„Ono piramidės“ – tai metaforinė sąvoka, naudojama apibūdinti teisingumo raidos modelį, kurį pateikė Lietuvos filosofas ir teisės teoretikas Stasys Šalkauskis-Ona (kartais trumpinamas tiesiog „Ona“ akademinėje tradicijoje). Nors pats terminas „piramidės“ nėra pažodžiui vartojamas istoriniuose šaltiniuose, jis dažnai pasitelkiamas vizualiai ar struktūriškai perteikti teisingumo principų evoliuciją, kylančią nuo instinktyvios, gamtinės prievartos iki racionalios, teisinės santvarkos.
Piramidės struktūra leidžia suskirstyti keturis pagrindinius teisingumo istorijos etapus, kuriuos jau aptarei anksčiau:
- Arche – valdymas grindžiamas išmintimi, simbolizuojamas Metidės. Tai pradinė santvarka, kur autoritetas kyla iš proto ir bendruomeninės atminties. Tvarka – išmintinga, bet dar ne institucinė.
- Eunomija – įsigali įstatymo viršenybė. Teisingumas suvokiamas kaip taisyklių rinkinys, tvarką užtikrina įstatymai, o ne asmeninės dorybės.
- Dikė – pereinama prie moralinio teisingumo, kai svarbu ne tik laikytis įstatymo, bet ir elgtis sąžiningai. Prasideda skirtis tarp „teisėto“ ir „teisingo“.
- Timokratija – politinės teisės ir garbė siejamos su turtu. Teisingumas tampa selektyvus, priklausantis nuo galios ar ekonominės padėties.
Ši struktūra kyla nuo primityvaus išgyvenimo (jėgos teisė) link aukštesnių teisingumo formų, kur teisingumas tampa vis racionalesnis, labiau susietas su visuotine gerove, moraline atsakomybe, instituciniu sprendimų pagrindimu.
Kai „Ono piramidėmis“ kalbama šiuolaikiniuose filosofijos ar teisės kontekstuose, tai dažniausiai reiškia teisingumo principų raidą, rodančią, kad:
- žemiausiame lygyje tvarka grindžiama instinktu, jėga ar išlikimu,
- aukščiau – tradicija, bendruomeninė išmintis,
- dar aukščiau – institucinė teisė,
- viršūnėje – moralinis teisingumas, atitinkantis žmogaus orumą ir bendrąjį gėrį.
Ši piramidė taip pat rodo, kad teisingumas nėra statiška būsena, o istorinis procesas, kuriame žmogus ir visuomenė bręsta, mokosi gyventi ne tik pagal taisykles, bet ir pagal sąžinę.