Timokratija
Timokratija – tai valdymo forma, atsiradusi senovės Graikijoje apie VII–VI a. pr. Kr., kai politinės teisės ir pareigos bendruomenėje ėmė priklausyti nuo turto kiekio. Šis terminas kilęs iš graikų žodžių timē (τιμή) – „garbė“, „vertė“ ir kratos (κράτος) – „valdžia“. Timokratijoje garbė ir valdžia suteikiamos tiems, kurie yra turtingi, o visuomenės tvarka grindžiama materialine verte kaip pagrindiniu kriterijumi.
Skirtingai nei ankstesniais laikotarpiais, kai svarbiausias buvo išminties ar moralinio teisingumo principas, timokratijoje pagrindinis žmogaus vertės matas tampa nuosavybė. Ši valdymo forma aiškiai struktūruoja visuomenę į klases pagal turtinę padėtį, ir nuo to priklauso pilietinės teisės: balsavimo galimybės, teisė eiti pareigas, karinė prievolė.
Vienas ryškiausių timokratijos pavyzdžių – Solono reformos Atėnuose (apie 594 m. pr. Kr.), kai gyventojai buvo suskirstyti į keturias turtines klases. Tik aukščiausių klasių atstovai galėjo užimti aukščiausias pareigas, o žemesnių klasių žmonės turėjo ribotas politines teises. Tokia sistema buvo laikoma kompromisu tarp aristokratijos ir visuotinio dalyvavimo – ji leido valdžią pasiekti ne tik kilmingiems, bet ir turtingiems nekilmingiesiems.
Timokratijoje teisingumas ir tvarka nebėra vertinami vien tik pagal moralinius ar išminties kriterijus – jie vertinami pagal indėlį į valstybės stiprybę, kuris matuojamas turtu, o kartu ir gebėjimu pasirūpinti valstybės reikalais. Tokia santvarka skatina ekonominę veiklą, turtėjimą, tačiau kartu atskiria piliečius pagal materialinę padėtį, įtvirtindama tam tikrą socialinę hierarchiją.
Platonas savo veikale „Valstybė“ timokratiją apibūdina kaip antrąją iš penkių valdymo formų – po aristokratijos ir prieš oligarchiją. Pasak jo, timokratija atsiranda tada, kai išminties valdymą pakeičia ambicijos, o valdžią ima siekti tie, kuriems svarbiausia garbė ir turtas. Tai vis dar yra gan tvarkinga santvarka, bet joje jau pasirodo dvasinis nuosmukis, kai garbė ima nusverti išmintį.
Timokratija žymi laikotarpį, kai valstybės organizacija tampa labiau racionali ir funkcinė, tačiau joje pradeda ryškėti skirtis tarp turinčiųjų galią ir jos neturinčiųjų. Tai nebe dvasinės ar moralinės lygybės visuomenė, o struktūra, pagrįsta ekonominiu pajėgumu kaip politinio dalyvavimo sąlyga.