje, klestėjusią apie 2700–1450 m. pr. Kr. Nors tikslus mito autorius nežinomas, jis greičiausiai kilo iš žodinės tradicijos, kurią vėliau užrašė senovės graikų poetai ir istorikai. Pirmieji rašytiniai Minotauro paminėjimai randami apie 8 a. pr. Kr., Homero „Iliadoje“, taip pat vėlesniuose Hesiodo ir kitų autorių darbuose. Mitą toliau plėtojo romėnų poetai, tokie kaip Ovidijus, savo „Metamorfozėse“ (apie 8 m. po Kr.) aprašęs Minotauro gimimą ir labirintą.
Minotauro vardas graikų kalboje yra Minōtauros (Μινώταυρος), sudarytas iš dviejų žodžių: Minōs (Kretos karaliaus Mino vardas) ir tauros (bulius). Taigi, pažodžiui tai reiškia „Mino bulius“. Šis vardas sieja būtybę su karaliumi Minu, kurio šeimos tragedija ir gėda tapo mito pagrindu.
Manoma, kad Minotauro įvaizdis galėjo būti įkvėptas minojų religinių ritualų, kuriuose buliai užėmė svarbią vietą. Archeologiniai radiniai Knoso rūmuose (apie 1700 m. pr. Kr.) rodo freskas su bulių šuolių scenomis, o tai galėjo prisidėti prie mito apie žmogaus ir buliaus hibridą formavimosi. Kaip rašo istorikas Plinijus Vyresnysis (1 a. po Kr.): „Kretos salos paslaptys gimė iš jos šventų ritualų, kur žmogus ir žvėris susiliejo viename įvaizdyje.“
Graikų mitologijoje Minotauras buvo karalienės Pasifajės ir dieviško buliaus, Poseidono dovanos, palikuonis. Ši nenatūrali sąjunga įvyko dėl dievo prakeiksmo, kai karalius Minas atsisakė paaukoti bulių Poseidono garbei. Pasifajė, apimta nenugalimos aistros, pasitelkė meistro Dedalo pagalbą, kuris sukūrė medinę karvę, leidusią jai susijungti su buliumi. Iš šios sąjungos gimė Minotauras – būtybė su buliaus galva ir žmogaus kūnu.
Minotaurą, kaip gėdingą karaliaus Mino paslaptį, buvo nuspręsta paslėpti. Dedalas suprojektavo labirintą – painų koridorių ir kiemų tinklą, iš kurio nebuvo įmanoma pabėgti. Ten Minotauras gyveno, maitindamasis aukomis, kurias Kretos valdžia reikalavo iš pavergtų Atėnų. Kas septynerius metus (apie 1500 m. pr. Kr. mitologiniame kontekste) Atėnai siuntė septynis jaunuolius ir septynias merginas, kurios klajodavo labirinte, kol jas surudavo monstras.
Žymiausia Minotauro istorija siejama su Atėnų herojumi Tesėju. Apie 1200 m. pr. Kr. datuojamame mite Tesėjas savanoriškai pasisiūlė tapti auka, kad nužudytų Minotaurą ir išvaduotų Atėnus nuo Kretos jungo. Karaliaus duktė Ariadnė, įsimylėjusi Tesį, davė jam siūlų kamuolį, kuris padėjo herojui rasti kelią per labirintą. Tesėjas nugalėjo Minotaurą, smogdamas jam į galvą, ir sėkmingai grįžo. Graikų dramaturgas Euripidas (apie 480–406 m. pr. Kr.) rašė: „Drąsa ir protas nugali net baisiausius padarus, jei žmogus turi tikslą.“
Minotauro reikšmė peržengė mitologijos ribas, palikdama pėdsakų įvairiose religijose ir kultūrose:
- Minųjų religija (2700–1450 m. pr. Kr., Kreta): Minotauro mitas glaudžiai siejamas su minojų kultu, kuriame buliai buvo šventi gyvūnai, simbolizavę vaisingumą ir dievišką galią. Freskose vaizduojami ritualai, kuriuose jaunuoliai atlieka akrobatinius šuolius per bulius, galbūt atkartodami Tesėjo kovą su Minotauru.
- Senovės Graikija (1200–323 m. pr. Kr.): Minotauras buvo neigiamas simbolis, įkūnijantis chaosą, žmogiškas ydas ir dievų bausmę. Jo nugalėjimas Tesėjo rankomis šlovino graikų heroizmą ir proto pergalę prieš žvėriškumą.
- Romėnų kultūra (27 m. pr. Kr.–476 m. po Kr.): Romėnai perėmė Minotauro mitą, vaizduodami jį mozaikose ir literatūroje kaip žmogaus ir gamtos konfliktų simbolį. Minotauras taip pat buvo siejamas su gladiatorių kovomis, kur žmogus stodavo prieš „monstrus“.
- Krikščionybė (viduramžiai, 5–15 a.): Krikščioniškoje Europoje Minotauras tapo nuodėmės ir pagundų metafora. Kai kuriose katedrose, pavyzdžiui, Šv. Marijos katedroje Lisabonoje (14 a.), labirinto motyvas, siejamas su Minotauru, simbolizavo sielos kovą su blogiu.
- Šiuolaikinė kultūra: Minotauras išliko populiarus literatūroje ir mene. Pavyzdžiui, Pablo Picasso 1930-aisiais naudojo Minotauro įvaizdį savo graviūrose, tyrinėdamas žmogaus dualizmą tarp žvėriškumo ir žmogiškumo.
Istorijos
- Minotauro perspektyva: Argentinos rašytojas Jorge Luis Borges savo apsakyme „Asteriono namai“ (1947 m.) pateikė Minotauro istoriją iš jo paties požiūrio. Būtybė vaizduojama kaip vieniša, nesuprasta siela, laukusi Tesėjo kaip išvaduotojo, o ne priešo. Borges rašo: „Aš nežinau, kas esu, bet žinau, kad mano namai – mano vienintelis pasaulis.“
- Archeologinis kontekstas: 1900 m. sero Arthuro Evanso kasinėjimai Knoso rūmuose atskleidė bulių kulto svarbą minojų visuomenėje. Rasti ragai ir bulių statulos sustiprino hipotezę, kad Minotauro mitas kilo iš realių religinių praktikų.
- Minotauro vardas kitose kalbose: Senovės etruskų kalboje (apie 700–100 m. pr. Kr.) Minotauras buvo vadinamas Thamr, kas taip pat reiškė „bulių žvėrį“. Tai rodo, kad mitas galėjo plisti ne tik graikų, bet ir kitose Viduržemio jūros kultūrose.